Muzikinio ugdymo metodai ir mokymas

turinys

Įvadas

1. Mokymo metodo samprata. Metodai kaip mokymo organizavimo būdas

2. Mokymo metodų grupės

2.1. informaciniai praktiniai metodai

2.2. kūrybiniai metodai

2.3. emocinio imitavimo metodas

3. Metodų pasirinkimo kriterijai

4. Muzikinio ugdymo formos

4.1. dainavimas

4.2. muzikavimas

4.3. muzikos klausimas

Išvados

Literatūros sąrašas

ĮVADAS

Menas atspindi sielą. Jis – ne tik paprastas jausminis santykis su tikrove. Jis, akumuliavęs jausminį, iracionalų “žinojimą” yra kartu ir dvasinė patirtis, kuria remiantis pasireiškia vertinimai, sprendimai, prognozės. Tikrasis menas, vertybiškai orientuodamas žmogų, jį brandina, turtina, daro išmintingesniu, žmogiškesniu. Kas yra muzikos mokymas? Tai sudėtingas ir ilgalaikis procesas, reikalaujantis dvasinių, fizinių, intelektinių, valios pastangų.

Pirmoje savo darbo ddalyje supažindinu kas tai yra metodas, metodo samprata. Antroje dalyje aprašomos pagrindinės muzikos mokymo metodų grupės: informaciniai, praktiniai, kūrybiniai, emocinio imitavimo metodai. Trečia dalis –kaip pasirinkti tinkamą mokymo metodą. Ir paskutiniojioje dalyje nagrinėjamos muzikinio ugdymo formos: dainavimas, muzikavimas, muzikos klausymas.

1. MOKYMO METODO SAMPRATA. METODAS – KAIP MOKYMO

ORGANIZAVIMO BŪDAS

Mokymo metodo terminą daugelis vartoja kalbėdami apie tam tikrą mokymoprogramą. N.L.Gage ir D.C.Berliner apibūdina mokymo metodą kaip pasikartojančių mokymo veiksmų modulį, kuris gali būti taikomas dėstant įvairius dalykus, būdingą daugiau negu vienam mokytojui ir ssvarbų išmokimui.

“Mokymo metodas – tai racionalus mokymo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas su mokinio prigimtimi, ir su mokomojo dalyko ypatybėmis”, -rašė S.Šalkauskis. Mokymo metodai yra bendriausi veiksminiai mokytojo nusistatymai, vykdomosios priemonės, turinčios organiško sąryšio ne su psichologiniu mokymo vvyksmu, bet tik su mokymo technika. Graikiškos kilmės žodis “metodas” (metos + hodos = methodas reiškia tyrimo kelias, būdas) lotyniškai buvo verčiamas posakiu “via et ratio”. Šiaip tarsi buvo norėta pabrėžti, kad metodas yra prisilaikymas racionalaus kelio. Iš esmės metodas yra principinis nusistatymas veikti tam tikru būdu, geriausiai tinkančiu tikslui pasiekti. Kitaip tariant, tai yra vedamoji kokio nors veiksmo linija.

Kiekvienas tikras metodas yra racionalus, t.y. pagrįstas protingais sumetimais, nuoseklus, t.y. laisvas nuo prieštaringumo ir netikėtų šuolių, pagaliau visuotinai reikšmingas, t.y. atremtas į paties dalyko prigimtį, todėl visur galiojąs.

Pritaikant nustatytas bendrąsias metodo žymes mokymo sričiai, galima pasakyti, kad mokymo metodas yra racionalus, nuoseklus ir visuotinai reikšmingas mokomojo veikimo būdas, nukreiptas į mokymo tikslą ir suderintas tiek su mokinio prigimtimi, tiek su mmokomojo dalyko ypatybėmis. S.Šalkauskis rašė, kad metodas nėra kažkas, kas primetama veikiančiam asmeniui su kažkokiu geležiniu būtinumu.

Iš tikrųjų jis yra pasirenkamas dėl objektyviai pagrįstų motyvų ir tikslingai individualizuojamas pagal konkrečias veikimo aplinkybes. Gerai suprastas metodas sykiu yra ir visuotinai reikšmingas, ir individualus. Jis visuotinai reikšmingas, nes galioja visur, kur susidaro visos reikiamos sąlygos, ir yra individualus, nes yra taikomas prie konkrečių aplinkybių.

Pedagogai L.Jovaiša ir J.Vaškevičius apibūdina metodą kaip planingą tiesos radimo kelią, grindžiamą empyriniu tyrinėjimu bei loginiu protavimu. Juo siekiama ttam tikro tikslo, sprendžiant pažintinius ir praktinius uždavinius.

Mokymo metodai yra specifiniai: juos parenka ir taiko mokytojas, atsižvelgdamas ne tik į mokslo dalyką, bet ir į mokymo subjektą – mokinį. Mokytojas yra tarpininkas tarp žmonijos patirties (visuomenės sąmonės) ir mokinio patirties (individualios sąmonės). Jo uždavinys – taikyti tokius metodus, kurie padėtų įgyti visuomeninę patirtį. Mokymo metodu vadinama mokytojo ir vadovaujamų mokinių veiklos būdų sistema, kuri padeda mokiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti sugebėjimus, formuoti pasaulėžiūerą. Bendrosiose programose taip pat rašoma, kad metodas – tai būdas, kuriuo mokytojas siekia komunikacijos – esminės pedagoginio akto sąlygos.

Muzikinio ugdymo metodu vadintina mokytojo ir mokinių veiklos būdų sistema padedanti mokiniams ugdytis muzikinę kultūrą. Tai – metodo, kaip muzikinio ugdymo sistemos, platus supratimas. Čia metodo sąvoka kalba apie tam tikrą muzikinio ugdymo kelią, grindžiamą veiklos grandžių visuma.

2. MOKYMO METODŲ GRUPĖS

Didaktikoje (pagal L.Jovaišą ir J.Vaitkevičių) greta kitų išskiriamos trys metodų grupės:

2.1. a) informaciniai (aiškinamieji – iliustraciniai – atgaminamieji);

b) praktiniai – operaciniai;

c) kūrybiniai.

Šios metodų grupės aprėpia įvairias muzikos ugdymo formas

Metodai įvairiai taikomi atsižvelgiant į mokinių amžių ir muzikinės veiklos pobūdį. Antai, mokant dainuoti, solfedžiuoti, muzikuoti dažniausiai naudojami demonstravimo, pratybų, iliustravimo, teikiamojo ir euristinio pokalbio, palyginimo metodai. Čia netinka pastabos, lektūros, atpasakojimo metodai. Epizodiškai naudojami pasakojimo, kartojamojo bei probleminio ppokalbio ir siauriau tikrinamojo pokalbio metodai.

2.2. Kūrybiniai metodai. Ugdant mokinių muzikinį mokymą plačiai taikytini kūrybiniai metodai, probleminis pokalbis, uždavinių sprendimo metodas (aiškinantis muzikos sukeltų emocinių būsenų, dialektinę kaitą, dramaturgijos, loginės formos, kūrinio prasmės, idėjos klausimus; mokant muzikos rašto – nustatant garsų trukmių, aukštumo ir kitus santykius), muzikos kūrinių formos modeliavimas (schemų, supaprastintų partiturų sudarymas), kūrinių meninio turinio analizė (kūrybiniai rašiniai – anotacijos, disputai ir kt.). Plačiai naudotis kūrybiniais metodais nėra paprasta; tai sugeba tik tie mokytojai, kurie patys pasižymi meniniu ir padagoginiu kūrybingumu.

Kūrybinių metodų grupėje išskirtinas meninio konteksto sukūrimo metodas. Jo paskirtis “išvesti” ugdytinius už muzikos ribų, t.y.”įtikinti” juos muzikos sąryšiu su kitomis meno rūšymis: gamta, istorija, literatūra, daile ir kt. Šis metodas rodo mokinio platų meninį mąstymą. Toks mąstymas padeda giliau pažinti pačią muziką, gyvenimą.

Kitas labai svarbus kūrybinis metodas – apmąstymų metodas. Jis taikomas tiek mokant atlikti, tiek ir klausytis muzikos. Taikant šį metodą, skatinamas vaikų vaizdinis mąstmas, fantazija; čia yra galimybė vaikams ugdytis asmenybės santykį su muzika, kultūra. Kūrybinių metodų grupei priskirtinas ir kompozicijų sudarymo metodas. Jis taikomas mokant vaikus dainuoti, improvizuoti, muzikuoti (įvairi atlikimo interpretacija – muzikos kūrinynių atlikėjiškąsis vystymas; įvairios ansamblių formos, instrumentavimo variantai ir kt.).

Tačiau universaliausias yra palyginimo metodas. Viskas pažystama lyginant vieną objektą su kkitu. Muzikos kūriniai lyginami tarpusavyje remiantis jų panašumais beikontrastais (intonacijų, žanrų, stilių, formų, etninės, istorinės, autorinėspriklausomybės ir kitais atžvilgiais), galima bet kurį muzikos reiškinį susieti su kitias, muzika – su kitomis meno rūšimis, meno su gyvenimu.

Išvardinau pagrindines muzikos mokymo metodų grupes. Kiekvienoje grupėje persipina, papildo vienas kitą “smulkieji” metodai, veikimo būdai, kurie pedagoginiame procese, priklausomai nuo mokymo turinio ir veiklos pobūdžio, emocinės ir loginės veiklos pobūdžio, emocinės ir loginės situacijos, klasės aktyvumo (ar pasyvumo), pedagogo valios, kūrybingumo, konkrečioje pamokoje įgyja nepakartojamos “pedagoginės mozaikos” pavidalą, kurio reikalauja konkretūs mokymo – auklėjimo uždaviniai.

2.3. Emocinio imitavimo metodai. Daugelis muzikos pedagogikos ir psichologijos atstovų teigia, jog muzikos misija yra žmogiškų jausmų, išgyvenimų, vidinio pasaulio raiška. Tačiau pamokoje, pagrindinėje muzikinio ugdomojo proceso formoje, dažnai akcentuojamas racionalusis ugdymo pradas, t.y. svarbiausias dėmesys kreipiamas į muzikinių veiksmų (solfedžio, ritmikos, vokalinio, instrumentinio muzikavimo) atlikimo tikslumą, technikos preciziškumą. Neretai pats kūrinio pažinimo procesas tampa pačiu neidomiausiu pamokos momentu.

Taikant emocinio imitavimo metodą, naudojamos visos trys metodų grupės.

Siekiant ugdymo procese paritetiškai derinti racionalųjį ir emocinį pradą, buvo pradėti taikyti pagrindiniai, vieno pačių progresyviausių ir demokratiškiausių teatro reformatorių – K.Stanislavskio, aktoriaus auklėjimo sistemos principai. Čia tikslinga trumpai aptarti šio kūrėjo teatro reformos esmę. Ji nebuvo dalinė, bet apėmė visą teatro gyvenimą –

ne tik repertuarą, bet ir pačią teatro organizaciją, režisūrą, aktorių vaidybą, dekoracijas, apšvietimą, spektaklio kūrimo procesą Taip buvo siekiama visą teatro organizavimą pajungti vienam tikslui – spektaklio kūrimui.

Pagrindinis K.Stanislavskio kūrybinių ieškojimų tikslas – giliai atskleisti kūrinio idėją ir padėti aktoriui scenoje pasiekti tikslingą, natūralią savijautą. Moksleiviai, ypač paauglystėje, susiduria su įvairiomis fobijomis, kurių dėka formuojasi įvairūs kompleksai, atsiranda nepasitikėjimas savo jėgomis, pasimetimas, pažeidžiamumas. Vidinisnerimas, maišatis dažnai prasiveržia priepuoliais. Išmokimo stebint dėka vaikai, anksti suvokia, koks turi būti muzikinės veiklos rezultatas, ttačiau praktinio ir gyvenimiško patyrimo stoka trukdo jiems greitai pasiekti geidžiamą tikslą. Todėl muzikinio ugdymo pradžioje moksleivių muzikalumą, artistiškumą ir išraiškingumą lavinti rekomenduojama imituojant emocijas. Tokio ugdomojo proceso schema galėtų būti:

Muzikinė veiksena – emocinis imitavimas – muzikalumas – išraiškingumas – gebėjimas laisvai išreikšti. Vėliau tikslinga panaudoti K.Stanislavskio fizinio veiksmo metodą, kuris įgytą gebėjimą laisvai išreikšti praturtina emocijomis, t.y. pasiekiama laisvė išreikšti jaučiant. Tuo būdu, emocinis imitavimas gali tapti priemone, vedančia į laisvą, jausmingą saviraišką.

3. METODŲ PARINKIMO KRITERIJAI

Muzikos mokymas, nors ir daug tturi bendro su kitų dalykų mokymu, tačiau esama ir svarbių skirtumų. Jeigu mokytojas į juos nepakankamai atsižvelgia ir muzikos mokymą “spraudžia” į bendrosios didaktikos reikalavimus, taikomus ne meno dalykams, jis neišvengiamai iškreipia, padaro formaliu ir sausu(“numarina”) muzikos kaip meno pažinimo pprocesą. Todėl mokant muzikos tikslinga laikytis šių metodų pasirinkimo kriterijų.

3.1. Pasirinktas metodas, skirtas mokinius išmokyti muzikos meno, pats turi būti adekvatus meniniam turiniui, t.y. turi būti meninio pobūdžio. Tai reiškia, kad bet koks muzikos, jos fragmentų ar intonacinių motyvų skambėjimas turi būti ne “mechaninis”, o emocingas ir raiškus, prasmingas. Net ir mokytojo kalbėjimas apie muzikos kūrinį turi būti emociškai “nuspalvintas” atitinkama kūriniui būsena.

3.2. Mokymo metodas turi aktyvinti mokinių teigiamą emocinį santykį, teigiamas nuostatas muzikinės veiklos atžvilgiu: teigiamos emocijos kyla tiek iš pačios muzikos grožio, tiek ir iš mokinio muzikinės veiklos rezultatyvumo.

3.3. Reikalinga rinktis tokius metodus, kurie “apkrautų” ne tik elementariuosius “žemutinius” muzikinius gabumus bet ir muzikalumą, kaip tų gabumų aukštąjį lygmenį ir ) dar daugiau – būtų orientuoti į muzikinį mmąstymą, kaip muzikos mokymo ir mokymosi veiklos epicentro, pažintinės muzikinės veiklos viršūnę.

3.4. Darbo metodai turi visokeriopai stiprinti veiklos motyvaciją ir veikdinti mokinius: skatinti dainuoti, groti, susikaupus klausytis, galvoti, daryti išvadas, sprendimus ir kt.

3.5. Būtina atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatybes. Jaunesniųjų ir vidurinių klasių mokiniams itin taikytini praktinės – operacinės ir kūrybinės grupės metodai. Informaciniai metodai daugiau tinka vyresnėse klasėse. Tačiau ir ten naudotini praktiniai – operaciniai bei kūrybiniai metodai.

3.6. Kadangi mokinių muzikos atlikimo gebėjimai labai nevienodi, svarbu mokytojui derinti grupinio iir individualaus darbo metodus.

3.7. Reikalinga metodų įvairovė. Ją sąlygoja mokinių ir mokytojo daugiaplanė veikla, nes muzikos mokymas savo struktūra yra sudėtingas, dinamiškas, meninis procesas, kuriame nuolat persipina instrumentavimo, kūrybinio komentavimo, muzikos struktūrų modeliavimo ir kiti metodai.

3.8. Mokymo metodai, kokie jie įvairūs ir įdomūs bebūtų, turi būti sisteminio pobūdžio. Jie turi vienas kitą papildyti, gilinti.

4. MUZIKINIO UGDYMO FORMOS

Muzikos mokomasi dainuojant, grojant, kuriant muziką, jos klausantis. Tai – įvairios muzikinės veiklos formos. Jomis naudojasi ir vaikai, ir suaugę. Mokykloje muzikos ugdymo formos reglamentuotos, jos pasireiškia muzikos pamokose bei užklasinėje veikloje.

4.1. DAINAVIMAS

Žmogaus ugdymas nuo senovės laikų neatsiejamas nuo muzikinio auklėjimo, o auklėjimas – nuo dainavimo. Dainuojamasis balsas – tai “muzikos instrumentas”, kurį turi kiekvienas. Mokytojų pareiga, pasiekti, kad kiekvienas vaikas šį “instrumentą” ištobulintų, o tobulindamas “darytų” muziką, t.y. mokytųsi dainavimo meno. Balso lavinimas – vienas iš svarbiausių muzikinio ugdymo uždavinių, dainavimas yra kartu muzikinio veikimo, muzikinio ugdymo priemonė siekiant muzikinio ugdymo uždavinių, dainavimas yra kartu muzikinio veikimo, muzikinio ugdymo priemonė siekiant muzikinio ugdymo tikslo.

Dainavimas yra – greta žodinės – antroji, ypatingoji intonacinė kalba.

Dainavimas, kaip emocinė ir semantinė komunikacija, yra universalesnė negu verbalinė kalba: dainavimas, muzika suprantama įvairių tautų žmonėms, ji nereikalauja “vertimo”. Tai ne tautinio, bet ir tarptautinio bendravimo priemonė.

Vaikų dainavimo sugebėjimai labai nevienodi. VVieni vaikai paveldi balsą, kaip ir “muzikalią ausį”, kiti, sakoma “neturi balso”. Sunkumą dainuoti sudaro tai, jog kai kurie vaikai sunkiai valdo savo balsą, t.y. stokojama koordinacinių ryšių tarp centirnės nervų sistemos ir balso fiziologinio aparato. Dainuojant palaipsniui, tinkamai mokant, balsas darosi lankstesnis, išraiškingesnis.

Balso ugdymą sąlygoja mokinių amžiaus ypatumai, lyčių skirtumai, pedagoginės sistemos kryptingumas. Siekiant, kad dainavimas būtų gražus, pedagogas turi išmanyti balso ugdymo teorinius ir praktinius dalykus.

Dainavimas kaip muzikinio ugdymo forma labai aktualus jaunesniame ir viduriniame mokykliniame amžiuje. Jeigu neišlavinami vaikų balsai pradinėse ir vidurinėse klasėse, tai padaromas nepataisomas nuostolis. Ypač tai akivaizdu berniukų dainavime.

Mokant dainuoti išskiriama vokalinio ugdymo forma – vokalinės pratybos (įsidainavimas). Tikslas – ugdyti mokinių balso aparatą: siekti dainavimo lasvumo, balso skambumo ir grožio, dikcijos aiškumo, kvėpavimo mechanizmo tobulinimo, tembrinės įvairovės, balso diapazono, vokalinės pozicijos taisiklingumo ir kt.

Viena iš aktualių dainavimo problemų – dvibalsis dainavimas. Kuo anksčiau vaikai išmokomi dainuoti dviem balsais, tuo intensyviau vystosi jų muzikiniai gabumai – polifoninė, harmoninė, faktūrinė klausa, muzikalumas.

Dvibalsio dainavimo sunkumai slypi ne pačiame dainavime, o muzikalume ir – konkrečiau – dvibalsės faktūros girdėjime. Pradedant mokyti dvibalsio dainavimo, reikia naudoti tokias daineles, kurių antrasis balsas yra ne pirmojo “tūsavojimas”, o sąlyginai savarankiškas, t.y. turintis savitą melodinį “veidą”.

Tai ar reikia mokytis ddainuoti? Ušinskis rašė, kad dainoje slypi ne tik tai, kas žmogų atgaivina ir sustiprina, bet ir organizuoja, nuteikia vieningam darbui, dainavimas daugelį “atskirų jausmų sulieja į vieną galingą jausmą ir keliolika širdžių – į vieną giliai jaučiančią širdį: o tai labai svarbu mokykloje”.

Daina teikia dvasinės atgaivos ir kitose pamokose, čia ji atlieka ir estetinę, ir relaksacinę funkciją. Ypataingai tai svarbu dirbant su jaunesniojo ir vidurinio amžiaus mokiniais.

4.2. MUZIKAVIMAS

Muzikavimas – pedagoginiu aspektu – tai įvairiapusė muzikos atlikimo elementariaisiais mokykliniais instrumentais, balsu, mokytojo organizuojama ir mokinių realizuojama kolektyvinė muzikinė veikla. Į mokyklinį muzikavimą įjungiami ir mokytojo bei mokinių grojimas bei dainavimas, “skambantys gestai”, triukšmo efektai ir kt. Muzikavimas (solinis grupinis) sudaro sąlygas pasireikšti mokinių kūrybiniams sugebėjimams. Ypač tai aktualu mokiniams, kurie dėl balso prigimties trūkumų negali pilnavertiškai pasirekšti dainavime. Muzikavimas (grojimas ritmo instrumentais, skudučiais ir kt.) kompensuoja dainavimo trūkumus.

Grodami įvairiais ritmo, melodiniais instrumentais, mokiniai ne tik sieja su praktika muzikos žinias, ugdosi įvairius muzikinius gabumus, bet ir mokosi muzikos instrumentų, bei jais atliekamas muzikos pažinimas.

Muzikavimas vertingas tuo, jog vaikai įgyja galimybę kūrybiškai reikštis. Tai didina jų aktyvumą. Jie nori groti, grodami patiria didelį pasitenkinimą.

Muzikuodami, solfedžiuodami, improvizuodami mokiniai mokosi operuoti muzikos kalbos struktūromis (metroritmo, garsų aukštumo, dermės ir kt.). Muzikuojant kompleksiškai ugdomos visos

muzikinės klausos briaunos, elementarieji muzikiniai gabumai.

Grojant susidaro geros galimybės ugdyti ritmo pajautimą, šiuo tikslu naudojami tiek ritmo, tiek ir melodiniai instrumentai, įvairūs kūno judesiai.

Muzikoje ritmas ir intonavimas pasireiškia iš esmės kartu, glaudžiausioje sąveikoje. Šios sąveikos reikia paisyti ir mokantis groti muzikos instrumentais.

4.3. MUZIKOS KLAUSYMAS

Muzikos klausymasis yra neatskiriama bet kokio veiksmo muzikos garsais dalis, nes muzikos procesas kontroliuojamas visų pirma klausa. Tačiau muzikos klausymą kaip muzikinio ugdymo formą tikslinga suprasti apibrėžčiau: tai muzikos pažinimas klausantis muzikos kūrinių. Norint suprasti muziką, reikia visų ppirma jos įdėmiai klausytis.

Muzikos klausymasis šiuolaikinėje kultūroje – pati masiškiausia, populiariausia įvairaus amžiaus žmonių, ypač jaunimo, sąlyčio su muzika forma. Kiek ir kokios muzikos reikia klausytis, svarbu atsižvelgti į vaikų amžių, jų dėmesio ir intelekto galimybes.

Muzikos suvokimo ir muzikinio mąstymo patirtis žymiai palengvina dainavimo, muzikavimo, muzikos rašto mokymąsi. Muzikos klausymo kaip muzikinio mąstymo kultūros ugdymas – ilgalaikis procesas. Siekiant jo efektyvumo, reikalinga vadovautis psichologiškai pagrįsta pedagogine sistema ir ja besiremiančiu metodiniu “mechanizmu”. Jis muzikinio ugdymo požiūriu efektyvus, jeigu pakankamai atsižvelgia iir remiasi trimis aptartomis skirtingo lygmens grandimis: muzikos emociniu išgyvenimu, muzikos intonacijų kompleksų sekos emocinės ir loginės raiškos suvokimais, išgyvenamos ir suvoktos muzikos asmeniškai aktualiomis numanomomis prasmėmis.

IŠVADOS

Muzika – galingas minties šaltinis. Be muzikinio ugdymo neįmanomas pilnavertis vaiko protinis vystymasis. Ugdydami vvaiko jautrumą muzikai, mes taurinaname jo mintis ir siekius (V.Suchomlinskis).

Ugdymo metodas yra tiesos radimo kelias, grindžiamas empyriniu tyrimu ir loginiu pažinimu. Pžystant meno dalykus metodas turi tarnauti ir jausminiam meno įsisavinimui. Pažeidus šį reikalvaimą neįmanomas sėkmingas muzikinis ugdymas, nes griaunama mokymo, lavinimo ir auklėjimo vienovė. Mokymą, jo turinį ir metodus veikia daugelis kitų veiksnių: socialiniai, geografiniai, etniniai ir kitokie ypatumai. Muzikos mokymo metodų pasirinkimą sąlygoja ir materialinės mokymo bazės kriterijus (audialinės, vizualinės priemonės, muzikos instrumentarijus, kabineto įranga), vadovėlių ir kitų mokymo priemonių buvimas bei tų priemonių kokybė. Mokymo metodų parinkimas ir tų metodų efektyvumas labai daug priklauso ir nuo muzikos mokytojo muzikinių ir pedagoginių sugebėjimų, mokėjimo, reikalui esant, staiga surasti situaciją atitinkančius darbo metodus, ir tuo pasiekti meninės ir pedagoginės įįtaigos.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Navickienė L. Emocinio imitavimo metodas muzikos pamokoje, – V; 2001;

2. Girdzijauskienė R. Vaikas Muzika Kūryba, – V; 2003;

3. Rinkevičius Z. Mokinių muzikinis ugdymas, – K; 1993;

4. Bendrojo lavinimo mokymo programos.