Orkestras ir jo rūšys

ORKESTRAS. RAIDA.

Nuo Antikos laikų muzika buvo vokalinė ir instrumentinė. Tačiau vokalinė muzika turėjo svarbesnę reikšmę Antikos, Viduramžių, Renesanso epochose. Ir tik Vėlyvojo Renesanso ir Ankstyvojo Baroko sandūroje vokalinė ir instrumentinė muzika ėmė įgyti vienodai svarbę reikšmę.

Nors iš pradžių orkestrai, dar kitaip vadinami kapelomis, atlikdavo labiau akomponuojamąją paskirtį. Nebuvo konkrečios orkestrų sudėties, kompozitoriai vokalinės muzikos partitūrose nenurodydavo, kokiais instrumentais turi būti atliekamos instrumentinės partijos. Todėl kokiuose nors rūmuose ar kitoje muziką globojančioje vietoje būdavo pasitelkiami tie instrumentai, kurie būdavo po rranka. Tipinių instrumentų kolektyvų sudėčių susiformavimas dar buvo ateities uždavinys.

Tik baigiantis XVII amžiui įsitvirtino styginių orketras. Orkestruotės veiklos ar progreso sritys buvo muzikinis teatras ir koncertų salės. Orkestro raida buvo glaudžiai susijusi su operos meno vystymusi. Kompozitorius V.A. Mocartas buvo trečiuoju operos reformatoriumi, o tuo metu buvo įvesta ir įtvirtinta dviguba orkestro sudėtis. Vėliau opera ypatingai išpopuliarėjo ir ištobulėjo R.Vagnerio kūryboje, o savo ruožtu kompozitorius įvedė trigubą orkestro sudėtį. Pagausino metalinių pučiamųjų grupę (Vagnerio tūbos). Vagneris įtvirtino padidintą orkestrą. <

Apie XX a. pasipylė daugybė įvairiapusių muzikos krypčių, stilių, kompozicijos techninių priemonių. Panaikinta daug tradicinių apribojimų. Žymiai pasikeitė muzikos notacija, bei orkestruotės ypatumai.

ORKESTRO RŪŠYS

Orkestru (gr. Orchestra) senovės Graikijoje buvo vadinama pusračio formos vieta priešais sceną chorui. Vėliau žodžio reikšmė kkito: šiuo žodžiu pradėti vadinti tiek patys atlikėjai muzikantai, tiek instrumentų ansamblis. Dabar orkestru vadinamas organizuotas muzikantų-instrumentalistų kolektyvas, atliekantis instrumentinės muzikos kūrinius.

Instrumentiniai ansambliai buvo dvejopi: kameriniai ansambliai ir orkestrai. Kamerinį ansamblį sudaro nedidelis muzikantų skaičius, kur kiekvienas atlikėjas yra solistas (duetas, trio, kvartetas, kvintetas, sekstetas ir t.t.), arba mažas nepilnos sudėties orkestras. Tokios kamerinės sudėties yra G. Hendelio (“Concerto grosso”), J.S. Bacho (“Branderburgo koncertai”, siuitos) orkestrai.

Pagal instrumentų ansamblio sudėtį susidaro šios orkestro rūšys:

1) Styginių griežiamųjų instrumentų orkestras, sudarytas iš pirmųjų smuikų, antrųjų smuikų, altų, violančelių ir kontrabosų.

2) Styginių skambinamųjų instrumentų orkestras (a cordes picees), skirtingose šalyse sudarytas iš skirtingų, dažniausiai nacionalinių, tos šalies instrumentų, pvz.: Rusijoje – iš domrų ir balalaikų, Ukrainoje – iš bandūrų, Lietuvoje – iš kanklių ir t.t..

3) Pučiamųjų oorkestras, sudarytas iš įvairių pučiamųjų instrumentų, pridedant kai kuriuos mušamuosius instrumentus.

4) Pramoginis orkestras, kurį sudaro palyginti nedidelis įvairių instrumentų ansamblis (keletas smuikų, violančelės, kontrabosas, saksofonai, akordeonai, kai kurie metaliniai pučiamieji instrumentai, mušamųjų ansamblis); estradinis orkestras paprastai susideda iš saksofonų ir klarnetų grupės, metalinių pučiamųjų instrumentų grupės ir mušamųjų instrumentų bei fortepijono.

5) Simfoninis orkestras, sudarytas iš styginių, medinių ir metalinių pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų grupių, dažai pridedama arfa ar fortepijonas.

6) Liaudies instrumentų orkestras, sudarytas iš specifinių kokios nors tautos instrumentų, pvz.: lietuvių liaudies iinstrumentų orkestrą sudaro lamzdeliai, birbynės, skudučiai, daudytės, skrabalai, kanklės.

SIMFONINIS ORKESTRAS

Visa simfoninio orkestro instrumentų visuma pagal tembrines – dinamines ir kitokias raiškos ypatybes yra skirstoma į orkestro grupes. Grupes sudaro skirtingi instrumentai, kurie yra įvairių rūšių, o dažnai jas sudaro keli vienos instrumentų šeimos atstovai. “Instrumentų šeima – orkestro grupės sudėtinis vienetas, kurį sudaro keli analogiškos konstrukcijos, bet skirtingo dydžio ir testitūros instrumentai” ( R.Urniežius. 2001, p.39). Pavyzdžiui medinių pučiamųjų grupėje yra šeima, kurią gali sudaryti mažoji fleita, didžioji fleita ir altinė fleita. Bet kurioje instrumentų šeimoje yra instrumentas, kuris laikomas tos šeimos pagrindiniu atstovu ir paprastai turi plačiausias ir įvairiausias raiškos bei akustines galimybes, yra plačiausiai naudojamas ir labiausiai paplitęs. (pavyzdžiui, fleitų šeimoje – didžioji fleita, klarnetų šeimoje – didysis klarnetas ir kt.).

Nuo instrumentų grupių dydžio priklauso ir orkestro tipas. Paprastai skiriami du pagrindiniai simfoninio orkestro tipai – mažasis simfoninis orkestras ir didysis simfoninis orkestras.

Mažojo simfoninio orkestro instrumentų grupių sudėtis paprastai būna tokia:

1. Medinių pučiamųjų instrumentų grupėje kiekviena šeima susideda iš dviejų instrumentų (dvigubas orkestras).

2. Metalinių pučiamųjų instrumentų grupę dažniausiai sudaro dvi – keturios valtornos ir du trimitai.

3. Mušamųjų instrumentų grupę sudaro pora timpanų ir kai kurie kiti ritminiai instrumentai.

4. Kartais naudojama arfa – kaip skambinamasis instrumentas.

5. Styginių instrumentų grupę sudaro šeši – aštuoni ppirmieji smuikai, keturi – šeši antrieji smuikai, du – keturi altai, dvi – trys violančelės ir du kontrabosai.

Didžiojo simfoninio orkestro instrumentų grupių sudėtis:

1. Medinių pučiamųjų instrumentų grupėje šeimos sudaromos iš trijų (trigubas orkestras) arba keturių instrumentų (keturguba orkestro sudėtis).

2. Metalinių pučiamųjų grupę sudaro maždaug dvigubai daugiau instrumentų nei mažąjame orkestre.

3. Mušamųjų instrumentų skaičius taip pat yra didinamas. Pridedami ir kiti mušamieji – didysis būgnas, mažasis būgnas, būgnelis, tamtamas, lėkštės, trikampis, varpai, varpeliai, vibrafonas, ksilofonas, tūbafonas, marimba, kastanjetės ir kt.

4. Skambinamųjų instrumentų grupę sudaro viena ar dvi arfos, čelesta, fortepijonas, vargonai.

5. Styginių grupę sudaro maždaug tris kartus daugiau instrumentų nei mažąjame orkestre.

Gana dažnai simfoninis orkestras papildomas pučiamųjų orkestru arba padidinamas jo metalinių pučiamųjų kiekis. Kartais į simfoninį orkestra įjungiamas choras, marmorando arba dainuojant kokį nors balsį, choras naudojamas įvairiems vaizdiniams išreikšti. XX a. kompozitorių kūriniuose dažnai smarkiai išplečiama mušamųjų instrumentų grupė (E.Varese, P.Bulez) vis plačiau naudojami įvairūs elektrofonai.

PARTITŪRA

Simfoniniam orketrui, kaip ir kitų rūšių orkestrams, ansambliams ir chorams skirta muzikinė medžiaga yra užrašoma partitūroje. “Partitūra – tai detalus daugiabalsio muzikos kūrinio (instrumentinio, chorinio ar vokalinio-instrumentinio) užrašymo būdas viena po kitos išdėstytose, paprastai daugiau nei dviejuose penklinėse.” (R.Urniežius. 2001, p. 36). XVIII a. pirmos pusės partitūrose įvairių instrumentų partijos neretai būdavo rašomos vienoje penklinėje, šalia pažymint koks iinstrumentas ją turi atlikti. Vėliau buvo pradėta rašyti viršuje timpanų partiją, po ja metalinių, paskui medinių pučiamųjų instrumentų, apačioje styginių grupės partijas. Tik XIX a. pirmoje pusėje nusistovėjo tokia partitūros tvarka, kokia išsilaikė iki šiol.

Simfoninio orkestro partitūroje instrumentų grupės turi nustatytą vietą, jos rašomos tokia tvarka:

1. Medinių pučiamųjų instrumentų grupė.

2. Metalinių pučiamųjų instrumentų grupė.

3. Mušamųjų instrumentų grupė.

4. Styginių instrumentų grupė.

Tokia tvarka yra patogi, nes daugiausia veikiančios instrumentų grupės užima labiausiai pastebimas vietas partitūroje – puslapio viršų ir apačią. Styginių grupė yra apačioje, nes styginiai yra orkestro branduolys. Mediniai ir metaliniai pučiamieji gretinami dėl jų akustikos bendrumo, artimų tembrų, funkcijų panašumų. Mušamųjų instrumentų partijos rašomos po metalinių pučiamųjų partijomis, nes dažnai jie skamba drauge, ypač tutti vietose.

Medinių pučiamųjų instrumentų partijos rašomos viena po kitos tokia tvarka:

Instrumentų šeima Instrumentas

Fleitų šeima Mažoji fleita

Didžioji fleita

Altinė fleita

Obojų šeima Obojus

Anglų ragas

(altinis obojus)

Klarnetų šeima Mažasis klarnetas

Didysis klarnetas

Bosinis klarnetas

Fagotų šeima Fagotas

Kontrafagotas

Saksofonų partijos rašomos tarp klarnetų ir fagotų partijų.

Metalinių pučiamųjų grupėje viršų paprastai užima valtornų partijos, nes valtornos dažnai skamba kartu su mediniais instrumentais. Tada rašomos trimitų, o po jomis, trombonų partijos. Tūbos partija rašoma žemiausiai. Kartais trimitų partijos rašomos virš valtornų partijų, nes trimitai yra aukštesnės testitūros. Jei orkestre yra kornetų, tuomet jų partijos rašomos virš arba po trimitų partijomis.

Metalinių pučiamųjų instrumentų

partijos rašomos tokie tvarka:

Instrumentų šeima Instrumentas

Valtornų šeima Valtorna

Trimitų šeima Mažasis trimitas

Disysis trimitas

Altinis (arba bosinis)

trimitas

Trombonų šeima Trombonas

Tūbų šeima Kontrabosinė tūba

Mušamųjų grupėje viršuje rašoma timpanų partija, žemiau – trikampis, būgnelis ir kiti, žemiausiai – lėkštės, didysis būgnas, tamtamas. Varpelių, čelestos ir ksilofono partijos sudaro pogrupį ir rašomos dar žemiau, virš arfos partijos. Arfos partija dažniausiai rašoma tarp mušamujų ir styginių grupių. Virš ar po jos – rašoma fortepijono partija. Mušamųjų ritminių instrumentų (trikampio, įvairių būgnų, lėkščių, tamtamo ir kitų) partijos paprastai rašomos ant vienos linijos.

Mušamųjų iinstrumentų šeima

Instrumentų šeima Instrumentas

Mušamieji Timpanai

Trikampis

Mažasis būgnas

Lėkštės (pora)

Didysis būgnas

Ksilofonas

Varpeliai

Styginiai skambinamieji Arfa

Styginiai mušamieji Fortepijonas

Styginiai griežiamieji instrumentai

Instrumentų šeima Instrumentas

Smuikų šeima I smuikai

II smuikai

Altai

Violančelės

Kontrabosai

Visos partitūrą sudarančios partijos kairėje lapo pusėje jungiamos vienu statmenu brūkšniu, prie kurio prirašomos akoladės, apimančios grupių partijas. Tiesiosios akoladės rašomos visoms instrumentų grupėms ir instrumentų šeimoms, tik arfai ir klavišiniams rašomos figūrinės akoladės. Penklinių pradžioje rašomi raktai, alteracijos ženklai ir metras. Ne visų instrumentų partijos rašomos taip, kaip skamba, nes kai kurie instrumentai yra transponuojantieji. Intervalas, kuriuo reikia transponuoti, nustatomas iš instrumentų derinimo tono ir nnatos C skirtumo. Vieni instrumentai transponuojami į viršų, kiti – į apačią. Šių instrumentų partijos rašomos aukščiau ar žemiau už realų jų skambėjimą.

KAMERINIAI ANSAMBLIAI

Šie ansambliai yra skirti atlikti akademinę muziką. Jie gali būti tipinės ir netipinės sudėties. Tipinės ansamblių ssudėtys yra istoriškai susiformavusios, laikui bėgant nusistovėjusios ir stabilios, jiems rašomų kūrinių žanro pavadinimas sutampa su instrumentinės sudėties pavadinimu (duetas, trio, kvartetas ir kt.). Netipinės sudėties ansamblį gali sudaryti patys įvairiausi instrumentai, kuriuos kompozitorius parenka savo kūriniui atlikti.

Svarbiausios tipinės sudėties kamerinių ansamblių sudėtys:

Styginis kvartetas – 2 smuikai, altas, violančelė;

Fortepijoninis trio – smuikas, violančelė, fortepijonas;

Fortepijoninis kvintetas – styginių kvartetas ir fortepijonas;

Medinių pučiamųjų kvintetas – fleita, obojus, klarnetas, fagotas, valtorna;

Metalinių pučiamųjų kvintetas – 2 trimitai, valtorna, trombonas, tūba.

PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ ORKESTRAS

Pučiamųjų orkestras dažnai atlieka akademinę muziką, tačiau dėl daugelio specifinių priežaščių taip pat atlieka įvairių žanrų muziką – nuo simfoninės iki lengvosios. Pučiamųjų orkestrus sudaro pučiamieji, mušamieji, o kartais ir kitokie, rečiau naudojami instrumentai (styginiai, elektriniai, elektroniniai). Pučiamųjų orkestrai būna dviejų tipų :: metalinių pučiamųjų ir mišrus pučiamųjų instrumentų orkestras.

Metalinių (varinių) pučiamųjų orkestras gali būti mažasis, susidedantis tik iš vadinamų sakshornų šeimos instrumentų bei mušamųjų, ir didysis, kurį sudaro patys įvairiausi variniai pučiamieji instrumentai, taip pat kai kurie mušamieji.

Didžiojo pučiamųjų instrumentų orkestro sudėtis

– 1 kornetas in Es – 2 baritonai (sakshornai) in B

– 4 kornetai in B – 2 eufoniumai in B

– 1 vadinamasis “repiano” kornetas in B – 2 tenoriniai trombonai

– 2 antrieji kornetai in B – 1 bosinis trombonas

– 1 fliugelhornas in B – 2 tūbos in Es

– 3 ttenorai (sakshornai) in Es – 2 tūbos in B

Mišrusis pučiamųjų orketras taip pat gali būti skirstomas į didyjį ir mažąjį, o kartais išskiriamas ir vidutinysis. Įvairiose šalyse jų sudėtis skiriasi, todėl sunku nurodyti tipinį pavyzdį. Tačiau yra ypatumų būdingų daugeliui sudėčių. Lyginant su simfoniniu orkestru, čia yra didesnis klarnetų skaičius, naudojama daugiau šios instrumentų šeimos narių. Daugelyje sudėčių naudojami įvairių dydžių saksofonai, kurie kartais partitūroje jungiami prie medinių pučiamųjų grupės, o kartais gali sudaryti savarankišką orkestro grupę.

Didžiajame pučiamųjų orkestre, varinių pučiamųjų instrumentų grupės penklinės partitūroje gali būti išdėstomos įvairiai. Anksčiau variniai instrumentai buvo skirstomi į dvi grupes pagal jų tembrines savybes. Partitūros apačioje buvo išdėstoma sakshornų šeima ir buvo pavadinta “pagrindine pučiamųjų orkestro grupe”. Valtornos, trimitai ir trombonai sudarė vadinamąją “charakteringųjų varinių pučiamųjų grupę“. Tačiau vėliau buvo praturtinta orketro medinių pučiamųjų grupė, įvesti saksofonai, atsisakyta kelių sakshornų šeimos narių.