Žmogaus organų veikla

TURINYS

Turinys 2

Įvadas 3

Nervų sistema 4

Sensorinės sistemos 5

Atramos ir judėjimo sistema 7

Virškinimų organų sistema 8

Kvėpavimo organų sistema 9

Kraujotakos sistema 10

Ilapimo išskyrimo organai 11

Išvados 14

Literatūra 15

ĮVADAS

Organizmą sudaro įvairios sistemos: Virškinimo, kvėpavimo, kraujotakos, lytinių organų, šlapimo išskyrimo, nervų ir jutimo organų.

Organų sistemos kurios susivienija atlikdamos bendrą funkcija dar vadinamos aparatu.Įvairūs organai laikinai susivienijantys bendrai funkcijai sudaro funkcine sistemą.

Funkcinės sistemos kurios formuojasi embrioniniu vystymusi periodu, vadinamos įgimtomis, o tos kurios atsiranda per gyvenimo laiką vadinamos įgimtomis funkcinėmis sistemomis. Žmogaus gyvenime nuolat susiduria ir vėl išnyksta daugybė funkcinių sistemų.

NERVŲ SISTEMA

Nervų sistemos reikšmė. Nervų sistema reguliuoja vvisą žmogaus organų bei sistemų darbą, laiduo jų funkcinę vienybę ir per jutimo organus sieja jo organizmą kaip visumą su aplinka. Nervų sistema garantuoja paskirtų funkcinių sistemų rūšį, koordinuoja ir integruoja augančio ir besivystančio vaiko organizmo prisitaikymą prie aplinkos. Nervų sistema veikia kaip sudėtingos kibernetinis įrenginys. Jos paskirtis – priimti iš aplinkos bei vidaus organų bei sistemų dirginius, perduoti juos į centrine nervų sistemą sukelti ten vienokią ar kitokia reakciją ir perduoti jų atgal į atitinkamą atsakomąjį organą. Taigi nervų ssistema yra ne tik prisitaikymo prie aplinkos garantas, ji užtikrina vaiko egzistencijos saugumą bei vystymąsi yra tartum viso organizmo veiklos „barometras“.

Nervų sistemos sandara. Nervų sistemą sudaro nervinės ląstelės, skaidulos, neurologija ir jungiamojo audinio elementas. Nervų sistemai priklauso galvos smegenys su 112 porų galvos nervų ir nugaros smegenys su 31 pora nugaros nervų. Galvos ir nugaros smegenys sudaro centrinę nervų sistemą, o visi nervai ir jų šakos – periferinę nervų sistemą. Nervų sistema sąlyginai skirstoma į somatinę ir vegetacinę. Somatiniai nervų sistemai priskiriamos tos galvos ir nugaros smegenų dalys bei nervai, kurie įnervuoja visus skeleto ir kai kurių organų skersaruožius raumenis ( išskyrus širdies raumenį ). Vegetaciniai nervų sistemai priskiraimos tos centrinės nervų sistemos ir periferinės nervų sistemos dalys, kurios daugiausia invertuoja vidaus organus, jų lygiuosius raumenis, širdį kraujagysles, ir vidines liaukas.

Galvos ir nugaros smegenys sudarytos iš pilkosios ir baltosios medžiagos. Pilkoji medžiaga susideda iš nervinių ląstelių kūnų, o baltoji iš nervinių skaidulų, kurios jungia atskiras nervų sistemos dalis.

Nervai –– tai nervinių skaidulų pluoštai, padengti jungiamojo audinio dangalais, kurie skiriami: 1) įcentriniai arba juntamieji nervai, kuriais dirginami iš įvairių kūno vietų patenka į galvos ir nugaros smegenis. 2) išcentriniai arba judinamieji nervai, kuriais „ atsakymai“ į dirginimus iš centrinės nervų sistemos plinta į audinius, raumenis ar pavienius organus. 3) mišrieji nervai, turintys ir juntamųjų I judinamųjų skaidulų. Nervai, kuriais impulsai plinta iš įvairių išorės organų į smegenis vadinami eksterorecepciniais, iš raumenų, sausgyslių, fascijų – propriorecepciniais ir iš vidaus organų –– interorecepciniais.

Nesąlyginiai refleksai gali būti pastovūs ir laikini. Sudėtingi įgimti refleksai vadinami instinktais.

Sąlyginiai refleksai – tai įgyti refleksai atsirandantys per visą žmogaus gyvenimą. Jie pradeda formuotis tik tada, kada pakankamai subręsta vaiko galvos smegenų žievė. Jie padeda vaiko organizmui prisitaikyti prie naujų, nuolat besikeičiančių aplinkos sąlygų. Sąlyginių refleksų laikai užsibaigia didžiųjų pusrutulių žievėje ir požievyje ir yra laikini.

Sąlyginiai refleksai gali susidaryti nesąlyginiu refleksų pagrindu. Todėl sąlyginiam refleksui atsirasti būtina, kad sutaptų sąlyginio ir nesąlyginio dirgiklio veiksmo laikas.

SENSORINĖS SISTEMOS

Suvokti aplinką žmogui padeda jutimo organai – sensorinės sistemos. „Sensorinė sistema – tai nervinis aparatas, kuris analizuoja, ir sintetina vidinių ir išorinių dirgikliu signalus“. (Psichologijos žodynas, Vilnius, 1993. P. 273). Sensorinės sistemos priima jutimų informaciją iš aplinkos ir vidaus organų per receptorius kurie dirginimus transformuoja į nervinius impulsus nukeliaujančius į centrinę nervų sistemą.

Regos sensorinė sistema yra sudėtinga anatominė ir funkcinė sistema, priimanti ir analizuojanti šviesos dirgiklius, sugebanti skirti daiktų spalvą, formą, dydį, judėjimą ir nuotolį. Periferine regos sensorinės sistemos dalį sudaro akies obuolys ir pagalbiniai įtaisai, laidinę – regos nervus. Centrinę – viduriniosios ir tarpinės smegenys didžiųjų pusrutulių žievės pakaušinėje skiltyje esanti regėjimo zona.

Akies obuolys – iš trijų dangalų ir esančiu viduje vandeningo skysčio, lęšiuko bei stiklakūnio. Išorinis dangalas sudarytas iiš dviejų dalių: priekinės – ragenos, užpakalinės – baltyminio dangalo, arba odenos. Ragena yra skaidri, praleidžia šviesos spindulius. Vidurinis dangalas sudarytas iš trijų dalių: rainelės, krumplyno ir gyslainio.

Ašarų aparatas – tai liaukos ir ašarų latakai. Ašarų liauka yra išoriniame viršutiniame akiduobės kampe. Jos latakai atsiveria po viršutiniu voku. Ašaros suvilgo rageną, kad neišdžiūtų, o paskui ašarų lataku nuteka į nosies ertmę.

Akies judinamąjį aparatą sudaro 6 raumenys, prisitvirtinę akies obuolio (nuo jų priklauso akies obuolio judesiai), ir raumenys keliantys viršutinį voką. Akies obuolį akiduobėje ląstelynas.

Klausos ir pusiausvyros sensorines sistemos, jų paskirtis – priimti garsinius ir dirginimus kuriuos sukelia kūno padėties kitimas erdvėje. Ausis skirstoma į tris dalis :išorinę, viduriniąją ir vidinę ausį.Išorinė ausis susideda iš ausies kaušelio ir išorinės klausiamosios landos.Vidurinioji ausis yra smilkinkaulyje, joje telpa trys tarpusavyje susijungę klausiamieji kauliukai – plaktukas, priekalas ir kilpa. Vidinė ausis yra smilkinkaulyje, dėl sudėtingos formos ji vadinama labirintu. Skiriami du labirintai: kaulinis ir plėvinis abu jie pripildyti limfos. Kaulinį labirintą sudaro sraigė, prieangis ir trys pusratiniai kanalai išsidėstę trijose vienai kitai statmenose plokštumose. Plėvinis labirintas yra kaulinio labirinto viduje ir beveik atitinka jo formą, bet yra mažesnis. Plėviniame sraigės kanale yra vadinamasis spiralinis Kortijaus organas. Jo sandara labai sudėtinga. Tai garsą priimantis vidinis aausies aparatas. Specialios šio organo juntamosios ląstelės ir skaidulos yra sudėtinė prieangio ir sraigės nervų dalis. Per smegenų kamieną jų skaidulos nusidriekia į galvos smegenų žievę.

Skonio ir uoslės sensorinės sistemos. Skonio organas – skonio svogūnėliai – tai skonio sensorinės sistemos receptoriai, kurių dauguma yra išsidėstę liežuvio speneliuose, kiek mažiau jų – minkštojo gomurio, antgerklio ir ryklės gleivinėje. Maistui prisilietus prie skonio svogūnėlių, sudirginami receptoriai: dirginimas skonio nervais patenka į galvos smegenis ir suvokiamas skonis ( manoma, kad už galutinį skonio įvertinimą atsakinga apatinio kaktos vingio ar smilkinių skilčių vidinio paviršiaus smegenų žievės zona ).

Uoslės sensorinę sistemą sudaro uodimo organas – nosis, uodžiamasis nervas ir galvos smegenų žievė. Uoslės receptoriai yra išsidėstę viršutinėje nosies ertmės gleivinėje. Specialių juntamųjų ląstelių ataugos sudaro uodžiamąjį nervą. Kai kvepiančios medžiagos sudirgina uoslės receptorius, kilęs juose jaudinimas uodžiamuoju nervu patenka į galvos smegenis. Taip atsiranda uodimo jutimai. Uoslės jutimas yra glaudžiai susijęs su kitais jutimais, ypač su skonio jutimais.

Odos sensorinė sistema. Odoje yra labai daug receptorių iš jų tokie: skausmo, temperatūros (šilumos ir šalčio ) bei taktiliniai (lytėjimo) odos receptoriai. Sudirginus odos receptorius juose kilęs jaudinimas perduodamas į galvos smegenis, kur įvyksta galutinis skausmo, šilumos, šalčio, bei taktilinių pojūčių vertinimas. Sudėtingiausios yra lytėjimo pojūtis.

Lytėjimų, skausmo receptorių daugiausia yra veido odoje ir raukų pirštuose, mažiausiai nugaros,išorinėse šlaunų bei blauzdų srityje. Oda, kaip jutimo organas, nervų galūnėmis ir gausiais nervų kūneliais per galvos smegenų žieve „jaučia“ niežulį, vibraciją, spaudimą, tempimą. Temperatūros receptorių yra ne tik odoje, bet ir nosies, burnos, gomurio bei ryklės gleivinėje.

Viscerinė ir judėjimo sensorinės sistemos. Viscerinės sensorinės sistemos dalyvauja refleksiškai reguliuojant vidaus organų darbų bei kraujagyslių tonusą. Interoreceptoriai pagal jų sugebėjimą specifiškai reaguoja į mechanizmus, cheminius, temperatūros bei osmosinio slėgio pakitimus, savo rruožtu dar skirstomi į mechanoreceptorius, chemoreceptorius, termoreceptorius ir osmoreceptorius. Vicerinių receptorių gaunama informacija padeda palaikyti normalią organizmo veiklą – organizmo vidinės terpės pastovumą, užtikrina organų sistemos autoreguliaciją, atspindi bendrą organizmo būklę, sąlygoja jo elgseną.

Judėjimo sensorinė sistema. Žinoma, kad raumenyse, sausgyslėse, kauluose, sąnariuose yra išsidėstę proprioreceptoriai, kurie yra šios sensorinės sistemos periferinė dalis. Nerviniai impulsai iš raumenų, sausgyslių, bei sąnarių įcentriniais nervais per nugaros smegenų užpakalinius ragus patenka į galvos smegenų pusrutulių žievės zoną, o iš ten piramidiniais loidais leidžiasi žemyn iir per nugaros smegenų priekinius ragus bei motorinius nervus patenka į griaučių skersaruožius raumenis. Dėl šių impulsų jie susitraukia arba atsipalaiduoja, sausgyslės įsitempia arba atsipalaiduoja, galūnė per sąnarį susilenkia arba išsitiesia ir t. t. Proprioreceptorinis jutimo organas padeda išlaikyti pusiausvyrą, kkoordinuoti ir kontroliuoti judesius. Jo veikla glaudžiai susijusi su otolitinio aparato ir pusratinių kanalų funkcija.

ATRAMOS IR JUDĖJIMO SISTEMA

Atramos ir judėjimo sistemą sudaro: kaulai, kremzlės, skersaruožiai (skeleto) raumenys, sąnariai, raisčiai ir kitos jungtys. Judėjimo organų sistema sudaryta iš dviejų dalių – pasyviosios ir aktyviosios. Pasyviąją dalį sudaro kaulai ir jų jungtys. Žmogaus skelete yra apie 200 kaulų, kurių 95 poriniai, kiti – neporiniai. Kaulus judina skersaruožiai skeleto raumenys – tai aktyvioji judamojo aparato dalis. Judėjimas yra viena svarbiausių gyvo organizmo prisitaikymo prie aplinkos reakcijų ir vienas pagrindinių bruožų, skiriančių gyvūnus nuo augalų. Kaulai atlieka tokias funkcijas: apsauginę funkciją – atskiros griaučių dalys apsaugo kitus organus. Atraminė funkcija – griaučiai palaiko visus kitus organus. Judėjimo funkcija – susitraukiant raumenims kaulai atlieka sverto vvaidmenį.

Kaulai – sudėtingos sandaros organas. Jis susideda iš tankiosios ir aktyviosios kaulinės medžiagos, kuri padengta antkauliu, turi nervų, kraujagyslių, limfagyslių ir kaulų čiulpų. Kaulų čiulpai skirstomi į raudonuosius ir geltonuosius. Raudonieji kaulų čiulpai yra tarp kaulinių akytosios medžiagos plokštelių ir priklauso kraujo gamybos organams. Geltonuosius kaulų čiulpus daugiausiai sudaro riebalinės ląstelės. Kaulų sudėtyje yra organinių ir neorganinių medžiagų. Nuo pastarųjų priklauso kaulo kietumas, o nuo organinių – jo stangrumas bei elastingumas. Pagal lokalizaciją kaulai skirstomi į galvos (kaukolės), liemens, viršutinių iir apatinių galūnių kaulus, pagal formą – į ilguosius vamzdinius (galūnių), trumpuosius (pirštų), plokščiuosius ( mentės, dubens), mišriuosius netaisyklingus (stuburo slanksteliai) ir orinius (kai kurie veido kaulai). Viršutinių galūnių kaulai skirstomi į pečių lanko ir laisvųjų viršutinių galūnių kaulus, o apatinių galūnių – į dubens lanko ir laisvųjų apatinių galūnių kaulus.

Raumenys. Jie atlieka judinamąją funkciją dar reikia pridurti, jog kiekviename raumenyje be raumenų skaidulų ir jungiamojo audinio, yra kraujagyslių, judinamųjų ir juntamųjų nervinių skaidulų. Signalai iš raumenų perduodami į smegenis. Ši jutimo rūšis vadinama proprioreceptinė. Judinamosiomis skaidulomis impulsai plinta iš smegenų į raumenis ir priverčia juos susitraukti ar atsipalaiduoti.

Atliekant daugelį judesių (einant, bėgant ir kt.), dalyvauja daigybė raumenų, ir įvairių grupių raumenys susitraukia bei atsipalaiduoja griežta tvarka ir tam tikra jėga. Toks judesių darnumas vadinamas koordinacija

VIRŠKINIMŲ ORGANŲ SISTEMA

Virškinimo esmė ta, kad virškinimo trakte sudėtingos medžiagos yra mechaniškai ir chemiškai apdorojamos, suskaidomos į paprastesnius tirpius junginius, kuriuos organizmas gali įsiurbti ir pasisavinti. Mechaninis maisto apdorojimas – tai jo susmulkinimas ir sutrynimas. Chemiškai maistas apdorojamas veikiant virškinimo sultims ( seilėms, skrandžio, tulžies, kasos ir žarnyno), kuriuose yra virškinimo fermentų.

Virškinimo organų sistemą sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos. Virškinimo traktas skirstomos į šias dalis: 1) burnos ertmė, 2) ryklę, 3) stemplę, 4) skrandį, 55) plonąją žarną, 6) storąją žarną.

Beveik viso virškinimo trakto siena susideda iš trijų sluoksnių: 1) vidinio – gleivinės su pogleiviu, 2) vidurinio – raumeninio, 3)išorinio – serozinio. Gleivinė išklota epiteliu.

Virškinimo liaukos skirstomos į: 1) smulkiąsias – išsidėsčiusios virškinimo trakto sienos gleivinėje bei pogleiviniame sluoksnyje 2) stambiąsias (seilių liaukos, kepenys, kasa). Šios liaukos yra ne virškinimo trakte, bet su juo susijungia savo latakais.

Virškinimas prasideda atsikandus maisto tą padaryti mums padeda dantys po jų eina liežuvis kramtant iš burnos ertmės į ryklę, ( tai vamzdelio formos organas, gulintis nosies bei burnos ertmių ir gerklų užpakalyje) iš jos maistas patenka į stemplę (vamzdelio formos raumeninis organas, prasidedantis kaklo srityje) jos sienelių judesiai nuvaro kąsnį iš ryklės į skrandį (jis yra viršutinėje pilvo ertmės dalyje, po diafragma). Skrandžio didumas ir forma kita nuo suvalgyto maisto kiekio. Plonoji žarna, skiriama į tris dalis: 10 dvylikapirštė žarna įją atsiveria bendrasis tulžies ir pagrindinis kasos latakai, kuriais į ją patenka virškinimo sultys: tulžie, kasos fermentai, čia intensyviausiai virškinamas maistas. 2) tuščioji ir klubinė žarnos – čia taip pat vyksta maisto virškinimas. Taip pat storoji žarna ji skirstoma į šias dalis akląją žarną su kirmėline atauga, gaubtinę ir tiesiąją žarnas. Iš jos maistas įsiurbiamas į kraują.

KVĖPAVIMO ORGANŲ SSISTEMA

Kvėpuojant tarp organizmo ir aplinkos nuolat vyksta dujų apykaita. Toks nenutrūkstamas biologinis procesas, kurio metu organizmas iš aplinkos pasisavina O2 ,o išskiria CO2 ir H2 o garus, vadinamas kvėpavimu. Dujų apykaita tarp plaučių ir aplinkos vadinama išoriniu kvėpavimu. Plaučiuose dujos difunduoja: iš plaučių alveolių į kraują patenka O2 audiniuose vyksta apykaitos procesai, kurių metu iš maisto medžiagų išsiskiria organizmui reikalinga energija. Oksidacijos procesai, vykstantys audiniuose, vadinami audinių arba vidiniu kvėpavimu. Audinių kvėpavimas – sudėtingas biologinis reiškinys, kuriame dalyvauja ypatingas medžiagos – kvėpavimo fermentai. Taigi kvėpavimas būtinas maisto medžiagų oksidacijai, energijos gamybai, dujų apykaitai ir vidaus terpės pastovumui (homeostazei) palaikyti.

Kvėpavimo organai atlieka ir dar keletą žmogui svarbių funkcijų, nes pradinėje kvėpavimo takų dalyje – nosies gleivinėje – yra uodimo receptoriai, o gerklose – specialus garso aparatas.

Kvėpavimo organų sistemai priskiriama: nosies ertmė, gerklos, trachėja, bronchai, ir plaučiai. Kvėpavimo organus pagal jų funkciją galima suskirstyti į kvėpavimo takus ir kvėpuojamąją dalį – plaučių alveoles. Jose vyksta dujų apykaita tarp oro ir kraujo. Visi kiti kvėpavimo sistemos organai yra kvėpavimo takai: jais pereina įkvepiamas ir iškvepiamas oras. Viena kvėpavimo takų sandaros ypatybių yra ta, kad jie turi tvirtus kaulinius arba kremzlinius griaučius ir dėl to nebliūkšta; juose visada esti oro. Visi kvėpavimo takai iš

vidaus iškloti gleivine, kuri turi virpamojo epitelio ir padengti gleivinėmis. Su oru patenkantys mikrobai ir dulkės prilimpa prie gleivinių. Virpamojo epitelio žiuželiai nuolat juda priešinga įkvepiamo oro srovei kryptimi. Tai padeda pašalinti iš kvėpavimo takų dulkes ir mikrobus.

Nosies ertmė yra pradinis kvėpavimo organų skyrius. Oras į ją patenka pro dvi angas – šnerves. Nosies ertmės viršutinės dalies gleivinėje yra uodimo organas; jame yra specifinių uodžiamųjų nervinių ląstelių.

Gerklos tarp jų kremzlių ištemtos balso stygos. Gerklų raumenims susitraukiant, keičiasi kremzlių padėtis viena kkitos atžvilgiu, kartu kinta balso plyšys ir balso stygų įtempimas. Garsas susidaro dėl balso stygų suvirpinimo iškvėpiant orą.

Trachėja ji krūtinės ląstoje skyla du pagrindinius bronchus – dešinįjį ir kairįjį. Šio dvišakumo vieta vadinama trachėjos bifurkacija.

Plaučiai yra krūtinės ląstoje. Jų yra du – dešinysis ir kairysis. Į plaučius įeina bronchai, nervai, plaučių arterija, dvi plaučių venos ir limfagyslės. Pro alveolių ir kapiliarų sieneles ir vyksta dujų apykaita. Krūtinplėvė aplink kiekvieną plautį sudaro krūtiplėvės maišą. Ji sudaryta iš dviejų vienas prie kito pprigludusių lapelių. Vienas jų suaugęs su plaučių audiniu, kitas – su krūtinės ląstos sienomis. Tarp abiejų krūtiplėvės lapelių yra plyšys – krūtiplėvės ertmė. Joje yra nedaug sezoninio skysčio, kuris drėkina krūtinplėvės lapelius. Dėl to kvėpuojant jie ne taip trinasi.

Kvėpavimo aktas –– tai ritmingai pasikartojantis įkvėpimas ir iškvėpimas. Įkvepiant nervinių impulsų veikiama susitraukia diafragma, išoriniai tarp – šonkauliniai bei kiti raumenys ir padidėja krūtinės ląstos apimtis, kartu išsiplečia plaučiai, dėl to sumažėja slėgis jų viduje ur atmosferos oras pro kvėpavimo takus veržiasi į plaučius. Paskui raumenys, padedantys įkvėpti, atsipalaiduoja, šonkauliai, susitraukus vidiniams tarpšonkauliniams bei kitiems raumenims ir veikiami savo svorio, nusileidžia, krūtinės ląstos tūris sumažėja, plaučiai susispaudžia, slėgis juose padidėja ir oras kvėpavimo takais veržiasi lauk (iškvepiamas).

KRAUJOTAKOS SISTEMA

Kraujotaka – nepaliaujamas kraujo tekėjimas uždara širdies ir kraujagyslių sistema. Ji sudaro sąlygas žmogaus organizmui atlikti gyvybiškai svarbias funkcijas: parūpina organus, audinius bei ląsteles O2, maisto medžiagomis ir juos nuo apytakos produktų. Kraujotakos organų sistemą sudaro širdis ir kraujagyslės (arterijos, venos, kapiliarai), kurios yra iišsiraizgiusios po visus kūno organus ir audinius.

Yra trys kraujagyslių rūšys: arterijos, kapiliarai, ir venos. Arterijos – kraujagyslės, kuriamos kraujas teka iš širdies į organus. Jų sienelė palyginti stora ir sudaryta iš trijų sluoksnių:išorinį, vidurinįjį ir vidinį. Organuose arterijos šakojasi į smulkesnes šakas, paskui – į arterioles, pereinančios į kapiliarų tinklą.

Venomis kraujas teka iš organų į širdį. Venose skirtingai nuo arterijų, yra vožtuvai. Venos savo sudėtimi nesiskiria nuo arterijų.

Kapiliarai – smulkiausios kraujagyslės, 50 kartų plonesnės už žmogaus plauką. Jų sienelės sudarytos ttik iš vieno endotelinių ląstelių sluoksnio. Per visą kapiliarų ilgį pro jų sieneles vyksta visi apykaitos procesai tarp kraujo ir organų audinių. Iš kapiliarų kraujas teka į venas. Visos žmogaus kūno kraujagyslės sudaro du kraujo apytakos ratus – didįjį ir mažąjį.

Didysis kraujo apytakos ratas (toliau DKAR) prasideda aorta, kuri išeina iš kairiojo skilvelio. Joje arterinis kraujas nešamas į visus vidaus organus. Iš aortos atsišakoja daugybė šakų – arterijų. Įeidamos į organus, jos suskyla į smulkesnes šakas, kurios sudaro kapiliarų tinklą. Iš kapiliarų kraujas (jau veninis) suteka į smulkiąsias venas. Smulkiosios venos susiliedamos sudaro stambesnes venas. Iš visų DKAR venų kraujas suteka į viršutinę ir apatinę tuščiąją veną. Iš šois nueina į dešinįjį prieširdį.

Mažasis kraujo apytakos ratas (toliau MKAR) prasideda iš dešiniojo skilvelio plaučių kamieno, kuriuo veninis kraujas teka į plaučius. Plaučių kamienas suskyla į kairiąją ir dešiniąją arteriją, kurių kiekviena įteka į atitinkamą plautį. Čia jos šakojasi į smulkesnes šakas, o paskui į tinklą kapiliarų priglundančių prie plaučių alveolių, kuriose vyksta dujų apykaita: iš kraujo į alveoles pereina CO2, o iš alveolių į kraują – O2. dėl to veninis kraujas virsta arteriniu. Arterinis kraujas iš plaučių keturiomis plaučių venomis ( po dvi kiekviename plautyje) suteka į kairyjį prieširdį.

Svarbiausias kraujotakos organas yyra širdis. Tai tuščiaviduris kūgio formos raumeninis ritmiškai susitraukinėjantis organas. Širdies siena sudaryta iš trijų sluoksnių; vidinio – endokardinio, viduriniojo – miokardo ir išorinio – epikardo. Visa širdis yra ją dengiančiame maiše – perikarde. Žmogaus širdis sudaryta iš 4 kamerų. Išilginė pertvara ją skiria į dvi nesusieinančias viena su kita puses – dešiniąją ir kairiąją. Dešiniąją puse teka veninis kraujas, kairiąja – arterinis. Kiekviena pusė susideda iš prieširdžio ir skilvelio, tarp kurių yra prieširdžio ir skilvelio (artrioveptrikulinė) anga. Širdyje yra vožtuvų, kuriuos sudaro endokardo klostės, jie padeda kraują varinėti po širdį.

ŠLAPIMO IŠSKYRIMO ORGANAI

Šlapimo išskyrimo ir lytinių organų sistemą sudaro šlapimo bei lytiniai organai. Šlapimo ir lytinių organų funkcija visiškai skirtinga. Juos sieja bendra anatominė padėtis ir kilmė (vystymasis), dėl to šios sistemos aprašomos kartu.

Šlapimo organams priklauso inkstai, išskiriantys šlapimą, ir organai, kuriuose kaupiasi ir kuriais šalinamas šlapimas – šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šlapimo organai išskiria iš kraujo ir iš organizmo pašalina baltymų apykaitos produktus, druskų skysčių perteklių. Abiejų lyčių šlapimo organų sandara, nepaisant neryškių lytinių skirtumų, yra tokia pat, tik skirtingi lytiniai organai.

Inkstai yra svarbiausias šalinimo organas, palaikantis pastovią kraujo plazmos druskų sudėtį ir homeostazę. Inkstai reguliuoja arterinį kraujospūdį bei sintetina, kai kurias aktyviąsias medžiagas, bet pagrindinė inkstų paskirtis yyra „filtracija“ ir šlapimo gamyba.

Šlapimtakis – porinis organas, juo šlapimas iš inksto patenka į šlapimo pūslę.

Šlapimo pūslė – šlapimo rezervuaras.

Šlaplė – skirta šlapimui iš šlapimo pūslės ištekėti. Šlapinimasis reguliuoja nervų sistemą. Pūslė išsituština refleksiškai.

Berniukų ir mergaičių lytiniai organai skirstomi į vidinius ir išorinius.

Berniukų lytiniai organai: berniukų vidiniams lytiniams organams priskiriama sėklidė,

sėklinis latakas, sėklos išmetamieji latakai, sėklidės pūslelės, priešinė ir bulbouretrinės liaukos.

Sėklidė – porinis organas – yra kapšelyje. Tai lytinė liauka, kuriose dauginasi ir vystosi vyriškos lyties ląstelės – spermatozoidai.

Sėklinė pūslelė – porinis, pailgos formos organams kuris išskiria sekretą, reikalingą spermatozoidams aktyvinti.

Priešinė liauka (prostata0 jos smulkūs latakėliai atsiveria į šlaplę; liaukos sekretas yra sudėtinė spermos dalis.

Berniuko išoriniams organams priskiriama kapšelis ir varpa.

Kapšelis – odos maišelis, kuriame yra sėklidės.

Varpa – turi galvutę, kūną ir šaknį.

Mergaičių lytiniai organai: kiaušintakiai ir makštis.

Kiaušidė – porinis organas, esantis mažajame dubenyje, gimdos šonuose. Tai lytinė liauka, kurioje bręsta moteriškos lytinės ląstelės ir gaminasi hormonai (estrogenai). Kiaušidėse yra daugybė folikulų, kiekviename jų bręsta lytinė ląstelė.

Kiaušintakis – porinis vamzdelis, jungiantis kiaušidės aplinką su gimdos ertme.Kiaušinėlis iš kiaušidės keliauja į gimdą. Kiaušintakio ampulinėje dalyje įvyksta apvaisinimas – kiaušinėlis susijungia su spermatozoidu.

Gimda – skirta vaisiui vystytis ir jam nešiotis. Tai raumeninis organas, esantis mažojo dubens ertmėje tarp šlapimo pūslės ir

tiesiosios žarnos.

Makštis (vagina) yra raumeninis vamzdelis iš vidaus išklotas gleivine. Viršuje makštis suaugusi su gimdos kakleliu, o apačioje atsiveria į makšties prieangį.

IŠVADOS

Perskaičius ir išnagrinėjus teorinę literatūrą galima daryti išvadas:

1. Nervų sistema reguliuoja visą žmogaus organų bei sistemų darbą. Palaiko organų funkcinę vienybę ir per jutimo organus sieja organizmą kaip visumą su aplinka. Nervų sistema koordinuoja ir integruoja augančio ir besivystančio vaiko organizmo prisitaikymą prie aplinkos. Nervų sistemos paskirtis – priimti iš aplinkos bei vidaus organų bei sistemų dirginius, perduoti juos į ccentrine nervų sistemą sukelti ten vienokią ar kitokia reakciją ir perduoti jų atgal į atitinkamą atsakomąjį organą.

2. Sensorinė sistema – tai nervinis aparatas, kuris analizuoja, ir sintetina vidinių ir išorinių dirgikliu signalus. Sensorinės sistemos yra rega, uoslė, juslė, skonis, klausa.

3. Atramos ir judėjimo sistemą sudaro: kaulai, kremzlės, skersaruožiai (skeleto) raumenys, sąnariai, raisčiai ir kitos jungtys.

4. Virškinimo ir organų sistema tai mechaninis maisto apdorojimas. Šių organų sistemą sudaro virškinimo traktas ir virškinimo liaukos.

5. Kvėpavimo organų sistemai priskiriama: nosies ertmė, gerklos, trachėja, bronchai, ir pplaučiai. Kvėpavimo organus pagal jų funkciją galima suskirstyti į kvėpavimo takus ir kvėpuojamąją dalį – plaučių alveoles.

6. Šlapimo organams priklauso inkstai, išskiriantys šlapimą, ir organai, kuriuose kaupiasi ir kuriais šalinamas šlapimas – šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Šlapimo organai išskiria iš kkraujo ir iš organizmo pašalina baltymų apykaitos produktus, druskų skysčių perteklių. Abiejų lyčių šlapimo organų sandara, nepaisant neryškių lytinių skirtumų, yra tokia pat, tik skirtingi lytiniai organai. Moteriški lytiniai organai yra kiaušintakiai ir makštis; berniuko – kapšelis ir varpa.

LITERATŪRA

1) „Vaiko anatomija ir fiziologija“ A. Martinkus. 1998. Klaipėda

2) „ Moksleivio fiziologija ir higiena“ E. Andriulis, E. Grinienė, M. Černiauskienė. Mokslo ir enciklopedijų leidykla 1994 Vilnius

3) „Iliustruotas Biologijos žinynas“ C. Stockley. „Šviesa“ 1998. Kaunas