polifonine muzika

POLIFONINĖ MUZIKA

Polifonine vadinama tokia muzika, kai vienu metu skamba kelios melodijos (dvi ar daugiau). Senovėje beveik visa muzika Europoje buvo monodinė, tai yra vienbalsė. Monodiškai beveik iki IX amžiaus dainavo graikai, romėnai, egiptiečiai pritardami lyra, citra ir kitais muzikos instrumentais. Choru vienbalses giesmes giedodavo maldininkai. Vienbalsiai lotynų kalba buvo giedamas Grigališkasis choralas. Tačiau graikų teatruose buvo paplitęs antipfoninis (antipfonos – atsiliepiant) giedojimas, kai skirtinguose vietose stovintys chorai ar solistai giedodavo po eilutę skirtingomis melodijomis. Apie XII amžių pradėjo atsirasti polifoninė mmuzika (poly-daug, phone-balsas). Ji pasidarė ypač populiari XV-XVII amžiuje (renesanso apocha). Yra dvi polifonijos rūšys: įmitacinė ir kontrastinė.

ĮMITACINĖ (lot. Imitatio- pamėgdžiojimas) tokia polifoninė muzika, kurioje įvairūs balsai tam tikrą laiką vėluodami kartoja tą pačią melodiją. Įmitacinės polifoninės muzikos pavyzdžiai yra kanonai ir dauguma sutartinių.

KONTRASTINĖ (pranc. priešybė)- vadinama tokia polifoninė muzika, kurioje vienu metu skamba skirtingos melodijos.

FUGA

Populiariausia įmitacinės polifonijos forma yra fuga (lot. fuga – bėgimas). Tai muzikos kūrinys, kuriame ta pati tema nustatyta tvarka pateikiama keliais balsais. Jei tema pateikiama ddviem balsais fuga vadinsis dvitemė, jei trimis – tritemė ir taip toliau. Fugą sąlygiškai galima skirstyti į tris dalis:

1.EKSPOZICIJA- (lot. expositio – išdėstymas arba aiškinimas). Tai supažindinimas su tema įvairiuose balsuose.

2.TEMŲ PLĖTOJIMAS- improvizavimo pobūdžio dalis, kurioje išryškinamos svarbiausios temos iintonacijos, keičiami tempai, dinamika, skambėjimo aukštumas.

3.REPRIZA- fugos pabaiga, vėl visi balsai pakartoja temą, tačiau dažnai pagreitintai. Fuga baigiama didingai. Jei fuga buvo minorinė dažnai baigiama mažoriniu akordu.

Tokias fugas mėgo J.S.Bachas, kuris fugą ypač ištobulino ir yra laikomas visų laikų garsiausiu polifonistu.

AUKŠTAIČIŲ DAINOS.SUTARTINĖS

Aukštaičių dainos yra dvejopos: įprastinės dvibalsės ar tribalsės ir sutartinės. Sutartinės- labai savitos, kituose Europos kraštuose nežinomos dainos. Sutartinėms būdinga: polifoninis balsų vedimas, sinkopuotas ritmas ir sekundinis balsų derinimas. Yra sutartinių kurias atliekant ir šokama.sutartinės yra trijų rušių:

1.DVEJINĖS- atliekamos dviejų dainininkų arba jų grupės. Abu vienu metu dainuoja skirtingas melodijas, tačiau dažniausiai tais pačiais žodžiais.

2.TREJINĖS- populiariausios sutartinės. Jas dainuoja trys dainininkai arba jų grupės. Po pirmojo balso lyg pavėlavęs įstoja antrasis. Dar vėliau trečiasis. Įsiterpus trečiajam lig šiol ppirmasis vieną dainos dalį tyli.

3.KETURINĖS- panašios į dvejines, tik jas dainuoja tik dvi poros arba dvi grupės. Vienai porai dainuojant kiti tyli.

KONTRASTINĖ POLIFONIJA- tai polifonija, kuri atsiranda vienu metu greitinant skirtingas melodijas.

DIDELĖS APIMTIES VOKALINIAI KŪRINIAI

KANTATA

K (lot. cantare- dainuoti)- tai stambus vokalinis instrumentinis kūrinys solistams, chorui ir orkestrui. K paprastai sudarytos iš kelių smulkesnių dalių (arijų, ansamblių, chorų, orkestro epizodų, tačiau neturi išplėtoto veiksmo. Tuo ir skiriasi nuo oratorijos). K atsirado XVII amžiuje Italijoj, kaip pasaulietinis vokalinis žanras. Ankstyvasis jos ppavidalas yra polifoninis madrigalas. Pritaikytas vienam balsui su instrumentiniu (dažniausiai liūtnios) pritarimu. Netrukus pradėta kurti K sudarytas iš dviejų rečitatyvais papuoštų arijų. Įvedami solistų ansambliai, kuriems akomponuoja nedidelis styginis orkestras. Žymiausi XVII amžiaus kūrėjai yra Karisimis ir Skarlatis. Žymiausias XVIII amžiaus kūrėjas Bachas. Išliko 199 bažnytinės ir 22 pasaulietinės K. Klasicizmo ir romantizmo epochose šis žanras buvo mažai populiarus. Kaip ir visuose didelės apimties muzikos kūriniuose susipynę įvairiausi muzikos komponavimo būdai: 1)homofoninė 2)polifoninė ir daugiasluoksnė 3)vienbalsė ir daugiabalsė 4)vokalinė ir instrumentinė.

ORATORIJA

Panašus į kantatą, tačiau kur kas didesnės apimties ir sudėtingesnis, turintis daug dalių, dažniausiai religinio, epinio, herojinio pobūdžio kūrinys. O sudedamos dalys: 1)chorai 2)ansambliai 3)arijos 4)rečitatyvai 5)orkestro partijos. Jos labiau išplėtotos negu kantatos. Šis kūrinys artimas operai, tačiau pritaikyta ne sceniniam, o koncertiniam atlikimui. Kai kuriose O yra ir vaidybos elementų, dekoracijų. O ištakos siekia net XII-XIV amžių. Tuo met specialiose patalpose prie bažnyčių ir vienuolynuose-oratoriumuose tikintieji rinkdavo aiškintis Bibliją, skaitydavo, giedodavo, vaizduodavo Biblijos aprašomus įvykius. Žanras galutinai susiformavo XVII-XVIII amžiuje Bacho, Hendelio ir Haidno laikais.

PASIJA

Bažnytinės kilmės kūrinys, kuris išplėtotas priartėjo prie oratorijos. Literatūrinį jos pagrindą sudaro Kristaus gyvenimo aprašymų, evangelijų ištraukos (gali būti pagal Luką, Matą, Morkų, Joną).

MIŠIOS

Tai vokalinis arba vokalinis instrumentinis žanras skirtas atitinkamoms katalikų bažnyčios apeigoms. M ssudaro šešios dalys, pagrįstos pastoviu reglamentuotu liturginiu tekstu lotynų kalba ir vadinamos pirmaisiais tekstų žodžiais. M šešios dalys: 1)Kyrie(Viešpatie) 2)Gloria (Garbė) 3) Credo (Tikiu) 4)Sanctus 5)Benediktus (Palaimintas) 6)Agnus Dei (Dievo avinėli). Atskiros M dalys buvo žinomos jau ankstyvaisiais viduramžiais. Jos buvo monodinės, pagrįstos Grigališkuoju choralu. Atsiradus daugiabalsumui nuo XIII amžiaus M dalys tapo daugiabalsėm (polifoninėm). Pirmą kartą su M kaip atskiru kūriniu susidūrėme XIV amžiuje. Tai kompozitoriaus Mašo mišios (1364 metais).

TE DEUM

Bažnytinis himnas atliekamas iškilmingomis progomis, šventiškų apeigų metu ir panašiai. Nors jis atliekamas bažnyčioje Te Deum įgavo visuomeninį pobūdį.

V. A. MOCARTAS

Žymus austrų kompozitorius V.A.Mocartas (1756m. – 1791m.) priklausė garsiajai Vienos klasikų mokyklai, gyvavusiai XVIII amžiuje. Be Mocarto šiai mokyklai priklausė J. Haidnas ir Bethovenas.

Mocartas buvo tikras genijus. Jo tėvas Leopoldas buvo garsus smuikininkas, tarnavęs Zalcburgo arkivyskupo orkestre. Jie visokeriopai stengėsi, kad jo sūnus gautų labai gerą išsilavinimą, mokytųsi pas žymiausius to meto muzikus. Todėl nuo pat vaikystės imdavosi jį į keliones, kur jis viešai koncertuodavo, buvo puikus klavesinistas, vargonininkas.

Jau ankstyvoje vaikystėje jis padėjo kurti įvairius kūrinius, 8 metų parašė pirmąją simfoniją. Jo stiliui būdinga šviesi, optimistinė nuotaika, tikėjimas gyvenimo grožiu. Jis kūrė labai lengvai ir greitai. Nors pragyveno vos trisdešimt penkerius metus, tačiau sukūrė virš 6600 įvairių kūrinių. Tai ir operos, kurios ligi šiol statomos visose pasaulio scenose. Tai ir stambūs kūriniai orkestrui, kvartetams įvairiems instrumentams; Requiem; bažnytinės muzikos opusai ir kitka.

Visi šie kūriniai yra labai melodingi, lyriški, meistriškos formos. Juose dažnai gretinami kontrastiški vaizdai, nuotaikos, jie žavi nepaprastu kompoziciniu išradingumu.

Tėvo mirtis jo kūrybai suteikė naujų tragizmo atspalvių. Nerūpestingą optimizmą keitė niūrūs filosofiniai apmąstymai. Tai atsispindėjo jo operose, mišiose ir paskutiniam tragiškiausiam kūriny „Requiem“

Mocartas mirė dideliame skurde. Jis palaidotas kartu su visais vargšais vienoje duobėje, tad šiandien mes ir neturime jo kapo vietos. Nežinia, ar tikra istorijoj egzistuojanti versija, kad pavydėdamas Mocarto genialumui, jį nunuodijo kitas to laikmečio kompozitorius Saljeris.