Geršvinas

Džordžas Geršvinas gimė 1898 rugsėjo 26 d. ir išaugo 1st–Saido gatvėse.

Būdamas 6 metų intensyviai pradėjo domėtis pačia geriausia muzika kaip

antai: Rubenšteino “Melodija”, Dvoržako “Jumoreska”. Būdamas 8 metų

susidraugavo su vyresniu, žinomu smuikiniku Maksu Rozencveigu. “Maksas man

atskleidė muzikos pasaulį”–prisiminė Geršvinas. Rozencveigo namuose išmoko

pats groti fortepijonu. Iš klausos mėgino groti populiarias melodijas,

aranžavo, mėgino kurti: niekas iš artimųjų namuose, neįtarė apie Džordžo

užsiėmimą. Bet kartą, namuose atsirado naujas pianinas, pirktas broliui

Airui, kuris jau du metus mokėsi muzikos pas mokytoją. Išaiškėjo, kad

Džordžas geriau grojo fortepijonu, negu jjo brolis, ir tėvai nusprendė, kad

muzikos toliau mokysis Džordžas. Geršvinas pradėjo mokytis pas pianistą ir

kompozitorių Čarlzą Hambicerą. Mokytojas daug tikėjosi iš savo mokinio

Geršvino. Jis įžvelgė didžiulį berniuko talentą. Čarlzas Hambiceras ne tik

mokė skambinti fortepijonu, bet ir supažindino su Bacho, Bethoveno, Šopeno,

Listo, Debuisy, Ravelio muzika. Rekomenduotas savo mokytojo Hambicerio, jis

pradėjo mokytis harmonijos ir orkestruotės pagrindų pas violončelistą ir

kompozitorių Kilenovą. Geršvinas dažnai lankydavo Niujorko filharmonijos

orkestro, Bethoveno orkestro,Rusų simfoninio orkestro koncertus,džiazo

muzikos vakarus įvairiuose klubuose.

“Aš klausydavau muzikos ne tik ausimis, bet ir nervais, pprotu ir

širdimi, klausydavausi su tokiu malonumu – aš joje gyvenau. Grįžęs namo aš

sėsdavausi prie fortepijono ir ją atkartodavau.” Džordžas turėjo unikalią

klausą ir nuostabią muzikinę atmintį.15-metis Geršvinas praėjęs atranką

pianisto-populiarizatoriaus pareigoms užimti, pradeda dirbti.

Grojo pianinu muzikos prekių parduotuvėje. Jis studijavo Bachą

ir kkėlė sau aukštus muzikinius reikalavimus. “Aš studijuoju Bachą todėl,

kad galėčiau kurti populiarią muziką” – sakė draugams Geršvinas. Džordžas

žavėjo ritmu – jo kairės rankos lengvumu atliekant įvairias ritmines

figūras, nepriklausomai nuo melodijos. Improvizuoti pradėjo dar būdamas 8

metų. Pirmieji kūriniai 1913 m. buvo dvi dainos ir tango, kurias atliko

koncerte – literatūros vakare. 1916 m. Sofi Taker – populiari reviu

dainininkė susidomėjo jo daina “Kada jūs panorėsite” ir atliko su dideliu

pasisekimu. Didžiausio pasisekimo sulaukė jo daina “Svani”. Ši daina

sužavėjo visą Ameriką. Per metus parduota daugiau kaip 2 milijonai

plokštelių ir daugiau kaip milijonas egzempliorių natų. “Svani” tapo

populiariausia daugelyje Europos miestų.Ši daina iki šių dienų vilioja ir

žavi džiazo improvizatorius ir dainininkus.

Žavėdamasis prancūzų muzika, Geršvinas atvyko tobulintis pas

Ravelį. Tačiau Ravelis, įžvelgęs jaunuolio meninę individualybę ir

savitumą, atsisakė jį mmokyti, tardamas: “Kam jums būti antruoju Raveliu,

jeigu jūs esate Gešvinas! Eikite savo keliu.” Taigi, kompozitoriui teko

dirbti savarankiškai.

Europoje jis sukūrė simfoninį paveikslą “Amerikietis Paryžiuje”,

kuriame pasigirdo Paryžiaus gatvių triukšmas, automobilių signalai ir

daininga, lyrinė bliuzo melodija, išreiškianti tėvynės ilgesį (solo groja

triūba). “Amerikietis Paryžiuje” tapo vienu populiariausių šiuolaikinės

simfonijos muzikos kūrinių.

Jauno muzikanto Dž. Geršvino kūryboje yra amerikietiško

folklioro ir amerikietiškos estrados sitezė. Susijungė europietiškas ir

afrikietiškas folklioras. Galima neabejoti – Geršvinas parašęs daugybę

dainų, perėmė įvairias žinomas manieras, žanrus, ritmus ir kompoicines

schemas. 1919-1923 m. Geršvinas buvo autoriumi arba bendraautoriumi

maždaug 15-os Brodvėjaus pastatymų.

20-ieji metai. Geršvino talento atskleidimo metai. Talentu

pripažino Beril Rubenšteinas ir kiti muzikai. 1936 m. jis diriguoja savo

kūrybą Sietle, Vašingtone, Čikagoje, Niujorke, 1937 m. groja su San-

Francisko simfoniniu orkestru. Kalifornijoje kompozitorius daug tapo,

kolekcionuoja šiuolaikinių menininkų portretus. Tapyba – viena iš

mėgstamiausių kompozitoriaus temų. Apie tapybą jis gali kalbėti valandų

valandas su didele erudicija. Dž. Geršvinas – vienas žinomiausių ir

žymiausių džiazo muzikos atstovų. Jam pasiūlo gastroles Anglijoje, gauna

kvietimą į Vienos šiuolaikinės muzikos festivalį. 1937 m. vasarį, jis

išrenkamas Italijos akademijos “Santa Čečilija” garbės svečiu.Kaip ir

anksčiau, jis visada apsuptas svečių, bet jaučiasi vienišas.Iš melanchlinės

savijautos jį išgelbėjo koncertai. Jis su dideliu džiaugsmu sutiko

dalyvauti Los-Andželo orkestre, su didžiausiu pasisekimu atliko solo

partiją “Rapsodija bliuzo stiliuje” ir koncerte F-dur. Viename koncerte

trumpam aptemo sąmonė ir praleido keletą taktų, bet tuoj susiėmė ir puikiai

sugrojo, lyg būtų nieko neatsitikę. Vėliau kartojosi tokie pat

negalavimai,galvos skausmai,koordinacijos sutrikimai. Išgelbėti Džordžo

nepavyko. Jis mirė 1937 m. liepos 11 d. ryte, nesulaukęs net 39 metų.

Kompozitorius mirė pačiame jėgų žydėjime, pilnas kūrybinių planų. Tai

didelė netektis meno pasaulyje. Geršvinas tapo kompozitoriumi, kuris džiazo

elementus panaudojo profesionalioje muzikoje. 1935 m. gimė nacionalinė

amerikiečių opera atnešusi jam dar didesnį pripažinimą.Tai-“Porgis ir

Besė”, kurioje piešiamas negrų gyvenimas ir skurdas. Jausmo grožis,

minkštas lyrizmas, atviras linksmumas, žavingas jumoras – toks jo

estradinis muzikos pasaulis aartimas ir suprantamas paprastam žmogui, bet

kartu su paslėpta gilia potekste, persipinančia su liūdna bliuzo,

spiričiuelso melodija. Apie ką kalba jo muzika? “Apie paprastą žmogų, apie

jo džiaugsmus ir rūpesčius, apie meilę, apie gyvenimą. Štai kodėl jo muzika

tapo iš tikrųjų nacionalinė, nežiūrint į originalias ir neįprastas formas”

– taip jo kūrybą apbudino rusų kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius.