A.Maceinos įnašas į kultūrą

TURINYS

Įvadas

1. Asmenybės vingiai

2. A.Maceinos ir mokytojo S.Šalkauskio sąlyčio taškai…..

3. A.Maceinos filosofavimo pradžia…………..

4. Kultūra kaip vertybė

ĮVADAS

Antanas Maceina yra ir ilgą laiką dar bus vienas žymiausių Lietuvos filosofų, nugyvenęs gana turiningą kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Turime nemažai jo veikalų, praturtinusių lietuviškąjį filosofijos fondą. Tai pirmasis žmogus, filosofavęs tikrai lietuviškai, analizavęs lietuvių filosofijos perspektyvas ir ydas, kūręs lietuviškus filosofijos terminus. Pasak jo, lietuviškoji filosofija, tūpčiojo vietoje, nes per mažai kreipė dėmesio į savuosius diskusijų dalyvius, kurie vieninteliai galėjo skatinti gyvai mąstyti. Lietuviško filosofavimo pamoka šiam filosofui bbuvo pats gyvenimas, gana vingiuotas, įvairialypis, nepagailėjęs vargų, nelaimių, vienatvės jausmo. Antanas Maceina yra tęsėjas jo įkvėpėjų Stasio Šalkausko ir Ramūno Bytauto, pradėjusių lietuviškojo filosofavimo kelią.

Antanas Maceina aprėpė ir analizavo gana nemažai sričių – pedagogiką, filosofiją, kultūrą, religiją, dėjo tautiškumo pamatus. Ilgą laiką A.Maceinos veikalai Lietuvoje buvo mažai žinomi, plito tik nelegaliai, tačiau apie juos buvo daug rašoma. Jie veikė Lietuvos filosofų mąstyseną, ugdė filosofinę kultūrą.

Darbo tikslas – išanalizuoti svarbiausius A.Maceinos kūrybinius aspektus, plačiau aptariant vieną iš temų, kkuriai jis skyrė bene daugiausia dėmesio – kultūrą.

ASMENYBĖS VINGIAI

Gyvenimas nėra toks

lygus kaip autostrada:

sėsk į auto ir trauk į norimą tikslą.

Gyvenimas yra duobėtas šunkelis,

kurio duobėse sudūžta

ir viltingiausi pažadai

/ A.Maceina /

Antanas Maceina ( 1908 –– 1987 m. ) yra laikomas vienu iš žymiausių Lietuvos pedagogų, filosofų, kultūros tyrinėtojų. Kyla klausimas – kodėl jis laikomas tokiu reikšmingu tiek savo amžininkams, tiek ir mums. Pirmiausia todėl, kad jo kūryba gana produktyvi, be to jis „filosofavo lietuviškai“. O „filosofuoti lietuviškai“ tai reiškia per gimtosios lietuvių kalbos žodžius prisiliesti prie būties.

Jo kūrybinis ir asmeninis gyvenimo kelias gana panašus į ne vieno to meto inteligento kelią, tokių kaip S.Šalkauskio, Z.Ivinskio, J.Girniaus ir kitų žinomų to meto žmonių. Kilęs iš paprastos lietuviško kaimo šeimos, Antanas Maceina mokėsi kunigų seminarijoje, baigė Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, tęsė studijas užsienyje – Gryburgo ir Miunsterio universitetuose dėstydamas rusų filosofiją ir rytų Europos istoriją, okupacijos metu buvo pasitraukęs į vakarus. Vėliau dėstytojavo Kauno universitete TTeologijos ir Filosofijos katedroje.

Jo vaikystė buvo gana sunki, kadangi jis užaugo be motinos, kuri anksti mirė. Tai, koks skaudus įvykis buvo motinos netekimas vėliau galima pamatyti skaitant jo straipsnius, kuriuose jis analizuoja moters, motinos vaidmenį šeimoje ( analizuoja studijoje „Didžioji paslaptis, kuriai dėl okupacijos nelemta išvysti dienos šviesos ). Mokslo svarbą jis suprato gana anksti, dar būdamas paaugliu, kada bendraudavo su knygnešiais, gaudavęs iš jų slaptų lietuviškų knygelių.

Kadangi A.Maceinos šeima buvo gana religinga, todėl tokio auklėjimo pamatus gavo iir vaikai. Vėliau A.Maceina rašys, jog jo asmenybės kūrime labai didelę reikšmę turėjo tikėjimas, Dievo vardas.

Koks turiningas buvo šios asmenybės gyvenimas rodo gana nemažai šio žymaus žmogaus veikalų, žvelgiant tiek istoriniu, tiek ir pedagoginiu aspektu. Gana žinomi jo veikalai: “ Asmuo ir istorija”, “Jobo drama”, “Didieji dabarties klausimai”, “Filosofijos kilmė ir prasmė”, “Kaino prisikėlimas”, Kultūra ir žmogus”, “Kultūros filosofijos įvadas”, “Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra”, “Pirminės kultūros pagrindai”, ”Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje” ir kt.

Maceinos kūrybai daug įtakos turėjo jo mokytojo Stasio Šalkauskio ( 1886 – 1941 m. ) kultūros filosofija, Ramūno Bytauto kūryba, taip pat žinomo rusų religinio egzistencializmo krypties atstovo Nikolajaus Berdiajevo darbai. Taigi vargu ar būtų teisinga analizuoti Antano Maceinos kūrybą, bei palikimą, neatsižvelgiant į Stasio Šalkauskio idėjas. Jau Stasys Šalkauskis susidūrė su lietuvių filosofinės kalbos skurdumu, pasigedę lietuviškų terminų, analizuodami vieną ar kitą filosofinį klausimą.

Antano Maceinos kūryba, idėjos analizuojamos ne vienoje monografijoje. Galima sakyti, jog dėmesio A.Maceinos kultūros problematikai, bei filosofinėms idėjoms nestinga ir šiuolaikinių filosofų bei kritikų darbuose. A.Maceinos, bei jo mokytojo Stasio Šalkauskio mintys analizuojamos Sverdiolo knygoje “Kultūros filosofija Lietuvoje” taip pat filosofo Donskio knygoje “Moderniosios kultūros istorijos metmenys”, kurioje nemažai cituojamas A.Maceinos mintys.

Gana pozityviai A.Maceina įvertintas istoriko Zenono Ivinskio ddarbuose, kuris teigia, kad kultūros filosofija buvo pakankamai užmiršta, neištyrinėta, apie ją labai mažai buvo diskutuotina ( straipsnis „Lietuvių kultūros problemos“ )

Arvydas Šliogeris, kalbėdamas apie tarpukario Lietuvos atstovus bei tuo metu kuriamą filosofiją nepamiršta ir A.Maceinos, nors nemažai pateikia ir kritikos jo kūrybos atžvilgiu, sakydamas, jog „..tarpukario filosofai buvo ideologai, (.) praradę gyvastingumą.

A.Maceinos ir Stasio Šalkausko idėjos analizuojamos ir A. Jokubaičio straipsnyje „Lietuvių kultūros filosofijos potekstės“, kuris juos įvardija, kaip perdaug „metafiziškus filosofus“.

A.MACEINOS IR MOKYTOJO S.ŠALKAUSKO SĄLYČIO TAŠKAI

Stasys Šalkauskis – vienas iš Lietuvos filosofų, kultūrologų, paskutinysis Vytauto Didžiojo universiteto rektorius tarpukario Lietuvoje, parašęs gana nemažai veikalų, tokių kaip “Bažnyčia bei kultūra”, “Dviejų kultūrų takoskyroje”, “Kultūros filosofija”, “Lietuvių tauta ir jos ateitis”, Specialiosios kultūros filosofijos problemos” ir kt.

A.Maceinai būnant studentu, S.Šalkauskis gana greitai įžvelgė jo gabumus, dažnai juos girdamas, nukreipęs filosofine linkme. Nors pats A.Maceina vėliau rašys, kad niekas negali žmogaus kažkur nukreipti, jeigu pačiam tas dalykas bus svetimas , o juk filosofija nuo mažens A.Maceinai tapo sava.

Žinoma jau tada S.Šalkauskis galvojo apie savo pamainą filosofijos bei pedagogikos srityje. Nors A.Maceina ir netapo savo mokytojo visiškos misijos tęsėju, kadangi S.Šalkauskiui buvo svarbiausia tautinis auklėjimas, beto A.Maceina nebuvo toks tikrasis pedagogas, kokiu buvo jo mokytojas, nors ir tteko nemažai dėstytojauti.

Tarp A.Maceinos ir S.Šalkauskio galime rasti gana daug panašumų, nors vėliau, kaip ir pas visus mokinius, tarp ir pas A.Maceina randame jo savitumo. A.Maceina kaip ir S.Šalkauskis ieškojo kultūros ontologinio statuso, istorijos prasmę suprato kaip žmogaus bendradarbiavimą su Dievu, keičiant prigimtąją tikrovę. Reikėtų pabrėžti, jog abu buvo abu buvo tautiškumo puoselėtojai, skleidėjai, domėjęsi tautinio auklėjimo veiksniai bei uždaviniai ugdymo procese.

S.Šalkauskis kalbėjo apie Rytų ir Vakarų pradus, kadangi tai yra stabiliausi pasaulio istorijos pradai, kurie apima visą pasaulio istoriją. Šalia šių dveijų pradų jis išskiria dar tris mažesnius. Apie kultūrą jis teigė, jog ‚ ji yra ta lytis, arba forma, kuria reiškiasi istorinis žmonijos gyvenimas. Ten, kur nesama kultūros, gali būti gamtinės evoliucijos, bet negali būti istorijos“. Iš šitos citatos matyti, kad S.Šalkaukiui yra neatsiejama kultūra ir filosofija, tarp jų yra labai glaudus ryšys. Jeigu žmonės neturi kultūros jie tarsi neįeina į istorijos ribas, lieka už jų. Taip yra todėl, kad ir kultūra ir istorija turi bendrus tikslus. Istorija, jos eiga pasireiškia per įvairias kultūros formos, kultūringumą, taigi reiškia turi tokius pat tikslus, kaip ir pati kultūra. Galutinį tikslą jis mato kultūros idealą, išskirdamas 3 pagrindinius šio idealo požymius: etinis vertingumas, privalomumas, apribojimas empirine arba

prigimtine tikrove.

Tačiau kartu S.Šalkauskis įžvelgia ir kultūrinio gyvenimo tragediją, kalbėdamas apie jos nepajėgumą: „.. šalia kultūros tikslo žmogus privalo turėti kitą aukštesnį tikslą“, tam, kad žmogus galėtų patenkinti aukštesnius savo dvasinius troškimus. Tai rodo, jog kultūra negali to padaryti, jog reikia dar kažko. Todėl šalia kultūros S.Šalkaukis mato dar kitą sritį – t.y. religinę, kuri būdama šalia kultūros turi ją papildyti, aukštesniems dvasiniams troškimams įgyvendinti.

A.Maceina vėliau šiek tiek koregavo savo mokytojo mintis. Išanalizavus matome, kad S.Šalkauskis daugiausia kalba ddu pradus t.y. Rytus ir Vakarus, o A.Maceina apie etnologinius pradus ir amžinas pasaulėžiūrines dvasios struktūras. S.Šalkauskio kūryboje randame įvestą religinę sritį, kuri A.Maceinos darbuose yra dar labiau išplėtojama, ir tarp religijos ir kultūros randame dar glaudesnių sąsajų. Panašumų galime rasti kalbant ir apie lietuvių tautinę kultūrą, kadangi abu filosofai gana panašiai aptaria šį klausimą. Kadangi A.Maceina kalba apie etnologinius pradus, todėl ir lietuvių tautinės kultūros specifika yra neatsiejama nuo etnologinių pradų kaitaliojimosi, stiprėjimo, silpnėjimo, kurie byloja ir apie lietuviškąją iindividualybę.

A.Maceinos filosofavimo pradžia

A..Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motino mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš sseminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti – pasauliečio ar kunigo gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsiitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“. O klausimas filosofijoje juk ir yra egzistencinio mąstymo pradžia. Žmogus tuo skiriasi nuo kitų, kad jis klausinėja. M.Heidegeris sako, kad tik žmogus gali “klausinėti”, kad per silpna sakyti “gali”, nes jis tiesiog turi tai daryti. Klausinėjimas daro žmogų vertą “klausti”, kas lemia visą žmogaus egzistenciją.

Maceinos kūryboje ryškus du tarpsniai: iki nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis.

A.Maceinos kūryba kyla iš pačios bbūties gelmių, ir jo kūrybinio pašaukimo būtų neįmanoma paaiškinti nesiremiant Dievu. Dievas, savo Kūrybos metu, apsireiškė žmoguje, kaip viename iš tobuliausių savo kūrinių, kurioje įsispaudusios Kūrėjo pėdos. Todėl žmogus ir turi kūrybinį potraukį, todėl turi kurti, kadangi pats yra sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą. Buvimas Dievo kūriniu įpareigoja žmogų nestovėti vietoje, o ieškoti, kurti.

Būtent taip gyvenant – kuriant, žmogus įprasmina savo vietą pasaulyje. Daugelis žmonių apie tai nesusimąsto. A.Maceina sugebėjo pateisinti savo mintis, visą savo gyvenimą atiduodavęs kūrybai, savo kūryba ppalietęs daugybę gyvenimo sričių – kūrė tautinę mokyklą, idealios šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją. Kaip jau minėjau didelę įtaką tam turėjo ir religija, tikėjimas, kuris Maceinų šeimoje buvo skiepijamas nuo pat mažens. Krikščionybės atsiradimo faktas jam tampa giliu perversmu tiek pačiose tautose, tiek ir kiekvieno žmogaus dvasioje, – teigia filosofas.

Jau besimokydamas Kauno universitete A.Maceina išsiskiria savo literatūriniais gebėjimais, dalyvauja leidžiant sienlaikraštį, mėgsta poeziją. Jis pats pradeda rašyti savo pirmuosius eilėraščius bei epinius kūrinius.

Jau tada jis pradeda kelti klausimą – kas gi yra tas gyvenimas? Kuo gyvenimas tampa šio filosofo kūryboje? Gyvenimas A.Maceinai tai „būties tapsmas“. Jo objektas yra pats gyvenimas kaip toks. Kokią vietą čia užima žmogus? – klausimas kylantis tiek skaitytojui, tiek ir pačiam filosofui. „Gyvenimas, – pasak filosofo, kuriasi santykiaujant visoms būtiems rūšims, būtent gamtai, žmogui ir Dievui“. Tai apie gamtą, žmogų ir Dievą galima kalbėti kaip apie tam tikras atskiras gyvenimo dalis.

Kultūra kaip vertybė

Jau besimokydamas Kauno universitete, A.Maceina puikiai suvokė kas vyksta tuometiniame kultūriniame, socialiniame, religiniame bei politiniame jo valstybės gyvenime. A. Maceina pastebi, kad vieni socialiniai – ekonominiai faktoriai veikia kitus. Kiekvienas amžius iškelia savų, iki tol dar nežinotų problemų. Tuo metu nepriklausomoje Lietuvoje kultūrinis palikimas buvo llabai mažas ir gana skurdus: buvo labai mažai lietuviškų mokyklų, trūko gerai parengtų įvairių sričių specialistų, teatrų, meno įstaigų, o ypatingai stigo kultūros darbuotojų. Bendras kultūrinis lygis to meto Lietuvoje buvo gana mažas. O A.Maceina tai anksti suvokė, kokia svarbi kultūros reikšmė žmogaus gyvenime, paskirdamas jai „grindžiamiausią vaidmenį“ paties žmogaus, jo gyvenimo, viso pasaulio tobulėjime, vykdant amžinąjį Dievo planą, Todėl dar tebesant studentu jo uždavinys tampa – rūpintis kultūra, jos įsitvirtinimu Lietuvos valstybėje, bei kiekvieno piliečio gyvenime. A.Maceina nagrinėjo įvairiais šiuolaikinės kultūros apraiškas, jų teorinį pagrindimą bei naujai atsiradusias teorijas. Šias idėjas jis kelias Lietuvos spaudoje, kurioje tuo metu buvo spausdinama gana nemažai jo straipsnių.

Ne vienas veikalai skirtas ir šiai temai, t.y. kultūros filosofijai: „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Pirminės kultūros pagrindai“, „Kultūros filosofijos įvadas“, straipsnis „Kultūrinė demokratija“.

Supratęs kultūros svarbą, savo filosofijos principus Maceina formulavo remdamasis kultūros raidos (jos pakilimų ir nuosmukių) analize. Tyrinėdamas kultūros vyksmą, filosofas padarė išvadą, kad esą pasaulinė kultūra išgyveno dvi krizines situacijas, kurias simbolizuoja šv. Augustinas ir Oswaldas Spengleris. Išsamiai aptardamas įvykius Europoje, Maceina daro išvadą: “Vakarai iš tikro žlunga, ir niekas nebegali jų išgelbėti. Tai yra žlugimas ne žmonių, ne tautų, net ne kultūros, bet tam tikros dvasinės krypties”. Vyksta vertybių perkainojimas, kkurio kaltininkas – dvasinės būsenos kaita.

Nereikėtų pamiršti, kokia sąsaja tarp kultūros ir religijos, kurį lydi filosofą visuose jo gyvenimo žingsniuose. Kultūrą, kaip ir visą kitą jis kreipė krikščioniškosios mąstysenos linkme. Filosofas tvirtai pabrėžė, kad religija reiškiasi kultūrinėmis formomis, nes „savų išraiškos formų jinai neturi“. Čia A.Maceina ne kartą cituoja ir savo mokytojo S.Šalkauskio mintis, kuris manė, kad jei tauta neturi kultūros, tai ji negali suvokti ir religijos prasmės. Tarp kultūros ir religijos yra nesuardomas ir labai svarbus ryšys. Tik suvokęs kokia svarbi ir reikšminga yra pati kultūra, kaip reiškinys, žmogus gali suvokti ir religiją. Pati religija, visos jos apeigos, skelbiamos tiesos, žodžiai, pati organizacija, skleidimas visa tai yra įvilkta į kultūrinį rūbą, ir taip tampa neatsiejamomis sritimis. Religija, turėdama dieviškąjį pradą, tampa prieinama tik tada, kai įsikūnija žmoguje. A.Maceina teigia: „Dievas gyvena tarp mūsų kultūriniu būdu“.

Krikščionybės įvedimą jis apibūdina kaip gilų perversmą, kuris vyksta tiek tautos dvasioje, tiek ir kiekvieno žmogaus gyvenime. Krikščionybės įvedimas filosofui yra svarbus ir kita prasme – tai yra patogus chronologinis įvykis, pagal kurį galima periodizuoti Lietuvos istoriją.

Tarp žmogaus ir kultūros yra labai glaudus ryšys. Žmogus yra kultūros kūrėjas, puoselėtojas, skleidėjas, vertintojas, saugotojas, kuri sudaro visos valstybės turinį. Kiekviename kultūriniame veiksnyje, idėjoje

yra įkūnyta žmogiškoji idėja. Būtent kultūrinės vertybės, kurios pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse: ir mene, ir muzikoje, ir poezijoje, ir moksle padeda žmogui tobulėti, patenkinti savo dvasinius poreikius, kad žmogus galėtų tapti visaverte asmenybe. Yra ir kitų priemonių, kaip pavyzdžiui politinės, bet jos pasak filosofo, žmogaus tobulinimui, asmenybės brendimui netinka, nes yra priverstinės, o tai jau reiškia, kad jos visada varžo žmogaus laisvę.

Žmogaus gyvenimo tarpsniai, anot A. Maceinos, – nepakartojami: mūsų gyvenimas teka kiekvieną momentą vis tolyn, ir mes nnegalime du kartus išgyventi to paties akimirksnio. Mes negalime susigrąžinti to, kas jau praėjo.

Taip, kaip kultūra neatsieja nuo gyvenimo žmogaus tobulėjimo, taip ji neatsiejama nuo valstybės kūrimo. A.Maceina sukūrė savosios valstybės idealą, tokios, kokios, pasak jo, dar nebuvo pasaulyje. Valstybę jis siejo su tauta, teigdamas, kad „geriausia, kai valstybės ribos sutampa su tautos ribomis.“ Tauta ir valstybė yra neskiriami deriniai. Tačiau būtent dėl tokios nuomonės filosofas ne kartą buvo kritikuojamas, smerkiamas, susilaukė gana įvairių priekaištų netgi ir labai skaudžių, kadangi nne kartą jis dėl tokio požiūrio buvo vadinamas netgi „fašistu“.

Kokia gi vieta šiame derinyje tenka kultūrai kaip reiškiniui? O kultūra būtent yra būdas kiekvienai tautai išsilaikyti. Juk kiekviena tauta skiriasi savo papročiais, tradicijomis, vertybėmis, istorija, netgi charakteriu, ir tam, kkad tas savitumas, originalumas išsilaikytų, reikia plėtoti ir tobulinti būtent kultūrą. Be kultūros išnyks tautos savitumas. Todėl kiekviena tauta, kaip ir kiekvienas jos narys turi atlikti savo kultūrinę misiją. Juk ne kiekvienas apie tai susimąsto. A.Maceinai tai tampa nuolatiniu mąstymo objektu, ir filosofasa formuluoja tautinės valstybės uždavinį – ginti tautos interesus, visokeriopai remti ir puoselėti jos kultūrą, kuri yra valstybės branduolys, šerdis.

A.Maceinos valstybėje be tautiškumo dar kitas svarbus veiksnys buvo demokratija. Demokratiją filosofas įvardino kaip tobuliausią valdymo formą. Tačiau pačią demokratiją jis suprato kaip kažkokią tuščią erdvę, kurią kažkas tai turi užpildyti, kad jinai taptų prasminga. „Demokratija teikia laisvės, bet jinai neteikia jokio turinio: šį turinį turi susirasti bei pasigaminti kiekvienas pats sau“. Šį turinį turi užpildyti kultūra, jjos kūrimas bei puoselėjimas.

Kalbant apie Lietuvos valstybę, čia galima būtų paminėti, jog demokratiją užpildantis tyrinys turėjo tapti – lietuvių krikščioniškosios kultūros kūrimas. Tą darė jis pats, bei daugelis kitų lietuvių inteligentų – kūrė kultūrines vertybes, kurios turėjo užpildyti tą tuštumą. A.Maceina tapo kultūros skleidėju, skelbėju, jos puoselėtoju. A.Maceina pripažino, kad be kultūrinės demokratijos, valstybė, niekada netaps visiškai demokratine. Kalbėdamas apie lietuvių tautą, jis pabrėžia lietuvių tautos etnologinių pradų kaitaliojimąsi, atbudimą, stiprėjimą ir silpnėjimą, brėžia lietuviškosios individualybės kontūrus. Tai darydamas ppirmiausia jis remiasi etnologine medžiaga, t.y. tautosaka, liaudies menu, šeimos papročiais, vertybėmis. Jis konstatuoja, kad lietuvių tautos struktūra susideda iš dviejų pagrindinių pradų – prado, kuris būtų bendras visiems indoeuropiečiams, ir prado, atėjusio iš senųjų lietuviškosios tautos gyventojų. Šie du pradai, jų tarpusavio sąveika ir sukūrė mūsų tautos istoriją. Vėliau jis kalba ir apie trečiąjį pradą, bei jo reikšmę, kai tauta savyje pradeda gyventi vieningą gyvenimą. Tai jis vadina „tautos renesansu“.

A.Maceina glaudžiai analizuoja kultūros ir istorijos tarpusavio sąsajų aspektus. Istoriją A.Maceina apibrėžia kaip žmogaus gyvenimo vyksmą, kuris turi būti nuolatinis žmogaus žengimas pirmyn prie dvasios suvoko idealo. Veikale „Kultūros filosofijos įvadas“ istorijos esmę jis aptaria spręsdamas kultūros filosofijos ir istorijos filosofijos santykio klausimą. Istorinė kultūra yra pažangi kultūra, nes ji kuriama pirmiausia dvasiai.

Istorijos negalima sutalpinti kultūros ribose. Istorija apima ne tik žmogaus santykius su pasauliu, vadinasi kultūrą, bet ir žmogaus santykius su Dievu, t.y religiją. Kalbėdamas apie istoriją, filosofas pripažįsta, kad religijos vaidmuo istorijoje yra dar svarbesnis, negu, kad kultūros. A. Maceina teigė, kad istoriją lemiąs sąmoningas dalyvavimas joje. Istorijos vyksmas turįs būti nuolatinis žengimas į priekį prie dvasios suvokto idealo, vadinasi, turinti būti dvasios projekcija į begalybė, nubrėžta laike ir pasibaigianti tik amžinybėje. Istorija, pasak Maceinos, yra nnuolatinis gėrio ir blogio įtampos augimas, kuris baigsis visuotine katastrofa. Mūsų amžius vedąs mus į nežinomą ateitį.

Nuo kultūros kaip reiškinio neatsiejama ir pati filosofija. Filosofija nėra išrinktųjų pomėgis, ar tik kai kuriems prieinama privilegija. Pasak filosofo, ji susiklostė istorijos eigoje, kaip „minties kultūra“. Tai savotiškas kultūros skleidimasis, laisvėjimas. Filosofija kaip minties kultūra tampa tiems, kurie gyvena joje, filosofuoja, kurie filosofiją paverčia savo gyvenimu tikrąja visa šio žodžio prasme. A.Maceinos filosofija yra tam tikra buvimo apraiška.

Todėl pirmoje vietoje tokioje filosofo sukurtoje valstybėje turi būti kultūra, nes jos sritis yra pasaulėžiūra. Valstybė neturi kiškis į kultūros reikalus, jinai turi visai kitą uždavinį – turi saugoti kultūrą nuo neigiamų veiksnių, ją puoselėti, sudaryti visas sąlygas jai skleistis. Analizuojant tokių santykių sankirtas, 1946 – 1949 m. laikotarpį galime pavadinti politikos ir pasaulėžiūros, politikos ir kultūros, religijos ir kultūros problemų sprendimu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Baranova J. Istorijos filosofija. – Vilnius, 2000.

2. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. – Vilnius, 2000.

3. Baranova J. Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII klasei. – Vilnius, 1998

4. Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys. – Vilnius, 1993.

5. Konservatoriaus išpažintys. – Vilnius, 1995.

6. Maceina A. Raštai. – Vilnius, 1992.

7. Maceina A. Krikščionis pasaulyje. – Vilnius, 1974.

8. Maceinienė T. Pašauktas kūrybai. – V.,2000.

9. Sverdiolas A. Kultūros filosofija Lietuvoje. – VVilnius, 1983.

10. Šalkauskis S. Raštai. – Vilnius. 1990.