A. Samuolis, jo gyvenimas ir veikla

PRATARMĖ

Tapytojas Antanas Samuolis – vienas talentingiausių ketvirto dešimtmečio jaunosios kartos atstovų. Septynerius metus trukusi jo kūryba paliko žymų pėdsaką lietuvių tapyboje, praturtino ją dramatiškais vaizdais. Tapė kasdienišką, nenudailintą darbininko gyvenimą bei jo aplinką. Jo kūryba išsiskyrė plačia jausmų skale – nuo lyrikos ir tragizmo iki grotesko. Samuolio tapyba gaivališka ir nuoširdi, pavergianti audringais vidiniais išgyvenimais.

A. Samuolio autoportretas (1926)

Gyvenimo ir kūrybos kelias

Antanas Samuolis ( Samulevičus ) gimė 1899 m. birželio 3 d. Puišių kaime ( Raseinių raj. ), keliaujančio po Lietuvą ddarbininko Vincento Samulevičiaus šeimoje. 1900 m. Samulevičiai apsigyveno Kaune, Žaliakalnyje, kur aštuonių asmenų šeima vertėsi vargingai iš tėvo, kuris sirgo džiova, atsitiktinio uždarbio ir nedidelio daržo. 1913 m. Antanas Samuolis baigė dviklasę berniukų mokyklą ir pradėjo dirbti.

Ilgai Samuoliai Lietuvoje negyveno. Po Pirmojo pasaulinio karo šeima pasitraukė į Rusiją ir iki 1918 m. gyveno Maskvoje. Būsimasis tapytojas lankė specialią pradžios mokyklą geležinkelininkų vaikams. Tėvas dirbo arklidėje ir netrukus mirė nuo kaulų tuberkuliuzės ( 1917 ).

Maskvoje, Tredjekovo galerijoje, būsimasis dailininkas susipažino su rrusų tapyba; didelį įspūdį padaro M. Vrubelio paveikslai.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, Samuolis buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje tarnavo dvejus ( 1919-1921) metus. Nuo 1920 m. įstojo į Kauno meno mokyklą, mokėsi J. Vienožinskio tapybos studijoje, dalyvavo statant naujus mokyklos rrūmus.

Dėl lėšų trūkumo Samuoliui mokytis buvo sunku – trūko dažų, teptukų, drobės, kurių neretai teko skolintis, bet jo talentą iš karto pastebėjo studijų draugai, J. Vienožinskis.

Patekęs į Kauno meno mokyklos aukštąjį skyrių, Samuolis „ pradžioje buvo bepasimetąs, nusivylęs savo sugebėjimais, pamatęs, kad jo kaimynai studentai tarytum miklaiu tapo negu jis. J.Vienožinskis laiku taikliai atstatė jo pasitikėjimą ir nukreipė eiti savo keliu“- taip savo atsiminimais apie A.Samuolio studijas pasakojo P. Aleksandravičius.

1928 m. baigęs meno mokyklą, Samuolis pasilieka Kaune, pasišvenčia kūrybai. Pragyvenimui užsidirba atsitiktiniais darbais, tapydamas paveikslus Kauno dvasinei seminarijai, retkarčiais – užsakytus portretus ir pan. Gyveno jis siauroje Žaliakalnio užkampio gatvelėje, žemų lubų kambarėlyje, prigrūstame nuostabių kūrinių, kuriais retai kas domėjosi, o dar rečiau pirko.

Savo tapybos darbais jis nemėgo girtis aar visiems rodinėti. Tuo atžvilgiu buvo nepaprastai kuklus. Tik draugų labai prašomas, ištraukdavo iš kampo apdulkėjusias drobes ir, nė žodžio netardamas, jas parodydavo.

Samuolis dalyvavo tiek Nepriklausomųjų dailininkų draugijos, tiek „ Ars“ grupės parodose ir susilaukė pelnyto pripažinimo tų, kurie profesionaliai suprato tapybos uždavinių specifiką, pritarė naujam dailės judėjimui. Jau 1931 m. tapybos talentą pastebėjo V.Cvirka. Tačiau Samuoliį aštriai kritikavo dailės snobai, priešiškai nusiteikę prieš viską, kas naujo ir pažangu mene. V.Vizgirda prisimena, kad Samuolio pirmieji darbai „ daug ką tik jjuokino“.

Samuolis dalyvauja Pirmojo ir Antroje rudens dailės parodose, lietuvių dailės parodose rygoje ir Taline. 1937 m. latvių kritika pažymėjo Samuolio kūrinių „Peizažas“, „ Autoportretas“, „ Girtuoklis“ meninį raiškumą, nacionalinį charakterį.

Dailininkas pasireiškė ir visumeninėje veikloje. 1932m. ir 1935 m. jis renkamas į Nepriklausomųjų dailininkų draugijos vadybą.

1936 m. su dailininkų ir rašytojų grupe Samuolis lanosilankosi Tarybų Sąjungoje.

Amžininkai atsiminimuose dažnai mini Samuolį žavėjusis Van Gogo gyvenimu ir kūryba. Tai iš dalies matyti jo tapybos tematikoje, kartais ir stiliuje. Šiuo atžvilgiu galima rasti analogijų tarp Samuolio ir V. Eidukevičiaus – abu tapytojai skurdo, buvo vieniši, nepripažinti, abu žavėjosi Van Gogo kūrybine asmenybe.

Samuolio paveikslų nepirko ne tik piniginga Kauno miesčionija, bet palyginti mažai jo darbų įsigijo ir M. K. Čiurlionio galerija. 1934 m. galerija nusipirko Samuolio „Portretą“ , 1936 m. – „ Girtuoklį “ , 1937 m. – „ Peizažą “.

Buržuazinė visuomenė nepastebėjo Samuolio talento, pasmerkė jį skurdui ir vienatvei. J.Vienožinskis dar anuomet rašė: „ Keistas reiškinys. Apsukrieji, bet ne gabieji gauna užsienines stipendijas, kad po kelerių metų nustoję ir to, ką dar jaunoje sieloje turėjo, o vienas talentingiausių mūsų tapytojų – A.Samuolis – dėl savo kuklumo turi Kauno landynėj merdėti, belaidodamas savo džiaugsmingas svajones“. 1929 m., sveikatai pablogėjus, Samuolis gydosi Varėnos sanatorijoje, 1936 mm. rudenį Raudonojo kryžiaus sanatorijoje Panemunėje prie Kauno, vėliau išvyksta į Šveicariją.

Dailininko motina Kaune sirgo vėžiu, namiškiai tai nuo jo slėpė. Dėl susikomplikavusių tarptautinių santykių niekas negalėjo nusiųsti pinigų į Šveicariją. 1941 m. gegužę imta tvarkyti dokumentus dėl Samuolio grįžimo į Lietuvą, bet birželyje, fašistinei vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, ryšiai tarp Lietuvos ir Šveicarijos visiškai nutrūko.

1942 m. vasario 9 d. Samuolis mirė. Jis buvo palaidotas Leisino kapinėse.

TAPYBA. Natiurmortai . Samuolis neturėjo lėšų samdytis pozuotojų,tad pasitenkindavo kūryba iš atminties ir iš gamtos – tapė peizažus,artimųjų portretusir naktiurmortus – tuos kantriausius modelius, kuriuos sustatydavo savo kambaryje iš nesudėtingų buities reikmenų. Vaizduodavo ir liaudies skulptūrėles- jų turėjo nemažą rinkinį,jomis žavėjosi. Be to naktiurmortai leido Samuoliui laisvai spręsti spalvines problemas.

„ Naktiurmortas su šventyklėle“ sukurtas dar Meno mokykloje. Jis tapytas toniniu principu. Pagrindinis dėmesys skiriamasliaudies mažosios architektūros statiniui.

Tapytojas poetizuojapaprastus buities daiktus. Taip atsiranda „Naktiurmortas su kėde“ , „Naktiurmortas su pieno stiklainiu“ ir „ Naktiurmortas su gėlėm“( visi apie 1930),kuriuose matome duoną , peilį ir kitus kasdieninius daiktus.

Tipiškas yra dailininko formavimosi metų „ Naktiurmortas su dievuku“(1931). Paveiksle pabrėžiamas neramus ritmas,tapoma didelėmis dekoratyvinėmis spalvinėmis plokštumomis, vengiama detalių: net medinės skulptūrėlės veidas – kaip viena dėmė.

Tamsesnio , dramatiškesnio kolorito „ Naktiurmortas su veidrodžiu“. Samuolis atsisako dekoratyvaus vaizdavimo iir konstruktyvią formą pakeičia virpančiu tapymu,vos pastebimais pustoniais. Todėl daiktai paveiksle čia sužvilga ryškia šviesa ir spalva,čia vėl skęsta skaidriame šešėlyje.

Gana skirtingus vaizdavimo būdus Samuolis sumaniai sulydo į menimę visumą „ Naktiurmortas su obuoliais ir glėmis“(1934-1935): čia kompozicija racionali, o koloritas ,tapysena emocionalūs.

Liaudies skulptūra Samuoliui buvo atspirties taškas ne tok kūrybos pradžioje; supratęs jos humaniškumą ir estetinę vertę , vėliau dailininkas sėkmingai rėmėsi ja visoje savo kūryboje.

Paskutiniais kūrybos metais (1935-1937) dailininkas mažiau tapo natiurmortų – jį daugiau domina peizažas, žmogus.

Samuolis yra sukūręs ir vieną spalvingą interjerą,kuriame pavaizduotas jo kambarėlis Žaliakalnyje. „ Kambarį“(1334) dailininkas kūrė beveik tokiu pat principu , kaip ir naktiurmortus: jam nerūpėjo erdvės įspūdis, daiktų materialus apčiuopemumas, šviesos šaltinis ir pan.Samuolio paveiksle vyrauja kontrastų harmonija: sodrūs rudi tonai (grindys , lova ) priešpastatomi ryškiam,spalvingam geltonos staltiesės ir violetinės sienos koloritui.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Samuolio „Kambarys“ jaukus ir linksmas, bet,įsigilinęs į paveikslą,suvoki: būtis čia tragiška. Nerimą , net skausmą išreiškia aitrios geltonos, rausvos ir kitų spalvų derinys, nervingas potėpis, kambario ankštumas; nebetiki giedromis spalvomis, o jauti slegiančią izoliaciją,vargą.

PEIZAŽAI . Nedaug peizažų paliko Samuolis, tenutapė gal dešimt, bet už tai kiekvienas – iš jų šedevras.

Jo peizažus galima suskirstyti į dvi grupes: vieni tai jo vargano priemiesčio, kur

dailininkas gyveno,vaizdai, kiti ekspresyvūs kaimo reginiai.

Jau „Priemiestis“ (apie 1930-1931) aiškiai rodo,ko siekė Samuolis pirmojo tipo paveiksluose: didelėmis, apibendrintomis, sugeometrintomis spalvinėmis masėmis, grynai koloritu atskleisti paprasto motyvo grožį

„Baltoji obelis“(1931-1932) – ne tik Samuolio peizažinės kūrybos viršūnė, bet ir vienas geriausių gamtovaizdžių mūsų tapyboje. Skurdus priemesčio fragmentas tapytojo talento dėka pavirsta jaudinančiu pasakojimu, buities poezija. Paveikslo centre – pavasarį baltai nudažyta obelis, pasipuošusi melsvai žalsva sprogstančia lapija, skleidžianti giedrą gamtos atbudimo nuotaiką, visam kūriniui teikianti mažorinį atspalvį. Autorius neatsisako ir dramatiškų sąskambių: pprie statinės palinkusi moteris, raudoniu degantis namas, sunkūs, rusvi žemės masyvai.

Nutapęs nemaža „grynosios gamtos“ peizažų, 1935 m. Samuolis vėl grįžta prie „Baltosios obels“ motyvo: tai „Ruduo“. Ir šį kartą didžiąją paveikslo dalį užima peizažasl; aukštas horizontas abu kūrinius daro monumentalius, didingus. Bet vietoj sulapojusios obels – juodas kamienas, grėsmingai į šalis styrinčios šakos. Gamta traktuojama čia nervingiau, rusvai juoda žemė su priemiesčio sodais ir daržais lyg labiau surimtėjusi, liūdnesnė, tarytum primena paties dailininko būtį.

Keliaujant po Vandžiogalos apylinkes, „seni ir apleisti ddvarų sodai kėlė Samuoliui pasigėrijimą. Jis sakydavo, kad dabar gamta padarė juos natūraliais ir vertais menininko teptuko. Jo svajonė buvo kokiame nors suirusiame „palociuje“ įsitaisyti atelje, o apleisti parkai būtų jo tapybos geriausi gamtovaizdžiai“.

PORTRETAI. Vienas ankstyvųjų A. Samuolio pportetų yra „ Senelė“ („ Senelės portretas“, apie 1926). Jau šitame kūrinyje jaučiasi tapytojo potraukis deformuoti ir tipizuoti žmogų: stambus liemuo, trumpos kojos, ilgos išraiškingos rankos. Veidas geraširdiškas, su miela šypsena. „ Senenlę“ jaunasis Samuolis kūrė lengvu potėpiu, „akvareliškai“, panaudodamas savo mokytojo J. Vienožinskio puoselėtą minkštą sezanišką pustonių tapybą.

Samuolis vengė natūralistiškai kopijuoti gamtą, ją dailinti. Jei portretas kuo nors nepatraukdavo tapytojo, jis nuimdavo jį nuo, apsukdavo ir kitoje drobės pusėje pradėdavo naują paveikslą, paprastai natiurmortą, kuris nevaržydavo meninio temperamento.

Samuolis nemėgo išoriškos, idealizuotos harmonijos ir, sakykime, V. Vizgirdos portrete „ Dailininkas“ griebėsi aktyvaus grotesko: prieš mus žmogus su viena akimi, didžiule nosimi ir ilgais pirštais. Bet tai nė kiek nešokiruoja – atpažįstame būdinguosius išraisškingus V. Vizgirdos charakterio bruožus.

FIGŪRINIAI PAVEIKSLAI . Gyvendamas ddarbininkų priemiestyje, Samuolis gerai pažino jų buitį, rūpesčius. Ne lengvesnis buvo ir gausios Samuolių šeimos gyvenimas – skurdas, ligos, mirtis čia buvo dažnas svečias.

Kilęs iš proletarų, pats valgęs rupę duoną, nuo pat jaunystės Samuolis juto neapykantai buržuazijai, nekentė Kauno mieščionijos bukumo ir mylėjo paprastą darbo žmogų. Tai akivaizdu figūrinėse dailininko kompozicijose. Dar mokydamasis Kauno meno mokykloje, Samuolis svajoja vaizduoti Kauno medinių kvartalų gyventojus – darbininkus: „ Noriu nutapyti einančių į darbą darbininkų būrį, parodyti jų skurdą, nuovargį, o drauge ir jjų jėgą“.

Darbo žmogų tapytojas vaizdavo dramatiškai, su nouširdžia užuojauta, buržuaziją – su aštriu sarkazmu, ironiškai, groteskiškai.

Vienas ankstyvųjų figūrinių paveikslų „ Skurdas“ (1925-1926) primena tiek paties dailininko tėvo – darbininko, tiek ir visos šeimos nedalią: alkanas nedarbis sėdi prie stalo, ant kurio tuščias dubuo. Šalia stovi skurdo iškankinta moteris su kūdikiu. Darbininko rankose suspaustas peilis, bet duonos nėra.

Ankstivieji Samuolio figūriniai paveikslai lengvos pilkšvos gamos, jaučiama J. Vienožinksnio įtaka; didelėmis, dusliomis spalvinėmis plotmėmis siekiama emocinio poveikio. Kartu ryšku konstruktyvumas, dekoratyvi architektonika. Tai būdinga „ Darbininko šeimos poilsiui“, „ Balionėlių pardavėjui. Pastarajame paveiksle neįprastai vaizduojamas socialinis motyvas: prie sukrypusios lūšnelės buitiški reikmenys (dubuo, didelis butelis) ir varganas balionėlių pardavėjas, atėjęs už smulkų pinigą pasiūlyti tokiems pat skurdžiams nebrangų džiaugsmą. Viliojimai, įvairiomis ryškiomis spalvomis plevesuoja balionėliai – džiaugsmo miražas. Dominuoja bendra šviesos ir šešėlio konstrukcija – žmogaus veidas tik eskiziškai nubrėžtas.

Samuolio paveikslas „ Girtuoklis“ – tai ne šiaip portretas, o žmogaus likimo tragiškas pasakojimas. Dailininkas vaizduoja degradavusį žmogų , kuris kaulėtais ligonio pirštais laiko dektinės butelį, vildamasis rasti prieglopstį nuo kasdieninio vargo. Tai tipiškas „charakterio“ portretas; nepaprastai taikli nelaimingo žmogaus charakteristika. Veidas nutapytas „ skulptūriškai“ – atrodo, lyg jis būtų išdrožtas iš medžio kaip tie dailininko pamėgti „smūktkeliai“ . portreto spalvinė skalė taupi, rausva vveido gama dera prie geslvo fono. Dailininkas taip pat vartoja ir kontrastingas šaltas spalvas – žalią, mėlyną, kurios leidžia geriau pajusti šiktų spalvų pustonius.

Dailininkui, kuris visada ieškojo atramos realioje aplinkoje, spekuliatyvinėje, simbolistinės minties kūryboje reikšmingesnių meninių rezultatų pasiekti nepavyko.

Samuolis troško didelio, nesestančio meno. Jis mokėjo rasti nuostabiai paveikią formą pažangioms idėjoms išreikšti. Dailininkas yra pasakęs : „ Nevertą žmogui dėl materalinių gėrybių gyventi, o reikia siekti ko nors pastovesnio, kas amžiams išlieka, kas įneša ką nors naujo į žmonijos kultūrą. Gal tai tik siaura kultūros sritis, bet dailė, tapyba – mano gyvenimo tikslas“.

Samuolis geriausiais kūriniais pasiekė savo tikslą, lietuvių mene paliko dideles kūrybines vertybes.

A. Samuolio paveikslai: I. „ Darbininko šimos poilsis“ , II. „ Girtuoklis“

Naudota literatūra

1. Autorių kolektyvas „ Lietuvių dailė 1930 – 1940 m. II dalis.„Vaga“. Vilnius. 1983.