Tautinės muzikos gimimas

Apžvelgę Lietuvos XVI-XIX a. muzikinio gyvenimo panoramą, matome, kad jis, ypač Vilniuje, buvo labai įdomus, intensyvus, įvairiapusis, nė kiek nenusileido kitų Europos šalių muzikinei kultūrai. Bet jį vertinant svarbu atkreipti dėmesį į tai,kad per visą tą laiką dominavo ne lietuvių muzika, iš pačių muzikos kūrėjų ir atlikėjų tik kai kurie buvo lietuviai. Lietuvos valstybinis ir kultūrinis savarankiškumas jau nuo pat krikščionybės įvedimo, ypač po 1569 m. unijos su Lenkija, palengva menko. Per visą tą laiką buvo slopinama llietuvių kalba, niekinama ir vadinama pagoniška lietuvių liaudies muzika, apskritai visa etninė kultūra. Mūsų šalį užplūdo daugybė ateivių iš kitų šalių, ypač lenkų, o vėliau ir rusų, kurie čia ėmė propaguoti tik savą kultūrą. Nuo užsienio kultūros mados stengėsi neatsilikti ir Lietuvos didikai bei dvarininkai. Dauguma jų sulenkėjo. Tokios jau buvo aplinkybės, kad daug net lietuvių kilmės poetų, rašytojų, mokslininkų savo darbus rašydavo nelietuviškai, gal vengdami, gal dėl didžiulės nutautinimo politikos negalėdami vadintis lietuviais ir rašyti lietuviškai arba tiesiog nekreipdami įį tai dėmesio. Panašiai elgėsi ir daugelis lietuvių kilmės dailininkų, kompozitorių, muzikos atlikėjų.

Dar tragiškesnis Lietuvos tautinės kultūros raidos laikotarpis prasidėjo nuo 1795 metų, Lietuvą prijungus prie Rusijos. Po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, o po 1863 m. sukilimo uuždrausta lietuviška spauda, visaip stengtasi ignoruoti lietuvių kalbą ir kultūrą, uždrausta rengti lituviškus vakarus, steigti lietuviškus chorus, organizuoti lietuviškos muzikos koncertus, lietuviškai giedoti bažnyčiose. Lietuvišką kultūrą be gailesčio ignoravo ne tik caro valdžia, bet ir lenkų ponija, taigi vieni rusino, kiti lenkino. Dabar reikia tik stebėtis, kaip lietuviai, tiek šimtmečių diskriminuoti ir uiti, sugebėjo išsaugoti savo kalbą, liaudies muzikos tradicijas ir taip greitai jas išpuoselėti, atgavę laisvę.

Kita vertus, ir tokia iš esmės nelietuviška muzika davė neabejotinos naudos Lietuvos kultūrai ir patiems lietuviams. Juk vis dėlto tai buvo profesionali, gana dažnai ir aukšto europinio lygio muzika. Todėl muzikologai, kalbėdami apie Lietuvos muzikinės kultūros raidą, yra linkę vartoti dvi skirtingas sąvokas: Lietuvos muzika – kai kalbama apie Lietuvoje sukurtą ar skambėjusią muziką, nnekreipiant dėmesio į jos autorių kilmę, ir lietuvių muzika – kai kalbama apie tautinę, t.y. pačių lietuvių kuriamą ir atliekamą muziką.