Ikimokyklinio amžiaus vaikas

TURINYS

ĮVADAS————————————————————————————- 3

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAS———————————————- 3

SOCIALIZACIJA————————————————————————– 3

AGRESIJA IR ANTISOCIALUS ELGESYS—————————————– 4

ŽAIDIMAS——————————————————————————— 4

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ VYSTIMOSI UžDAVINIAI———— 4

IŠVADOS———————————————————————————– 6

NAUDOTA LITERATŪRA————————————————————– 6

ĮVADAS

Kai vaikui sukanka vieneri metai, prasideda naujas jo gyvenimo laikotarpis – ankstyvoji vaikystė, trunkanti pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Vėliau – pirmoji vaikystė, trunkanati ketvirtaisiais šeštaisiais gyvenimo metais. Visas šis laikotarpis – ikimokykliniai vaiko gyvenimo metai.

Tokio amžiaus vaikas greitai auga ir bresta, šis laikotarpis be galo svarbus tolesniam vaiko gyvenimui. [1]

Šiuo laikotarpiu, kaip ir kiekviename vystimosi etape vaikas turi atlikti to mmeto vystimosi uždavinius, tai jam garantuoja sveiką ir sėkmingą gyvenimą visuomenėje. Tie uždavyniai yra tarpusavyje susiję, vieno uždavinio išsprendimas, padeda išspręsti kitus. Apskritai individas, neišsprendęs atitinkamo etapo uždavinių, jaučiasi nelaimingas, patiria visuomenės nepalankumą, sunkiai sprendžia vėlesnius uždavinius. [3]

Darbo tikslas – apžvelgti ir pristatyti literatūrą apie ikimokyklinio amžiaus vaiką.

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAS

Šis laikotarpis, be abejonės, turi lemiamą svarbą vaiko emocinei raidai. Pasak Eriksono, tai laikotarpis, kada turėtų atsirasti jausmas, kad esi atskiras individas. [1]

Pirmieji ir antrieji vaiko gyvenimo metai, o ypač tretieji –– labai svarbūs asmenybės formavimuisi. Tėvai dažnai to neįvertina, nesupranta. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad tėvai aktyviai bendrautų su vaiku. Šiuo laikotarpiu vaikai dažnai klausinėja suaugusiųjų, prašo paaiškinti. Šį smalsumą privalu nuolat tenkinti, atskleisti ryšius ir santykius. Tinkamas poreikių tenkinimas formuoja tteigiamus vaiko ir suaugusiųjų emocinius santykius, simpatijos jausmus aplinkiniams žmonėms, o tai yra dorovinių santykių su aplinka brandos pagrindas. [2]

3-7 metų vaikas, palyginti su ankstyvesniu amžiaus tarpsniu, fiziškai vystosi lėčiau, bet dabar tobulėja nervinis aparatas, stiprėja slopinimo procesas, o tai padeda vaikams tvardytis, gerinti savikontrolę. [2]

SOCIALIZACIJA

Kiekvienas vaikas tampa pilnaverčiu visuomenės nariu per socializacijos procesą. Socializacija – tai visuminė aplinkos įtaka, kuri sudaro sąlygas vaikui dalyvauti visuomenės gyvenime, suprasti kultūrą ir atlikti tam tikrą socialinį vaidmenį.

Nė vienas negalime išvengti socializavimo, t.y. mokymo, tiesioginiais arba netiesioginiais metodais, laikytis savo šeimos, bendruomenės ir kultūros papročių. Galų gale išmokstame kalbos, ir kadangi ankstyvojoje vaikystėje mokomės labai noriai, šitokio mokymosi padariniai dažnai išlieka visam gyvenimui. [1]

AGRESIJA IR ANTISOCIALUS ELGESYS

Kai vaikui sukanka maždaug dveji, ima stiprėti ssmurtinis elgesys. Siaubingieji „dvimečiai“ garsėja tuo, kad daug šūkauja ir inkščia, bet tai normalus tokio amžiaus vaikų elgesys. Tačiau agresyvaus elgesio tendencijos gali įsitvirtinti. Ketvirtus metus bebaigiančio vaiko smurtinis elgesys turėtų gerokai susilpnėti. Yra tvirtų įrodymų, kad nors visi žmonės turi potencialą elgtis agresyviai, t.y. todėl, kad visi turime galimybių kitam žmogui suduoti, užpulti, visi išmokstame nustatyti, verta ar neverta tomis galimybėmis naudotis. [1]

ŽAIDIMAS

Socializacijos procese didelę reikšmę turi žaidimai.

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kudikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 mmetų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, lavina protą, įsisamonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles. [5]

Žaidimas daro veiklą patrauklią, malonią. Dirbdamas jis žaidžia, o žaisdamas dirba. Net tada, kai vaikas šeimos įpareigojamas atlikti tam tikras ūkines užduotis, jo veiksmuose persiveria žaidimo elementai. Vaikas pasirenka žaidimo tikslus ir priemones, kada nori, žaidimą pradeda, kada nori – baigia. Žaidimas nereikalauja iš jo atsiskaityti už veiklos rezultatus, kaip to reikalauja darbas, bet žaisdamas jis mokosi dirbti , pažinti ir jausti tikrovę. Tik vyresniame ikimokykliniame amžiuje atsiranda sąmoningesnė emocijų kontrolė, ypač tada, kai suaugusieji pamoko, kaip įveikti sunkumus, neutralizuoti skriaudą. [2]

IKIMOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKŲ VYSTIMOSI UŽDAVINIAI:

1. Išmokti vaikščioti.

Tai labiausiai priklauso nuo vaiko biologinio subrendimo. Tarp šešių ir penkiolikos mėnesių jie tampa pajėgūs su suaugusiųjų parama ir paskatinimu mokytis vaikščioti. Tada jų kaulai, raumenys ir nervai yra tiek išsivystę, kad kūdikai pradeda patys rėplioti, stotis ir, laikydamiesi suaugusiųjų ar daiktų, žengti pirmuosius žingsnius. [3]

2. Išmokti maitintis puskiečiu ir kietu maistu.

Antraisiais vaiko gyvenimo metais kūdikio virškinimo sistema tiek išsivysto, kad ji pradeda priimti ir virškinti puskietį ir kietą maistą. Pamažu kūdikis nustoja žįsti ar čiulpti. Galvojama, kad šis pereinamasis periodas turi didelės įtakos kūdikio asmenybės vystimuisi. [3]

3. Išmokti kalbėti.

Tai rreiškia padaryti garsus prasmingais ir tuos garsus panaudoti komunikacijai su kitais žmonėmis. Vaikas, kuris praeda kabėti pamažu, būdamas šešerių metų, jau turi žodyną tarp 2500 ir 3500 žodžių, o vyresnėse klasėse jis supranta iki 80000 žodžių. Tinkamiausias kalbos mokymosi laikas yra tarp dvylikos ir aštuoniolikos mėnesių. Jeigu vaikas tuo laikotarpiu neišmoksta kalbos, juo nėra užsiimama, su juo nekalbama, tai neigiamai paveikia jo vystimąsi. Kalba yra jausmų reiškimas. Jei jis nutrūksta, individas nebegali prisitaikyti. [3]

4. Išmokti kontroliuoti kūno atmatų šalinimą socialiai priimtose vietose ir atitinkamu laiku.

Psichologiniai nervai, kurie reguliuoja savarankišką nusišlapinimą, visiškai išsivysto tarp dviejų ir ketverių metų. Tuštinimosi nervai ir raumenys labai retai tesubręsta prieš dvejus ar trejus su puse metų. Todėl visiška savikontrolė naktį pasiekiama tik baigiantis ar pasibaigus ketvirtiesiems vaiko metams.

Išmokymas kontroliuoti šias funkcijas – tai pirmasis moralinis auklėjimas. Vaikas turi paklusti šiems šeimos, visuomenės reikalvimams. Manoma, kad šis auklėjimas palieka bruožus vaiko asmenybėje, formuoja jo charakterį. [3]

5. Išmokti jausti lytinius skirtumus ir lytinį padorumą.

Vaikas anksti suvokia, kad žmonės yra dviejų lyčių. Jis anksti pajunta abiejų lyčių skirtumus ir išmoksta elgtis kaip berniukas arba mergaitė. [3]

6. Įgyti fiziologinį pastovumą

Vaiko organizmas pasiekia suaugusiojo stabilumą tik penktaisiais, šeštaisiais gyvenimo metais. Fiziologinis pastovumas priklauso ne tik nuo biologinės bazės, bet ttaip pat ir nuo socialinės, kultūrinės aplinkos bei pateis vaiko užumojų. [3]

7. Susiformuoti paprastą, bendrą supratimą apie socialinę ir fizinę realybę.

Vaiko nervinė sistema turi būti tokio lygio, kad jis galėtų pradėti grupuoti panašumus bei skirtumus ir juos išversti į savo kalbą.

Vaikai jaučiasi esą visatos centre. Jiems atrodo, kad jie ar kiti žmonės sukūrė viską pasaulyje. Ir tik vėliau suaugusiųjų pagalba jie pradeda suprasti, kad ne žmonės sukūrė gamtą.[3]

8. Išmokti nuoširdžiai bendrauti su tėvais, kitais šeimos nariais ir kitais žmonėmis.

Per įvairius gestus, intuiciją, kalbą („Aš esu tėtis“, „Aš esu mama“) vaikas išmoksta dalintis patirtimi su kitais, iš savo brolių, seserų, tėvų ir kitų vaikui svarbių žmonių išmoksta elgsenos. Jis bent dalinai su daugeliu iš jų identifikuojasi. Ir visa tai apsprendžia, ar jis vėliau gyvenime bus draugiškas, ar šaltas, atviras ar užsidaręs. [3]

9. Išmokti atskirti, kas gera, kas bloga ir išugdyti sažinę.

Vaikas įsimena tėvų įspėjimus, draudimus, barimą, o taip pat jų meilės apraiškas bei pagyrimus. Tai moralės vertybių sistemos bei moralinio charakterio formavimo pradžia. [3]

IŠVADOS

Vaikas yra priklausomas nuo jį supančių suaugusiųjų žmonių. Jam tenka prisitaikyti prie aplinkos, išmokti elgtis taip, kaip elgiasi kiti jį supantys žmonės. Galbūt tokia vaiko būklė ir nulemia tai, jog šiame amžiaus tarpsnyje vyksta pats intensyviausias socializacijos

procesas: vaikas išmoksta ir perima svarbiausius socialinius įpročius, įgūdžius, kalbą, elgsenos, bendravimo, veiklos būdus, atlieka vystimosi uždavinius, ugdosi bendražmogiškuosius siekius.

Vaikystė yra gražiausias ir geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minčių ir įspūdžių. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, suprasti aplinkinį pasaulį, jame vykstančius reiškinius, save, žmones. Vaikytė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. [4]

NAUDOTA LITERATŪRA:

1.Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. 1999m.

2.Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Kaunas, 1996m.

3.Černius V. Mokytojo pagalbininkas. Kaunas, 11992m.

4.httpgroups.msn.comMamoskavaauklejimas.msnw

5.Žukauskienė Rita. Raidos psichologija. Vilnius, 1996m