Atmintis

ATMINTIS

TURINYS

ĮVADAS 3

ATMINTIS IR JOS RŪŠYS 4

NEVALINGA ATMINTIS 5

VALINGA ATMINTIS 6

SENSORINĖ ATMINTIS 8

DARBINĖ ATMINTIS 8

PROCEDŪRINĖ ATMINTIS 9

EPIZODINĖ ATMINTIS 9

SEMANTINĖ ATMINTIS 10

SĄLYGINIAI REFELEKSAI PAGAL PAVLOVĄ 10

SKINERIO SĄLYGINIAI REFLEKSAI ARBA OPERACINIS MOKYMAS 11

ATMINTIS IR INTELEKTAS 12

MOMENTINĖ ATMINTIS 12

TRUMPALAIKĖ ATMINTIS 13

ILGALAIKĖ ATMINTIS 14

ĮSIMINIMO SĄVOKA 16

AŠTUONI ATMINTIES DĖSNIAI 17

ATMINTIS IR DĖMESIO MECHANIZMAS 18

ATMINTIES MODELIAI 20

PROPORCINIAI TINKLAI 24

INFORMACIJOS PERDIRBIMO LYGIŲ TEORIJA 25

EFEKTYVŪS ĮSIMINIMO BŪDAI 26

ATMINTIES SUTRIKIMAI 28

IŠMOKIME STIPRINTI ATMINTĮ 29

ATMINTIES SAUGYKLOS 31

INFORMACIJA IR JOS APLINKA 32

APIBENDRINIMAS 35

LITERATŪRA: 37

ĮVADAS

Atmintis yra vienas mūsų psichinių procesų aspektų glaudžiai susijęs su mąstymo ir suvokimo veikla.

Atmintimi žmonės daugiau skundžiasi, negu džiaugiasi. Dėl tariamai blogos atminties mes kartais patenkame į keblią padėtį, patiriame pralaimėjimų.

Atmintį skirtingai įvardina įvairių profesijų atstovai: ppsichologai kalba apie žmogiškąją atmintį, medikai – apie genetinę, istorikai – istorinę, tiksliųjų mokslų atstovai – kompiuterių ir kitų intelekto mašinų, sociologai – apie tautos. Ir nenuostabu, nes juk ir asmeniniame gyvenime atmintis ne paskutinėje vietoje.

Sakoma, jog atmintis – tai individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai, kas patirta, ir prireikus vėl sugrąžinti tą informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Atmintis ir vaizduotė sieja mūsų praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, o drauge ir kiekvieno mūsų ttobulėjimui pasirinktoje srityje. Svarbiausi atminties procesai – įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas, Be to, negalima nepaminėti ir užmiršimo. Atmetus atvejus, sukeliančius nemalonias situacijas, užmiršimui turėtume būti dėkingi, kad “neperkaista” mūsų psichika nuo informacijos pertekliaus. Užmiršdami atsiejame reikšmingus dalykus nuo mažiau rreikšmingų, galime sisteminti informaciją.

Niekas negimsta su fenomenalia atmintimi, nors gal kartais atrodo, kad vienus gamta apdovanojo nuostabiomis proto ir atminties galiomis, o kiti visą gyvenimą būna užuomaršos.

Dažnas iš mūsų neabejingas savo atminčiai. Turime dvi galimybes – džiaugtis arba nusivilti ja. Pastaruoju atveju arba ir toliau peikiame savąją atmintį, arba skiriame šiek tiek laiko ir pastangų išspręsti susidariusiai situacijai.

ATMINTIS IR JOS RŪŠYS

Ypatinga, fenomenali atmintis nėra labai didelis gėris. Turintieji fenomenalią atmintį nėra lamingesni ar geresni už jos neturinčius. Svarbu yra ne atminties talpumas, o sugebėjimas naudotis jos duomenimis.

Atmintis – sistema, kurioje informacija įsimenama, saugoma ir atsimenama. Sistema – tam tikra hipotetinė struktūra, turinti elementų. Joje vykstančių procesų dėka apdorojama suvokta informacija. Informacijos apdorojimas – tai suvoktos informacijos kodavimas, ppertvarkymas, asocijavimas, saugojimas, atgaminimas ir atpažinimas, kartojimas ir užmiršimas.

Atmintį galime įsivaizduoti kaip milžinišką mozaiką, sudėta iš daugybės tarpusavyje susietų dalių.

Seržas Larošas, Centrinės nervų sistemos tyrimų centro psichofiziologijos skyriaus vedėjas, apie tai sako: „Atminties terminas yra bendras daugelio sistemų, kurios normaliomis sąlygomis tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauja, pavadinimas. Tas pats įvykis gali turėti tiek semantinį, tiek epizodinį turinį ir dauguma informacijos, kurią įsimename, ir turi tiek procedūrinį, tiek semantinį pavidalą. Smegenys nesusideda iš eilės kaimyninių nepriklausomų modulių. Priešingai, – kiekvienas atsiminimas pažadina daugybės ssmegenų sričių veika, kuri apdoroja įvairius požiūrius į pasaulį. Šios sritys kuria laikiną arba pastovų tinklą, kuriame įrašytas atsiminimas kaip visuma.

Atmintis saugo ir atstato žmogaus smegenų informaciją (Encarta Encyclopaedia). Atmintis – žmogaus patirties atstatymas prote (Encyclopaedia Britannica). Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra esminis protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.

Šiuolaikinė psichologija pagal mobilumą skiria tokias pagrindines atminties rūšis:

Motorinė atmintis – jos rezultatas yra įvairiausi mūsų praktiniai įgūdžiai (neprisimename, kaip mokėmės vaikščioti, rašyti ir pan., bet puikiai tai įsisaviname). Ši atmintis didelį vaidmenį atlieka sportinėje karjeroje, kasdieniame gyvenime, praktinėje veikloje ir padeda efektyviai gyventi negaištant laiko tam, kas sykį jau buvo įsiminta;

Vaizdinė atmintis – informacija mūsų atmintyje saugoma vaizdais; mums prieš akis iškyla buvę įvykiai, situacijos, potyriai (žmonės dažnai netgi sako: „man ir dabar stovi akyse tas vaizdas“);

Žodinė (verbalinė) atmintis – informacija, saugoma žodžiais; ji vaidina pagrindinį vaidmenį įsisavinant žinias, nes mūsų mokymosi procesas paremtas žodine informacija;

Emocinė atmintis – joje sukaupti visi mūsų išgyvenimai, susiję su tam tikrais įvykiais. Pvz.: žmogaus, augusio, brendusio, studijavusio viename mieste, būtis yra prisodrinta daugybe eemocinių patyrimų, susijusių su vietove, ir išrautas iš gimtosios aplinkos individas jos netekimą labai skausmingai išgyvena, nes stokoja sodrių emocinių pasikartojančių potyrių. Emocinė atmintis praturtina mūsų gyvenimą, padaro jį spalvingesnį, įgalina suprasti kitą žmogų, jo būseną.

Pagal tai, kiek atminties procesuose dalyvauja valia, skiriamos valinga ir nevalinga atmintys. Informacija nusėda mūsų atminties saugyklose nevalingai, savaime. Kad mokymosi procese ar kitur įsimintume informaciją, turime įtempti valią. Valingoji ir nevalingoji atmintys visada viena greta kitos.

NEVALINGA ATMINTIS

Knygų autoriai teigia, kad nevalingas įsiminimas laikomas tokiu kai medžiagos nesistengiama specialiai įsiminti ir nesiekiama tokio tikslo. Ryškūs, spalvingi, nauji, neįprasti daiktai traukia vaiko dėmesį ir gali nevalingai išlikti jo smegenyse. Pasinaudodamas daiktų ypatybėmis, parinkdamos atitinkamą medžiagą, auklėtojas iš dalies gali vadovauti nevalingo įsiminimo procesui. Šiuo atveju įsiminimas yra ne pasyvus atspindys viso to, kad šiuo atveju vaiko smegenis, bet jo sąveikos su objektais rezultatas. Vaikai, kurių poreikiai bei polinkiai skirtingi ir kurių aplinkinio pasaulio vaizdinių bagažas nevienodas, nevienodai reaguos į tą patį daiktą. Nevalingai įsidėmėti galima tai, kas daug kartų kartojasi: vaikas įsimena kelią, kuriuo jis daug kartų su suaugusiaisiais eina į darželį, jis įsimena, kaip išdėstyti žaislai, kuriuos tvarkyti jį išmokė suaugusieji ir t. t.

Nesąmoningai atmintyje išlieka pirmiausia tai, su kuo žmogus veikia, kas yra jo vveiklos tikslas.

Nevalingo įsiminimo ugdymui didelę reikšmę turi aktyvus literatūrinių kūrinių suvokimas. Eilėraščius vaikai geriau įsimena, kai jų turinį iliustruoja žaidimu, kai skaito vaidmenimis, vaidina. Didelę reikšmę ikimokyklinukų gyvenime turi paveikslėlis. Paveikslėlis – svarbi kalbos, mąstymo, atminties ir vaizduotės ugdymo priemonė.

Kuo aktyvesnė, turiningesnė vaikų veiklos su medžiaga, juo produktyvesnis nevalingas jos įsiminimas.

Nevalingas įsiminimas yra šalutinis veiklos produktas. Todėl vadovauti vaikų nevalingai atminčiai – tai reiškia padėti jiems suvokti, įsisąmoninti, suprasti įvairią medžiagą.

Mūsų atmintis atrenkamo pobūdžio: geriau įsimenama tai, kas svarbu, įdomu, kas turi didesnės reikšmės žmogui. Kai vaikai aktyviai sprendžia pažintines ir kitokias užduotis, jie išgyvena „atradimo“, pažinimo ir užsiėmimo džiaugsmą.Vadovaujant nevalingai vaikų atminčiai, reikia plėsti jų interesus, ugdyti žingeidumą. Susidomėjimas ne tik padeda sėkmingai atlikti darbą, bet dažnai ir pats atsiranda dirbant. Labai svarbu formuoti atsakingą sąmoningą vaikų požiūrį į tą veiklą, kuria jie užsiima, nes dažnai no to labai priklauso nevalingo įsiminimo rezultatai.

Kokybinis ikimokyklinio amžiaus vaiko atminties pakitimus iš esmės apibūdina perėjimas nuo nevalingų prie valingų atminties procesų. Pirmuosius ketverius gyvenimo metus vaikų atmintis yra daugiausia nesąmoninga: vaikas dar nemoka kelti sau tikslo įsiminti – prisiminti, neįsisavinęs jis dar ir būtų bei veiksmų, padedančių sąmoningai įsiminti bei atgaminti. Vaikas įsimena nevalingai. Nevalingas įsiminimas ir suteikia jam

įvairių žinių apie daiktus ir tikrovės reiškinius, jų ypatybes ir ryšius, apie žmones ir jų tarpusavio santykius. Nevalinga atmintis praturtina vaiko žinias, ji reikalinga toliau ugdyti valingai vaikų atminčiai.

VALINGA ATMINTIS

Svarbi sąlyga, rengiant vaikus mokyklai, yra jų valingų psichikos formų ugdymas. Ikimokykliniame amžiuje vystosi vaikų valingas suvokimas, mokėjimas apžiūrinėti daiktus, kryptingai stebėti; atsiranda valingas dėmesys, vystosi valingos atminties formos. Mokymasis mokykloje reikalauja iš vaikų didelių valingos atminties pastangų. Nemokėjimas įsiminti turi įtakos jo pažangumui ir požiūriui į mokymąsį ir mokyklą apskritai.

Teigiama, kkad valinga atmintis yra veikla, kurios specialus tikslas įsiminimo būdais bei metodais.Valinga atmintis -įsiminimas tam tikrų objektų, kai žmogus kelia sau tikslą – įsiminti – prisiminti.

Valinga vaikų atmintis pradeda vystytis, kai jie ima išskirti specialias užduotis įsiminti ir prisiminti. Tikslas prisiminti vaikui atsiranda anksčiau už tikslą įsiminti, valingos atminties ugdymas prasideda nuo valingo atgaminimo, po kurio eina valingas įsiminimas. Ir tai suprantama. Gyvenimas nuolatos reikalauja iš vaiko naudotis sukauptu praeities patyrimu. Praktinėje veikloje t.y. žaisdamas vaikas turi remtis anksčiau įsisavintais eelgesio ir veiksmų su daiktais būdais, naudotis įgytomis žiniomis, mokėjimais bei įgūdžiais.

Būtinybė prisiminti ir atgaminimo nesėkmės skatina vaikus kelti sau tikslą įsiminti, suvokti įsiminimo svarbą. Šiuo atveju reikšminga valingų atminties procesų vystymosi prielaida yra palyginti gera nevalinga atmintis, nes nuo vvaikai turi daugiau patyrimo ir žinių, kurių jie įsigijo nevalingai, juo daugiau jie gali prisiminti,savo praktinėje veikloje pasinaudodami nevalingos atminties vaisiais.

Pastebėta, jog atlikdami praktinę užduotį, jau siekia įsiminti trijų – ketverių metų vaikai, o žaisdami labiausiai stengiasi ką nors įsiminti ketverių – penkerių metų vaikai.

Išskirti, įsisamoninti vaikams tikslus padeda specialūs žaidimai bei užsiėmimai vaikų darželyje ir šeimoje

Yra du valingo įsiminimo būdai: mechaninis ir loginis.

Mechaniškas įsiminimas grindžiamas dažnu kartojimu, nesigilinant į daiktų ir reikšmių esmę. Mechaniškai įsimenant nustatomi tik išoriniai objektų ryšiai.

Dar iki šiol klaidingai aiškinama, kad vaikų atmintis yra mechaniška. Priežastis nulėmusias tokį klaidingą požiūrį į vaikų psichiką, analizavo A. Smirnovas.

Jis išskyrė tris grupes faktų, kuriais paprastai remiama tezė, jog ikimokyklinukai ir jaunesnieji mokiniai įsimena mechaniškai:

1. vaikai lengvai įsimena nnesuprantamą ir net beprasmišką medžiagą,

2. pasireiškia tendencija įsiminti, nesigilinant į turinio prasmę

3. vaikai mokosi aklai.

Jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikai iš tikrųjų lengvai įsimena kai kurias nesuprantamas dainas, suaugusiųjų vartojamus žodžius bei posakius, įvairias skaičiuotes, kuras dažnai sudaro dirbtinių, beprasmių žodžių derinys. Beprasmiškos medžiagos dažnai pasitaiko vaikų žaidimuose, kur yra palankios sąlygos įsiminti.

Tendencija nesigilinti į prasmę to, kas įsimenama, nėra vaikų atminties amžiaus ypatybė. Pastebėtina, kad mechaniškai mokytis moksleiviai pradeda po nesėkmingų pastangų suprasti medžiagą. Kartais iš patirties žinodamas, kad suprasti jam bus ssunku, moksleivis iš karto pradeda mokytis mechaniškai, net nebandęs medžiagos įsisąmoninti. Taigi, taip pamažu ir formuojasi mokinio įprotis mokytis mechaniškai. Didelę reikšmę turi individualūs vaikų skirtumai. Dažniausiai mechaniškai kala pasyvaus intelekto vaikai, neįpratę protauti, nemokantys ir nemėgstantys galvoti. Supratimo sunkumai susiję su individualiomis mokinių savybėmis, taip pat nepakankamas vadovavimas vaikų mąstymo ir atminties ugdymui – tai pagrindinės priežastys, dėl kurių vaikai gali įprasti mechaniškai mokytis.

Mechaniškas kalimas būdingas ne tik vaikams, bet ir suaugusiajam, jei reikia įsiminti tai, ką sunku suvokti. Kompaktišką, labai turiningą medžiagą sunkoka perteikti savais žodžiais, bet kokiu atveju pažodinis atgaminimas nėra mechaniškas įsiminimas.

Atgaminimo pobūdžiui turi įtakos vaikų požiūris į įsiminimą. Maži vaikai užduotį įsiminti dažniausiai supranta kaip konkretų medžiagos atgaminimą su visomis detalėmis bei ypatumais.

Vienus žodžius pakeisti kitais, perteikti medžiagos turinį savais žodžiais vaikams sunku, nes jų vartojamų žodžių ir posakių atsarga dar nepakankama, jie dar mažai žino sinonimų. Tačiau ribotos vaiko kalbinės galimybės dar nereiškia, kad jis nesupranta to, ką įsimena ir atgaminama.

Taigi mechaniškas įsiminimas nėra ta atminties ugdymo pakopa, po kurios eina loginis įsiminimas. Tai ypatinga įsiminimo forma, priklausanti nuo daugelio anksčiau aptartų priežasčių. Jau pačioje pradžioje atmintis vystosi kaip įsisąmoninta veikla, ir supratimas yra nevalingos ir valingos atminties pagrindas.

Į atmintį dažnai žvelgiama manicheistiniu ppožiūriu, kuris didelę reikšmę teikia tokioms sąvokoms kaip Dievo dovana arba fatališkumas: „Atmintį arba turime, arba jos neturime“. Pagal šią koncepcija, mes iš prigimties esame apdovanoti tam tikrais gabumais, kurie gali, nors nebūtinai, tobulėti. Tai, kas laikoma gera atmintimi, yra gebėjimas lengvai išsaugoti įgyta patyrimą. Pakerėti tokiu minčių magijos norėtume akimirksniu atsiminti viską, ką kada nors esame išgirdę ar perskaitė.

Šiuo metu gyvenimo ritmas labai greitas ir mums sunku rasti laiko susikaupti, įsiminti, eksperimentuoti ar kartoti. Tačiau pamirštame, kad norėdami ką nors atsiminti, privalome tam skirti nemažai laiko ir atkaklių dvasios pastangų.

Manydami, kad atmintis yra įgimta vertybė, kartu tarsi neigiame, kad galime ją itin pagerinti. Atmintis nėra tik Dievo dovana, bet ji taip pat nėra ir paprasčiausias gebėjimas. Ji turi nemažai tarpusavyje susijusių metmenų ir diferencijuotų funkcijų, iš kurių yra sukuriama vientisa sistema.

SENSORINĖ ATMINTIS

Sensorinė atmintis yra labai trumpa ir išlaiko įspūdžius keliolika milisekundžių.

Ji atitinka momentinio (tiesioginio) suvokimo atmintį, t. y. tai, ką perduoda mūsų rankios juslės. Taip yra dėl interferencijos, kuri blaško dėmesį ir kliudo pakartoti Įvykius mintyse. Sensorinė atmintis yra ir labai trapi – kiekvienas naujas sensorinis pojūtis išsisklaido per dvi minutes. Vis dėlto sensorinė atmintis kartais nustebina atsiminimu tikslumu, kurie iškyla taip aiškiai, tarsi būtu nufotografuoti.

Nuo sensorinės atminties kkokybės priklauso, ar atsimename „perbėgusius“ smegenimis įspūdžius. Sužadinę ypatingą dėmesį ir sukėlė tam tikras asociacijas, įspūdžiai pereina į trumpalaikę atmintį.

DARBINĖ ATMINTIS

Darbinės atminties užduotis yra laikyti naudingą informaciją darbo metu. Jam pasibaigus, visos žinios pamažu išnyksta.

Čia kalbama apie silpnai fiksuojančią laikina atmintį, kuri leidžia dirbti kelis darbus vienu metu. Viena iš jos funkcijų yra priminti žinias, kurios anksčiau buvo įdėtos ilgalaikėje atmintyje siekiant dabartinio darbo tikslumo. Taip pat leidžia nekreipti dėmesio į tai, ką matome ir girdime, jei čia tik įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Todėl neatsimename visų nepažįstamų žmonių, kuriuos per dieną sutinkame, kiekvieno menkiausio garselio ar šurmulio, lydinčių mus visą dieną.

Atmintis nėra vien tik mechaniškas daugelio įvykių išsaugojimas galvoje. Kaip mes jau minėjome, trumpalaikės atminties pajėgumas yra ribotas. Tačiau visgi galėtume jį labai padidinti, jei dirbtume su visomis duomenų grupėmis, o ne su atskirais įvykiais ar izoliuotais elementais.

Viena iš atminties ypatybių yra gausus asociacijų kūrimas; jei norime atmintį pagerinti, turime, anot Džordžo Milerio, šią ypatybę išnaudoti sujungdami norimą atsiminti informaciją į tam tikrą sistemą. Jei tokios informacijos yra daug, turime ją sugrupuoti pagal jos ypatybes, anglų kalboje vadinamas chunks (t. y. gabalai).

Atminties negalima atskirti nuo tam tikros pažinimo organizacijos. Kuo daugiau susikurta asociacijų, tuo lengviau registruojami nauji įspūdžiai, panašiai kaip

dėlionėse, kai paveikslas sudaromas iš atskirų viena į kitą įsistatančių detalių. Pažiūrėkite, kas vyksta smegenyse įsimenant naują informaciją. Pajuskite, kaip atmintyje iškyla atskiri žodžiai.

PROCEDŪRINĖ ATMINTIS

Procedūrinė atmintis, arba kai kurių poelgių užkodavimas (dinaminių stereotipų kūrimas), yra sensomotorikos gebėjimai arba gebėjimai pasiekti rezultatų kartojant.

Atsimenate, pavyzdžiui, kaip atidaryti butelį, kaip nulipti laiptais, kaip važiuoti dviračiu. Tai yra įgytų gebėjimų, kurie tapo refleksiniais įpročiais, atmintis.

Procedūrinė atmintis turi didelę įtaką mokantis atmintinai ir susikuriant vidinius automatizmus. Kalbame apie implicitinį (numanomą) atminties gebėjimą, nes jau užmiršome, kkokiu būdu mes vieno ar kito veiksmo išmokome.

EPIZODINĖ ATMINTIS

Epizodinė atmintis veikia specifinius išgyvenimus. Ji padeda išlaikyti įvairius asmeninius išgyvenimus ir patirtį. Tai yra tarsi mūsų autobiografija: atsimename savo praeitį ir įvairius kasdienius epizodus. Todėl, pavyzdžiui, žinome, kad išeinant iš namų reikia užrakinti duris. Epizodinė atmintis nėra svarbi vien tik dėl to, kad galėtume atsiminti, ką padarėme, bet ir padeda mums suvokti, ką turėtume daryti ateityje: ..Kiekvieną diena puse penkių turiu eiti pasiimti vaiko iš darželio.“

Epizodinės atminties dėka gebame orientuotis laike iir erdvėje: „Tai įvyko ten ir ten, tada ir tada“. Išgyvenimai vėliau rikiuojasi į tikslią chronologinę eilę mums nesuvokiant, kada tiksliai tai atsitiko: „Atsimenu, nes prieš tai susilaužiau koją“. Dar daugiau – epizodiniai prisiminimai atnaujina ir mūsų pažinimą bei papildo ssemantine atmintimi įgytas žinias.

SEMANTINĖ ATMINTIS

Daug svarbesnė už epizodinę yra semantinė atmintis, kuri padeda mums susikurti plačią ir kompleksišką žinių bazę, formuoja mūsų kultūrinę ir socialinę esmę, jungia bendrąjį išsilavinimą ir visokeriopas žinias apie mus supantį pasaulį. Į ją įeina žodžių ir sąvokų valdymas, teikiantis prasmę mūsų protui. Ji ir išvardija viską, kas mus supa.

Semantinė atmintis skirsto žodžių reikšmę į tam tikras kategorijas. Juk daugumą žinių mes įgyjame hierarchiniu būdu. Semantinės (reikšminės) kategorijos yra išrūšiuojamos pagal temas, sudėtas j atskirus atminties skyrelius, kuriuos mes anksčiau lyginome su biblioteka.

Prancūzų psichologas Alanas Liuri kalba apie milžinišką semantinės atminties pajėgumą. Jis remiasi savo kolegos G. Bauerio iš Štarifordo universiteto patyrimu. G. Baueris davė užduotį bandomiems asmenims, kad atsimintų 112 žodžių sąrašą, sugrupuotą į logines ggrupes. Žodžiai buvo iš mineralų, gyvūnų, įrankių ir augalų srities. Kiekviena grupė buvo surūšiuota j du pogrupius,

pvz.: į iškasenas ir metalus bei akmenis, o šie pogrupiai Į tolesnes kategorijas (pvz.: retieji mineralai, įprasti mineralai ir liejiniai;

Semantinė atminties organizacija

Semantinėje atmintyje registruojami ne įeinančių signalų požymiai, o jų kognityvinės reprezentacijos. Semantinė atmintis žodžių, sąvokų, taisyklių ir abstrakčių idėjų; sistemiškai sutvarkyta, apibendrinta ir įprasminta informacija joje sudaro žmogus žinių pagrindą. Ji būtina tam, kad būtų galima vartoti kalbą. Būtent dėl to daug aautorių tyrė žodinę atmintį.

Yra daugybė teorijų, bandančių aprašyti, kaip, kokiu būdu yra sustruktūrintos ir organizuotos žinios semantinėje atmintyje.

SĄLYGINIAI REFELEKSAI PAGAL PAVLOVĄ

1903 m. prie mokymosi tyrimų nemažai prisidėjo I.Pavlovas, atradęs sąlyginius refleksus.

Seilių liaukų sekrecijos tyrimo metu Pavlovas bandė rasti impulsus, į kuriuos gyvūnai reaguoja padidėjusiu seilių išsiskyrimu. Jis pastebėjo, kad šunims seilės ima aiškėti vien pamačius žmogų baltu chalatu, nes juos šėręs prižiūrėtojas taip pat tokį dėvėjo. Nors maisto jie dar nemato ir neužuodžia. Todėl Pavlovas atliko trijų etapų bandymą:

• Prižiūrėtojas paskambina skambučiu šuniui, kuris jo nemato.

• Neilgai trukus po to duoda gyvūnui mėsos ir tuo paskatina seilių liaukų sekreciją.

• Bandymą nuolat kartoja.

Po keliolikto pakartojimo šuniui pradeda skirtis seilės iš karto po skambučio, daug anksčiau nei gauna mėsos. Bandymą užteko pakartoti penkis kartus, kol susidarė „refleksai“.

Pakartotini garsinį impulsą susiejus su ėdalu, tiesioginiu stimulu seilėms išsiskirti, šuniui ima skirtis seilės jau po jo. Taigi atsirado sąlyginis refleksas. Skambučio tilindžiavimas yra impulsas, kuris skatina seilių liaukų veiklą.

Visgi jei skambinama pakartotinai, tačiau mėsos neduodama, sąlyginis refleksas pamažu silpsta, kol dingsta visiškai. Įvyksta vadinamasis užgesimas.

Tikrai stebėtina, kad po tam tikro ramybės periodo refleksai spontaniškai atgyja, vadinasi, jie neišnyksta, bet įvyksta jų inhibicija. Visi šie dalykai vyksta pasąmonėje.

Iš šių tyrimų buvo išvesti tam tikri psichologiniai dėsningumai, kurie pritaikomi kkasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, reklamoje. Pirmoji „taisyklė“ – apie suvokimą. Reklama turi būti gerai matoma arba girdima, kad žmogus ją atsimintų. Antra „taisyklė“ – asociacijų kūrimas tarp vaizdo ir ženklo. Virėją su balta kepure lengvai susiesime su sriubų arba padažų ženklu, rūpestingas močiutes – su įvairiomis jogurto rūšimis, turką su turbanu – su kava, seną juodą vergą – su kokia nors ryžių firma. Geras reklamos agentas privalo sukelti vartotojui sąlyginį refleksą.

Daugeliu atvejų reklama būna tokia taikli, kad kai kurių firmų ženklai išstumia gaminių pavadinimus. Nesvarbu, ar mes reklamos gerbėjai, ar priešininkai, visgi kasdieniame gyvenime dažnai prabylame frazėmis, išgirstomis reklamoje.

SKINERIO SĄLYGINIAI REFLEKSAI ARBA OPERACINIS MOKYMAS

Esant klasikiniams, arba Pavlovo, refleksams, atsakymas į dirgiklius yra refleksai, vadinasi – veikiu pasąmonėje, kai tuo tarpu reakcija į Skinerio refleksų dirgiklius yra laisvi atsakymai.

Pagal B. F. Skinerio refleksų teoriją, subjektas sąmoningai pasirenka atsakymą, kurį vėliau įtvirtina, o šis įtvirtinimas yra naujos motyvacijos šaltinis. Žmogus turi plėtoti konkrečią veiklą, tuo sukeldamas refleksą. Veikla yra laisva, vykdoma su tam tikra atlyginimo perspektyva (pozityvus skatinimas) arba su bausmės išvengimo perspektyva (negatyvus skatinimas).

Atsiradę refleksai, anot Skinerio, yra operacinio, arba aktyvaus, tipo. Subjektas sąmoningai prisideda prie įvykių eigos.

Pavyzdžiui, norint išmokti važiuoti dviračiu, reikia sugebėti išlaikyti pusiausvyrą. Mokomasi bandymų ir klydimų metodu – kkaip reakcija Į kūno pojūčius, kurie apsaugotų, kad nenukristame nuo dviračio (negatyvus

skatinimas). Jei mums gerai sekasi, stipriname tinkamą kūno reakciją pusiausvyrai išlaikyti (pozityvus skatinimas). Skinerio refleksais remiasi ir gyvūnų dresūra, laisvais refleksais ir toliau įtvirtinami įvairūs įpročiai, kurie, beje, patvirtinami ir prietarais.

ATMINTIS IR INTELEKTAS

Atmintis palyginti su intelektu dažnai neįvertinama.

Nemažai teorijų, kalbančių apie sugebėjimų įgijimą, taip pat apie atminties pajėgumo treniravimą, apsiriboja tik mechanišku mokymusi atmintinai.

l gera atmintį kartais žvelgiama kaip į kvailių savybę. „Atmintis dažnai siejama su kvailumu ir priklauso nenuovokiesiems,“ – sako Šatobrianas.

Kai ką nors pavadiname intelektualiu, galvoje turime gebėjimą logiškai mąstyti ir svarstyti, kuris praktiškai atmeta atminties galimybes. Paprastai sakoma, kad tai. ką mes suprantame, lengviau atsimename. Ar tai reiškia, kad gerai atminčiai tereikia viską suprasti?( Būkime teisingi patys sau! Nors viskas atrodo aišku, visgi turime stengtis, kad įsikaltume į ilgalaikę atmint}. Mokslininkas, sukūręs kokią nors idėją, turi aiškiai ir tiksliai išreikšti savo atradimą, kad jo darbas nenueitų užmarštin. „Vien tik svarstyti ir nepalikti pėdsako yra laikina,“ – rašė S. Malarmė. 1968 m. šveicarų psichologas Žanas Piažė kartu su savo bendradarbe Barbela Inhelder įrodė ryšį tarp atminties ir protinės veiklos, dėl ko žmogus gali adaptuotis aplinkoje. Piaže tyrė vaiko intelekto raida. Jį domino, kaip sprendžia problemas individas, kuris

su jomis susiduria pirmą kartą. Aptikęs naują daiktą, vaikas jo ypatybes tiria pamažu. Jo veiklos tikslas – pažinti šias ypatybes. Vaikas įsigilina į esmę ir taip konstruoja savo dvasinį gyvenimą. Jis įsiurbia ir apdoroja tai, kas jį supa. Natūralu, kad kiekvienoje identiškoje situacijoje vaikas panaudoja tai, ką jau yra sužinojęs. Jis moka apibendrinti, o tai padeda prisitaikyti prie naujos aplinkos.

MOMENTINĖ ATMINTIS

Sensorinėje atminties posistemėje labai trumpai (paprastai trumpiau nei sekundę) laikoma jutimo organais gauta ir jutimiškai apdorota, t.y. suvokta, informacija. Ji ggali būti išskirstoma pagal jaudinimo pobūdį, pvz., regimoji, girdimoji ir t.t. Manoma, jog sensorinėje atmintyje vyrauja fiziniai informacijos požymiai.

Sensorinė atmintis – momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu.

Amerikiečių mokslininkas Georgas Šperlingas padarė išvadą, jog momentinė atmintis yra savotiška vizualinė pasekmės forma, panaši į tą „liekaninį vaizdą“ akies tinklainėje, kurį matome, kai prieš tai tamsoje kurį laiką žiūrėjome į degančią žvakę ar ryškiai apšviestą langą. Tos vizualinės trumpalaikės momentinės atminties iišlaikymo trukmė daugumai žmonių ne didesnė už vieną sekundę.

ilgalaikėje atmintyje kaupiami ne tiek vaizdai ar žodžiai, kiek sąvokos bei reikšmės, prasmės.

TRUMPALAIKĖ ATMINTIS

Trumpalaikė atmintis, kitaip dar operatyvinė atmintis, yra tokia atminties posistemė, kurioje jutimo organų ir ilgalaikės atminties duomenys trumpam ffiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Kad įsimenamoji informacija iš sensorinės atminties patektų į trumpalaikę, būtina atkreipti į ją dėmesį.

Kiti autoriai teigia, kad trumpalaikė atmintis – tai žodinė atmintis. Duomenų trumpam įsiminimui svarbiausia yra vidinis jų įvardijimas ir aktyvus kartojimas (paprastai vidine kalba). Skiriamos dvi kartojimo rūšys:

• Akustinis – artikuliacinis. Tai yra iš dalies mechaninis veiksmas ir kartojant duomenys beveik nepertvarkomi. Toks kartojimas padeda išlaikyti informaciją trumpalaikėje atmintyje, bet jo nepakanka, kad informacija patektų į ilgalaikę atmintį.

• Laikomosios informacijos įtraukimas į asociacinių ryšių sistemą, naudojamas įsiminti ilgam laikui (pvz., didinami informacijos vienetai – nuo pavienių raidžių pereinama prie žodžių, nuo žodžių – prie sakinių ir pan.). Įvyksta tartum informacijos diskretinimas, t.y. didinama informacinio (įsimenamo) elemento apimtis.

Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji iirgi apima visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis.

Trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės skiriasi tuo, kad joje gali būti laikomas tik nedidelis informacijos kiekis – ne daugiau kaip 7 ± 2 elementai. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus’ as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų). Ši apimtis tolygi dėmesio apimčiai. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad trumpalaikės atminties ribos netrukdo įsiminti gausybės prasminių vaizdų (gamtos vaizdų, veidų, meno kūrinių ir kt.).

Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi „fotografinę“ atmintį. Vaizdas ffotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas.

Tačiau trumpalaikės atminties turinį mes galime išlaikyti trumpai. Vėliau tas turinys pakeičiamas kitu turiniu, naujais faktais; arba tiesiog išnyksta, jei mums nereikalingas, nėra kartojamas. Kuo didesnis trumpalaikės atminties turinys, tuo ilgiau trunka atsiminimas. Manoma, kad vyksta paieška. Tyrimais yra netgi matuojama, kiek laiko trunka tokia paieška (kai atsakymas neigiamas, paieška ilgesnė).

Trumpalaikė atmintis labai svarbi sąmoningame mąstyme, problemų sprendime. Trumpalaikė atmintis svarbi ir suprantant kalbą, tačiau šis vaidmuo laibai komplikuotas ir dar neaiškus. Čia matyt įsijungia papildomi mechanizmai. Nes, pvz., pacientai su pažeistomis smegenimis: vieno iš jų atminties apimtis tik 1 objektas, bet jis gali atsiminti ir pakartoti visą sakinį; kito iš jų atminties apimtis normali, bet jis negali pakartoti viso sakinio. Tikriausiai yra kalbinė atmintis, atskira nuo trumpalaikės.

Realiai, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintys nuolat sąveikauja. Viena iš tokių akivaizdžiausių sąveikų – informacijos skirstymas prasmingais gabalais. Tai daroma su ilgalaikės atminties pagalba.

ILGALAIKĖ ATMINTIS

Kaip vyksta informacijos perėjimas iš trumpalaikės į ilgalaikę atmintį? Viena iš teorijų – dvigubos atminties teorija. Įsimenami dalykai visuomet „įeina“ per trumpalaikę atmintį. Čia jis pakartojamas ir tuoj pat keliauja į ilgalaikę atmintį. Ilgalaikė atmintis – ir tai, ką sakiau pprieš keletą minučių, ir tai, kas įvyko prieš keletą metų.

Ilgalaikės atminties posistemė ilgai (valandas, metus, net dešimtmečius) išlaiko informaciją – žinias, mokėjimus, įgūdžius. Duomenys į ilgalaikę atmintį dažniausiai perkeliami ir fiksuojami kartojimu, kuris vyksta trumpalaikėje atmintyje. Vien mechaninio kartojimo ilgalaikiam įsiminimui nepakanka. Be to, mechaniniu kartojimu ilgalaikėje atmintyje galima užfiksuoti tik žodinę arba lengvai paverčiamą žodine informaciją. Lemiamą reikšmę turi prasminis naujos informacijos aiškinimas, ryšių tarp jos ir to, kas žmogui jau žinoma, nustatymas. Todėl, užmiršus išorinę įsimenamo dalyko formą, pvz., tikslią žodžių tvarką sakinyje, jo prasmė išlieka ilgai. Manoma, kad ilgalaikėje atmintyje informacija tvarkoma dviem būdais:

• Semantinė informacija sugrupuojama į hierarchines struktūras (sąvokos skirstomos į abstraktesnes, giminines ir rūšines).

• Tvarkomos buitinės kategorijos – sąvokos grupuojamos apie vieną ar keletą kategorijų, vadinamųjų prototipų.

Kartu ilgalaikėje atmintyje laikomoje semantinėje informacijoje atsispindi tos informacijos vertinimas. Be to, ilgalaikėje atmintyje saugomi tiesioginiai potyriai – fiziniai informacijos požymiai ir įspūdžiai. Ilgalaikė atmintis yra mūsų patirties saugykla. Žinoma, jog atminties informacinė apimtis didžiulė (Korsakov I.A., Korsakova N.K., 1992)

Ilgalaikę atmintį galima skirstyti į tris sluoksnius:

• Aktyvųjį. Aktyviajame sluoksnyje visa informacija, žinios, kuriomis naudojamės kasdien – su profesine veikla susijusi informacija, kolegos, buitinė informacija. Skiriamasis bruožas – šiai informacijai prisiminti nereikia jokių pastangų, prisimename automatiškai.

• Pasyvųjį. Šiame sluoksnyje informacijai, kuria nnaudojamės daug rečiau, prisiminti būtinos pastangos. Pasyvusis sluoksnis didėja mažėjant aktyviajam, t.y. mažiau aktuali informacija, jei ja rečiau naudojamės, pereina į pasyvųjį sluoksnį.

• Latentinį. Jis pats didžiausias. Didėja mažėjant pasyviajam sluoksniui. Latentiniame sluoksnyje esančią informaciją sunku prisiminti, reikia ypatingų priemonių. Taip pat jame nemaloni informacija, kuri tarytum išstumta iš sąmonės pasitelkus aktyviojo išstūmimo procesą. Ten užmiršti traumuojantys išgyvenimai, nemalonūs atsitikimai.

Remiantis šiuo modeliu galima teigti, jog dažnai problemos iškyla stengiantis “išgauti” informaciją iš pasyviojo sluoksnio.

Sukaupta daug liudijimų, jog ypatingomis sąlygomis, pvz., dirginant elektrodais tam tikras smegenų žievės sritis ar hipnozės seanso metu, žmonės gali pakankamai ir net labai ryškiai prisiminti, regis, seniai užmirštus dalykus su tokiomis smulkmenomis, kurių nesuvokė net būdami toje situacijoje. Vadinasi, pati informacija niekur nedingsta, mes užmirštame galbūt ne ją, bet būdą jai prisiminti.

Įsiminimas ilgalaikėje atmintyje nei vizualinis, nei akustinis, o prasminis.

Kiti autoriai teigia, jog ilgalaikė atmintis yra naujos informacijos registravimo rezultatas. Kelias į atsiminimą eina pergrupuojant, organizuojant, peržiūrint ir daug kartų kartojant žinias.

Vidutiniškai įsimename maždaug septynis žodžius ir lygiai taip pat „neišgriebiame“ iš atminties daugiau nei septynių trumpučių frazių arba skaičių. Primename, kad visus šiuos žodžius turime žinoti ir dažnai juos vartoti. Atsiminimo pajėgumas mažėja, jei terminai yra mažiau įprasti, sudėtingesni ir abstraktesni.

Interferencija – informacijos persidengimas,

susimaišymas, ypač kai naudojamasi ta pačia užuomina.

Ilgalaikė atmintis susidaro tiek iš dabartinės, tiek ir iš senos informacijos. Dabartinių įvykiu atžvilgiu ilgalaikė atmintis yra labai trapi, todėl lengvai juos užmirštame. Tik lyginant su ankstesniais įvykiais ją laikome ilgalaike (išimtis – patologinės būsenos).

Magiška septyniukė galioja tik tokiu atveju, kai kalbama apie įprastas sąvokas. Iš to galima padaryti svarbią išvadą: atmintį visiškai pritaikome tik ten, kur kalbama apie gerai mums žinomus dalykus. Naujų žinių įdiegimas iš esmės priklauso nuo ankstesnių žinių. Todėl ggalite išvardyti septynis žodžius, kuriuos gerai žinote. Jie yra ilgalaikės atminties atsargų dalis, kurią galite naudotis dėl trumpalaikės darbinės atminties aktyvacijos. Septynis naujus žodžius – ar jie būtų iš kokios nors nežinomos srities arba užsienio kalbos – jūs visgi įsimenate kur kas blogiau. Taip yra todėl, kad jie nėra jūsų visapusiško išprusimo dalis. Norint įsisavinti reikia juos apdoroti ir daug kartų pakartoti. Tik tokiu atveju jie įsišaknys ilgalaikėje atmintyje.

Anot kitų autorių, ilgalaikėje atmintyje kaupiami ne tiek vaizdai ar žodžiai, kkiek sąvokos bei reikšmės, prasmės.

ĮSIMINIMO SĄVOKA

Akivaizdu, jog tinkamai organizuojant informaciją mūsų atmintis beribė. Informacijos organizavimas – svarbiausias įsiminimo proceso elementas.

Įsiminimas – procesų, įgalinančių išlaikyti informaciją atmintyje, visuma, – svarbiausia vėlesnio žinių atsiminimo sąlyga. Įsiminimo sėkmė priklauso pirmiausia nuo to, kkaip pasiseka įjungti naujas žinias į prasminių ryšių sistemą. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje skiriami valingasis ir nevalingasis įsiminimas.

• Nevalingai įsimenama tada, kai žmogus neturi tikslo įsiminti kokį nors dalyką ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas. Todėl įsimenama tarsi tiesiogiai, be specialių valios pastangų, iš anksto nepasirenkant įsimenamo dalyko ir kokių nors sąmoningų mnemoninių veiksmų (mnemonika, mnemotechnika – tai įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą ir papildomomis asociacijomis praplečiantys atmintį). Pvz., įsimenamam objektui mintyse surandama vieta gerai pažįstamoje, pagal tam tikrą principą padalytoje įsivaizduojamoje erdvėje. Tai vadinamasis lokuso, arba kitaip vietos, metodas. Arba kitas būdas – spalvų eilė spektre įsimenama naudojantis sakiniu, kurio žodžių pirmosios raidės atitinka spalvų pavadinimų pirmąsias raides (“Rado Onutė gražiai žydintį želmenį, mėta vadinamą”) ir t.t. RRemdamiesi mnemonika, jau senovės Graikijoje kai kurie žmonės sugebėdavo įsiminti daugelį dalykų (dažnai beprasmiškų pašaliniam stebėtojui) ir savo gebėjimą demonstruodavo publikai. Kai kas mano, jog atminties lavinimas mnemonikos būdais turi tik pagalbinę reikšmę, nes įsimenant svarbiausia yra ne dirbtiniai, o loginiai prasminiai įsimenamos medžiagos ryšiai. Bet ši kritika neturi pagrindo, nes pagalbiniai ryšiai tik sustiprina reikiamos informacijos įsiminimą. Kartu tam tikru aspektu duomenų prasmingumas priklauso kaip tik nuo asociacijų skaičiaus, t.y. kuo daugiau bendrai asociacijų sukurta ar sukuriama, tuo dalykas pprasmingesnis. Nevalingasis įsiminimas priklauso nuo veiklos tikslo ir motyvų. Nevalingasis įsiminimas yra daug sėkmingesnis, kai įsimenamas dalykas yra susijęs su veiksmo tikslu. Svarbi yra ir sprendžiamo uždavinio specifika. Orientuojantis į prasminius, semantinius ryšius, įsimenamas dalykas geriau suvokiamas ir nevalingai įsimenama ilgesnį laiką.

• Valingasis įsiminimas – tai specialus veiksmas, turintis konkretų tikslą: įsiminti tiksliai, kuo ilgesniam laikui ir vėliau atsiminti ar tiesiog atpažinti. Nuo šio tikslo priklauso įsiminimo būdai ir priemonės, kartu ir įsiminimo rezultatas.

Paprastai vartojami šie valingojo įsiminimo būdai:

• Planavimas,

• Prasminių elementų išskyrimas,

• Įsimenamų dalykų semantinis ir erdvinis grupavimas,

• Regimo jų vaizdo susidarymas, jų gretinimas su turimomis žiniomis.

Kai kitos sąlygos vienodos, valingasis įsiminimas produktyvesnis už nevalingąjį, pats procesas sistemingesnis, sąmoningesnis ir labiau valdomas.

Svarbus įsiminimo mechanizmas yra kartojimas – įgytų žinių atsiminimas tam, kad jos būtų geriau įsimintos, ir veiksmų dažnas atlikimas tam, kad jie būtų geriau išmokti.

Kartojant išmoktą medžiagą, atrandami prasminiai ryšiai, atskleidžiami nauji santykiai toje pačioje informacijoje, aktualizuojami vieni ar kiti veiklos būdai. Kartojimu išmokstama geriau atlikti veiksmus, pritaikyti juos įvairioms aplinkybėms. O daug kartų stereotipinėmis sąlygomis kartojamas veiksmas automatizuojamas. Jis pailgina informacijos poveikio trukmę ir padeda plėtoti valingąjį įsiminimą. Tyrimai įrodo, kad žmogus labai svarbią informaciją ilgesnį laiką įsimena ir be kartojimo.

Kalbant apie tris atminties rūšis kyla klausimas, kokiu bbūdu mokomoji medžiaga iš momentinės atminties gali pakilti, pereiti į trumpalaikę atmintį, o iš šios ir į ilgalaikę atmintį. Analizuojant įvairius pastebėjimus buvo padaryta išvada, kad matytą vaizdą aprašius žodžiais, jis daug geriau išlieka atmintyje. Štai čia ir yra kiekvieno atminties treniravimo pagrindinė prielaida.

AŠTUONI ATMINTIES DĖSNIAI

Įprasminimo dėsnis. Žmonės taip sunkiai įsimena tai, ką perskaitė, todėl, kad „ per mažai galvoja patys“, teigė vokiečių rašytojas Georgas Lichtenbergas. Kuo giliau apmąstysime tai, ką norime įsiminti, tuo tvirčiau ir tiksliau įsiminsime.

Susidomėjimo dėsnis. „Norint gerai suvirškinti žinias, reikia jas ryti su apetitu“. Įdomūs dalykai įsimenami lengvai, be ypatingų pastangų, tarsi savaime.

Ankstesnių žinių dėsnis. Kuo daugiau žinome tam tikra tema, tuo lengviau įsimename naujas žinias iš jos.

Nusiteikimo įsiminti dėsnis. Kokią informaciją nusiteikiame gauti, tokią ir gausime iš teksto. Tas pats ir su nusiteikimu laiko atžvilgiu. Įsimindami ilgam, įsidėmime ilgiau.

Asociacijos dėsnis. Jį aprašė dar Aristotelis. Sykiu atsiradę vaizdiniai iškviečia vienas kitą iš atminties pagal asociaciją.

Nuoseklumo dėsnis. Abėcėlę lengviau pasakyti įprasta tvarka negu atvirkščia. Vienas po kito išmokti dalykai atsimenant iškyla pagal eilę.

Stiprių įspūdžių dėsnis. Kuo stipresnis pirmasis įspūdis, tuo ryškesnis vaizdas. Kuo daugiau kanalų, kuriais ateina informacija, tuo ji tvirčiau laikysis atmintyje. Todėl visomis priemonėmis stiprinkime pirmąjį įspūdį.

Stabdymo dėsnis. Bet kuris paskesnis įsiminimas stabdo ankstesnį. Išmokta iinformacija turi „susigulėti“ prieš imantis naujos. Geriausias būdas pamiršti ką tik įsimintą – iškart pasistengti įsiminti panašią medžiagą. Todėl tinka patarimas moksleiviams: nesimokyti fizikos iškart po matematikos, literatūros – tuoj po istorijos, eilėraščius mokytis prieš miegą (Eko, 1991).

ATMINTIS IR DĖMESIO MECHANIZMAS

Dabar nagrinėsime žmogaus atminties sandarą ir jo prisiminimo bei dėmesio mechanizmą. Sąvokos, i kurias atkreipiamas dėmesys, gali būti gaunamos iš žmogaus atminties, arba iš jo jutimo organu. Tokiu būdu žmogaus atmintis ir jo prisiminimo bei dėmesio mechanizmas sudaryti taip, kad jam leidžia labai greitai surasti atmintyje daugeli esamu momentu svarbių žinių.Taigi, žmogus greitai prisimena situacija, turinčia tam tikras savybes, greitai randa dėsnius, kuriais galima naudotis sprendžiant duota uždavinį ir greitai prisimena uždavinio sprendimo būdą, jeigu uždavinys buvo spręstas anksčiau. Dažnai manoma, kad žmogaus atmintis sudaro hierarchine medžio struktūra, kuri leidžia jam neperžiūrinėti neperspektyviu keliu ir dėl to pakankamai greitai rasti reikalingus duomenis. Mums labiau priimtinesne kita atminties sandaros hipoteze, kuri paremta asociatyvines atminties idėja. Kadangi žmogus randa dėsningumus teiginiu (išraiškų) pavidalu, tai tarsime, kad teiginiai yra pagrindinis atminties elementu tipas. Dėmesio pervedimas vyksta tokiu būdu: jeigu dėmesys atkreipiamas i kuria nors išraiška, tai paskutinioji euristikų pagalba pervedama i kitas sąvokas. Pagal šias sąvokas, iš atminties atrenkama su sąvoka susijusi išraiška,

i kuria pervedamas dėmesys. Tokiu išraiškų gali būti labai daug, todėl kyla klausimas – i kurią iš jų turi būti pervestas dėmesys. Prisiminkim, kad skirtingos sąvokos gali turėti skirtingas svarbumo reikšmes. Į kurią iš išraiškų bus atkreiptas dėmesys, priklauso ne tik nuo jų sąryšio su nagrinėjamomis sąvokomis, bet ir nuo pačių išraiškų svarbumo reikšmių. Be to, egzistuoja „nuoroda i kontekstą“, kurios dėka sąvokos išrinkimas priklauso ne tik nuo to su kuo dirba sąmone esamu momentu, bet ir nuo to, apie kką neseniai ėjo kalba. Yra du atminties tipai – pagrindine ir kontekstine. I pagrindine (ilgalaike) atminti sąvokos patenka tik iš kontekstines atminties. I kontekstine (trumpalaike) atminti patenka visa jutimo organu informacija, o taip pat visi sąmones mechanizmo darbo rezultatai (dalinai ir teiginiai apie tai, kokiu būdu ir kokia tvarka sąvokos, i kurias buvo atkreiptas dėmesys, buvo apdorojamos atitinkamoj situacijoj). Dėmesys gali būti atkreiptas i sąvokas, kurios yra kontekstinėje, o taip pat ir pagrindinėje atmintyje. Visoms sąvokoms, esančioms kontekstinėje ir pagrindinėje aatmintyse, visada priskiriamos tam tikros svarbumo reikšmes (nustatančios dėmesio atkreipimo i šias sąvokas, neskaitant ryšio su kontekstu, tikimybes). Informacijai, ateinančiai iš jutimo organų, svarbumo reikšmė suteikiama specialiu išėjimo operatorių pagalba. Kitoms kontekstines atminties sąvokoms svarbumo reikšmė suteikiama sąmonės mechanizmo operatorių ppagalba. Sąvokos, patenkančios į kontekstinę atmintį, iškart patenka ir į pagrindinę, bet su labai maža svarbumo reikšme. Mažėjant šių sąvokų svarbumo reikšmėms kontekstinėje atmintyje, automatiškai didėja jų svarbumo reikšmės pagrindinėje atmintyje ir to pasekoje įgauna reikšmes, proporcingas (su mažesniu už 1 koeficientu) kontekstines atminties pradinėms svarbumo reikšmėms. Tikimybė atkreipti dėmesį į sąvoką iš kontekstines atminties priklauso tik nuo šios sąvokos svarbumo reikšmes šioje atmintyje. Tikimybė atkreipti dėmesį į sąvoka iš pagrindinės atminties priklauso nuo 1) šios sąvokos šioje atmintyje svarbumo reikšmes ir 2) su ja susijusių sąvokų iš kontekstinės atminties bendros svarbumo reikšmės. Pirmoji nustato pasirinkimo, neskaitant ryšio su kontekstu, tikimybe. Antroji padidina šią tikimybę, esant tokiems ryšiams. Tokiu būdu, tikimybė išrinkti iš pagrindinės atminties sąvoką, surištą su konteksto sąvokomis, kkaip taisykle, būna didesne, nei išrinkimo bet kurios iš pagrindines atminties, neturinčios šių ryšių. To pasekoje su didele tikimybe dėmesys pervedamas i „reikiamą“ sąvoką.

Atmintis ar sąlyginis refleksas:

Pirmaisiais gyvenimo metais didelės reikšmės turi mokymasis. Vaikai mokosi vaikščioti, kalbėti. Laikui bėgant žmogus įgyja patirties, kuri sąlygoja jo įpročius, darbo būdą ir egzistencija. Nors kai kuriais atvejais žodžius „atmintis“ ir „mokymasis“ galima laikyti sinonimais, tačiau tai du skirtingi terminai. Mokymasis yra toks procesas, kuris padeda pakeisti savo elgesį. Tuo tarpu atmintis yra gebėjimas aatnaujinti seną patyrimą. Jau 1885 m. atminties tyrimo pionierius Hermanas Ebinghauzas pabrėžė kartojimo reikšmę. Jei nepakartosime, nesugebėsime užsirišti batraiščio, ar prisiminti penkiolikos žodžių sąrašo. Todėl mokykloje mokėmės atmintinai visokias gramatikos taisykles arba daugybos lentelę. Nors kartojimas svarbus atminčiai, bet ar užtenka vien tik daugybę kartų pakartoti? Šiuo požiūriu atmintis ne kas kita, tik sąlygini reflekso rezultatas.

ATMINTIES MODELIAI

N.C. Wough‘o ir D.A. Normano dvinarė atminties struktūra

Vienas iš pirmųjų modelių, prasiskverbti į atminties gilumas, – tai kai kurių autorių nagrinėtas atminties modelis, tapęs daugelio šiuolaikinių teorijų pagrindu. Šis modelis sudarytas remiantis dualistine koncepcija: pirminė atmintis (arba trumpalaikė saugojimo sistema) pateikiama kaip nepriklausoma nuo antrinės atminties (ilgalaikės saugojimo sistemos).

Atminties skirstymas į pirminę ir antrinę perimtas iš W. Jameso. Šis modelis lėmė metaforos „dėžučių galvoje“ atsiradimą, kuri greit tapo populiari kognityvinės psichologijos literatūroje.

Tyrinėtojai kiekybiškai įvertino pirminė atminties (PA) savybes. PA – tai saugykla su vertikaliai išdėstyta kartoteka, kurios dėžutėse talpinama informacija, ir jeigu visos dėžutės užimtos, nauja informacija išstumia kurį nors senos informacijos elementą ir užima jo dėžutę. Taigi PA sistema yra ribotos apimties ir informacija joje prarandama ne tik dėl laiko, bet ir dėl to, kad „seni“ elementai yra išstumiami naujų. Remdamiesi tyrimų duomenimis, autoriai įrodė, kad užmirštant informaciją PA didesnė yra interferencijos, o nne nervinių impulsų mažėjimo įtaka.

R. Atkinson ir R.M. Shiffrino atminties modelis

Jų modelyje išskiriamos trys informacijos saugyklos: sensorinis registras, trumpalaikė saugykla ir ilgalaikė saugykla. Pirmiausia stimulas registruojamas pagal sensorinį modalumą, po to jis arba „pametamas“, arba perduodamas toliau apdoroti. Trumpalaikė saugykla – darbinė sistema, kurioje informacija greita mažėja ir greitai dingsta. Informacijos forma trumpalaikėje saugykloje gali skirtis nuo pirminės sensorinės informacijos formos (pvz., žodis, pateiktas vizualiai, trumpalaikėje saugykloje gali įgyti garsinį kodą). Trumpalaikėje saugykloje informacija saugoma 15-30 sek., tačiau pateikus ją į „kartojimo buferį“, ji gali būti išlaikoma ilgiau, ir kuo ilgiau informacija ten bus, tuo didesnė tikimybė, kad bus perduota į ilgalaikę ir kad ją iš šio „buferio“ išstums ateinanti nauja informacija.

Informacija, saugoma trečioje sistemoje, t. y. ilgalaikėje saugykloje, santykinai pastovi. Ilgalaikės saugyklos funkcija – kontroliuoti stimulus, ateinančius į trumpalaikę saugyklą, ir garantuoti, kad informacija, kuri ateina iš šios saugyklos, bus išsaugota. Sensorinis registras, trumpalaikė saugykla ir ilgalaikė saugykla įvardijami kaip struktūriniai atminties elementai, tačiau tai nereiškia, kad juos atitinka skirtingos neurologinės sistemos. Į atmintį ateinanti informacija tampa nepertraukiamo proceso organizacijos ir integracijos su kita informacija objektu. Informacijos laikymą atmintyje lemia jos perdirbimo lygis, todėl nauja sensorinė informacija saugoma tik labai trumpą laiko tarpą, tuo metu, kai labiau pertvarkyta iinformacija (pvz., informacija, išreikšta semantiniais vaizdiniais) saugoma ilgą laiką.

Informacija fizinių požymių pavidalu per receptorius pirmiausia patenka į sensorinį registrą ir beveik yra neperdirbta. Šiame registre sensorinė informacija tampa vaizdų atpažinimo procesų objektu. Šių procesų metu atrenkami požymiai ir šių požymių sintezės pagrindu formuojami kodai. Sensoriniame registre informacija greitai arba ištrinama, arba išstumiama atėjusios naujos informacijos. Trumpalaikė saugykla – ribotos apimties operatyvinė atmintis. Joje formuojasi kopija informacijos, susidariusios atpažįstant vaizdus arba kopija informacijos, esančios ilgalaikėje saugykloje. Trumpalaikėje saugykloje informacija prarandama, jeigu ji nesulaikoma specialiais valdymo procesais – kartojimu arba vaizdinių sudarymu. Trumpalaikės saugyklos turinį galima įvardyti kaip „esamą sąmonės būseną“. Joje esanti informacija gali būti tiesiogiai valdoma, todėl šiuo atveju nekalbama apie tiesioginį informacijos ieškojimą – tai aktualu, kai informacija saugoma ilgalaikėje saugykloje. Ilgalaikė saugykla yra talpi ir iš esmės amžina. Joje esančios atminties struktūros nedingsta, tačiau tolimesnis šių struktūrų panaudojimas priklauso nuo ieškojimo ir ištraukimo procesų efektyvumo. Šie procesai – tai kryptingos ar euristinės paieškos algoritmai, kurie yra jautrūs saugyklos turinio pasikeitimams. Todėl atėjusi nauja informacija gali turėti įtakos senos informacijos prieinamumui.

Dauguma operacijų atmintyje – tai daugybė informacijos pertvarkymo ir perkėlimo iš vienos saugyklos į kitas operacijų. Šių operacijų metu saugyklos nebūtinai turi būti nuosekliai aktyvinamos. Priešingai – vienu

metu gali būti suaktyvintos skirtingos saugyklos. Tam tikrais atpažinimo atvejais trumpalaikėje ir ilgalaikėje saugykloje paraleliai (lygiagrečiai) ieškoma informacijos, būtinos sprendimui priimti. Be to skirtingos saugyklos gali vienu ir tuo pačiu metu dalyvauti sprendžiant įvairias užduotis.

Atminties sistemą sudaro tiek atminties saugyklų struktūros, tiek dariniai, susiję su kodavimo lygiais. Informacija koduojama skirtingais kodais, kurie tam tikra prasme atitinka įvairius organizacijos lygius. Šie skirtingi kodai gali būti naudojami trumpalaikėje ir ilgalaikėje saugykloje. Kodas – tai sutvarkyta grupė požymių, kurie apibūdina vieną ar kitą ppatirties vienetą (objektą, santykį arba abstrakčią sąvoką). Skiriamos dvi požymių klasės: percepciniai kodai (P-kodai) ir sąvokų kodai (S-kodai), p-kodai susidaro sensoriniame registre iš sensorinės informacijos, vaizdų atpažinimo procesų dėka. Šių procesų paskirtis – išskirstyti sensorinę informaciją į elementus atitinkančius tuos parametrus, kurie patyrimo it tiesioginės aplinkos požiūriu yra reikšmingiausi.

Klasteriniai modeliai

Atmintyje esančios sąvokos turi žodinę formą, jos saugomos susistemintos – sujungtos klasterių arba panašių elementų sankaupų. Atlikus pirmuosius eksperimentus, kurių metu buvo tiriama atminties organizacija, buvo konstatuotas paprasčiausias faktas, kad ssąvokos „surinktos“ į klasterius, ir buvo mažai domimasi tuo, kaip, kokiu būdu vienas elementas (žodis) susijęs su kitu. Nesusijusių žodžių, priklausančių atskiroms kategorijoms, laisvas atgaminimas vyksta kartu.

W.A. Bousfieldas taikė laisvo atgaminimo metodiką: tiriamiesiems buvo rodomas sąrašas tarsi nesusijusių pagal rreikšmę žodžių, o po to tiriamieji turėjo tuos žodžius atgaminti bet kokia eilės tvarka.

G.H. Boweris taip pat siekė atskleisti struktūros organizacijos įtaką laisvam atgaminimui. Viename iš eksperimentų G.H. Boweris ir kt. siekė išsiaiškinti organizacinių kintamųjų įtaką skirtingų sąvokų hierarchijų sudarymui.

Grupiniai modeliai

Pagal grupinį modelį semantinės kategorijos atmintyje yra sujungtos į informacijos grupes. Šios informacijos grupės sujungia tam tikros kategorijos elementus arba kategorijos požymius. Pagal grupių modelį atminčiai būdinga daug požymių grupių, tiksliau – kiekvienas leksinis vienetas yra pateiktas kaip įvykių, požymių ir asociacijų visuma, o atgaminimas – kaip „tikrinimas“, ieškojimas atmintyje esančių panašių pagal charakteristikas pavyzdžių dviejose (ar daugiau) informacijos grupėse. Pačia paprasčiausia forma pasakymas tikrinamas (atgaminamas) lyginimo būdu: vienos grupės požymiai lyginami su kitos grupės požymiais.

Tikrinant (atgaminant) atsižvelgiama į ddvi rūšis loginių santykių tarp semantinių kategorijų, bendro tvirtinimo ir dalinio tvirtinimo. Bendras tvirtinimas – tai tvirtinimas, kad visi vienos kategorijos nariai priklauso kitai kategorijai. Dalinis tvirtinimas – tai tvirtinimas, kad kai kurie vienos kategorijos nariai yra ir kitos kategorijos nariai.

Lyginamųjų semantinių požymių modelis

Šis modelis turi bendrų bruožų su struktūrinėmis grupėmis ir D.E.Meyrio modeliu, tačiau yra ir skirtumų. Pagal šį modelį žodžio reikšmė nėra nedalomas vienetas, greičiau tai yra semantinių požymių rinkinys. Šis rinkinys, susijęs su kiekvienu žodžiu, kinta nuo ssvarbiausio iki trivialaus. Pvz., liepsnelę galima apibūdinti tokiais požymiais: turi sparnus, raudoną krūtinėlę, dvikojė, lizdą suka medžiuose, mėgsta sliekus,pranašauja pavasarį. Kai kurie iš šių požymių yra esminiai (sparnai, kojos, raudona krūtinėlė), kiti – tik būdingi liepsnelei (suka lizdus medžiuose, mėgsta sliekus.) t.y. leksinio vieneto reikšmę galima pateikti kaip rinkinį esminių požymių bei kitų požymių, kurie yra atsitiktiniai arba būdingi.

Pasakymo vertinimas dviejų rūšių požymių kontekste remiasi ir esminiais, ir būdingais požymiais. Pirmoji vertinimo stadija susijusi su dviejų leksiniu kategorijų (liepsnelė ir paukštis) tiek esminių, tiek ir būdingų požymių lyginimu. Jeigu yra daug sutampančių požymių, tai patvirtinimas treiginio teisingumas; jeigu nėra sutampančių požymių, tai teiginys pripažįstamas klaidingu. Kai yra nedaug sutampančių požymių, prasideda antrasis ieškojimo etapas, kurio metu lyginami du konkretūs leksiniai vienetai remiantis jų bendrais esminiais požymiais.

Viename iš eksperimentų buvo bandoma nustatyti, kiek žodžiui paukštis artimi žodžiai višta, antis, liepsnelė, kardinolas. Tiriamiesiems buvo pateiktas stimuliuojantis žodis paukštis ir grupė žodžių palyginti. Buvo vertinamas jų artumas keturių balų skale. Po to gauti duomenys buvo pertvarkyti į grafinį vaizdą pagal semantinį atstumą.

Mažas

Plėšrumas

Didelis Dydis

pav. Žodžio “paukštis” vertinimas

Dvimačiame grafike daiktavardžiai, artimesni semantine prasme, išsidėsto arčiau vienas kito.

Tinkliniai modeliai

Tinkliniuose modeliuose žodžiai saugomi semantinėje atmintyje susieti ryšiais arba proporcijomis į sudėtingą tinklą. Pats paprasčiausias tokio ryšio pavyzdys – ppasakymas A yra B (arba liepsnelė yra paukštis). Sudėtingesniais atvejais tinklas apima daugybę pasakymų ir yra labai išsišakojęs.

Hierarcinis tinklinis modelis

Toks modelis sudarytas remiantis, atminties organizavimo kompiuteryje principais. Šiame modelyje kiekvienas žodis įtraukiamas į kitų žodžių, saugomų atmintyje, konfigūraciją ir kiekvieno žodžio reikšmė yra susijusi su kitų žodžių reikšmėmis.

Norint suieškoti atmintyje ir įvertinti konkretų pasakymą, pvz., ryklys gali judėti, pirmiausia reikia nustatyti, kad ryklys _ tai žuvis, o žuvis yra gyvūnas, o gyvūnas turi savybę judėti. Norint tai padaryti reikia laiko. Tyrimų duomenimis, informacijos lygių, kuriuos reikia praeiti ir apdoroti iki surandant bei įvertinant reikalingą pasakymą, įvairovė lėmė ieškojimų trukmę.

Tyrimuose semantinė atmintis atrodo kaip sąvokų tinklas: šios sąvokos sudarytos iš savybių ir susijusios daugybe asociacinių ryšių. Asocianiai ryšiai keičiasi tinklo ribose, be to, tam tikri asocianiai ryšiai pažeidžia kognityvinio ekonomiškumo principą, dėl to būtina šią sistemą koreguoti. Pakeistas šis modelis tapo vėlesnių teorijų pagrindu.

PROPORCINIAI TINKLAI

Šioje teorijoje (modelyje) patvirtinama nauja ir kartu sena idėja – kad sudėtingas sąvokas galima išreikšti paprastais santykiais. Viena iš pagrindinių kognityvinės psichologijos problemų – kaip pateikti žinias, semantinių asociacijų forma, t.y. kaip teoriškai pateikti žinias, kurias turi žmogus: ką vaizduoja elementarūs simboliai arba sąvokos, kaip jos susiję, kaip iš jų susidaro didesnės žinių struktūros ir kaip ieškoma rreikalinga informacija. Daugelis mokslininkų pripažįsta propozicinę žinių reprezentaciją.

Proporcija – mažiausias reikšmingas žinių vienetas, tvirtinimas arba pasakymas. Tai – abstrakcija, kuri perteikia frazę ir yra panaši į ją. Proporcijos dažniausiai iliustruojamos semantiniais pavyzdžiais. Ilgalaikės atminties paskirtis – užrašyti informaciją ir garantuoti priėjimą prie saugomų duomenų. Propozicinėse reprezentacijose pagrindinė informacijos užrašymo forma – konstrukcija subjektas – predikatas.

Konkretaus fakto supratimas priklauso nuo jo ryšių su kitais faktais. Pagrindinį ilgalaikės atminties turinį sudaro asocianis pluoštas sudėtingėjančių struktūrų, tačiau kiekvieną iš jų galima išskirstyti į grupes, kurias sudaro du ar daugiau elementų. Atgaminimas vyksta kaip atpažinimas. Frazė gėlės – augalai koduojama kaip klausimas ir ieškoma atitinkamos struktūros. Informacijos ištraukimas gali turėti klausimo formą, pvz., kas yra gėlės?.

Semantinė atmintis – tai sudėtingas lizdų ir linijų tinklas. Lizdai reiškias sąvokas arba įvykius, o linijos – prasminius žodžius. Čia atskiri žodžiai turi savo reprezentacijas. Pvz., savybė turi odą buvo požymis gyvūno, bet ne paukščio. Elinor modelyje paukštis gali turėti tokius požymius: turi odą, turi plunksnas ir t.t.

Visa informacija ilgalaikėje atmintyje užkoduota lizdo terminais ir jo ryšiais. Ilgalaikėje atmintyje yra trys informacijos rūšys: sąvokos, idėjos, epizodai. Sąvoka – tai konkreti idėja, kurią apibūdina trys santykių tipai: būti, turėti ir grįžtamasis būti:

yra gyvūnas

ŠUO turi vilną

grįžtamasis yra

gyvūnas

Įvykis – situacija, kurioje vyksta veiksmas yra veikiantieji asmenys ir objektai. Vykstantį veiksmą paprastai apibūdina veiksmažodis.

Epizodai – tai įvykiai, kurie sujungti propoziciniais tinklais. Skiriamos trys propozicinių tinklų rūšys: santykis po to, nukreipiantis į naują įvykį, santykis tuo metu, leidžiantis sujungti vykstančius įvykius su nauju įvykiu, ir santykis laikas, leidžiantis neribotoje laiko atkarpoje sujungti įvykius.

Semantinių komponentų jungimą galima įsivaizduoti kaip tinklą, kuriame terminai ovalo formos lizduose atitinka proporcijas (jų konkrečius pritaikymus prie kitų lizdų), o terminai, išskirti kursyvu, – llizdus, kuriuos sudaro konkreti informacija.

Pavyzdžiui sakinyje Džonas bare pavaišino Merę ieškojimo laiką lemia konkrečių veiksmų valgymo metu nuoseklumas: pamato, po to prieina, po to vaišina, po to vaišinasi. Epizodas, kuriam budingi ryšiai po to ir tuo metu, yra įvykių seka.

Įvairių dėmesio ir atminties kognityvinių požiūrių pristatymas tarsi išskiria šiuos procesus iš visos integruotos psichinių reiškinių sistemos ir neatskleidžia jų, kaip psichinių reiškinių, ypatingumo. Šie psichiniai reiškiniai – “prasiskverbiantys”, “pereinantys” per visus psichinius reiškinius skirtingomis formomis, būdais ir mechanizmais visoje integruotoje rreiškinių sistemoje. Pirmiausia dėmesys ir atmintis traktuojami kaip pažinimo procesų sudedamoji dalis, susijusi su kitais pažinimo procesais. Be to, visoje psichinių reiškinių sankaupoje dėmesys ir atmintis tiesiogiai įtraukti į vidinę visų pažinimo, emocinių bei reguliacinių procesų sudėtį.

Egzistuojančios dėmesio ir atminties kklasifikacijos, nors ir nevienodai tiksliai apibrėžtos, rodo, kad šie procesai ne tik peržengia kognytivinių struktūrų ir jų vidinių ryšių ribas, bet ir yra susiję su jautriausiais pačios asmenybės mechanizmais ir dėsningumais.

INFORMACIJOS PERDIRBIMO LYGIŲ TEORIJA

Ar stimulas apdorojamas paviršutiniškai, ar giliau, priklauso nuo stimulo pobūdžio ir laiko, skirto jo analizei. Įvairaus modalumo stimulo apdorojimo lygiai gali būti tokie: sensorinė analizė, modelių atpažinimas ir semantinė-asociacinė stimulo patvirtinimo stadija.

Jeigu informacijos elementas apdorotas gilesniame lygyje, mažesnė tikimybė, kad jis bus užmirštas. Pačiame pradiniame lygyje įeinantieji stimulai išsamiai analizuojami sensoriniu požiūriu. Gilesniame lygyje informacijos elementas gali būti atpažintas modelių atpažinimo mechanizmais ir kartu gali būti išskirta jo reikšmė. Dar gilesniame lygyje šis informacijos elementas gali sukelti subjekto ilgalaikes asociacijas. Kuo gilesnis apdorojimo lygis, tuo didesnė semantinė aarba kognityvinė analizės svarba.

Pagal šią teoriją atmintis iš esmės yra gretutinis informacijos apdorojimo reiškinys. Manoma, kad informacijos atmintyje išsaugojimas tiesiogiai priklauso nuo jos apdorojimo gilumo, t.y. informacija, netapo dėmesio objektu ir analizuojama tik paviršutiniškai, greitai bus užmiršta. O giliai apdorojama informacija išsamiai analizuojama, praturtinama emocijomis arba vaizdiniais ir ilgai išsaugoma.

Šios teorijos autorių nuomone, ypač svarbu tai, kad žmogui pavyksta tiek suvokti reiškinių lygio informaciją, tiek analizuoti sensorinės informacijos elementus. Todėl daroma prielaida, kad informacijos apdorojimo lygiai – tai „išplėstinis“ aapdorojimas, tai tam tikras kontinuumas, o ne diskretinė grandinė. Apdorojimo lygį lemia subjekto, o kadangi pažintinis aktyvumas nukreiptas į objektų ir įvykių reikšmių išskyrimą, tai padeda ilgiau išsaugoti suvoktą informaciją.

Greta egzistuoja ir kitas informacijos išsaugojimo būdas – informacijos cirkuliacija viename ir tame pačiame apdorojimo lygyje, arba „dėmesio išlaikymas lauke“. Tai vyksta pirminėje (trumpalaikėje) atmintyje. Jos apimtis priklauso nuo informacijos apdorojimo lygio (subjekto intencijų) ir modalumo. Kuo gilesnis lygis, tuo didesnė ir abstraktinė informacijos apimtis. Informacija saugoma pirminėje atmintyje, bet kai dėmesys atitraukiamas, jos netenkama greičiau, tai priklauso nuo atlikto apdorojimo lygio.

Struktūrinių atminties modelių ir „laipsniško apdorojimo“ teorijų autoriai skirtingai traktuoja kartojimo vaidmenį: pirmos teorijos autoriai teigia, kad informacijos kartojimas trumpalaikėje saugykloje padeda informaciją į ilgalaikę saugyklą; antros teorijos autoriai mano, kad kartojimas reikalingas siekiant išsaugoti informaciją viename lygyje arba siekiant apdoroti informaciją, perkelti ją į gilesnį lygį.

EFEKTYVŪS ĮSIMINIMO BŪDAI

Atmintis priklauso ir nuo įsiminimo strategijos bei organizacijos. Vienintelis efektyvus įsiminimo būdas yra medžiagos kartojimas. Tačiau ir tam reikia pasirinkti tam tikrą sistemą. Viena iš būtinybių yra skaidyti medžiagą dalimis. Antroji – teisingai paskirstyti kartojimą laike. Įsiminimo strategiją kiekvienas žmogus turėtų susikurti pats, nes tai individualus reikalas. Be to, atminties lavinimas yra kūrybiškas, reikalaujantis pastangų procesas.

Atmintis priklauso ir nuo žmogaus psichinės bbūsenos bei asmenybinių ypatumų. Didžiulės reikšmės taip pat turi mūsų interesai ir motyvacija. Jeigu motyvacija aukšta, žinias įsisaviname daug greičiau. Įsiminimo procesą veikia vidinė mūsų būklė. Nerimas, konfliktai, vidinė maišatis, neišspręstos problemos šį procesą labai trikdo. Esant tokiai būsenai, informacijos įsisavinimas „per jėgą“ – psichologiškai kainuoja labai brangiai.

Literatūroje rašoma, kad būtų išugdyta valinga ikimokyklinio amžiaus vaikų atmintis reikia ugdyti nevalingą atmintį, kuri toliau kaupia medžiagą sekančiam valingam atgimimui ( svarbu, kad būtų kuo naudotis, ką prisiminti); skatinti vaikus atgaminti medžiagą – pradžioje atliekant praktines užduotis ir žaidžiant, vėliau – mokantis; skirti vaikams mnemines užduotis, pratinat įsiminti, treniruojant jų atmintį reikšmingoje veikloje ir mokyti įsiminti įvairiais būdais, ypač didelį dėmesį skiriant loginės atminties ugdymui.

Ar galime pagerinti atminties darbą? Galime atmintimi naudotis efektyviau. Reikia kreipti dėmesį į tai, kas padeda įsiminti informaciją (išorinė aplinka, emocinis fonas, susitelkimas, dienos metas, medžiagos struktūrinimas, motyvacija).

Jei ne gebėjimas atsiminti, gyvenimas būtų neįmanomas. Atmintis mums padeda kaupti žinias, patyrimą ir visa tai panaudoti. Tačiau jeigu nebūtų užmiršimo, gyvenimas taptų nepakeliamas.

Kai įsiminti tenka daugiau kartų skaitant tą patį dalyką, kyla klausimas, kaip tikslingiau kartoti, kad būtų greičiau įsimenama.

Visų pirma tai priklauso nuo įsimenamos medžiagos pobūdžio ir apimties. Suprantama medžiaga greičiau įsimenama, ją reikia mažiau kartų kartoti nnegu nesuprantamą.

Medžiagą, kurios apimtis mažesnė, taip pat reikia mažiau kartoti negu didesnės apimties medžiagą.

Išvada: platesnės apimties medžiagą neišvengiamai tenka analizuoti, skirstyti į dalis ir mokytis kiekvieną dalį atskirai. Tokiu atveju įsimenamoji medžiaga visą laiką esti nauja, įvairesnė, ją mokytis nenuobodu.

Medžiaga skaidoma priklausomai nuo įsiminimo uždavinio. Jeigu tenka įsiminti pagrindinį turinį, skaidoma į didesnes dalis, o jei tekstą reikia išmokti atmintinai, – į mažesnes.

Tačiau įsiminimas dalimis turi ir savo trūkumų. Skaidant į dalis suardoma įsimenamosios medžiagos vienybė, jos atskirų dalių loginiai ryšiai. Dėl to prieš mokantis dalimis patariama susipažinti su visa medžiaga, perskaityti ją visą nuo pradžios iki galo. Įsisavinus ją atskiromis dalimis, dar kartą visa medžiaga paskaitoma nuo pradžios iki galo, įsisąmoninami visi tie loginiai ryšiai, kurie buvo nutraukti mokantis dalyką dalimis.

Koncentruoti ir pasiskirstyti kartojimai?

Ilgai kartojant tą pačią medžiagą, atmintis pasidaro ne tokia imli. Pagaliau ateina momentas, kai tolesni kartojimai nebepadeda įsiminti. Dėl to kartojimus patariama paskirstyti, išdėstyti ilgesniame laiko tarpe. Kaip paskirstyti kartojimus laike, priklauso nuo įsimenančio žmogaus individualių savybių, nuo įsimenamosios medžiagos pobūdžio ir kitų sąlygų.

Išvada: mokantis sunkiau suprantamą medžiagą, kartojimus naudingiau paskirstyti ilgesniam laikui, nes tokiu būdu geriau įsimename, įsiminta medžiaga atmintyje ilgiau išlaikoma, o atgaminant daroma mažiau klaidų.

Pagal įsisavinamos informacijos suprantamumą skiriamos mechaninė ir loginė–prasminė

atmintys. Kai apie žmogų sakome, kad jo gera atmintis, buitiniame lygmenyje turime galvoje mechaninę atmintį. Toks žmogus informaciją greit atkartoja, prisimena didelį jos kiekį, tačiau ji nepereina į gilesnius psichikos klodus. Taip mokomasi eilėrasčių, ruošiamasi egzaminui. Prasminė-loginė atmintis reikalauja daugiau pastangų, nes prireikia gautosios informacijos prasminių ir loginių ryšių, užtat šioji išlieka nepalyginti ilgiau. Mokymasis, pagrįstas kalimu, yra neefektyvus, lyginant su tokiu, kai informacija suprantama ir apdorojama visais mąstymo pajėgumais.

Žvelgiant į atmintį, kaip į procesą, galima išskirti 3 pagrindines grandis: iinformacijos įsiminimą, atgaminimą ir užmiršimą.

Kad atmintis būtų efektyvesnė, įsiminti turime kokybiškai. Tyrimais nustatyta, kad vaizdinę informaciją įsimename geriau nei žodinę.

Įsiminimas priklauso ir nuo informacijos apimties. Kuo daugiau jos norime įsiminti, tuo mums sunkiau. Didelės reikšmės turi ir informacijos struktūra – padrikas žinias įsiminti labai sunku.

ATMINTIES SUTRIKIMAI

Tikri (ne menami) atminties sutrikimai yra psichinių sutrikimų simptomas. Jeigu žmogus visai nekoncentruoja dėmesio ir neprisimena paprasčiausių dalykų, tai gali būti depresijos ar neurozės požymis. Atmintis pirmiausiai ir ryškiausiai byloja apie mūsų bendrą psichinę bbūseną. Tam tikrų ligų atvejais atmintis liguistai sustiprėja. Tai vadinama hipermnezija. Žmogus prisimena nemalonius dalykus iš tolimiausios praeities: ką blogo jis pats yra padaręs, kaip pakenkė jam kiti. Sergant kai kuriomis psichinėmis ligomis atsiranda atminties sutrikimas, vadinamas paramnezija. Žmogus kažkurių įįvykių neprisimena ir „spragas“ užpildo išgalvotais; paramnezijai vystantis, jis ima nebeskirti, kas buvo iš tikrųjų, o kas išgalvota.

Atminties sutrikimai: amnezija – dalinis ar visiškas atminties praradimas. Tokių žmonių studijavimas daug informacijos suteikė apie pačią atmintį. Anterogradinė amnezija – neatsimena dabartinių įvykių, neįsimena. Retrogradinė amnezija – neatsimena įvykių prieš pažeidimą. Amnezijos atvejų nagrinėjimas patvirtina ir jau anksčiau minėtų skirtingų atminties tipų egzistavimą. Pvz. kai kurie amnezijos ištikti žmonės neprisimena faktų, bet prisimena įgūdžius. Motoriniai, percepciniai ir net kognityviniai įgūdžiai yra (arba labai greitai atstatomi), o faktų neatsimenama. Skirtingose atminties srityse talpinami ir asmeniniai bei bendri faktai. Žmogus atsimena bendrus faktus (kiek mėnuo turi dienų) bet neatsimena asmeninių faktų (kas yra mano vyras). Vaikystės amnezija. Šis terminas priklauso Froidui. Jis pirmasis pastebėjo, kkad jo pacientai visiškai neprisimena to, kas buvo iki 3 ar net 5 metų amžiaus. Daugybė tyrimų (dabartinių) tai patvirtina. Froidas šią amneziją aiškino tuo, kad vaikas išstumia visus seksualinius ir agresyvius impulsus, kuriuos jautė tėvams. Tačiau ši amnezija apima visas atminties sritis. Priimtinesnis aiškinimas: yra didžiulis (kokybiškas?) skirtumas tarp to, kaip vaikai įsimena (vyksta informacijos kodavimas) ir kaip tai daro suaugusieji. Suaugusieji tai daro, iš karto priskirdami kažkokioms tai kategorijoms, schemoms, o vaikai – be jokių asociacijų ( kažkaip ppanašiai į eidetinę atmintį). Atminties gerinimas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo kalbėta apie įsiminimo ir atsiminimo palengvinimą. Medžiagos dalinimas prasminiais gabalais, vaizduotės pasitelkimas, medžiagos nagrinėjimas, aiškinimasis, tikslinimas, konteksto reikšmė, medžiagos organizavimas, praktikavimasis (atsiminimo), PQRST metodas (medžiagos peržiūrėjimas, klausimai, skaitymas, pakartojimas sau, testas).

IŠMOKIME STIPRINTI ATMINTĮ

Niekas negimsta su fenomenalia atmintimi, nors gal kartais atrodo, kad vienus gamta apdovanojo nuostabiomis proto ir atminties galiomis, o kiti visą gyvenimą būna užuomaršos (R. Krasauskaitė, 2000).

Žmonės, kurie skundžiasi, kad susilpnėjo atmintis, paprastai patariama padėti mintinai mokytis eilėraščių arba užsienio kalbos. Tai efektyvus metodas, bet reikia daug kantrybės ir laiko. Todėl siūloma keletas paprastų pratimų. Jie buvo taikomi eksperimento metu vienuose Prancūzijos senelių namuose.po kelių mėnesių nuolatinių treniruočių garbaus amžiaus žmonės – nuo 75 iki 95 metų – pasijuto daug geriau: ėmė noriai dalyvauti visuomeninėje veikloje, pagerėjo jų tarpusavio santykiai ir kontaktai su kitos aplinkos žmonėmis. Taigi protą ir atmintį galima pradėti lavinti bet kokio amžiaus, tik tai reikia daryti sistemingai (R. Krasauskaitė, 2000).

Metaatmintis – savo paties atminties sistemos žinojimas. Ji lemia, kokia strategija naudojamės, kad atsimintume naują informaciją. Skirtumai tarp vaikų ir suaugusiųjų ar normaliai besivystančių ir atsilikusiųjų atminties veikimo yra dėl skirtingų strategijų naudojimo, o ne dėl sugebėjimų. Mokant, treniruojant, kai kurie iš ššių skirtumų gali būti panaikinami. Konstruktyvi atmintis – konstruktyvus, kūrybiškas prisiminimų atgaminimas. Prisiminimai konstruojami, užpildant informacijos trūkumus, atsiradusius įsimenant ar atsimenant. „Kaip paklausei, taip ir atsakiau“ – paprastų išvadų įtaka atsiminimui. Klausimo suformulavimas palengvina tam tikros medžiagos atsiminimą. Taip pat prisiminimus veikia ir stereotipai. Įtakos prisiminimams turi ir ištisos schemos (mentalinės žmonių, objektų, situacijų rūšių, tipų reprezentacijos). Atsiminimas yra ne tikslus tikrovės atspindėjimas, o jos interpretacija, aiškinimas.

Atmintis yra dviejų etapų – trumpalaikis ir ilgalaikis procesas. Vos išgirdę daugiaženklį skaičių, nesunkiai jį pakartojame, bet tuoj jį ir pamirštame, t.y. skaičių užfiksavo tik trumpalaikė atmintis. Jai reikia staigaus trumpo dėmesio ir proto sužadinimo. Ilgalaikės atminties procesai trunka daug ilgiau. Svarbu lavinti abiejų rūšių procesus (R. Krasauskaitė, 2000).

Pradėkime nuo trumpalaikės atminties. Patekę į kokią kitą naują, nepažįstamą aplinką reikia pasukti galvą į kairę, trumpam sulaikyti žvilgsnį, po to pakreipti galvą į dešinę, vėl trumpam sustingti ir mėginti kuo daugiau įsidėmėti ką pastebėjome kairėje ir dešinėje. Netrukus pastebėsime, kad į regėjimo lauką patenka ir mes įsimename vis daugiau matytų vaizdų ar veidų, o po kelių savaičių jau ir kitus galėsime stebinti savo „kompiuterine“ atmintimi.

Ilgalaikei atminčiai lavinti kasdien reikia atlikti tokį pratimą: penkioms minutėms (tačiau vis kitos paros metu) pamiršti įprastus darbus, atsipalaiduoti ir stengtis pprisiminti, ką darėme vakar tuo pačiu laiku. Mėginti atkurti kuo daugiau detalių. Jei atlikti pratimą pavyksta labai lengvai, reikia padaryti jį kiek sudėtingesnį – prisiminti užvakarykščius ar net praėjusios savaitės tos pačios dienos įvykius (R. Krasauskaitė, 2000).

Pratimas girdimai atminčiai: išklausant žinias stengtis įsidėmėti kuo daugiau faktų, pavardžių ir pavadinimų. Po kelių valandų pabandykime prisiminti tai, ką girdėjome, ir išsamiai pakartokime sau arba artimiesiems.

Pratimas regimajai atminčiai: draugijoje pamatę nepažįstamą veidą stenkimės jį kuo geriau įsidėmėti, o paskui įsivaizduoti, kad tokius pačius bruožus, šukuoseną turi kitas, jums gerai pažįstamas žmogus. Taigi, mintyse „sumaišykime“ dviejų žmonių – pažįstamo ir pirmą kartą matyto – bruožus ir įsivaizduokime, kaip šis naujas „tipas“ kalbės, judės, juoksis.

Be abejonės, guvus mąstymas ir atmintis itin priklauso nuo susidomėjimo studijuojamu dalyku, nuo noro ir nusiteikimo tobulėti, gebėjimų susikaupti ir sutelkti dėmesį. Atmintis silpnėja ne tiek nuo amžiaus, kiek nuo neigiamų emocijų ir nuostatų, nemalonių ir skausmingų išgyvenimų, o ypač nuo žalingų įpročių – rūkymo, alkoholio, narkotikų (R. Krasauskaitė, 2000).

Jau senovės Graikijoje buvo skiriamos dvi atminties rūšys – prigimtinė ir dirbtinė. To meto filosofai buvo įsitikinę, kad dirbtinę atmintį būtina lavinti, o prigimtinė atmintis yra duotoji. Dirbtinė atmintis sukuriama treniruotėmis, kartu tam buvo skiriama mnemonika – įvairūs būdai, palengvinantys įsiminimą

ir asociacijomis praplečiantys atminties galimybes. Buvo pastebėta, kad lavinama dirbtinė atmintis gerokai lenkia prigimtinę. Dabarties skeptikai mano, jog dabar daugybė techninių priemonių “taupo laiką” ir “perima” atminties funkcijas. Tačiau lazda turi du galus: antrasis – nebrandūs žmonės, nebrandi visuomenė be saviraiškos ir kūrybinės laisvės.

ATMINTIES SAUGYKLOS

Kanados mokslininkų darbai leido daryti prielaidą, jog “atminties saugyklos” greičiausiai yra smilkinių srityse. Tačiau neįmanoma paneigti, jog dirginant šias vietas, dirginimas nepereina ir į kitas smegenų sritis. kartu su ta smegenų žievės dalimi, kurią laikytume “atminties ssaugykla”, informacijos priėmimui ir saugojimui reikšmingos ir kitos žievės dalys, nes įsiminimas vyksta ne dirbtinai sudarytomis bandymo sąlygomis, o įprastoje ir natūralioje aplinkoje, kai yra dirgiklių, ateinančių iš visų receptorių, įvairovė. Veikiant tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės atminties mechanizmams dalyvauja visa aktyvuota nervinė struktūra, nors iš esmės tai priskiriama tik trumpalaikei atminčiai, o tik paskui pervedama į ilgalaikę, kuri “lokalizuojasi” smilkinių srityse.

Egzistuoja galvos smegenų funkcinė asimetrija – psichinių funkcijų pasiskirstymas tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių. Kairiojo pusrutulio paskirtis – priimti iir teikti informaciją žodžiais ir kitais ženklais, skaityti, skaičiuoti. Dešiniojo pusrutulio – kurti bei suvokti vaizdus, spalvines gamas, muzikinius tonus, melodijas ir garsus, pojūčius, atpažinti sudėtingus objektus, formuoti sapnus. Tačiau labiausiai pusrutuliai skiriasi ne skirtingos informacijos panaudojimu, o jos organizavimo iir apdorojimo būdais, kitaip tariant mąstymo tipu.

Kita vertus, abiejų pusrutulių funkcijos tarpusavyje susijusios, o jų specifinės savybės veikia visą smegenų veiklą. Kai pamatome mums pažįstamą žmogų, kairysis pusrutulis “atpažįsta” jo būdingus bruožus, t.y. burną, nosį, akis ir kt. Tačiau jei veiktų tik kairysis pusrutulis, nesugebėtume atpažinti visumos.

Negalima teigti, kad visi žmonės būtinai priklauso vienai iš kairiojo ar dešiniojo pusrutulio kategorijų, tačiau dauguma priartėja prie jų taip arti, jog verčia susimąstyti (Heller and Steele, Monsters and magical sticks, 1987).

Dažnai atmintis peikiama visiškai nepelnytai. Pvz.: ruošiantis kelionei mes labai skubame, vienu metu dirbame daug darbų ir tik, kai atsipalaiduojame, t.y., jau sėdint taksi mes prisimename, kad pamiršome bilietą. Už tai mes kaltiname atmintį, nors prieškelioninėje sumaištyje buvom tartum “užblokavęs” savąją atmintį ir ttik taksi automobilyje leidom sau atsipalaiduoti ir atminčiai veikti.

Dažniausiai skiriamos atminties rūšys: motorinė, emocinė, vaizdinė, žodinė (loginė). Suvokiant aplinkinį pasaulį, galima išskirti penkis pagrindinius būdus, padedančius pažinimui. Galime matyti, jausti, girdėti, uosti, skanauti. Kiekvienas iš šių sensorinių potyrių turi konkrečią vietą smegenų žievėje. Ten patekusi informacija apdorojama ir užfiksuojama.

Ypač įdomūs trys įėjimo kanalai, per kuriuos gauname informaciją apie aplinką, – tai regėjimas, klausa ir kinestatiniai pojūčiai. Kiekvienu iš šių trijų sensorinių įėjimo kanalų nepertraukiamu srautu patenka informacija, kuria naudojamės kaupdami ssavąją patirtį. Kiekviename iš jų yra specializuotų receptorių, perduodančių konkrečias informacijos rūšis.

Kinestatiniame įėjimo kanale galima išskirti specializuotus receptorius, priimančius spaudimą, temperatūrą, skausmą bei giluminius pojūčius (proprioreceptoriai). Įvairiausi deriniai vieno ar daugiau tų specializuotų receptorių kiekviename iš esamų sensorinių kanalų sukuria daug sudėtingesnę informaciją. Įdomu, jog pagal vyraujantį kanalą žmones sąlyginai galima suskirstyti į tris kategorijas: vizualiuosius, audialiuosius ir kinestatikus. Kiekvienai kategorijai būdingi savi ypatumai, kuriuos būtina įvertinti mokymo ir ugdymo proceso ar profesionalios komunikacijos metu, nes kiekvienos kategorijos atstovas informaciją organizuoja savitu unikaliu būdu. Vizualusis geriau įsimena ir atgamina vaizdinę informaciją, jam prisiminimai dažniausiai iškyla vaizdinių ar paveikslų pavidalu. Kinestatikas geriau atgamina kūno pojūčius, jam rūpi informaciją “pačiupinėti”. Audialusis geriau fiksuoja garsinę informaciją, gerai prisimena balsus, garsus, tonus ir t.t.

INFORMACIJA IR JOS APLINKA

Neįmanoma informacijos nagrinėti be jos aplinkos. Egzistuoja tartum informacinis fonas, be kurio sunku prisiminti reikiamą informaciją, t.y. kartu su ja susikuria savotiška visybė vadinamasis geštaltas. Ši visybė ir jos aspektai skirtingų autorių vadinami markeriu arba inkaru (trigeriu). Paprasčiausias apibrėžimas: inkaras (trigeris) – tai bet kuris dirgiklis, įjungiantis ir daugelį vidinių reakcijų bei veiksmų. Atminties atveju jis paleidžia atgaminimo programą. Jeigu jūs piko valandą važiuojate mieste automobiliu ir nelauktai šviesoforo žalias signalas persijungia į raudoną, būtina sustoti! Dauguma taip iir padarys. Jei patyrinėsime paprastą veiksmą – sustojimą, tai pereisime į naują sritį, kur galėsime aptikti įdomių ir sudėtingų “dalykų”. Mes galime sutikti su tuo, jog raudona šviesa – tai paprasčiausias simbolis, sukeliantis sudėtingų veiksmų seką, kurią galėtume įvardinti sustojimu. Ši seka jungia suvokimo įgūdžius, psichomotorinį aktyvumą, akių, rankų, kojų ir t.t. judesių koordinaciją, taip pat mokėjimą vairuoti automobilį bei daug ką kita, o tai sudaro sudėtingą seką, vadinamą sustojimu dėl raudono signalo.

Išmokimo procesai raudoną šviesą padarė išoriniu dirgikliu, kaip pavadintų vieni elgesio tyrinėtojai, o kiti – inkaru, arba trigeriu. Jie pasakytų jog raudona šviesa “meta inkarą”, t.y. siejasi daugiau ar mažiau koduotu, nuosekliu ir besikartojančiu būdu su ištisa veiksmų serija. Ir dar galėtume pasakyti, jog inkaras (raudona šviesa) toks stiprus, jog net ir nevažiuojant automobiliu vis tiek pasireiškia šios reakcijos tam tikri požymiai (kiek kartų spaudėte neegzistuojantį stabdį, būdami keleiviai, o ne vairuotojai) (Steven Heller and Terry Lee Steele, Monsters and magical sticks, 1987). “Markeriai, kaip matome, dažniau nesuvokiami nei veikia atvirai. Aprašyta situacija su vienu sergančiu vadinamuoju Korsakovo sindromu, kuriam esant sutrinka netolimos praeities įvykių atminties pėdsakų atgaminimas, kai ligonis, atsitiktinai atsidūręs prie lango, prisimindavo, jog turi paskambinti motinai, priėjęs prie stalo, kur buvo telefonas, jau nežinodavo, ko ččia atėjo” (L.Korsakov, N.Korsakova. O pamiati i duše, 1992).

Markeris gali būti ir biocheminio lygio, t.y. vidinės terpės pokytis. Tą iliustruoja transpersonalinės psichologijos srities darbai ir eksperimentai (yra sukurtos metodikos kvėpuojant skatinančios prisiminti ir išgyventi bei transformuoti gimimo traumos padarinius). Iš viso šito mūsų tikslams naudinga žinoti, jog markeriai (trigeriai) egzistuoja ir galbūt verta juos panaudoti saviesiems tikslams. Mokydamiesi, t.y. įsiminimo metu, galime markerį (trigerį) pasirinkti. Aš pratybų metu dažniausiai siūlau pasirinkti dėstytojo, kuriam bus atsakinėjama, veidą, patalpą, kurioje bus atsakinėjama, kokį nors muzikinį motyvą ar veiksmą, pvz., ausies spenelio maigymą ar riešo trynimą. Kai kurie pratybų lankytojai kūrybiškai eksperimentuoja susikurdami talismaną ir ritualizuodami įsiminimo (mokymosi) procesą. Negalintiems prisiminti galima perfrazuoti žinomą posakį ir patarti: “Ieškok markerio!” Galingas markeris (trigeris) yra mūsų jausmai, savijauta, emocijos, nuotaikos, todėl pratybų metu būtinybe tapo savireguliacija ir psichofizinės ar autogeninės treniruotės su pozityvios savitaigos elementais, juolab kad pastaroji ypač reikšminga įsiminimui.

Grįžtant prie įsiminimo, informacijos organizavimo, reikia pabrėžti, jog net ir nevalingojo įsiminimo atveju informacija organizuojama atsižvelgiant į esamus įgūdžius. Taip mes suvokdami žodį “atmintis” paraidžiui turime 8 vienetus, o jei suvokiame visą žodį, – turime tik vieną vienetą. Taip pat su skaičiais, todėl telefono numerį 770962 net nepastebėdami grupuojame 77 09 62. O taikydami vieną

ar kitą grupavimo (diskretinimo) metodą, darome šį procesą dar imlesnį šitaip tarytum praplėsdami “magiškojo” 7±2 ribas. Čia ypač patariama vizualizacija, nes vaizduotė padeda kurti daug apimančius informacinius kompleksus, kuriuose užkoduojama reikiama informacija, o dirbant su vaikais jiems patraukli pati užduotis – “piešti” žinias.

Dar didesnes galimybes atveria sinestezija, dažniausiai apibrėžiama kaip nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą. Jei prisiminsime A.Lurijos Š. N.L.Gage, D.C.Berliner.1994, p. 236-237): “S. buvo keistuolis. Jis kodavo aplinką taip tobulai, kkad nepajėgė užmiršti nė vieno jos bruožo. S. gabumų mechanizmų pagrindas buvo sinestezija. Jo regos, klausos, lytėjimo, skonio ir uoslės pojūčiai nebuvo atriboti vienas nuo kito. Bet kurios formos vaizdai buvo koduojami keletu būdų. Aplink jį esančios spalvos virsdavo garsais, o garsai – spalvomis, skonis siejosi su raidėmis, skaičiai – su žmonių apybraižomis ir pan.

“Aš pažįstu žodį ne vien per jo sukeliamą vaizdinį, bet ir per visą kompleksą jausmų, kuriuos tas vaizdinys sužadina. Tai sunku paaiškinti (.) tai ne vien rrega ar klausa, bet kažkoks visuotinis jausmas. Paprastai aš jaučiu žodžio skonį bei svorį ir man nereikia jokių pastangų jį atsiminti – žodis tarsi ateina savaime. Aš jaučiu kažką riebaus slystant mano ranka (.) arba silpną tiksėjimą kairėje rankoje, tarsi llengvučiai taškeliai dilgsėtų. Kai taip atsitinka, paprasčiausiai prisimenu ir tam nereikia jokių pastangų (.).

Sinestezijai aktyvuoti padeda vizualizacija. Pastiprinimui galima pasinaudoti pagalbinėmis priemonėmis, pvz., natūraliais eteriniais aliejais (uoslei) ar įvairios faktūros lentelėmis (lytėjimui).

Atmintis priklausoma nuo dėmesio. Dėmesys – individo veiklos sutelktumas tam tikru laiko momentu į kurį nors realų, menamą ar idealų objektą (daiktą, įvykį, vaizdą, samprotavimą ir pan.). Skiriamas trijų rūšių dėmesys: nevalingasis dėmesys (fiziologinė apraiška – orientacija), valingasis dėmesys (aktyvusis, sąmoningai valdomas) ir povalinis dėmesys (atsiranda automatizuojantis veiklai, veiksmams virtus operacijomis). Kai kurie autoriai skiria spontaniškąjį, priverstinį ir išskaidytąjį dėmesį priklausomai nuo motyvacijos. Spontaniškuoju, pasak jo, pasižymi vaikai, labai įsitraukdami į norimą veiklą ir tuo momentu pamiršdami visa kita pasaulyje. Juo pasižymi ir gana brandžios asmenybės. Priverstinis dėmesys dažnai ppasitaiko kasdienybėje, jo vidiniai motyvai maždaug tokie: “Nenoriu.., bet reikia!” Ir išskaidytasis, kai subjekto Aš dėmesys objekto atžvilgiu išskaidomas bent jau į tris dalis, kurių viena prieštarauja tai veiklai, kita tartum verčia ja užsiimti ir trečioji, slopinanti pirmąją, kad nesireikštų. Bet išskaidytojo dėmesio atveju anksčiau ar vėliau nugali pirmoji arba toks vidinis konfliktas ateityje atsiliepia įvairiais, net psichosomatiniais, simptomais. Remiantis tuo, kas paminėta apie dėmesį, būtina siekti ir ugdyti savyje spontaniškąjį dėmesį, atsisakant priverstinio ir nežaloti savęs išskaidytuoju dėmesiu.

Norėdami ppagerinti savo atmintį pradėkime nuo savianalizės, išsinagrinėkime, kokiomis aplinkybėmis ir kodėl sunku prisiminti. Išsiaiškinkime, kokia informacija kelia sunkumų. Tada galima pamėginti susidaryti individualią programą kylančioms problemoms spręsti bei atminčiai ir dėmesingumui gerinti. Nepamirškime psichofizinių ir autogeninių treniruočių, pozityviosios savitaigos, padėsiančios įveikti esamas nepageidautinas vidines programas. Dar kartą primenu, jog įsiminimui reikšmingos informacijos organizavimo būdus ir metodus pasirinkite patys, patartina kūrybinė jų sintezė. Kartu ši kūryba sustiprins motyvaciją, padės išvengti priverstinio dėmesio apraiškų. Ir neignoruokime markerių (inkarų, trigerių).

APIBENDRINIMAS

Įsivaizduokite, kad esate zoologijos sode ir pirmą kartą gyvenime matote lūšį. Jums pasirodys, kad ji panaši į didelę katę ir tik vėliau suvoksite, kuo šie gyvūnai skiriasi.

Ką bendra turi katė ir lūšis, ir priešingai – kuo skiriasi. Lygindami abu gyvūnus juos geriau pažinsite.

Naujos žinios atsiranda palyginus jau turimas su kokiu nors nauju įspūdžiu.

Kiekviena nauja informacija taip susijungia su kokiu nors ankstesniu patyrimu.

Ryšiai nenutrūksta. Pagal seniau susikurtą koncepcija kiekvieną įrištą atspausdintų lapų ryšulį pavadinsime knyga ir be problemų ją atskirsime nuo laikraščių.

Apibendrinant galima pasakyti: viskas, ką žinome, visada susieta su didesniu ar mažesniu elementų, įsišaknijusių atmintyje išgyventų patyrimų pagrindu, kiekiu.

Informacijos suskirstymas į tam tikras kategorijas labai pagerina atminties pajėgumą. Trumpalaikė atmintis sunkiai peržengia magišką septynių elementų ribą, todėl aišku, kad ir šitaip sutvarkę informaciją nnegalėsime pasiekti geresnių rezultatų. Kokia atmintis naudojama mokykloje? Alanas Liuri teigia, kad mokymuisi mokykloje didelę reikšmę turi ilgalaikė atmintis. Paskutiniai jo darbai nurodo žinių saugyklos ilgalaikėje atmintyje reikšmę ir pabrėžia verbalinės (leksinės ir semantinės) atminties svarbą.

Žodžių atsargas galima praplėsti skaitymu.Kuo daugiau skaitome ir laviname leksinę atmintį (plečiame žodžių atsargas), tuo lengviau suprantame, kas mus supa, ir taip geriname semantinę atmini.

Loginės atminties ugdymas – tai protinės vaikų veiklos vystymasis. Išmokyti vaikus galvoti – vadinasi, išmokyti juos analizuoti, tai yra skirti atitinkamas daiktų savybes ir bruožus; lyginti daiktus ir reiškinius tarpusavy, nurodant jų panašumą ir skirtumus; apibendrinti, įvairius objektus jungiant pagal kokį nors bendrą bruožą; klasifikuoti, tai yra grupuoti daiktus ir reiškinius, remiantis atliktu apibendrinimu.

Mąstymo operacijos tam tikromis sąlygomis tampa ir loginio įsiminimo būdais.

Ankstyviausia aktyvumo forma, būdinga vaikams, kai šie suvokia, jog tikslas yra įsiminti, – tai atidus klausymas arba apžiūrinėjimas, objektų suvokimas ir įvardijimas. Svarbus paprastas mneminis metodas, kurį įsisavina ikimokyklinukai, yra tikslus medžiagos kartojimas. Kartojimas, kaip mneminis metodas, yra įvairių formų: tai pakartotinis daiktų suvokimas, pakartotinis jų vardijimas, tai žodžių kartojimas, kai suvokta visa medžiaga.

Kartojimas turi dvejopą reikšmę: jis reikalingas, kad medžiaga būtų įsidėmėta bei išmokta ir kad ji išliktų atmintyje, nebūtų užmiršta.

Didelę reikšmę medžiagai įsiminti ir išlaikyti atmintyje tturi kartojimo įvairovė. Sudėtingesni ir produktyvesni įsiminimo būdai, kurie pagrįsti loginiu medžiagos apdorojimu, nustatant tam tikrus prasminius jos ryšius ir santykius.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai jau sugeba įsisąmoninti prasminį siejimą.

Didelę reikšmę loginei vaikų atminčiai ugdyti turi kalba.

Sėkmingai žodžiai buvo atgaminami tik tada, kai vaikas galėjo nusakyti ryšį tarp žodžio ir paveikslėlio.

Svarbus loginio įsiminimo būdas, kurį pajėgūs suvokti ikimokyklinio amžiaus vaikai yra klacifikacija.

Kaip parodė patirtis, įsiminimui vaikai nesinaudoja loginio medžiagos apdorojimo būdu: dažniausiai paveikslėlių vieno su kitu nelygina, medžiagos neapibendrina, negrupuoja, o tenkinasi nesudėtingais mneminiais metodais. Todėl jie įsimena žymiai mažiau negu galėtų.

Taigi vaikų atminties galimybės pilnai atsiskleidžia kryptingo jų mokymo procese, aktyviai formuojant jų loginio įsiminimo būdus.

LITERATŪRA:

1. Eko. Aštuoni atminties dėsniai // Mokslas ir gyvenimas. – Vilnius, 1991, Nr. 6

2. Krasauskaitė R. Išmokime stiprinti atmintį // Esu. – Vilnius, 2000, Nr. 18

3. Корсаков И.А., Корсакова Н.К., О памяти и душе, 1992.

4. Lair S. Atminties lavinimas. Rosma, 2001 p. 37-66.

5. L.Žitnikova “Ugdykime vaikų atmintį” Kaunas 1981.

6. Leitner S. „Išmokime mokytis“ Vilnius, 1998.

7. A.Gučas „Kaip lavinti atmintį“ Vilnius 1958.

8. Vasiliauskaitė Z. Atmintis mūsų gyvenime // Artuma. 2002, Nr.7-8, p.23-25.

9. Steven Heller and Terry Lee Steele, Monsters and magical sticks, 1987.

10. N.L.Gage, D.C.Berliner. Pedagoginė psichologija, Vilnius, 1994, p. 236-237).

11. http://www.britannica.com/bcom/eb/article/printable/7/0,5722,109427,00.html

12. http://www.sociumas.lt/lit/nr18/memory.asp

13. http://vejas.pit.ktu.lt/~bronius/intelektika_old/73_tema/73_tema.html

14. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/02/

15. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/03/

16. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/07/

17. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10atm.html

18. http://encarta.msn.com/find/print.asp?&pg=8&ti=761578303&sc=0&pt=1

19. http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=3757