Roko istorija ir poveikis

Roko istorija

Roko muzika (Rock And Roll) išaugo iš amerikietiškojo kantri ir bliuzo tradicijų. Nuo pat susikūrimo pradžios rokas kovojo už savo vietą muzikos pasaulyje ir palaipsniui keitėsi. Kai kas išliko, kai kas, keičiantis laikotarpiams, išnyko. Ši muzika – kurkas gilesnė nei pop, nes daugumos atlikėjų dainose – jų pačių išgyvenimai, jausmai, emocijos. Skirstoma daugybė roko rūšių, tokių, kaip klasikinis, sunkusis, punk ar acid, tačiau bendri bruožai tie patys – gitaros, būgnai ir, svarbiausia, prasmingi dainų tekstai. Stilius ir įvaizdis nėra ppagrindinis dalykas, vertinant roko grupę ar atlikėją.

Rokas – tai muzikos stilius, padovanojęs mums tokius legendinius kolektyvus, kaip The Beatles, U2, Aerosmith, Guns’n’roses, The Rolling Stones bei Queen. Nepamirštami ir solo atlikėjai – Eric’as Clapton’as, rok’n’rolo karalius Elvis Presley, Bob’as Dylan’as, Jimi Hendrix’as bei Billy Joel’as. Lyginant su pop muzika, rokas skiriasi ir tuo, jog šios muzikos atstovai – kartu ir puikūs muzikos išpildytojai, ir labai įdomios, stiprios bei splavingos asmenybės. Pažymėtini The Beatles nariai – John’as Lennon’as, Paul’as McCartney, GGeorge Harrison, U2 lyderis – aktyvus kovotojas už žmonių teises ir laisves Bono, The Rolling Stones vokalistas – Mick’as Jagger’is, Queen legenda – Freddie Mercury. Šie žmonės išlieka žmonių širdyse ne tik kaip mylimų grupių nariai, bet ir kaip nepamirštamos aasmenybės.

1951-1952 metais jaunas Vakarø Amerikos dainininkas Richard’as Little pradëjo daryti pakeitimus juodaodþiø ritmo ir bliuzo byte ( nuolatinë pasikartojanti pulsacija. Pakaitomis sutrumpintais(syncope)ritmais, iðgaunamais muðamaisiais ir bosine gitara..

1954-55 m. ðios muzikos formà ir technikà ásisavino vienas jaunas gitaristas. Kalbama apie jaunà baptistà ið Pietø, gavusá muzikiná iðsilavinimà parapijos chore ir suþavëjusá visus savo talentu ir puikiu balsu. Tai Elvis Presley. Anksèiau niekam neþinomas, iðgarsëjo asmeniniu paauglio maiðtu prieð puritoniðkà“biblijinës juostos”(“bible belt”. JAV Pietø ir Vidurio vakarø sritis, kur dominuoja paþodinis ir rigoristinis Biblijos aiðkinimas) morale, praktiðkai ágyvendinæs paaugliø troðkimà atmesti savo aplinkos religinius ir seksualinius tabu. Elvis jautë malonumà dirgindamas minià ne tik muzika ir þodþiais, bet labiausiai nepadoriais ir provokuojanèiais judesiais, lydinèiais jo dainas. Jau paèioje pradþioje jis gavo pravardæ ““Elvis the Pelvis”(Elvis subinë) dël energingø dubens judesiø per koncertus.

Kaip ten bebûtø, jis iðgarsëjo ir buvo oficialiai pripaþintas, pasirodæs En Sullivan show 1956 m. Daugeliui tai buvo kaip perkûnas ið giedro dangaus. Nors kinooperatoriai ir ëmësi “apsaugos priemoniø”, filmuodami tik jo veidà ir liemená, jie negalëjo sutrukdyti plisti Elvis Presley “ revoliuciniam kvietimui”. Galas seksualiniams draudimams, galas instinktø slopinimui, galas tam socialiniam blizgesiui, kuris kliudë jaunimui paðëlusiai ir laisvai reikðti savo seksualumà!

Staiga tapæs minios didvyriu, jis ágyjo nenuginèijamà “Rokenrolo karaliaus” ttitulà. Jo ðlovë ir garsas pavertë gerbëjus á dievintojus, nes Elvis buvo kulto objektas ir gyvas, ir po mirties. Kibirkðtis áþiebë jaunimo seksualinës revoliucijos liepsnà: kito gyvenimo áproèiai, vyko drabuþiø devëjimo revoliucija, pradëta auginti ilgus plaukus.Elvis tapo jau nebe vardu ar asmeniu, o prieðiðkumo tëvams, auklëtojams, dvasiðkiams, policijai, t.y. bet kokiai valdþiai – simboliu. Nuo 1956 iki 1960 m. deðimtys tûkstanèiø jaunø vaikinø ir merginø uþtvindydavo stadionus, kur pasirodydavo Elvis Presley. Èia bûdavo siautëjama, èia vykdavo masinë isterija, seksualiniai ekscesai, ypaè tarp jaunø mergaièiø. Vyko nevaldomas mini ðëlsmo procesas, prieð kurá valdþia jautësi bejëgë.

Suvokdamas savàjá simbolio statusà, ir savo poveiká primityviems jaunimo instinktams, Elvis ryþtingai skatino visokius jaunimo sambrûzdþius visame pasaulyje prieð ávairius draudimus ir valdþià. Kaitindamas maiðtingus jaunimo instinktus, ir pats degdamas“vitaline” ugnimi (.ir pats sudegdamas. Ájunkæs á narkotikus, anksti iðsieikvojo ir pasitraukë ið scenos. Taèiau sulaukæs keturiasdeðimties, vël desperatiðkai bandë sugráþti. Ne pagal amþiø pasenæs, nesveikai nutukæs, su peruku ir maskaradiniais rûbais – buvæs dievaitis, dabar senas klounas, paskutiniu plykstelëjimu ir baigë savo gyvenimo kelià. Kaip ir daugelis sekusiø juo.). Jis iki pat galo eksploatavo laisvos erotinës meilës tema bei filosofija. Tai ir buvo pirmosios rokenrolo evoliucijos pasaulyje fazës esmë.

Roko muzikos struktūra

Gerą muziką apibrėžia pusiausvyra tarp pagrindinių elementų: mmelodijos, harmonijos, ritmo. Gali būti paminėti ir kiti aspektai, tokie kaip forma, dinamika, tekstas, praktikavimasis, tačiau mūsų studijoje apsiribosime trimis minėtais. Roko muzikoje ši tvarka pažeidžiama: dominuoja ritmas, vėliau eina harmonija ir galiausiai melodija.

Roko ritmas. Rokas pakeičia bendrą smūgių tvarką. Labiausiai pabrėžiamas ketvirtas smūgis , taip pat – antras:

/vienas, DU, trys, KETURI/

Pagrindinė roko problema – nepaliaujamas ir dominuojantis ritmas, sukeliantis hipnozinį efektą. Bob Larson, buvęs populiaraus roko atlikėju, tad turėjęs galimybę su juo susipažinti, nurodo, kad “moraliniu ir dvasiniu požiūriu reikėtų svarstyti tai, kad pasikartojantis ir sinkopuotas ritmas taip nustelbia kitus muzikos elementus, jog daina tampa seksualiai traukianti ir fiziškai jaudinanti.

Pasak Tim Fisher, “gera muzika yra gera tvarka, palaikoma pritaikytos harmonijos, sustiprinama tvirto ir nuoseklaus ritmo. Koncerų muzika (pvz., simfonijos ar kita instrumentinė muzika), kartais nukrypsta nuo šios sistemos, norint pademonstruoti kompozitoriaus talentą ar atlikėjo miklumą. Tačiau, kalbant apie krikščionišką muziką, svarbi sąsaja su žodžiais. Norint, kad žodžiai derintųsi prie muzikos, tvarka aiški: melodija, harmonija, tada ritmas.”25

Būtina paaiškinti, kad tvirtas ir nuoseklus ritmas čia nereiškia per daug akcentuoto ritmo, būdingo rokui.

Smarkus ritmas. Roką nuo kitų muzikos stilių skiria ritmo pabrėžimas. Tai pripažįstama ir muzikų. Gene Grier knygoje “A Conceptual Approach to Rock Music” sako: “Ritmas – svarbiausias ir ppagrindinis roko elementas, klausydamiesi susisiejame su ritmu.” Taip jis pataria, kaip parašyti gerą roko dainą:

“Nustatykite takto metrą.

Nuspręskite, kokia akordų seka.

Sukurkite melodiją.

Parašykite žodžius.

Šis paaiškinimas akivaizdžiai parodo, kad roko muzikos elementų seka atvirkščia tinkamos muzikos sekai.

Nepaliaujamas roko ritmas paaiškina, kodėl jo muzika veikia labiau, nei žodžiai. Sociologas Simon Frith teigia, kad “į žodžius, jei jie iš viso pastebimi, dėmesys atkreipiamas tik po to, kai muzika padaro įtaką.

“Roko fiziologijoje” aiškiai parodomas muzikinis roko poveikis: “Studijų išvados dvejopos. Pirmiausia, žodžiai čia mažiausiai turi reikšmės. Ar žodžiai netinkami, ar nekenksmingi, paremti Šventu Raštu, bendras neurofiziologinis roko poveikis lieka toks pat. Tad nėra tokio dalyko, kaip krikščioniškas rokas, kuris iš esmės skirtųsi savo poveikiu. Antra, trumpai klausantis sumažėja imlumas bendraujant, o ilgai klausantis roko greičiausiai net silpsta kairiojo smegenų pusrutulio kognityvinių įgūdžių atkūrimas. Klausydamiesi roko turėtume tikėtis, kad kils pavojus mūsų sugebėjimams priimti ir perteikti Bibliją, nuosekliai melstis, studijuoti Raštą.”

Roko ritmo poveikis.

Daug mokslinių tyrimų kalba apie psichologinį, fiziologinį, socialinį negatyvų roko ritmo poveikį žmonėms ir gyvūnams.

Svarbi priežastis, kodėl rokas išskirtinai veikia kūną, yra jau minėta ritmo struktūra. Pabrėžiant paskutinį takto garsą, muzika tarsi sustoja ir vėl prasideda. Taip klausytojas nesąmoningai priverčiamas sustoti kiekvieno takto pabaigoje. Tai priešinga taip vadinamam daktiliniam ar valso ritmui, kuris atspindi

širdies ir viso kūno ritmą.

Psichiatras Verle Bell aiškina, kaip rokas sukelia priklausomybę: “Muzika, nesuderinta ritmu ir akordais, sukelia adrenalino išsiskyrimą. Gera muzika pasižymi matematinėmis taisyklėmis, kai nusiraminama, padrąsinama, jaučiamasi “saugiai”. Pasak muzikų roko klausytojai patiria priklausomybę.

“Kaip nesąžiningi ‘dietų’ gydytojai, pripratinę savo klientus prie amfetaminų, kad užtikrintų tolesnę priklausomybę, muzikai žino, kad nesiderinančią muziką perka ir pirks. Kaip ir visoms priklausomybėms esant, atsiranda tolerancija – muzika, anksčiau jaudinusi, daugiau nebepatenkina. Muzika turi tapti vis čaižesnė, garsesnė, labiau disonuojanti. Pradedama lengvu rroku, tada – rokenrolas, sunkusis metalas.

Roko muzika ne girdima, o jaučiama.

Roko muzika turi psichiką keičiančią galią, nes, kaip Bob Larson teigia, “ji parašyta labiau jausti, o ne girdėti – siekiama ‚atbukinti‘ klausytojo dėmesį. Roko atlikėjai stengiasi išgauti garsą nuobodžiu, pastoviu, sunkiu ir pulsuojančiu ritmu, kai į žodžius neatsižvelgiama.”

Kai melodija pavaldi pulsuojančiam, nepaliaujamam ritmui, sukeliamas hipnozinis efektas, klausytojai praranda ryšį su realybe. Bob Larson teigia: “Pastovus beldimas verčia pasinerti į svajones, taip prarandamas ryšys su realybe, taigi – ir su vvertybių sistema. Bet koks monotoniškas, užsitęsęs, ritmiškas garsas sukelia įvairias transo būsenas. Objektyviam stebėtojui akivaizdu, kad šokantys paaugliai dažnai yra hipnoziniame transe. Suslipnėjus psichikos savikontrolei, blogis gali paveikti labai lengvai. Užhipnotizuotas klausytojas gali sutikti su bet kokiu pasiūlymu”

Nuo pulsuojančios roko mmuzikos įtakos kūnui negalima apsisaugoti, nes muzika kūną veikia tiesiogiai, apeidama psichiką. Marye Mannes sako, kad “rokas – nauja neraštingumo forma. Jaunimui ji patinka, nes jie labiau linkę jausti, užuot mąstę. Tai lengviau. Lengviau ir atlikėjams, nes norint paveikti jausmus nereikia treniravimosi, žinių, net talento. Viskas, ko reikia, – beribio ego, temperamento, apimto manijos, ir garsiai skambančios įrangos. Tada gali pradėti. “Jei kūrybingumo esmė – atskleisti gyvenimo prasmę ir grožį, tai naujo neraštingumo garsas ir įsiūtis iškreipia abu dalykus.”

Rokas: jo þavesys ir agresija

Dauguma þiûri á rokà kaip á nekaltà pramogà ar laikinai ðëliojanèio jaunimo uþsiëmimà. Bet. bitlai mano kitaip: “ Mûsø muzika sukelia emociná chaosà, patologiná elgesá, net maiðtus ir revoliucijà”.

“Rokenrolas – daugiau nei muzika, tai energetinis naujos kultûros bbei pasaulinës revoliucijos centras”

1981 m. amerikieèiø anketos duomenimis 87 % paaugliø 3 – 5 valandas kasdien klausosi roko muzikos. Pasirodþius “Walk – man” aparatûrai,(ausinës ir portatyvinis magnetofonas), jie uþsiima ðituo 7 – 8 valandas; 90 % parduotø visame pasaulyje plokðteliø sudaro roko diskai(130 milijonø per metus), be to, dar 100 milijonø roko albumø. Ar bereikia dar statistikos, norint ásitikinti ðio reiðkinio vientisumu? Jis yra apëmæs beveik visus abiejø Þemës pusrutuliø paauglius.

Ar ámanoma, kad ðitoks muzikinio ðëlimo potvynis nepaliktø fizinio, psichologinio, pprotinio bei dvasinio pëdsako tiek individui, tiek masëms.?

Kokie duomenys leistø ávertinti roko poveikio rimtumà bei mastà tiek jaunimui, tiek kitiems?

Daugybë tyrinëjimø parodë sunkius klausos, regos, stuburo, endokrininës bei nervø sistemos paþeidimus tarp ðios muzikos fanatikø. Klivlendieèio Bob’o Larson’o medikø grupë rado ðiuos simptomus beveik pas 200 pacientø.

Buvo nustatyta, kad ði muzika sukelia stulbinanèius fizinius pokyèius: kvëpavimo bei pulso pakitimus, padidintà endokrininiø liaukø, taip pat skydliaukës, reguliuojanèios organizmo gyvybinius procesus, sekrecijà. Melodijai kylant, suspaudþiama ryklë, þemëjant – atsileidþia.

Pagrindinis metabolizmas bei cukraus kiekis kraujyje beklausant kinta. Tokiu bûdu galima kalbëti apie tam tikrà “grojimà” þmogaus organizmu panaðiai kaip muzikos instrumentu. Ir ið tikrøjø kai kurie elektroninës muzikos kompozitoriai ëmë manipuliuoti smegenimis, idant susiaurintø jø sugebëjimà suvokti; taip veikia narkotikai. Dominuojantis ritmas rok ir pop muzikoje ið pradþiø uþvaldo kûnà, paskui pradeda stimuliuoti kai kurias harmonines endokrininës sistemos funkcijas.

Ðis efektas stiprëja intensyvëjant garsui. Kai jis virðija 80 decibelø, pradedama justi nemalonûs pojûèiai, kai virðija 90 decibelø, prasideda pakenkimai. Roko koncertø metu garso stiprumas siekia 106 – 108 dB salës centre ir beveik 120 dB prie pakylos. Todël gydytojai tarp jaunimo randa tokius klausos pakenkimus, kokie paprastai aptinkami pas 50 – meèius; taip pat padidëja serganèiø kraujagysliø ligomis, sutrinka pusiausvyra.