Geršvinas
Džordžas Geršvinas gimė 1898 rugsėjo 26 d. ir išaugo 1st–Saido gatvėse.
Būdamas 6 metų intensyviai pradėjo domėtis pačia geriausia muzika kaip
antai: Rubenšteino “Melodija”, Dvoržako “Jumoreska”. Būdamas 8 metų
susidraugavo su vyresniu, žinomu smuikiniku Maksu Rozencveigu. “Maksas man
atskleidė muzikos pasaulį”–prisiminė Geršvinas. Rozencveigo namuose išmoko
pats groti fortepijonu. Iš klausos mėgino groti populiarias melodijas,
aranžavo, mėgino kurti: niekas iš artimųjų namuose, neįtarė apie Džordžo
užsiėmimą. Bet kartą, namuose atsirado naujas pianinas, pirktas broliui
Airui, kuris jau du metus mokėsi muzikos pas mokytoją. Išaiškėjo, kad
Džordžas geriau grojo fortepijonu, negu jjo brolis, ir tėvai nusprendė, kad
muzikos toliau mokysis Džordžas. Geršvinas pradėjo mokytis pas pianistą ir
kompozitorių Čarlzą Hambicerą. Mokytojas daug tikėjosi iš savo mokinio
Geršvino. Jis įžvelgė didžiulį berniuko talentą. Čarlzas Hambiceras ne tik
mokė skambinti fortepijonu, bet ir supažindino su Bacho, Bethoveno, Šopeno,
Listo, Debuisy, Ravelio muzika. Rekomenduotas savo mokytojo Hambicerio, jis
pradėjo mokytis harmonijos ir orkestruotės pagrindų pas violončelistą ir
kompozitorių Kilenovą. Geršvinas dažnai lankydavo Niujorko filharmonijos
orkestro, Bethoveno orkestro,Rusų simfoninio orkestro koncertus,džiazo
muzikos vakarus įvairiuose klubuose.
“Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, pprotu ir
širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau. Grįžęs namo aš
sėsdavausi prie fortepijono ir ją atkartodavau.” Džordžas turėjo unikalią
klausą ir nuostabią muzikinę atmintį.15-metis Geršvinas praėjęs atranką
pianisto-populiarizatoriaus pareigoms užimti, pradeda dirbti.
Grojo pianinu muzikos prekių parduotuvėje. Jis studijavo Bachą
ir kkėlė sau aukštus muzikinius reikalavimus. “Aš studijuoju Bachą todėl,
kad galėčiau kurti populiarią muziką” – sakė draugams Geršvinas. Džordžas
žavėjo ritmu – jo kairės rankos lengvumu atliekant įvairias ritmines
figūras, nepriklausomai nuo melodijos. Improvizuoti pradėjo dar būdamas 8
metų. Pirmieji kūriniai 1913 m. buvo dvi dainos ir tango, kurias atliko
koncerte – literatūros vakare. 1916 m. Sofi Taker – populiari reviu
dainininkė susidomėjo jo daina “Kada jūs panorėsite” ir atliko su dideliu
pasisekimu. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina “Svani”. Ši daina
sužavėjo visą Ameriką. Per metus parduota daugiau kaip 2 milijonai
plokštelių ir daugiau kaip milijonas egzempliorių natų. “Svani” tapo
populiariausia daugelyje Europos miestų.Ši daina iki šių dienų vilioja ir
žavi džiazo improvizatorius ir dainininkus.
Žavėdamasis prancūzų muzika, Geršvinas atvyko tobulintis pas
Ravelį. Tačiau Ravelis, įžvelgęs jaunuolio meninę individualybę ir
savitumą, atsisakė jį mmokyti, tardamas: “Kam jums būti antruoju Raveliu,
jeigu jūs esate Gešvinas! Eikite savo keliu.” Taigi, kompozitoriui teko
dirbti savarankiškai.
Europoje jis sukūrė simfoninį paveikslą “Amerikietis Paryžiuje”,
kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai ir
daininga, lyrinė bliuzo melodija, išreiškianti tėvynės ilgesį (solo groja
triūba). “Amerikietis Paryžiuje” tapo vienu populiariausių šiuolaikinės
simfonijos muzikos kūrinių.
Jauno muzikanto Dž. Geršvino kūryboje yra amerikietiško
folklioro ir amerikietiškos estrados sitezė. Susijungė europietiškas ir
afrikietiškas folklioras. Galima neabejoti – Geršvinas parašęs daugybę
dainų, perėmė įvairias žinomas manieras, žanrus, ritmus ir kompoicines
schemas. 1919-1923 m. Geršvinas buvo autoriumi arba bendraautoriumi
maždaug 15-os Brodvėjaus pastatymų.
20-ieji metai. Geršvino talento atskleidimo metai. Talentu
pripažino Beril Rubenšteinas ir kiti muzikai. 1936 m. jis diriguoja savo
kūrybą Sietle, Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, 1937 m. groja su San-
Francisko simfoniniu orkestru. Kalifornijoje kompozitorius daug tapo,
kolekcionuoja šiuolaikinių menininkų portretus. Tapyba – viena iš
mėgstamiausių kompozitoriaus temų. Apie tapybą jis gali kalbėti valandų
valandas su didele erudicija. Dž. Geršvinas – vienas žinomiausių ir
žymiausių džiazo muzikos atstovų. Jam pasiūlo gastroles Anglijoje, gauna
kvietimą į Vienos šiuolaikinės muzikos festivalį. 1937 m. vasarį, jis
išrenkamas Italijos akademijos “Santa Čečilija” garbės svečiu.Kaip ir
anksčiau, jis visada apsuptas svečių, bet jaučiasi vienišas.Iš melanchlinės
savijautos jį išgelbėjo koncertai. Jis su dideliu džiaugsmu sutiko
dalyvauti Los-Andželo orkestre, su didžiausiu pasisekimu atliko solo
partiją “Rapsodija bliuzo stiliuje” ir koncerte F-dur. Viename koncerte
trumpam aptemo sąmonė ir praleido keletą taktų, bet tuoj susiėmė ir puikiai
sugrojo, lyg būtų nieko neatsitikę. Vėliau kartojosi tokie pat
negalavimai,galvos skausmai,koordinacijos sutrikimai. Išgelbėti Džordžo
nepavyko. Jis mirė 1937 m. liepos 11 d. ryte, nesulaukęs net 39 metų.
Kompozitorius mirė pačiame jėgų žydėjime, pilnas kūrybinių planų. Tai
didelė netektis meno pasaulyje. Geršvinas tapo kompozitoriumi, kuris džiazo
elementus panaudojo profesionalioje muzikoje. 1935 m. gimė nacionalinė
amerikiečių opera atnešusi jam dar didesnį pripažinimą.Tai-“Porgis ir
Besė”, kurioje piešiamas negrų gyvenimas ir skurdas. Jausmo grožis,
minkštas lyrizmas, atviras linksmumas, žavingas jumoras – toks jo
estradinis muzikos pasaulis aartimas ir suprantamas paprastam žmogui, bet
kartu su paslėpta gilia potekste, persipinančia su liūdna bliuzo,
spiričiuelso melodija. Apie ką kalba jo muzika? “Apie paprastą žmogų, apie
jo džiaugsmus ir rūpesčius, apie meilę, apie gyvenimą. Štai kodėl jo muzika
tapo iš tikrųjų nacionalinė, nežiūrint į originalias ir neįprastas formas”
– taip jo kūrybą apbudino rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.