Vaiku dainos ir zaidinimai

Įvadas

Vaikų dainos kitų lietuvių liaudies dainų tarpe užima savitą vietą. Jos yra arba suaugusiųjų kurtos vaikams, arba pačių vaikų kūryba. Dažniausiai vaikų dainas atlieka suaugusieji arba patys vaikai.

Iki šiol vaikų dainoms nei rinkėjai, nei tyrinėtojai, nei patys pateikėjai neskyrė pakankamai dėmesio. Tarybinės santvarkos, ypač pokario metais buvo tęsiama populiariausių vaikų dainų leidinėlių rengimo tradicija. Jie buvo leidžiami be melodijų ir su jomis. Vaikų dainos kaip klasiški liaudies poetinės kūrybos, bet ir muzikiniuose vadovėliuose. Kita vertus, vis didesni vaikų dainų ppluoštai imti spausdinti tautosakos rinktinėse, kurios jau buvo leidžiamos moksliniais pagrindais. Vaikų dainų klasifikavimas tautosakos rinkimo programose, literatūros vadovėliuose didesnio mokslinio masto neįgijo. Lietuvių liaudies vaikų dainos kataloge buvo suklasifikuotos remiantis visų pirma pačios dainų medžiagos ypatumais, lietuvių liaudies dainų klasifikavimo tradicija ir kitų tautų vaikų dainų klasifikavimo pasiekimais. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Vaikų dainos

Pagrindiniai vaikų dainų klasifikavimo kriterijai- ddainų funkcija, jų tematika, kilmė, kūrėjas, atlikėjas, struktūra. Šiais visais atžvilgiais vaikų dainos nėra vienalytės. Jas sudaro suaugusiųjų dainos, atėjusios į vaikų repertuarą (kai kurios kalendorinės, vaišių dainos) ar specialiai kurtos vaikams, ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainų funkcija susijusi ssu vaiko amžiumi, jo ugdymo bei auklėjimo reikmėmis. Vaiko psichikos kitimas, jo imlumo ribos nulėmė ir vaikų dainų struktūra bei meninę formą. Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, vaikų dainų žanro viduje buvo išskirtos žanrinės grupės- lopšinės, žaidimai, gyvūnijos apdainavimai, formulinės dainos, erzinimai. Pirmųjų dviejų grupių dainos yra skirtos patiems mažiesiems vaikams, suaugusiųjų jiems specialiai sukurtos ir atliekamos. Gyvūnijos apdainavimai ir formulinės dainos, skirtos jau didesniems vaikams, atliekamos ir suaugusiųjų, ir vaikų. Daugelis šių dainų yra atėjusių iš suaugusiųjų repertuaro. Erzinimų skyrių sudaro trumpi kūrinėliai, sukurti ir atliekami pačių vaikų.

Lopšinės- truputi motinų ar auklių sukurti kūrinėliai, skirti kūdikiams užmigdyti arba nuraminti. Poetinius žodžius ir melodiją čia lysi lopšio supimo judesys. Lopšinės susiformavo, monotonišku ritmišku judesiu supant vaiką lopšyje ir nesudėtinga mmelodija dainuojant paprastus žodžius, įteigiančius vaikui miegą, ramybę. Visų pirma tai buvo priedainiai a a a, lylia lylia, čiūčia liūlia ir maloniai, kupini emocijos kreipiniai, kurie ilgainiui išsirutuliojo į poetinius vaizdus.

Lopšinių temų ratas siauras. Pagrindinę vietą jose užima kalba apie miegą. Vaikutis skatinamas užmigti, „užmerkti akytes“ . ir tuose tiesioginiuose raginimuose jau gimsta poezija; motina parenka žodžius, vadinama kūdikį gražiausiai gėlių, paukščių vardais (mėtelė, roželė, balandėlis, dobilėlis). Pasitelkiant kitų liaudies dainų vaizdų stereotipus, idealizuojama kūdikio aplinka: vaikutis vystomas „šilko jjuostele“, supamas „aukso lingynėlėj“. Kad greičiau vaikams užmigtų, jis kartais net pagąsdinamas fantastiniu „baubu“.

Miego tema neatskiriamai susijusi su gyvūnėlių pasauliu. Gyvūnėliai, supantys vaikus, nešantys jiems miegą, vaizduojami įvairių tautų lopšinėse. Gausu jų rusų, latvių, baltarusių, ukrainiečių folklore. Tačiau kiekvienos tautos pamėgti vis kiti gyvuliai. Antai slavų lopšinių negalima įsivaizduoti be vaikų migdytojo katino, latvių mėgstamas miegą nešančios pelytės motyvas, lietuvių lopšinėse supa zuikis. Populiariausias lopšinės tipas-„Zuikis vaiką lingavo“, labiausiai paplitęs Žemaitijoje ir šiaurės Aukštaitijoje.

Ši gyva, humoru trykštanti dainelė, pasakojanti apie zuikio nuotykį, variantuose smarkiai kinta. Kiekvienas jos tekstas-jau gana išplėtotas. 4-12 eilučių kūrinėlis. Kurio meniniai vaizdai suvokiami kiek didesnio kūdikio psichikos. Šiaurės Žemaitijoje žinoma lopšinė apie pelytę, nešančią vaikui miegelį. Ji bus atėjusi iš latvių, kur yra labai paplitusi. Šios nuostabiai meniškos lopšinės motyvus latvių folkloristė V. Greblė laiko archaiškais ir sieja juos su senaisiais liaudies tikėjimais, miego įasmeninimu.

Rytų Lietuvoje randama lopšinių, kuriose figūruoja katinėlis, vištelės, varnelės. Tai motyvai, žinomi ir baltarusių lopšinėse. Apskritai lietuvių lopšinėse gyvūnėlių apdainavimas nėra toks dažnas, kaip kitų tautų folklore.

Su miego tema artimai susijusi ir sunkios buities tema. Ją motiną ar auklė lopšinėse atskleidžia kartodama monotonišką monologą, išliedama savo vargą ir rūpesčius. Čia randame ir buitinių feodalinio kaimo realijų, sunkios moters ddalios apdainavimo, kai „reikia virti pusrytėlį“, viena ranka „puodą maišyti“, kita-„vaiką maldyti“. Nepertraukiami namų ruošos ir laukų darbai neleidžia pabūti prie vaiko. Būdingos šios tematikos lopšinės „Verda pečiuj padekliukas“, „Čiūčia liūlia mažučiuks“ ir kitos.

Lopšinėse motina išlieja ir savo svajones, troškimą matyti kūdikį užaugusį, sveiką, gražų sūnelį „už gulbelę baltesnę“. Kartu iškyla ir darbo žmogaus,, žemdirbio idealas. Svajojama apie sūnelį „žemės artojėlį“, „šieno pjovėjėlį“, dukrelę „vepėjėlę“, „baltų drobių audėjėlę“, numatomasjiems senelių ar tėvelių eitas nelengvas valstiečio kelias.

Yra lopšinių, kurių turinį sunku nusakyti. Tai trumpi humoristiniai kūrinėliai, kuriuose pavaizduoti maži, juokingi nuotykiai, situacijos arba kurie tėra tik žodžių žaismas, paremtas garsų sąskambiais. Šie kūrinėliai dinamiškesni, jų ritmas trankesnis, jie dainuojami, norint vaiką prajuokinti. Vietomis jie gali įgauti žaidinimų funkciją

Tai ir visas sudėtingas lopšinių repertuaras. Įsižiūrėjus į jų turinį, meninius vaizdus, struktūra nesunku pastebėti du vyraujančius tipus. Vienas jų- vidinis motinos monologas, kupinas lyrizmo, švelnumo, meilės. Antrasis – tiesioginis kreipiamasis į vaiką, parenkant jam suvokiamus žodžius ir vaizdus. Tai jau poezijos vaikams užuomazgos. Šie du tipai susipynę, aiškios ribos tarp jų nėra. Juos suformavo saviti dviejų kūrybinių tendencinių- improvizacijos ir tradicijos- santykiai.

Improvizacijos vaidmuo kuriant lopšines yra itin reikšmingas. Improvizacija ir sudaro pagrindą pirmajam, archajiškesniam lopšinių tipui. Kai kurios lopšinės, kkaip raudos ar raliavimai, tiesiogiai nukreiptos į adresatą, šiuo atveju- kūdikį. Jausmas čia menkai tesutramdytas, kartais dar tetapęs poezija. Metrinė organizacija nėra griežta, vyrauja it posmo formavimosi tendencijos. Pagrindinis metrinis vienetas čia- eilutė.

Eilučių ilgis labai įvairuoja- nuo 4 iki 10 skiemenų. Vyrauja šešiaskiemenės ir aštuoniaskiemenės eilutės, nors neretai pasitaiko septynių bei devynių skiemenų eilučių. Dažnai toje pačioje lopšinėje eilutės turi nevienodą skiemenų skaičių:

A-a a-a, vaikeli,

Mažas nedideli.

Čiučiu liuliu, mažutėli,

Mažas nedideli.

Paprastai esti 6 ir 7, 6 ir 8 arba 7 ir 8 skiemenų eilučių deriniai:

Lylia lylia pupų,

Lylia lylia pupų,

Lylia lylia lyliučiukų,

Lylia lylia mažučiukų.

Kūrybinį stimulą improvizacijai šiose lopšinėse sudaro refrentas, kuris labai įvairiai ir išradingai įkomponuojamas į tekstą.

Pačiose primityviausiose lopšinėse, kuriose dar tik formuojasi poezija, refrentų vieta nepastovi, nereguliari. Organizuotesniuose tekstuose refrentas paprastai yra eilutės pradžioje ir reguliariai kartojamas:

Lyly lyly, rūtelis,

Lyly lyly, maželis,

Lyly ly, kvietkelis.

Refrentas- tai lyg įsakmus miego įteigimas kūdikiui, pakeičiąs žodį užmik. O drauge jis padeda toliau kurti vaizdinius stereotipus, kurie gali tęstis ilgai, kiek yra kūrybinga supėjos vaizduotė.

Yra atvejų, kai refrentas tarsi apgaubia eilutę- ją pradeda ir baigia, smarkiai padidindamas skiemenų skaičių:

Liūlia liūlia, sūnutis mana, liūlia,

Liūlia liūlia, baltus dobilėlis, liūlia..

Kartais refrentas esti tik kas eilutėje, tuo būdu formuodamas posmą:

Čiūčia lūlia, sūnaitėli,

Užaugs man artojėlis.

Lilia lilia mažutėlis,

Užaugs man sūnaitėlis.

Pasitaiko netgi gana sudėtingų kombinacijų, iš kurių matyti laiudies kūrėjų meistriškumas, stiprus formos jutimas:

A-a a-a mažų,

A-a a-a gražų,

Oi liuliučiai liuliučiai!

Oi liuliučiai, mažutėli,

Oi liuliučiai, gražutėli,

Liulia liulia liulia.

Improvizacinės lopšinės yra gana lyriškos, kartais su švelniu humoru ar net ironijos atspalviu. Jos skiriamos ne tiek vaikui raminti, kiek pačios motinos jausmų antplūdžiui išlieti.

Antrasis, vėlyvesnis lopšinių tipas susiformavo vyraujant tradiciniam kūrimo keliui. Tai grakštūs, lengvi, išbaigti, trumpučiai- nuo dviejų iki keliolikos eilučių- kūrinėliai. Jų turinį sudaro juokingi nuotykių arba situacijų, daugiausiai iš gyvūnėlių pasaulio, apdainavimai, kurie jau gali būti vaikui suprantami. Ta prasme šios lopšinės priartėja nuo žaidimų. Šių kūrinėlių ritmas trankesnis, atsiranda ritmai. Refreno reikšmė čia kur kas mažesnė. Jis tėra tik pirmoje eilutėje ir atlieka savotiškos įžangos funkciją. Garsiniu atžvilgiu jis žymiai įvairesnis (pvz.:lingu; a a apapa; liuliu liuliu liuliauku). Paskutinis jjos žodis rimuojasi su prasminiu tekstu:

A- a a liuliuką

Vilks papjovė buliuką.

Šios lopšinės tampa tradicinėmis, eina iš lūpų į lūpas. Tačiau ir jose, palyginti su kitų žanrų dainomis, improvizacinis pradas stipresnis. Ypač smarkiai kinta tekstų pabaigos, dažniausiai trečia ir kketvirta eilutės. Tekstai perprasminami, prikuriami nauji motyvai. Pastebima, kad šitokios lopšinės labiau mėgstamos Žemaitijoje ir Dzūkijoje, o improvizacinės koncentruojasi Aukštaitijoje. Tačiau griežtų lokalizacijos ribų čia nėra.

Lopšinių poezija labai paprasta. Improvizacinėse lopšinėse meninės išraiškos priemonės yra epitetas, turintis didžiausią emocinį krūvį. Epitetai jose- tradiciniai, vartojami įvairiose liaudies dainose (pvz.: sūnelis- sakalėlis, balandėlis, dobilėlis, aukso žiedelis, dukrelė- aguonėlė, rūtelė, rūtų kvietkelis). Tradicinėse lopšinėse, kaip ir žaidimuose, vyrauja įasmeninimas. Čia įasmeninami gyvūnėliai, paukščiai, net fantastinis baubas. Pagrindinė humoro priemonė- švelni ironija (pvz.: vaikelis- gaištuvėlis, tinginėlis).

Pastaruoju metu, nykstant lopšiams, lopšinės ima prarasti savo tiesioginę paskirtį, tačiau dar yra pakankamai gyvybingos.

Žaidinimai

Vaikus, bepradedančius vaikščioti ir tarti pirmuosius žodžius, suaugusieji maldydavo ir linksmindavo tam tikromis dainelėmis. Tai žaidinimai- maži sinkretiniai kūrinėliai, kkurie nuo žaidimų skiriasi tuo, kad žaidžia ne vien vaikai, o juos žaidina suaugusieji.

Žaidinimus sukūrė suaugusieji specialistai vaikams, įsigilindami į vaikų psichiką, suprasdami jų reikmes, stengdamiesi lavinti jų psichines ir fizines galias. Taigi žaidinimų paskirtis dvejopa- vaiko fizinis ugdymas ir dvasinis auklėjimas. Abi šios sritys glaudžiai tarpusavyje susijusios.

Žaidinimų sinkretizmas kitoks, negu lopšinių. Čia judesys dažniausiai tik imituoja tekstą. Jis daug įvairesnis, lankstesnis, ne toks pastovus ir būtinas, kaip lopšinėse. Daugelis žaidinimų tekstų atliekami be judesių. Melodija taip pat nnėra būtinas žaidinimų komponentas. Yra dainuojamų, rečituojamų arba tik šiaip ryškiau skanduojant pasakojamų kūrinėlių. Yra kūrinių, kurių dalys pakaitomis atliekamos dainuojant, rečituojant ir kalbant ( „Viru viru košę“ ).

Žaidinimai su judesiai lavina įvairias vaiko kūno dalis. Tai žaidimai su vaiko rankomis, pirštais, įvairūs mylavimai, sūpavimai, jodinimai, glostymai, pakutenimai. Lydėdami linksmus, šmaikščius tekstus, jie vaiką budriai nuteikia, prajuokina.

Žaidinimai savo turiniu, tikrovės suvokimu yra vientisesni už lopšines, nes jose atsispindi tik vaiko pasaulis, ribota jo suvokimo sfera, kurioje suaugusieji stengiasi įdiegti pirmuosius pažinimo daigus.

Temų ratas žaidinimuose yra siauras. Daugiausiai čia kalbama apie pagrindinę vaiko reikmę- valgį.

Žaidinimuose visada vaizduojamas veiksmas, kuris neretai išplečia į mažą pasakėlę, vaizduoja nuotykį, t.y. įgyta fabulą. Visą tai perteikiama gyvai, dinamiškai pasitelkiant gausius vaizdinguosius veiksmažodžius, jaustukus, ištiktukus, onomatopėjinius žodelius.

Žaidinimų stilius žaismingas, gyvas, konkretus. Būdingos meninės išraiškos priemonės- hiperbolė, litotė, gyvūnijos įasmeninimas. Poetinei sintaksei būdingi žodžių pakartojimai, veiksmų išskaičiavimai, klausimai- atsakymai.

Žaidinimų nuotaika džiaugsminga, kupina skaidraus, atlaidaus humoro, nepikto pasišaipymo.

Gyvūnijos apdainavimas

Vaikų dainose reikšmingą vietą užima gyvūnijos apdainavimas. Dainos apie gyvunėlius, paukščius, iš dalies ir vabzdžius dainuojamos jau daugiau paaugusių vaikų. Jos yra ne vienalytės kilmės, nei turinio bei formos atžvilgiu.

Tokiose nevienalytėse dainose nerandame ir pastovių gyvūnijos paveikslų, kaip kad eesti gyvulinėse pasakose. Iš gyvulių daugiausiai apdainuojamas oželis. Iš žvėrių dažnai apdainuojamas kiškis. Be šių populiariausių gyvunėlių bei žvėrelių, vaikų dainose dar minimi kumelėlė, vilkas, voveraitė, meška, kiaunė. Iš paukščių daugiausiai apdainuojamas žvirblis. Nemažai dainų randama apie pelėdą.

Apdainuojama pelėdos medžioklė, jos išvaizda, gyvenimas arba ji įasmeninama kaip pasipūtusi, įžūli ponia, nekviesta atvykstanti į paukščių puotą.

Yra nemaža dainelių, kur veikia ištisi būriai įasmenintų gyvulėlių ir paukščių, kurie atlieka įvairius namų ir laukų darbus, puotauja, kelio vestuves. Tos dainelės kupinos gyvybės, veiksmo dinamikos, humoro, optimizmo. Vaikus jos supažindina su kaimo buitimi, darbais. Nelengva valstiečio kasdienybė čia nušviečiama skaidriai ir patraukliai, vaikams įdiegiama gyvenimo ir darbo meilė.

Dar kitose dainose apie įvairius gyvūnų nuotykius. Jose reali daiktų ir reiškinių tvarka suardoma, viskas dar labiau padidinama arba sumažinama.

Gyvūnijos apdainavimas artimos formulinės dainos, taip vadinamos dėl savo ypatingos kompozicinės struktūros. Pagal formulių pobūdį jos skirstomos į grandinines ir kumuliatyvines. Grandininėse dainose naujos eilutės pradžioje pakartojami buvusios eilutės žodžiai ir tekstas tarsi grandine siejamas tarpusavy, kumuliatyvinėse- kas posmas pridedama viena eilutė, išreiškianti naują turinį, ir pakartojamos visos kitos eilutės.

Lietuvių formuliniai kūriniai gyvuoja ir pasakų, ir dainų pavidalu. Lietuvių formulinių dainų paskirtis ir gyvavimo būdas gana įvairus. Šio amžiaus pradžios pateikėjų pastabos rodo, kkad formulinės dainos buvo suaugusiųjų repertuaro dalis. Jas dainuodavo jaunimas, paaugliai, piemenys. Ypač tai pasakyta apie „Šuto boba šustinėlius“, „Mačiau mačiau kukutį“ tipų dainas. Yra duomenų, jas siejančių su kalendorine poezija- paruginėmis, adventinėmis dainomis ir žaidimais. Kalendorines poezijos kūriniais jas laiko ir tarybinis tyrinėtojas V. Toporivas. Pastaruoju metu formulinės dainos, kaip ir pasakose,- vaikų repertuaro dalis. Vaikus jos patraukė savo neįprasta forma, savitu fantastikos ir realybės santykiu, šviesiu humoru, vaizdingais žodžiais.

Grandininės dainos daugiausiai paplitusios rytų aukštaičiuose ir dzūkuose- kalendorinių dainų gyvavimo plote. Tik „Mačiau mačiau kukutį“ žinoma visoje Lietuvoje. Ši daina išsiskiria savitu siužetu: jame į tam tikrą formulę įrėmintas dovanų gavimas ir davimas.

Kumuliatyvinės dainos, folkloristų nuomone, yra primityvaus žmonių mąstymo būdo rreliktas. Šie kūriniai, pasak V. Propo, dabartinį žmogų. O ypač vaikus, žavi ne tiek vaizdais, kiek pačių žodžių skambesiu, jų naujumu, koloritingumu.

Visoje kumuliatyvinėse dainose gausu naujadarų, raškų, vaizdingų epitetų, charakterizuojančių gyvūnus, onomatopėjinių žodelių. Tai ypač patinka vaikams.