gabiųjų vaikų poreikiai

TURINYS

Įvadas…………………………2psl.

Specialieji gabiųjų vaikų poreikiai………………….2psl.

Gabiems vaikams mokykloje kylantys sunkumai……………..3psl.

Mokytojams kylantys sunkumai ugdant gabius vaikus………….5psl.

Mokytojo vaidmuo ugdant gabų vaiką………………….6psl.

Išvados…………………………7psl.

Naudota literatūra…………………………8psl.

Įvadas

Gerai būti gabiam, o dar geriau – talentingam. Vargu ar daug kas imtų dėl to ginčytis. Tačiau bent kiek pamąsčius gali kilti abejonių, ar taip jau puiku būti „ne tokiam kaip visi“. Ypač jei tavo gabumai dar tik skleidžiasi, jei ne visi juos nori pripažinti.

Kas tie gabieji?. Klasėje sumaištį keliantis mokinys gali būti kaip tik tas – gabusis. Jis maištauja, nes jjam nuobodu. Ilgą laiką buvo manoma, kad talentingiems vaikams reikia to paties, ką gauna visi kiti, tiktai daugiau. Anaiptol, – jiems reikia visai kitokių dalykų.Gabumai būna skirtingi: intelektiniai, akademiniai, kūrybiniai, meniniai, organizaciniai ir pan. Talentingi vaikai paprastai yra smalsūs, savarankiški, linkę pirmauti. Jų gera atmintis ir subtilus humoro jausmas, platus žodynas ir laki vaizduotė. Jie kalba aistringai, mėgsta bendrauti su vyresniaisiais, domisi pasaulio problemomis ir kelia sau aukštus tikslus. Gabieji geba įžvelgti reiškinių ryšius, apibendrinti, daryti išvadas, rasti daug alternatyvių ssprendimo būdų. Jų idėjos dažnai netradicinės ir pasielgia jie dažnusyk netikėtai.Gabieji, kūrybingieji vaikai gali daryti nuostabiausių dalykų, tačiau jiems reikia padėti, jų gabumus būtina lavinti. Tokių vaikų poreikiai ypatingi.

Specialieji gabiųjų vaikų poreikiai

Kad ir kaip keistai atrodytų, gabūs vaikai, kaip ir nneįgalieji, neretai pavadinami specialiųjų poreikių vaikais. Ypatingus jų poreikius lemia aukštesnio lygio gebėjimas analizuoti, susitelkti, greitai išmokti ir kt. Aplinkos vaidmuo gabumų plėtotei šiuo metu laikomas labai svarbiu. Taigi, kad galėtų sėkmingai atsiskleisti, gabieji vaikai bent jau turi turėti galimybių greitai sukaupti bazinę informaciją ir toliau plėsti žinių lauką, nuodugniau studijuoti pasirinktąją sritį, daryti tyrimus ir pan. Todėl jų mokytojai įprastus mokymo organizavimo metodus turėtų keisti naujais. Tačiau jiems ne visada pakanka motyvacijos ir kompetencijos.

Na, galbūt mokytojai nenori papildomai dirbti po pamokų ar rengti „sutraukto“ kurso dėstymo planų. Tiesa, jei pamokoje būtų mažiau mokinių (kai kuriems išėjus, tarkim, į biblioteką), darbas jiems tik palengvėtų.

Galima įžvelgti tendenciją, kad tiek mokytojai, tiek moksleiviai pageidauja, jog darbui su gabiais vaikais būtų sskiriama papildomų lėšų, pageidauja geresnio mokyklų aprūpinimo ugdymo priemonėmis, bet atsargiai vertina metodus, kurie iš jų pačių reikalautų didesnių papildomų pastangų ir laiko.

Gabiems vaikams mokykloje kylantys sunkumai

Gabaus vaiko interesų, kūrybinių ieškojimų bendraamžiai dažnai nesuvokia, dėl to jis lieka vienišas su savo idėjomis. Jis nesupranta, kodėl kiti vaikai mokosi per lėtai, nes greičiau nei kiti suvokia esmę. Dažnai žino atsakymą į klausimą, kurio mokytojas dar nebaigė formuluoti, ir stengiasi kuo greičiau atsakyti sukeldamas klasės draugų, o kartais ir mokytojo nepasitenkinimą. Gabiųjų ppolinkis viską atlikti tobulai kitiems nesuprantamas. Gabieji būna jautresni, įžeidesni, stokoja emocinės pusiausvyros, visada nori būti teisūs ir labai išgyvena dėl savo nesėkmių. Tačiau komunikaciniai gebėjimai, praktinio darbo įgūdžiai dažnai yra nepakankami, jiems sunku nuosekliai pateikti, argumentuoti uždavinių sprendimus, todėl jų darbai vertinami prasčiau. Kita vertus, gabieji dažnai pasirenka pernelyg sudėtingas užduotis, kelia sau reikalavimus, kurių nepajėgia įgyvendinti, nemėgsta žaidimų, kuriuos žaidžia bendraamžiai, nes tai jiems neįdomu.

Gabūs vaikai turi ir specifinių problemų, kylančių būtent dėl jų gabumų. Gabūs vaikai, kaip ir kiti kuo nors išsiskiriantys asmenys, aplinkinių anaiptol ne visada vertinami teigiamai. Pastebėta, kad gabiųjų vaikų laimėjimai lengviau pripažįstami, kai jie gabūs menui ar sportui: nemaža visuomenės dalis yra tiesioginiai meno, sporto „vartotojai“. Daug sudėtingiau pripažinti, pavyzdžiui, gebėjimo abstrakčiai mąstyti ar formuluoti problemas naudingumą.

Itin didelę reikšmę gabumų plėtotei turi ir pati artimiausia aplinka, kurioje ugdomi gabūs vaikai: ugdymo proceso dalyvių, pedagogų ir kitų moksleivių, nuostatos gabiųjų atžvilgiu, mokyklos ar klasės socialinis-psichologinis klimatas.Gabiam vaikui gali kilti sudėtinga pasirinkimo problema: ar rinktis bendraamžių grupės palaikymą, ar didelius mokslinius laimėjimus. Antra, gabiesiems vaikams tenka išgyventi stresą dėl nepalankaus bendraamžių požiūrio į tai, kad jiems rodoma daugiau dėmesio, sudaromos kitokios sąlygos negu visiems kitiems. Dažnai tokiu atveju klasėje susiformuoja nepalankus socialinis-psichologinis klimatas: kyla negeranoriška kkonkurencija, nenorima pripažinti akivaizdžių kito privalumų ir pranašumų, daromas spaudimas laikytis įprastų normų ir „neperžengti ribų“.

Gabūs vaikai ne visada jaučia ir mokytojų geranoriškumą, palaikymą. Priežastys įvairios: tai – mokiniai, pastebintys menkiausius netikslumus, užduodantys „nepatogius“ klausimus, kartais žinantys ir suprantantys daugiau už patį mokytoją. Gabūs vaikai dažnai būna ir kandūs, mėgsta pasišaipyti, nepakenčia autokratiško vadovavimo, yra linkę „ieškoti teisybės“. Pastebėta, kad suaugėliai pernelyg dažnai mėgina gabiesiems „parodyti jų vietą“ – nepelnytai kritikuoja, neva siekdami apsaugoti juos nuo galimo išpuikimo. Tai gali sukelti gabių moksleivių savivertės krizių

Pasak JAV psichologių C. A. Takacs ir M. B. Karnes, vaikams mokykloje dažniausiai kyla elgesio problemų, poreikis būti pripažintiems, noras pasišaipyti iš kitų, traukti juos per dantį, neigiamas klasės draugų nusistatymas, nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui, „Aš“ vaizdo ir savęs vertinimo problema. Glaustai kiekvieną iš jų aptarsime.

1. Elgesio problemos. Mokytojų ir vaikų nepasitenkinimą gali kelti gabių vaikų sugebėjimas greičiau negu kiti atsakyti į užduotą klausimą, noras pertraukti pašnekovą, nesugebėjimas dėl nekantrumo išklausyti kitus, spontaniškumas, įprotis „pataisyti“ pašnekovą ir t. t. Mokslininkai įdomiai aiškina vaiko įprotį pataisyti pašnekovą. Atseit gabūs vaikai labai nori būti teisūs ir teisingi, o suklydę dėl to kenčia ir išgyvena. Jiems gali atrodyti, kad ir kiti žmonės bijo suklysti, nori sužinoti tiesą. Tad vos ppajutę, kad kiti klysta, jie skuba pagelbėti, kad nebūtų padaryta klaida, bet nepagalvoja, jog pataisytajam tai gali būti nemalonu: juk iš tiesų neretai verčiau suklysti negu išgirsti viešą pastabą.

2. Poreikis būti pripažintiems būdingas visiems žmonėms, tačiau gabūs vaikai, išsiskiriantys greita orientacija, iš karto pagavę pasakojimo ar anekdoto esmę ir nelaukdami pabaigos, patys skuba papasakoti patirtus panašius išgyvenimus, dažnai nepalyginti gyviau ir įdomiau. Tai irgi gali kelti kitų nepasitenkinimą, net antipatiją.

3. Gabūs vaikai dažnai būna kandūs, mėgsta pasišaipyti iš kitų. Tačiau dažniausiai šis jų noras tėra gynyba, todėl būtina ieškoti gilesnių tokio elgesio priežasčių. Paprastai gabus vaikas jaučia nuolatinę širdgėlą ar kančią. Jį nuolat kažkas skaudina. Beje, šmaikščiai ar kandžiai atsikirsti dažniausiai pavyksta dėl dviejų priežasčių: a) vaikų vaizduotė ir žodynas labai turtingi; b) vaikai geba įžvelgti pačias pažeidžiamiausias pašnekovo vietas. Taigi kartais šių vaikų reakcija gali būti nenuspėjama. Išsiaiškinus kandumo priežastį, jiems patariama pabandyti savo skausmą išlieti dienoraštyje.

4. Neigiamas klasės draugų nusistatymas, nes pastariesiems atrodo, kad gabūnas bet kokiom priemonėm siekia išsiskirti.

5. Nepakantumas autokratiniam vadovavimo stiliui (kartais dar vadinamam imperatyviu, t. y. paremtu komandomis). Toks bendravimas ugdo pasyvų paklusnumą, priklausomumą ir konformizmą, o ilgainiui sukelia ir pasyvų vaiko priešinimąsi: nors ir klauso komandų, viską daro vangiai ir lėtai. Vaikas

atvirai nesipriešina, bet visomis įmanomomis priemonėmis siekia laimėti laiko: „Betgi aš dar nebaigiau“ ir pan. Tik demokratinis vadovavimo stilius ugdo vaiko iniciatyvumą. Dėl to visuomet būtina išklausyti jo argumentus.

6. „Aš“ vaizdas ir savęs vertinimas. Dažniausiai save vertiname, kaip mus vertina mums reikšmingi žmonės. Jeigu jie vertina teigiamai, pavyzdžiui: „Tu gali“, „Esi stiprus“, – tai skatina teigiamą „Aš“ vaizdą ir savęs vertinimą. Jeigu neigiamai, pavyzdžiui: „Verkti berniukui gėda“, „Esi žioplas“ ir t. t., – neskatina.

Gabieji vaikai susiduria su dar vienu sunkumu: ddažnai dalyvaudami įvairiose varžybose, konkursuose, olimpiadose jie vis patenka į varžymosi situacijas. Be to, labai svarbu pateisinti mokytojų viltis, tėvų lūkesčius. Net ir kasdien mokykloje jie turi galvoti apie tai, kad iš jų tikimasi daugiau negu iš kitų. Spaudimas laimėti, pasirodyti geriausiai didina įtampą, kelia stresą.

Savo respondentų paklausėme, ar gabūs moksleiviai mokykloje yra gerbiami bei vertinami ir ar turėtų būti gerbiami bei vertinami. Mokytojų manymu, bendraamžių požiūris į gabiuosius vaikus yra teigiamas, bet turėtų būti dar teigiamesnis. Moksleivių nuomonė atskleidė nnepagražintą tikrovę: bendraamžių požiūris į gabiuosius vaikus yra neigiamas. Tiesa, jie pripažino, kad gabieji verti didesnės pagarbos ir palaikymo, bet skirtumas tarp mokytojų pageidaujamo („taip turėtų būti“) ir mokinių suvokiamo realaus („taip yra“) bendraamžių požiūrio į gabius vaikus toks didelis, kkad šią „prarają“ galėtų „užversti“ nebent žemės drebėjimas.

Dar vieną mokytojų požiūrio į gabių vaikų ugdymą aspektą atskleidė tėvų vaidmens vertinimas. Mokytojai kur kas labiau negu moksleiviai įsitikinę, kad gabių vaikų ugdymu dabar visų pirma rūpinasi tėvai, padėdami pasirinkti laisvalaikio užsiėmimus, būrelius ir pan. Šis tėvų indėlis, mokytojų nuomone, turėtų būti kur kas didesnis. Sunku pasakyti, kas tai – ar nenoras imtis atsakomybės, ar pedagoginės patirties, sakančios, kad tėvų pastangos šiuo atveju nepakeičiamos, rezultatas. Tuo tarpu moksleiviai nelinkę tėvams priskirti kiek svarbesnio vaidmens ir linkę pasikliauti mokytojais. Taigi galima daryti prielaidą, kad moksleiviai iš mokytojų galbūt tikisi kur kas daugiau, negu mokytojai nusiteikę jiems duoti.

Mokytojams kylantys sunkumai ugdant gabius vaikus

Mokytojas, ugdydamas gabius moksleivius, kuriems tenka savarankiškai spręsti įvairius mokymosi ir ppraktinės veiklos uždavinius, nuolat susiduria su įvairiais sunkumais. Vienas pagrindinių yra tas, kad gabaus vaiko dažnai nepastebi net mokytojai, nevertina bendraamžiai. Laikantis nuostatos, kad kiekvienas vaikas turi vienokių ar kitokių sugebėjimų, atsakomybė už gabaus vaiko ugdymą pirmiausia tenka mokyklai.

J. Freeman (1998) nuomone, net pusės vaikų gabumų, nustatytų tyrimo testais, mokytojai nepastebi. Vadinasi, tik pusė vaikų parodo savo sugebėjimus, o likusiųjų sugebėjimai lieka giliai „pasislėpę“. Mokytojai lengvai atpažįsta tik tuos sugebėjimus, kurie matomi iš pirmo žvilgsnio (pvz., vaikas laimėjo muzikantų konkursą aar sporto varžybas). Tačiau daugelis sugebėjimų atsiskleidžia tik sudarius tam tinkamas sąlygas. O tai nėra lengva ir paprasta, nes dažniausiai atkreipiamas dėmesys į tuos gabius vaikus, kurie savo sugebėjimais pralenkia bendraamžius, lengvai mokosi. Bet yra ir kita gabiųjų grupė, su kuria sunku dirbti tiek tėvams, tiek mokytojams. Tai nestandartinio mąstymo vaikai, kurių gebėjimai nėra taip lengvai pastebimi.

Mokytojo vaidmuo ugdant gabų vaiką

Gabiems vaikams, besimokantiems mokykloje, reikia specialių konsultacijų, kurios turėtų padėti jiems geriau suprasti savo gabumus ir talentą. Pastebėta, kad gabūs vaikai dažnai nesuvokia savo gabumų, todėl negali patys tinkamai planuoti savo karjeros. Dėl to mokytojai, dirbdami mažose grupelėse ar individualiai, turėtų padėti vaikams suvokti savo gabumus.Reikėtų išsiaiškinti, ko vaikai nori pasiekti gyvenime, ir numatyti pakankamai aukštus tikslus, susijusius su profesine karjera. Vaikai turi būti supažindinami su įvairiomis profesijomis ir žinoti, ko kurioms iš jų reikia: ar kūrybinio aktyvumo, ar intelekto, ar meninių sugebėjimų, ar išradingumo. Mokytojai ar tėvai turėtų organizuoti daugiau susitikimų su įvairių profesijų atstovais.

Taip pat Numatyti tinkamus ugdymo būdus, padėsiančius pasiekti užsibrėžtą tikslą. Gabiuosius supažindinti su geriausiais universitetais ir aukštosiomis mokyklomis ir paskatinti siekti aukščiausios kokybės išsilavinimo.Padėti įveikti asmenines bei socialines problemas, kurios iškyla gabiesiems: stresą sukeliančias situacijas atsidūrus neintelektualioje bendraamžių ar suaugusiųjų aplinkoje. Mažose grupelėse ar individualiai ggabieji turėtų būti mokomi, kaip priimti šiuos iššūkius, juos įveikti ir rasti tinkamus sprendimus,nesudėtingas problemas ir, tapę suaugusiaisiais, pasaulį supras labai siaurai. Ir tik mokymas efektyviai spręsti problemas padėtų jiems ir vėliau rasti tinkamiausius sprendimus.Mokytojas ugdantis gabius vaikus turėtų būti:

• būti geranoriškas ir jautrus;

• žinoti gabių vaikų psichologinius ypatumus, poreikius ir interesus;

• būti sukaupęs praktinio darbo su šiais vaikais patirtį;

• aukšto intelekto;

• pasižymėti įvairiapusiais interesais ir mokėjimais;

• būti įgijęs ne vien pedagoginį išsilavinimą;

• būti pasirengęs atlikti įvairiausius vaidmenis;

• būti veiklus ir gyvybingas;

• turėti humoro jausmą (tačiau be sarkazmo atspalvio);

• būti lankstus, pasirengęs keisti ankstesnes nuostatas ir nuolat tobulėti;

• būti netradicinė, išsiskirianti turtingu vidiniu pasauliu asmenybė;

• būti stiprios sveikatos;

• būti įgijęs specialų pasirengimą ugdyti gabius vaikus, nuolat gilinti specialiąsias žinias.

Taigi didelis vaidmuo tenka mokytojų intelektiniams sugebėjimams, asmenybės savybėms ir geram profesiniam pasirengimui. Tačiau vien to neužtenka. Svarbu ir tai, kokius konkrečius metodus pasirenka mokytojas.Gabūs vaikai, kaip ir visi kiti, laukia, kad suaugusieji įvertintų ar pakomentuotų, pagirtų ir paskatintų atliktą darbą. Kadangi vaikai yra labai savikritiški, svarbu, kad šis juos vertindamas būtų geranoriškas. Tai didina vaiko pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais.

Daugelio kitų autorių nuomone, kur kas svarbiau yra ne mmokymo medžiaga ar specialūs metodai, o mokytojo kompetentingumas. Juk tik mokytojas gali sukurti ypatingą atmosferą, kuri didins ar slopins vaikų pasitikėjimą savimi, jų sugebėjimus, kūrybiškumą, mąstymo kritiškumą, padės arba trukdys sėkmingai mokytis.

Išvados

Gabieji, kūrybingieji vaikai gali daryti nuostabiausių dalykų, tačiau jiems reikia padėti, jų gabumus būtina lavinti. Tokių vaikų poreikiai ypatingi.Kadangi gabūs vaikai paprastai daug žino ir geba greitai suvokti, jiems reikia sudaryti sąlygas žengti į priekį nelūkuriuojant kitų. Talentinguosius daug kas domina, todėl jiems būtina įvairi intelektinė veikla (ne vien mokykloje). Jei mokyklose talentingų vaikų įgūdžiai nėra specialiai lavinami, jie gali ir nepasiekti to, ką sugebėtų palankiomis ugdymo sąlygomis. Mokyklose dar nėra gabiųjų reikmėmis besirūpinančių specialistų, bet jose jau dirba psichologai bei patarėjai, kurie galėtų padėti gabiesiems vaikams suprasti save, o aplinkiniams –juos. Suprastas vaikas mokykloje nenuobodžiaus, bus lengviau ir gabiųjų tėveliams, kuriems talentingas, iš kitų smarkiai išsiskiriantis vaikas ne tik teikia džiaugsmo, bet ir kelia rūpesčių.

Norėdami padėti gabiems vaikams, ugdykime jų pasitikėjimą savimi, savo žiniomis ir gebėjimais, mokykime teisingai įvertinti savo ir kitų privalumus bei trūkumus, bendradarbiauti, lavinkime kryptingo metodiško darbo įgūdžius, kurie pagrįstų dažnai intuityvias matematinių problemų sprendimo bei įrodymų idėjas. Atsižvelkime į kiekvieno vaiko individualius sugebėjimus, patenkinkime kiekvieno poreikius, padėkime atsiskleisti potencialioms galimybėms

Naudota literatūra: