Žalioji arbata

Įvadas

Arbata yra vienas seniausių žmonių geriamų gėrimų. Taip pat jis yra vienas svarbiausių gėrimų pasaulinėje prekyboje, kurio auginimui yra naudojama per du milijonus hektarų. Tačiau dar ir dabar, po tūkstančius metų trukusio arbatos vartojimo Azijoje ir kelis šimtus metų Europoje, daugelis net nežino iš ko arbata yra gaminama, kaip gaunamas galutinis jos pavidalas, kurį daugelis mūsų yra įpratę pirkti parduotuvėse, kokios arbatos savybės nulemia arbatos kokybę ir kaip ta kokybė yra nustatoma. Didėjantis domėjimasis Tolimųjų Rytų šalių gyvenimo būdo iir sveikos gyvensenos mokymais iš dalies lemia, kad ir mūsų šalyje daugiau vartojama žaliosios arbatos.

Šiame darbe pateikiami faktai apie specialias arbatmedžių auginimo sąlygas, apie žaliosios arbatos rūšių įvairovę, arbatžolių gamybą ir laikymą.

Nuolat vartojama ji stiprina ir gydo.

Darbo tikslas

Išanalizuoti žaliosios arbatos įvairovę. Jos auginimo, apdorojimo, pateikimo vartotojams subtilybes, jos naudą žmogaus sveikatai.

Metodai

Literatūros analizė, žaliosios arbatos populiarumo analizė Lietuvoje.

Žalioji arbata

Žalioji arbata yra surenkama ir greitai išdžiovinama nesvarbu kaip: kaitinant, garinant ar kaitinant vandens garų pilnoje orkaitėje. Visos arbatos lapo naudingosios medžiagos iišlieka lapo viduje. Dėl to, kad viso lapo naudingos medžiagos lieka lapo viduje, žaliosios arbatos lapai, ruošiant arbatą, negali būti plikomi verdančiu vandeniu, nes taip galima sunaikinti visas arbatos lape esančias naudingąsias medžiagas. Žaliųjų arbatų yra gana trumpas išsilaikymo laikas –– jos nebūna šviežios ilgą laiką. Tačiau ji turi daugiausia gydomųjų savybių. Žaliosios arbatos lapai yra minimaliai oksiduoti ir todėl turi mažiausiai kofeino, lyginant su kitomis arbatos rūšimis.

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą.

Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas ssunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti.

Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje – ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos rruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.

Kinijoje dar daugelyje vietų arbata gaminama tradiciniu rankiniu būdu, ypač ruošiant aukščiausios kokybės arbatą. Nuskinti lapeliai džiovinami, po to trumpai apdorojami esant labai aukštai temperatūrai, siekiant sustabdyti bet kokią fermentaciją (oksidaciją), dėl kurios lapeliai gali pradėti pūti. Ruošiant arbatą tradiciniu būdu, arbatos lapeliai yra tolygiai paskleidžiami ant bambuko padėklų ir paliekami saulėje vienai – dviem valandoms.

Po to lapeliai nedideliais kiekiais yra dedami į specialias keptuves ir greitai maišomi, kol sudrėgsta ir pasidaro minkšti. Taip natūraliai išskiriama drėgmė. Po 4-5 minučių suminkštėję lapai sudedami ant bambuko stalų ir vyniojami į rutuliukus. Suvynioti jie vėl trumpam sudedami į karštą keptuvę ir greitai maišomi. Tada lapai vyniojami dar kartą ir paliekami džiūti. Po valandos lapai pasidaro blyškios žalios spalvos, kuri daugiau nesikeičia. Galiausiai lapai yra rūšiuojami sijojant skirtingo dydžio sietais.

Žalioji arbata yra pati seniausia arbatos rūšis, kuri buvo ir vienintelė iki pat pirmųjų praėjusio tūkstantmečio amžių, todėl apie ją yra išlikę gana nemažai legendų ir padavimų.

Egzistuoja milžiniška gausybė žalios arbatos rūšių. Tikslus jų skaičius turbūt neegzistuoja, bet skirtingi šaltiniai mini iki 500 ar net 1000 rūšių. Ji yra gaminama 18 Kinijos provincijų. 70% pasaulinio žalios arbatos eksporto sudaro kiniška arbata.

Pagrindinė žalios arbatos ypatybė yra jjos apdirbimo technologija, kuri vyksta be fermentacijos stadijos. Minimali fermentacija, aišku, egzistuoja (5-7%), nes arbatos lapui yra suteikiama tam tikra forma, kuomet išsiskiria sultys ir jos oksiduojasi oro deguonies poveikio. Bet tai yra kur kas mažesnio laipsnio oksidacija nei ulong ar raudonos arbatos. Dėl to žalios arbatos skonis yra kur kas švelnesnis ir subtilesnis, nei, pavyzdziui, raudonos arbatos. Žalioje arbatoje yra išsaugomos visos vertingos medžiagos, kurios randamos ką tik nuskintame lapelyje.

Žalios arbatos skirstomos pagal surinkimo vietą, lapelių dydį ir formą, arbatkrūmio rūšį, surinkimo ir apdirbimo ypatybes ir, žinoma, pagal kokybę. Ypač vertinama arbata, surinkta anksti pavasarį, kada pirmuose lapeliuose yra sukauptas visas bundančios gamtos potencialas. Ji yra renkama „Cinmin“ periodu, kitaip tariant, balandžio pradžioje. Be išorinių faktorių, labai svarbi yra ir pačio arbatkrūmio kokybė, jo priežiūros kruopštumas, lapelių surinkimo tikslumas. Žmonių meistriškumas užima taip pat ne paskutinę vietą.

Geriausios žalios arbatos rūšys sudaro kolekcinių arbatų seriją. Tarp jų išskiriamos taip vadinamos „imperatoriškos“ arbatos, kurias vienu ar kitu laiku buvo pastebėję Kinijos imperatoriai už jų ypatingą kokybę. Senais laikais kinijos valdininkai specialiai ieškodavo išskirtinių arbatos rūšių ir siūsdavo jas Imperatoriaus dvarui. Jei imperatoriui ta arbata patikdavo, tokio valdininko laukdavo ypatinga valdovo malonė ir gausios dovanos. Pradedant nuo Tan dinastijos, aarbatos auginimo rajonuose buvo pradėti steigti imperatoriški sodai, kurie buvo pavaldūs tiesiogiai dvarui ir kuriuose arbata buvo auginama bei renkama ypatingai kruopščiai. Visa tai sudarė sąlygas dabartinėms elitinėms arbatos rūšims atsirasti.

Žaliosios arbatos rūšys

Iš gausybės žaliosios arbatos rūšių apžvelgsime keletą mūsų rinkoje dažniausiai sutinkamų .

(Sniego gėlelė)

žalia susukta arbata

Tai viena pirmųjų pavasarinių arbatų, sukaupusių savyje visą bundančios gamtos jėgą. Atrenkami ypatingos rūšies arbatkrūmių lapeliai, padengti baltu pūkeliu, suteikiančiu arbatai ypatingo lengvumo. Pusiau išsiskleidę pirmieji lapeliai renkami aukštikalnių plantacijose pačioje pavasario pradžioje, kovo mėnesį. Surinkti lapeliai atsargiai susukami ir išdžiovinami pavasarinio vėjelio dvelksmo.

Arbata turi subtilų medaus aromatą, padengta pūkeliu ir susukta į spirales. Arbata gaunama švelniai smaragdinio atspalvio, turinti tirštą aromatą ir turtingą skonį. Siue Chua teigiamai veikia emocinę žmogaus būseną, gerina regėjimą, teigiamai veikia inkstus ir kraują, padeda pašalinti iš organizmo toksinus, normalizuoja fiziologinius procesus. Siue Chua suteikia energijos, sukuria lengvą, pakylėtą nuotaiką, kuri tęsiasi pakankamai ilgai.

Drakono šulinys iš ežero Si Hu

Sihu ežeras yra Hančžou, rytų Kinijoje. Šį nedidelį ežerą poetai lygina su nuostabiausiomis gražuolėmis, o vienuolynų arbatkrūmių plantacijos garsėjo jau nuo „Arbatos kanono“ sukūrimo laikų.

Lunczinas priskiriamas prie pavasarinių arbatų, kuriose labiausiai vertinamas pirmasis derlius iš pumpurėlių su ką

tik prasiskleidusiais lapeliais. Kaip ir senais laikais, gamybos procesas vyksta rankiniu būdu ir reikalauja didelio meistriškumo ir patirties. Tai vienintelė arbata, kurios gamyboje naudojamas augalinis aliejus. Imperatorius Tianlunas (valdė 1736 – 1795) vizito į Hančžou metu buvo nustebintas tiek Lunczino arbata, tiek dideliu darbu, reikalingu pagaminti šią arbatą.

Lunczinas skirstomas į 13 rūšių: 3 ypatingąsias, 3 aukščiausias, 4-6 vidurines, o likusios laikomos menkavertėmis. Aukštos kokybės Lunczinas pasižymi vadinamomis 4 tobulybėmis: žalia spalva, tirštas aromatas, turtingas skonis, puiki forma.

Lunczinas reikalauja ssubtilaus priėjimo. Jo negalima paruošti stipraus ir norint pajausti unikalų aromatą bei pasimėgauti tobulu skoniu, reikia gerti lėtai, nedideliais gurkšneliais. Nepagailėję savo laiko ir dėmesio, bus apdovanoti nuostabiais pojūčiais ne tik arbatos gėrimo metu, bet ir po jo. Arbata palieka burnoje nepakartojamą aromatą ir saldų „skonio prisiminimą“. „Skonis be skonio – aukščiausias skonis“ – taip apie „skonio prisiminimą“ rašė Lu Cyčži, arbatos mėgėjas, gyvenęs paskutinės Kinijos dinastijos Cin laikais.

Lyguma viršūnėje. Didysis kvadratas

Dinastijos Cin laikais išleistoje enciklopedijoje „Neoficialiosios istorijos ddidžioji apžvalga“ aprašoma tokia versija: „Duntine ant kalno vardu Dunšan yra Smaragdinės Spiralės šlaitas, kuriame auga laukinė arbata, vietinių valstiečių vadinama „verčiančiu iš koto aromatu“. Šešioliktais imperatoriaus Kansi valdymo metais (1678 m.) valdovo pasiuntinys nupirko šios arbatos rūmams, kartu pakeitęs ppavadinimą į Biločiun (Smaragdines pavasario spirales), kaip labiau tinkantį imperatoriškai arbatai. Nuo to laiko vietiniai valdininkai kasmet privalėjo pateikti šios arbatos imperatoriaus rūmams“

Nors yra ir kitų versijų. Pavyzdžiui tokia, kad ši arbata gavo savo pavadinimą gerokai anksčiau, dar Min dinastijos laikais dėl savo spalvos, lapų formos ir rinkimo laiko. Duntinas, kalnuota vietovė rytų Kinijoje, įžymi savo vaisiais ir arbata. Arbatos plantacijos auga greta vaisių giraičių ir arbatos lapeliai sugeria žydinčių vaismedžių aromatus, todėl Biločiunis pilnai turi 4 tobulybes: formos, gėrimo spalvos, aromato ir skonio.

Kokybiškas Biločiunis renkamas anksti pavasarį, kada aminorūgščių ir fenolo kiekis lapeliuose yra maksimalus. Paprastai lapeliai renkami nuo 5 iki 9 valandos ryto; nuo 9 iki 15 val. perrinkinėja ir rūšiuoja, o nuo 15 iki vakaro ddžiovina ir kartu rankomis formuoja spirales. Iki nakties arbata būna jau paruošta.

Biločiunis skirstomas į 7 rūšis. Kuo žemesnė rūšis, tuo didesni lapeliai ir mažiau ant jų pūkelio. Kokybiškas Biločiunis pasižymi nepakartojamu, beveik medaus, aromatu, lapeliai susukti į mažytes spirales, iš abiejų pusių padengti švelniais pūkeliais. Apie Biločiunį sakoma: „vienas švelnumas – trys šviežumai“, turint omenyje pirmųjų lapelių švelnumą, teikiantį spalvos, aromato ir skonio šviežumą.

(Pūkuotosios viršūnės iš Geltonųjų kalnų )

Žalia arbata žvirblio liežuvėliai

Tai klasikinė žalia arbata gerai žinoma ppaprastų žmonių ir kartu aukštai vertinama arbatos žinovų. Maofenas išgarsėjo jau Sun dinastijos laikais (960 – 1279).

Maofeno išskirtinis bruožas yra stiprus skonis, taip pat gelsva ar dramblio kaulo spalva. Kokybiškam Maofenui renkami pumpurėliai, kuriuos iš abiejų pusių apgaubia du lapeliai. Susidaro įspūdis, lyg iš praverto žvirblio snapelio kyšotų smailas liežuvėlis.

Maofenas iš Chuanšanio kalno skirstomas į tris aukščiausias rūšis, taip pat į pirmą, antrą ir trečią rūšis, kurių kiekviena turi du laipsnius.

(Li Čži vaisiaus formos arbata)

Surišta žalia arbata

Li Čži – unikalus Kinijos arbatos kultūros kūrinys. Ypatingos apdirbimo technologijos dėka surištas Li Čži įgauna tobulą formą ir puikų skonį. Surinkti arbatos pumpurėliai paruošiami ir surišami į pluoštelius. Galutiniame apdirbimo etape arbatai suteikiama nuostabi Li Čži vaisiaus forma. Dėl tokio apdirbimo ši arbata yra garsi kaip puikaus pasitenkinimo, vizualiai stebint arbatos paruošimą, šaltinis ir kartu nuostabaus skonio bei aromato arbata.

(Vadeiva iš Hou-Keno)

Žalia lapinė arbata

Tokios arbatos Taipin vietoveje (provincija Anhuei) buvo auginamos dar iki Min dinastijos. Cin dinastijos laikais (1644–1911) vienas arbatos augintojas iš Hou-Keno išgarsėjo savo arbata, kurią jis pavadino Kuiczian (Ašmenų vadeiva). Po kiek laiko pavadinimas pasikeitė į Houkui (Vadeiva iš Houkeno).

Lapų surinkimo ir rūšiavimo reikalavimai šios rūšies arbatai ypač griežti. Tikras Houkui rrenkamas sauletą dieną tiksliai nustatytose plantacijose, išsidėsčiusiose gana nedideliame rajone. Visi pumpureliai turi buti vienodi, apgaubti dviem jaunais vienodo dydžio lapeliais.

Technologinis procesas tęsiasi tik vieną dieną: rytą lapelių skynimas, dieną džiovinimas, vakare arbata jau paruošta. Dėl itin griežtų reikalavimų šios arbatos pagaminama labai nedaug. Tikras Houkui skirstomas i tris rūšis, visos jos priskiriamos prie aukščiausios kategorijos.

Arbatos gamybos procesas

Šiame skyriuje apžvelgsime arbatos gamybos stadijas. Bus paminėtos visos pagrindinės arbatos gamybos stadijos, tačiau gaminant skirtingas arbatos rūšis, jų gamyba nebūtinai pereina visas paminėtas arbatos gamybos stadijas. Visas čia paminėtas arbatos gamybos stadijas pilnai pereina tik juodoji arbata.

Vytinimas

Nuėmus derlių žali lapai turi suvysti, taip prarasdami 30% savo drėgmės. Lapai vytinami nuo 14 iki 18 valandų ant tinklų arba specialiuose vytinimo loviuose (geldose), kuriose padedant ventiliatoriams, procesas sutrumpinamas nuo 8 iki 12 valandų.

Sukimas

Po to vytinti lapai mašinų pagalba sukami. Sukimo metu atsiveria lapų ląstelės , ląstelės sultys susijungia su ore esančiu deguonimi. Taip prasideda cheminis procesas, kuris vėliau pratęsiamas fermentavimo patalpose. Po susukimo, lapų gniužulėliai patenka į mechaninius purtomus sietus, kuriuose lapų gniužulėliai išsileidžia ir išrūšiuojami į stambius ir smulkius. Dabartiniu metu perdirbimas dažniausiai vyksta pagal pažangų CTC metodą (crushing, tearing, curling – sutrinti, suplėšyti, susukti). To proceso metu lapai, jjuos greitai susukus ir prasijojus, patenka tarp volų ir ten suplėšomi. Stiebai ir lapų gyslelės yra atskiriami, ir tik susmulkintas lapų “minkštimas” patenka tolimesniam perdirbimui. Būtina paminėti, kad kai kurių rūšių gamyboje sukimas vis dar yra atliekamas rankomis, nes tik taip galima atidžiai pasiekti reikiamą rezultatą, pavyzdžiui baltosios arba oolong arbatos gamyboje.

Fermentavimas

Fermentacija – tai ląstelių sulčių rūgimas, kuris prasideda jau lapų sukimo metu ir tęsiasi toliau fermentavimo patalpoje, kurioje palaikomas pastovus oro drėgnumas. Rūgstant ląstelių sultims, išgaunami skirtingi specifiniai arbatos skonio ypatumai; sumažėja lapuose karčiųjų medžiagų, o patys lapeliai nusidažo rudai raudona spalva. CTC metodas tik sustiprina fermentacijos procesą. Po dviejų, trijų valandų fermentacija gali būti baigta, o tada lapeliai gali būti džiovinami.

Džiovinimas

Džiovintuve iš arbatos lapelių ištraukiamas vanduo, tuo tarpu ląstelių skystyje esančios medžiagos pridžiūva prie lapų. Vėliau užplikius arbatinuke arbatžoles, ant lapelių išdžiūvusios sultys ištirpsta ir tokiu būdu išgaunamas mums visiems žinomas aromatingas gėrimas ir jo graži spalva.

Rūšiavimas

Po džiovinimo arbatžolės dar kartą sietuose atsijojamos pagal lapų dydį ir tada pakuojamos. Arbatai. kuri perdirbama pagal CTC metodą, rūšiavimas jau nereikalingas, kadangi arbatžolių lapeliai susmulkinami tolygiai ir labai smulkiai. Įvairius arbatžolių mišinius, sutinkamus prekyboje, paruošia atskirų šalių arbatą importuojančios firmos.

Kodėl žalioji arbata tokia ypatinga?

Žaliosios arbatos

paslaptis ta, kad joje gausu katechino polifenolių, ypač epigalokatechino galato (EGCG). Pastarasis yra stiprus antioksidantas: jis ne tik kliudo ląstelėms augti, bet ir jas naikina nekenkdamas sveikam audiniui. Jis taip pat padeda sumažinti LDL cholesterolio lygį ir stabdo nenormalų kraujo krešulių formavimąsi. Tai ypač svarbus dalykas, kadangi trombozė (kraujo krešulių susiformavimas) yra pagrindinė infarkto priežastis.

Pastebėtos sąsajos tarp žaliosios arbatos gėrimo efektų ir „prancūziškojo paradokso“. Ilgus metus mokslininkus glumino faktas, kad prancūzai rečiau nei amerikiečiai serga širdies ligomis. Nuspręsta, kad tto priežastis yra raudonasis vynas, kuriame yra resveratrolio – polifenolio, kuris sumažina neigiamus rūkymo ir nesveiko maitinimosi padarinius.

1997 m. Kansas universitete atlikti tyrimai patvirtino, kad EGCG yra dvigubai veiksmingesnis nei resveratrolis. Tuo galima paaiškinti, kodėl japonų vyrai retai serga širdies ligomis, nors net 75 procentai yra rūkoriai.

Kodėl kitos kiniškos arbatos rūšys nepasižymi tokiomis pačiomis sveikatai naudingomis savybėmis? Ir žalioji, ir juodoji arbata gaunama iš Camellia sinensis augalo lapelių. Vadinasi, žaliosios arbatos paslaptis – jos apdorojimo procesas. Šios arbatos llapeliai yra garinami. Taip EGCG apsaugomas nuo oksidacijos. Tuo tarpu juodoji arbata gaunama iš fermentuotų lapelių, ir EGCG virsta kitomis medžiagomis, kurios nėra tokios naudingos sergant įvairiomis ligomis.

Arbatos kokybė ir jos vertinimas

Arbatos kokybė priklauso nuo daugelio parametrų. Teisinga jų ddermė būtina ypatingai arbatos kvintesencijos prigimčiai išryškinti. Tai lemia įvairių polifenolių (katechinų) santykis, polifenolio oksidazių (polifenolius veikiančių fermentų) veikimas, teoflavinidų kiekis, teorubinidų rūšių, kofeino kiekio, tam tikrų baltymų ir angliavandenių, kai kurių aminorūgščių (ypač tik arbatoje esančios amino rūgšties teonino) kiekio bei įvairių arbatos aromatą sudarančių lakiųjų junginių santykio.

Visi šie junginiai palankiai įtakoja arbatos kokybę, bet yra ir tokie junginiai, kurie turi neigiamą įtaką arbatos kokybei; pavyzdžiui, sieringos amino rūgštys, kai kurios sunkios molekulės bei kai kurie aldehidai. Degustatoriai vertina būtent šių faktorių, teigiamai arba neigiamai veikiančų arbatos kokybę, visumą. Pats kofeinas yra kartus (tai alkaloidas), bet jo ir oksiduotų polifenolių junginiai gerina bendrą plikytos arbatos kokybę. Pagrindinės arbatos kokybę lemenčios savybės yra jos aromatas ir skonio buketas, ryškumas ir sskonis bei spalva ir stiprumas.

Aromatas ir skonio buketas

Skonio buketas- viena iš svarbiausių ir būtinų arbatos savybių. Nustatyta, kad arbatos skonio buketas- sudėtinga kompozicija, sudaryta iš kvapo pojūtį gerinančių medžiagų. Jame nėra kvapo pojūtį silpninančių medžiagų.

Vienok kai kurios aukštos kokybės arbatos rūšys neturi savo skonio buketo. Joms reikia papildomo aromato, esančio specialiuose arbatos lakiuosiuose junginiuose. Lakieji junginiai sudaro tik nedidelę arbatos dalį (maždaug 0,01% sausos arbatos svorio), bet paskutiniu metu aptikta virš 300 įvairių arbatos sudėtyje esančių kvapiųjų medžiagų. BBelieka pridėti, kad visi šie junginiai sutinkami tiek kvapiose, tiek ir nekvapiose arbatos rūšyse, bet kvapiose rūšyse jų savybės skiriasi. Pavyzdžiui, dauguma kvapiosiose arbatos rūšyse esančių lakiųjų junginių (linalilas, geranialis, salicilo rūgšties metilo eteris) turi aukštą virimo temperatūrą, tuo tarpu kai nekvapiosiose rūšyse dominuojančių lakiųjų junginių (dimetilo eteris, sieros rūgšties, trans-2- heksanalio) virimo temperatūra yra gerokai žemesnė. Lakiųjų junginių, turinčių žemą virimo temperatūrą, perteklius sumažina aukštą virimo temperatūrą turinčių junginių poveikį bei kenkia aromatui. Sausas, vėsus ir vėjuotas oras veikia jaunus arbatos lapelius (ūglius), jo sukeltų cheminių reakcijų metu gaminasi aukštą virimo temperatūrą turinčios medžiagos.

Visos savybės- skonis ir ryškumas, spalva ir stiprumas, kvapas- labai priklauso nuo arbatos rūšies, geografinės plantacijos padėties, metų laiko auginimo vietoje. Be viso šito, arbatos savybės priklauso ir nuo galutinio gaminio auginimo, rinkimo bei gamybos būdų.

Išvados

Žalioji arbata yra ne vien subtilaus pasimėgavimo šaltinis, bet ir kiekvienos namų vaistinėlės dalis. Šios arbatos poveikį mokslas jau įrodė. Žalioji arbata teigiamai veikia žmogaus kūną ir gali būti vartojama kaip papildoma terapinė priemonė daugeliui ligų gydyti.

Europa, tikrai nepriskirtina prie tų šalių , kuriose geriama daug arbatos. Tačiau pastaruoju metu pastebimas vis didesnis šios arbatos suvartojimas. Tai pastebima ir Lietuvoje. Didėjant arbatos suvartojimui, atsiranda vis daugiau specializuotų arbatos pparduotuvių, kuriose galima rasti gana didelę žaliosios arbatos įvairovę.

Daugėja žaliaja arbata besimėgaujančių žmonių, ir, didėjant žmonių samoningumui manoma, kad žaliosios arbatos populiarėjimo tendencija išsilaikys ir ateityje.

“Žaliosios arbatos nereikia gerti kaip vaisto, kai pasidaro silpna,- geriant reikia suvokti arbatos kultūrinę terpę ir laikytis pirmykščio gėrimo ritualo. Tačiau kad gertumėt arbatą, jums nereikia tapti vienuoliu – jūs tik turėtumėt surasti pakankamai laiko žaliajai arbatai rūpestingai paruošti.” (Jorg Zittlau “žalioji arbata’)

Literatūra

1. Žalioji arbata. – Jorg Zittlau, 2001.

2. Arbata: informacija apie arbatos kilmę, skonio įvairumą, optimalų vartojimą ir pelningą pardavimą. – Diuseldorfas, Grefelfingas, 1998.

3. http://www.arbatairkava.web1000.com

Turinys

1. Įvadas ……………………… 1

2. Žalioji arbata …………………….. 2

3. Žaliosios arbatos rūšys ……………….. .5

4. Arbatos gamybos procesas …………………9

5. Kodėl žalioji arbata tokia ypatinga …………….11

6. Arbatos kokybė ir jos įvertinimas ………………12

7. Aromatas ir skonio buketas ……………….12

8. Išvados …………………….. 14

9. Literatūra ……………………..15