Renesanso laikų šokiai

Renesanso laikais suklestėjo šokio menas. Greiti, judrūs šokiai dažniausiai šokami lauke ir mėgstami paprastų žmonių – valstiečių, amatininkų. Tai prancūzų šokiai gavotas, burė, anglų žiga ir kiti. Smagios liaudiškos to meto muzikos pavyzdžiu gali būti prancūzų kompozitoriaus P. Falezo „Šokis“.

Iš lėto tempo šokių populiariausi buvo pavana, sarabanda, čakona, pasakalija.

Pavana – lėtas, iškilmingas, išdidžių judesių šokis. Jį šokdavo išsipuošę, pasitempę šokėjai. Neatsitiktinai šokio pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio pavo – povas.

Nedaug kas žino, kad įžymaus italų astronomo Galileo Galilėjaus ttėvas Vinčensas Galilėjus buvo įžymus Renesanso kompozitorius ir muzikos teorekas, o kitas jo sūnus – Galileo brolis Mikelandželas Galilėjus ir anūkas Vinčensas Galilėjus gyveno Lietuvoje ir grojo Vilniaus kapelose. Tarp populiariausių Vinčenso Galilėjaus (tėvo) kūrinių yra „Pavana“ liutiniai.

Plačiai paplito ir iškilmingas, nuotaikingas ispanų šokis sarabanda. Jos variantai buvo čakona ir pasakalija. Ispaniškai pasacalle reiškia ėjimą gatve. Dažnai šiuo šokiu būdavo baigiamos metų šventės, sueigos ir pasilinksminimai. Pasakalijų muzika paprastai minorinė, tarsi perteikianti liūdną išsiskyrimo nuotaiką. Be to, jai būdingas ttaškuotas, tarsi šlubčiojimą primenantis ritmas. Mat tada einant šlubčioti buvę madinga.

Anksčiau figūrai patempti bei paryškinti formas būdavo nešiojami korsetai.

2003-iųjų Kristupo vasaros festivalis buvo išties įvairialypis, kartu turėjęs vienijančia programinę giją ir gan aiškius struktūros principus. Tradiciškai kame skambėjo kamerinė muzika, ttiesa, kameriškumą suprantant labai plačiai. Vyko ir šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertai su solistais, Tarptautinio jaunimo orkestrų pasirodymas, ir pianistų bei vargonininkų rečitaliai, kaip ir itin kameriškų duetų, tokių kaip gitara ir klavesinas arba akordeonas ir violončelė, vakarai.

Liepos 14-aja Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko itin neįprasto dueto – akordeono ir violončelės – duetas. Tiesą sakant, tai labiau buvo akordeono rečitalis, talkinamas violončelės. Vakaro kaltininkas – akordeonininkas Raimundas Sviackevičius, daugelio konkursų Lietuvoje bei užsienyje laureatas, aktyviai plėtojantis ir koncertinę veiklą, nors tik prieš dvejus metus baigęs mokslus.

Taip rimtai „pasikaustęs“ menininkas pateikė įdomią ir „kietą“ programą – bažnyčioje skambėjo šiuolaikinė muzika akordeonui. Jokių Piazzollas tango, jokių akordeono, kaip pramoginės muzikos instrumento, žymių, tačiau į rogramą įtraukti net du Sofijos Gubaidulinos religinės tematikos kkūriniai De profunds ir In core, kuriuos šiuo atžvilgiu galima vadinti žanro klasika.

Svekintina, jog atlikėjų gretose jau tampa normalu į savo programas įtraukti lietuvių muzikos. Tad ir Sviackevičius, talkinamas violenčelininko Edmundo Kulikausko, atliko tris lietuvių autorių kūrinius – Felikso Bajoro Duo interliudia, Nomedos Valančiūtės Atsisveikinimą su ginklais ir Anatolijaus Šederovo Sulamintos giesmės, taip pat pateikė mums visiškai nežinomų autorių Jurgeno Ganzerio, Heikkio Valpolos, Erikkio Jokineno ir Mikhailo Bronnerio opusų.

Programa buvo sudaryta taip, kad muzika akordeonui ir kartu paties instrumento galimybės aatsiskleistų kuo įvairiapusiškiau. O jos, kaip įsitikinome, išties plačios. Techniškai – tai labai paslankus instrumentas ir įvairiausių tembrų atspalvių! Pagaliau galima tiesiog pūsti orą, ir girdėsi paukščio sparnų plasnojimą! O kur dar derinimo su kitokiu violončelės tembru bei elektronikos niuansai. Žinoma, visa tai išryškėja, jei instrumentą prakalbina meistras.