Muzikos stiliai XX a.

Referatas

XX amžiaus muzikos stiliai

2005, Ukmergė

Nacionalinė estradinė muzika XX a.

Prancūzų šanson.

Žodis „šanson“ turi daug reikšmių, bet dažniausiai ši sąvoka naudojama kalbant apie įvairiausias prancūzų dainas – liaudies epines, balades ir rondo, romansus, o taip pat XIX-XX a. revoliucines bei buitines dainas. Tarp šių įvairiausių žanrų galima rasti subtilių ir sudėtingų polifoninių dainų bei paprastos sandaros, lengvai įsimenančių vokalinių kūrinių.

Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Taip praėjusiame šimtmetyje atsirado šanson atmaina – populiarios miesto dainos. XXIX a. pabaigoje tokios dainos buvo dainuojamos tam tikrose visuomenės vietose – „kafešantanuose“.

Su šanson artimai susiję vadinamieji „šansonjė“ – poetai ir dainų atlikėjai, dažniausiai tekstų autoriai, o taip pat ir melodijų kūrėjai. XX a. viduryje pasirodė ryški šansonjė plejada. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Ji tapo įžymi ekspresyvios pasirodymų manieros bei pačios sukurtų dainų dėka. Yra tokių atlikėjų, kurie galbūt nėra žinomi pasaulyje, bet pačioje Prancūzijoje jie ypač mylimi. Tai poetai Žoržas Brasanas ir Žakas Brelas aarba estrados žvaigždės – Morisas Ševaljė, Šarlis Aznavūras, Žilberas Beko ir kt.

Šansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, ppritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Prancūzų šanson išlaiko nacionalinę tradiciją ir dabar – Prancūzijos įvaizdis, savotiška Prancūzijos vizitinė kortelė.

Vokiečių šlageris.

„Šlageris“ – tai vokiečių kalbos žodis, reiškiantis pramoginio pobūdžio dainą, kuriai būdingas šokio ritmas, o tekstas dažniausiai lyrinis. Nuo šio šimtmečio 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį.

XX a. pirmoje pusėje šlagerių tekstai dažnai būdavo kuriami jau esamai melodijai, kurios autorius neretai buvo neprofesionalus. Po to šią melodiją harmonizuodavo ir aranžuodavo profesionalai, bet galų gale pavadinimą šiai dainai išrinkdavo leidėjas arba plokštelių firmos vadovas. Pagrindiniai šlagerio bruožai – posmų forma su besikartojančiu priedainiu, labai ppaprasta melodija ir akordų akompanimentas, lengvas turinys. Tam tikra prasme šlageris yra „tikrojo“ meno priešprieša, nes jame sąmoningai vengiama to, kas vertinama „tikrajame“ mene.

Džiazo istorija ir stiliai

Džiazas, kaip muzikos rūšis, XX a. pradžioje atsirado JAV ir vėliau paplito visame pasaulyje. Plėtodamasis džiazas labai kito, – galima išskirti keletą jo stilių, kurie vienas nuo kito skiriasi turiniu, charakteriu, nuotaika, instrumentų ir net skambėjimo ypatybėmis. Tarp vėlyvųjų džiazo muzikos stilių yra ir tokių, kurie muzikos sudėtingumu prilygsta „rimtajai“ kamerinei ar avangardinei mmuzikai. Džiazas nuo kitų muzikos rūšių skiriasi specifine išraiška, energingu pulsuojančiu ritmu. Bet visų pirma džiazui būdingas vienas svarbus bruožas – improvizacija. Daugiau ar mažiau improvizuojama grojant visais džiazo stiliais.

Ankstyvasis džiazas.

Džiazas atsirado JAV Pietuose, viename konkrečiame mieste – Naujajame Orleane. Ankstyvasis džiazas dažnai vadinamas tradiciniu. Pagal tris pirmųjų džiazo muzikantų gyvenamąsias vietas ir buvo pavadinti trys pagrindiniai džiazo stiliai. Tai Naujojo Orleano, Čikagos bei Niujorko stiliai. Naujojo Orleano stiliui būdinga tai, kad vienu metu improvizuoja trys solistai, kiekvienas grodamas savo melodijos variantą, o grojant Niujorko stiliumi improvizuojama po vieną. Laikui bėgant tūbą pakeitė kontrabosas, bandžą – gitara. Neretai ansamblyje imta groti ir saksofonu. Beveik visi tradicinio džiazo kūriniai remiasi bliuzo struktūros principais.

Svingas.

4-ojo deš. viduryje populiariąją bigbendo muziką ir jai būdingą ekspresiją, ritminę pulsaciją bei daugelį kitų subtilybių bendrai imta vadinti svingu. Šis žodis turi daug prasmių. Vieną jų – toks atlikimo būdas, kai daugelis aštuntinių grojama tarytum „svyruojant“ – keičiant jų trukmę kitų instrumentų palaikomo griežto ritmo atžvilgiu. Taip išgaunamas efektas, kai atrodo, jog melodinė linija nuolat ritmiškai nesutampa su pagrindiniu ritmu, muzikinė raiška tampa elastinga ir laisva. Žodis „svingas“ reiškia ir tam tikrą nuotaiką, kurią talentingi džiazo atlikėjai sukuria į vienu instrumentu grojamą melodiją ssubtiliai „atsakydami“ garso atspalvio arba akordo „tirštumo“ pokyčiu kitais instrumentais. Pasiekus tokį efektą, muzikos mėgėjai sako, kad „muzika svinguoja“.

4-ajame deš. JAV dažniausiai „svinguodavo“ bigbendo muzika. Todėl ją taip pat buvo imta vadinti svingu. Trečioji šio vardo reikšmė tokia: taip vadinamas džiazo muzikos stilius, susijęs su didelių orkestrų – bigbendų atsiradimu 4-ajame deš. bei istoriniu šios muzikos raidos laikotarpiu. Ankstyvojo džiazo muzika dažniausiai būdavo instrumentinė. Tokia pati iš pradžių buvo ir bigbendų muzika. Džiazo muzika visada buvo susijusi su populiariąja daina. Džiazo muzikantai grojo dainų melodijas, o džiazo muzika savo ruožtu turėjo didelės įtakos populiariųjų dainų instrumentuotei bei atlikimo būdui. Laikui bėgant bigbendai ėmė bendradarbiauti su žymiais vokalistais, pritardavo jų pasirodymuose.

Progresyvusis džiazas.

Bibopas. Pirmoje 5-ojo deš. pusėje Niujorke nedidelė jaunų džiazo atlikėjų grupelė ėmė groti savitu stiliumi ir savu atlikimo būdu. Tai buvo labai sudėtinga, virtuoziška instrumentinė muzika, kuria šio stiliaus išradėjai ketino atnaujinti ankstyvojo džiazo ypatumus: improvizavimą, virtuoziškumą bei tiesioginį santykį tarp solisto ir kombo. Bet realiai bibopas arba tiesiog bopas – taip buvo vadinamas šis naujasis stilius – tapo pirmąja moderniojo džiazo atmaina. Paprastai bibopo kombo sudėtyje yra triūsa, saksofonas, pianinas, kontrabosas bei mušamųjų instrumentų komplektas, sudarytas iš būgno bei įvairių lėkščių. Kiekvienas tokio ansamblio dalyvis buvo ppuikus solistas ir improvizuodamas stengėsi suteikti kūriniui naujų ir netikėtų niuansų, o ne varijuoti jau pažįstamais fragmentais.

Kūldžiazas. Tuo pat metu, kai atsirado progresyvusis džiazas, kiti muzikantai kūrė dar vieną stilių, kurį pavadino „kūldžiazu“. Kūldžiazas 6-ojo deš. pradžioje atsirado kaip savotiška reakcija į sudėtingą ir elitinį bibopo charakterį. Kūldžiazo atstovai organizavo didžiulius orkestrus, kurių sudėtyje buvo ir kai kurių simfoninio orkestro instrumentų – valtorna, fleita arba obojus. Kūldžiazo muzikai tiek didelių orkestrų, tiek ir mažų ansamblių įtakos turėjo tokios Europos dvidešimtojo amžiaus klasikinės muzikos kryptys kaip impresionizmas ir neoklasicizmas.

Džiazrokas. Antrojoje 7-ojo deš. pusėje jaunimą užvaldė ir sužavėjo rokas. Populiariosios muzikos vartotojų sluoksnis persiorientavo į popmuziką su roko elementais. Džiazo muzika tarsi buvo pastūmėta į šalį. Daug žymių džiazo muzikantų iš JAV išvyko į Europą, kurioje susidomėjimas šia muzikos kryptimi dar buvo pakankamai didelis – ypač Prancūzijoje ir Danijoje. Kai kurie muzikantai stengėsi įgyti populiarumą vienu metu mėgindami sujungti džiazo bei roko elementus. Šiai naujajai muzikai buvo būdinga tai, kad instrumentinėje sudėtyje bei skambesy susiliejo džiazo bei roko elementai: vietoj kontraboso atsirado bosinė gitara, imta naudoti solinę elektrinę gitarą, sintezatorius, roko būgnus. Pirmasis šiuo stiliumi pradėjo groti Mailsas Deivisas.

Roko muzikos stiliai

8-ajame deš. roko muzika plėtojosi įvairiais stiliais, kurių sparčiai

daugėjo. Tačiau daugelis jų buvo sukurti muzikos komercinimo tikslais ir dažnai nieko ypatingo nereiškė. Kai kuriuose stiliuose išryškėjo ir rimti roko muzikos reiškiniai. Šalia folkloro, acid roko, džiazroko galima būtų paminėti tokius nemažiau svarbius roko stilius, kaip hardrokas, „metalo“ rokas, artrokas, pankrokas, njuveivas, avangardinis rokas, speisrokas ir roko opera.

Hardrokas. Hard – išvertus iš anglų kalbos reiškia „kietas“. Tai viena pagrindinių roko muzikos krypčių. Ji pasižymi griežta akcentuacija, agresyvia dainavimo maniera, garsumu. Pats apibūdinimas ir stilius susiformavo Didžiojoje Britanijoje 7-ojo ddeš. pabaigoje ir 8-ojo deš. pradžioje. Ryškiausi hardroko atstovai yra britų grupės „Led Zeppelin“; „Deep Purple“; „Black Sabbath“. Jų muzika kupina bliuzo ir liaudies muzikos elementų, kurie susijungia su aštriu ir „sunkiu“ skambesiu. Daugelis roko muzikantų ir gerbėjų buvo įsitikinę, kad būtent hardrokas, vienintelis iš daugelio to meto roko stilių, atstovauja tikram, bekompromisiam rokui. Garsiausios anglų roko grupės turėjo didelės įtakos tolesnei pasaulio roko muzikos evoliucijai, tarp jų ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Metalo“ rokas. Anglų kalba jis paprastai vadinamas heavy mmetal – „sunkusis metalas“. Ši stilistinė kryptis kaip hardroko modifikacija atsirado 8-9 deš. Jam būdinga dar aštresnė ir „sunkesnė“ akcentuacija, agresyvumas ir triukšmingumas. Kai kurie specialistai mano, kad minėtosios hardroko grupės jau pirmuosiuose plokštelių albumuose išplėtojo šį stilių. „Metalo“ roko ggrupės pagrindą sudaro elektrinės gitaros – solinė, ritminė, bosinė, kurių maksimaliai sustiprintas garsas tampa tarytum savotiška akustine siena nuo suaugusiųjų, fiziškai neįstengiančių kęsti šios muzikos intensyvumo, aštrumo ir garso.

Artrokas. Art – išvertus iš anglų kalbos reiškia „menas“. Tai roko muzikos kryptis, kuriai būdingas meninis subtilumas, dažnai naudojami Europos klasikinės muzikos elementai bei instrumentai. Šis roko muzikos stilius taip pat atsirado Didžiojoje Britanijoje ir didžioji šiuo stiliumi grojančių dalis buvo britų roko grupės. Šių grupių muzikantai dažniausiai turėjo profesionalų muzikinį išsimokslinimą ir puikiai žinojo įvairius klasikinės muzikos istorinius stilius bei žanrus. Į roko muziką jie įvedė įvairesnes muzikines formas, subtilesnį tembro ir garsų niuansų pojūtį bei gebėjimą ypač artistiškai koncertuoti. Artroko pavidalu roko muzika atvirai susilietė su elitine kultūra.

Pankrokas. PPunk – išvertus iš anglų kalbos reiškia „pūvantis“. Tai roko muzikos kryptis, 8-ojo deš. viduryje atsiradusi kaip reakcija į roko sudėtingėjimą ir subtilėjimą. Jai būdingas ryškus socialinės kritikos aspektas, sąmoningai grubi, „neteisinga“, „nešvari“ muzika. 8-ojo deš. pabaigoje roko muzika prarado savo bekompromisį būdą ir neretai ėmė pataikauti masinio vartotojo skoniui. Didžiojoje Britanijoje atsirado naujas judėjimas, kuris išreiškė idealistinį priešinimąsi šiam roko muzikos pagrindų komercializavimui. Ir vėl ,kaip rašė kritikai, britai išgelbėjo muziką, besirengiančią griūti po savo pasiekimų našta. Daugelis pankroko aatlikėjų neturėjo jokių muzikinių gabumų ir net nemokėjo groti muzikos instrumentais. Pankai sukūrė savąjį alternatyvųjį roko muzikos pasaulį, kuriame nereikėjo dešimtis tūkstančių kainuojančios aparatūros, kontraktų su solidžiomis garso įrašų kompanijomis. Pankai nesidomėjo milijonine plokštelių rinka. Viskas, kas buvo reikalinga – tai pora pigių gitarų ir mušamųjų instrumentų komplektas. Kiekvienas savo namuose galėjo suburti ansamblį.

Njuveivas. New Wave – roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Ji pasirodė kaip mėginimas roko muzikai įkvėpti naujos gyvybės. Njuveive pasireiškia ankstyvojo roko, Jamaikos ir kitų trečiojo pasaulio kraštų populiariosios, disko muzikos elementai, taip pat elektroninės muzikos pasiekimai. Njuveivas nuo pat pradžių atrodė labai „margas“. Bet be muzikinės ir estetinės įvairovės jame įmanoma įžvelgti ir bendrų bruožų. Vienas jų – aiškumo, paprastumo siekimas. Skirtingai nuo pankroko, njuveivas neatsisakė pramoginės nuotaikos ir dažnokai tyčia naudodavo šokių muzikos elementus. Visi šios krypties atlikėjai labai rūpinosi savo išvaizda, kartais net specialiai siekdavo ekstravagantiškumo. Būtent vizualioji njuveivo muzikos pusė tapo labai reikšminga. Koncertuose daug dėmesio buvo skiriama scenografijai, šviesoms, atlikėjų judesių plastikai bei drabužiams. Šios krypties stiliai skirstomi į pagrindines grupes, kurios viena nuo kitos skyrėsi: 1) orientacija į jau esančius muzikos stilius, tarp jų ir trečiojo pasaulio populiariąją muziką; 2)polinkiu eksperimentuoti elektronika; 3) ankstyvojo rroko atgaivinimu; 4)pramoginių elementų vyravimu. Pirmajai njuveivo stiliaus grupei priskiriami „ska“, „pankfankas“, „hardrokas“, „pankdžiazas“. Šioms atmainoms būdinga „skolintų“ iš kitų muzikos kultūros sferų stilistinių elementų sintezė. Antrąją grupę sudaro „jokia banga“, „alternatyvioji kryptis“, „sintezpop“ ir „njueidžas“. Prie trečiosios njuveivo grupės, kuri deklaruoja sugrįžimą į praeitį, galima paminėti „neorokabiliją“, „neomadą“, „pauerpopą“. Ketvirtoji stiliaus grupė labiau tinka popmuzikai; prie jos priskirtini „elektropopas“ ir „naujieji romantikai“.

Avangardinis rokas. Avant-garde. Tai roko muzikos kryptis, atsiradusi 8-ojo deš. viduryje. Muzikantai tarsi tyčia kreipia klausytojų dėmesį į tai, kas paprastai sąmoningai nebūdavo pabrėžiama, pavyzdžiui į garso atsiradimo procesą arba kokios nors roko krypties stiliaus specifines ypatybes. Muzikantai tarsi žaidžia jau žinomomis muzikos raiškos priemonėmis, neretai išreikšdami ironišką požiūrį į viską, kas yra roko muzika.

Speisrokas. Space – išvertus iš anglų kalbos reiškia „erdvė, kosmosas“. Speisrokas, arba elektroninis rokas, – roko muzikos kryptis, kuriai būdingas įvairių elektroninių klavišinių instrumentų naudojimas, orientacija į meditaciją. Šis roko muzikos krypties pavadinimas vartojamas nuo 8-ojo deš. Vienas iš speisroko komponentų yra psichodelinė muzika, kaip antrąjį variantą būtų galima paminėti džiazroką su jam būdingu elektrifikuotu skambesiu. Prie viso to prisijungė susižavėjimas Rytų misticizmu bei klasikine Indijos muzika. Plėtojantis speisrokui vis dažniau imta remti „rimto“ avangardinės muzikos pasiekimais.

Būdingiausi popmuzikos stiliai

Soulas. Soulo muzika rremiasi modifikuotu ritmo bliuzu. Jį paprastai atliko nedidelės vokalinės grupės, vėliau – solo dainininkai. Atlikimo maniera ir balso skambesys buvo pabrėžtinai grubūs. Dainininkams akompanavo nedideli ansambliai (kombo), paprastai į jų sudėtį įtraukiant ir saksofoną. Soulo skambesys šaknijosi goslele ir bliuze.

Fanki. Šis žodis turi daug reikšmių, kurių keletas siejasi su muzika. 6-ajame deš. šis žodis siejosi su džiazu, bet nuo 8-ojo deš. pradžios visų pirma imtas naudoti apibūdinant juodųjų amerikiečių populiariąją muziką. Ši muzika iš esmės yra ankstyvojo ritmo bliuzo atmaina ir iš pradžių ji buvo panaši į soulą. Muzikantai, kurie atliko fanki, pabrėžė savo priklausomybę juodųjų subkultūrai. Dainų tekstuose dažniausiai būdavo atspindimos tarprasinių santykių problemos. Kaip muzikos ekspresijos pobūdis, taip ir muzikantų elgesys pasirodymuose buvo pabrėžtinai „juodi“. Fanki muzika yra šokių muzika, kurioje dominuoja aktyvi pulsacija. Net tuomet, kai pulsacija remiasi gana mechanišku disko ritmu, ji pagyvinama perkeltų ritminių akcentų žaismu, būdingu džiazui. Fanki muziką galima apibūdinti kaip džiazo elementų sujungimą su juodaodžių roko muzika. Tai atsispindi ir instrumentinėje sudėtyje. Be įprastų elektrinių gitarų ir mušamųjų, čia yra pučiamųjų instrumentų grupė ir elektriniai vargonai.

Regis. Regis yra Jamaikos popmuzikos rūšis, kuri atsirado susijungus 7-ojo deš. ritmo bliuzo ir vietos populiariosios ir pusiau tradicinės muzikos elementams. Yra įvairių Regio stilių.

Jamaikoje Regio muzika atspindėjo socialinį ir net politinį protestą ir vietos juodųjų religinių „rastafarianų“ judėjimų idėjas. 7-ojo deš. pabaigoje Jamaikos Regio atlikėjai pasirodė Olandijoje bei Didžiojoje Britanijoje. Ši muzika paplito tarp ateivių iš trečiojo pasaulio, o 8-ajame deš. padarė nemažą įtaką britų rokui ir apskritai popmuzikai. 9-ajame deš. regis išpopuliarėjo JAV, ypač tarp juodaodžių. Regis remiasi ritmo bliuzo principais, bet jo ritminė pulsacija yra daug sudėtingesnė, joje jaučiama Afrikos tradicinei muzikai būdinga poliritmija. Boso partija Regyje yra konkretesnė, vyrauja lėtesni ttempai. Regio ansamblių sudėtyje yra elektrinės gitaros, taip pat ir bosinė gitara, elektriniai vargonai bei mušamieji instrumentai.

Repas. Repo muzika atsirado 8-ojo deš. viduryje Niujorko juodųjų kvartaluose ir buvo ypač pamėgta 9-ojo deš. viduryje. Palyginti su kitais juodųjų popmuzikos stiliais, pagrindinis repo muzikos skirtumas yra tas, kad dainų tekstai ne dainuojami, o greitai skanduojami, pabrėžtinai ritmiškai grupuojant skiemenis. Taip kai kurie žodžiai yra padalijami, o kai kurie susilieja nenutrūkstančiu srautu. Įvairūs mušamieji instrumentai atlieka ritminius piešinius, atsiradusius funky muzikoje ir ddažnai susijusius su regiu. Repo didelės kompozicijų dalys dažnokai apskritai išsiverčia be melodijos – girdima tiktai „reperio“ kalba, būgnai ir netikėtai nutrūkstantys sintezatoriaus akordai.

Naudota literatūra:

Borisas Avramecas, Valdis Muktupavelas

„Pasaulio muzika“