Muzikos svarba ugdant asmenybes

Turinys

1. Įvadas………………………… 3 psl.

2. Muzikos svarba ugdant asmenybę:

2.1. Ugdymas ir asmenybė…………………… 5 psl.

2.2. Muzikos reikšmė įvairiais amžiaus tarpsniais………… 6 psl.

2.3. Muzikinis ugdymas…………………….. 9 psl.

2.4. Muzikinis ugdymas įvairiose institucijose…………. 11 psl.

3. Vaikų požiūrio į muziką tyrimas………………………… 14 psl.

4. Išvados………………………… 19 psl.

5. Literatūros sąrašas……………………….. 21 psl.

6. Priedai………………………… 22 psl.

1.Įvadas

Vaiko siela – tai jautraus muzikanto siela.

Joje stipriai įtemptos stygos,

ir jeigu jūs mokėsite prisiliesti

prie jų – suskambės kerinti muzika.

V. Suchomlinskis

Muzika – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, tai specifinis žmonių bendravimo būdas ir procesas. Muzikos svarba labai didelė ir įįvairi. Muziką pagimdė žmogaus poreikis grožiui, meniniams pergyvenimams, noras gėrėtis ir džiaugtis. Tačiau muzika ne tik tenkina žmogaus poreikius, ji turi nepaprastai didelę reikšmę ir jo auklėjimui, estetinių pažiūrų, jausmų, meninio skonio ugdymui, dvasiniam turtinimui, asmenybės formavimuisi. Gera, tikrai meniška muzika taurina žmogų, ugdo jį morališkai, doroviškai, lavina vaizduotę, atmintį, moko dvasiškai susikaupti, įsigilinti į savo vidinį pasaulį, į gyvenimą žiūrėti kūrybiškai, gėrėtis ir džiaugtis, skatina būti geresniu.

Muzika ne tik auklėja, bet ir lavina žmogų. Muzikavimas, kokia bebūtų jjo forma, reikalauja tikslios reakcijos, mąstymo, judesių koordinacijos. Nėra nė vienos disciplinos, kuri taip idealiai tiksliai mokytų suvokti laiko trukmę, garsų aukštį, tūkstančius garsų spalvų, dinaminę jų įvairovę. Tai žmogų daro jautresnį, pastabesnį kasdieniniame gyvenime, moko susikaupti, įsiklausyti į subtiliausius ggamtos ir gyvenimo reiškinius, nepraeiti abejingai pro mus supantį nepaprastai įvairų ir spalvingų garsų pasaulį. Pagaliau pats brangiausias žmogaus turtas yra balsas, o dainavimas ypač jį lavina, stiprina, ugdo gražią ir melodingą kasdieninę kalbą.

Bet kuris menas, o ypač muzika, veikia tiek žmogaus sąmonę, tiek ir jo pasąmonę, kuri yra kur kas jautresnė ir turtingesnė už sąmonę. Meninė veikla, būdama tiltu tarp abiejų, įgalina sąmonės šviesa apšviesti kai kurias tamsiąsias pasąmonės sritis, tuo darydami žmogų sąmoningesnį ir viduje turtingesnį. Ji ugdo vaikų estetinius bei dorovinius jausmus, plėtoja vaizduotę, veikia intelektą ir teikia kūrybinio stimulo. Muzikoje išsakytų išgyvenimų suvokimas padeda suprasti kitą žmogų ir įsigilinti į savo vidinį pasaulį. Pagaliau muzika yra tam tikra kultūros sritis, be kurios civilizuotas žmogus negali aapsieiti.

Tyrimo objektas – pradinių klasių vaikų požiūris į muziką.

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti kokia reikšmę ir svarbą turi muzika žmogaus gyvenime.

Tyrimo uždaviniai – išsiaiškinti ar vaikai šeimose muzikuoja, ar jiems buvo dainuojamos lopšinės, dainos;

– sužinoti ar vaikai papildomai mokosi muzikos, ar jiems patinka muzikos pamokos ir kas jose labiausiai patinka.

Tyrimo metodika ir tiriamieji – tyrimo metu naudojami literatūros analizės bei apklausos – anketavimo metodai.

Kursinis darbas susideda iš šešių skyrių, pagrindinis skyrius – Muzikos ssvarba ugdant asmenybę, suskirstytas į tokius poskyrius: ugdymas ir asmenybė, muzikos reikšmė įvairiais amžiaus tarpsniais, muzikinis ugdymas ir muzikinis ugdymas įvairiose institucijose. Šiuose poskyriuose plačiau aptarsiu, kaip vyksta ugdymas ir kaip apibrėžiama “asmenybės” sąvoka, ko reikia, kad asmenybė ugdytųsi, kaip muzika padeda formuotis brandžiai asmenybei, ką lavina, ugdo įvairiais amžiaus tarpsniais ( kūdikystėje, ankstyvojoje vaikystėje, pirmojoje vaikystėje, antrojoje vaikystėje, paauglystėje ir kt.), kaip muzikinis ugdymas veikia žmogų, kokios institucijos ir kaip padeda suvokti muzikos svarbą. Po pateikiama tyrimo rezultatų analizė, išvados, literatūros sąrašas, priedai.

2. Muzikos svarba ugdant asmenybę

2.1 Ugdymas ir asmenybė

Ugdymas atsirado dėl visuomenės poreikio perduoti jaunajai kartai daugelio žmonių sukauptą ir apibendrintą patirtį, kurią ji privalėjo ne tik išsaugoti bet ir papildyti, tobulinti.

St. Šalkauskis (1991) teigė, kad ugdyti, vadinasi, daryti, kad kas augtų, ūgėtų, eitų aukštyn. St. Šalkauskis(1991) pripažino, kad ugdymas gali būti suprantamas kaip platus visuomenės reiškinys susijęs su vyresniosios kartos sukaupto patyrimo padariniu jaunajai kartai. Ugdymas, pasak, L.Jovaišos (1985), tai asmenybę tobulinantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka kultūros vertybių pagrindu. Ugdant turtinamas žmogaus socialinis komponentas – jo dvasinio pasaulio sfera. Kadangi ugdymas yra socialinė, dvasinė žmogaus būties funkcija, esminiu požymiu laikytinas bendravimas su žmogaus, žmonijos, būties esybėmis, jų materialinės ir dvasinės veiklos produktais.

UUgdyme svarbu pažinti ugdytinio asmenybę. Ji dar vystosi, kinta, bet kartu atskleidžia pastovias savybes. Tinkamas jų vertinimas leidžia numatyti jų elgesį, o tai palengvina jų ugdymą.

Asmenybė – tai individualybė, t.y. nepakartojamas fizinių ir psichinių ypatybių, jų derinių, formų, išraiškos lygių, būdingų konkrečiam žmogui ir išskiriančių jį iš kitų žmonių, savitumas. Asmenybėje integruojasi tai, kas bendra visiems ir kas būdinga tik tam žmogui. (L.Jovaiša, 1985)

Kad asmenybė veiktų kryptingai reikia motyvuojančios situacijos. Tik vidinių paskatų (poreikių, minčių, emocijų) ir motyvuojančios situacijos sąveika gimdo motyvaciją, o šioji veiksmus ir veiklą.

Sąveika užsimezga susitikus bent dviems žmonėms. Asmenų tarpusavio sąveika veikia žmogų. Be sąveikos nėra ugdymo. Vaikas išmoksta kalbėti, mąstyti, vaikščioti tik bendraudamas su vyresniaisiais. Reikšminga ir vaiko sąveika su daiktais, bet daiktai auklėja tiek, kiek jie įprasminami savarankiškai ar padedant vyresniesiems. Taigi sąveika pirmiausia yra žmonių susitikimas, nuo kurio priklauso ugdymo procesas ir asmenybės vystymasis.

Svarbu žinoti ugdant asmenybę, kokios vertybės sudaro muzikos auklėjimo turinį:

a) estetinės (grožis, gracingumas, harmoningumas ir kt.)

b) asmenybės (dora, dvasingumas, charakteris, išmintis, kūrybingumas ir kt.)

c) etinės (teisingumas, laisvė, darna, darbštumas, demokratija ir kt.)

d) tautiškumo (tautinė savimonė, patriotizmas, pilietiškumas ir kt.)

e) sąmonės ir savimonės (sąžinė, autorefleksija).

Išskirtinę reikšmę ugdymui turi dvasingumas kaip asmenybės tobulumo išraiška. Dvasingumas lemia asmenybės doros ssuklestėjimą. Muzika ypatingai prisideda prie dvasinio žmogaus tobulėjimo.

2.2 Muzikos reikšmė įvairiais amžiaus tarpsniais

Ne visi žmogaus amžiaus tarpsniai vienodai tinkami muzikiniams gebėjimams skatinti ir ugdyti. Vaikų imlų protą ir jautrią sielą veikia visas supantis pasaulis – matomi ir girdimi vaizdai, įvykiai, žmonių išgyvenimų išraiška meno kūriniuose bei įgyjamos žinios. Svarbų vaidmenį jų gyvenime vaidina ir muzika. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog paskutinis amžiaus tarpsnis, kada dar galima pažadinti ugdyti muzikinius gabumus, yra jaunesnysis mokyklinis amžius. Manyčiau, kad muzika turės teigiamą poveikį tik tada, kai bus atitinkamos pedagoginės sąlygos ir visa muzikinė vaikų veikla bus derinama atsižvelgiant į fizinius ir psichinius jų ypatumus bei individualias savybes.

Žmogaus embriono vystymosi stadija ( prenatalinis laikotarpis)

Embrionas nėra atsietas nuo išorinio pasaulio, gimimui vaisius ruošiasi iš anksto. Jo fizinis, jutimų (sensorinis) vystymasis neatskiriamai susijęs su motinos ir aplinkos poveikiais. Šioje vystymosi stadijoje labai jautrūs klausos jutimai. Vaisius gerai girdi motinos garsus : jos širdies plakimą, kalbėjimą, juoką, dainavimą, verksmą. Nustatyta, kad nėščios moterys turi polinkį klausytis muzikos. Geriausia, kai vaisius girdi ramią, lyrinę muziką: motinos lopšinę, ramias dainas. Įvairių mokslininkų tyrimais nustatyta, kad prenetalinio (dar kūdikiui negimus) muzikinio ugdymo įtaka akivaizdi, visų pirma, būsimojo piliečio sveikatai (ryškiai mažėja vaikų mirtingumas, sergamumas ar įgimtos

ligos) intelektualiniam vystymuisi, jo protinei brandai.Vaikai ugdyti šiuo periodu pasižymi išskirtiniais muzikiniais gabumais.

Kūdikystė

Naujagimio smegenys esti jau susiformavusios, naujų ląstelių nebeatsiranda. Tačiau jos labai lengvai suyra ir nebeatsistato, todėl naujagimio psichinės sveikatos bei muzikinio ugdymo požiūriu labai svarbu jį apsaugoti ir nuo akustinės agresijos, triukšmo, kurios taip gausu šiandieninės civilizacijos buityje.

Mažylis – labai imli ir gležna būtybė. Kūdikiai gana anksti skiria garsus ne tik jų tembro, dinamikos, bet ir aukštumo požiūriu. Jų didelės sensorinės galimybės. Žadinti mažųjų ddėmesį garsui – vienas svarbiausių tėvų uždavinių. Įdėmiai klausydamiesi, grožėdamiesi garso spalvomis, ir mes patys nuteikiame mažylį. Jis ima kitaip žiūrėti į aplinką ir daug ką matyti ausimis. Pirmieji žingsniai muzikoje lemia tolesnį muzikinį brendimą.

Ankstyvoji vaikystė. (1-3 metų)

Atsižvelgiant į vaikų psichiką, jų mąstymo išsivystymą bei sugebėjimus, muzikinę atmintį lavinti reikia jau ankstyvojoje vaikystėje. Kaip tik tada ryškiausiai atsiskleidžia individualūs mažylių savitumai, skirtingi charakterio bruožai, nevienodi atminties ypatumai. Vieni vaikai greičiau suvokia ir įsimena piešinį – regimąjį vaizdinį, kiti lengviau ppakartoja pasakytą tekstą, treti geriau pažįsta girdėtos muzikos atkarpą, dar kiti – tvirčiau įsimena kartodami balsu aiškinamąjį žodį arba judesiu tvirtina išgirstą mintį.

Šio amžiaus vaikai itin jautrūs, emocingi, jų išgyvenimai stiprūs. Sparčiai formuojasi jų emocinė atmintis. Tačiau jie ddar nesuvokia savo išgyvenimų ir, žinoma, nemoka savo emocinės patirties įvardinti žodžiais. Suaugusieji padeda vaikui orientuotis savo jausmuose, juos valdyti. Taigi dirbant su mažaisiais ir norint nuosekliai, veiksmingai lavinti jų muzikinę atmintį, reikia skatinti kiekvieno mažylio individualias ypatybes – parinkti kuo įvairesnius būdus klausos, judesio, regos ar net uoslės aktyvumui lavinti. Labai praverčia žaidimai, sukaupiantys dėmesį aplinkai pažinti, jai suvokti.

Pirmoji vaikystė (4-7m.).

Keturių metų vaikas pradeda išgyventi elementarius estetinius jausmus; nesunkiai skiria ir atitinkamai estetiškai reaguoja į melodingą, harmoningą ir chaotišką, netvarkingą garsų seką. Tuos išgyvenimus vaikai išreiškia ne kalba, o kūno judesiais. Motorikos sfera, glaudžiai susieta su vaiko emociniu gyvenimu, vaizduote, daiktiniu (vaizdiniu) mąstymu, itin svarbi muzikinio ugdymo požiūriu: čia itin daug erdvės judėjimui, su kurio pagalba vaikas ppamažu vis labiau suvokia muzikos reiškiamą nuotaiką, veikėjų jausmus ir net dorovinių nuostatų pagrindus. Todėl ikimokykliniame amžiuje plačiai taikomi visų pirma tokie muzikinio ugdymo metodai, kurie sudaro sąlygas su vaiko judesių pagalba ugdyti jų muzikinę klausą, muzikalumą, tobulinti muzikos suvokimo, jos išgyvenimų kultūrą. Vaiko balso aparatas yra labai trapus. Dėl jo formavimo pedagogui tenka labai didelė atsakomybė, todėl viena svarbiausių sąlygų – mokytoja pati turi taisyklingai kalbėti, dainuoti. Reikia nepamiršti, kad vaikams įgimta imituoti, mėgdžioti. Jie greitai, mechaniškai seka kieno nnors pavyzdžiu.

Antroji vaikystė (8-11m.)

Mokantis šiame amžiuje turi didelę reikšmę žaidimas. Žaidimas ir meninė veikla čia taip glaudžiai susiję, jog sunku išskirti, kur dar žaidimas ir kur jau meninė veikla, meninė kūryba. Jie geba ryškiai emociškai reaguoti į muziką. Vaikai lengvai, natūraliai ir taikliai įžvelgia muzikos bendrąjį pobūdį. Šio amžiaus vaikai greitai ir lengvai įsijaučia į mokytojo pasakojimą, dainuojamą ar klausomą muzikos kūrinį, paveikslą; jo judesiai emocingi, išraiškingi. Vaikui bręstant didėja teigiamų emocijų vaidmuo. Tad pagrindinę reikšmę, ypač mokant muzikos, turi malonių potyrių atmintis, kūno judesių patyrimas, vaizduotė. Vaikai linkę į muziką šiuo laikotarpiu pradeda lankyti muzikos mokyklą, būrelius, chorą, groti įvairiais instrumentais.

Paauglystė (12-16m.)

Paaugliai lakios vaizduotės, lengvai emociškai pažeidžiami, dažnai jų proto sprendimai grindžiami emocinių poveikių pagrindu. Muzikos pedagogas turi į tai atsižvelgti, nustatydamas muzikos mokymo turinį, muzikinio auklėjimo uždavinius, darbo metodus ir kt.

Ankstyvoji jaunystė (16-18m.)

Jaunuoliams(-ėms) itin rūpi žmogaus gyvenimo prasmė, vertybiniai požiūriai į pasaulį, žmogų, save; jie stengiasi suprasti moralines, psichologines savo ir kitų ypatybes. Grožinė literatūra, teatras, kinas tampa jų gyvenimo mokykla. Svarbu, kad šią mokyklą jie matytų ir geroje muzikoje, kaip žmogaus jausmų ir minčių, dvasinės kultūros filosofijos. Šiame amžiuje muzika itin gerai dera su žmogaus polinkiu į emocinę bei mąstymo anatomiją, įį vertybinę bei moralinę autonomija. Tai labai reikšminga muzikiniam auklėjimui.

Muzika įvairiais amžiaus tarpsniais yra ryški estetinio lavinimo priemonė. Kad ji atliktų šią savo svarbią funkciją reikia pirmiausia ugdyti bendrą muzikalumą, jautrumą muzikai. Muzika jaudina mažąjį klausytoją, sukelia atsakomąsias reakcijas, gyvenimiškas asociacijas. Vaikas mokosi išgyventi tai, kas pasakyta muzikoje. Ikimokykliniame amžiuje klostosi muzikinės kultūros pirmapradžiai pagrindai. Vaikai susipažįsta su muzikos kūriniais ir vadovaujant jų suvokimui, galima išugdyti paprasčiausius kultūringo klausymo įgūdžius. Susipažįstant su kūriniais, gausėja vaikų muzikinė patirtis, lavėja vaiko jausmai.

Vaiko muzikalumui didelę įtaką daro ir jį supanti akustinė aplinka. Akivaizdu, jog nuolat trinksinčios durys, vienu metu veikiantys televizorius, magnetofonas ir radijo imtuvas, garsiai skambantys žmonių balsai mažina vaiko jautrumą subtiliam garsų pasauliui, taigi ir jo muzikalumą.

Garsinė ekologija ir akustinė higiena – mums kiek neįprastos sąvokos, tačiau kiekvieno žmogaus akustinės higienos, garsinės savikontrolės įgūdžiai turėtų būti ugdomi nuo pat mažumės. Muzikinis ugdymas tam labai padeda. Žmogus, turintis pakankamus muzikos klausymosi ir muzikavimo įgūdžius, darosi jautresnis subtiliam garsų pasauliui, todėl nevelka paskui save triukšmų šleifo, neteršia akustinės aplinkos. ( E.Velička, 1995)

Pedagogai ir tėvai įvairiais amžiaus tarpsniuose turi žadinti vaiko interesą muzikai, ugdyti jo muzikinius gabumus, suteikti muzikinių estetinių žinių, padėti išmokti tam tikrą kiekį muzikos kūrinių, lavinti muzikinius įįgūdžius, per vaiko estetinį santykį su muzika, formuoti jo muzikinę estetinę sąmonę. Tai lemia vaiko ar suaugusiojo savarankišką muzikos vertybių pasirinkimą ir gebėjimą naudotis jomis, įeiti į tautos ir pasaulio muzikinę kultūrą.

2.3 Muzikinis ugdymas

Nėra vienintelio kelio į muzikos pasaulį. Žmonės pajutę savyje galią ir norą būti tokioje kelionėje kitų vadovais, intuityviai renkasi savo širdžiai mielesnius kelius, takus arba takelius. Kaip tik tada jie lyg kompaso vedami nepasiklysta. Ar ne per daug vienapusiškai kalbama apie „gerus“ ir „prastus“ kelius į muziką? Sisteminamos ir deramai perteikiamos patirtys gali būti naudingos kad ir nepanašios. Muzikinio ugdymo procese (sąveikoje) tarp ugdytojo ir ugdytinio atsiduria muzika. Muzika kaip ir kitoks menas, nėra vien tik racionalistinės veiklos ir mąstymo produktas, joje koduojami tam tikri jausmai, dvasiniai ryšiai ir santykiai. (E.Velička, 1995)

Muzikinio ugdymo samprata remiasi bendrapedagogine ugdymo samprata. Muzikinis ugdymas, kaip ir bendrasis ugdymas, turi dvi ugdymo puses :1) išorinius muzikinio ugdymo veiksnius ir 2) vidinius, t.y. ugdytinio bei ugdytojo, muzikinius dvasinius bei intelektinius veiksmus. Juos lemia išorinės bei vidinės veiklos santykis mokant bei auklėjant.

Muzikos ugdymo centre yra ugdytinis. Jis yra muzikinio ugdymo objektas ir subjektas. Paprastai ugdymo objektu ugdytinio struktūroje, pasak Z. Rinkevičiaus (1998), pasirenkama ne tai, kas jį

reprezentuoja kaip asmenybę, o tai, kas jį išskiria kaip individą, išmokusi priimti tam tikras žinojimo ir sugebėjimo vertybes. Kreipiamas dėmesys į ugdytinio mokymo(si), lavinimo(si) veiklos produktą, žinias, meninius gebėjimus. Muzikinis ugdymas yra tapatinamas su gebėjimu naudoti muzikos kalbą, atlikti muzikos kūrinius ir kt., jis yra vadovaujamas ugdytojo ir ugdytinių bendravimo, muzikos meno vertybių, muzikos kalbos suvokimo pagrindu.

Z.Rinkevičius (1998) teigė, kad muzikinis ugdymas vykdo dvi funkcijas : 1) akivaizdžioji funkcija – vadovauti ugdytinių muzikinių sugebėjimų tobulinimui, lavinimui, kūrybos sugebėjimų ugdymui, mmuzikinio intelekto turtinimui; 2) nepastebimoji – vadovauti žmonijos estetinės – dvasinės kultūros įsisavinimui, žmogaus kaip socialinio bei būties fenomeno asmeninei brandai.

Muzikinis ugdymas – tai estetinis – muzikinis ugdymas. Juo siekiama ugdyti muzikos sukeliamus estetinius jausmus, gerą muzikinį skonį, teigiamą santykį su grožio vertybėmis, kurias teikia rimtoji muzika. Tai meilės muzikai ugdymas. Pagrindine ir galutine muzikinio auklėjimo vertybe laikomas muzikos estetinės raiškos kaip savaiminės, savitikslės vertybės įvaldymas, pažinimas ir sąlyčio su šiomis vertybėmis intelektualinis bei estetinis džiaugsmas. Toks muzikinis ugdymas ppasižymi spontaniškumu, jis „ištirpęs“ ugdytinių meninio lavinimo veikloje ir pasireiškia visų pirma tada, kai ugdytiniai, atlikdami muziką, pasiekia tam tikrą meninio tobulumo lygį. Taip suprantamas muzikinis ugdymas iš esmės nėra valdomas pedagoginis procesas, jis formuojasi ir tvirtėja nesąmoningai; tai muzikos mmokymą, muzikinį lavinimą lydintis, asmenybę veikiantis mokymosi komponentas.

Mokantis muzikos, asmenybė ugdosi tada, kai jos santykis su muzika pasiekia tam tikrą estetinį lygį. Jis gali būti pasiektas klausantis muzikos, ją atliekant arba kuriant.

Rimtosios muzikos teikiamą estetinį ir dvasinį malonumą reikia itin pabrėžti. Tai kelias į asmenybės vidinio pasaulio, dvasios turtinimą. Tauraus grožio išgyvenimas – tai ne pragmatinė, ne suinteresuota, o savaiminė dvasinė vertybė.

Dvasingąjį, auklėjamąjį poveikį arba nuolatinę įtaką muzika daro tuomet, kai vaikas ją suvokia ir išgyvena, t.y. būdamas atitinkamai parengtas, geba jos vaizdus priimti, atlikti ją. Tačiau gebėjimai nėra duoti iš anksto, juos reikia ugdyti. Tai svarbi bet kurios muzikinės veiklos sąlyga. Taigi pastangos veikti asmenybės formavimą muzikos vertybių pagalba turi būti derinamos su atitinkamų gebėjimų tobulinimu. <

Muzikinio ugdymo paskirtis yra atverti moksleiviui muzikos pasaulį, jo vertybių sistemos prasmę kaip asmeninę dorovinę, socialinę ir kultūrinę vertybę. Tiesiogiai to galima siekti remiantis menine veikla, muzikos kūriniais, o ne pateikinėjant užduotis, skirtas lavinti specifinius atlikimo ar panašius įgūdžius. Taip suprantant muzikinį auklėjimą nesitenkinama juo kaip estetinimu, o siekiama prisidėti sprendžiant sudėtingiausią pedagoginį uždavinį – ugdyti Žmogų.

2.4 Muzikinis ugdymas įvairiose institucijose

Vaiko ugdymą sąlygoja tam tikri veiksniai, kurie sudaro atitinkamą sistemą. Vaikų muzikiniu ugdymu rūpinasi įvairios iinstitucijos (šeima, darželis, mokykla ir kitos visuomenės įstaigos). Kiekviena iš jų atlieka specifines funkcijas: muzikinių gabumų užuomazgų reprodukavimo, vaiko muzikos poreikio ir saviraiškos per muziką tenkinimo, muzikinių gabumų ir įgūdžių lavinimo, vaiko intereso muzikai ir muzikinei veiklai skatinimo, tautos muzikinės kultūros perteikimo, muzikos vaikams kūrimo, platinimo, saugojimo ir kt.

Vienos institucijos gali atlikti šių funkcijų daugiau, kitos mažiau. Tačiau visas jas jungia muzika, tampanti svarbiausiu veiksniu realizuojant šias funkcijas. Visi veiksniai sudaro tam tikrą struktūrą.

1. Šeima : a) įgimtos vaiko muzikinių gabumų užuomazgos; b) šeimos požiūris į muzikinį vaiko lavinimą ir muzikavimo tradicijos joje; c) bendra šeimos dvasinė kultūra.

2. Darželis ir mokykla : a) pedagogas kaip profesionalas ir asmenybė; b) muzikinės veiklos rūšys ir organizavimo formos; c) muzikos mokymo metodai ir priemonės.

3. Visuomenė: a) kompozitoriai, liaudis, liaudies muzikos rinkėjai, atlikėjai, mokslininkai; b) muzikos propagavimo ir muzikinės vaikų veiklos organizavimo institucijos; c) muzikos kūrinų vaikams kūrimo, dauginimo, platinimo, mokslinių tyrinėjimų išsaugojimo institucijos

4. Muzika (tinkanti vaikams) : a) įvairių žanrų lietuvių liaudies muzikos kūriniai; b) lietuvių ir kitų tautų kompozitorių sukurti rimtosios muzikos kūriniai; c) šiuolaikinės lengvosios lietuvių ir kitų tautų muzikos kūriniai. (A Katinienė, 1998)

1. Šeima yra pirminė ir lemianti asmenybės ugdymą institucija, suteikiantį ir fizinį, ir psichinį jos pamatą. Šeimoje vaikas išmoksta kkalbėti, mąstyti, susiduria su dorovine, estetine tautos patirtimi. Tik šeimoje augdamas vaikas per tėvų meilę, rūpinimąsi visais šeimos nariais, aukojimąsi kitų labui gauna tvirtus dorovinius pagrindus. Šeimoje girdimos liaudies pasakos, legendos, žaidimai, dainos atveda vaiką į estetinį tautos gyvenimo suvokimą. Šeima ypač svarbi normaliai vaiko raidai tiek ikimokykliniame, tiek mokykliniame amžiuje. Šiuo laikotarpiu ( ypač iki trijų metų) vaikui būtina labai individuali fizinės ir dvasinės jo raidos priežiūra. Kas geriau už motiną kitus šeimos narius gali žinoti, ką jų mažylis paveldėjo iš savo tėvų ir protėvių, ką jame labiausiai reikėtų puoselėti, o ką slopinti. Visa tai lemia ir vaiko muzikinį ugdymą. Iš šeimos vaikas paveldi muzikinių gabumų užuomazgas, intelekto pagrindus, visą fiziologinę struktūrą, įgauna bendrus, dvasinės kultūros pradmenys. Vaiko muzikinis ugdymas iš esmės priklauso nuo šeimos požiūrio į muziką ir muzikinį gyvenimą, namų muzikavimo tradicijų ir sąlygų, bendros šeimos narių dvasinės kultūros. Pagal tai šeimas galima būtų sąlyginai suskirstyti į tokias grupes: muzikantų profesionalų, muzikos mėgėjų ir muzikai abejingos šeimos.

Kai kuriose šeimose gaji tradicija dainuoti mažyliams lopšines, žaisti liaudies žaidimus. Kol motinos augina vaikus namie, jos labiau rūpinasi jų muzikiniu lavinimu. Kai tik nuveda į darželį ar mokyklą, dalis šeimų pamiršta savo tiesioginę pareigą ir muzikos svarbą vaikui. TTėvai mano, kad darželis ar mokykla galės pakeisti šeimą. Šiose ugdymo institucijose gali būti geriau organizuota kolektyvinė muzikinė vaikų veikla ( kolektyvinis dainavimas, muzikavimas ar žaidimas su daina suartina vaikus, vienija į bendrą veiklą ) panaudotos įvairios muzikavimo rūšys, įvairesnės mokymo priemonės, tačiau jis niekada neatstos vaikui taip reikalingo individualaus dėmesio jo muzikiniams pasiekimams, teigiamo šeimos narių įvertinimo. Vaikui svarbiausia yra tėvų ir kitų šeimos narių nuomonė apie bet kurią jo veiklą.

2. Vaikų darželis ir mokykla padeda šeimai ugdyti vaiką įvairiapusiškai, rūpinasi ir muzikiniu jo lavinimu ir auklėjimu. Šiose įstaigose nepriklausomai nuo vaiko muzikinių gabumų, tėvų požiūrio į muziką, yra lavinamas kiekvienas. Muzikinė vaiko veikla organizuojama įvairiomis formomis, padeda spręsti specifinius vaiko muzikinės kultūros ugdymo uždavinius.

Muzikos pamokėlėse lavinami vaikų sensoriniai, muzikiniai gabumai. Čia jie įgauna kai kurių muzikinių estetinių žinių, įgyja tam tikrų muzikinių įgūdžių, susipažįsta su atitinkamu skaičiumi muzikos kūrinių. Muzikos pamokėlėse vaikai mokosi muziką suvokti, dainuoti, eiti ratelių, šokti, groti vaikiškais muzikos instrumentais, bando kurti muziką. Greitakalbių, įvairių vokalinių pratimų dainavimas gerai lavina kalbos aparatą. Organizuojamos darželyje ir mokykloje vaikų šventės ir vakaronės, turinčios svarbų vaidmenį vaikų socializacijai. Jų metu vaikai pratinami išorinio bendravimo kultūros su žiūrovais ir bendraamžiais atlikėjais, per muziką pajunta to bendravimo

patrauklumą, susipažįsta su tautinėmis tradicijomis, papročiais. Visa tai padeda išryškinti vaikų artistinius sugebėjimus, formuoja jų sceninę kultūrą. Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaiko muzikinės raidos sėkmę lemia suaugusiojo bendravimas su juo muzikinės veiklos metu. Vaiko santykis su muzika yra labai emocionalus, todėl trapus ir lengvai pažeidžiamas. To nereikėtų pamiršti.

3. Lietuvių liaudis kūrė vaikams labai gerai jausdama jų psichologiją, grožio ir gėrio suvokimo galimybes. Dainos, žaidimai, rateliai, žadinimai buvo kuriami ne tik estetiniam vaiko pasigėrėjimui, bet ir doroviniais, pažintiniais tikslais. Šie kkūriniai vienaip ar kitaip turėjo vaiką auklėti: pratinti paklusti suaugusiajam, jį gerbti, neskriausti ir nekankinti gyvūnų. Daina vaikui visada turėjo tiesioginį, o ne tarpinį poveikį. Muzikos kūriniai, veikdami emocinę vaiko sferą, sužadindami teigiamas reakcijas, padėjo įsijausti į jų tekstą, kurie atitinkamai nukreipia vaiko mintis. Suaugusieji mato to poveikio rezultatą iš karto: dainuojant lopšinę, vaikas greičiau užmiega, žaidinamas – džiūgauja, daina pajuoktas – greičiau atsisako blogo poelgio, dainuojant apie paukštelį, jis geriau įsimena jo pavadinimą, dainuojant apie mamą – darosi jautresnis motinos rūpesčiams, stengiasi padėti ir pan. Žinias apie aplinką mažieji taip pat įsimena geriau, kai jos perteikiamos eiliuotai, o dar geriau – dainuojant (A.Katinienė, 1998 ). Dėl to daug dainų vaikams yra sukurtos gamtos, darbo tematika. Nesunku įsivaizduoti, koks skurdus ddvasinis pasaulis žmogaus, kuris vaikystėje negirdėjo švelnios motinos lopšinės, nežaidė žaidimų su draugais, nedainavo šeimoje. Vaikui įvairaus žanro kūriniai padeda pajusti muzikos savybes, kaupti sudėtingesnius muzikinius įspūdžius, priartėti prie muzikos vertybių, plėtoti estetinį muzikos suvokimą. Muzikos atlikimas ir kūryba ypač lavina kūrybinę vaizduotę.

3. Vaikų požiūrio į muziką tyrimas

Tyrimas buvo atliktas Šiaulių miesto Lieporių vidurinėje mokykloje. Buvo apklausti 2 – 4 klasių mokiniai nuo 8m. iki 11m. Jiems buvo pateiktos anketos su 8 klausimais apie muziką, muzikos pamokas. Prašiau vaikų, kad atsakytų į klausimus, kur reikia parašytų ir savo nuomonę. Tyrimo laikas – 2004 metai, kovo – gegužės mėnėsis. Tyrime dalyvavo 20 tiriamųjų – mokinių. Iš jų 15 mergaičių ir 5 berniukai.

Į klausimą “Ar mama, močiutė tau dainuodavo lopšines, ddainas?” 16 mokinių atsakė teigiamai ir tik 4 mokiniai atsakė neigiamai. Iš to galima būtų spręsti, kad tiriamųjų mamos ar močiutės dainuodavo jiems kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje lopšines ir dainas. Vaikas, dar nesuprasdamas motinos žodžių, jos melodingomis intonacijomis, žaidinimais, dainelėmis, lopšinėmis mokosi bendrauti su pasauliu, ugdosi pirmąsias nuostatas.

Šeimoje muzikuoja, groja tik 7 vaikai iš 20, kiti keturiolika vaikų šeimoje muzikine veikla kartu su artimaisiais neužsiima. Mano nuomone, iš tikrųjų tėvai mažai skiria dėmesio vaikų muzikiniam ugdymui, nes galbūt galvoja, kad ttai nėra labai svarbu. O be to, šiuolaikiniai tėvai yra labai užimti.

Iš vaikų, kurie į šį klausimą atsakė teigiamai sužinojau, kad šių vaikų tėvai dirba darbą susijusi su muzika arba jie patys mokosi paildomai muzikos, todėl ir būdami namuose muzikuoja, groja įtraukdami ir artimuosius. Jeigu šeimoje neapsiribojama tik muzikinių gabumų lavinimu, o sudaromos sąlygos vaikui muzikuoti drauge su kitais šeimos nariais, vaikui atsiranda didesnis noras greičiau įveikti savo ribotumą ir jaustis pilnaverčiu muzikantu. Bendras muzikavimas, kitų šeimos narių pagyrimas, suteikia vaikui džiugių ir itin malonių išgyvenimų.

Į klausimą “ Kiek laiko per dieną klausaisi muzikos?” buvo įvairių atsakymų. Vieni vaikai klausosi muzikos daug ir ilgai, kiti trumpai, kiti tiriamieji išvis nesiklauso. Dažniausias atsakymas buvo toks, kad vaikai muzikos klausosi 1 valandą per dieną. 4 mokiniai atsakė,kad muzikos klausosi 2 h per dieną, 5 mokiniai atsakė, kad 3h. Du tiriamieji atsakė, kad išvis muzikos nesiklauso, nors tai mažai tikėtina. Juk ir net žiūrint televizorių sklinda muzika, o televizorių žiūri kiekvienas vaikas. Dar du tiriamieji teigė, kad muzikos klausosi daug, t.y apie 5h. Iš tiriamųjų atsakymų galima būtų spręsti, kad vaikai gan dažnai leidžia laiką klausydamiesi muzikos. Manyčiau, vaikų veržliame gyvenime labai reikalinga muzika, nes ji yra geriausias rramintojas, geros nuotaikos žadintojas, nervinės įtampos slopintojas.

Iš 20 tiriamųjų tik penki vaikai mokosi papildomai muzikos, bet manyčiau kad ir tai yra gerai. 3 vaikai iš 20 lanko muzikos mokyklą, o 2 mokiniai muzikos būrelius mokykloje. Kiti visi vaikai atsakė, kad muzikos paildomai nesimoko, bet teigė (nors, aišku ne visi vaikai), kad jie norėtų lankyti muzikos mokyklą ar būrelį, arba ruošiasi tai daryti kitais metais. Atsižvelgiant į tiriamųjų amžių, manyčiau, kad pradėti mokytis papildomai muzikos nėra per vėlu. Mokytojai ir tėvai juos galėtų paskatinti ir pastūmėti rinktis šią sritį.

Klausimą “ Kokios trys pamokos tau labiausiai patinka?” pateikiau norėdama sužinoti ar į vaikų mėgstamų pamokų sąrašą įeina ir muzikos pamoka. Trys tiriamųjų mėgstamiausios pamokos: matematika buvo paminėta 16 kartų, kūno kultūra – 14 kartų, muzika – 8 kartus. Visos kitos pamokos paminėtos rečiau: anglų kalba – 6 kartus, tikyba – 6 , lietuvių kalba – 4 kartus, pasaulis ir aš – 3 kartus, dailė – 2, informatika – 1 kartą. Manyčiau tai, kad muzika yra mėgstamiausių pamokų trejetuke yra geras rezultatas. Juk tarp svarbiausių mokyklos uždavinių yra ir meninio skonio, tikros meninės, etninės ir dorinės kultūros ugdymas, mokymas ieškoti gyvenimo prasmės, gerai pažinti save ir pasaulį, pagaliau suvokti pramogos ir prasmingo gyvenimo ssantykį. Čia muzikos pamoka ypač gali prisidėti ir tai, kad ji yra mėgstama mokinių tarpe tik padės įgyvendinti šiuos uždavinius.

Muzikos pamokos patinka net 15 tiriamųjų, o nepatinka 5 mokiniams. Tad galėčiau teigti, kad vaikams muzikos pamokos yra įdomios ir jie su malonumu jose dalyvauja.

Į klausimą “ Kas tau labiausiai patinka muzikos pamokose?” net 14 tiriamųjų atsakė, kad jiems patinka dainuoti. Manyčiau, kad iš to galima nuspręsti, kad per muzikos pamokas mokytoja vaikus dažniausiai ir moko dainuoti. Keletas vaikų atsakė, kad patinka per muzikos pamokas groti iš natų. Po vieną atsakymą buvo, kad patinka solfedžiuoti, rašyti natas ir groti instrumentais. Manyčiau, vaikams kita veikla nepatinka galbūt dėl to, kad jie ja retokai užsiima arba jiems ji yra sunki.

Į paskutinį klausimą “ Ką tavo gyvenime reiškia muzika?” atsakymą “nedaug” pasirinko tik du vaikai. Džiugina tai, kad atsakymo “nieko nereiškia” nepasirinko nė vienas tiriamasis. Visi kiti atsakymai “labai daug”, “daug”, “ kažką reiškia” buvo pasirinkti po šešis kartus. Tad iš to galėčiau spręsti, kad vaikams muzika vis tik yra svarbi ir reikalinga. Muzika juk jau nuo seniausių laikų yra ir žmogaus džiaugsmo, susikaupimo, ilgesio šaltinis, ji ramina sielvartą, skaidrina jausmus ir protą. Gyvenimo

be muzikos, be dainos, kaip ir be duonos, negali įsivaizduoti turbūt nė vienas žmogus.

Tyrimo rezultatai nėra pakankamai svarūs dėl menko apklaustųjų skaičiaus tad ateityje gilinantis šioje srityje derėtų tyrimą praplėsti. Ir vis dėl to bendras vaikų požiūris į muziką labai svarbus sprendžiant apie muzikos svarbą ugdant asmenybę, juk asmenybė pradeda formuotis nuo pat mažens. Muzikos vieta šioje srityje yra labai reikšminga ir didelė, tai galima nuspręsti iš tyrimo metu analizuotos literatūros ir iš gautų tyrimo duomenų analizės.

4. Išvados

Literatūros analizė ir atliktas tyrimas leidžia daryti išvadą, kad kiekvienam žmogui muzika, kaip labiausiai visuomenėje paplitęs menas, greičiausiai pasiekia dvasines gelmes, daro įtaką ir padeda tobulėti kaip asmenybei.

1. Ugdyti asmenybę reiškia perduoti jai sukauptą visuomenės patirtį, kartu parengti asmenybę gyvenimui visuomenėje. Visuomenės gyvenimas, jos vystymasis priklauso nuo ugdymo sėkmės, o ugdymas galimas tik žmonių visuomenėje.

2. Visais amžiaus tarpsniais muzika turi tam tikrą reikšmę, tik viename laikotarpyje didesnę, kitame mažesnę, bet tiek kūdikystėje, tiek paauglystėje muzikai reikia skirti ypatingą dėmesį.

3. Muzikiniu ugdymu siekiama pprisidėti prie bendro ugdymo siekių ugdant dvasingą, harmoningą, kūrybingą asmenybę, padedant jai siekti gyvenimo išminties, brandos.

4. Muzikos mokytojai, šeimos nariai ir kiti suaugusieji turi būti labai atidūs, humaniški, demokratiški vaikams, su kiekvienu besielgiantys pagarbiai, jautriai reaguojantys į jų negandas, padedantys jjas įveikti, nes jų pareiga perteikti vaikams vieną didžiausių dvasinių vertybių – muziką.

Galėčiau teigti, kad iš atlikto tyrimo rezultatų ir pedagoginės praktikos, muzikiniam ugdymui nėra skiriama labai daug dėmesio. Muzikos pamoka kaip mokomasis dalykas yra nustumiamas į “antrą planą”. Muzikos pamoka dažnai naudojamasi norint užpildyti kitų mokomųjų dalykų spragas (pvz. matematikos, lietuvių kalbos ir kt.) arba norint pasiruošti artėjančiai šventei, renginiui, todėl vaikai per muzikos pamokas dažniausiai ir dainuoja. Pastebėjau, kad muzika labiau domisi tik tie vaikai, kurie papildomai jos mokosi arba muzikuoja, groja kartu su šeimos nariais.

Manyčiau, vaikai, kurie mėgsta muziką, dalyvauja muzikiniame gyvenime išsiskiria iš savo bendraamžių. Juk muzika vaikus moko susikaupti, sutelkti dėmesį, lavina vaizduotę, ugdo tikslesnį ir greitesnį mąstymą bei atmintį, žadina geras emocijas, lavina kklausą (ji pastabumo ir jautrumo ne tik muzikiniams, bet ir įvairiems kitiems garsams, reiškiniams sąlyga), padeda tobulinti kalbėjimo, tarties kultūrą. Be to vaikų, dalyvaujančių muzikiniame gyvenime ir turinčių artimą ryšį su muzika didesnis užimtumas. Meniškai nelavinti mokiniai neretai ima reikštis grubumu, agresyvumu. Tokie mokiniai stengiasi apskritai gesinti emocijas ir tampa šaltai racionalūs, o neretai ir nenuoširdūs. Paūgėjus jiems lengviausia emocinės išraiškos ir pakrovos priemone tampa rūkymas, alkoholis ir kt.

Iš gautų tyrimo rezultatų galima daryti išvadą, kad vaikų požiūris į mmuziką yra teigiamas, bet tai, yra daugiau tėvų nuopelnas, nei mokytojų. Mokykloje objektyvus vaikų požiūris į muziką nėra itin aktyviai formuojamas.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad be muzikos vaiko gyvenimas būtų labai skurdus. Juk nuo pat pirmųjų vaiko dienų muzika jį džiugina, ramina, moko šypsotis, muzikos garsai virsta mieliausiu ir skaidriausiu žaislu. Auga žmogus, didėja jo muzikiniai poreikiai, stiprėja muzikos įtaka jo gyvenimui. Taigi muzika ne tik tenkina asmens poreikius, bet kartu ir ugdo, auklėja, lavina, taurina, skatina būti geresnį, ypač jeigu bendravimas nuo pat mažens yra tikslingas, nuoseklus.

Literatūros sąrašas

1. Balčytis E. (1983). Muzika IV-V klasėje. Kaunas

2. Balčytis. E. (2002) Muzikinio ugdymo reikšmė, tikslai ir turinys V – X klasėse. // Muzikinio ugdymo aktualijos

3. Bitinas B. (1996 ). Ugdymo filosofijos pagrindai. Vilnius

4. Gordonas E., Cameronas Ch. (1994) Vaiko muzikalumo puoselėjimas. // Gama Nr.7-8

5. Ikimokyklinukas (1984). Kaunas

6. Jovaiša L. (1985). Ugdymo gairės. Kaunas

7. Katinienė A. (1988). Muzikinis pirmaklasių ugdymas. Kaunas

8. Katinienė A. (1998). Vaiko muzikinės kultūros ugdymas darželyje. Vilnius

9. Kievišas J. (1997) Vaiko muzikinė raiška. Šiauliai

10. Kievišas J., Jakštonienė Z.,Bagdonienė A. (2001) Muzikos specialisto ugdymas. Šiauliai

11. Krakauskaitė V. (1992) Muzika mažiesiems. Kaunas

12. Marcinkevičius Z. (1989) Muzika II-III klasėje. Kaunas

13. Z. Rinkevičius ( 1998) Muzikos pedagogika. Klaipėda

14. Šalkauskis S. (1991) Rinktiniai raštai. Kaunas

15. Vaičienė A. (2001) Muzika vaikų darželyje. Šiauliai

16. Velička E. (1995) Garsų ir tylos ppaslaptys. Kaunas