Deviantinio elgesio mokinių socializacijos ypatumai

TURINYS

Įvadas…………………………3

Paauglių charakterio bruožai, lemiantys deviantinio elgesio formavimąsi.4

Paauglių deviantinio elgesio priežastys………………..6

Deviantinio elgesio prevencija……………………8

Išvados…………………………11

Rekomendacijos…………………………12

Literatūra…………………………13ĮVADAS

Šio darbo tikslas – pateikti paauglių deviantinio elgesio sampratą, jo priežastis, nusakyti, kaip šis elgesys kenkia socializacijai, ko vaikas per jį netenka, taip pat nurodyti galimas prevencijos priemones ir būdus.

Deviacia (angl. deviance – nukrypimas) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. Pažodžiui „deviacijos“ sąvoką galėtume versti kaip „nukrypimas“, „nuokrypis“.

„Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ deviantinis elgesys apibrėžiamas kaip „nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors social. grupei priimtino elgesio.“ Jo formos yyra nusikalstama veikla, savižudybė, alkoholizmas, narkotikų vartojimas, prostitucija ir kita. Deviantinio elgesio samprata priklauso nuo to, kaip konkreti visuomenė suvokia social. kontrolę ir jos efektyvumą.

Socializacija plačiąja prasme suprantama kaip nuolatinis žmogaus tobulėjimas sąveikaujant su mikroaplinka ir makroaplinka. Individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas (t.y.kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs socialiniai veiksniai.

Siaurąja prasme socializacija suprantama kaip specifinės, pedagogiškai orientuotos pozityviosios socializacijos programos, kurių metu ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos ar privatūs asmenys siekia ppadėti vaikams ir jaunimui perimti socialines normas bei kultūrines vertybes.

Prevencija suprantama kaip priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams (nedarbui, nusikaltimams, alkoholizmui ir pan.)Paauglių charakterio bruožai, lemiantys deviantinio elgesio formavimąsi

Viena iš deviantinio elgesio atsiradimo priežasčių yra fiziologiniai ir psichologiniai ppokyčiai, vykstantys paauglystėje.

Paauglystės tarpsnis yra laikomas rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas. Labai tikėtina, kad šiame procese gali pasitaikyti įvairių elgesio defektų, įtakojančių deviantiškos asmenybės susiformavimą.

Paauglystės amžius – pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Jis dar vadinamas pereinamuoju laikotarpiu, nes tuo metu vyksta savotiškas virsmas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą, iš nebrandumo į brandą.

Paauglystės laikotarpiu pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus.

Taigi paauglystė yra savęs tyrinėjimo, savęs atradimo ir savo galimo vaidmens gyvenime nustatymo metas. Emocijų požiūriu paauglystė gali būti ir netikrumo laikotarpis, susijęs ne vien su perdėtu ddomėjimusi savimi, bet ir nerimu dėl ateities.

Paauglystėje vyksta laikinas vaiko psichologinis nutolimas nuo šeimos ir mokyklos, o bendraamžių daroma įtaka žymiai padidėja. Jaunas žmogus turi pasirinkti formalią bei neformalią grupes, kurioms jis priklausys. Pirmenybę paauglys suteikia tai grupei, kurioje jis jaučiasi geriausiai. Tokia grupe gali tapti sporto klubas, koks nors meno kolektyvas, bet ja taip pat gali tapti ir bendraamžių grupė, kurią siejanti veikla bus rūkymas, alkoholio vartojimas ar net narkotikai.

Paaugliui atsiranda poreikis bendrauti, o esant nepalankioms aplinkybėms ggali sukelti tam tikrus paauglio nukrypimus, deviacijos ar net įvairias asocialaus elgesio apraiškas.

Taigi galima išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus, kurie gali tapti deviantinio elgesio priežastimi:

• emocinis nebrandumas;

• nepakankamas išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus;

• nesugebėjimas suderinti norus su galimybėmis, tenkinant savo poreikius;

• padidėjęs noras atrasti savo identitetą bei tapti suaugusiu.

Paaugliai, kurių elgesys neatitinka normos ir skiriasi nuo visuomenėje priimtų taisyklių, vadinamas „sunkiu“. Toks paauglio elgesys, veikla, nepaisanti jokių visuomenėje priimtų taisyklių, mokslinėje literatūroje apibūdinama „deviacijos“ sąvoka.

Deviacija paauglystėje gali būti apibūdinama kaip paauglio ir mikrosociumo sąveika, kuri stabdo jo vystymąsi bei socializaciją, nes paauglį supanti aplinka neatsižvelgia į šio amžiaus išskirtinumus, ypatumus, paties paauglio individualumą. Dėl to paauglio elgesys tampa deviantiniu, pasireiškiančiu visuomeninių normų bei taisyklių laužymu.

Sudėtingiausia socializacija vaikų, priklausančių šioms kategorijoms:

• mokyklinio amžiaus vaikai, kurie nelanko mokyklos;

• vaikai našlaičiai;

• socialiniai našlaičiai;

• paaugliai, vartojantys narkotikus ar kitas toksines medžiagas;

• paaugliai, įvykdę tam tikrus teisinius pažeidimus.

„Deviantinis elgesys – tai vienas iš deviacijos pasireiškimo būdų, susijęs su tam tikrą amžių (paauglystė, suaugusieji) atitinkančių socialinių elgesio normų ir taisyklių, būdingų tam tikriems mikrosocialiniams santykiams (šeimos, mokyklos), pažeidimu ir laužymu.“ (Leliūgienė, 2002, 67) Tipiški paauglių deviantinio elgesio pavyzdžiai yra šie:

• savavališki ir nuolatiniai išsisukinėjimai nuo mokymosi ar tam tikrų užduočių atlikimo;

• pabėgimai iš namų bei valkatavimas;

• alkoholinių gėrimų vartojimas, girtavimas;

• narkomanija bei su tuo ssusijusi asociali veikla;

• antivisuomeniška seksualinio pobūdžio veikla;

• bandymai nusižudyti.Paauglių deviantinio elgesio priežastys

Paauglių charakterio bruožai, lemiantys deviantinio elgesio formavimąsi

1. Biologiniai veiksniai: nepalankūs fiziologiniai bei anatominiai paauglio organizmo pokyčiai, trukdantys sėkmingai jaunuolio socialinei adaptacijai. Tai šie veiksniai:

• genetiniai, įgyjami dar motinai esant nėščiai;

• psichofiziologiniai, atsirandantys dėl per didelio psichofiziologinio krūvio;

• fiziologiniai, apimantys įvairius kalbos sutrikimus, išorinį, fizinį nepatrauklumą.

2. Psichologiniai veiksniai, pasireiškiantys įvairiais nerviniais – psichiniais susirgimais, psichopatijomis, padidėjusiu nervinės sistemos jautrumu.

3. Socialiniai – pedagoginiai veiksniai atsiranda kaip mokyklinio, šeimyninio ar visuomeninio ugdymo proceso defektų padariniai. „Ugdymo procesuose, esant tam tikriems defektams, paauglys nėra apsaugomas nuo neigiamos patirties, tai gali sąlygoti ir jauno žmogaus socialinę dezadaptaciją.“ (Leliūgienė, 2002, 70). Tokie reiškiniai, kaip vaiko nesėkmės mokykloje, moksle, mokyklos nelankymas, lemia paauglio mokymosi motyvacijos nesusiformavimą, stoką, o tai turi didelių neigiamų pasekmių asmens socializacijai.

Svarbus veiksnys paauglio psichosocialiniame vystymesi yra šeima. Tam tikri nesklandumai šeimoje yra prielaidos vaiko deviantinio elgesio susiformavimui. „Dabar sunku surasti visuomeninį – socialinį procesą ar reiškinį, kuris nepaliestų šeimos pačia tiesiogine prasme. Be to, pati šeima, jos būtis savo ruožtu daro įtaką daugeliui socialinio ir visuomeninio gyvenimo sričių, jų permainoms ir stabilumui.“ (Vaitkevičius, 1995, 187).

Tolimesnei vaiko socializacijai, taip pat fizinei ar psichinei sveikatai kenkia bet kokia žiauraus elgesio forma (įvairūs įžeidinėjimai, nesirūpinimas, fizinis, emocinis, seksualinis vaiko išnaudojimas, ppasikartojančios neteisingos bei nepagrįstos bausmės ir kt.). Asmuo, vaikystėje patyręs žiaurų elgesį, dažnai vėliau pats tampa silpnesniųjų skriaudėju.

„Šeimos bei jos daromo poveikio vaiko psichologiniam vystymuisi analizė parodė, kad didesnei vaikų daliai šeimose yra susidariusios nepalankios sąlygos ankstyvajai socializacijai.“ (Leliūgienė, 2002, 71). Dalis jų vos ne kiekvieną dieną atsiduria stresinėse situacijose, yra padidėjusi rizika patirti fizinę ar psichologinę prievartą, kuri ir sąlygoja tam tikrų deviacijos formų atsiradimą bei pasireiškimą.

4. Socialiniai – ekonominiai veiksniai apima tokius reiškinius, kaip socialinė nelygybė, visuomenės padalijimas į turtingųjų bei vargšų klases, galimybių, gauti padorų atlyginimą, užmokestį socialiai priimtinu būdu, apribojimas.

5. Moraliniai – etiniai veiksniai. Šiuolaikinė visuomenė ilgą laiką buvo abejinga joje vykstantiems įvairiems procesams, o taip pat ir nepilnamečių deviantinio elgesio apraiškoms. Tokio visuomenės abejingumo pasekmėmis tapo išaugęs paauglių nusikalstamumas, vaikų alkoholizmas bei prostitucija, jaunuolių neatsakingas požiūris į šeimą, mokyklą, valstybę, vis dažnesni tampa paauglių valkatavimai, asocialių grupuočių kūrimas, agresyvus paauglių elgesys kitų žmonių atžvilgiu, vaikų alkoholizmas, narkomanija, vagystės, muštynės, žmogžudystės, bandymai nusižudyti.Deviantinio elgesio prevencija

Žinant pagrindines deviantinės asmenybės formavimosi priežastis, svarbiausias daromas auklėjimo klaidas, galima tinkamai pritaikyti prevencinę veiklą.

Deviantinis elgesys iš dalies yra pedagoginio apleistumo rezultatas, t.y kai dėl auklėjimo stokos ar ugdymo proceso defektų atsiranda vaiko veiklos ar elgesio nukrypimas nuo normos. „Pedagoginis

apleistumas labai lengvai gali išsivystyti į socialinį apleistumą, kuris pasireiškia daug sunkesnėmis deviantinio elgesio formomis, tokiomis kaip teisėtvarkos pažeidimai, kriminalinis elgesys, tapimas nusikaltėliu. Visa tai dar kartą įrodo, kad deviacija yra tiek pedagoginė, tiek socialinė problema, kurios prevenciją, perauklėjimo rezultatus reikia taikyti anksčiau, tik pastebėjus pirmines deviantinio elgesio apraiškas ir tokiu būdu siekiant, kad dėl pedagoginio apleistumo atsiradusios deviantinio elgesio formos neperaugtų į socialinio apleistumo formas.“ (Leliūgienė, 2002, 77).

Taikant prevenciją, yra itin svarbus socialinių įgūdžių ugdymas, kurių turėjimas leidžia išvengti įįvairių deviantinio elgesio apraiškų. Jų ugdymas ypač svarbus jau pačiame ankstyvajame vaiko amžiuje, siekiant išvengti įvairių deviacijos apraiškų tolesniame asmens elgesyje. Ugdytini šie socialiniai gebėjimai:

• sprendimų priėmimas;

• problemų sprendimas;

• kūrybiškas mąstymas;

• kritinis mąstymas

• efektyvus bendravimas;

• asmeninis bendravimas;

• savęs pažinimas;

• emocijų valdymas;

• empatija;

• streso įveikimas.

Šių socialinių įgūdžių išsiugdymas padeda vaikams tapti psichologiškai brandžiomis, sąmoningomis ir atspariomis įvairioms deviacijos apraiškoms jų elgesyje, asmenybėmis.

Vienas iš būdų, kaip reaguoti į nepilnamečių nusikaltimus, yra gerovės metodas – pozityvioji socializacija ir ankstyvoji prevencija. „Pagal šią doktriną kiekvienam vaikui siekiama užtikrinti ne tik maistą ir saugumą, suteikti žžinių, bet ir ugdyti jo gabumus, o jaunas nusikaltėlis yra laikomas reikalaujančiu rūpybos, apsaugos ir tampa gerovės priemonių, o ne baudžiamojo kaltinimo objektu.“ (Kvieskienė, 2003, 152).

Antrinė pagalbos prevencija taikoma asmenims, kurie suvokiami kaip potencialūs smurtautojai arba galimos aukos. Jos tikslas –– paveikti rizikos grupę taip, kad jos nariai neįsitrauktų į smurtavimą prieš vaikus arba netaptų smurto aukomis.

Tretinės prevencijos ir socialinės pedagoginės reabilitacijos tikslas yra užtikrinti, kad tas pats asmuo nesiimtų smurto pakartotinai arba vėl netaptų smurto auka. Tam paprastai naudojamos įvairios baudžiamosios teisės procedūros, taip pat gydymo, reabilitacijos programos.

IŠVADOS

Deviantinis elgesys – nukrypimas nuo visuomenei arba kuriai nors socialinei grupei priimtino elgesio, pasireiškiantis nusikalstama veikla, savižudybėmis, alkoholizmu, narkotikų vartojimu, prostitucija ir pan.

Viena iš deviantinio elgesio atsiradimo priežasčių yra fiziologiniai ir psichologiniai pokyčiai, vykstantys paauglystėje. Galima išskirti tokius paauglystės laikotarpiui būdingus bruožus, kurie gali tapti deviantinio elgesio priežastimi: emocinis nebrandumas, nepakankamas išsivystęs gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, nesugebėjimas suderinti norus su galimybėmis, tenkinant savo poreikius, padidėjęs noras atrasti savo identitetą bei tapti ssuaugusiu.

Sėkmingai jaunuolio socialinei adaptacijai trukdo biologiniai, psichologiniai, socialiniai – pedagoginiai, socialiniai – ekonominiai ir moraliniai – etiniai veiksniai.

Vienas iš būdų, kaip reaguoti į nepilnamečių nusikaltimus, yra gerovės metodas – pozityvioji socializacija ir ankstyvoji prevencija. Taip pat taikoma antrinė pagalbos prevencija bei tretinė prevencija ir socialinė pedagoginė reabilitacija.

Deviantinis paauglio elgesys trukdo sėkmingai jo ppat.ies socializacijai, darniam įsiliejimui į visuomenę, santykiams su artimais žmonėmis (šeima, mokytojais, giminaičiais ir k.t.). Toks elgesys, jei jis nėra laiku sustabdomas, gali nulemti visišką asmens fizinę ir dvasinę degradaciją.REKOMENDACIJOS

Socializacija vyksta tada, kai individas perima socialinį patyrimą, yra ugdomas (t.y.kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs socialiniai veiksniai.

Kad vyktų sėkminga socializacija, turi būti parengtos ir taikomos specifinės, pedagogiškai orientuotos pozityviosios socializacijos programos, kuriomis ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos ar privatūs asmenys siektų padėti vaikams ir jaunimui perimti socialines normas bei kultūrines vertybes.

Kitaip sakant, būtina prevencija – priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams (nedarbui, nusikaltimams, alkoholizmui ir pan.).

Sudėtingiausia socializacija vaikų, priklausančių šioms kategorijoms: mokyklinio amžiaus vaikai, kurie nelanko mokyklos, vaikai našlaičiai, socialiniai našlaičiai, paaugliai, vartojantys narkotikus ar kitas toksines medžiagas, paaugliai, įvykdę tam tikrus teisinius pažeidimus. Šioms kategorijoms priklausantiems vaikams ir turėtų būti skiriamas didžiausias dėmesys.

Šeimos bei jos daromo poveikio vaiko psichologiniam vystymuisi analizė parodė, kad didesnei vaikų daliai šeimose yra susidariusios nepalankios sąlygos ankstyvajai socializacijai, tad, siekiant sėkmingos paauglio socializacijos, nereikia pamiršti ir pagalbos visai šeimai.

Jauno žmogaus socialinę dezadaptaciją gali sąlygoti ir ugdymo procesuose esantys tam tikri defektai, tad būtina sistemingai kontroliuoti ir tobulinti šių įstaigų ir juose dirbančių pedagogų veiklą.

LITERATŪRA:

1. Bitinas B., Giedraitienė RR. (1997). Socialinis pedagogas. Vilnius.

2. Kvieskienė G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius.

3. Kvieskienė G. (2000). Socializacijos pedagogika. Vilnius.

4. Leliūgienė I. (2003). Socialinė pedagogika. Kaunas.

5. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Vilnius.

6. Vaitkevičius J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius.

7. Visuotinė lietuvių enciklopedija. (2003). Vilnius.