Džiazas Lietuvoje

„Devintas XX a. dešimtmetis neretai vadinamas Lietuvos džiazo aukso amžiumi“, toks pirmas sakinys, išspausdintas buklete, kurį radau trijų kompaktinių plokštelių dėžutėje „Lietuvos džiazas 19801990″. Kiek kartų nugirsdavau iš patyrusių džiazo gerbėjų: „Buvo laikai, kai pas mus čia grodavo Lušas, Abarius.“, „Buvo laikai, kai Sasnauskas kurdavo įdomius projektus“ ir „Et, nebe tas jau dabar Petras Vyšniauskas“. Jiems, anuomet girdėjusiems visą šiuose diskuose užfiksuotą turtą, naujasis lietuviško džiazo rinkinys turėtų būti tarytum brangus prisiminimų albumas. O aš pragyvenau devintame praeito amžiaus dešimtmetyje vviso labo tik pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus ir tris savaites, galbūt todėl man šie įrašai kelia kiek kitokių minčių.

Klausantis šių archyvinių istorinių įrašų, visiškai nekyla noras idealizuoti praeities, bet staiga imi suprasti, iš kur atsirado visa tai, ką mes girdime dabartinėje džiazo scenoje. Manau, retas lietuvių muzikantas prisipažintų, kad patyrė savo tautiečių įtaką (jei tik nekalbama apie GTČ narius), bet štai mano rankose dokumentas, kuriame atsispindi praeities lietuvių džiazo muzikantų skoniai, mėgstamiausi triukai ir efektai, kūrybiniai pikai ir bbūsimi štampai, tuomet buvę naujovės. Yra tvirtas tiltas nuo „tada“ iki „dabar“, bet padėti lygybės ženklo tarp jų, žinoma, neįmanoma.

Pavyzdžiui, „tada“, atrodo, džiazo muzikantai daug labiau mėgo standartus nei šiuo metu. Bent jau jų repertuaruose populiariųjų džiazo temų buvo ttiek, kad jų užteko pirmajai rinkinio plokštelei (vienintelė originali kompozicija Kęstučio Lušo). Tai yra neblogos tradicinės interpretacijos, kurių daugumą (aštuonias iš keturiolikos) įdainavo šiuo metu gyvenanti JAV Marina Granovskaja su Sauliaus Šiaučiulio, Kęstučio Lušo, Gintauto Abariaus ansambliais. Pastariesiems dviem pianistams išvykus į užsienį, lietuviško džiazo terpėje radosi didelė „skylė“, kurios iki šiol nepavyksta deramai „užkamšyti“. Šiandien mes turime mažiausiai tris gerus pianistus, bet nė vienas jų nepanašus nei į Abarių, nei į Lušą (Tomas Kutavičius skambina artimu Lušui stiliumi, tačiau neprilygsta jam meistriškumu). Gintautas Abarius buvo puikus, virtuoziškas improvizuotojas, kuriam prieš penkiolika metų nebuvo pabodęs tradicinis džiazas: jis grojo amerikietiškąja maniera. Kęstutis Lušas rinkinyje atsiskleidžia kaip kompozitorius, drąsiai eksperimentuojantis beribėje free džiazo jūroje.

Viena Kęstučio Lušo kompozicija pateko ir į aantrąją rinkinio plokštelę, sudarytą vien iš „originalų“. Tiesa, ir čia yra viena išimtis Dukeo Ellingtono „Mood Indigo“. Priešingai nei pirmame, „emigrantų“, diske, šioje dalyje dominuoja tie, kurie liko Lietuvoje ir aktyviai tebedalyvauja džiazo gyvenime, tačiau groja jau kiek kitokią muziką. Pavyzdžiui, dabartinis trimitininkas Dominykas Vyšniauskas debiutavo džiazo scenoje kaip vokalistas, sužavėjęs „Birštono Jazz88″ klausytojus savo švelniu septynmečio vaiko diskantu, pasirodęs kaip Petro Vyšniausko kvarteto narys. O saksofonininkas Petras Vyšniauskas turėjo tuomet nuostabų humoro jausmą ir vietoje spontaniškų improvizacijų programų kurdavo llabai geras kompozicijas. Nepasakyčiau, kad dabar maestro groja prastesnę muziką, tiesiog jis pasikeitė, nes tikri grandai privalo keistis. Nemylėti Vyšniausko vyresniojo neįmanoma ir net negalima, nes būtent jis yra tikro lietuvių nacionalinio džiazo kūrėjas. Bet dar iki jo Lietuvoje atsirado grupė, pademonstravusi, kuriuo keliu turėtų eiti mūsų improvizuotojai, tai buvo legendinis GTČ.

Galima sakyti, trečioji plokštelė paskirta kaip tik GTČ ir jo nariams (daugiausia Čekasinui), tik paskutiniajame takelyje pasirodo dar vienas emigrantas Remy Filipovitch, arba Remigijus Pilypaitis, jau seniai įsikūręs su savo saksofonais Vokietijoje, ir trečiame takelyje vėl išgirstame Petro Vyšniausko kvartetą. Klausytis ištraukų iš Čekasino performansų, nematant vaizdo, atrodo šiek tiek beprasmiška: sintetinis menas turi būti suvokiamas kaip sintetinis, bet iš tikro tai yra labai vertinga medžiaga.

Festivalių „Birštonas Jazz“, „Vilnius Jazz“ ir „Baltijos Jaunystė“ akimirkų rinkinys yra didelis turtas. Atverkite šią dėžutę kaip istoriją, kaip gražų praeities puslapį, bet negailėkite to, kas buvo: „aukso amžius“, nepaisant kai kurių išvykusių galiūnų, dar berods nepasibaigė.