Styginiai griežiamieji
Ukmergės r.
Veprių vid. mokyklos
I.Balsienei
REFERATAS
Darbą atliko:
Aivaras Diliūnas
Karolis Čerba
Dainora Pakėnaitė
Edgaras Jaskūnas
Haroldas Dubrickas
8 klasė
2008 m.
Turinys
Įvadas …………………………2
Griežiamieji instrumentai …………………………3
1. Bendra charakteristika …………………………3
2. Konstrukcija …………………………3
3. Stygos …………………………3
4. Pagrindiniai griežimo technikos principai ……………………….4
5. Smuikas …………………………8
6. Altas …………………………10
7. Violončelė …………………………11
8. Kontrabosas …………………………13
9. Išvados …………………………15
10. Naudota literatūra …………………………16
ĮVADAS
Muziką mėgsta visi.
Pamėginkite muziką šioje frazėje pakeisti kuria nors kita meno rūšimi – ir aksioma beregint pavirs teorema. „Jūs mėgstate teatrą?“ – toks klausimas visai dėsningas, nes klausiantysis iš anksto nežino, koks bus atsakymas. „Jūs mėgstate muziką?“ – šitaip klausti nneverta, nes atsakymas tegali būti vienas.
Ir vis dėlto ši aksioma ne tokia jau neginčijama, kaip atrodo. Mūsų dienomis muziką mylėti pasidarė labai lengva, o lengva meilė – dar ne meilė. Teatro mėgėjas yra priverstas iš anksto pasirūpinti bilietais, paskui susirengti ir eiti į teatrą. Tapybos gerbėjas, norėdamas pamatyti paveikslus, eina į muziejų ar dailės saloną, ir gerai, jeigu netenka stovėti ilgoje eilėje. O muzika – štai ji, šalia, užtenka įjungti radijo aparatą ar televizorių. Teatras per televizorių, net ir spalvoto vvaizdo, – ne teatras, ir tapyba – ne tapyba, o muzika ir šitokia gera, čia svarbiausia garsas, o ne vaizdas. Yra dar patefonas, magnetofonas – štai kiek galimybių! Kai kas tvirtina, kad klausytis muzikos namuose netgi geriau nei salėje: niekas nnesikužda, nešnarina saldainių popierėlių, nekosti, negirgždina kėdžių. O jeigu turite dar ir šiuolaikinę stereofoninę aparatūrą.
-2-
GRIEŽIAMIEJI INSTRUMENTAI
1. BENDRA CHARAKTERISTIKA
Styginių instrumentų grupei priklauso smuikas, altas, violončelė ir kontrabosas. Šie instrumentai dabartinį pavidalą ir tobulumą pasiekė maždaug XVII a. pabaigoje. Tik griežiklis dar visą šimtą metų buvo tobulinamas, kol įgavo dabartinę išvaizdą (Francois Tourte, XVIII a. pabaiga). Pagal dydį jie skirstomi į rankinius ir kojinius instrumentus. Rankiniai instrumentai (strumenti da braccia) yra smuikas ir altas, kojiniai (strumenti da gamba) – violončelė ir kontrabosas.
2. KONSTRUKCIJA
Visi styginiai instrumentai turi šias dalis: 1) korpusą – rezonansinę dėžę, 2) kaklelį su postygiu, 3) stygas, ištemptas ant postygio nuo kaklelio galvutės per slenkstelį ir tiltelį (ramstelį) iki laikiklio ir 4) atskirą dalį – griežiklį, susidedantį iiš virbo, trinkelės ašutams įtvirtinti (ji sujungta su sraigtu, kurį sukant trinkelė paslenka į vieną ar į kitą pusę ir daugiau ar mažiau įtempia ašutus), ašutų (arklio), ištepamų kanifolija, ir galvutės (virbo laibgalio). Instrumento korpusą sudaro viršelis, dugnas ir šoninės. Viršelyje yra išpjautos kiaurymės, vadinamos efais. Kaklelio viršutinėje dalyje yra dėžutė su sraigės pavidalo galvute. Dėžutėje įtaisyti keturi varžteliai, arba sukynės. Ant jų užvyniotos stygos. Rankinių instrumentų viršelio krašte priklijuota pasmakrė, o kojinių instrumentų korpuso apačioje yra smailus spyrys, kuriuo iinstrumentas atremiamas į grindis.
Korpuso viršuje tarp viršelio ir dugno yra šerdelė, sutvirtinanti korpuso lenteles ir perduodanti viršelio virpesius dugnui. Viršeliui sutvirtinti jo apačioje išilgai priklijuota sijelė.
2. STYGOS
Styginiai instrumentai turi po 4 stygas. Stygos būna plieninės ir žarninės. Kai kurios jų apvytos sidabrine vielele. Smuiko pirmoji styga (e2) visada būna plieninė. Neapvytos žarninės stygos vartojamos smuiko II ir III stygai, alto I ir II stygai, violončelės I ir II stygai, kontraboso I ir II stygai, o apvytos sidabrine vielele – smuiko IV stygai, alto III ir IV stygai, violončelės III ir IV stygai, kontraboso III ir IV stygai.
Dabartiniu metu vis plačiau vartojamos visos plieninės stygos, apvytos aliuminio, vario ar sidabro vielele.
-3-
Visų styginių instrumentų garso šaltinis yra styga, o virpesių sukėlėjas – griežiklis (arco) arba pirštas (pizzicato). Pilną styginių instrumentų garsų apimtį sudaro nuo C1 chromatiškai iki g4 ar net daugiau, t.y. maždaug septynios oktavos. Visa grupė skirstoma į penkias pagrindines partijas: pirmųjų smuikų partiją, antrųjų smuikų partiją, altų partiją, violončelių partiją ir kontrabosų partiją. Be to, kiekviena partija gali būti skirstoma dar į smulkesnes partijas (divisi).
Partijos skirstomos į du balsus – divisi a 2, į tris balsus – divisi a 3, į keturis balsus – divisi a 4 ir net į ddaugiau balsų. Divisi a 2 viršutinį balsą griežia pirmojo, trečiojo, penktojo ir t.t. pulto atlikėjai, o apatinį – antrojo, ketvirtojo, šeštojo ir t.t. pulto atlikėjai, arba dešinieji kiekvieno pulto atlikėjai ima viršutinį balsą, o kairieji – apatinį. Esant didesniam divisi balsų skaičiui, atlikėjus nurodo partitūra arba dirigentas.
Svarbiausias styginių instrumentų kokybės požymis yra vienodas jų skambesio tembras, nors pavienių instrumentų ir stygų tembras esti skirtingas.
3. PAGRINDINIAI GRIEŽIMO TECHNIKOS PRINCIPAI
Styginiais instrumentais griežimo techniką sudaro:
1) kairės rankos technika – pirštų dėjimas ant stygų; nuo to priklauso garsų aukštumas ir iš dalies skambesio pobūdis (vibracija, flažoletai ir t.t.);
2) dešinės rankos technika – sugebėjimas valdyti griežiklį, nuo jo priklauso frazavimas, artikuliacija ir garsų skambesio pobūdis.
Garsų kaitos greitį nustato kairės rankos pirštų judesių derinimas su dešinės rankos valdomo griežiklio judesiais. Jeigu instrumento partijoje nieko nepažymėta apie garso išgavimo būdą, tai garsas išgaunamas, braukiant per stygą griežiklio ašutais. Toks pagrindinis garsui išgauti būdas vadinamas arco (arko). Stygos užgavimas griežiklio virbu vadinamas col legno (kol lenjo), skambinimas pirštu vadinamas pizzicato (picikato).
KAIRĖS RANKOS TECHNIKA. Ją visų pirma sudaro pirštų išlavinimas, taikliai juos dedant ant stygų, ir su tuo susiję intonavimo grynumas, garsų kaitos judrumas, įvairių sąskambių sudarymas, vibracija, flažoletai.
Stygos vadinamos laisvomis, jeigu garsas gaunamas iš visos (skambančios jos dalies, esančios tarp slenkstelio iir tiltelio) stygos virpesių, ir sutrumpintomis, jeigu jos sutrumpinamos piršto prispaudimu.
-4-
Kairės rankos pirštai sutrumpina stygą, ją prispaudę kurioje nors vietoje prie postygio. Tada skambančioji stygos dalis yra tarp prispaudimo vietos ir tiltelio.
Pirštų padėtis ant stygų vadinama pozicija; ji nustatoma pagal pirmojo piršto (smiliaus) vietą ant stygos. Pirštai čia paprastai vartojami keturi: smilius (1), didysis (2), bevardis (3) ir mažasis (4). Nykščio vartojimas galimas tik kojiniuose instrumentuose ir žymimas . Pozicijos, esančios arčiau prie slenkstelio, vadinamos žemosiomis, o tos, kurios yra arčiau prie tiltelio, –
aukštosiomis.
Apskritai styginiai instrumentai pasižymi judrumu tiek gamų, tiek akordiniuose pasažuose. Kiek sunkesni yra platūs šuoliai, reikalaujantys tolimų pozicijų kaitos.
Sąskambiai gali būti sudaromi iš dviejų stygių, trijų ir visų keturių. Lengviau išgaunami tie, kurių sudėtyje yra daugiau laisvų stygų.
Vibracija (vibrato) išgaunama, judinant ranką, kai pirštas spaudžia stygą prie postygio. Ji garsui suteikia šilumos, vokalinį atspalvį. Vibrato paprastai panaudojamas ten, kur reikia atlikti cantabile espressivo. Žodis „vibrato“ rašomas tik tada, kai reikalaujama, kad šitaip būtų griežiama.
Labai platus ir lankstus yra styginės grupės dinaminis diapazonas: nuo vos girdimo pianissimo iki galingo ir sodraus fortissimo. Tas fortissimo pasižymi ne tiek garsumu, kiek skambesio masyvumu, vidiniu intensyvumu.
FLAŽOLETAI. Flažoletu vadinamas obertonas, išskirtas iš skambančios stygos tembro sudėties. Jis gaunamas, lengvai pirštu priliečiant
stygą dalinių virpesių mazguose. Tada styga pasidalina į tam tikras lygias virpančias dalis (dvi, tris, keturias, penkias ir t.t.). Prilietimo vietoje negali susidaryti virpesio amplitudės, vadinai, visi obertonai, turintys prisilietimo vietoje tam tikrą amplitudę, išnyks, skambės tik tas obertonas, kurio virpesiai čia turi mazgą.
Flažoletai būna natūralieji ir dirbtiniai.
Natūralieji flažoletai išgaunami ant laisvų stygų. Lengvai pirštu prilietus stygos vidurį, ji pasidalins į dvi vienodai skambančias dalis, ir gausime antrąjį obertoną, (flažoletą), t.y. garsą, oktava aukštesnį už laisvos stygos garsą. Prispaudus čia sstygą, skambės jos pusė, t.y. garsas, oktava aukštesnis už laisvos stygos garsą. Šiuo atveju flažoleto garsas sutaps su paprastu pusės stygos garsu, tik skirsis jų tembras.
Palietus tam tikrą vietą, kuri atidalina stygos vieną trečdalį arba du trečdalius, styga pasidalina į tris lygias vienodai skambančias dalis. Skambės trečiasis obertonas (flažoletas), t.y. garsas, oktava ir kvinta aukštesnis už laisvos stygos garsą. Prispaudus stygą ties vienu trečdaliu, skambės garsas, kvinta aukštesnis už laisvos stygos garsą, o prispaudus ties dviem trečdaliais, skambės oktava ir kkvinta aukščiau, t.y. garsas, atitinkantis trečiąjį obertoną.
-5-
Prilietus stygą vietoje, atidalinančioje jos ilgio vieną ketvirtadalį arba tris ketvirtadalius, ji pasidalina į 4 vienodai skambančias dalis ir skamba ketvirtasis obertonas (flažoletas). Prispaudus stygą ties vienu ketvirtadaliu, garsas bus kvarta aukštesnis, o prispaudus tties trim ketvirtadaliais,
suskambės dviem oktavom aukštesnis garsas, atitinkantis ketvirtąjį obertoną, ir t.t.
Flažoleto tembras skiriasi nuo tų pačių garsų, gautų normaliai, nes jis neturi obertonų. Flažoletai skamba labai tyliai, švelniai, švilpiančiai; piano skambesys šaltai skaidrus, forte – šaltai šviesus.
Dirbtiniais vadinami tie flažoletai, kurie išgaunami ant sutrumpintos stygos. Jie atliekami dviem pirštais, kurių vienas prispaudžia stygą, o kitas ją priliečia atitinkamoje vietoje tarp prispaustos vietos ir tiltelio. Iš šių flažoletų dažniausiai panaudojama ketvirtasis, t.y. kvartos flažoletas, rečiau pasitaiko trečiasis (kvintos), penktasis (didžiosios tercijos) ir šeštasis (mažosios tercijos) flažoletai.
Dirbtinių flažoletų rašyba turi 3 elementus:
1) stygos prispaudimo vieta užrašoma paprasta reikiamo ilgumo nata;
2) stygos prilietimo vieta žymima rombeliu virš natos;
3) pagaliau, maža natelė virš rombo parodo tikrą flažoleto skambesį.
Dabar paprastai užrašomas tik flažoleto skambesys.
CON SORDINO, CCON SORDINI (SU SURDINA, SU SURDINOMIS). Surdina yra tam tikras prietaisėlis, panašus į trišakes šakutes, kuris uždedamas ant tiltelio. Styginių instrumentų skambesį surdina prislopina, sutamsina, suteikia šiek tiek nosinio garso atspalvio. Forte skamba įtemptai, jausmingai, piano – tamsiai, lengvai. Surdinos nuėmimas pažymimas žodžiais „senza sordino, -i“ (=be surdinos, surdinų).
DEŠINĖS RANKOS TECHNIKA (GRIEŽSENA ARBA ŠTRICHAI). Styginių instrumentų garsų skambesio įvairumas priklauso daugiausia nuo griežiklio valdymo technikos. Griežiklio vedimo per stygą būdai, iš kurių gaunamas vienoks ar kitoks garsų charakteris ir jų ttarpusavio ryšiai, vadinami griežsena arba štrichais.
Štrichai skiriasi vienas nuo kito:
1) griežiklio judesio kryptimi ir
2) paties griežiklio vedimo būdu.
Griežiklio judesio kryptis būna dvejopa:
1) žemyn, tai yra nuo trinkelės į galvutę (laibgalį); toks judesys vadinamas prancūzų kalbos žodžiu tiré (=traukiamas) ir žymimas natose ženklu ;
2) aukštyn, tai yra nuo galvutės į trinkelę; šis judesys vadinamas poussé (pusé –
-6-
stumiamas) ir žymimas ženklu V. Šių krypčių reikšmė ta, kad tiré garsai yra sunkesni ir griežčiau atakuojami, dažniausiai būna stipriosiose takto dalyse, o poussé duoda lengvesnius garsus, esančius silpnose takto dalyse arba prieštakčiuose. Vidurine griežiklio dalimi gaunami pilnesni ir minkšti garsai.
Svarbiausi štrichai yra:
1) Détache (detašé) arba n o n l e g a t o – kiekvienai natai vienas griežiklio judesys, neatkeliant griežiklio nuo stygos. Judesys visu griežiklio ilgiu vadinamas didžiuoju détaché, puse ilgio – vidutiniu détaché, ketvirtadaliu – mažuoju détaché. Didysis détaché vartojamas fortissimo, garsas stiprus, masyvus. Švelnesnį ir ne tokį stiprų garsą duoda trumpesni griežiklio judesiai. Garsų stiprumui ir pobūdžiui turi įtakos dar griežiklio judesio greitis ir spaudimas į stygą. Natose détaché niekuo nežymimas.
2)Legato – vienu griežiklio judesiu imamos kelios natos; žymimas ligos ženklu. Keičiant ligą, keičiama judesio kryptis. Piano galima daugiau natų sugroti, negu forte.
Panaši į legato griežsena yra portamento su pabrėžtais garsais, žžymima brūkšneliais virš natų, sujungtų liga.
3) Staccato (stakato) – aštrus, trumpas griežiklio judesys vienai natai, neatitraukiant griežiklio nuo stygos, žymimas tašku prie natos.
4) Martele (martele) – energingas, stiprus staccato, žymimas pailgintais taškais prie natų arba akcentais.
5) Spiccato (spikato) – kiekvienai natai atskiras griežiklio judesys, atitraukiant nuo stygos; žymimas taškais prie natos arba žodžiu.
6) Staccato volante (=lekiantysis staccato) – griežiklis, atšokdamas nuo stygos, išduoda keletą garsų; žymimas liga su taškais prie natų. Skambesys – aiškus, lengvas, grakštus.
7) Saltando, sautille (sotije), ricochet (rikoše), gettato (džetato) – suduodant griežikliu į stygą ir jam atšokant nuo stygos, išgaunami du, trys, keturi lygaus ilgio greitai vienas po kito einantys garsai. Atliekami paprastai viršutine griežiklio dalimi; žymimas liga su taškais.
8) Tremolo – greitu tempu kartojamas tas pats garsas, neatkeliant griežiklio nuo stygos.
9) Tremolando – dveijų skirtingo aukščio garsų kartojimas.
Čia paminėti patys ryškiausi štrichai. Atlikimo praktikoje jų yra žymiai daugiau. Iš viso juos galima suskirstyti į tris rūšis: a) legato, b) non legato ir c) staccato.
GRIEŽIKLIO VIETA ANT STYGOS. Paprastai griežiklis laikomas ties viduriu tarp postygio ir tiltelio. Toje vietoje išgaunamas pilniausias ir ekspresyviausias garsas. Natose tai niekuo nežymimas, tik, pakeičiant ypatingas griežiklio vietas šia paprastąja, užrašoma „ordinario“ (=paprastai).
Kartais, norint išgauti ypatingą skambesio spalvą, griežiklis laikomas arti prie tiltelio. Garsas tada būna aštrokas, metalinio aatspalvio, panašus į lūpinės armonikos garsą. Tokia griežiklio vieta pažymima žodžiais „sul ponticello“ (=ties tilteliu).
-7-
Be to, skambesio spalvos sumetimais partitūroje neretai pažymima, kokia styga reikia griežti, pvz. sul G – styga G, sul D – styga D, sul A – styga A ir t.t.
5. SMUIKAS
(it. violino,-ni, pr. violon, angl. violon, vok. violine, geige)
DYDIS. STYGOS. Smuikas yra aukščiausios tesitūros ir didžiausių techninių galimybių styginis instrumentas. Jo dydis: ilgis 59-60 cm, korpuso plotis 20 cm; stygos ilgis 33 cm, griežiklio ilgis 74-75 cm.
Keturios stygos derinamos kvintomis: e2, a1, d1 ir g.
Pirmoji styga a2 pasižymi ryškiu skambesiu, aukščiausiame registre (nuo a3) jis įgauna aštrumo, švilpesio atspalvį.
Antroji styga a1 yra šviesaus, bet žymiai minkštesnio už stygą e2 skambesio.
Trečioji styga d1 yra ne tik švelnesnio, bet ir pilnesnio už stygą a1 skambesio.
Ketvirtoji styga g skamba sodriai, tvirtai, tai dramatiškai jausmingai, tai giliai, švelniai.
Retais atvejais solistai, siekdami ypatingų skambesio efektų, smuiko stygas suderina pustoniu žemiau ar aukščiau.
GARSŲ APIMTIS. Orkestro praktikoje garsų apimtis esti nuo (ges) g iki a4.
Trijų apatinių stygų apimtis paprastai tenkinasi decimos arba duodecimos intervalu nuo laisvos stygos (iki aštuntosios pozicijos).
-8-
Pilnas smuiko diapazonas (įskaitant ir flažoletus) yra nuo (ges) g iki d5.
POZICIJOS. Griežiant smuiku, dalyvauja keturi kairės rankos pirštai: 1 – smilius, 2
– didysis, 3 – bevardis ir 4 – mažasis. Vienos pozicijos ribose pirštai siekia iki kvintos intervalo.
Kairės rankos pirštai turi septynias pagrindines pozicijas. Jos galimos ant visų keturių stygų. Pirmoje pozicijoje ranka laikoma arti slenkstelio, iš eilės pirštus dedant ant stygos, išgaunami diatoninės gamos garsai.
Priartinus pirmąjį pirštą pustoniu arčiau prie slenkstelio, gaunama pusinė pozicija.
Kitos pozicijos gaunamos, ranka paslenkant vienu laipsniu tolyn nuo slenkstelio, vadinasi, antroji pozicija prasideda nuo laisvos stygos tercijos, trečioji – nuo kvartos, ketvirtoji – nuo kvintos, penktoji ––nuo sekstos, šeštoji – nuo septimos, septintoji – nuo oktavos.
Aukštesnės pozicijos (VIII, IX, X, XI, XII, XIII) paprastai būna tik ant stygos e2, orkestre retai kada aukščiau už devintąją poziciją.
Iš vienos pozicijos į kitą gali būti pereinama:
a) perkeliant tą patį pirštą;
b) dedant kitą pirštą, priklausantį naujai pozicijai;
c) perkeliant ranką pauzės metu arba skambant laisvai stygai.
TECHNINĖS GALIMYBĖS. Smulkioji pirštų technika (gamos arba akordinio tipo pasažai), harmoninės figūracijos, melizmos nesudaro jokių sunkumų, griežiant bet kokiu tempu, ir skamba tiksliai, virtuoziškai.
Dažniausiai griežiama viena kuria nors styga, bbet neretai ir dviem stygomis, trimis ir net visomis keturiomis. Lengviausi yra dviejų stygų deriniai su viena laisva styga. Tada galima išgauti įvairiausio dydžio intervalus. Žinoma, intervalo abudu garsus išgauti ta pačia styga neįmanoma.
Intervalai ant dviejų gretimų sutrumpintų stygų galimi ttik tokie, kokius gauti leidžia kairės rankos pirštų apimtis, būtent: nuo didžiosios sekundos iki oktavos; unisonas, mažoji sekunda ir nona reikalauja labai plataus pirštų praskėtimo, decima galima tik aukštosiose pozicijose. Lengviausiai gaunami yra sekstos, septimos (trijų – keturių pozicijų ribose) ir tercijos (dviejų – trijų pozicijų ribose) intervalai. Mažiau patogios yra kvartos. Kvintos gaunamo vienu pirštu.
Orkestre dviejų stygų deriniai dažniausiai panaudojami akomponimentui. Tačiau neretai smuikai padalinami į dvi grupes, kurių vien atlieka viršutinę natą, o kita – apatinę. Iš trijų ir keturių stygų derinių lengviausi yra tie, kuriems panaudojamos dvi laisvos stygos. Su viena laisva styga tokie deriniai būna nesunkūs tada, kai sutrumpintų stygų derinys yra techniškai nesudėtingas.
FLAŽOLETAI. Orkestre dažniausiai panaudojami natūralieji flažoletai yra oktavos (2),
-9-
kvintos (3) ir kkvartos (4). Galimi taip pat dvigubi oktavos flažoletai. Iš dirbtinių flažoletų vartojami beveik vien kvartos (rečiau kvintos ir tercijos). Flažoletų piano skamba skaidriai, švilpiančiai, forte – šaltai, šviesiai.
SMUIKAI ORKESTRE. Smuikų technikos ir išraiškos lankstumas leidžia juos panaudoti orkestre įvairiausiais atvejais. Jie ypač tinka išreikšti jausmingumui, švelnumui, gracijai, lyriniam, komiškam, taip pat ir tragiškam turiniui. Orkestre smuikai skirstomi į dvi savarankiškas grupes: violini primi (I) ir violini secondi (II). Pirmųjų smuikų partijos yra daugiau vedančios, pirmaeilės, bet apskritai visi smuikai gali bbūti panaudojami tiek pirmos, tiek antros eilės planams, pagrindinėms ir ornamentinėms linijoms, gali skambėti visi kartu ir solo.
6. ALTAS
(it. viola, pr. Alto, angl. Viol, vok. bratsche)
DYDIS. STYGOS. Altas yra šiek tiek didesnis už smuiką. Viso instrumento ilgis apie 70 cm, korpuso ilgis apie 40-43 cm, plotis 23-25 cm, Skambančios stygos ilgis apie 36,5 cm. Alto griežiklis 74 cm ilgio su šiek tiek storesniu virbu. Tesitūros atžvilgiu styginių grupėje altas užima trečią vietą. Keturios stygos, suderinamos kvintomis, yra: a1, d1, g ir c.
Natos rašomos su alto raktu, tik aukšto registro (nuo e2) natos – su smuiko raktu.
Alto skambesys žymiai skiriasi nuo smuiko, jo tembras yra masyvesnis (ypač styga c), blyškesnis ir pilkesnis už smuikų tembrą. Styga a1 skamba aštrokai su nosinio garso atspalviu, styga d1 – minkštai, švelniai,stygos g ir c – sodriai, šiukščiai su tam tikru niūrumo atspalviu. Alto atliekamos melodijos pasižymi dramatizmu, sudaro liūdesio ir jausmingumo įspūdį.
-10-
GARSŲ APIMTIS. Orkestro praktikoje alto garsų apimtis yra nuo c iki a3 (flažoletai iki e4).
Kairė ranka ant I stygos siekia iki aštuntosios, kartais net dešimtosios, vienuoliktosios pozicijų, o ant II, III, IV stygų retai kada viršija penktąją poziciją. Atskirų stygų diapazonas: IV c – f1, III g – c2, II d1 – gg2, I a1 – e3.
Alto diapazonas atitinka tenorų – altų tesitūrą, pridedant aukščiausią registrą. Savo tembru altas daugiau atitinka žemą moters balsą.
TACHNINĖS GALIMYBĖS. Garsų išgavimo būdas ir technika yra maždaug tokie pat, kaip ir smuiko, skirtumas tik tas, kad atstumai tarp kairės rankos pirštų yra šiek tiek didesni. Pirštų aplikatūra ir pozicijos yra panašios į smuikų. Didžiausias intervalas ant vienos stygos žemose pozicijose (jos nekeičiant) – padidintoji kvarta, o ant gretimų stygų – mažoji nona.
Šiaip visa, kas buvo sakyta apie pirštų techniką ir artikuliaciją griežiant smuiku, tinka ir altui, tik altui griežiant pasiekiam mažiau virtuoziškumo, judrumo, dinamikos.
Altų intervalai ir akordai yra panašūs į smuikų. Taip pat praktikuojama ilgesnių garsų vibracija. Garsai be vibracijos čia skamba panašiai kaip medinių pučiamųjų instrumentų garsai (klarnetų, fagotų). Žemo registro garsai panašūs į violončelės. Trelės, tremolo ir tremolando išgaunami kaip ir smuikais.
ALTAI ORKESTRE. Styginių grupėje altai ypač dažnai atlieka pedalų ir akompanimento funkcijas, kartais net atsoja bosą. Altui būdingas ir techninis judrumas, ir emocinis išraiškingumas. Įdomiai skamba alto atliekamos melodijos. Labai subtiliai skamba alto solo tembras. Kartais altai skirstomi į grupes (divisi).
7. VIOLONČELĖ
(it. violoncello,-i, cello,-i, pr. Violoncelle, angl. Violoncello, vok. violoncello, cello)
-11-
DYDIS. STYGOS. Styginių instrumentų grupėje tenoro – boso instrumentas yra violončelė. Tai dvigubai ddidesnis už altą instrumentas. Jo ilgis apie 124-130 cm, korpuso ilgis 70-76 cm, plotis 43 cm. Griežiklio ilgis 71-73 cm, stygos ilgis 69-71 cm.
Keturios stygos, suderintos kvintomis, yra oktava žemesnės už alto stygas, būtent, a, d, G, C. Kartais pirmoji styga suderinama b ir ketvirtoji – H1.
Violončelės skambesio spalva žymiai skiriasi nuo smuikų ir altų skambesio. Tik vidurinis registras piano šiek tiek panėši į altų, o pilnu skambesiu lygintinas su vyrų balsais. Vienodo aukštumo kaip smuikų ir altų garsas, atliekant violončelėms, skamba su didesne įtampa.
GARSŲ APIMTIS. Violončelės garsų apimtis orkestre siekia nuo C iki b2, su flažoletais iki c4. Kiekvienos stygos, išskyrus pirmąją, diapazonas paprastai apima decimos intervalą, vadinai, šešių pozicijų garsus: IV C – f, III G – c1, II d – g2, I a – e2. Natos rašomos su boso, tenoro ir smuiko raktais.
TECHNINĖS GALIMYBĖS. Kadangi violončelės stygos ir postygis yra žymiai lgesni, negu smuiko ir alto, tai jos aplikatūra ir pozicijų apimtis skiriasi nuo jų. Pirmosiose pozicijose pirštų normalus dėjimas ant stygos duoda pustonį, kraštinių pirštų intervalas siekia didžiąją terciją, ant gretimų stygų – septimą. Oktavos galimos tik naudojant nykštį.
Lengvumo ir judrumo atžvilgiu violončelė šiek tiek atsilieka nuo smuikų ir altų. Tačiau smulkioji technika ypatingų sunkumų
nesudaro ir jos gana dažnai pasitaiko. Intonacijos atžvilgiu sunkesnės yra aukštosios pozicijos, ypač staigūs šuoliai iš žemų pozicijų. Apskritai violončelių technikai būdingas dainingumas. Violončelės melodijos skamba šiltai, nuoširdžiai, spalvingai ir jausmingai.
VIOLONČELĖ ORKESTRE. Violončelių vaidmuo nuo jų pasirodymo orkestre žymiai išaugo. Anksčiau, maždaug iki pirmųjų L.Bethoveno simfonijų, violončelės paprastai apsiribodavo boso partijomis, o vėliau violončelė pasidarė vienu svarbiausiu baritonų – tenorų tesitūros styginiu instrumentu.
-12-
8. KONTRABOSAS
(it. contrabbasso,-i, pr. Contrebasse, angl. Double bass, vok. kontrabaß)
DYDIS. STYGOS. Pats didžiausias ir žemiausias tesitūros styginis iinstrumentas yra kontrabosas. Jo ilgis 190 cm, korpuso ilgis apie 116 cm, plotis apie 60 cm. Stygų įtempimui įtaisytos sukynės su varžteliais, nes paprastomis sukynėmis būtų neįmanoma įtempti ilgų storų stygų. Griežiklis palyginti su kitų styginių instrumentų griežikliais yra storesnis, platesnis ir sunkesnis, virbas 73-79 cm ilgio su gana aukšta trinkele (apie 6 cm), ašutų ilgis 60 cm.
Kontrabosas turi keturias stygas, suderintas kvartomis: G, D, A1, E1, (C1 arba H2). Natos jam rašomos oktava aukščiau. Vadinasi, kontrabosas priklauso prie transponuojančių iinstrumentų.
Pirmosios ir antrosios stygos skambesys yra duslokas, kiek nosinis. Kitų stygų (A, E ir C) skambesys yra ne tik duslus, bet ir neryškus. Aiškiau skamba tik tęsiami garsai ir sudvejinti su oktava aukščiau skambančiais garsais arba pizzicato. Flažoletai nespalvingi, bet ggan stiprūs.
Kontraboso tembras gerokai skiriasi nuo kitų styginių instrumentų, jis kiek panašesnis į alto tembrą. Apskritai jis skamba masyviai, šiurkščiai. Orkestro skambesiui kontrabosai suteikia svorio, sunkumo. Be kontrabosų orkestro skambesys skaidresnis, lengvesnis. Kontrabosu griežiama, stovint arba sėdint ant aukštos kėdės.
GARSŲ APIMTIS. Orkestrinė garsų apimtis yra (H1, C) E iki c2, retkarčiais pasiekia net g2, a2, solo flažoletai siekia iki g3. Pavienės stygos diapazonas, išskyrus pirmąją, apima oktavą ir daugiau, pvz.: IV E – e (h), III A – a (e1), II d – d1 (d2), I g – c2 (a2.g3 flažoletai).
TECHNINĖS GALIMYBĖS. Dėl instrumento dydžio kairės rankos technika skiriasi nuo kitų instrumentų. Pritaikomi trys pirštai:1,2 ir 4. Dedant pirštą prie piršto, gaunamas pustonis. Dėl to pozicijos apimtis čia dar mažesnė, nnegu violončelės. Vienos pozicijos plačiausias intervalas – didžioji sekunda iki mažosios tercijos. Apskritai pozicijų priskaičiuojama dvylika: septynios pagrindinės (I – VII) ir penkios pusinės.
-13-
Techniniu atžvilgiu kontrabosas ne toks judrus, kaip kiti styginiai instrumentai, smulki technika jam nebūdinga. Tačiau žemo boso tesitūroje tai yra techniškiausias instrumentas. Kontraboso partijose pasitaiko gamų, arpedžio, trelių ir beveik visų štrichų.
KONTRABOSAI ORKESTRE. Pagrindinis kontraboso vaidmuo orkestre yra boso, žemojo boso partijos atlikimas. Neretai jis gretina boso partiją su kitais instrumentais, orkestre gali būti ir savarankiškų kkontraboso partijų. Kai kuriais atvejais kontrabosas panaudojamas ir kaip melodinis, solinis, net kaip judrios technikos instrumentas.
-14-
IŠVADOS
Smuiko pergalė dėsninga, tačiau gaila, kad instrumentų lenktyniavimas dažnai baigdavosi ne susitaikymu, visišku vienos kurios pusės pralaimėjimu. Dabar mėginama atgaivinti ir violą; iš retų jos pasirodymų galima spręsti, kad atlikdama specialiai jai parašytą muziką viola irgi buvo geras instrumentas.
Joks kitas instrumentas nebuvo taip daug, ilgai ir nuodugniai tirtas, kaip smuikas. Juo domėjosi įvairių profesijų žmonės: fizikai, matematikai, menotyrininkai, muzikos instrumentų meistrai, muzikantai. Kai ką jie suprato ir paaiškino, bet iki šiol niekam nepavyko teoriškai pagrįsti smuiko akustikos arba bent pateikti rekomendacijų, kaip daryti tokius tobulus instrumentus, kokius darydavo senovės meistrai.
Visa, kas mįslinga, neišvengiamai lysi gandai. Smuikas – irgi daugybės legendų kaltininkas.
-15-
NAUDOTA LITERATŪRA
1. J. Kazlauskas „Muzikos instrumentai ir partitūra“ 1975m. Vilnius
2. S. Gazarianas „Muzikos instrumentų pasaulyje“ 1988 m. Kaunas
3. Internetas
