Nikolas Paganinis

“Buvau galvą pametęs dėl smuiko ir mokiausi be atvangos.”

Paganinis

Garsiausias visų laikų smuikininkas, tikras virtuozas, puikus

kompozitorius. Tai Italų XIX amžiaus genijus Nikolas Paganinis. 1782 metų

spalio 27 dieną Genujos mieste gimė neprilygstamas dieviško garsų meno

meistras. Nuostabusis muzikantas buvo antras prekiautojo mandolinomis ir

paprastos miestietės sūnus. Nikolo tėvas, Antonijus Paganinis, mieste

turėjo krautuvėlę, o laisvalaikiu grodavo gatvėje mandolina. Motina Tereza,

miela, švelni, nuolanki moteris, buvo paprasčiausia

namų šeimininkė. Paganinių šeimoje be dviejų sūnų buvo ir

dar trys dukterys. Jaunasis genijus gimė labai silpnos

sveikatos, todėl jo mmotina skyrė jam ypatingai daug dėmesio.

Nikolas buvo mylimiausias Terezos vaikas. Jau ankstyvoje

jo vaikystėje abu tėvai pastebėjo mažylio susidomėjimą

muzika. Vaikas, vos išgirdęs muziką, tiesiog palinkdavo į ją

kaip pumpuras į saulės spindulius. Jis su nuostaba

klausydavosi kaip tėvas groja mandolina ar čirpina smuikelį.

Tėvas pastebėjo puikią Nikolo klausą ir nusprendė pradėti

mokyti jį groti smuiku. Pats Antonijus jaunystėje svajojo

būti garsiu muzikantu, tačiau jo svajonei tikriausiai nebuvo

lemta išsipildyti, todėl jis tikėjosi, kad galbūt jo sūnui pavyks

įgyvendinti neišsipildžiusią jo svajonę. Tuo metu buvo didžiulė garbė

turėti sūnų garsų mmuzikantą, todėl Tereza nieko kito taip netroško, kaip

tik, kad jo mylimiausias Nikolas taptų puikiu muziku. Taigi Antonijus ėmėsi

mokyti vaiką pirma skambinti mandolina, vėliau griežti smuikeliu. Tuomet

Nikolas baisiai apsidžiaugė, tačiau greitai pamatė, kad grojimas – ne

pramoga. Tėvas vertė groti vaiką be aatvangos kol šis neišmokdavo jam duotų

uždavinių. Antonijus berniuką užrakindavo jo kambaryje ir neišleisdavo

žaisti kieme, kaip kiti vaikai. Spėjama, kad dar ir dėl sunkios vaikystės

ir nuolatinio sunkaus darbo Nikolo sveikata tapo dar trapesnė.

Gana greitai Antonijus suprato, kad negali išmokyti Nikolo nieko

naujo, taigi nusprendė atiduoti jį tikram mokytojui. Tai buvo puikus

smuikininkas D. Červetas. Greitai gandai apie jaunąjį talentą pasklido po

visą miestą.

XVIII amžiuje Genujos miestelis buvo gana svarbus Italijos muzikinis

centras. To meto Genuja išugdė visą būrį garsių muzikantų ir kompozitorių.

Nikolas paganinis taip pat ne tik muzikavo, bet ir kūrė. Jis parašė keletą

sudėtingų sonatų smuikui ir dar daugiau sudėtingai įkandamų dalykų, kuriuos

pats atlikdavo visiškai lengvai.

Vėliau tėvas nusprendė Nikolą Paganinį atiduoti mokytis pas įžymų

muzikos mokytoją A. Rolą, ir kad galėtų padengti tam reikalingas išlaidas,

didžiausiame Genujos teatre buvo surengtas koncertas. Tai buvo pirmasis

jaunojo virtuozo koncertas, todėl jis nepaprastai jaudinosi. Berniukas,

kuris tuo metu turėjo beveik trylika metų, pirmą kartą griežė gausiems

klausytojams tikrame teatre. Išblyškusiu iš susijaudinimo veidu,

blizgančiomis juodomis akimis, vaikas užlipo ant scenos, tačiau vos

pradėjus groti jis įgavo drąsos. Koncertas buvo nuostabus. Tai buvo pirmas

Paganinio triumfas.

Šiuo metu talentą ėmėsi globoti jaunas turtingas aristokratas ir

Nikolas ėmė mokytis pas A. Rolą. Paganinis, apie pirmąjį susitikimą su savo

mokytoju, pasakoja: Tą dieną, kai Paganinis turėjo būti pristatytas A.

Rolui, mokytojas smarkiai sirgo. Smuikininko žmona nuvedė juos į kambarį

greta miegamojo ir trumpam juos paliko. Nikolas ant stalo pamatė Rolo

smuiką ir naujojo koncerto natas. Jis paėmė smuiką ir ėmė griežti. Išgirdęs

tokį nepakartojamą kūrinio atlikimą kompozitorius negalėjo patikėti, kad jį

atlieka trylikametis berniukas. Rolas pareiškė jog negali Nikolo nieko

išmokyti ir nusiuntė pas žymų parmos smuikininką Paerį. Taip, nepakartojamo

talento smuikininkas, dar kelerius metus mokėsi pas įvairius

garsiausius to meto

smuikininkus ir mokytojus.

Vėliau Paganinis ėmėsi kūrybos. Tuo metu jis parašė

Savo garsiuosius kapričus ir išmoko tobulai valdyti instrumentą

Taip, kad dar iki šių dienų niekam nepavyko jo aplenkti.

Kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą, kad užkoptų į

svaiginančias populiarumo aukštumas, jis dirbdavo aštuonias,

dešimt, dvylika valandų per dieną. Garsiajam muzikantui buvo

būdingi dvasiniai ir fiziniai kraštutinumai. Supratęs, kad išmoko

viską, ką patys geriausi technikai, galėjo jam duoti, Nikolas

suprato, kad turi palikti tėvų namus ir pakeisti savo aplinką,

kad galėtų tobulėti kaip menininkas ir asmenybė.

Vėliau, atsiskyręs nuo tėvų namų muzikantas iškeliavo į

Luką. Čia jis turėjo daugybę koncertų. Tais laikais šventinės pamaldos ar

paprasčiausios sekmadieninės mišios buvo panašios į koncertus. Dažnai

pamaldų metu grieždavo žymūs smuikininkai ir grojo puikūs muzikantai.

Smuiko virtuozas taip pat dažnai pasirodydavo tokiuose renginiuose. Nikolą

pažinojo visi. Dabar jį pažinojo visa Italija.

Yra daugybė keistų istorijų apie Paganinio smuikus. Sakoma, kad kartą

vienas Rusijos kunigaikštis uužsinorėjo įsigyti muzikanto smuiką, vien dėl

to, kad juo grojo garsusis Paganinis. Turtingasis kunigaikštis tiesiog

maldavo parduoti jam smuiką ir paklausė Nikolo kiek šis už jį norįs. Tačiau

smuikininkas nenorėjo skirtis su savo instrumentu ir juokais užsiprašė

neregėtos sumos – dviejų šimtų penkiasdešimt Auksinių Napoleonų

(Prancūzijos moneta). Tačiau Rusijos kunigaikštis pasiūlė jam dar daugiau,

bet Paganinis atsisakė.

Be to, pasakojama, kad kartą Nikolas Paganinis neturėjo smuiko, taigi

Livronas, turtingas pirklys ir meno mėgėjas, pasiūlė jam pagroti jo smuiku.

Išgirdęs nepakartojamai nuostabų virtuozo griežimą, šis pareiškė, jog

smuikas nuo šiol priklauso jam, nes kiti savo netobulu griežimu jį tik

išniekintų. Šiuo muzikos instrumentu Paganinis naudojosi beveik visą savo

gyvenimą.

Maždaug tuo metu maestro gyvenime pasirodo moteris. Jis niekuomet

nemini jos vardo. Žinoma, jog tai buvo aukštuomenės dama, mokėjusi puikiai

skambinti gitara. Štai kodėl dideliame neišleistų Paganinio darbų rinkinyje

yra apie dvidešimt kūrinių gitarai arba smuikui ir gitarai. Per tą meilę

paslaptingajai damai Nikolas išmoko puikai groti gitara ir tai pravertė jam

vėliau. Gitara – jos kitaip išdėstytos stygos nei smuiko – dar labiau

išlavino muzikanto kairės rankos riešą ir plaštaką, liauni pirštai tapo dar

miklesni. Tačiau greitai romanas pasibaigė ir Nikolo Paganinio

susidomėjimas gitara taip pat.

Yra daugybė istorijų, pasakojančių apie nepakartojamą virtuozo

talentą kurti muzikos kūrinius. Kartą Paganinio buvo paprašyta suskurti

koncertą smuikui ir orkestrui. Jis vos per dvi valandas ne tik sukūrė šį

darbą, bet ir užrašė jį. Atlikęs šį kūrinį maestro susilaukė pašėlusių

plojimų.

Kartą Nikolas susilažino iš vakarienės, jog galės diriguoti operą su

smuiku, teturinčiu tik dvi stygas: trečią ir ketvirtą. Žinoma Paganinis

laimėjo lažybas.

Garsusis smuikininkas turėjo daugybę romanų su aukštuomenės

moterimis, kurie taip pat įtakojo jo kūrybą.

Paganinis mokėjo daugybe triukų. Jis galėjo atlikti koncertus,

nutrūkus kelioms smuiko stygoms. Jam buvo nesunku pagroti smuiku teturinčiu

vos vieną stygą. Jam buvo malonu demonstruoti įvairius, kone antgamtiškus

triukus, kuriuos publika laikydavo velnio išmonėmis. Kartą Paganiniui

atliekant kūrinį natos nukrito, o muzikantas išsiblaškęs padėjo jas ant

piupitro atbulai. Bet jis sugebėjo atlikti darbą, skaitant iš atvirkščio

lapo, tobulai be jokios klaidelės, nors šį kūrinį matė pirmą kartą.

Vėliau Nikolas Paganinis kaip tik svajojo išbandyti savo laimę

užsienyje. Garbės ir pripažinimo troškimas skatino jį užkariauti tenykštės

publikos simpatijas. Tačiau viską sugadino pablogėjusi sveikata. Jis turėjo

atsisakyti gastrolių ir trumpam pailsėti nuo aktyvios koncertinės veiklos.

1817 metais Paganinis pirmą kartą susipažįsta su garsiu

kompozitoriumi Rosiniu, kilusiu iš Pezaro. Jiedu tapo puikiais bičiuliais.

Galbūt taip nutiko dėl to, jog jiedu turėjo daug

Skelbimas pranešantis apie

bendrų bruožų. Paganinio koncertą

Abu nuoširdūs, nepaprastai lakios vaizduotės, turėjo

įgimtą humoro jausmą ir antgamtišką muzikalumą. Rosinis buvo dešimčia

metų jaunesnis, tačiau jiedu vis tiek tapo puikiais draugais. Jie surengė

keletą bendrų koncertų. Be to buvo dar vienas šaunus

bičiulis buvęs

geriausias Paganinio draugas. Tai jaunas talentingas Genujos advokatas,

didelis muzikos mėgėjas, Luidžis Džermis, su kuriu virtuozas susipažino

Milane. Jis kone visą gyvenimą susirašinėjo su Džermiu ir šis buvo

geriausias Nikolo bičiulis.

Toliau keletas metų prabėgo beveik tuščiai. Taigi 1824 metais vėl

pasirodo publikai. Niekam ne paslaptis, kad Nikolo Paganinio sveikata buvo

labai prasta, todėl dažnai jam tekdavo atidėti kai kuriuos koncertus. Todėl

po tokių pertraukų publiką su dar didesniu nekantrumu laukdavo maestro

koncertų.

Nikolas Paganinis kelerius metus turėjo romaną su populiaria

dainininke A. Bjanki. Vėliau meilė ir aistra tarp jų užgeso, tačiau

dainininkė pastojo. Smuikininkas tikrai norėjo išsiskirti su Antonija,

tačiau sužinojęs, jog ji pagimdys jam sūnų, negalėjo to padaryti. Paganinis

buvo laimingas. Jis jau seniai galvojo apie vaiką ir jo norėjo. Taigi

muzikantas labai laukė savo kūdikio. Gimė berniukas, kurį tėvas pavadino

Akile. Po vaiko gimimo santykiai tarp Paganinio ir Bjanki dar labiau

pašlijo. Be Akilės vaikas gavo dar du skambius vardus Čiro ir Alesandro.

Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo berniuko. Pasakojama, kad

kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. JJei vaikas būtų

buvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia jau pavojinga, tačiau mažylis

buvo labai judrus ir buvo labai sunku priversti vaiką nejudėti kelias

savaites, kad koja galėtų visiškai sugyti. Kas galėtų priversti vaiką

nejudėti? Tėvas! Smuikininkas labai jautriai reagavo į berniuko nelaimę,

todėl ppasiryžo ištisą savaitė jį globoti. Paganinis paėmė vaiką ant rankų

ir visą savaitę taip išsėdėjo beveik nejudėdamas, nevalgydamas ir

nemiegodamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi,

kad tik šis nesujudėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą pasiaukoti tokiam

nepaprastam darbui. Vėliau Akilė su kaupu atsilygino už tėvo rūpestį. Vos

pradėjęs vaikščioti jis visą laiką sekiojo paskui ir niekad jo nepaliko.

Iki penkiolikos metų, jis, kiek jėgos leido, slaugė savo tėvą, guodė jį.

Vos keturių metukų jis jau kalbėjo vokiškai, o vėliau išmoko angliškai ir

vėliau vertėjavo Paganiniui per keliones po užsienį. Žinoma Akilės

kaprizingas būdas dažnai gadino smuikininkui kraują, tačiau jis savo

šypsena, meilumu ir bučiniais su kaupu atsilygino tėvui už jo meilę ir

pasiaukojimą.

1827 metais Paganinis pagaliau išvyko į užsienį, apie kurį jis taip

svajojo. Tai buvo Austrija ir jos muzikalioji sostinė Viena. Gandai apie

velniškai dievišką smuikininką – genijų jau senokai buvo pasklidę ne tik po

visą Italiją, tačiau ir už jos ribų. Publika nekantriai laukė maestro

pasirodymo. Pirmojo koncerto metu salė buvo sausakimša. Čia susirinko

gausybė įžymių muzikantų ir daug talentingų smuikininkų pasiklausyti

“burtininko” genujiečio. Vos tik Paganinis įžengė į salę, visi baisiai

nustebo pamatę liesą pavargusią žmogystą. Tačiau jam priėjus prie dirigento

pulto visi pradėjo ploti tarsi pamišę. Maestro net nepradėjus groti visi

pajuto jo neapsakomą talentą. O kai strykas palietė stygas ir liesi ilgi

pirštai ėmė mikliai bėginėti visi nuščiuvo ir su nuostaba klausėsi

nepaprasto grojimo. Visi buvo tiesiog pakerėti. Paganinis triumfavo

scenoje. Vėliau buvo surengta dar keturiolika koncertų per nepilnus keturis

mėnesius. Galima matyti – pasisekimas stulbinantis.

Vėliau smuikininko sveikata darėsi vis blogesnė ir blogesnė. Jis

aplankė daugybę gydytojų. Dėl gydymosi jis išvyko į Praha. Tarp žmonių

iškarto pasklido kalbos apie nepakartojamą muzikantą, taigi publika labai

laukė maestro pasirodymo. Kai tik šis sustiprėjo ėmė rengti koncertus.

Deja, Čekijos publiką sužavėti nebuvo taip lengva kaip austrus. Visi

klausytojai dar negirdėję jo grojimo buvo nusistatę prieš Paganinį. Čekija

turėjo nepaprastai puikias smuiko mokyklas ir jų tradicijas, kuriomis labai

didžiavosi. Gal jų tautinis išdidumas skatino nepagarbą svetimšaliui

“smuiko dievukui”. Tačiau po keleto surengtų koncertų Paganinis papirko ir

Čekų širdis. Pagaliau visi nuoširdžiai žavėjosi neprilygstamo genijaus

virtuoziškumu.

Vėliau Nikolas Paganinis surengė maždaug šimtą koncertų Lenkijoje ir

Vokietijoje važinėdamas iš miesto į miestą. Žinant, kad jo sveikata ėjo tik

blogyn, galima tik stebėtis smuikininko ištvermingumu ir ryžtu. Visur jis

sulaukė didžiulės pagarbos. Kiekvienas koncertas, buvo tarsi dar vienas

virtuozo triumfas. Įkvėptas sėkmės jis sukūrė dar kelis savo darbus.

Vėliau Nikolas Paganinis išvyko koncertuoti į Angliją ir Airiją.

Žinoma ir čia jis paliko labai gilų įspūdį vietinei publikai.

Vėliau 1831 metais mirus motinai Paganinis labai ilgai gedėjo. Jam

buvo labai sunku, mat dar prieš metus mirė ir jo vienintelis brolis.

Smuikininkas llabai mylėjo motiną ir sunkiai susitaikė su jos mirtimi.

Muzikantas buvo toks populiarus ir visų garbinamas, kad jam netgi

buvo kuriami eilėraščiai. Šios kelios eilutės taip pat yra skirtos maestro:

Tavo muzikoje – dangaus bučinių saldumas.

Taip, ši siela iš ypatingos ugnies,

Taip, ji Dievo geidžiama ir numylėta,

Taip, pulkai meilės paukščių čiulba tavyje.

1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinis

biustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio. Džiugu, kai didieji

žmonės susilaukia pelnytos pagarbos dar būdami gyvi.

Savo gyvenimo saulėlydyje Paganinį pagavo aistra pirkti instrumentus.

Jis įsigijo daugybę įvairių instrumentų ir vis plėtė savo kolekciją.

1840 metais gegužės 27 dieną Nikolas Paganinis, išvargintas gausybės

ligų, persekiojusių jį nuo pat vaikystės, mirė. Paskutinėmis savo gyvenimo

dienomis jis labai ilgėjosi savo artimų draugų. Jis rašė jiems laiškus ir

kvietė aplankyti. Maestro išgyveno penkiasdešimt septynerius metu. Jis

surengė daugybę koncertų įvairiose Europos šalyse. Jis sukūrė daugybę

darbų. Jis turėjo daugybė draugų, kuriuos labai mylėjo ir jiems padėjo. Jis

labai mylėjo savo šeimą ir gimines ir visuomet juos rėmė ir gelbėjo jiems.

Jis rengė labdaringus koncertus. Jis buvo atviras, nuoširdus, dosnus,

kantrus, ryžtingas, talentingas, kūrybingas.

Naudota informacija :

Knygos:

Marija Tibaldi Kjeza “Paganinis”

Internetiniai puslapiai:

www.maestronet.com/m_library/violinist/19250801.pdf

http://dmoz.org/Arts/Music/Composition/Composers/P/Paganini,_Niccol%F2

http://w3.rz-berlin.mpg.de/cmp/paganini.html

Kauno “Saulės” gimnazija

“Nikolo Paganinio gyvenimas”

Darbą atliko:

IId klasės gimnazistė

Rasa Baranauskaitė

Darbo vadovė:

I. Vėtienė

2003, Kaunas

———————–

[pic]