Gyvenimas yra sunkus

Gyvenimas yra sunkus“, – šia trumpa fraze primena mums Scottas Peckas (1978), ir naivu būtų teigti, kad tapti labiau pasitikintiems savimi mūsų kasdieniame gyvenime nėra sunku. Daugelis iš mūsų kartais pajunta, jog sunku gauti iš gyvenimotai, ko nori. Kitiems lygiai taip pat sunku suvokti, ko jie iš tiesų nori. Galbūt jaučiamės įsipinklioję į netikrus santykius, tačiau stinga drąsos iš jų išsipinklioti patiems. Gal miglotai suprantame, kad kai kurų jausmų neturime arba nerizikuojame jų reikšti, jei norime, kad žmonės ir toliau mmus mėgtų. O kiti žmonės, atvirkščiai, beveik neįstengia suturėti juos užplūdusių jausmų ir pratrūksta pykčiu, bloga nuotaika, įniršiu.

Visiems mums kartais būna sunku aiškiai ir ryžtingai pasakyti, ko norime arba ką jaučiame. Toks neryžtingas elgesys, be abejo, sukuria problemų visuomeniniame ir šeimos gyvenime, tačiau profesinėje plotmėje tos problemos esti dar opesnės ir aktualesnės. Pradinės mokyklos vidurinės grandies vadovas, arba ugdymo programos vadovas, norintis sėkmingai atlikti savo vaidmenį, turi mokėti bendrauti. Taigi būtina pasvarstyti šiuos klausimus. Nuo ko prasideda savižina ir ssaviraiška? Kaip išmokti būti skirtingiems? Kaip išmokti geriau pažinti savo jausmus ir mintis ir reikšti juos teigiamais, santykius skatinančiais būdais? Kokių įgūdžių reikėtų pradinių klasių mokytojui, kuris atsako už vadovavimą ugdymo programai?

Kiekvienas pradinės mokyklos mokytojas širdyje žino, ką reiškia bbūti vadovu. Jis žino, nes patiria tai savo kailiu kiekvieną dieną. Šie mokytojai puikiai išmano, kaip vodovauti klasei, ir yra puikūs šios srities žinovai. Juos profesiškai parengė, suteikė vadovavimo mokymui įgūdžių ir supažindino su įvairiais vadovavimo klasei būdais; tačiau vadovavimas vaikams klasėje yra nelengvas dalykas, kuris paprastai būna ryškiausias studijų metų prisiminimas. Mūsų atmintyje dažnai atgyja pedagoginė praktika ir ta skrandžio skausmą kelianti baimė, patirta, kai pirmą kartą buvome palikti vieni „atsakingi“ už klasę, pirmieji mėginimai kūrybai kūrybiškai planuoti pamoką ir kurti santykius, o vėliau – jau brandesnis supratimas apie tai, kaip padrąsinti, palaikyti ir skatinti vaikus, jiems atliekant svarbiausią savo uždavinį – mokantis. Keista, bet mes galime suvokti, jog tas pasitikėjimas, kurį mes kaip vadovai lėtai ir sunkiai įgyjame kklasėje, ir mūsų vadovavimo įgūdžiai nėra lengvai perkeliami į kitas situacijas už klasės ribų. Mokytojų kambaryje, esančiame tame pačiame aukšte už keleto durų, galėtume susidurti su didžiulėmis psichologinėmis kliūtimis, jei mums pasiūlytų vadovauti kolegoms.

Kad ir kas būtumėte – direktorius, jo pavaduotojas ar mokytojas, kai tampate ugdymo programos vadovu, turite remtis ir vidiniais, ir išoriniais rezervais, kurie ilgai buvo užmiršti ir nenaudojami. Požiūris į pačius save kaip į gerus mokytojus grindžiamas darbu su vaikais, bet nebūtinai su kolegomis. Nepaisant vadybos eekspertų raginimų, darbas su kitais mokytojais tobulinant ugdymo turinį dažnai laikomas antraeiliu dalyku, palyginti su svarbiausiu darbe atliekamu uždaviniu – mokymu klasėje. Iš tiesų mokytojai teigia, kad jų pasitenkinimas darbu daugiausia piklauso nuo darbo su vaikais, o ne su kitais mokytojais. Daugelis mokytojų patiria tikrą atlygį ir džiaugsmą, matydami rūpestingai globojamų vaikų atsiskleidusias galias. Galime išgirsti mokytojus sakant: „Vaikus aš myliu, o mokytojus galiu pakęsti“. Mokytojų savęs vertinimo poreikiai patenkinami jiems rezultatyviai bendraujant su vaikais. Mes išvystame savo pačių vertę ir gyvenimo tikslą, kai duodame postūmį teigiamai vaikų brandai. Tačiau tas pats poreikis palaikyti savo vertingumo pojūtį gali mus skatinti priešintis ugdymo programos vadovo vaidmeniui ir neleisti pasitikinčiai ir brandžiai imtis atsakomybės.

Mokykloje pradėjau dirbti 1994-1995 m./m. Paskyrė dirbti ne ti pradinių klasių mokytoja, bet ir vedėja. Štai tada susidomėjau ir ėmiau klausti pati savęs „Ar galėsiu imtis šios atsakomybės?“ Tada įvyko didelis lūžis ne tik mano gyvenime, bet ir mano pačios viduje. Vis dažniau pradėjau save vertinti kitų atžvilgiu, vienoje ar kitoje situacijoje, pradėjau labiau pasikliauti savimi. To tikrai labai reikėjo, kadangi, prieš tai buvau dirbusi tik porą metų grupės auklėtoja darželyje. Ten vedėja buvo moteris, kurios dauguma kolegų vengė, sunkiai sekėsi bendrauti, reikėjo paprasčiausiai paklusti. Po to auginausi vvaikučius namuose. Čia jausdavausi lyg „pelė po šluota“. Bendraudavau su savo šeima ir kaimynais kaime, buvau uždaro būdo ir tikrai niekada gyvenime nesiruošiau vadovauti, nebent retkarčiais savo vyrui. Trūko drąsos vienoje ar kitoje situacijoje.

Taip apie socialiį elgesį pirmiausiai sužinome iš asmeninės patirties šeimoje. Žinau, kad žmogaus poelgiai, jausmai ir reakcijos būna įprasti ir neįprasti. Įprasti lemia pritarimą, palankumą,meilę ir patvirtina, kad galime jaustis reikšmingi. Neįprastiems nepritariama, už juos baudžiama, jie kelia netikrumą ir nerimą dėl jų egzistavimo. Tai gi man vadovavimas mokyklai, klasei – buvo neįprasta. Manau, mano charakterio bruožai, temperametras netiks vadovavimui, turėsiu keistis ir pasikeisti, kadangi čia reikės priimti savarankiškus sprendimus, daug už ką jausti atsakomybę.

Vykstant kaitai gali žlugti įsitikinimai ir idealai, kurių tvirtai laikytasi, galime būti priversti atsisakyti patogių įpročių, nusistovėjusių elgsenos ypatumų ir imti nebepasitikėti savimi. Kaita dažnai sukelia nerimą dėl kitokių įgūdžių, kurų gali prireikti, nuogąstaujama, ar galėsim susidoroti su uždaviniais, jaudinamasi dėl ateities. Drauge su kaita vyksta kova dėl išlikimo nepaliestiems, dėl žinių įgijimo, dėl pagarbos ir pripažinimo. Gali nepatikti poslinkiai, jie gali teikti pirmenybę žinomiems, seniai išmoktiems dalykams. Todėl nereikia stebėtis, jei bus priešinamasi naujoms idėjoms.

Pradėjau nuo savęs pažinimo, savikliovos, ryžto. Taip, man labai trūko savikliovos. Juk tai ne tik bbendravimo stilius, bet ir žmogaus gyvenimo būdas. Tai pasiryžimas visą gyvenimą stengtis atvirai, tiesiogiai, aiškiai bendrauti ir palaikyti tarpasmeninius santykius. Man

āšu tik taip galiu suvokti savo jausmus ir mintis tokius, kukie jie yra ir dr

āau tik taip galiu suvokti savo jausmus ir mintis tokius, kukie jie yra ir drąsiai pripažįstu, kad kiti žmonės, su kuriais bendrauju, turi teisę būti savimi – su visomis savo silpnybėmis. O kad būčiau ryžtinga, būtina daug dėmesio skirti emociniam, fiziniam ir dvasiniam atsinaujinimui. Taip, aš atsinaujinau, tapau ryžtingesnė, pradėdama nuo mažų dalykų, bet galvodama apie didelius. Išmokau save vertinti – save pagirdama, nežemindama, išklausydama komplimentus, besirūpindama savo kūnu ir išvaizda, imdamasi veiklos, kuri padėjo tobulėti, pasikalbėdama apie problemas su draugais ir artimaisiais.

Ne viskas ir ne visada būna „ rožėmis klota “. Gyvenime tenka įveikti labai daug sunkumų. Svarbu būti veržliam, kovoti už savo užsibrėžtus tikslus. Tankiai save mintyse turėdavau drąsinti, sakydama „ aš galiu, aš tai sugebu, aš tai būtinai padarysiu “. Svarbiausia nuo mažens norėjau būti vaikų auklėtoja, ir mokytoja. Taip siekiau savo tikslo. Kaip minėjau, dirbau darželyje auklėtoja, pabaigusi Marijampolės pedagoginę – muzikos mokyklą. Tai buvo tikslo pradžia. Vėliau tapau mokytoja ir mokyklos vedėja. Tai šaunu. Aš tobulinau save ir tobulėjau. Tikrai

žinau, kad esu žmogus su socialiniu intelektu, bet to negana, jį reikia taip pat laiptelis po laiptelio kelti į viršų. Mokyklose prasidėjo reformos, kaita. Nori ar nenori, man ne tik kaip asmenybei, bet kaip mokytojai, reikėjo tobulinti savo žinias. Štai dabar studijuoju universitete ir džiaugiuosi, kad dar galėsiu pakilti vienu laipteliu aukštyn, nors mokykloje jau nebedirbu. Dabar, kada galėčiau tikrai duoti savo mokiniams daugiau nei anksčiau, aš neturiu šios galimybės. Ji dingo įsiskverbus į mūsų gyvenimą kitoms kaitoms, naujovėms. Pasikeitė mmokyklų struktūra. Mažakomplektes pradines mokyklas uždarė. Aš likau ne tik be mėgstamo, mylimo darbo, bet ir be galimybės bendrauti su mokiniais, juos ugdyti, perduoti savo žinias.

Tačiau viskas keičiasi, juda į priekį. Tą kaitą, judėjimą manau reikia priimti ramiai. Juk negali žmogus