Operos Lietuvoje raida

Užsienio operos gastrolės

Operos teatro Lietuvoje gimimo data tenka laikyti 1636, kada Vilniuje

karaliaus pilyje buvo pastatyta karaliaus raštininko italo Virgilio

Puccitelli operos „Il ratto d’Elena“ (Elenos pagrobimas), o 1664 to paties

autoriaus „L’Andromeda“. Abi – italų kalba. Kadangi opera, kaip atskiras

teatrinio meno žanras gimė Italijoj XVI a. pabaigoje, galime tarti, kad

Lietuvos sostinė Vilnius ėjo beveik kartu su operos meno gimimu Vakarų

Europoje.

Libretisto ir kompozitoriaus sukurti veikalai dar nesudaro operos teatro.

Jiems scenoje pastatyti jau reikėjo turėti dainininkų, chorų ir

orkestrų.Yra išlikę žinių, kad VVilniuje ne tik būdavo statomos operos, bet

taip pat koncertuodavo įvairūs orkestrai, gražiu giedojimu pasižymėdavo

bažnytiniai chorai. A. Kirkoras rašo, kad Kazimieras Jogailaitis XV a.

Trakų pilyje turėjęs 80 muzikantų orkestrą. T. Narbutas mini, kad 1515

Vilniaus vaivada Mikalojus Radvilas į suvažiavimą Vilniuje atvykęs su 100

muzikantų orkestru. Panašių žinių istoriniuose šaltiniuose

nestinga.Pvz.,1688 Vilniaus miesto pajamų ir išlaidų sąskaitose randame

tokį įrašą:“Šv. Jono bažnyčios muzikai už giedojimą rotušėje katalikiškoms

ir graikiškoms šventėms per visas tris Kalų dienas gavo 60 auksinų. Tų

pačių muzikantų vaišėms už midų ir alų – 110 auksinų.

Aukščiau duoti faktai akivaizdžiai liudija, kad Trakai ir Vilnius jau XV

a. turėjo profesionalų muzikų orkestrus. Kadangi greta orkestrų, buvo ir

aukšto muzikinio lygio chorų, o prie chorų buvo ir solistų, tad aišku, kad

to meto operos pastatymai Vilniuje didelių sunkumų nnegalėjo turėti.

XVII a. vidury Vilniuje pradėjo lankytis italų operos trupės, į Lietuvą

atveždamos daugumą tuo metu Italijoje sukurtų ir vaidinamų operos veikalų.

Italai su savo, o vėliau ir su prancūzų operomis Vilnių lankė XVIII ir XIX

a. Vilniaus neaplenkė ir patys iškiliausi to meto italų dainininkai. Nuo

XVIII a. su savo operos gastrolėmis ir vokiečiai būdavo dažni Vilniaus

svečiai. Ypač žymus vokiečių op. trupių vadovas buvo W. Schmidkopfas.XVIII

a. į Vilnių su savo operos teatro trupe nekartą atvykdavo ir žinomas

Varšuvos teatralas V. Boguslavskis, o taip pat ir kiti lenkų operos teatro

antrepreneriai – D. Moravskis, jo žmona M. Moravska, M. Kažynskis, K.

Skibinskis ir kt. Gastrolių metu greta lenkų kompozitorių kūrinių, jie kai

kada atlikdavo ir žymiųjų V. Europos kompozitorių operos veikalus. Aplamai,

gastroliuojančių trupių dėka Vilnius pamatė G.Rossini, L.Cherubini, N.

Piccini, D. Sarti, D. Paisiello, A. Salieri, A. Mozarto, A. Bertono, F.

Boildiero ir kt. operas ir baletus.

Prie operos teatro Lietuvoje ugdymo prisidėjo ir patys lietuviai.

Pastatydami Puccitelli operą, jie parodė, kad Vilnius turi pakankamai

meninių jėgų operos veikalams, nes neabejotina, kad daugumą dainininkų

choristų ir orkestrantų sudarė lietuviai. Reikia manyti, kad jų muzikinis

paruošimas nebuvo menkas, nes yra žinių, kad Vilniuje prie Šv. Jono

bažnyčios. muzikos mokykla veikė jau 1513, o prie Vilniaus katedros nuo

1522. Vis dėlto Lietuvos aristokratija (karaliaus dvaras, didikai ir

stambesnieji bbajorai) kurie labiausiai ir lankė bei palaikė italų, vokiečių

ir lenkų op. teatrų apsilankymus, savo lietuviško operos teatro Vilniuje

neįsteigė ir neišugdė.

Operos spektakliai XIX a. ir XX a. pradžioje.

1795 politiniai įvykiai atnešė Lietuvai ilgiau negu ištisą amžių trukusią

Rusijos nelaisvę. Didikai, rusų vis daugiau slegiami, ilgainiui didesnių

teatrinių ansamblių nebepajėgė išlaikyti, todėl mirė ir vadinamasis dvaro

teatras. XIX a. rimtesnio pobūdžio teatrai gyvavo tik didžiuosiuose

Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune ir Gardine. Tačiau ir jie daugiausia

laikėsi tik italų, vokiečių ir lenkų operos trupių gastrolėmis.

To meto operos gyvenimo centras buvo Vilnius. 1805 Vilniaus universitetan

profesoriauti buvo pakviestas dr. J. Frankas, kurio žmona buvo gabi

dainininkė. J. Haydnas, kurdamas savo oratoriją „Pasaulio sutvėrimą“,

soprano partiją parašė Frankienei. Kunigas. M.K. Oginskis jai dedikavo savo

polonezą, drauge muzikai pritaikydamas poetinį tekstą. Be operos,

simfoninių ir kamerinių koncertų, pats reišmingiausias profesoriaus J.

Franko, kaip vaidinimų rengėjo, nuopelnas buvo J. Haydno oratorijos

„Pasaulio sutvėrimo“ pastatymas Vilniuje. Pastatyme dalyvavo apie 100

artistų orkestras, didelis choras ir solistai. Soprano partiją atliko

Frankienė. Vėliau tą Haydno oratoriją lietuviškai išvertė kunigas S.

Gimžauskas, 1876 Vilniaus kunigų seminarijos rektoriaus pavestas. Vertimą

buvo užsakęs grafas R.Tizenhauzas, kurio namuose Vilniuje tą ir kt.

kompozicijas atliko klierikų choras.

1840 Vilniuje apsigyveno kompozitorius Stanislovas Moniuška (Moniuszko,

1819-1872), lenkų tautinės operos pradininkas. Vilnius jam, kaip Lietuvos

bajorų kilmės vyrui, buvo savas miestas. Čia jis ggyveno ir dirbo 1840-1858.

Drauge su vilniečių kompozitorium V. Kažynskiu, Vilniaus muzikiniame

gyvenime St. Moniuška per 18 m. pasireiškė kaip kompozitorius, dirigentas,

mokytojas ir net aktyvus visuomenės veikėjas. Vilniuje pirmą kartą buvo

pastatyta iki šiol scenoje tebeesanti gyva jo opera „Halka“: 1847 buvo

atlikta koncertinėje formoje, o 1854 įvyko jos premjera Vilniaus operos

teatre. Tai buvo nemenkas Vilniaus kultūrinis laimėjimas. Iš viso Moniuška

parašė 14 operos veikalų, iš kurių vienas kitas buvo pastatytas ir

Vilniuje.

1845 Rotušės rūmuose atidarytame Vilniaus miesto teatre greta St.

Moniuškos rengiamų koncertų ir jo „Halkos“ pastatymo buvo vaidinami ir kitų

vilniečių kompozitorių operos veikalai ir nemaža operečių. V. Kažynskis

(1812-1870) parašė 4 operas, vaidintas Vilniuje; C. Cui (1835-1918) yra

autorius 7 operų, iš kurių viena kita taip pat buvo vaidinta Vilniaus

scenoje; kybartietis E. Mlynarskis (1870-1935) sukūrė komišką operą Vasaros

naktis, K. Galkauskas (1875-1963) parašė operą Čigonai, Vilniuje statytą

1908. Teatras turėjo solistų, 24 muzikantų orkestrą ir chorą. Visi operos

veikalai buvo atliekami lenkų kalba.

1862, Lietuvoje prasidėjus neramumams, caro administracija Vilniaus

miesto. teatrą uždarė. Jis vėl buvo atidarytas 1864 pabaigoje, tačiau visi

operos vaidinimai turėjo būti atliekami rusų kalba. 1865 vietinės operos

jėgos pastatė porą veiksmų iš V. Bellini operos „Normos“ ir porą veiksmų iš

G. Donizetti operos „Lucia di Lammermoor“. Valdžios neremiamas ir

cenzūruojamas, Vilniaus operos teatras pradėjo skursti ir nykti. Užtat

prasidėjo vis dažnesni iir dažnesni rusų dainininkų pasirodymai. Pirmoji

kregždė buvo rusų operos solistė D. Leonova(1867). Ryškesnė atgaiva į

Vilniaus operos teatrą atėjo 1872. Ją atnešė, meniniu požiūriu nepajėgi,

Croti vadovaujama italų operos trupė, Vilniaus scenoje pastatydama G.

Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, „Rigolettą“, „Trubadūrą“,

„Ernanį“ ir kt. Visi veikalai buvo dainuojami italų kalba. Paskui Leonovą

vėliau pasekė ir kt. žymūs rusų operos solistai. Tiesa, antroje pusėje XIX

a. Vilniaus neaplenkdavo ir patys iškiliausi italų operos dainininkai, kaip

A. Mazzini, M. Batistini ir kt. Savo jėgomis, bet rusų kalba, 1872 buvo

pastatyta V. Bellini opera „Norma“, šį kartą ištisai. Tokio vokališkai

sunkaus veikalo pastatymas rodo, kad ir tuo metu Vilnius turėjo pajėgių

operos solistų. Oficiozinis Vilniaus laikraštis Vilenskij Vestnik 1866

rašė:“ Teatras šiame krašte yra viena pačių veiksmingiausių priemonių čia

skiepyti rusiškiesiems pagrindams“. Tiems pagrindams stiprinti 1880

Vilniaus operos teatro scenoj buvo statyta pirmoji rusų opera – A.

Verstovskio „Askoldo kapas“. 1885 toje pačioje scenoje pirmą sykį buvo

vaidinama M. Glinkos Ivanas Susaninas. Greta rusiškų operos veikalų 1880-

1890 Vilniuje buvo statomos ir Vakarų Europos operos pvz. Bizet „Carmen“,

Verdi „Aida“, „Otello“ ir kt.

Vilniaus operos teatro rusų kalba meninis lygis ypač pakilo 1887, kai tam

teatrui ėmėsi vadovauti prityręs antrepreneris A. Kartanovas. 1890-1891

Vilniaus operos teatro dirigentu buvo V.Sukas, vėliau ilgą laiką buvęs

Maskvos Didžiojo Operos Teatro dirigentas. Jis sukomplektavo operos

orkestrą, pasirūpino

solistų atranka ir chorų. Nuo 1887 iki XX a. pradžios

Vilniaus operos teatro veikla buvo itin gyva. Pvz., 1887-1888 sezono metu

buvo suvaidinti 84 operos spektakliai, kurių tarpe A. Rubinšteino „Demonas“

18 kartų. Bizet „Carmen“ 12, Moniuškos „Halka“ 10, Glinkos „Ivanas

Susaninas“ 9 kartus. 1897 Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta P. Čaikovskio

„Pikų dama“, o 1898 buvo paruoštos net keturios rusiškų operų premjeros –

M. Glinkos „Ruslanas ir Liudmila“, E. Napravniko „Dubrovskis“, A. Borodino

„Kunigaikštis Igorius‘ ir P. Čaikovskio „Opričnikas“.

XX a. pradžioje Vilniuje sumažėjo italų operos ttrupių gastrolės: iš 13

gastroliuojančių sambūrių 1901-1915 tik 3 buvo italų. Iš 1903-1913 Vilniaus

operos teatre pastatytų 13 premjerų, devynios buvo rusų kompozitorių. Greta

operos 1865-1914 didelę Vilniaus miesto teatro repertuaro dalį sudarė

Offenbacho, J. Strausso, R. Planquetto, F. Suppe, E. Kahlmano, F. Leharo ir

kt. autorių operetės atliekamos daugiausia vietinių jėgų. 1874 Vilniuje

gastroliavo prancūzų operetė, daugiausia vaidinusi Offenbacho veikalus.

Anot J. Gaudrimo “ Carinis režimas užgniaužė bet kokia lietuvių

nacionalinės operos ir kitų sceninių žanrų iniciatyvą. Dar daugiau –

Lietuvos sostinėje nebuvo leidžiama statyti net kitataučių kompozitorių

operų, pparašytų lietuviškais siužetais“ ( Iš Lietuvių muzikos istorijos I

68 ). Iš tikro, Vilniuje nebuvo leista statyti A. Ponchiello operos

„Lietuviai“, dar kitaip vadinamo ”Aldona“, kuri XX a. pradžioje buvo

vaidinama Petrapily. Nors buvo dedama pastangų, nebuvo leista Vilniuje

statyti ir H. Jareckio operos „Mindaugas, Lietuvos karalius“, kurios

premjera įvyko 1880 Lvovo operos teatre. To paties likimo sulaukė S.

Lazzari opera „Le Sauteriot“ ( libretas, sukurtas pagal E. von Kayserlingo

veiklą „Ein Fruehlingsopfer“, vaizduoja lietuvių kaimiečių buitį ) ir V.

Gavronskio opera „Pajauta“, kurios siužetas ataustas lietuvių mitologija.

Kiti Lietuvos miestai pastovių operos teatrų tada neturėjo. Retkarčiais

Vilniaus operos teatras surengdavo gastroles Kaune. Pirmos tokios gastrolės

čia įvyko 1861: buvo parodyta Moniuškos „Halka“, V. Bellini „Sonnambula“,

G. Donizetti „Pulko duktė“ ir kt. Gardinas, Šiauliai, Panevėžys ir kiti

Lietuvos miestai tenkindavosi kamerinės muzikos koncertais ar nedažnais

atskirų operos solistų pasirodymais.

Lietuvos opera 1920-1944

Lietuvos muzikinis, kaip ir visas kultūrinis gyvenimas atgijo po I

pasaulinio karo, atsikūrus nepriklausomai valstybei. 1920 04 16 prie

Lietuvos Meno Kūrėjų Draugijos buvo įsteigta Muzikos sekcija. Netrukus

dainininkų tarpe kilo sumanymas statyti scenoje atskiras operų ištraukas.

Pradžioje pasirinkta atskiri paveikslai iš A. Rubinšteino „Demono“ ir P.

Čaikovskio „Eugenijus Onegino“. Vokaline dalimi pavesta rūpintis Al.

Kačanauskui, muzikiniu apipavidalinimu ir operos orkestro organizavimu – J.

Tallat-Kelpšai. 1920 iš JAV į Lietuvą grįžo M. Petrauskas ir solistas

Antanas Sodeika. Prisijungę prie K. Petrausko jie apsigyveno Vilniuje,

rengė koncertus Lietuvos miestuose ir didesniuose miestuose miesteliuose, o

Vilniuje pradėjo organizuoti Liaudies operą. Kauniečiai muzikai Vilniun

neskubėjo, bet rinko dainininkus ir kitus muzikus, tinkamus operos teatrui,

kurių tarpe ypač veikli buvo operos solistė Vladislava Grigaitienė.

1920.5.5 Steigiamojo Seimo SSvietimo komisija patvirtino teatrui steigti

sąmatą, kuri siekė 110.000 auksinių. 1920.10.09 tariamam Lenkijos

maištininkui gen. Želigovskiui Vilnių nuo Lietuvos atplėšus, į Kauną atvyko

abu broliai Petrauskai ir A. Sodeika. M. Petrauskas netrukus vėl išvyko į

JAV, o K. Petrauskas su A. Sodeika prisijungė prie Kaune gyvenusių

operininkų. Tuoj buvo sudaryta Lietuvos Operos taryba, kurion įėjo K.

Petrauskas, St. Šilingas, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičius, tuometinis

L.M.K.D.-jos žinioje esančio Kauno miesto teatro administratorius. Taryba

statymui parinko G. Verdi operą „Traviatą“, nes visiems tos operos

vaidmenims atlikti užteko savų dainininkų. Julius Štarka buvo pakviestas

išmokyti savo chorą „Traviatos“ chorinę partiją. Ypač su dideliais

sunkumais susidurta, kai reikėjo organizuoti operos orkestrą.Tuo metu Kaune

gyvenusių instrumentalistų neužteko, reikėjo ieškoti kariuomenės pulkų

orkestruose. Tokiu būdu sudarytame operos orkestre tebuvo 24 orkestrantai.

Operos koncertmeisteriu tuo pat pradžios buvo pianistas L. Hofmekleris.

Karo metu labai nukentėjusių teatro rūmų sutvarkymui daug rūpesčio padėjo

teatro administratorius J. Žilevičius. „Traviatai“ parinktos dekoracijos

buvo sulopytos ir restauruotos, o solistų ir choro drabužiai buvo paprasti

išeiginiai, nes stilingiems pasiūdinti nebuvo nei lėšų, nei medžiagų.

Traviatos premjera lietuvių kalba įvyko Kaune 1920.12.31. Spektaklio

dirigentas buvo J. Tallat-Kelpša, pastatymu rūpinosi K. Petrauskas,

režisierius K. Glinskis, chormeisteris J. Štark, režisieriaus padėjėjas J.

Stumbras, muzikantų sufleris J. Žilevičius. Violetos vaidmenį atliko Ad.

Nezabitauskaitė-Galaunienė, Alfredo K. Petrauskas, Tėvo A. Sodeika, Floros

V. Podėnaitė, Aninos J. Vencevičaitė, Barono J. Bieliūnas, Markizo ir

Daktaro P. Oleka, Gastono V. Marcinkus. Premjera susilaukė apie 1000

žiūrovų, kurie spektaklį sutiko griausmingomis ovacijomis ir džiaugsmo

ašaromis. Nors nestigo trūkumų (menkas orkestras, paprasti išeiginiai

drabužiai, dalis nepatyrusių solistų), „Traviatos“ premjera, ypač K.

Petrausko dėka, vokaliniu, muzikiniu ir vaidybiniu požiūriu išsilaikė

profesinio operos teatro aukštumoje.

Kauno miesto gyventojai operos teatrą visokeriopai rėmė ir gausiai jį

lankė. Tai teatrui padėjo sparčiai augti. Po penkerių darbo metų operos

orkestras jau buvo beveik pilno sąstato, paūgėjo solistų šeima ir choras,

įsigyta nemaža teatrinio turto (stilingų drabužių, dekoracijų, baldų ir

butaforijos), tuo tarpu kai 1921-22 operos teatro etatus sudarė 1

dirigentas, 1 chormeisteris, 1 režisierius, 10 solistų, 24 orkestrantai, 20

choro artistų ir tik 4 balerinos, O. Dubeneckienės vadovaujamos.

Lietuvos Operos teatras, dar būdamas L.M.K.D.-jos žinioje, pastatė (be

Traviatos): M. Petrausko „Birutę“ 1921.02.16, A. Rubinšteino „Demoną“

1921.06.16, ir G.Verdi „Rigolettą“ 1921.11.3.

1922 I operos teatras buvo suvalstybintas ir parėjo Švietimo

ministerijos žinion. Pirmojo direktoriaus pareigoms eiti laikinai buvo

paskirtas operos solistas A. Sodeika.

Valstybinis Operos teatras, turėdamas tvirtą medžiaginį pagrindą,

tiesiog šuoliais ėmė kilti į menines aukštumas. Jo repertuare

nepriklausomos Lietuvos laikais buvo šie veikalai: Gounod „Faustas“

1922.03.16, Leoncavallo „Pajacai“ 1922.09.23, Gluecko „Pavasario karalaitė“

1922.09.23, Čaikovskio „Eugenijus Onieginas“ 1923.9.23, Bizet „Carmen“

1924.02.07, Rossini „Sevilijos kirpėjas“ 1924.04.12, Puccini „Madama

Butterfly“ 1924.09.25, Puccini „Tosca“ 1924.10.28, Mascagni „Cavalleria

Rusticana“ 1925.01.11, Čaikovskio „Pikų Dama“ 1925.05.22, Gounod „Romeo ir

Julija“ 1925.02.11, Offenbacho „Hoffmanno pasakos“ 1925.11.12, Wagnerio

„Lohengrinas“ 1926.03.03, Thomas „Mignon“ 1926.10.01, Verdi „Kaukių balius“

1926.10.30, Halevy „Žydė“ 1927.03.06,Puccini „Bohema“ 1927.05.26, Verdi

„Aida“ 1927.11.10, D’Alberto „Pakalnė“ 1928.02.21, Nikolai „Vindzoro

kūmutės“ 1928.05.15, Wolf-Ferrari „Madonos brangenybės“ 1928.11.17,

Napravnoko „Dubrovskis“ 1929.02.07, Ponchielli „La Gioconda“ 1929.05.02,

Verdi „Trubadūras“ 1929.11.14, Mussorgskio „Borisas Godunovas“ 1930.02.27,

Giordano „Andre Chenier“ 1930.10.26 Massenet „Verteris‘ 1931.01.02,

Offenbacho „Perikola“ 1931.09.09, Saint-Saenso „Samsonas ir Dalila“

1931.05.08, Aubero „Fra Diavolo“ 1931.09.23, Meyerbeerio „Hugenotia“

1932.01.22, Rimskij-Korsakovo „Caras Saltanas“ 1932.03.12, Planquetto

„Kornevilio varpai“ 1932.04.29, Charpantier „Luiza“ 1932.11.09, Puccini

„Skraistė“, Sesuo „Angelika“ ir „Jonas Schicchi“ 1933.01.13, J.

Karnavičiaus „Gražina“ 1933.02.16, Mozarto „Don Žuanas“ 1933.12.03 ,

Smetanos „Parduotoji nuotaka“ 1934.03.07, Delibo „Lakmė:“ 1934.04.14, J.

Strausso „Čigonų baronas“ 1934.10.16, Borodino „Kunigaikštis Igorius“

1935.02.09, Wolf-Ferrari „Keturi storžieviai“ 1935.04.26, Flotowo „Marta“

1935.09.15, A. Račiūno „Trys talismanai“ 1936.03.19, Donizetti „Don

Pasquale“ 1936.10.23, Rimskij-Korsakovo „Kitežas“ 1936.12.22, J.

Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ 1937.02.15, Dvožako „Undinė“ 1937.12.12,

Schuberto „Meilės daina“ 1938.03.19, Verdi „Otello“ 1938.10.15,

Humperdincko „Jonukas ir Gretutė“ 1938.12.23, M. Petrausko – J. Dambrausko

„Eglė“ 1939.09.15, Massenet „Manon“ 1939.09.11, Mozarto „Figaro vestuvės“

1940, D’Alberto „Mirusios akys“ 1940.06.09.

Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, 1940.11.07 Valstybiniame Operos teatre

buvo pastatyta pirmoji sovietinė opera J. Dzeržinskio Ramusis Donas. 1941-

1944 hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpyje buvo pastatyta originali

St. Šimkaus 4 veiksmų opera Pagirėnai. Leharo operetės Grafas

Liuksemburgas, Linksmoji našlė ir atnaujinta keletas senų operų pastatymų.

Nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15 Lietuvos Valstybinis Operos teatras

pastatė 66 operos veikalus (skaitant keletą

operečių) ir suvaidino apie

2700 spektaklių. Muzikiniame pasaulyje plačiau pažįstami veikalai

nepriklausomoje Lietuvoje turėjo didelį pasisekimą ir buvo vaidinami po

keliasdešimt kartų. Valstybinis Operos teatras, švęsdamas savo darbo

dešimtmetį, jau turėjo 3 nuolatinius dirigentus, 2 režisierius, daugiau

negu patrigubėjusį solistų sąstatą, apie 50 asmenų profesionalų chorą

(reikalui esant, papildomą mėgėjais), pilno sąstato simfoninį orkestrą,

savo dekoracijų ir scenos padargų dirbtuves, drabužių siuvyklą, gerai

suorganizuotą teatro ir scenos administraciją. Per antrąjį darbo dešimtmetį

operos teatro meno personalas padidėjo skaičiumi, meniniu požiūriu augo,

žiūrovą imponavo muzikine ir vaidybos kultūra.

Dar tuo mmetu, kai operos teatras buvo L.M.K.D.-jos žinioj, apie metus

laiko teatro direktoriaus pareigas ėjo Vaclovas Biržiška, o teatro

administratorius buvo J. Žilevičius. Teatrą suvalstybinus, nuo 1922.02.23

iki 1925 meniniais ir administraciniais teatro reikalais rūpinosi Operos

meno taryba (A. Sodeika, J. Tallat-Kelpša ir J. Bieliūnas). 1925 Švietimo

ministerija sudarė Valstybinio Teatro direkcija, kurios pirmininkas buvo L.

Gira, o nariai A. Rucevičius ir A. Kernius. 1926-1928 Valstybinio Teatro

direktorius buvo A. Siutkus, 1928-1930 Jurgis Savickas, kaip teatro darbų

tvarkytojas ir jo kultūros ugdytojas palikęs itin gilius pėdsakus. 1930

Valstybinio teatro direktorium bbuvo paskirtas iš Maskvos grįžęs Andrius

Oleka-Žilinskas, kuris nepriklausomos Lietuvos teatre pasireiškė kaip

gilios teatrinės kultūros režisierius, aktorius ir administratorius. Jam

1933 pabaigoj pasitraukus, kaip laikinas direktorius teatrą valdė Švietimo

ministerijos referentas Vaclovas Kasakaitis, o nuo 1935 iki bolševikų

okupacijos 1940.06.15 direktorium buvo muzikas Viktoras Žadeika, o po jo

Antanas Juška. Pirmojo bolševikmečio (1940-1941) Valstybinio teatro

direktorium buvo aktorius Juozas Grybauskas, o vokiečių okupacijos metu

(1941-1944) operos solistas Vladas Ivanauskas. 1922-1944 teatro

administratorium buvo Pijus Adomavičius. Teatro scenos administratorium

buvo Juozas Vizgirda.

Pirmasis Valstybinio operos teatro dirigentas buvo Juozas Tallat-Kelpša.

Teatre jis tebedirbo ir antrą kartą Sovietų Rusijai Lietuvą okupavus. 1924

operos dirigentu buvo pakviestas Juozas Gruodis. Jis Žymiai pakelė operos

teatro muzikinę kultūrą, bet dirigavimo nemėgo ir 1927 iš teatro

pasitraukė. Tada kaip meno vadovas ir vyr. dirigentas pradėjo dirbti

Mykolas Bukša (1869-1953), aiškų, klasikinių mostų dirigentas akademikas.

Grįžęs iš Rusijos, jis visu dideliu patyrimu ir gilia muzikine kultūra

įsijungė į Lietuvos tautinio operos teatro kultūros ugdymą. Jis dirigavo ir

pirmąsias liettuvių kompozitorių operas: J. Karnavičiaus „Gražiną‘ ir

„Radvilą Perkūną“, A. Račiūno „Aris talismanus“ ir St. Šimkaus „Pagirėnus“.

Didžiausi MM. Bukšos nuopelnai – operos orkestro muzikinio lygio pakėlimas,

solistų kultūros ugdymas, rūpestingas operų pastatymų paruošimas. 1927-1932

keletą operos spektaklių dirigavo (pvz. Verdi „Aida“) St. Šimkus. L.

Hofmekleris (nacių auka 1941), nuolatinis baleto dirigentas, sėkmingai yra

dirigavęs ir keletą operos veikalų. 1933 dirigentų gretoj pasirodė nauja

pajėga – Vytautas Marijošius. Po pasisekusio debiuto, dar porą metų

dirigavimo meną studijavęs Prahoje, V. Marijošius, 1936-1944 muzikiniu

požiūriu yra paruošęs puikiai pasisekusių premjerų (pvz. Verdi „Otello“) ir

davęs eilę operos atnaujinimų. 1941-1944 jis buvo Valstybinio Operos teatro

meno vadovas. Greta lietuvos dirigentų nepriklausomos Lietuvos

Valstybiniame Operos teatre yra atskiras operas statę, ar tik kaip

gastrolieriai pasirodę, ir būrys žinomų užsenio dirigentų, kurių tarpe

minėtini Em. Cooper, Scherchen, N. Malko, A.L. Wolff, I. Dubroven, A.

Coates, F.v. Hoesslin, D. Titelberg ir kt.

Valstybinio Operos teatro chormeistriu nuo 1920.12.31 iki 1944.06.15

buvo kompozitorius Julius Štarka (1894-1660). Jo vadovaujamas choras per

keletą metų pasiekė aukštos chorinio dainavimo kultūros ir buvo laikomas

vienu pačių geriausių operos chorų Pabaltyje. J. Štarkos pavaduotoju, o

drauge ir operos muzikantų sufleriu, ilgą laiką buvo kompozitorius Jonas

Dambrauskas.

Po vieną kitą operos veikalą pastatė režisieriai K. Glinskas, A. Sutkus,

A. Rusteikis, B. Dauguvietis, A. Oleka-Žilinskas, St. Dautartas, A. Zauka,

J. Stumbras nuo pat pradžios buvo nepakeičiamas režisieriaus padėjėjas.

Greta savų režisierių, atėjusių iš dramos teatro ir neturėjusių patyrimo

operos statymo darbe, ilgesnį laiką Lietuvoje dirbo kviestiniai

režisieriai, daugiausia rusai emigrantai: N. Viekovas, N. Tichomirovas,

D.F. Arbeninas ir T. Pavlovskis. Pastarasis be eilės pasaulinių operos

veikalų, nepaprastai stilingai pastatė A. Račiūno operą „Tris talismanus“.

Greta T. Pavlovskio nuo 1931 nuolatinis operos režisierius buvo Petras

Oleka, ypač lietuvių autorių operų pastatymuose bandęs ieškoti savaimingų

lietuvių vaidybos formų.

Nepriklausomoje Lietuvoje Valstybiniame Operos teatre visi veikalai buvo

dainuojami lietuvių kalba. Išimtį sudarydavo tik solistai gastrolieriai,

kuriems būdavo leidžiama dainuoti savo ar operos originalo kalba. Kaip

operos libretų vertėjai nusipelnė F. Kirša, B. Sruoga, K. Binkis, M.

Vaitkus, Alė SSidabraitė (E. Žalinkevičaitė), Al. Kutkus ir kt. 1934-1942

nuolatinis operų vertėjas buvo Stasys Santvaras.

Dekoratyviniu menu, be vienos kitos išimties (Bizet „Carmen“ dekoravo

Benoit, Rimskij-Korsakovo „Carą Saltaną“ Goncarova, „Gradą Kitežą“

Korovinas, Verdi „Aidą“), rūpinosi Vl. Didžiokas, V. Dubeneckis (1920-

1925), M. Dobužinskis (1925-1939), Ad. Galdikas, P. Kalpokas, O.

Dubeneckienė-Kalpokienė, Ad. Varnas, St. Kudokas, J. Gregorauskas

(dekoracijų dirbtuvės vedėjas), K. Šimonis; vėliau jaunesnieji dailininkai

V. Andriušis, L. Triukys, V. Dobužinskis, St. Ušinskis, C. Janušas, Š.

Zelmanavičius ir kt. Savo kultūra ir talentu lietuvos operos teatro

dekoratyviniam menui ypač didelių nuopelnų turi M. Dobužinskis, sukūręs

dekoracijas P. Čaikovskio „Pikų damai“, W. A. Mozarto „Don Žuanui“,

R.Wagnerio „Lohengrinui“, Massenet „Verteriui“ ir kt. Talentingi jo

mokiniai buvo Liudas Truikys (A. Račiūno „Trijų talismanų“, Verdi „Otello“,

„D’Alberto“, „Mirusių akių“ dekoratorius), Viktoras Andriušis (daugiau

dekoracijų davęs baleto teatrui), Vytautas Palaima (Klaipėdos ir Vilniaus

teatrų dekoratorius) ir kt.

Lietuvių tautinis operos teatras savo darbą pradėjo tik su 10 operos

solistų, kurių daugumas dainavimo studijas buvo baigę Rusijoje. Ilgainiui į

teatrą atėjo dirbti Kauno ir Klaipėdos konservatorijas baigę dainininkai.

Nemaža jų dalis studijas gilino Italijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

1920.12.31 – 1940.06.15 operos solistų šeimą sudarė šie solistai

(vyresniškumo tvarka): koloratūriniai sopranai – A. Nezabitaustė-

Galaunienė, E. Kardelienė, E. Mickūnaitė (JAV lietuvaitė, dainavusi tik

1931-1932 sezone), M. Žilinskienė-Bručkuvienė, J. Jasaitytė; lyriniai

sopranai – Jul. Dvarionaitė, O. Pocienė (JAV lietuvaitė, trumpą laiką

tedainavusi), Gr. Matulaitytė, A. Dambrauskaitė, Al. Staškevičiūtė, E.

Kalesevičienė, J. Augaitytė, Pr. Radzevičiūtė, P. Zaniauskaitė, El.

Mažrimaitė, R. Mainelytė, R. Vilčiauskaitė; dramatiniai sopranai – Vl.

Polovinskaitė-Grigaitienė, V. Podenaitė, M. Rakauskaitė (JAV lietuvaitė,

Valstybiniame Operos teatre dirbusi 1922-1944), A. Dagelytė, Iz.

Motiekaitienė, B. Darlys-Drangelienė (JAV lietuvaitė, dirbusi teatre 1938-

1940), A.Karaliūtė, P. Kaupelytė; mezzo-sopranai – J. Vencevičaitė, V.

Jonuškaitė, M. Lipčienė, A. Dičiūtė, O. Kaskas-Katkauskaitė (JAV

lietuvaitė, Lietuvoj tedainavusi 1931; vėliau buvo Metropolipan operos

solistė Niujorke), V. Nainytė, A. Kalvaitytė, S. Adomaitienė, S. Kudokienė,

A. Arnastauskienė, F. Pupėnaitė, S. Nasvytytė, A. Aygustinavičienė;

tenoriai – K. Petrauskas, Al. Kutkus, J. Byra, J. Babravičius, J. Kudirka,

St. Dautartas, Vl. Ivanauskas, K. Orantas, St. Santvaras, Ant. Sprindys, K.

Gutauskas; baritonaiAnt. Sodeika,, Al. Kačanauskas, J. Bieliūnas, L.

Šulginas, A. Bručkus, J. Mažeika, J. Būtėnas (JAV lietuvis), Vl.

Baltrušaitis, Stepas Sodeika, St. Katelė, Stasys Sodeika, St. Audėjus, Ant.

Kučingis, Ip. Nauragis, J. Likanderis.

Kiekvieną pavasarį, kaip tradiciją, Valstybiniame Operos teatre (latvių,

estų, vokiečių, prancūzų, italų, rusų ir kt.) gastrolės. 1936 buvo atvykęs

F. Šaliapinas ir suvaidino Mussorgskio Borisą Godunovą, Borodino Kunigą

Igorį, Gounod Fausto Mefistofelį, Rossini „Sevilijos kirpėjo“ Don Basilijų.

Savo ruožtu Lietuvos Valstybinio Operos teatro solistai vykdavo gastrolių į

užsienį. Tradiciniai pasikeitimai operos dainininkais buvo įsigalėję

Pabaltijo kraštuose. Ypač dažni svečiai Rygoje būdavo tenorai K. Petrauskas

ir Al. Kutkus. Estijoje ir Latvijoje yra dainavusios V. Grigaitienė, V.

Jonuškaitė, A. Dambrauskaitė ir kt.

Al. Kutkus dainavo Leoncavallo

„Pajacus“ ir Mascagni „Cavalleria Rusticana“ Stockholmo Karališkame Operos

teatre. V. Jonuškaitė turėjo gastroles Paryžiaus Operoje „Comique“, Ant.

Kučingis dainavo Kecalio vaidmenį (B. Smetanos „Parduotojoje nuotakoje“)

Prahoj, Narodni Divadlo teatre, Ip. Nauragis pasirodė Puccini Vardo teatre

Milane, J. Mažeika gastroliavo Vienoje, Vl. Grigaitienė nekartą dainavo

Vokietijoje. 1936 į Buenos Aires miestelį buvo išvykęs gastroliuoti V.

Jonuškaitė, K. Petrauskas, J. Mažeika, Ip. Nauragis ir rež. P. Oleka,

žinomame „Colon“ teatre pirmaeilius vaidmenis atlikę trejose rusų operose,

kurias dirigavo Em. Cooper. K. Petrauskas 1937 atliko Rimskij-Korsakovo

operą „Grad KKitež“ Kutermos vaidmenį Milano teatro alla Scala scenoje,

susilaukęs puikių operos kritikos atsiliepimų.

Beveik visi didieji operos veikalai turi baleto intarpas. Tačiau

nelengva buvo problema „Traviatos“ baletinius intarpus pastatyti scenoje

1920.12.31, kai savų baleto šokėjų beveik nebuvo. Darbo ėmėsi O.

Dubeckienė, parinkusi keletą operos choro merginų ir vargias negalais

baletinius šokius paruošusi. Netrukus prie Valstybinio teatro buvo įsteigta

baleto studija, kurios dėka jau 1925.12.04 buvo pastatyta Delibo

„Coppelia‘. Tokiu būdu gimė lietuvių tautinis baleto teatras, kuris šalia

atskirų baleto veikalų statymo atlikdavo ir visus didžiųjų operų baletinius

intarpus.

Kaune ttebuvo vieni teatro rūmai, kurių scenoje, be operos dirbo dar

dramos ir baleto teatrai. Toks susigrūdimas trukdė darbą vieniems ir

kitiems. Valstybinis Operos teatras vidutiniškai per vieną sezoną

paruošdavo 3 premjeras.

Operos solistų tarpe beveik visą laiką buvo jaučiama Kipro Petrausko

(1886-1968) įtaka. Pats jjis, dar prieš I pasaulinį karą (1910) pradėjęs

dainuoti Petrapilio Marijos teatre, buvo pagarsėjęs kaip nepaprasto balso

(lirico-spinto) tenoras ir retų vaidybinių gabumų aktorius. Jo dainavimas

ir vaidyba buvo tie gyvi pavyzdžiai, kurie daugelį lietuvių solistų skatino

temptis ir kilti į aukštą operos meno lygį. Operos teatro solistų trupė

ilgainiui jau buvo tokia pajėgi, jog nebūdavo didelio vargo ir sunkiausiam

operos veikalui scenoje pastatyti.

Valstybinio operos teatro sezonas būdavo gana ilgas: tęsdavosi ištisus 9

mėnesius Be eilinių vaidinimų ir anksčiau pastatytų veikalų kartojimo ar

atnaujinimo, kiekvienai naujai premjerai paruošti būdavo skiriama apie 3

mėnesius laiko.

Valstybinio Operos teatro darbus teigiamai vertino ne tik lietuvių

muzikos kritikai, bet ir apsilankę kitų kraštų operos meno žinovai. Savo

darbais per palyginti trumpą laiką lietuvių tautinis operos teatras

įsirikiavo į pirmaeilių Europos teatrų gretą. Jo pastatymai muzikinių ir

teatrinių požiūriu būdavo puikus, stilingi, vokališkai ir vaidybiškai gerai

atliekami.

Valstybinis Operos teatras kasmet dviem savaitėms išvykdavo gastrolių į

Klaipėda. Gastrolės buvo rengiamos ir į kitus Lietuvos miestus: Tauragę,

Telšius, Šiaulius, Biržus, Panevėžį ir kt., į kuriuos vykta su lengvesnio

pobūdžio veikalais, kaip Rossini „Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ ir

panašiais. Kai 1939 buvo atgautas Vilnius, netrukus ir ten buvo surengti

Valstybinio Operos teatro vaidinimai. Be gastrolių Valstybinis Op. teatras

Kaune dar rengdavo papigintomis kainomis dieninius spektaklius gimnazijų

mokiniams, universiteto studentams ir atskirų organizacijų nariams ar tų

organizacijų suvažiavimas. Tokiu būdu operos menas nepriklausomoje

Lietuvoje buvo aprėpęs gana plačias klausytojų mases, buvo mėgstamas ir

gausiai lankomas, pvz. 1936-1937 sezono metu Valstybiniame teatre, greta

dramos ir baleto spektaklių, buvo suvaidinti 29 operos veikalai 127 kartus.

Klausytojų į teatrą atėjo 68.198, pajamų gauta 193,764,70 lt.

„Aukuro“ draugija buvo padėjusi pastangų įsteigti operos teatrui

Klaipėdoje. 1934-1935, pasikvietus iš Kauno talkon K. Petrauską ir dar porą

solistų, vietines muzikos mokyklos jėgomis buvo pastatyta ir 7 kartus

suvaidinta Gounod opera „Faustas“. Pastatymo dirigentas buvo kompozitorius

J. Kačinskas, režisierius St. Dautartas, chormeisteris Step. Sodeika,

baletmeisterė J. Juškevičiūtė. Švietimo ministerijai paskyrus lėšų,

„Faustas“ dar buvo vaidinamas 1935-1936 sezono metu. Aplamai Klaipėda

tenkinosi Valstybinio Operos teatro gastrolėmis, kurios ten buvo rengiamos

kiekvieną sezoną, kol 1939 hitlerinė Vokietija Klaipėdos kraštą vėl

prijungė prie Reicho.

II pasauliniam karui įsisiūbavus ir nacinei Vokietijai okupavus Lietuva,

1941 pabaigoje buvo įsteigtas operos teatras Vilniuje, 5 kur5 iš Kauno

persikėlė solistai: J. Augaitytė, S. Adomaitienė, J. Jasaitytė-Gutauskenė,

El. Mažrimaitė, F. Pupėnaitė, Vl. Baltrušaitis, K. Gutauskas, St. Liepas,

režisierius Ant. Zauka ir baletmeisteris V. Germanavičius. Operos steigimą

Vilniuje palengvino tai, kad ten jau veikė Filharmonijos orkestras ir

choras. Pirmoji Vilniuje pastatyta opera buvo Gounod „Faustas“. Paskui ją

netrukus sekė Puccini „Butterfly“, Gounod „Romeo ir Džiuljeta“, Rossini

„Sevilijos kirpėjas“, Verdi „Traviata“ ir „Rigoletto“. Iš Kauno vykdavo

dirigentai M. Bukša ir Vyt. Marijošius, tačiau nuolatinis Vilniaus Operos

teatro dirigentas bbuvo J. Kačinski, o chormeisteris – Br. Budriūnas. Kiek

vėliau į Vilnių persikelė vyresnės kartos operos solistai J. Vencevičaitė

ir Al. Kutkus. Teatro direktorius buvo Vyt. Alantas. Teatras išsilaikė nuo

1941 iki 1944 vasaros, kai Lietuvą vėl okupavo Rusija.