Apibrežimai

Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės meno kryptys, kurioms būdingas nedaiktiškumas, formos elementų suabsoliutinimas, abejingumas meninės kūrybos visuomeniniam poveikiui.

A capella – chorinis kūrinys, atliekamas be instrumentinio pritarimo.

Aerofonas – pučiamasis muzikos instrumentas, kuriuo garsai išgaunami virpinant orą jo ertmėje.

Akademizmas – griežtas ir tikslus taisyklių laikymasis, atitrūkimas nuo praktikos ir aktualių gyvenimo problemų.

Akompanimentas – muzika, pritarianti pagrindiniam muzikos kūrinio balsui.

Akordas – kelių skirtingo aukščio garsų sąskambis.

Akustika – mokslas apie garsų savybes ir jų išgavimą; pastato ar patalpos ypatybės, sąlygojančios garso sklidimą.

Alteracijos ženklai – mmuzikos rašto ženklai (diezas, bemolis ir bekaras), kuriais žymimas natos aukščio pakeitimas.

Atonalioji muzika – muzika, be tonacijos, kurioje visi dvylika chromatinės gamos garsų yra lygiaverčiai.

Avangardizmas – 20 a. antrosios pusės meno stiliai, kuriems būdingas griežtas tradicinių meno išraiškos priemonių neigimas, naujovių kultas, maištas prieš miesčionišką visuomenę.

Bohema – menininkai, gyvenantys palaidai ir netvarkingai.

Bolero – ispaniškas greito tempo šokis.

Concerto grosso – koncertinis instrumentinis kūrinys, skirtas solistų grupei ir orkestrui.

Dadaizmas – 20 a. pradžios meno kryptis, kuriai būdingas visuomenės gyvenimo normų neigimas, protestavimas pprieš karą, absurdo ir anarchijos propagavimas, primityvios išraiškos priemonės.

Dermė – skirtingo aukščio garsų sistema, kuri remiasi pastoviais tam tikro garsaeilio garsų santykiais.

Diksilendas – nedidelis instrumentinis baltųjų muzikantų ansamblis, atliekantis tradicinį džiazą.

Dinamika – muzikos skambesio stiprumo pokyčiai, užrašomi laipsniais, akcentais ir eevoliucijomis.

Disonansas – klasikinėje muzikoje – nedarnus sąskambis.

Ekscentriškumas – nepaprastumas, keistumas, įnoringumas; muzikoje – didelis garsinis arba vaizdinis kontrastingumas.

Ekspresionizmas – 20 a. pradžios meno stilius, kuriam būdingas psichinės savijautos, jausmų, nuojautų ir vizijų reiškimas, dėmesys pasąmonei, smulkioms detalėms, pesimistiškas reiškinių vertinimas, visuomenės kritika, sarkazmas, groteskas, dramatiškumas, melodramatiškumas.

Ekspromtas – nedidelis improvizacinio pobūdžio instrumentinis kūrinys.

Elektroakustinė muzika – muzika, kurioje pastiprinti akustiniai instrumentai naudojami kartu su elektroniniais, taip pat su elektronine garso deformacija arba garso įrašu.

Fanfara – iškilmingas signalas; nedidelis kūrinys pučiamiesiems instrumentams; pučiamasis instrumentas.

Farsas – lengva, žaisminga, dažniausiai buitinio turinio komedija.

Folkloras – liaudies kūryba.

Fuga – daugiabalsės muzikos forma, kurioje imitaciniu būdu plėtojama viena arba kelios muzikinės temos.

Gamelanas – indonezietiškas mušamųjų instrumentų orkestras.

Grafinė partitūra – partitūra, kurioje muzika užrašoma ne natomis, o piešiniais ir ssimboliais.

Grigališkasis choralas – Romos katalikų bažnyčios vienbalsis liturginis giedojimas.

Harmonija – viena pagrindinių muzikinės išraiškos priemonių, pagrįsta akordų sudarymu ir jų jungimu.

Ideologija – pažiūrų, idėjų sistema.

Impresarijus – koncertų, spektaklių organizatorius, trupės savininkas.

Impresionizmas – 19a. pab. ir 20a. meno stilius, kuriam būdingas subjektyvus tikrovės vaizdavimas, jausminis pasaulio suvokimas, trumpalaikių ir neesminių tikrovės momentų vaizdavimas, pabrėžimas dėmesys spalvai, garsui, kvapui, skambesiui.

Improvizacija – muzikavimas, kai muzika kuriama gyvai, o ne grojama iš natų ar atminties.

Intervalas – atstumas tarp dviejų skirtingo aukščio muzikos garsų arba jjų aukščių santykis.

Intonavimas – garso skambėjimo tikslumas, dainavimo arba grojimo būdas.

Kamerinė muzika – muzika, mažoms atlikėjų grupėms, solo balsui ar instrumentui.

Kanonas – kūrinys, kuriame balsai įstoja paeiliui ir tiksliai pakartoja ankstesniuosius.

Kantata – daugiadalis koncertinis kūrinys chorui, solistams ir orkestrui.

Klasicizmas – 17-19a. vakarų Europos meno ir literatūros kryptis. Būdingas racionalumas, logika, tobulumo ir absoliutaus grožio siekimas, antikos ir renesanso meno principų laikymasis.

Klasteris – labai sutankintas akordas, apimantis visus chromatinius garsus tarp akordo žemiausio ir aukščiausio garsų, garsų kekė, sangrūda.

Klaviatūra – klavišų ar mygtukų sistema.

Klavyras – klavišinis muzikos instrumentas; daugiabalsio instrumentinio ar vokalinio instrumentinio kūrinio perdirbinys fortepijonui arba balsui su fortepijonu.

Koda – paskutinė, baigiamoji kūrinio padala.

Koliažas – komponavimo technika, naujas kūrinys „sulipdomas“ iš nevienarūšių, dažnai iš kitų kūrinių paimtų fragmentų.

Kompozicija – meno kūrinio elementų išdėstymas, jų tarpusavio ryšys ir santykis su visuma; sandara, struktūra, konstrukcija.

Konkrečioji muzika – 20a. muzikos rūšis, kurioje naudojami įvairūs nemuzikiniai garsai ir triukšmai.

Konsonansas – klasikinėje muzikoje – darnus sąskambis.

Kontekstas – fakto, reiškinio ar įvykio aplinkybės, sąlygos, aplinka, situacija.

Leitmotyvas – dažnai kūrinyje pasikartojantis melodinis, harmoninis, ritminis motyvas, turintis ypatingą reikšmę dėl savo sukeliamų asociacijų.

Libretas – žodinis muzikos veikalo tekstas.

Liturgija – bažnytinės apeigos.

Mecenatas – turtingas mokslo ir meno globėjas.

Misterija – dramos žanras; religinės arba istorinės tematikos simbolinė, alegorinė pjesė ar vvaidinimas

.Miuzikholas – pramoginis teatras, artimas varjetė, kurio programą sudaro pramoginiai šokiai, muzika, smulkiųjų tearto žanrų numeriai.

Muzikinė drama – 16a. operos pavadinimas, taip pat 19a. Richardo Wangerio sukurtas operos tipas, pagrįstas ištisiniu, nedalomu veiksmo plėtojimu.

Natų trukmės – pagrindinės natų rašyboje naudojamos vertės yra šios: sveikoji, pusinė, ketvirtinė, aštuntinė, šešioliktinė, trisdešimtantrinė ir šimtas dvidešimtaštuntinė.

Neumos – įvairūs ženklai, viduramžiais naudoti melodijos slinktims žymėti.

Noktiurnas – lyrinis, svajingas instrumentinis, vokalinis kūrinys.

Oktava – dvylikos pustonių intervalas.

Opusas – sąvoka, reiškianti kūrinį arba veikalą ir naudojama kompozitoriaus kūrinių katalogizavimui.

Oratorija – didelės apimties vokalinis instrumentinis kūrinys chorui, orkestrui, solistams ir skaitovams, parašytas draminiu siužetu.

Partitūra – daugiabalsio instrumentinio ar vokalinio kūrinio gaidos, kuriose surašyti visi jį sudarantys balsai (partijos).

Pasija – oratorijai artimas muzikos žanras, pasakojantis apie Kristaus kančias ir mirtį.

Perkusija – mušamieji instrumentai arba jų grupė

.Pizzicato – stygų gnaibymas pirštu (be stryko).

Polifonija – daugiabalsės muzikos rūšis, kuriai būdingas kelių savarankiškų balsų jungimas.

Prodiuseris – žmogus, organizuojantis ir įgyvendinantis kino, teatro pastatymus, muzikos atlikimus ir įrašus.

Programinė muzika – instrumentinė muzika, įkvėpta gamtos, literatūros ar meno kūrinių ir perkelianti siužetą arba vaizdus.

Psalmė – judėjų ir krikščionių biblinė giesmė, bažnytinio giedojimo forma.

Raga – indų klasikinės muzikos melodijų derminiai modeliai.

Rapsodija – muzikos žanras, kūrinys liaudies dainų ir šokių temomis.

Rečitatyvas – deklamacinio pobūdžio melodijos operose, oratorijose iir kt.; tokios melodinės deklamacijos instrumentinis pamėgdžiojimas.

Requiem – gedulingos mišios.

Romantizmas – 18a. pab. ir 19a. meno kryptis, kuriai būdingas tikrovės perkūrimas, autoriaus idealų įkūnijimas, reiškinių nepaprastumo pabrėžimas, jausmingumas, pakilumas, svajotojiškumas, paslaptingumas, sąlygiškos situacijos, simboliai.

Sinkopė – efektas, kai kirčiuojama ne ta nata, kuri turėtų būti kirčiuojama.

Sinkretizmas – įvairių meno formų, religinių, filosofinių, visuomeninių pažiūrų susiliejimas.

Siuita – ciklinis muzikos kūrinys, kurį sudaro bendro turinio siejamos kontrastingos nuotaikos, tempo, ritmo dalys.

Tembras – garso spalva.

Tonacija – nustatyto aukščio dermė, kuria remiasi tonaliosios muzikos kūriniai.

Tonika – pirmasis ir pagrindinis tonacijos laipsnis, dermės centras.

Transkripcija – muzikos kūrinio pritaikymas kitai instrumentų ar balsų sudėčiai, nei buvo numatyta, dažnai keičiant ir natų tekstą.

Unisonas – vienodo aukščio arba viena ar keliomis oktavomis nutolusių garsų skambėjimas.

Uvertiūra – instrumentinės muzikos forma, draminio kūrinio įžanga.

Virtuozas – atilikėjas, pasižymintis ypatinga technikos meistryste.

Vokalas – išlavintas balsas.

Žanras – istoriškai susiklostęs meno kūrinių tipas, kuriam būdingi tam tikri siužetiniai ir stilistiniai požymiai.