Rusų kompozitorius Piotras Čaikovskis

Piotras Iljičius Čaikovskis gimė 1840 metais gegužės 7 dieną Kamske prie Votkinsko – mažo Uralo miestelio (dabar šis miestelis priklauso Udmurtijai). Ten kompozitoriaus tėvas tarnavo kalnakasybos įmonės direktoriumi. Piotras buvo kalnakasybos inžinieriaus ir jo antros žmonos vaikas. Be Piotro jie susilaukė dar keturių vaikų: Nikolajaus, Aleksandros, dvynių Anatolijaus ir Modesto. Būsimojo kompozitoriaus tėvai buvo muzikalūs, namuose gana dažnai rengdavo mėgėjiškus koncertus. Aplink skambėjo valstiečių dainos. Vėliau Piotras Čaikovskis rašė, jog jis užaugo užkampyje, kur nuo ppat ankstyvos vaikystės patyrė neapsakomą rusų liaudies muzikos grožį, kas vėliau atsispindėjo jo kūryboje. P.Čaikovskiui buvo lemta gimti nuostabioje šeimoje, meilės ir nuoširdumo atmosferoje. Nors tėvų amžiaus skirtumas buvo žymus, juos siejo gilūs ir tyri jausmai. Jei kuris nors išvykdavo, vienas kitam išsiskyrimo laikotarpiu rašydavo išsamius laiškus – ataskaitas apie savo gyvenimą ir apie savo vaikų gyvenimą. Vaikų tarpusavio santykiai taip pat buvo nuoširdūs. Kupinas susižavėjimo dešimtmetis Piotras kalbėjo apie savo brolių dvynių gimimą: “Aš juos keletą kartų mačiau, man aatrodė, kad tai angelai, kurie nusileido į žemę.“ Vėliau savo laiškuose tėvams Piotras minėdavo savo brolius dvynius: „Pabučiuokit ir išbučiuokit nuo manęs šituos du cherubinus, Tolią ir Mogią, įsivaizduoju, kokie jie angeliukai“. Deja, Čaikovskių šeimą užgriuvo didelė nelaimė: motina, Aleksandra AAndrejevna Čaikovskaja, mirė nuo choleros, kai Piotrui buvo 14 metų, o dvynukams ketveri su trupučiu. Faktiškai nuo motinos mirties Piotras pajuto atsakomybę už jaunesniųjų brolių likimą, rūpestį jais. Modestas Iljičius taip prisiminė šitą laikotarpį: „ Pats išmintingiausias ir patyręs pedagogas, labiausiai mylinti ir pati švelniausia motina nebūtų galėję mums pakeisti Piotrą.“ Vėliau Modestas tapo pačiu geriausiu Piotro Iljičiaus libretistu. Jis parašė libretus dviem paskutiniams kompozitoriaus šedevrams: operoms „Pikų dama“ ir „Jolanta“. Modestas Iljičius įkūrė 1894m. Kline Piotro Iljičiaus Čaikovskio muziejų.

Jau ketvirtais gyvenimo metais išryškėjo Piotro muzikiniai gabumai. Jį pradėjo mokyti skambinti fortepijonu. Nepaisant to dešimtmetis Piotras buvo atiduotas į Teisės mokyklą Sankt Peterburge, ruošiant jį juristo karjerai. Čia mokėsi nuo 1850 iki 1859m. Pirmieji kūriniai: valsas fortepijonui, skirtas guvernantei AA. Petrovai „Anastazijos valsas“ ir romansas „Mano genijus, mano angelas, mano draugas“. Romansą Piotras parašė būdamas 17-18 metų poeto A.Feto žodžiais. Baigęs mokyklą, Piotras Iljičius pradėjo tarnybą Teisingumo ministerijoje. Tuo pat metu lygiagrečiai su tarnyba jis pradėjo lankyti muzikos klases prie Rusų muzikos draugijos. Po metų šitos klasės buvo reorganizuotos į pirmąją Rusijos konservatoriją, kur ir įstojo mokytis P.I.Čaikovskis. Jo mokytoju buvo garsus pianistas ir kompozitorius Antonas Grigorjevičius Rubinšteinas – Peterburgo konservatorijos įkūrėjas. Pas A.G.Rubinšteiną mokėsi kompozicijos ir instrumentavimo. Teoriją ddėstė lenkų kompozitorius Nikolajus Zaremba. Būdamas A.N.Rubinšteino mokiniu, jis galutinai pasirinko savo gyvenimo kelią ir tapo profesionaliu muziku. 1865m. Piotras sukuria savo diplominį darbą – kantatą Fridricho Šilerio baladės „Į džiaugsmą“ žodžiais. Baigęs konservatoriją sidabro medaliu, Piotras Iljičius išvyko į Maskvą, pradėjo dėstytojo darbą ką tik atidarytoje antrojoje Rusijos konservatorijoje, kuriai po daugelio metų buvo suteiktas P.I.Čaikovskio vardas.

1865m. Piotras Iljičius sukūrė „Charakteriniai šokiai“ simfoniniam orkestrui. Draugai, kompozitoriui nežinant, nunešė partitūrą Johanui Štrausui, kuris tuo metu tarnavo Rusijoje, Peterburgo priemiestyje Pavlovske pastoviu koncertų dirigentu. J. Štrausas dirigavo koncerto metu, kuris vadinosi rusų kompozitorių kūrybos koncertu. Jame nuskambėjo garsių muzikų kūriniai, o tarpe jų ir P.I.Čaikovskio šokiai (tuo metu Piotras buvo Peterburgo konservatorijos studentas). Po dviejų metų jis šituos šokius pertvarkė ir įterpė į pirmąją operą „Vaivada“.

1866m. P.I. Čaikovskis persikraustė į Maskvą. Jį pakvietė Nikolajus Grigorjevičius Rubinšteinas į ką tik atsidariusią Maskvos konservatoriją , A.G.Rubinšteino brolis. Suteikė jam pastogę. Per labai trumpą

laikotarpį Čaikovskis tapo vienu žymiausių rusų kompozitorių. Po truputį garsas apie jį sklido Europoje.

Būtent šiuo metu Piotras Iljičius sukūrė savo pirmąją simfoniją, kurią pavadino „Žiemos svajos“. Maskvoje Piotras Iljičius pateko į Maskvos inteligentijos ratą. Jis artimai bendravo su Mažojo teatro

aktoriais, susipažino su Levu Tolstojumi. TTolstojų pritrenkė Čaikovskio pirmojo kvarteto antrosios

dalies muzika, kurią išgirdo vakare, surengtame jo garbei. A.N.Ostrovskį ir Čaikovskį siejo ne vien draugystė, bet ir kūryba. Garsus dramaturgas parašė libretą pirmai jauno kompozitoriaus operai „Vaivada“.

Būdamas konservatorijos profesoriumi, jis daug dėmesio skyrė dėstytojo darbui. Dėstė harmoniją, instrumentavimą ir kompoziciją. Savo pedagoginę patirtį apibendrino vadovėlyje “Praktiškas harmonijos mokymosi vadovas“. Jis turėjo keletą šimtų mokinių. Likimas lėmė, kad pas jį mokėsi ir Sergejus Ivanovičius Tanejevas, kuriam Čaikovskis paskyrė simfoninę fantaziją „Frančeska da Rimini“. Maskvos periodo kūrybai būdingi beveik visi žanrai: jis kūrė operas, simfonijas, kvartetus, pjeses įvairiems instrumentams, muziką fortepijonui, romansus ir t.t. Neretai rašė pagal užsakymus įvairiems renginiams. Vienas šio kūrybinio laikotarpio bruožų – įvairių tautų muzikinis folkloras. Kūriniuose, skirtuose karo įvykiams Balkanuose, jis naudoja serbų motyvus („Slavų maršas“). Ukrainiečių dainų motyvai panaudoti pirmame koncerte fortepijonui su orkestru. Balete „Gulbių ežeras“ kompozitorius įterpė ištisą įvairių tautų šokių siuitą. Maskvoje buvo sukurtos pirmos sėkmės susilaukusios kompozicijos, taip pat uvertiūra „Romeo ir Džiuljeta“, operos „Vaivada“, „Undinė“, istorinė buitinė opera „Opričnikas“, komiška opera „Kalvis Vakula“(vėliau pervardinta „Kurpaitės“), baletas „Gulbių ežeras“(premjera 1877m. buvo nesėkminga), 3 simfonijos, muzika „Snieguolei“. 1871m. Piotras išsikrausto iš Rubinšteino namų. Ir toliau jis dirba Maskvos konservatorijoje. 1874m. jis sukuria pirmą koncertą fortepijonui (b-mol), kketina paskirti Nikolajui Rubinšteinui ir tuoj pat pagroja kūrinį savo draugui Nikolajui. Bet pritarimo nesulaukė, tik pasiūlymą pertvarkyti kūrinį (išvadino kompoziciją, trivialia, vulgaria.). Čaikovskis nepakeitė nė vienos natos, supakavo partitūrą ir išsiuntė dirigentui ir pianistui Hansui Gvidui fon Biulovui. Kūrinio premjera įvyko Bostone. Prie fortepijono sėdėjo pats H.G fon Biulovas. Nuo tada koncertas pradėjo savo triumfo žygį. Laisvu laiku kompozitorius lankosi įvairiuose Europos miestuose, tame tarpe Neapolyje ir Paryžiuje.1877m. sukuria vienus svariausių šio laikotarpio kūrinių – Ketvirtąją simfoniją, operą „Eugenijus Oneginas“ – pirmąją Čaikovskio operą pagal Puškino siužetą. Daug kas liudija, kad Čaikovskį dažnai kankino depresija ir neurozės. Piotro paslaptis jam tapo dvasine našta. Piotras Iljičius buvo homoseksualus. Gal viskas būtų1886m. pasikeitę po to, kai jis susipažino su dainininke Desiree Artot. Piotras netgi pasisakė tėvui, jog jie tuoksis. Nieko iš to neišėjo: Desiree Artot davė žodį savo kolegai ispanui. 1877m. skubotai Piotras Iljičius susituokia su menkai žinoma Antonina Miliukova. Prieš santuoką abi pusės susitarė, kad jie gyvens kaip brolis ir sesuo. Deja, nieko iš to neišėjo. Jis pats pamatė, kad net ir tai jam neįmanoma ir išeitį matė tik savižudybėje. Jų bendras gyvenimas truko nepilnai tris mėnesius. Nesutarimai ir Miliukovos priekaištai po išsiskyrimo gyvenimą pavertė košmaru. Tuo laikotarpiu sustiprėja pažintis

su viena iš gerbėjų – Nadežda Filaretovna fon Mek.(1831-1894). Ponia fon Mek paskyrė Čaikovskiui 6000 rublių metinę pensiją, kas jam padėjo būti šiek tiek nepriklausomesniu. Daug metų truko artima draugystė. Sklido gandas, kad jis dėl savo seksualinės pakraipos turįs mokėti pinigus jį šantažuojantiems žmonėms. Jam taip pat padėjo jo leidėjai Makaras ir Jurgensonas. Prasideda kelionių ir kūrybinių ieškojimų metai. Nuo 1879m. sukuria be kita ko „Italijos kapričio“, antrą koncertą fortepijonui G-dur, koncertus – fantazijas fortepijonui ir orkestrui, „Manfredo simfoniją“. Čaikovskis iišmėgina savo jėgas dirigavime ir po truputį pradeda reguliariai tuo užsiimti. 1887 pabaigoje – 1888 pradžioje jis surengia pirmą savo turne po Europą kaip dirigentas. Lankosi Berline, Prahoje ir Londone, kiek vėliau ir Drezdene, Kiolne, Frankfurte prie Maino.1891m. jo koncertinė kelionė į JAV. Koncertuoja Niujorke, Filadelfijoj ir Baltimorėj. Kompozitorius išmėgina savo jėgas naujuose žanruose: rašo siuitas orkestrui, susidomi istorine tematika (operos „Orleano mergelė“, „Mazepa“). Nuo 1888m. sukuria penktąją simfoniją (e-moll), baletą „Miegančioji gražuolė“, uvertiūrą „Hamletas“, baletą „Spragtukas“. 1890m. sukuria operą „„Pikų dama“. Paskutiniais gyvenimo metais sukuria šeštąją simfoniją „Pathetique“ ir trečiąjį koncertą fortepijonui (nebaigtas). P.I.Čaikovskis žinomas visame pasaulyje, jo operos statomos daugelyje Vakarų Europos teatrų. 1893m. jam suteikiamas Londone Kembridžo universiteto muzikos daktaro garbės vardas. 1893m. spalio 28 dieną Peterburge įįvyko šeštosios simfonijos premjera, pats autorius dirigavo.

P.I.Čaikovskio gyvenimas nutrūko netikėtai. 1893 metais lapkričio 6 dieną mirė Piotras Iljičius Čaikovskis, būdamas 53 metų amžiaus (yra prielaida, kad jis pats apsikrėtė, siekdamas užbaigti gyvenimą). Palaidotas P.I.Čaikovskis Peterburge.