Kompozitorius Juozas Gruodis

Vystant lietuvių nacionalinę muzikinę kultūrą, daug pasidarbavo J. Gruodis. Jis buvo plataus kūrybinio akiračio žmogus, kompozitorius, pedagogas, dirigentas, muzikas visuomenininkas. J. Gruodis buvo pirmasis ir vienintelis Kauno Valstybinės muzikos mokyklos, vėliau konservatorijos, kompozicijos klasės vedėjas, išauklėjęs būrį naujų kūrybinių jėgų, aktyviai pasireiškusių kūryboje ir muzikiniame gyvenime – A. Račiūną, A. Budriūną, J. Juzeliūną, V. Klovą, P. Tamuliūną, J. Nabažą ir kt.

Juozas Gruodis gimė 1884 m. gruodžio 20 d. Zarasų aps., Antazavės valsčiuje, Rakėnų k. Baigęs Rokiškio muzikos mmokyklą, jis kurį laiką vargoninkavo, rengė vakarus – koncertus, vedė chorus ir orkestrus, režisavo mėgėjų vaidinimus. Privačiai pasiruošęs, Gruodis įstojo į Maskvos konservatoriją studijuoti kompozicijos teorijos, tačiau baigti studijas jam sutrikdė pirmasis pasaulinis karas. Gruodis buvo mobilizuotas ir paskirtas kariuomenės kapelmeisteriu. Nepraėjus nė metams, jis sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas į Jaltos kurortą gydytis. Ten jis parašė daug muzikos kūrinių, aktyviai dalyvavo muzikiniame visuomeniniame gyvenime ir dirbo pedagoginį darbą.

1920 m. vasarą Gruodis grįžo iš Jaltos į Lietuvą ir tų ppačių metų rudenį išvyko į Leipcigą baigti kompozicijos teorijos studijų. Atvykęs vasaros atostogų į Lietuvą, Gruodis pasirodydavo Kauno muzikinei visuomenei ne tik kaip kompozitorius, bet kaip ir dirigentas bei pianistas. Po ketverių metų, baigęs Leipcigo konservatoriją, jis apsigyveno Kaune, kur ppraleido likusius 24 savo kūrybinės, pedagoginės, artistinės ir visuomeninės veiklos metus. Iš pradžių Gruodis buvo pakviestas Kauno Valstybinio teatro operos, o kartu ir simfoninių koncertų dirigentu. 1927 m. jis iš dirigento pareigų pasitraukė ir Kauno Valstybinėje muzikos mokykloje pradėjo vesti kompozicijos klasę, kartu eidamas šios mokyklos, 1933 m. tapusios konservatorija, direktoriaus pareigas. Susilpnėjus sveikatai, jis atsisakė konservatorijos direktoriaus pareigų ir liko vien kompozicijos klasės vedėju.

Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje Gruodis sutiko su dideliu džiaugsmu ir naujais kūrybiniais planais. Jis išrenkamas pirmą kartą Lietuvoje įkurtos Kompozitorių sąjungos pirmininku, dalyvauja pirmajame lietuvių tarybinių dainų konkurse, ruošiasi dalyvauti lietuvių meno dekadoje Maskvoje; tačiau jo, kaip ir daugelio kitų pažangių lietuvių menininkų, kūrybinius užmojus sužlugdė hitlerinė okupacija. 1943 m. okupantams uždarius Kauno konservatoriją, kompozitorius mmokė savo studentus namie privačiai.

Tarybinei Armijai išvadavus Lietuvą, Gruodžiui, vienam pirmųjų respublikos muzikų, suteikiamas nusipelnusio meno veikėjo garbės vardas. Kompozitorius vėl intensyviai ėmėsi kūrybinio darbo ir grįžo konservatoriją dėstyti kompozicijos. Šias pareigas jis ėjo iki pat savo mirties – 1948 m. balandžio 16 d.

Gruodis yra vienas iš tų lietuvių kompozitorių, kurie, būdami talentingi ir įtemptai dirbdami, įgijo sistemingą, užbaigtą profesinį pasiruošimą. Jo kūryba apima įvairius muzikos žanrus – Gruodis rašė muziką fortepijonui, smuikui, sukūrė styginį kvartetą, keletą simfoninių ppoemų, baletą “Jūratė ir Kastytis“, muziką dramos spektakliams, rašė originalias ir harmonizavo liaudies dainas.

Jau pirmojo Gruodžio kūrybos laikotarpio originaliose solinėse dainose išryškėja kai kurie bruožai, būdingi visai tolesnei šio kompozitoriaus kūrybai. Tai žaismingumas, kuriam sukurti panaudojama plačiais intervalais šokinėjanti melodija, spalvinga, sodri harmonija, veržlus akompanimentas. Giedra J. Gruodžio pažiūra į gyvenimą, meilė gamtos grožiui ypač ryški jo Leipcige sukurtose solinėse dainose. Viena tokių dainų – “Aguonėlės“.

Tarybų valdžios metais Gruodis savo solinėmis dainomis daugiausia pasirinkdavo S. Nėries tekstus. Be originalių, Gruodis yra pritaikęs 14 lietuvių liaudies dainų solo balsui su fortepijono pritarimu. Šios dainos rodo, kad kompozitorius ypač mokėjo pasirinkti turtingas melodijas. Ryškiausia iš Gruodžio pritaikytų solo balsui neišvystytų senovinių liaudies melodijų yra daina “Ėsk, karvute“.

Pirmosios Gruodžio harmonizuotos dainos chorams pasirodė, dar jam tebestudijuojant Leipcigo konservatorijoje. Viena populiariausių J. Gruodžio harmonizuotų dainų yra “Šiltas gražus rudenėlis“. Harmonizuodamas ją, kompozitorius įvedė naujų melodijų, kuriomis dar labiau išryškino lyrinę nuotaiką, žaismingumą ir optimizmą. Gruodis pirmasis iš lietuvių kompozitorių parodė liaudies daugiabalsės muzikos – sutartinių – grožį, panaudodamas jas savo įvairių žanrų kūriniuose. Viena pirmųjų jo harmonizuotų sutartinių yra “Skamba, skamba kanklės“, kurioje ypač pabrėžiama jų sinkopinė ritmika, perkeliant kirtį iš stipriosios takto vietos į silpnąją. Viena labiausiai jo išplėstų ssutartinių vyrų chorui yra liaudies daina “Gegutė sode“. Vertingiausiais Gruodžio choriniais kūriniais laikytinos jo dainos “Žvejai“ ir “Žiema“.

Pirmas ryškesnis Gruodžio fortepijoninis kūrinys buvo Jaltoje parašytos variacijos liaudies dainos “Bernužėli, neviliok“ tema. Savo kūrybai artimą gyvą, žaismingą liaudies dainos melodiją jis pasirinko ir variacijų tema. Stambiausi Gruodžio Leipcigo laikotarpio fortepijoniniai kūriniai – II sonata fortepijonui ir variacijos B-dur . II sonatos muzika paprastesnė, kartu ir liaudiškesnė negu pirmosios. Taip pat Gruodis parašė ir daug programinių pjesių: “Katarinka“, “Armonika“, “Varpai“, “Rauda“, “Rytiečių šokis“ ir kt.

Be muzikos keletui dramos pjesių, Gruodis parašė vieną pirmųjų lietuvių baletų “Jūratė ir Kastytis“ garsios Maironio to paties pavadinimo baladės siužetu, pasakojančiu, kaip jūros deivė Jūratė nusiviliojo į savo gintaro rūmus Baltijos pajūrio žveją Kastytį, o užsirūstinęs Perkūnas sugriovė Jūratės rūmus ir nutrenkė priviliotąjį žveją. Baletui būdinga artima liaudies dainoms melodika, moduliuojanti harmonija, nepastovi ritmika, spalvingas orkestras. Daug dėmesio balete skiriama masinėms scenoms – kordebaletui, kuris tampa aktyviu veiksmo dalyviu. Šis kūrinys suvaidino svarbų vaidmenį, vystant lietuvių choreografiją.

Simfoniniuose kūriniuose Gruodis sugebėjo spręsti sudėtingas problemas, visur išlikdamas nacionaliniu kompozitoriumi. Jau pirmasis jo simfoninis paveikslas “Rudenėlis“ kupinas giedros nuotaikos, gyvenimo džiaugsmo. Daugiau kūrybinių ieškojimų yra jo antrajame simfoniniame kūrinyje – “Simfoniniame prologe“.

1928 m. Gruodis pasirodė ssu simfoniniu kūriniu “Gyvenimo šokis“, kuris, kaip ir “Simfoninis prologas“, pagrįstas liaudies melodijoms artimais motyvais, sutartinėmis. Stambiausias Gruodžio tarybinio laikotarpio simfoninis kūrinys – Variacijos liaudies dainų temomis, pagrįstos kompozitoriaus ypač mėgstamos lietuvių liaudies dainos – baladės apie Ulijoną tema.

J. Gruodis savo muzika visada stengėsi išlikti liaudiškas, o kartu ir novatoriškas. Tiek simfoninėse variacijose, tiek ir kituose jo kūriniuose dažnai girdime liaudies dainų motyvus.

Pradėjęs lietuvių nacionalinės muzikos kūryboje naują barą, Gruodis gerai suprato, kokią svarbią reikšmę turėjo lietuvių tautos posūkis tarybiniu keliu, atvėrusiu nacionalinei muzikai plačias perspektyvas. Gruodžio pavyzdžiu, lietuvių tarybiniai kompozitoriai toliau sprendžia muzikos liaudiškumo, klasikinių tradicijų ryšio su novatoriškumu ir kitas problemas.

NAUDOTA LYTERATŪRA:

1. Muzika IX – XI klasei (J. Gaudrimas, A. Tauragis)

2. Tarybų Lietuvos Enciklopedija (I Tomas)

3. Internetas (http://www./muzic.com)