Renesanso muzika

Renesansas atsirado Italijoje ir ten gyvavo XIV – XVIa. Kitose Vakarų ir Centrinėse Europos šalyse tęsėsi nuo XV iki XVIIa. Renesanso terminą, reiškiantį tam tikros kultūros atgaivinimą, atgimimą, pirmasis pavartojo italų dailininkas Dž. Vazaris 1550m. veikale „ Žymiųjų italų architektų, tapytojų, skulptorių gyvenimai.“ Muzikologijoje Renesanso terminą imta vartoti nuo XIXa.

Renesansas – Europos meno istorinis stilius, gyvavęs tarp viduramžių gotikos ir Naujųjų amžių Baroko. Jis bendras visoms to meto meno rūšims. Jo esmę apsprendžia humanistinė pasaulėžiūra, kultūros ir meno pasaulietiškėjimas, ryšiai ssu Antikos menu.

Antra vertus Renesansas – stilistiškai nevienalytė epocha: šalia pasaulietinio klesti bažnytinis menas, šalia realistinio – mistinis. Na, ir trečia vertus, Renesanso menas evoliucionuoja: išaugęs iš viduramžių tradicijų, jis savo saulėlydyje atveria naujos epochos – Baroko – vartus.

Apie muzikinio Renesanso istorines ribas yra įvairių nuomonių. Labiausiai paplitusi: Renesansas muzikoje prasidėjo XVa. viduryje. Tuo metu pradeda reikštis anglų ir Nyderlandų muzikinio Renesanso pradininkų Dž.Dansteiblo ir G.Diufai veikla, formuotis Nyderlandų polifoninė mokykla, renesansiškasis harmonijos ir grožio muzikoje idealas, griežtojo polifoninio stiliaus nnormos, perėjimas prie tolygaus, skambaus ir melodingo, taip vadinamo, eufoninio kontrapunkto (gr. eufonija – muzikos garsų darna). Renesasnso muzikoje pabaiga – XVIa. Tuo metu dar gyvuoja Romos ir Venecijos polifoninės mokyklos, baigiasi Palestrinos, Laso, Dž.Gabrieli, prasideda vėlyvųjų madrigalistų ir pirmųjų ooperų autorių kūryba. Nutolstama nuo muzikinio Renesanso principų: homofoninė faktūra, kontrasto principas ir t.t.

Renesanso stilius muzikoje formuojasi ir nyksta laipsniškai, bet tai vyksta geografiškai netolygiai. Italijoje Renesanso stiliaus tendencijas matome jau XIVa., Ars nova metu, o XV amžiaus Nyderlandų polifonistų kūryboje, kaip ir apskritai Šiaurės Europoje, dar tebegyvuoja viduramžių muzikos tradicijos.

Renesanso stilių muzikoje, kaip ir kituose menuose, suformavo naujosios visuomenės estetinės pažiūros ir estetiniai poreikiai.

Svarbiausieji – bendrieji Renesanso stiliaus bruožai:

1. Estetinis idealas. Renesansui buvo artimas Antikos estetinis idealas. Tai visų pirma – graži, protinga, gyvenanti pilnavertį gyvenimą asmenybė; pasaulio įvairovė ir harmonija. Renesanso piliečiui ir menininkui gražu tai, kas harmoninga, simetriška, raišku, saikinga. Apibendrinant galima pasakyti, jog vyrauja statiškai išreikšto grožio koncepcija.Tačiau toji statika yra išoriška. Ji pilna vidinės gyvybės –– statiškai vieningame ir vienpusiškame, vokaliniame choriniame, muzikos kūrinyje skamba judrus imitacinis kontrapunktas, intensyvus vidinis intonacinis plėtojimas. Beje, vėlyvojo Renesanso (XIVa. pab.) estetinis idealas ir turtėja, ir keičiasi. Vis daugiau dėmesio skiriama žmogiškų jausmų ir aistrų išraiškai, nuotaikų ekspresijai. Todėl vis labiau yra gražu tai, kas veržlu, kontrastinga, dinamiška, ekspresyvu. Tačiau tai nesugriauna bendrųjų Renesanso estetinio idealo nuostatų. Jų išraiška yra epinė – lyrinė.

2. Meninės temos. Bendroji tendencija: tematikos pasaulietinimas ir įvairėjimas. Vyraujanti tematikos triada: žmogus, pasaulis, Dievas. Meno kūriniuose vaizduojamos, aaprašomos ir išreiškiamos žmogaus didybės ir ydų, pergyvenimų ir jausmų, aplinkos ir buities, herojų ir prastuomenės gyvenimo meniniai vaizdai. Ypač išraiškinga ir poetiška tampa meilės lyrika, kurios pradininku laikomas didysis Petrarka ir kurio tekstais muziką kūrė visi žymiausieji Renesanso kompozitoriai (jų tarpe ir Palestrina). Kadangi Renesanse ir toliau labai reikšminga bažnytinė muzika, tai joje didingai ir jautriai išreiškiami biblijiniai siužetai, Dievo garbinimo ekstaziška nuotaika. Renesanso muzikoje sutinkame ir gamtos meninių vaizdų (aido, nakties, audros, arkadiško krašto, t.y. civilizacijos nepaliestos, visuotinės idilijos ir pan.), išreikštų pastorališkai ir subtiliai. Renesansui būdinga ir buitinė, proginė, riteriška, mitologinė, net fantastinė tematika.

3. Kūrybinis metodas.Vyrauja racionalistinis metodas, grindžiamas apskaičiavimu, išprotavimu. Tai nenuostabu, žinant, kad Renesanso muzika – tai, visų pirma, griežtojo polifoninio stiliaus, kuriamo pagal visuotinai priimtas taisykles, menas. Tačiau pasaulietinėje muzikoje daug išmonės, laisvo, intuityvaus kūrybinio prado. Labai populiarus yra parodijavimo (transkribavimo) metodas: savo arba kitų autorių kūrinių perkūrimas, išplėtojimas, aranžavimas arba jų medžiagos panaudojimas naujam kūriniui sukomponuoti. Tai buvo anaiptol nepeiktina praktika, niekas net nemanė jos laikyti plagijavimu.

4. Žanrai ir formos.Renesanse vienodai sėkmingai gyvuoja bažnytiniai ir pasaulietiniai, kurių vis daugėja, monumentalūs ir smulkūs, kurie vis įvairėja ir gausėja, žanrai. Susiformuoja savarankiški instrumentiniai žanrai. Šalia „rimtųjų“ žanrų vis labiau plinta „lengvieji“ – dainos, buitinės pjesės, šokių mmuzika.

Bažnytinės profesionaliosios muzikos svarbiausias žanras lieka mišios ir motetai, o bažnytinės buitinės muzikos – lauda. Tačiau dabar mišios ir motetai daug labiau išplėtoti ir kuriami naudojant imitacinę techniką. XVIa. viduryje mišios, iki tol kurtos grigališko choralo pagrindu su neišvengiamu cantus firmus tenore (vad. cantus firmus mišios), užleidžia vieta mišioms, pagrįstoms tematinės medžiagos imitavimu visuose balsuose. Visos mišių dalys rašomos vienoje tonacijoje (dermėje) ir grindžiamos tos pačios temos varijantais. Nuo XVa. vidurio į vieną uždarą visumą apjungiamos visos 5 mišių dalys, ir šis žanras tampa cikliniu.

Renesanso motetas vadinamas naujuoju (nuo XVa.). Jame naudojamas tik vienas tekstas, dažniausiai lotyniškas. Kiekvienam teksto posmui ar eilutei parenkama nauja tema, intonaciškai gimininga pirmajai. Temos plėtojamos per visus balsus.

Tarp posmų ar eilučių vengiama cenzūros, todėl sukuriamas ištisinio muzikos plėtojimo įspūdis. Posmų pabaigoje neretai pereinama į homofoninę faktūrą.

Pagrindiniai pasaulietinės vokalinės daugiabalsės muzikos žanrai buvo dainos: polifoninės – prancūzų šansona, rondo; italų – kancona, madrigalas (dažnai išaugantis į savotišką chorinę poemą); homofoninės – italų frotola, vilanela; ispanų – viljaneska; vokiečių – Lied.

Buityje, dvarų aplinkoje labai plito ir soliniai kūriniai balsui su styginio instrumento, liutnės ar violos, pritarimu. Labai dažnai tai buvo tiesiog daugiabalsių kūrinių aranžuotės.

Renesanso epochoje susiformavo savarankiška profesionali instrumentinė muzika. Tai reiškė grynosios mmuzikos eros pradžią. Beje, instrumentiniai žanrai dažnai perimdavo vokalinės polifoninės muzikos tradicijas ir formas. Svarbiausieji instrumentinės muzikos žanrai buvo: polifoninės kanconos, ričerkarai; improvizacinės pjesės – preliudai, fantazijos, tokatos.

Renesanse sužydėjo šokio menas. Imta leisti šokių natų rinkiniai, atsirado pirmieji profesionalūs šokių mokytojai. XIII – XIVa. rašytinė šokių muzika yra vienbalsė, nuo XVa. daugiabalsė. Populiariausi šokiai kilę iš Italijos: goljarda, kuranta, pasameco, saltarela. Paplitę buvo prancūzų branlis, ispanų pasakalija ir pavana, anglų žiga, vokiečių alemanda.

Vienbalsė vokalinė ir šokių muzika ypač skatino homofoninio stiliaus formąvimasi, simetriškumo, kadenciškumo, struktūros kvadratiškumo, rondiškumo ir repriziškumo principus, kuriais bus grindžiama vėlesnių epochų muzika.

Renesanso muzikoje vyravo 2 formos tipai: posminė – varijantinė ir posminė (strofinė). Pirmoji, kuriai būdingas varijantinis ištisinis muzikinės medžiagos plėtojimas, būdinga visų pirma stambiems polifoniniams bažnytinės muzikos žanrams; antroji, kuri grindžiama refreno kartojimu, rondiškumo ir net repriziškumo principu, būdinga pasaulietinei, homofoniškai smulkių žanrų muzikai. Neretai sutinkama ir mišri forma.

5. Muzikinė kalba. Renesanso epochoje irsta senovinių dermių sistema. Šalia dorinės, fryginės ir miksolydinės vis dažniau naudojamos eolinė ir joninė dermės. Pradeda formuotis mažoro – minoro sistema. Vyksta subtili ir vis drąsesnė diatonikos chromatizacija, leidžianti kurti ekspresyvesnę muziką. Vietoje viduramžių kvartos ir kvintos intervalų, muzikos skambesio norma tampa tercija, seksta. Harmonijos pagrindu tampa tercinės sandaros sąskambiai (trigarsis). Formuojasi

harmoninės kadencijos. Didėja garsų ir akordų tarpusavio traukos reikšmė, o tuo pačiu ryškėja akordų funkciniai santykiai. Harmoniniam mąstymui formuotis ypač didelės reikšmės turėjo homofonijos iškilimas. Atsirado kūrinių, pagristų vien akordine faktūra.

Tuo pat metu vokalinėje – polifoninėje (pirmiausiai – bažnytinėje) muzikoje vyrauja chorinis dainavimas a cappella ir griežtasis polifoninis stilius. Jam būdinga: lygus, natūralus skambėjimas; diatoninė, nuosekli, be didelių šuolių melodika; patogus diapazonas, patogūs intonuoti intervalai, intonacijos; nesudėtinga lygių verčių beakcentinė ritmika; konsonansiniai sąskambiai. Todėl tai – skaidraus, ramaus ir lygaus sskambėjimo stilius. Jo priemonės tarnavo svarbiausiam tikslui – daugiabalsio kūrinio vieningumui pasiekti. Tam tikslui tarnavo ir daugiabalsės muzikos.

6. Komponavimo technika. Polifoniniuose kūriniuose įsivyrauja imitacinė technika, kurioje cantus firmus praranda savo „vienijantį“ vaidmenį. Su juo elgiamasi vis laisviau: jis tai įvedamas, tai išnyksta kūrinio bėgyje, išskaidomas skirtinguose balsuose, keičiamas polifoniškai, pradedamas nuo skirtingų laipsnių ir t.t. Pagaliau atsiranda kompozicijos be cantus firmus. Jose imituojama nebe visa melodija, o tik jos pradinės, charakteringiausios intonacijos. Imituojama nebe unisonu ar oktavos, o kvartos – kvintos iintervalais.Polifoniniuose kūriniuose atsiranda vis daugiau homofoninių epizodų. Tokiu būdu kūryboje atsiranda galimybė „išradinėti“ muzikoje įvairią – polifoninę, harmoninę, mišrią – techniką, komponavimo priemones, metodus ir pan. Tas „išradinėjimas“ taps viena svarbiausių visų vėlesnių epochos problemų, beje, neretai nustelbiančių estetines – iidėjines, prasmines (vad. turinio) problemas.

Renesanso muzikoje vyko intensyvios erdvinio garsų formavimo paieškos, nauji faktūriniai sprendimai: ištisinio imitavimo principas, laisvas balsų įvedimas ir išvedimas, chorų sąšaukos, aido efektas, vokalinių ir instrumentinių epizodų priešpastatymas.

Nemažai naujų Renesanso muzikos reiškinių buvo įkvėpti Antikos idėjų: vėlyvųjų madrigalų chromatizavimas susijęs su Antikos mokymo apie chromatizmus ir enharmonizmus restauracija; pitagorietiškąjį derinimą pakeičiant grynuoju buvo remiamasi Ptolemėjo ir Aristokseno intervalų apskaičiavimais; opera ir baletas gimė mėginant rekonstruoti Antikos menų sintezę ir atgaivinti tragediją. Taip pat Renesanso muzika peremė ir tęsė nemažai viduramžių muzikos tradicijų ir principų. Muzika ir toliau nagrinėjama kaip mokslas vienoje gretoje su aritmetika, geometrija ir astronomija.

Vienijamos bendrastilistinių dėsningumų, Renesanse aktyviai formavosi vadinamosios nacionalinės polifoninės mokyklos, net atskirų regionų ar miestų polifoninės mokyklos. Stiliai bei žžanrai skyrėsi socialinėmis funkcijomis: liaudies ir „mokslinė“, bažnytinė ir pasaulietinė, mėgėjų ir profesionalų muzika. Pagaliau, Renesanse klostėsi ir individualūs stiliai, tiesa, dar nešiuolaikine prasme.

Tačiau visa toji stilistinė įvairovė negriauna bendrojo, vieningo Renesanso muzikos stiliaus, tapusio tikrai pirmuoju epochiniu stiliumi, kurio muzika gyvuoja ir yra mėgiama ar net dievinama ir šiandien. Nors dėmesys Renesansui labai sumažėjo XVII – XIXa., kai muzika audringai vystėsi ir nuolat evoliucionavo. Tačiau, kai tradicinės (tiksliau: derminės – tonalinės) muzikos evoliucija atėjo į aklavietę XIXa. pab. –– XXa. pr., tas dėmesys Renesanso kūrybai vėl labai išaugo.

Svarbiausios Renesanso polifoninės muzikos mokyklos

1. Nyderlandų mokykla (XVa. – XVIa.). Nyderlanduose klestėjo savita literatūra, architektūra, garsios tapybos ir muzikos mokyklos.

Nyderlandų polifoninės muzikos mokykla susiformavo iš flamandų, anglų ir prancūzų muzikos šaltinių. Ji buvo viena svarbiausių tarptautinės reikšmės Renesanso muzikos krypčių. Nyderlandų mokykloje susiklostė griežtasis polifoninis stilius su jam būdingu choriniu dainavimu a cappella, lygiu balsų judėjimu, paprasta melodika, diatoniška harmonija, išvystyta imitacine technika ir sudėtingu kontrapunktu. Svarbiausieji žanrai buvo: mišios, motetai, polifoninės šansonos bei madrigalai, frotolos, vilanelos, kanconetės (t.y. dainos). Nyderlandų sukurti polifoninio komponavimo principai tapo universalūs. Dalis jų yra naudojama ir XXa. kompozitorių.

Pirmosios Nyderlandų mokyklos kartos atstovai ir tos mokyklos pagrindėjai buvo G.Diufai ir Ž.Benšua; antrosios – J.Okehemas ir J.Obrechtas; trečiosios – Ž.Depre ir ketvirtosios – O.Lasas.

2. Romos mokykla gyvavo XVIa. – XVIIa., taigi chronologiškai, o ir stilistiškai peržengė Renesanso ribas. XVIa. Romos mokykla išreiškė Kontrreformacijos dvasią ir buvo konservatyviosios katalikų bažnytinės muzikos citadelė. Būtent čia labiausiai buvo saugomos griežtojo stiliaus normos ir tradicijos. Romos mokykla veikė Vatikane, Šv.Petro katedroje. Žymiausiuoju jos atstovu buvo Džovanis Pjerluidžis da Palestrina – dar jis vadinamas „bažnytinės muzikos išgelbėtoju“.

3. Venecijos polifoninė mokykla susiklostė Venecijoje XVIa. Jos centras buvo garsioji Šv.Morkaus katedra. Mokyklos pagrindėjas – A.Vilartas, Venecijos mmokyklos atstovai buvo naujos Renesanso estetikos ir naujo stiliaus puoselėtojai. Jiems buvo svetimas Romos mokyklos muzikos poetiškasis asketizmas. Savo kūryboje venecijiečiai įtvirtino turtingą, spalvingą, puošnų skambėjimą, ryškius vaizdingus kontrastus, choro tutti ir solistų, instrumentų ir vokalo epizodų kaitą bei dviejų chorų sąšauką. Taigi Venecijos mokykloje buvo sukurtas vokalinės polifonijos monumentalus, teatrališkas, dekoratyvinis stilius. Jis gimė sujungus nyderlandų ir italų muzikos pasiekimus bei tradicijas. Išskirtinis jo bruožas – drąsus, išbaigtas instrumentų naudojimas ypač chorinėje muzikoje. Tai nestebina, žinant, jog Venecijoje – stambiame jūrų mieste -valstybėje – labai populiarios buvo šventės, karnavalai.

Venecijiečiai (K.de Rorė, N.Vičentino) chromatizavo madrigalą, o puošnios, ekspresyvios daugiabalsės kanconos ir kanconetės turėjo įtakos formuojant madrigališkąją komediją ir venecijietiškos operos arijas. Labai svarbūs venecijiečių pasiekimai vargonų muzikoje. Čia ypač puoselėtas ričerkaro žanras, iš kurio vėliau išaugs tobuliausias polifoninės muzikos žanras – fuga.

Vienu žymiausių Venecijos mokyklos atstovų, ričerkarų kūrėju buvo Džovanis Gabrielis.

Venecijos mokyklos pasiekimai turėjo didelės įtakos kitų šalių (pirmiausiai – Vokietijos) XVI – XVIIa. muzikai. Jos pasekėjais buvo H.Hasleris, M.Pretorijus, H.Šiucas.

Venecijos mokykla įtakojo ir venecijietiškos operos formavimąsi, kurios žymiausiais atstovais XVII –XVIIIa. buvo K.Monteverdis, F.Kavalis, A.Čestis, A.Kaldara, A.Vivaldis, B.Galupis. Taigi Venecijos polifoninė mokykla kilo Renesanso epochoje, įtakojo jo muzikos stilių ir įsiliejo į Baroko stilistinę sistemą pati ir formavusi jją.

Populiariausi Renesanso vokalinės pasaulietinės muzikos žanrai

Šansona (pranc. chanson) – plačiausia prasme tai visų laikų ir žanrų prancūzų daina. Renesanso epochoje – tai daugiabalsė polifoninė prancūzų daina, apibendrinusi liaudies, trubadūrų, G.de Mašo kūryboje susiklosčiusią dainos tradiciją ir Nyderlandų polifoninio stiliaus patyrimą ir tapusi vienu reikšmingiausių Europos to meto vokaliniu žanru. Prancūzijoje jos žymiausiu kūrėju buvo Klemanas Žanekenas.

Šansonų tematika ir pobūdis labai įvairūs: buitinės, žanrinės, iliustracinės („Medžioklė“), lyrinės, meilės, satyrinės. Naudojami liaudies ir poetų tekstai, populiarios melodijos (kartais kelios vienu metu). Dažnai rašomos kanono forma. Nevengiama drąsaus eksperimentavimo, chromatizmų. XVIa. II pusėje išplito akordinės – harmoninės sandaros šansonos, kuriose svarbiausiuoju balsu tapo nebe tenoras, o sopranas. Iš tokių šansonų , kurios buvo iš esmės homofoniškos, išaugo solinės dainos su instrumentiniu (liutnės, klavišinių) pritarimu. Prancūzijoje jos buvo vadinamos „dvaro dainomis“.

Frotola (it. frottola – liaudies dainelė, pokštas, išmislas) – italų, liaudiškos kilmės daugiabalsė daina, populiari XV-XVIa. Frotolos buvo labai paplitusios buityje: karnavaluose, šventėse, teatriniuose vaidinimuose, dvaruose ir namuose. Naudojami liaudies ir poetų (net Horacijaus, Ovidijaus) tekstai. Siužetai – lyriniai, meilės, proginiai. Frotolos dažniausiai 4 balsų, homofoninės – harmoninės sandaros, kur vyrauja viršutinis balsas. Joms nesvetimi disonansai. Forma – įvairi, neatsiejama nuo poetinės eilėraščio formos, jai būdingas repriziškumas, posmiškumas, pakartojimai. Frotolas retai kūrė polifonistai.

Žymiausi autoriai M.Kara, Ž.Deprė, H.Izakas.

Vilanela (it. villanella – kaimo daina) – liaudiškos kilmės XV – XVIa. italų daina. Ji susiformavo Neapolyje. Dažniausiai tai 3 balsų, homofoninio pobūdžio, turinti šokio bruožų, kupletinės – posminės formos daina. Atliekama a cappella arba pritariant liutnei. Viena jos ypatybių – kvintų paralelizmai. Turinys labai įvairus: satyrinės, jumoristinės, lyrinės, meilės, žaidimų ir kt. Žymiaui kūrėjai – Dž.D.da Nola, B.Donato.

Vilanelos atmaina Ispanijoje – viljaneska, Prancūzijoje – villanelle.

Madrigalas – svarbiausias ir tobuliausias Renesanso muzikinis – poetinis žanras. BBuvęs populiarus XIVa., vėliau – XVa.– jis išnyko iš kompozitorių praktikos ir vėl atgijo XVIa., kaip 4-5 balsų vokalinis kurinys a cappella, rašomas laikantis griežtojo stiliaus polifonijos normų. Madrigalų tekstais labai dažnai būdavo žymiausių poetų – Petrarkos, Bokačo, T.Taso, Dž.Marinos – populiarūs lyriniai eilėraščiai.

XVIa. pabaigoje L.Marencijo, K.Džezualdo, K.Monteverdžio kūryboje madrigalas tapo ypač emocionaliu ir išraiškingu žanru. Jame imta naudoti turtinga muzikinė kalba, pilna drąsių chromatizmų, nelauktų disonansų, ryškių ritminių ir faktūrinių, dinaminių kontrastų. Dažnai jis grindžiamas ištisinio vystymo polifoninėmis fformomis. Madrigalas tapo ekspresyviu ir drauge lyriniu, teatralizuotu arba artimu dainai, bažnytiniu (tiksliau – dvasiniu, religiniu) arba ryškiai pasaulietiniu, polifonizuotu arba homofoninės – harmoninės sandaros, kupletinės arba reprizinės formos, dermiškai artimu mažorui – minorui, – t.y. įvairialypiu ir prasmingu poetiniu –– muzikiniu žanru. Madrigalus kūrė Anglijoje ir Prancūzijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje, Nyderlanduose ir Lietuvos – Lenkijos karalystėje.

Vienas žymiausių vėlyvojo Renesanso madrigalistų buvo Klaudijus Monteverdis.

XVIa. pab. – XVIIa. pr. madrigalas vis labiau virsta koncertiniu, draminiu žanru ir tampa madrigalinės komedikos pagrindu. Tai buvo chorinė kompozicija komedijos pjesės tekstu ir madrigalinio pobūdžio muzika. Visos veikėjų partijos, tame tarpe ir monologai, buvo atliekami daugiabalsio ansamblio. Manoma, kad, atliekant madrigalinę komediją, pantomimos pagalba buvo vaidinamas ir siužetas. Komedijinių (butoninių) scenų deklamacinis stilius, monologų ir duetų dramaturgija paruošė operos elementus.

Madrigalinei komedijai įtaką darė kitas italų draminis – muzikinis žanras – komedija del arte, t.y. kaukių komedija. Ji gyvavo nuo XVIa. iki XVIIIa. I pusės. Jos herojai buvo tipiški personažai: tarnai, lyriniai herojai, komiški nevykėliai, sseniai ir t.t. Spektakliai buvo improvizuojami pagal tipiškas siužeto schemas; muzika buvo intermedinio pobūdžio (įterptinės dainos, šokiai, instrumentiniai numeriai). Su kaukių komedija buvo susijusi dvaro baleto, pantomimos plėtotė ir XVIIIa. opera bufa. Kaukių komedijos personažai ir siužetinės schemos atsispindėjo XVIIIa. ir XXa. kompozitorių kūryboje.

Renesanso instrumentinė muzika

Renesanso instrumentinė muzika tikrai savarankišką gyvenimą pradėjo tik epochos pabaigoje – XVIa. II pusėje. Sparčiausiai plito vargonų ir liutnės solinė muzika, lėčiau plito ansamblinė kūryba. XVIa. instrumentarijus pakankamai turtingas: strykiniai ir pirštiniai styginiai instrumentai (viola, ccistra, liutnė); mediniai ir variniai pučiamieji (išilginės fleitos, obojaus prototipas – šalmėjas, fagotas, trimitas, trombonas), įvairūs mušamieji, jų tarpe ir litaurai.

Viena instrumentinės muzikos sfera buvo glaudžiai susijusi su vokaline polifoninės muzikos tradicija. XVIa. pasirodė polifoninių kūrinių su pastaba „dainuoti arba groti“ . Tokios muzikos svarbiausiais žanrais buvo kanconos, ričerkarai, iš dalies – fantazija. Vienu svarbiausių instrumentų – vargonai.

Kita instrumentinės muzikos sfera tai buitinės, šokių, homofoniškos kūrybos stichija.Be instrumentinių šokių populiariausiais žanrais čia buvo preliudai, tokatos ir iš dalies fantazijos. Bene tipiškiausiu tos sferos instrumentu buvo liutnė.

Labai dažnai tos dvi sferos susipindavo: liutne buvo atliekami ir polifoniniai kūriniai, šokių muzikoje nevengta polifoninės technikos; savo ruožtu, vargonams imta rašyti populiarių dainų varijacijas; abiejų sferų kūriniams vis labiau darėsi būdingas improvizaciškumas.

Kancona kilo iš vokalinio to paties pavadinimo žanro. Tai buvo imitacinės polifoninės sandaros vienatemė arba daugiatemė pjesė. Savo forma ji analogiška ričerkarui. Ilgainiui įsivyravo vienatemė koncona. Jos tema buvo metroritmiškai varijuojama. Kai kur kanconas vis dažniau imta vadinti fugomis. Renesanse gimusi instrumentinė kancona evoliuciją baigė Bacho kūryboje.

Fantazija – laisvos formos, polifoninės sandaros, improvizacinio pobūdžio pjesė liutnei, klavyrui. Suklestės vėlesnėse epochose.

Tokata – grynas instrumentinis žanras, atsiradęs XVIa., kaip vargoninių mišių įžanga, savotiškas preliudas, improvizacinio pobūdžio. Nebūdinga tema ir polifoninis plėtojimas. Tai akordinis – ffigūracinis žanras.

Preliudas – nedidelė improvizacinė pjesė, artima fantazijai, arba ciklinio kūrinio (preliudo ir fugos, siuitos) įžanga.

XVIa. iškilo Ispanijos, Italijos vargonų muzikos mokyklos. Plačiausiai paplitusi buvo liutnės muzika. Liutne buvo pritariama dainai, grojama šokių muzika, polifoniniai kūriniai. XVIa. pabaigoje liutnės muzika darosi labai virtuoziška, koncertiška. Žymus liutnistas buvo Bakfarkas, dirbęs ir Vilniuje Žygimanto Augusto II dvare.

Anglijoje ir Prancūzijoje konkurenciją liutnei sudarė verdžinalio ir klavesino muzika. Klavesinas buvo sukonstruotas XVa. Tai buvo techniškas instrumentas, tačiau jo garso tembras buvo sausas, o pats garsas – greitai gęstantis. Tad juo nebuvo galima groti legato ar išgauti dinaminių niuansų. Klavesinu buvo grojama solo ir ansambliuose. Verdžinalis – nedidelio klavesino rūšis. Juo mėgo groti moterys – mėgėjos (manoma, jog iš čia instrumento pavadinimas).