ŽIV/AIDS

ŽIV/AIDS

“XX amžiaus maras” – tai globalinė problema, tai kol kas neišgydoma liga, kurios priežastis yra ŽIV ( žmogaus imunodeficito virusas ) arba vėlesnė ligos stadija AIDS ( akvizitinis imuniteto deficito sindromas ). ŽIV – tai interląstelinis parazitas, sugebantis savo genetinę informaciją integruoti į žmogaus audinių ląstelių genetinį kodą ( DNR ). Iki šiol nėra išgydomas ir infekuotasis anksčiau ar vėliau miršta.

Pirmą kartą ŽIV virusas buvo aptiktas 1981 metais. Manoma, kad šis imunoparazitas “susikūrė” beždžionės kraujyje, nes mokslininkai nustatė, kkad šiuo metu beždžionių organizmas yra daug atsparesnis AIDS, o tai leidžia daryti išvadas, kad beždžionių imuninė sistema surado būdą kaip kovoti su virusu, o tam reikėjo daugybės laiko.

ŽIV užsikrėtęs žmogus gyvena 2 – 4 metus. Žinomi atvejai, kai infekuotasis išgyveno 10 metų. Paaiškėjo, kad būdingiausia pirmųjų AIDS susirgusių žmonių savybė – jų homoseksualumas, todėl mokslininkai ligos priežasčių pirmiausia ieško žmonių gyvenimo būde. Tačiau tai, kad AIDS vis labiau plito tarp žmonių turinčių daug lytinių partnerių ir sergančių lytiškai pplintančiomis ligomis, paskatino sukurti teoriją, kad žmonės išsekina savo imuninę sistemą ir jos veikla sutrinka.

Grieta mirtis ateina dėl visiško imuntetinės sistemos išsekinimo : ŽIV virusas užmuša, sunaikina visus leukocitus, kurie organizme atlieka kovotojų su bakterijomis vaidmenį, todėl net menkiausias virusas aar bakterija gali langvai sukelti infekciją žmogaus kūne.

Tai kas vis dėlto yra ŽIV infekcijos sukėlėjas ? Pasauliui jau buvo nemažai žinoma apie retrovirusus, kuriems priklauso ir AIDS sukeliantis virusas. JAV mokslininkai atrado viruso pagrindinį fermentą – atvirkštinę transkriptazę. Sukurti reikiamą antivirusinį antibiotiką prieš ŽIV yra labai sudėtinga, nes nuo pradinės stadijos ( kai virusas pirmą kartą patenka į kraują ), jo pradinė struktūra pasikeičia maždaug 8-10%

.

1.Kaip veikia ŽIV?

ŽIV genetinė medžiaga yra RNR. Patekus virusui į šeimininko ląstelę, viruso fermentas – atvirkštinė transkriptazė, pagal viruso RNR, kaip pagal matricą, sintezuoja atitinkančią jai DNR molekulę. Po to viruso pagaminta DNR patenka į ląstelės branduolį ir įsiterpia (integruojasi) į chromosominę DNR (ši forma vadinama provirusine DNR). Pagal šią DNR sintezuojama RRNR ir toliau vyksta viruso replikacija. Viruso genomo sintezei (iš DNR į RNR) būdingos klaidos, todėl net tame pačiame organizme gali būti kelios ŽIV mutacijos. Viruso sugebėjimas mutuoti net pačiam organizme, bei viruso dalelių sintezės klaidos yra viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai negali sukurti veiksmingos vakcinos prieš AIDS.

Liga, kurią sukelia ŽIV, pavadinta AIDS (angl. Acquired Immune Deficiency Syndrome).

Žmogus, užsikrėtęs ŽIV, iš karto nesuserga AIDS. Pirmieji AIDS ligos požymiai pasireiðkia po 5 ar net 10 metų, kai virusas pažeidžia imuninę sistemą. ŽŽIV yra sunkiai aptinkamas organizme, todėl užsikrėtimo nustatymui naudojami specifiniai antikūnų tyrimai, kurie randami po užsikrėtimo momento praėjus nuo 4 savaičių iki kelių mėnesių. Tokie žmonės vadinami infekuotais.

Šiuo metu žinomi du žmogaus imunodeficito viruso tipai, 1983 m. atrastas pirmasis ŽIV-1, o 1986 m. –antrasis ŽIV-2. Europoje tarp ŽIV užsikrėtusiųjų asmenų dažniausiai vyrauja ŽIV-1 tipas, Afrikoje – ŽIV-2. Jie skiriasi tuo, kad ŽIV-1 tipo sukelti klinikiniai požymiai yra sunkesni, nei ŽIV-2 tipo. Užsikrėtimas ŽIV-1 tipo virusu neapsaugo nuo užsikrėtimo kitu viruso tipu, todėl yra asmenų užsikrėtusių abiem viruso tipais, ypač Afrikoje, kur ŽIV paplitimas didžiausias.

Pirmieji AIDS atvejai užregistruoti 1981 m., tačiau tiriant archyvinius kraujo serumus Afrikos gyventojų 1950-60 m. ir 70 m. nustatyta, kad užsikrėtimas ŽIV-1 virusu jau buvo tuo metu.

Pirmieji AIDS sukeliantį virusą 1983-84 m. išskyrė prancūzas L. Montanje (Luc Motagne), kuris AIDS sukeliantį virusą pavadino LAV (angl. Lymphadenopathy associated virus) ir amerikietis R.Galo (Robert Gallo), kuris jį pavadino HTLV-III (angl. Human T-cell leukemia/lymphoma virus type III). 1985 m. sukurti laboratoriniai testai antikūniams prieš ŽIV nustatyti. 1986 m. Tarptautinis virusų taksonomijos komitetas AIDS sukėlėją pavadino žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV), o Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) pasiūlė pagrindines AIDS prevencijos gaires.

1987 m.pirmi labotariniai tyrimai ŽIV infekcijai nustatyti pradėti iir Lietuvoje. 1988 m. įsteigtas Lietuvos AIDS centras.

ŽIV atsparumas

ŽIV atsparus ultravioletiniams ir rentgeno spinduliams bei šalčiui.

ŽIV greit žūva virinamas (1000 C temperatūroje žūsta iš karto, 560 C temperatūroje per 20 min.), jautrus spiritui, chlorui, rūgštims ir šarmams, balinimo, dezinfekuojančioms medžiagoms.

2.Viruso plitimo būdai

ŽIV-unikalus infekcinių ligų sukėlėjas. Jis patogeninis tik žmonėms. Darant bandymus su gyvūnais, virusas cirkuliuoja po organizmą, bet imunodeficitas nesiformuoja.

Didžiausia viruso koncentracija randama kraujyje, makšties išskyrose, spermoje, motinos piene. Mažesnė – seilėse, šlapime, tačiau jo kiekis čia labai nedidelis ir nekelia užsikrėtimo pavojaus.

Per lytinius santykius

· Lytiniai santykiai. Tikimybė užsikrėsti – nuo 1 iki 10 proc. Ypač pavojinga, jei žmogus yra užsikrėtęs lytiškai plintančiomis infekcijomis (chlamidijomis, lytiniu herpesu, sifiliu, gonorėja ir kt.) arba gleivinė pažeidžiama mechaniškai (analiniai lytiniai santykiai).

Venkite rizikingų lytinių santykių, nes tai geriausia apsaugos priemonė nuo ŽIV, kitų lytiškai plintančių infekcijų ir nepageidaujamo nėštumo. Neturint galimybės išvengti lytinių santykių, jų metu naudokite prezervatyvą su spermicidais.

Per kraują

· Kraujo perpylimai. Daugelyje pasaulio šalių nebuvo tikrinama, ar kraujas užkrėstas ŽIV. Tikimybė užkrėsti žmogų ŽIV perpilant kraują, siekė iki 100 proc. Pradėjus tirti donorų kraują, užkrėstųjų skaičius sumažėjo iki 0,01 proc. ŽIV infekcija pasižymi inkubaciniu (lango) periodu, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų nepasigamina pakankamai, tačiau jau galima jjį perduoti perpilant kraują. Lietuvoje donorų kraujas dėl ŽIV antikūnų pradėtas tirti 1989 m.

· Nusprendus tapti donorais, pagalvokite, ar per 6 paskutinius mėnesius nebuvo galimybės užsikrėsti ŽIV.

· Narkotikų vartojimas. Tikimybė užsikrėsti – 90 proc. Pavojinga leistis narkotines medžiagas, naudojantis bendromis adatomis ir švirkštais, nes virusas labai lengvai patenka į kraują. Net naudojantis savo švirkštais ir adatomis, tačiau vartojant narkotiką iš bendro indo, išlieka galimybė užsikrėsti ŽIV ir virusiniu hepatitu C (tai viena pagrindinių virusinio hepatito C plitimo tarp narkomanų, priežasčių). Lietuvoje ŽIV tarp intraveninių narkomanų pradėjo plisti 1996 m.

· Nenaudokite svetimų ar bendrų švirkštų ir adatų, kadangi virusas labai lengvai gali patekti į kraują. Nenaudokite narkotikų iš bendro indo.

· Tatuiruotės ir kraujo ritualai. Paprastai adatos ar peiliai, skirti šiam tikslui, po naudojimo gali būti tinkamai nedezinfekuojami. Virusas gali patekti į kraują lygiai taip pat, kaip ir naudojant nesterilias adatas.

· Būkime atsargūs darydami tatuiruotes.

· Organų transplantacija. Žmogus rizikuoja, jei jam transplantuojamas organas priklauso ŽIV infekuotam donorui. Tyrimus sunkina inkubacinis periodas.Pasiteiraukite ar audinių kraujas prieš transplantaciją patikrintas dėl ŽIV.

Iš motinos – vaisiui

· Serganti motina – kūdikis. Tikimybė, jog infekuota motina užkrės kūdikį nėštumo metu ar gimdydama prieš 10 metų siekė – 15-60 proc. Šiuo metu besilaukiančioms ŽIV užsikrėtusioms moterims taikant

tinkamą gydymą (priešvirusiniai vaistai), ir kitas priemones (Cezario pjūvis, nemaitinimas krūtimi) kūdikių užsikrėtimo galimybė sumažinta iki 0,1 proc. Lietuvoje diagnozuota ŽIV užsikrėtusių moterų, tačiau dar neužregistruota vaikų, kuriuos pagimdė infekuotos motinos.

PSO (Pasaulinė Sveikatos organizacija) rekomenduoja visoms būsimoms motinoms pasitikrinti dėl ŽIV – tam, kad, esant reikalui, nebūtų praleistas priešvirusiniam gydymui tinkamas laikas.

ŽIV neplinta:

o Oro lašeliniu būdu. Neužsikrėsite kosint, čiaudint, bučiuodamiesi, per prakaitą ar ašaras.

o Buitiniu būdu ir socialinių kontaktų metu Neužsikrėsite naudodamiesi tualetu, vonia, sauna, baseinu, indais, suolais, sporto įrankiais, lliesdami vienas kitą, žaisdami, gyvendami šalia infekuoto asmens, valgydami infekuoto asmens paruoštą maistą.

o Vabzdžių įkandimus. Neplatina uodai ir erkės.

3. ŽIV infekcijos eiga

ŽIV infekcijos eiga yra ilga (schema 1), ji baigiasi paskutine stadija – AIDS, todėl infekcijos eiga nuo užsikrėtimo momento skirstoma į keletą stadijų:

1. ŽIV inkubacinis periodas. Tai infekcinės ligos laikotarpis nuo infekcijos patekimo į organizmą iki ūmaus ŽIV infekcijos pasireiškimo. Dažniausiai trunka kelias savaites.

2. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas – į gripą panaši būsena – pakyla temperatūra, išberia odą iir gleivines, padidėja limfmazgiai ir kt. Trunka nuo kelių dienų – savaitę. Praeina be gydymo. Išsivysto ne visiems pacientams.

3. Besimptomis ligos periodas. Trunka nuo kelių iki keliolikos metų. Žmogus jaučiasi visiškai sveikas, bet gali užkrėsti kitus asmenis.

4. AIDS – tai ttam tikrų indikatorinių ligų ir būsenų nustatymas ŽIV užsikrėtusiam asmeniui. Išskirtiniais atvejais tokių ligų (žr. Indikatorinės ligos) ir būsenų nustatymas, neradus kitų priežasčių, gali būti AIDS diagnozės priežastis. Tai paskutinė infekcijos stadija, kuri priklausomai nuo medicininės pagalbos lygio, gali trukti nuo kelių iki 10 metų ir ilgiau, baigiasi mirtimi.

ŽIV infekcijos eiga

1. Užsikrėtimo momentas. 2. ŽIV inkubacinis periodas. 3. Ūmus ŽIV infekcijos pasireiškimas. 4. Besimptomis periodas. 5. AIDS.

Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos gydytojai skirtingai supranta AIDS diagnozę. JAV AIDS diagnozuojama net tada, jei pacientas neturi jokių sveikatos problemų, bet imunologinis kraujo tyrimas rodo, kad CD4 ląstelių yra mažiau nei 200 mikrolitre. Rusijoje AIDS diagnozuojama tik paskutinėse ligos stadijose. Europoje priimtas kitas AIDS diagnozės apibūdinimas, kurio laikosi ir Lietuva ((žr. Indikatorinės ligos *7).

4. Ką daryti, jei įtariate užsikrėtus ŽIV?

Virusas, patekęs į žmogaus organizmą, pradeda sparčiai augintis ir anksčiausiai, naudojant šiuolaikinius 3 –čios generacijos ŽIV tyrimo testus, gali būti aptinkamas po 4 sav. Tokie testai Lietuvoje naudojami nuo 1993 m. Įtarus, kad galite būti užsikrėtę ŽIV, siūloma kreiptis į gydymo įstaigą.

5. Laboratorinė diagnostika

AIDS testas

Teigiamas atrankinio tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo galbūt yra užsikrėtęs ŽIV ir gali užkrėsti kitus asmenis. Dažniausiai jis atliekamas ieškant kraujyje specifinių aantikūnų prieš virusą imunofermentinės analizės metodu. Teigiamas pirminis AIDS testas dar nereiškia, jog pacientas užsikrėtęs ŽIV. Gavus teigiamą AIDS testo rezultatą, jis kartojamas, siekiant nustatyti ar neįvyko klaida. Pakartotinai gavus teigiamą rezultatą, priklausomai nuo pirmini rezultatų bei tiriamo žmogaus elgesio rizikos, daromi kiti tyrimai, padedantys patvirtinti diagnozę. Tyrimas atliekamas pacientui sutikus. AIDS testas su šiuolaikine laboratorine įranga atliekamas per 1-4 val., tačiau dėl įvairiose laboratorijose galiojančių vidaus tvarkos taisyklių, atsakymas pateikiamas per kelias dienas. Patvirtintas teigiamas AIDS testas dar nereiškia, kad asmuo serga AIDS. AIDS diagnozuojamas tik kruopščiai įvertinus užsikrėtusio asmens klinikinę būklę ir atlikus kitus svarbius laboratorinius tyrimus.

Neigiamas tyrimo rezultatas rodo, jog asmuo šiuo metu nėra užsikrėtęs ŽIV, tačiau dėl inkubacinio periodo, kai antikūnai prieš virusą dar nesigamina arba jų neprisigamino pakankamai, siūloma testą pakartoti po trijų mėnesių.

6. ŽIV infekcijos gydymas

Iki ŽIV infekcijos atsiradimo, pasaulyje nebuvo vaistų, galinčių gydyti virusinius susirgimus, todėl dauguma priešvirusinių vaistų buvo sukurti vėliau, nei vaistai dėl AIDS. ŽIV infekcijai gydyti naudojami vaistai yra efektyviausi, nei vaistai, skirti kitų virusinių infekcijų gydymui, tačiau to nepakanka. Kuriami nauji, efektyvesni vaistai, kurie pristabdo infekcijos eigą, nors organizmo pilnai nuo ŽIV neišvalo. Geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai skiriama trijų vaistų (po vieną iš toliau paminėtų grupių) ir ddaugiau kombinacija, kuri prailgina infekuoto asmens gyvenimą 10 ir daugiau metų.

Naudojami vaistai. Šiuo metu naudojamos trys antiretrovirusinių vaistų grupės, kurios skirtingai veikia ŽIV infekciją CD4 ląstelėse.

Pirmoji vaistų rūšis – nukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia virusui užbaigti formuoti virusinės DNR. Nebaigta formuoti virusinė DNR negali gaminti naujų viruso kopijų.

Antroji vaistų rūšis – nenukleozidiniai atvirkštinės transkriptazės inhibitoriai, kurie neleidžia ŽIV RNR paversti į DNR ir todėl stabdomas viruso dauginimasis.

Trečioji vaistų rūšis – viruso fermentų proteazių inhibitoriai, kurie veikia paskutiniąją viruso dauginimosi ciklo stadiją ir trukdo suformuoti viruso kopijas, todėl virusas negali palikti užkrėstos CD4 ląstelės.

Šių vaistų rūšys naudojamos ir Lietuvoje. Lietuvoje AIDS gydymas taikomas:

§ AIDS sergantiems,

§ Nėščioms ŽIV infekuotoms moterims,

§ Asmenims, turėjusiems kontaktą su žinomai infekuotu asmeniu.

7. Aids indikatorinės ligos

Indikatorinės ligos, pagal kurias diagnozuojama AIDS infekcija Europoje, yra 25.

1. Bronchų, trachėjos ar plaučių kandidozė.

2. Stemplės kandidozė.

3. Gimdos kaklelio išplitęs navikas.

4. Išplitusi ar ekstrapulmoninė kokcidiomikozė.

5. Ekstrapulmoninė kriptokokozė.

6. Lėtinė žarnyno kriptosporidiozė (trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.).

7. Citomegalo viruso sukelta liga (ne kepenyse, blužnyje ar limfmazgiuose).

8. Citomegalo viruso sukeltas retinitas ( dėl jo išsivystęs aklumas).

9. Su ŽIV susijusi encefalopatija.

10. Herpes simplex viruso sukelti lėtiniai išopėjimai (trunkantys ilgiau kaip mėnesį), bronchitas, plaučių ar stemplės pažeidimai.

11. Išplitusi ar ekstrapulmoninė histoplazmozė.

12. Lėtinė žarnyno izosporiozė ((trunkanti ilgiau kaip 1 mėn.).

13. Kaposi sarkoma.

14. Burkito ar panašaus tipo limfoma.

15. Imunoblastinė ar panašaus tipo limfoma.

16. Pirminė smegenų limfoma.

17. Išplitusi ar ekstrapulmoninė Mycobacterium avium complex ar M.kansasii.

18. Bet kuri Mycobacterium tuberculosis forma (pulmoninė ar ekstrapulmoninė).

19. Kitų tipų ar neidentifikuoto tipo išplitusi arba ekstrapulmoninė mikobakteriozė.

20. Pneumocystis carinii sukeltas plaučių uždegimas.

21. Pasikartojantis plaučių uždegimas.

22. Progresuojanti daugiažidininė leukoencefalopatija.

23. Pasikartojanti Salmonella septicemija.

24. Smegenų toksoplazmozė.

25. Su ŽIV susijęs išsekimo sindromas.

AIDS ligos eigai įtakos turi:

Ų Ligonio amžius; vaikams, ypač naujagimiams, eiga būna greitesnė.

Ų Įvairios infekcinės ligos, nėštumas ir kitos būsenos AIDS eigą pagreitina.

Ų Mityba, gydymas, režimas; gera mityba, anksti pradėtas gydymas ir taisyklingas režimas eigą sulėtina.

Ų Užsikrėtimo būdas; perpylus ŽIV su krauju, eiga trumpesnė, užsikrėtus lytiniu keliu –ilgesnė.

Ų ŽIV tipas; ŽIV-1 eiga trumpesnė, ŽIV-2 ilgesnė.

8. Vakcinos kūrimas

Visais laikais vakcinos žmogų apsaugodavo nuo įvairių infekcijų sukeltų ligų. ŽIV pandemiją pavyktų sustabdyti, jeigu būtų išrasta saugi ir veiksminga vakcina. Šiuo metu vakcinos nuo ŽIV kūrimui teikiamas prioritetas. Norėdamos pagreitinti tyrinėjimus, dauguma privačių ir viešųjų agentūrų investavo milžiniškas lėšas. Šiuo metu, tiriant 27 vakcinas, daugiau nei 3000 neinfekuotųjų savanorių dalyvauja ŽIV vakcinos tyrimuose, kuriuos remia Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinis sveikatos institutas. 2000 m. Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusioje XIII tarptautinėje AIDS konferencijoje konstatuota, kad vakcina

manomai bus sukurta tik 2007 m.

9. Profilaktika

Šios infekcinės ligos plitimą mokslininkai siūlo riboti priemonėmis kurios izoliuotų infekcijos šaltinį, blokuojančiomis infekcijos perdavimo mechanizmus ir didinančiomis imlių kontingentų atsparumą. Dabar žmogus gali tai daryti tik nespecifinėmis priemonėmis.

Kadangi ŽIV plinta lytinio kontakto su ligoniu būdu, per jo kraują ir iš motinos vaisiui,-dėl to ligonių ir sveikų ŽIV nešiotojų izoliavimas būtų neracionali ir antihumaniška priemonė. Žmonės užsikrečia virusu ne dėl to, kad gyvena su infekuotais, o del to, kad nevengia lytinių ssantykių su jais arba nesilaiko būtiniausių saugos priemonių. Kol nebuvo žinoma plitimo priežastis, sergantys buvo engiami, diskriminuojami, smerkiami ir net žudomi. Todėl pirmoji AIDS profilaktikos priemonė turi būti visuomenės ir medicinos darbuotojų švietimas.

10. Regioninis projektas „Partnerystė prieš AIDS“

Turbūt visus ką domina ši problema džiugina, kad ankstesnės konferencijos organizacinis komitetas, įvertinęs Lietuvos AIDS prevencijos srities laimėjimus, Valstybinę AIDS profilaktikos programą ir šiuolaikiniais mokslo laimėjimais grindžiamas iniciatyvas, nusprendė ketvirtąją konferenciją rengti būtent Lietuvoje. Lietuvos AIDS centras buvo įgaliotas atlikti organizacinį ddarbą.

Šis regioninis projektas sukurtas, siekiant sustiprinti regiono vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų gebėjimą veiksmingiau reaguoti į ŽIV/AIDS epidemijos socialinius, ekonominius ir kontrolės aspektus. Projekto metu buvo informuojama ir šviečiama visuomenė, sudaromas strateginis veiksmų planas, kuris sušvelnintų epidemijos padarinius, bei pristatomi nauji bbandomieji projektai. Atsižvelgiant į Rytų Europos šalių bendradarbiavimo ypatumus ir siekiant dalintis patirtimi bei informacija apie pavykusius kovos su epidemija projektus, Vilniuje ir Varšuvoje įsteigti išteklių centrai ir sudarytos duomenų bazės. Projektas apima Albaniją, Armėniją, Baltarusiją, Bulgariją, Latviją, Lietuvą, Moldovą, Lenkiją, Rumuniją, Ukrainą, Rusiją (Kaliningradą ir Sankt Peterburgą).

Lietuva susiduria su tam tikrais veiksniais, kurie prisideda prie ŽIV/AIDS epidemijos plitimo, t.y. smarkiai padidėjęs narkotikų vartojimas ir išaugęs susirgimų lytiškai plintančiomis ligomis skaičius. Per pastarąjį dešimtmetį nuo pirmojo ŽIV atvejo įregistravimo Lietuvoje buvo priimta daug įvairių strategijų, siekiant sulėtinti ŽIV plitimą ir sumažinti jo poveikį žmonėms, šeimoms ir visuomenei, padėti valdžios atstovams suprasti tikrąjį ŽIV/AIDS/narkotikų problemos mastą Lietuvoje ir pasirengti veiksmingai reaguoti į epidemiją nacionaliniu lygmeniu. Šio projekto tikslas – palengvinti strateginį pplanavimą, siekiant sustiprinti įvairių žinybų reagavimą į ŽIV epidemiją nacionaliniu ir vietiniu lygmeniu. Siekiama, kad konkrečiose situacijose Vyriausybė bei vietos valdžios atstovai galėtų priimti kompetetingus sprendimus dėl ŽIV/AIDS ir narkotikų vartojimo prevencijos.

Naudota literatūra:

1.Pagrinde informacija gauta iš AIDS profilaktiskos centro, bei odos ir veneros ligų centro.

2.“Narkotiku vartojimo ir ŽIV – AIDS prevencija, ugdymo institucijose“ 2000m.

ISBN 9986-9358-7-3

Aleksandra G.Davidavičienė, Loreta Stonienė.

3.“Priklausomybė nuo opiodų“ Med.Dr.Emilis Subata.

1997m. ISBN (NĖRA)

4.“Gydytojui praktikui AIDS“ J.Dievaitienė, S.Čiaplinskas, P.Gailevičius, V.Vaičiuvėnas. 1991m.

ISBN 5-420-00826-2