andragogika

Įvadas:

20 amžiaus pabaiga į pasaulio istoriją įeis kaip diskusijų apie aukštąjį mokslo diversifikavimo laikotarpis. Šiame amžiuje didelis dėmesys skiriamas vidiniams aukštojo mokslo procesams.(1).

Lietuva kuria savąją švietimo sistemą, kuri tuo pačiu turi atitikti ir tarptautinius standartus, kad galėtų sėkmingai integruotis į pasaulio švietimo sistemą. Viena iš aktualių šiuo metu reformuojamo aukšto mokslo problemų – aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų santykis, kuris, dėl vis dar esančios įtampos tarp šių grandžių, vadinamas sandūra: aukštesniosios mokyklos siekia įteisinti savo statusą aukštojo mokslo posistemėje iir teikti aukštojo mokslo baigimo kvalifikaciją žyminčius laipsnius, Lietuvos aukštosios mokyklos su tuo nesutinka , nes įžvelgia pavojų aukštojo mokslo kokybei.

Darbo tikslas – išskirti tęstinio ugdymo požiūriu aktualiausias problemas, sąlygojančias aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų sandūrą, o taip pat aptarti keletą šių problemų sprendimo variantų.

Darbą sudaro trys dalys : pirmoje dalyje aiškinamas terminas aukštesniojo mokykla viduriniosios ugdymo grandies ir aukštojo mokslo kontekste; antroje dalyje analizuojama Lietuvos aukštesniosios mokyklos vieta švietimo sistemoje;trečioje dalyje, akcentuojant diskutuotinus klausimus, aptariami aukštesniųjų ir aukštųjų mmokyklų sandūros problemos sprendimo variantai, kurie buvo Lietuvos Mokslo Tarybos komisijos, sudarytos šiai problemai spręsti, darbo rezultatas.

1.TERMINAS AUKŠTESNIOJI MOKYKLA

Apie aukštojo mokslo sistemos ir aukštesniųjų mokyklų sandūros problemas pradėta diskutuoti Lietuvos švietimo sistemos reformavimo procese. Buvo akcentuota, kad Lietuvos ššvietimo sistemoje yra pažeistas tęstinio ugdymo principas. Šio principo pažeidimas ir sąlygojo “uždraustojo” tarpą: tarp vidurinio ir aukštojo mokymo atsirado tarpinė aukštesniojo mokymo grandis, kuri, nepagrįstai atskirta nuo sekundarinio mokymo lygmenyje.

Edukologai švietimo sistemą nagrinėja akcentuodami ugdymo permanentiškumą, t.y. jo nepertraukiamo galimybę. Šia prasme ypatingai jautri švietimo sistemos vieta yra viduriniojo ir aukštojo mokslo posistemių sandūra. Labai svarbu vidurinio ugdymo aukštesniojoje pakopoje užtikrinti tokį asmens parengtumą, kad jis galėtų lanksčiai įsilieti į aukštojo mokslo posistemę. To siekiama bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse ar atskirose profesinio ugdymo vidurinėse klasėse ar atskirose profesinio ugdymo vidurinėse mokyklose, suteikiant bendruosius ar konkrečių dalykų pagrindus, leidžiančius toliau sėkmingai tęsti studijas aukštojoje mokykloje. Todėl tapo svarbu atskira sąvoka pažymėti šią ypatingą vidurinio ugdymo pamoką. Šia pprasme kalbama apie viduriniojo ugdymo aukštesniąją pakopą. Visiškai pagrįsta ją taip įvardinti, nes ji yra aukštesnė nei prieš tai buvusioji. Todėl atskirai egzistuojančios profesinės viduriniojo ugdymo grandies mokyklos dažnai vadinamos “aukštesniosiomis mokyklomis”, o vidurinės mokyklos kelios baigiamosios klasės – “aukštesniosiomis klasėmis”. Šiuo atveju aukštesniojo laipsnio būdvardis vartojamas logiškai, nes Lietuvos švietimo tradicijose viduriniojo ugdymo grandis yra pakankamai vienalytė. Kitaip yra Vakarų Europos, Amerikos šalių edukacinėje praktikoje, kur viduriniojo ugdymo grandis turi pakankamai savarankiškas hierarchinio lygio posistemes – basic (pagrindinę) mokyklą iir pakankamai brandžią high (sekančio lygio) mokyklą. Ši sąvoka buvo skirta pažymėti aukšto (high) lygio viduriniajam išsilavinimui, kuris daugelyje šalių buvo prestižinis ir laikomas išsilavinimo viršūne net iki 20 amžiaus vidurio. Tik nedaugelis galėdavo studijuoti universitetuose. Būtent universiteto (universitetų) sąvoka dažniausiai ir buvo vartojama, norint išreikšti aukštojo mokslo pakopą. Terminas higher education atsirado vėliau, aukštajam mokslui iš elitinio tampant masiniu: sąvoka higher parodo antrąjį lygį po high .Tai visai logiška, nes vidurinės ugdymo grandies viršutinę (aukštąją – high) pakopą seka kokybiškai naujas aukštesnis lygis – higher education.

Lietuviškajame variante terminas aukštesnysis, skirtas pavadinti vyresnėms ugdymo institucijoms, savo sąvoka išreiškia aukštesnio hierarchinio lygio pakopą, ją lyginant su viduriniosios ugdymo pakopos žemesniuoju etapu (pagrindinėmis klasėmis), o sąvoka aukštasis nurodo kokybiškai naują švietimo pakopą, vyriausiąją hierarchinėje eilėje: pradinis – vidurinis – aukštasis. Sąvokų aukštesnysis ir higher analizė švietimo sistemos kontekste pakankamai aiškiai parodo, kad negalima ieškoti analogijos su užsienyje egzistuojančiomis institucijomis remiantis tik pavadinimu, juo labiau, pavadiniams pats savaime negali būti argumentu aukštesniosioms mokykloms siekiant įteisinti savo statusą aukštojo mokslo posistemėje.

2. LIETUVOS AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS VIETA ŠVIETIMO SISTEMOJE

Sovietiniais metais Lietuvoje veikę technikumai – specialiosios vidurinės mokyklos – 1991 metais buvo reorganizuotos į aukštesniąsias mokyklas. Galima teigti, kad technikumai yra sovietų valdžios kūrinys, tad aaukštesniosios mokyklos ištakų reikia ieškoti ankstesnėje nepriklausomoje Lietuvoje.

Stasys Šalkauskis “Pedagoginiuose raštuose” išskyrė mokyklų kategorijas, įvardindamas mokyklų rūšis, laipsnius ir tipus: mokyklos rūšis yra mokyklų kategorija pagal mokyklos lavinimo tikslus ; mokyklos laipsnis yra mokyklų kategorija pagal realizuojamą mokykloje lavinimo mastą; mokyklos tipas yra mokyklų kategorija pagal ugdymo turinio (ugdomųjų gėrybių) pasirinkimą ir derinimą į tam tikrą idėjinę visumą.

Nusakydamas antrosios (laipsnio) kategorijos sampratą, S.Šalkauskis skyrė keturis mokyklų laipsnius: pradinis laipsnis; žemesnysis arba vidurinis laipsnis; aukštesnysis laipsnis; aukštasis laipsnis.

Teigiama, kad aukštesnysis laipsnis yra paskutinis bendrajame lavinime ir priešpaskutinis specialiajame. Tai atitinka ir mūsų aukštesniosios mokyklos termino aiškinimą, pateiktą pirmojoje dalyje. S.Šalkauskas taip pat atskiria aukštesnio laipsnio specialaus lavinimo ruožo mokyklas, orientuotas į konkretų tikslą – parengimą profesijai; ir liaudies lavinimo ruožo mokyklas, kurios jungia bendrojo ir specialiojo lavinimo tikslus. Beje, vietoje S.Šalkauskio vartoto termino laipsnis dabar dažniau vartojamas terminas lygis – tuo norima pabrėžti ne tiek išsilavinimo mastą, kiek įsisavinimų žinių lygį.

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad terminas aukštesnioji mokykla buvo pagrįstas dar ikikarinėje Lietuvos ir reiškė aukštesniąją vidurinio mokymo pakopą.

J.Laužikas, savo darbuose daug dėmesio skyręs profesiniam ugdymui, teigė:

Aukštesnėms profesijoms (vadovaujančiai kūrybinėms) reikalaujamas ir aukštesnis bendras ir specialusis parengimas, o žemesnėms (tarnaujančiai mechaninėms) ttenkinamasi įgyja dar siaurai apibrėžtų profesijos žinių ir praktinių įgūdžių. Jaunosios kartos švietimas pagal tėvų socialinę padėti ar atsitiktiniams veiksniams veikiant susiskaido į keletą laipsnių: pradinį, vidurinį ir aukštąjį (J.Laužikas, 1993).

Galima teigti, kad Lietuvoje tradiciškai buvo priimta švietimo sistemą skaidyti į tris lygmenis: pradinį, vidurinį ir aukštąjį, nepaliekant tarpinių grandžių.

3.AUKŠTŲJŲ IR AUKŠTESNIŲJŲ MOKYKLŲ SANDŪROS PROBLEMOS SPRENDIMO KELIŲ PAIEŠKA

Komisija savo darbo išvadose akcentavo, kad aukštesniųjų mokyklų perėjimas į neuniversitetinio tipo aukštąsias profesines mokyklas negali įvykti “šuolio principu”. Reikalingas pereinamasis laikotarpis, kad aukštesniosios mokyklos galėtų tobulinti mokymo programas, kol jos atitiks kvalifikacinius aukštojo mokslo reikalavimus, keliamus šalies viduje. Lietuvos aukštesniosios mokyklos vystymosi perspektyvoje svarbiausias tikslas turėtų būti ne pasivadinimas aukštąja mokykla, bet mokymo lygio kėlimas. Tam reikalingas glaudaus bendradarbiavimas su aukštosiomis mokyklomis, akredituojant studijų programas bei modulius, o taip pat keliant aukštesniųjų mokyklų dėstytojų kvalifikaciją. Toks bendradarbiavimas palengvintų aukštesniųjų mokyklų absolventų studijų tąsą aukštosiose mokyklose ir studijų programų bei modulių akreditacijos pagalba garantuotų tęstinio ugdymo principo realizavimą. Toms mokykloms, kurios pasirinks integracijos su aukštosiomis mokyklomis kelią, rekomenduojamos struktūrinė arba programinė asociacija, o taip pat įėjimas į aukštąją mokyklą (šiuo atveju į universitetą) jos kolegijos ar kitokiu statusu. Aukštesniosios mokyklos, kurios atitiks išsilavinimo kvalifikacinius reikalavimus, keliamus šalies viduje, po akreditacijos gali

būti pripažintos aukštosiomis profesinėmis mokyklomis, galinčiomis teikti kvalifikacinius aukštojo mokslo laipsnius.

Apibendrinant galima teigti, kad šiuo metu susidariusią probleminę situaciją tarp aukštosios ir aukštesniosios mokyklos galima vadinti sandūra, kurioje pažeidžiamas tęstinio ugdymo principas, nusakantis švietimo sistemos nepertraukiamumą. Įvedus tarpines kvalifikacijas aukštajame moksle, ši sandūra galėtų virsti sanglauda, t.y. dalis Lietuvos aukštesniųjų mokyklų rastų savo vietą terciariniame mokymo lygmenyje, o tuo pačiu ir aukštojo mokslo sistemoje.

4. TYRIMO EIGA

Siekiant ištirti nuomonių tendencijas apie aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas , buvo sudaryta anketas. Respondentų aamžius 25 – 40 m., tai žmonės turintys ne mažesnį kaip aukštesnįjį išsilavinimą. Apklausta 20 respondentų. Anketos tikslas – išsiaiškinti respondentų požiūrį į aukštųjų neuniversitetinių mokyklų ir universitetų statusą.

Buvo pateikti aštuoni klausimai :

• Jūsų amžius.

• Jūsų išsilavinimas.

• Paaiškinkite kuo skiriasi aukštoji neuniversitetinė mokykla nuo aukštosios?

• Kokiai mokyklai teiktumėte prioritetą?

• Jūsų nuomone, ar tenkina Lietuvos gyventojus aukštųjų neuniversitetinių mokyklų teikiamos paslaugos?

• Jūsų nuomone, ar tenkina Lietuvos gyventojus aukštųjų mokyklų paslaugos?

• Su kokiu išsilavinimu lengviau įsidarbinti?

• Jūsų nuomone, ar reikalingas neuniversitetinis aukštosios mokyklos?

Anketą sudarė 7 uždaro tipo klausimai ir vienas atviro tipo klausimas.

5. TYRIMO APIBENDRINIMAS

Anketinėje apklausoje dalyvavusiųjų amžius pasiskirstė taip: nuo nuo 25 iki 30m.- 7, nuo 30 iki 35m. –6, nuo 35 iki 40m. –7.

Analizuojant tyrimą matyti, kad apklausoje dalyvavo žmonių su aukštuoju- 11, su aaukštesniuoju -6, kitais- 3.

Universitetams prioritetą teikia -17 respondentų,o -3 aukštosiom neuniversitetinėm ugdymo įstaigom.

Iš apklausos duomenų išaiškėjo, kad aukštųjų neuniversitetinių mokyklų teikiamos paslaugos netenkina- 12 respondentų,o- 8 tenkina.

Universitetų teikiamos paslaugos tenkina- 18, netenkina- 2 asmenis.

Dauguma (17) mano , kad įsidarbinti lengviau su universitetiniu išsilavinimu, -3 ,kad su aukštuoju neuniversitetiniu .

Pagal anketinę apklausą išaiškėja, kad (12 ) mano neuniversitetinis aukštosios mokyklos reikalingo.

Tyrimo rezultatai rodo, neuniversitetinės aukštosios mokyklos statusas nėra apibrėžtas. Prestižinėmis ugdymo įstaigomis laikomi universitetai.

IŠVADOS

• Aukštesniųjų mokyklų perėjimas į neuniversitetinio tipo aukštąsias profesines mokyklas negali įvykti “šuolio principu”.

• Reikalingas pereinamasis laikotarpis, kad aukštesniosios mokyklos galėtų tobulinti mokymo programas, kol jos atitiks kvalifikacinius aukštojo mokslo reikalavimus, keliamus šalies viduje.

• Lietuvos aukštesniosios mokyklos vystymosi perspektyvoje svarbiausias tikslas turėtų būti nne pasivadinimas aukštąja mokykla, bet mokymo lygio kėlimas. Tam reikalingas glaudaus bendradarbiavimas su aukštosiomis mokyklomis, akredituojant studijų programas bei modulius, o taip pat keliant aukštesniųjų mokyklų dėstytojų kvalifikaciją.

• Aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų bendradarbiavimas palengvintų aukštesniųjų mokyklų absolventų studijų tąsą aukštosiose mokyklose ir studijų programų bei modulių akreditacijos pagalba garantuotų tęstinio ugdymo principo realizavimą.

• Tyrimo rezultatai rodo, neuniversitetinės aukštosios mokyklos statusas nėra apibrėžtas. Prestižinėmis ugdymo įstaigomis laikomi universitetai.

LITERATŪRA

1. Laužikas J. Pedagoginiai raštai.- Šviesa, 1993.

2. Suaugusiųjų` švietimas ir profesinis mokymas/Sud.V. Burokas, V. Lukošiūnienė.- VVilnius, 2000.

3. Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai.- K.: Šviesa, 1991.

PRIEDAI

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. TERMINAS AUKŠTESNIOJI MOKYKLA……………4

2. LIETUVOS AUKŠTESNIOSIOS MOKYKLOS VIETA

ŠVIETIMO SISTEMOJE………………….6

3. AUKŠTŲJŲ IR AUKŠTESNIŲJŲ MOKYKLŲ SANDŪROS PROBLEMOS SPRENDIMO KELIŲ PAIEŠKA………………….8

4. TYRIMO EIGA………………………9

5. TYRIMO APIBENDRINIMAS………………. 10

6. IŠVAOS………………………..11

7. LITERATŪRA……………………..12

8. PRIEDAI…………………………13