Lietuvių liaudies darbo dainos

Referatas

Lietuvių liaudies darbo dainos

Darbą

tikrino :

Lietuvių kalbos vyr.mokytoja

*******

Darbą

atliko:

8

klasės mokinė

*******

Kaunas 2005.

Įvadas

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų

tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,

vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi poezijos kūrėjai,

randame liaudies dainose.

Liaudies dainos yra skirstomos į įvairias grupes, bet čia bus rašoma

būtent apie lietuvių liaudies darbo dainas.

Seniau kaimo žmonės dainas į pagalbą pasiteikė savo nuotaikai,

jausmams išreikšti, ūpui pakelti. DDainuoti prieš ir po darbo, ar per

pertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.

Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiau

prabėgtų, nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimas

neatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavo

dainuojamos kolektyve, arba po vieną.

Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimo

apmąstymus. Šios dainos mėgsta mažybinius žodžius, todėl rimas kartais

atsirasdavo savaime, sąmoningai liaudis mažybinių žodžių niekuomet

nevartodavo.

Lietuvių darbo dainose mažybinės ir maloninės formos daromos ne tik iš

daiktavardžių ar būdvardžių, bbet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų

prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,

rylia ryluži, ai da aiduži). Jose yra vartojama daug šūksminių eilučių.

Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą

(kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų

sudedamoji dalis.

Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arba

linksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tuo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis

– tuo linksmesnė.

Darbo dainų skirstymas

Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo

skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas

jų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės,

grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą kūlimo dainos. Prie

gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir

baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai.

Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Lauko

darbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejų

dainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daug

kitų.

Kai kurios darbo dainos turi to darbo judesių ritmą, tai –

linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir dar daug

kitokių. Kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant

niekas ir neįstengtų padainuoti.

Dar darbo dainos būdavo atliekamos tam tikru metu . Pavyzdžiui,

rugiapjūtės dainos: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Kai kurių

dainų specifiką nusako jų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai,

piemenų šūksniai, raliavimai ir pan.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į

papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su

žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei

maginės paskirties. Čia arimo tema ddažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio

santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui,

verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų

darbą ir jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.

Senovėje moteriškieji ir vyriškieji darbai buvo daug labiau negu dabar

atsiskyrę, todėl ir dainose nusistovėjusi atskira, tam tikra bernelio ir

mergelės aplinka, su jais susiję daiktai. Pvz. Mergelės aplinkos dažna

detalė – darželis, staklelės, o bernelio – žirgelis, dalgelis.

Apie konkretaus darbo dainas

Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina –

trumpa, neįmantri improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga,

lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią.

Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintys

sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindydavo

aimanos dėl sunkios piemenų būklės.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar

tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą

užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino

kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai

kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų

variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes

be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį

be dalgės ir t. t.).

Šienapjūtės dainos. Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas,

pašaro ruošimas žiemai. Šienapjovio darbas bbūdavo vertinamas. Šienapjūtė

būdavo palydima valiavimais t. y. dainomis apipintomis valio valio ir pan.

Iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo darbo ūpas, išgyvenimai. Išgyvenimai

susitelkia priedainyje ‚, valio‘‘ jis kupinas gyvybiško džiaugsmo ir

veržiasi plačiais šūksniais ,,Ei valio, valio!’’

Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra

rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų

dainų tradiciją,savo kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta,

atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Nuo pat rugių sėjos iki

pjūties kankina rūpestis ir nerimas: ar bus duonelės, ar užteks jos iki

kitų metų? Rugiapjūtė tampa išsivadavimo iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo

laikotarpiu. Kai gerai įsižiūri, matai, kad rugiapjūtės dainos – tai

įvairiomis teminėmis linkmėmis besirutuliojanti kūryba. Čia yra vietos ir

darbo, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių apmąstymams bei pašlovinimams.

Šias dainas dainavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Manyta, kad

būtinai reikia garsiai dainuoti: kas garsiai dainuoja, tas gerai ir

dirba. Melodijos – senovinės, siauros apimties sukaustytos, tęsiamus

šūksnius sulydžiusios. Jos gyvybingo ritmo ir grakščios formos.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro:

ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą

užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino

kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai

kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų

variantai (kai mergelei užduodama suverpti llinus be ratelio, suausti drobes

be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį

be dalgės ir t. t.).

Aš pasėjau linelius

(darbo dainos ištrauka)

[pic]

Šita žemaitiška darbo daina yra apie visą ilgą lino kelią nuo

išrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavo

varginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės todėl ir dainos apie jį

būdavo nelabai linksmos.

Naudota literatūra:

Leonardas Sauka

,, Lietuvių tautosaka‘‘ 1998m. 172 – 179psl.;

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_lietuviu liaudies_dainos ;

http://www.samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/dainpavyzdziai2.lt.htm ;

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. 130-

134 psl. ;

Turinys

1….Turinys

2….Įvadas

3….Darbo dainų skirstymas

4….Apie konkretaus darbo dainas

5…..

6… Išvados

7…Naudota literatūra

Išvados

Šiais laikais daugumą darbų palengvina mašinos, deja seniau darbai

būdavo žymiai sunkesni, reikdavo įdėti nemažai pastangų ir sveikatos, bet

nepaisant to žmonės vis tiek sugebėdavo dainuoti kartais net taip, kad

nuaidėdavo per visus laukus. Šios darbo dainos praskaidrindavo žmonių

nuotaiką, nuobodžius darbus padarydavo įdomesniais, jas dainuodami jie

išreikšdavo savo jausmus. Manau, kad šių laikų žmonės dirbdami nuobodų

darbą irgi galėtų patys sugalvoti kokių dainų ar bent paniūniuoti mėgstamą

melodiją. Gal net pagerėtų nuotaika ir padidėtų noras dirbti?

[pic]