Hipių judėjimas

„ Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai“

Ronaldas

Jakubovskis IId.

Hipių judėjimas Lietuvoje, Lietuvos roko pionieriai

|[pic] | |

| | |

Hipių judėjimą labiausiai veikė muzika. Ji buvo stipriausia ir paties

judėjimo pusė. Hipių judėjimas chronologiškai susijęs ir su roko muzikos

gimimu, o rokas šiems jaunuoliams nebuvo paprasta muzika – tai buvo kitoks

bendravimo būdas, kita kalbos dimensija. Jis taip pat įkūnijo laisvės

idėjas. „Roko muzika gimė kaip laisvės, meilės ir mirties metafora, metanti

iššūkį moderniojo žmogaus sąmonei, kūrybai ir patirčiai. Jis tapo geriausiu

instrumentu įgyvendinti kontrkultūros programą. Rokas ttapo ne tik fenomenu,

kuriame susiliejo kone visi įmanomi antistruktūros elementai bei jų

išraiškos – karnavalas, stipriai teatralizuotas miesto gyvenimas, tyčinis

socialinių vaidmenų supainiojimas ar net socialinių kaukių nuplėšimas,

apnuoginantis nonkonformišką ir antistruktūrinę visuomenės gyvenimo

konvenciją, prietarų ir dviprasmybių nepaisančią roko prigimtį – rokas tapo

fenomenu, sąmoningai naikinančiu ribas, skiriančias realų, kasdienį

gyvenimą nuo išgalvoto, nenatūralaus.“

Lietuvoje pirmieji alternatyvią tarybinei estradai muziką pradėjo groti

džiazo kolektyvai, kurie pradėjo kurtis 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių

sandūroje Vilniuje ir Kaune. Kaip ir buvo galima tikėtis, iš viršaus buvo

paskelbta, kad džiazas – tai nesveikas iidėjiškai nesubrendusio jaunimo

užsiėmimas, jam buvo priklijuota „amerikietiško ideologinio ginklo“

etiketė, su kuriuo reikia kovoti pačiomis ryžtingiausiomis priemonėmis.

„Ceгодня ты играеш джаз, а завтра Родину продаш!“ – taip skambėjo vienas iš

populiariausių komjaunimo organizacijos lozungų.

Dėl Sovietų Sąjungos izoliacijos bene vienintelis šaltinis apie Vakarų

pasaulyje vykstančius pprocesus buvo radijo imtuvas. Apie 1964 metus

Liuksemburgo radijo bangomis Lietuvos jaunimą pasiekė pirmosios grupės „The

Beatles“ dainos. Tos muzikos paprastumas, nuoširdumas bei novatoriškumas

užbūrė ne vieną jauną širdį:

| |[pic] |

| | |

„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The

Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė.“

(K. Antanėlis)

Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė

drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio

grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje –

„Vienuoliai“, Kęstučio Antanėlio grupė, „Kėkštai“, pagrindinės Kauno roko

grupės buvo „Kertukai“ ir „Aitvarai“. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini

Druskininkai, kur apie 1965 metus susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama

grupė. Kadangi naujoji muzikinė mada buvo įtakota grupės „The Beatles“, ji

buvo pavadinta bitlomanijos terminu, o muzikinis stilius – bigbyto terminu.

|[pic] | |

|Gėlių vvaikai. Nuotrauka iš | |

|elektroninės | |

|enciklopedijos „Lietuvos roko | |

|pionieriai 1965-1985“ | |

|[pic] | |

Nuo 1968-ųjų metų galima įžvelgti kokybiškai naują etapą, kuriame

muzikuojančios grupės nuo „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų

grupių dainų kopijavimo perėjo prie savų muzikinių idėjų generavimo.

Kadangi savos kūrybos dainos buvo sunkiai toleruojamos, dauguma grupių

pasuko neutraliu folk stilistikos keliu. Kūrėsi naujos grupės: Vilniuje –

„Bočiai“, „Gėlių Vaikai“, „Rupūs Miltai“, Šiauliuose – „Saulės Vaikai“,

Kaune – „Vyturėliai“, „Vaizbūnai“, „Perkūno Ainiai“, „Dainiai“, „Raganiai“

ir t.t.. Gitarinei muzikai neliko abejingos ir merginos. Vilniuje muzikavo

merginų grupė „„Bitės“, o Kaune susikūrė net dvi merginų gitarinės grupės –

viena be pavadinimo, o kita – „Eglutės“.

8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis

alternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimas

įgavo ir maištingumo atspalvį. Pirmieji šios krypties pranašai buvo

„Sartakovo Trio“ Vilniuje ir „Nuogi Ant Slenksčio“ Kaune, kurių grojama

muzika neatitiko jau nusistovėjusios bigbyto muzikos sampratos ir

demonstravo pirmąsias tikro roko užuomazgas.

Roko muzikos bumas greitai imtas aptarinėti palčiai ir visuotinai. Valdžia

į šią muziką žiūrėjo neigiamai: roko muzika vadinta „triukšmingu ritminiu

gitarų dundesiu ir žvangesiu, neturinčiu nieko bendra su muzika; vulgariu

klyksmu „įkvepenčiu“ net instrumentų laužymą, daužymą ir pan.“. Tačiau

valdžiai greitai supratus, jog žaibiškai plintančios muzikinės mados

neįmanoma uždrausti, buvo stengiamas bent ją kontroliuoti (pvz., imta

rengti saviveiklinių kolektyvų apžiūras).

| [pic] | |

|Bitės. Nuotrauka iš elektroninės | |

|enciklopedijos | |

|„Lietuvos roko pionieriai 1965-1985“ | |

|[pic] | |

Roko muzika buvo tiltas, jungiantis Vakarus su Sovietų Sąjunga, jai

negaliojo jokios geležinės uždangos ir suvaržymai. Sovietinėje Lietuvoje

rokas buvo kaip laisvės gurkšnis, tai buvo pagrindinis „uždraustas vaisius,

telkiantis žmones ir skatinantis naujas pažintis“.

Muzikos hipiai klausydavosi, ne pavieniui, bet dažniausiai po keletą. Tai

buvo savotiškas grupinis ritualas, religijos pakaitalas, magija:

„Susirinkdavome klausytis muzikos ir daugiau mums nieko nereikėjo – nei

kalbų, nei žodžių. Kiti stebėdavosi: „Ką jūs veikiate, juk susirinkę apie

nieką nekalbate? Kaip jūs laiką leidžiate? “. O mums tai buvo kitas

pasaulis, kitas bendravimo principas. Mums nerūpėjo, kas kiek ko turi,

kiek kieno tėvai gauna pinigų. Svarbiausia buvo muzika. “

(O. Zacharenkovas)

Įrašus gauti buvo sunku. Kai kam atsiųsdavo giminaičiai iš Amerikos, būdavo

galima nusipirkti ir iš „spekuliantų“ (įrašai kainavo apie 3 rublius):

„Plokštelių tada buvo labai mažai. Klausydavomės šimtus kartų perrašytų,

nutrintų, suklijuotų paprastu nagų laku magnetafono juostų. Siekdamas kuo

daugiau sužinoti apie vakarietišką muziką, išmokau skaityti lenkiškai.

Mano mama gaudavo žurnalą „Kobieta ir žycie“. Kai ką išskaitydavau

paskalų skyriuje. Eidavome į dokumentinius filmus, per kuriuos kartais 5-

7 sekundes parodydavo užsieninių koncertų ištraukų. Tai iliustruodavo

kapitalizmo grimasas ir išsigimimą. Dėl tų kelių sekundžių filmus

spoksodavome dešimtis kartų. “ (V. Kernagis)

„Trys taikos, muzikos ir meilės dienos“

„Woodstock‘o festivalis“

Ronaldas Jakubovskis IId.

Trys taikos ir muzikos dienos

1969-ųjų rugpjūtį beveik pusė milijono žmonių susirinko į „Vudstoko“

festivalį Niujorko valstijoje

Folkloro dainininkė Joni Mitchell pati nedalyvavo Vudstoko festivalyje. Kad

nepraleistų pasirodymo per televiziją, ji verčiau liko Niujorke. Nes

šeštadienį, rugpjūčio 16-ąją, visi keliai, vedantys į festivalio vietovæ

Betelyje, buvo beviltiškai užkimšti kilometrinėmis autokolonomis. Vietoj

planuotų 50 tūkstančių į Niujorko valstijos užkampį patraukė 4–5 šimtai

tūkstančių!

Vudstokas, pakrikštytas iš pradžių numatytos vietovės pavadinimu,

švelniai tariant, buvo „baisi makalynė“ (Pete’as Townshendas). Visgi

festivalis tapo legenda, ir ne vien dėl 150 operatorių apie jį susukto

filmo. GGeriausiai trijų dienų dvasią perteikė Mitchello daina „Vudstokas“,

parašyta dar 1969 rugpjūty: sielos laisvė, žmogaus laisvė, meilė, taika ir

harmonija – rojus žemėje.

Vudstokas buvo 7-ajame dešimtmetyje JAV ir Europoje praūžusių protestų

kulminacija. Jaunimas, daugiausia studentai, „hipiai“, stojo prieš

sustabarėjusios senosios kartos taisykles bei melagingą moralę, prieš

vartotojiškumą ir militarizmą. Naujasis gyvenimo jausmas buvo išreikštas

pirmiausia per muziką – Elvis Presley su savo klubų raitymu, agresyvieji

„Rolling Stones“, „The Who“ ir, žinoma, „grybų galvutės“, „Bitlai“, veikė

kaip katalizatoriai. „Laikai keitėsi“, kaip kad rašo Bobas Dylanas – jis

pats, beje, nepanoro dalyvauti Vudstoke – 1964-aisiais savo to paties

pavadinimo dainoje:

„Motinos ir tėvai/ visame krašte/ nekritikuokit to/ ko nesuprantat./

Jūsų sūnūs ir dukros/ nebeklauso jūsų komandų/ lauke vyksta mūšis/ jis

verda/ jis tuoj gali sudrebinti jūsų langus/ išklibinti jūsų tvoras/ nes

laikai tiesiog keičiasi“

Betelyje, fermerio Maxo Yasguro valdose, nesiautė joks mūšis – visi

čia buvo savi. Tiesa, susidarė spūstys prie tualetų bei aptarnavimo punktų,

o scena tiesiog drebėjo nuo muzikantų ir aparatūros svorio ir nekart galėjo

įgriūti. Apskritai Vudstokas kaip grandiozinis masinis renginys buvo

nepaprastai taikus: niekas nieko neužmušė (tiesa, užfiksuotas vienas

mirties atvejis dėl nelaimingo atsitikimo, vienas žmogus mirė natūralia

mirtimi ir vienas – nuo narkotikų perdozavimo), neprimušė, neapiplėšė ir

neišprievartavo. Beje, „Los Angeles Times“ pasipiktinæs rašė, kad

„jaunimas. (esą) nusirito į patį dugną“, tačiau šis apleistas jaunimas

bent jau nenužudė nė vienos

nekaltos būtybės Vietname.

Visuomenės kritikus, aišku, šokiravo toks laisvo sekso ir narkomanijos

paradas (manoma, kad 90 proc. dalyvių ir žiūrovų rūkė marihuaną) – būtent

čia kilo 8-ojo dešimtmečio narkomanijos banga. Visgi jaunoji karta buvo ne

taip jau nutolusi nuo tautos krikščioniško paveldo – visi laikė save „Dievo

vaikais“ (žr. Mitchell dainą). Žiūrint iš nūdienos perspektyvos Vudstokas,

tiesą sakant, savo dvasia labiau priminė pamaldas po atviru dangumi arba

sąskrydį Tezė nei roko koncertą. Tiesioginiai religiniai elementai panėšėjo

labiau į „New Age“ krikščionybæ. „New Age“ miuziklas „Hair“ dar prieš tai

paženklino VVandenio eros pradžią. Be kita ko, čia buvo ir tokių atlikėjų

kaip Joan Baez, kuri dainavo vadinamuosius gospelsongus „Swing Low Sweet

Chariot“, „We shall Overcome“ ir pan. bei dainą „Amazing Grace“ („Malonė

Dievo suteikta“). Dauguma dainų buvo kupinos meilės, taikos ir laisvės

ilgesio.

„Laisvė“, „Freedom“ – taip vadinosi improvizuota daina pirmojo

atlikėjo Richie Havenso, kuriam neleido nulipti nuo scenos, nes dar nebuvo

numatytas kitas pasirodymas. Havensas jau buvo atlikæs visą savo

repertuarą, tad spontaniškai sugrojo „Laisvæ“ – su visišku atsidavimu ir iš

paskutiniųjų sugrota daina buvo tinkama festivalio uuvertiūra ir išgarsino

Havensą (kuris populiarios dainos daugiau taip ir nesukūrė) iki mūsų dienų.

Apskritai Vudstokas pateikė įvairiausių muzikinių stilių kokteilį su

daug folklorinio ir trankaus roko, trupučiu egzotikos (indas Ravis

Shankaras) ir faktiškai tik vieno ilgesnio papildomo šou: šeštadienio naktį

britų grupė „The Who“ ppagrojo visą koncertinæ programą ir daug dainų iš

savo roko operos „Tommy“. Palyginti su angeliška Joan Baez, „The Who“

atstovavo priešingam – brutaliam ir beviltiškam – poliui. Jų 1965-ųjų

„himne“ „Mano karta“ („My Generation“), priešpaskutinėje programos dainoje,

yra tokie žodžiai: „Žmonės bando mus prispausti/ vien todėl, kad mes esame

čia/ Dalykai, kuriuos jie daro, yra baisiai šalti/ Aš ti kiuosi mirti, kol

pasensiu“.

Priedo Townshendas, kaip ir visų savo pasirodymų pabaigoje, sudaužė

savo gitarą ir dalį scenos aparatūros. Jėga pratrūko, bet buvo vilties

sulaukti rojaus žemėje. Iki 8-ojo dešimtmečio pabaigos, kai pankai griovė

su tikru pasimėgavimu, atrodė, praeis ištisi amžiai.

Kas žvelgė giliau, visgi jau tuomet galėjo pamatyti ir tamsųjį

Vudstoko šešėlį. 26-erių Janis Joplin, kuri kerėjo naktinæ publiką savo

„bliuziniu“ balseliu ir kurios veidas atrodė pasenæs ištisais metais ar net

dešimtmečiais, po gerų mmetų pasimirė nuo narkotikų perdozavimo. 1970-ieji

nusinešė ir paskutinæ festivalio žvaigždæ Jimį Hendrixą. Pirmadienio rytą

amerikiečių gitaros genijus dar grojo 25 tūkstančiams žiūrovų (ir krūvoms

šiukšlių). Astrononomiškai didelis tais laikais buvo ir Hendrixo honoraras

– 125 tūkst. dolerių – kas vargu ar atitiko antikapitalistinio judėjimo

dvasią. Jis padaugino narkotikų likus kelioms savaitėms iki to, kai nuo jų

mirė Joplin.

Prieš Vudstokui tampant tikru mitu, įamžinus jį kino juostoje, tikrovė

dar kartą pasivijo „Vudstoko kartą“: gruodžio pradžioje Mickas Jaggeris iš

„Rolling Stones“ Altamonto festivalyje išreiškė savo „Simpatiją velniui“

(„Sympathy for the DDevil“), prie jų derėjo „Hell’s Angels“ surengta

prievartos orgija ir prie scenos nužudytas juodaodis.

Šiandien daug kam Vudstokas atrodo tik kaip neįtikėtinas, nepaprastas

įvykis iš kito pasaulio: marga antimada, ilgi plaukai, primityvi koncertinė

technika ir – pagal nūdienos kriterijus – gan nuobodus scenos šou. Kokie

idealistai turėjo būti organizatoriai, galėjæ šeštadienio festivalį

padaryti nemokamų koncertų diena! Šiandien iš pelno paskatų, esant tokiai

paklausai, būtų pareikalauta dar ir priemokos.

Ką gi davė šis mega festivalis? Muzikiniu požiūriu nedaug, daugumos

atlikėjų šiandien niekas nežino. Vieninteliai Joe Cockeris bei Carlosas

Santana Vudstoko dėka tapo pasaulinėmis žvaigždėmis. Kaip mitinis

festivalis Vudstokas buvo vilties arba geriau – ilgesio ženklas. Geresnio

pasaulio, žemiškosios taikos viešpatijos arba, kaip dainavo „Ten Years

After“, Tėvynės ilgesio: „I’m going home“ – „aš grįžtu namo“.