Muzikinė istorinė raida Italijoje

Italijos muzikinė kultūra turi labai senas tradicijas, kurių šaknys siekia senovės Romos muzikos kultūrą. XIII – XIV a. Užrašyti pirmieji muzikos folkloro pavyzdžiai. Liaudies muzika daininga, aiškios ritmikos (būdinga 6/8, 12/8 metras). Šokiai temperamentingi, greito tempo, žymiausias – saltarela, jai gimininga tarantela, lyrinė siciliana, kuriai artima Venecijos gondolininkų barkarolė. Ypač populiarios neapoliečių dainos. Aptinkama ir raudų tipo dainų. Paplitę muzikiniai instrumentai: mandolina, gitara, piferas (aerofonas). Ankstyvoji profesionalioji Italijos muzika buvo bažnytinė. IV a. Milane susiklostė amraziejiškojo choralo tradicijos. VI aa. pab. – VII a. pr. popiežiaus Grigaliaus I valdymo metu bažnytinės melodijos buvo susistemintos, kononizuotos ir suskirstytos pagal bažnytinį kalendorių. Nuo tada jos grigališkuoju choralu (viena seniausių formų – psalmodija). X a. pab. Gvidas Arecietis reformavo giedojimo mokymą ir muzikinę notaciją. Nuo XII a. plito ir daugiabalsė muzika. XIII – XIV a. Miestuose išpopuliarėjo laudos, kurių atsiradimas siejamas su Pranciškumi Asyžiečiu. XIV a. Florencijoje susiklostė nauja muzikos kuryba ir muzikinės teorijos kryptis ↑ ars nova. Ryškiausiai ši kryptis buvo įįkūnyta italų kompozitorių kūryboje. Komp. Fr. Landini, Jonas Kašietis, Jokūbas Bolonietis, Bartolinas Paduvietis kūrė daugiausei pasaulietines vokalinės muzikos žanrų kūrinius, tarp jų – madrigalus, įv. dainas, balatas, kačas, kanconas. Suintensyvėjo ir instrumentinės muzikos kūryba.

XV – XVI a. atsirado nauja ppasaulietinės vokalinės muzikos žanrų (↑frotola, ↑vilanelė). Šio laikotarpio kompozitoriai parėmė ir savarankiškai plėtojo kitų V. Europos šalių, daugiausiai Nyderlandų polifonijos kūrėjų muzikines tradicijas. 1498 Italijos poligrafininkas O. Petrucci patobulino natų spausdinimą. Muzikinė veikla ypač išsiplėtė XVI amžiuje. Kūrėsi naujos muzikavimo formos ir tradicijos, muzikinės įstaigos ir draugijos. 1566 Romoje įkurta seniausioji Šv. Cecilijos MuA, bažnyčiose buvo steigiamos vokalinių instrumentų kapelos, muzikos mėgėjai būrėsi į ratelis akademijas (taip vadinosi antikos pavyzdžiu). Pradėta steigi kons-jas. Iš pradžių tai buvo našlaičių prieglaudos, kuriuose vaikai mokėsi amatų, muzikos. Pirmoji tokia kons-ja įsteigta 1537 Neapolyje. Venecijoje kons-jos buvo vadinamos ospedale. XVI a.

vyraujantis pasaulietinis muzikos žanras buvo 4 – 5 balsų madrigalas, kurio žymiausi kūrėjai L. Marenzio, D. C. Gesualdo de Venosa, C. Monteverdi. Savita mmadrigalo atmaina tapo madrigalinė komedija ( O. Vecchi, A. Banchieri), padėjusi operai atsirasti. XVI a. Bažnytinėje Italijos muzikoje susiklostė dvi vokalinės instrumentinės muzikos m-klos – ↑ Romos mokykla ir ↑Venecijos mokykla. Žymiausias Romos m-klos kūrėjas buvo G. P. da Palestina, sukūrė klasikinį daugiabalsės muzikos stilių ( vėliau pavadintą griežtuoju, žinoma ir kaip a cappella stilių). Venecijos m-klos atstovai A. Willaertas, A. Gabrieli ir G. Gabrieli sukūrė puošnų, monumentalų dekoratyvinį daugiabalsės vokalinės instrumentinės muzikos stilių, panaudodami daugiachroniškumo principą. A. ir G. GGabrieli tapo savarankiškos kamerinės ir orkestrinės muzikos pradininkais. Žymiausi renesanso epochos muzikologai – G. Zarlino, N. Vicentino ir V. Galilei. XVI – XVIII a. garsejo Italijos styginių muzikinių instrumentų meistrai ( žymiausieji – N. Amati, G. Guarneri, A. Stradivali).

XVI a. pab. pradėtas vartoti basso continuo (↑skaitmeninis bosas) įtvirtino homofoninį harmoninį stilių, skatinusį naujų žanrų – operos, oratorijos, kantanos – atsiradimą. Pirmąsias operas ( „Dafnė“, 1898; „Euridikė“, 1600) sukūrė ↑Florencijos kameratas kompozitorius J. Peri. Pirmuoju operos klasiku laikomas C. Monteverdi. Sukūręs operą „Orfėjas“ (1607), jis padėjo pagrindus Venecijos operos m-lai, kuriai priklausė Fr. Cavalli, A. Cesti. 1637 Venecijoje atidarytas pirmasis operos teatras. Oratorijos ir kantatos žanrą plėtojo G. Carissimi ir A. Stradella. XVII – XVIII a. suklestėjo įvairūs instrumentinės muzikos žanrai – fuga, sonata, simfonija, koncertas. Kaip instrumentinės muzikos atlikėjai virtuozai garsėjo daugelis kompozitorių, tarp jų – klavesininkas ir vargonininkas G. Freskobaldi; Italijos smuiko m-los pagrindėjas A. Corelli; vienas ↑concerto grosso kūrėjų smuikininkas G. Torelli; vienas žymiausių italijos baroko epochos muzikos kūrėju smuikininkas A. Vivaldi. Kiti garsūs instrumentinės muzikos kūrėjai: Fr. Geminiani, Fr. M. Veracini, G. Tartini, P. A. Locatelli. XVIII a. pr. susiklosčiusi Neapolio operos mokykla (komp. A. Scarlatti, N. Porpara, L. da Vinci, L. Leo, N. Jommelli, TT. Treatta; libretų kūrėjas P. Metastasio) plėtojo opera seria.

Nuo XVIII a. II pusės greta opera seria gyvavo ir opera buffa. Atidaryta naujų operos teatrų Neapolyje („San Carlo“, 1737), Milane („ La Scala“, 1778), Venecijoje („ La Fenice“, 1792), garsėjo dainininkės F. Bordoni-Hasse, F. Cuzzoni, V. Tesi-Tramontini. Vertingų instr. muzikos kurinių sukūrė D. Scarlatti, G. B. Samartini, P. Paradisi, L. Boccherini, M. Clementi, G. B. Viotti. Italijos muzika išpopuliarėjo visoje Europoje (daugelyje šalių gyveno ir kūrė itelų kompozitoriai, atlikėjai, veikė italijos operų teatrai), nemaža užsieniečių studijuoti muzikos vyko į Italiją (ypač pas kompozitorių G. B. Martini).

XIX a. I pusėje kaip kompozitorius ir smuikininkas virtuozas išgarsėjo N. Paganini. XIX a. kitus italų muzikos žanrus nustelbė opera, suklestėjo ↑bel kanto stilius. Žymiausias operų kūrėjas G. Rosini („Sevilijos kirpėjas“, Guillaume Tell). Jo muzikos stiliaus tęsėjai buvo G. Donizetti ir V. Bellini. Didžiausio italijos operos meistro G. Verdi kūrybai būdinga realistinės tradicijos (Otello, Falstaff), socialinė tematika ( Rigoleto, „Traviata“), herojinė patetika, veikėjų muzikinis charakteristikų raiškumas. Iš kitų XIX a. operos kūrėjų A. Ponchielli. XIX a. pab. Italijos operoje įsigalėjo verizmas. Ryškiausi atstovai P. Mascagni, R. Leoncavallo, G. Puccini.

XX a. greta operų (komp. E. Wolfas-Ferrari), sukurta nemaža instrumentinių kurinių (ryškus polinkis iimpresionizmą ir neoklasicizmą). Žymiausi kūrėjai: F. B. Busoni, O. Respighi, I. Pizzetti, G. F. Malipiero, A. Casella, M. Castelnuovo-Tedesco. XX a. vid. muzikai būdinga dodekafonija, sonoristika ir kiti modernistiniai kompozicinės technikos metodai. Žymiausi kompozitoriai L. Dallapiccola, G. Perrassi, N. Rota, R. Vladas, A. Clementi, L. Nono, L. Berio, Fr. Donatoni, S. Bussotti, N. Castiglioni, G. Batistelli, M. Cardi, M. di Bari, S. Gervasoni, I. Medele, L. Francesconi, G. Soccio. Garsiausi dainininkai: A. Catalani, G. B. Rubini, G. Pasta, A. Tamburini, Giuditta ir Giulia Grisi, A. Patti, Fr. Tamogno, M. Battistini, E. Caruso, T. Ruffo, A. Galli-Curci, T. Schipa, B. Gigli, T. Dal Monte, G. Simionato, G. Bechi, T. Gobbi, M. Del Monako, G. Di Stefano, Fr. Corelli, R. Tebaldi, R. Scotto, L. Pavartoti, M. Freni. Kiti atlikėjai: dirigentai – A. Toscanini, T. Serafinas, V. Sabata, R. Fazanas, C. Zecchi, W. Ferrero, C. Atbado, P. Argento; pianistai – A. Benedetti Michelangeli, M. Polini; violončelininkas E. Mainardi. Muzikologai: L. Torchi, C. Gatti, Fr. Abbiati, M. Mila. Muzikiniai festivaliai rengiami Vengrijoje (nuo 1930), Florencijoje (nuo 1933), Spolete (nuo 1958), Palerme (nuo 1961). Šiuolaikiniai muzikai skirti festivaliai – Milane (nuo 1975), Turine (nuo 1977), Romoje (nuo 1978), Florencijoje (nuo

1980), Saljeryje (nuo 1982). Populiarus koncertai ir muzikiniai spektakliai rengiami lauke („Arena di Verona“). Veikia daug valst. kons-jų ir privačių muzikinių mokyklų. Muzikologinį darbą dirbo Verdi kūrybos tyrimo institutas, Tarptautinis italijos muzikos propagavimo centras (veikia Venecijoje). Intensyvus muzikinis gyvenimas vyksta Milane, Neapolyje, Romoje, Venecijoje.

Naudota literatūra:

1. Klaipėdos m. Universiteto bibliotekos muzikiniai žodynai.