Jaunesnysis mokyklinis amžius

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

SPECIALIOSIOS PEDAGOGIKOS KATEDRA

Laura Barčianskaitė,

Specialiosios pedagogikos ir

logopedijos studijų programos

II kurso, 4 grupės, 7 pogrupio

studentė

Jaunesnysis mokyklinis amžius

(7 – 11 m.)

Darbo vadovė L. Miltenienė

Šiauliai 2004

Turinys

Įvadas 3

Vaiko anatominiai ir fiziologiniai pakitimai 3

Skaitymo ir rašymo įgūdžių formavimasis 4

Mokinio atminties ypatumai 5

Mąstymo ypatumai 7

Vaiko prisitaikymas mokykloje 9

Išvados 10

Literatūros sąrašas 11

Įvadas

Augantis individas pradeda mokytis nuo pat gimimo, taip susidarydamas sąlyginių refleksų ir įgūdžių, kurie padeda vaikui geriau orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti. Iš pradžių vaikas pradeda mokytis sekdamas ir mėgdžiodamas matomus suaugusiųjų veiksmus, kkiek vėliau jų parodomas, paaiškinamas. Bėgant laikui mokymas darosi vis sąmoningesnis bei kūrybiškesnis. Tai labai atsispindivaiko žaidimuose. Sulaukus 6 – 7 metų vaikas pradeda lankyti mokyklą. Tuomet ankstyvesnės formos papildo naujas. Mokymas nutolsta nuo žaidimo ir artėja prie darbo. Mokymasis tampa pagrindine vaiko veikla. Šiai veiklai vaikas turi būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai pasirengęs. Amžiaus tarpsnis, trunkantis nuo 7 iki 11 metų dar vadinamas antraja vaikyste.

Vaiko anatominiai ir fizioliginiai pakitimai. Anatominiu ir fiziologiniu požiūriu jaunesnysis mokyklinis amžius dažnai laikomas rramiu amžiumi (palyginti su ikimokykliniu ir paauglio amžiumi). Berniukų ir mergičių kūno matmenys kol kas dar labai nesiskiria. Skirtis jie pradės vėliau, lytinio brendimo metu, kai 11 – 12 metų mergaitės pralenks berniukus, o šie po metų kitų pavys jas, oo paskui ir pralenks. Bėgant metams keičiasi ir kūno proporcijos. Jaunesniajame mokykliniame amžiuje toliau mažėja santykinis galvos dydis: 6 – erių metų vaiko galvos ilgis lygus 1/6 kūno ilgio. Tai jau beveik suaugusių žmonių proporcijos. Vadinasi, slenkant metams, galvos augimas sulėtėja, o tuo tarpu galūnės pradeda augti sparčiau. 7 – 10 – aisiais metais bendras ilgis padidėja daugiausia dėl to, kad auga kojos (vėliau sparčiai ima augti liemuo). Daugelis mokslininkų lemiamu veiksniu laiko mitybosn pasikeitimus.

Vaiko augimui įtakos daro įvairiausi veiksniai. Vieni jų bendri visiems to regiono vaikams (geografiniai veiksniai), kiti atspindi gyvenamos aplinkos ypatybes (miesto ar kaimo), dar kiti turi įtaką tik tam tikros socialinės grupės vaikams, yra ir tokių, kurie priklauso nuo bendro gyvenimo lygio. Kalbant apie augimą, nnegalima nepaminėti akceleracijos. Čia praktiškai turimas galvoje pagreitėjęs vaikų augimas nuo pat ankstyvųjų jų gyvenimo stadijų. (L. Aidarova, M. Antropova ir kt. 1983 m.)

Vaikas vos tik prdėjęs lankyti mokyklą turės nustatomis valandomis keltis ir eiti į mokyklą, atlikti mokytojų skirtas užduotis, neatsitraukdamas nuo jų apie 40 minučių. Taigi, čia labai svabus fizinis dėsningumas ir patvarumas. Labai svarbu tai, kad vaikas turės mokytis savo vienmečių grupėje, t. y klasėje. Kad pamokų metu darbas būtų sėkmingas ir viskas eitųsi sklandžiai, vaikas turės ppaklusti būtinai tvarkai, pripažinti mokytojo teisėtą autoritetą, taip pat pripažinti, kad ir kitų grupės narių darbas yra prasmingas. Labai svarbu, kad vaikas rastų bendravimo būdus su visa grupe. Mokantis vaikui reikės susikaupus mąstyti, daug ką prisiminti ir įsiminti. Vaikui atėjus į mokyklą, pats pagrindinis jo motyvas bus pats mokymosi procesas, pažinimo interesai, nauji įgūdžiai ir žinios bei intelektinis aktyvumas. Visiems šiems tikslams įgyvendinti padės mokytojas. Labai svarbu tai, kad pradėjus lankyti mokyklą, pradės plėstis vaiko ryšiai su vienmečiais bei vyresnėliais. Vaikas visada nori su jais bendrauti, užimti tam tikrą atitinkamą vietą tarp jų.

Skaitymo ir rašymo įgūdžių formavimas. Pirmoje ir antroje klasėje visada išlieka teigiamas požiūris į mokymąsį, yra teigiama, kad jis net padidėja. Vaiko norą mokytis labai sąlygoja noras bendrauti. Per pirmuosius dvejus mokslo metus vaikui ydomu viskas, ką jam liepia mokytojas veikti, kas atrodo rimta ir reikšminga. Visų pirma vaikas mokykloje turi išmokti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šiuos dalykus vaikas pradeda mokytis net darželyje arba namuose. Mokykloje vaiko pareiga susidaryti skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgudžius. Skaitymas ir rašymas susijęs su rašto ženklų suvokimu ir jų išreiškimu judesiais. Vaikas, suvokdamas rašto simbolius, turi suvokti ir jais išreikšti minčių bei jausmų turinį ir tarti garsiai. Galima sakyti, kad skaitymas yra rrašto simbolių sąlygojamas kalbėjimas (A. Gučas, 1981 m.). Įprasta manyti, kad vaikas skaityti gali mokytis tik tada, kai išmoksta kalbėti. Taigi, labai anksti vaikas jau turi tam tikrų žinių iš garsų sistemos. Labai svarbu vaikui sudaryti tokią aplinką ir tokią santykių sistemą, kuri įvairiausiais būdais skatintų jo veiklą. Labai pasikeitusi socialinė ir kultūrinė aplinka dabar visai natūraliai skatina vaiką pažinti raides, jas įsidėmėti. Paplitusi spauda, televizija, skelbimai gatvėse ir parduotuvių užrašai sudaro progos susidurti vaikui su spausdintais tekstais. Vaikas pradeda mokytis skaityti ir rašyti žaisdamas, tėvų pamokomas ir parodomas.

Skaitymas eina greta su rašymu. Vaikui sulaukus šešerių metų jo raštas tobulėja, piešiniuose atsiranda į kairę nukreiptas žmogaus profilis. Kad vaikas galėtų atlikti smulkius rašymo judesius, reikia sutelkti dėmesį ir valią. Dalies vaikų motorinių sugebėjimų lavėjimo tempas yra lėtesnis, negu turėtų būti jų amžiuje. N. Jarmačenka teigia, kad „vaikai į mokyklą ateina vienodi tik amžiumi, nes tiktai 60% ikimokyklinio amžiaus vaikų visų fiziologinių funkcijų rodikliai atitinka jų kalendorinį amžių, o visų kitų (40%) vystymosi tempas dėl įvairių priežasčių yra uždelstas.” Sulaukę 7 metų ir patekę į mokyklą, vaikai atsiduria nepalankiose jų psichinei raidai sąlygose: į priekį einama greitai, o fizinės jėgos ne visų vienodos. Dėl šios priežasties daugelis vaikų pradeda atsilikti. TTai sukelia vaikams neigiamų išgyvenimų ir komplikuoja santykius su kitais vaikasi bei suaugusiais.

Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus ir mąstymą. Kad vaikas rašydamas galėtų tiksliai suvokti ir atkurti raides ar žodžius, jis visų pirma turi gerai į jas įsižiūrėti, stebėti, neklaidžioti po puslapį į atsitiktines vietas. Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimimo procesas. Rašant žodžiais išreikštos mintys paverčiamos raidžių ženklais, o skaitant, atvirkščiai – raštu užfiksuotos mintys paverčiamos garsine kalba. Kalbą galima skirti į išorinę, kuri yra tariama balsu, ir vidinę, t.y. balsu neišreiškiama, bet vartojama mintyse arba išreiškiama raštu. Vidinė kalba atsiranda su vaiko mokymusi skaityti ir rašyti. Vidinės kalbos atsiradimas yra susijęs su savimonės formavimusi. Mokant vaiką rašyti, labai aktyviai veikia kalbėjimo (garsų tarimo) judesiai. Žodžio tarimas rašant leidžia vaikui patikslinti žodžio garsų sudėtį, raidžių ir skiemenų tvarką žodyje. Visa tai vaikui padeda atkurti žodį raštu. Kai vaikas rašo su klaidomis, rašomų žodžių tarimas balsu padeda jam teisingai rašyti. Rišlaus rašymo ir sklandaus skaitymo įgūdžius vieni vaikai susidaro lengviau, o kitiems tai pavyksta padaryti lėčiau ir sunkiau. Pradžioje būna labai daug klaidų. Vienos jų susijusios su klaidingu raidės vaizdo suvokimu, kitos – su žodžio formų iškraipymu. Yra labai daug rašybos klaidų, kurių dalis yra

fonetinės kilmės.

Pradėjus lankyti mokyklą, kiekvieno vaiko žodynas praturtėja naujais žodžiais. Kaimo vaikai turi daugiau vaizdinių, bet ne viską moka pavadinti, ką pažįsta, o tuo tarpu miesto vaikai – turi daugiau žodžių negu konkrečių vaizdinių ir sąvokų, kurioms žodis taikomas. Pradinėje mokykloje, įsisavinę naujų žodžių, vaikai nors juos per pamokas vartoja, bet ne visiems gali suteikti konkretų turinį. Šiuo amžiaus periodu vaiko kalba lavėja ir turtėja sparčiau, negu formuojasi kalba reiškiamas naujas mąstymo turinys (A. Gučas, 1981 m.).

Pradžioje vaiko šnekamoji kkalba yra turtingesnė už rašomąją. Teigiama, kad labai greitai tos proporcijos pasikeičia. 10,5 metų vaikai labai išsiskiria savo žodingumu. Jiems tai būdinga todėl, kad jie pastebi savo sugebėjimą pasakoti ir aprašyti. Teigiama, kad vaiko rašomosios kalbos struktūra greitai atitolsta nuo šnekamosios kalbos struktūros sakinių ir frazeologijos. Šie kitimai įvyksta todėl, kad rašantis vaikas yra drauge ir skaitantis vaikas. Prieš pradėdamas rašyti ilgesnius, savo mintis išreiškiančius sakinius, vaikas jau būna skaitęs įvairių knygelių, girdėjęs kaip skaito kiti, žiūrėjęs televiziją, girdėjęs radiją ttaip pat ir suaugusiųjų pokalbius panašiomis temomis. Tolesnę vaiko kalbos pažangą rodo vis didesnis jo sugebėjimas žodžiais pavaizduoti dalykų padėtį taip, kad ją suprastų ir kiti asmenys, t.y. skaitytojai ir klausytojai. S. Rubinšteinas teigia, kad „mokykliniame amžiuje vaiko kalbos vaizdingumas ppranyksta, jis liekąs tik kai kurių emocingų asmenybių ypatumu.“ Augant emocinis elementas kalboje mažėja, užleisdamas vietą intelektui. Tačiau negalima sakyti, kad vaiko kalbos vaizdumas pranyksta. Kartu žaisdami arba dirbdami, kalbėdamiesi savo tarpe, mokyklinio amžiaus vaikai kalba vaizdingai. Vaiko kalbėsena su suaugusiais pasikeičia. Vaikas pradeda kontroliuoti savo posakius. Ypatingai tai pastebima kalbant su mokytoju. Tam reikšmės turi vadovėlių kalbos stilius. Reikšmės turi ir tai, kad, mokydamasis rašomosios kalbos pradinėje mokykloje, daug skaitomų tekstų įsimena ir atpasakodamas juos stereotipiškai kartoja. Tai labai susiję su šio amžiaus vaiko atminties ypatumais – išmokti pažodžiui.

Mokinio atminties ypatumai. Mokymasis suaktyvina ir kitus psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Ikimokyklinio amžiaus vaiko įsiminimas yra nevalingas. Vaikas žaisdamas ir girdėdamas suaugusių pokalbius be specialaus nusistatymo praturtina savo sąmonę nauja informacija. PPradėjus lankyti mokyklą, vaiko pareiga yra mokytis, o svarbus mokymosi komponentas yra įsiminimas – tiesioginis, nevalingas ir, svarbiausia, valingas. Kai vaikas lanko mokyklą, jis būtinai turi įsiminti raides ir jų garsinę reikšmę, raidės rašymo judesius, skaičiavimo būdus. Pirmaisiais mokymosi metais mokykloje jau pradeda rašyti nedidelius diktantus. Vaikas turi būtinai atmintyje išlaikyti tai, kas mokytojo padiktuota, kad galėtų tiksliai parašyti sakinį. Vaikas turi susikaupti ir išklausyti mokytojo sakinį nuo pradžios iki pat galo. Tai labai lavina mokinio dėmesį, valingumą, pratina slopinti jjudesius, kurie gali prasidėt diktuojant, ir atidėti juos iki tol, kol bus užbaigtas diktavimas. Kartu lavinama ir atmintis. Vaikas, kuris negali pakankamai sutelkti dėmesio prasčiau parašys diktantą, negu dėmesingas vaikas, nes mokytojas daug kartų žodžių ir sakinių nekartoja. Psichinė veikla pasidaro dar sudėtingesnė, kai reikia išklausyti arba skaitant suprasi ir atpasakoti tekstą, nes čia reikia suvokti ir išlaikyti prasmės ryšius tarp atskirų minčių.

Stebėjimai ir tyrimai parodė, kad jaunesnieji, o dažnai ir vyresnieji vaikai nemoka mokytis, dėl to jiems būna sunku įsiminti ir išlaikyti atmintyje žinias. Mokydamasis mokytis, vaikas lavina ir savo atmintį. Yra teigiam, kad žemesniųjų klasių mokiniai mokosi vadinamuoju mechaniniu būdu. Tai yra, kada vaikas įsimenamąją medžiagą kartoja daug kartų atmintinai, nesistengdamas jos suvokti. Tame ir yra blogiausia, kad nesupratus turinio yra sunku ir įsiminti (A. Gučas, 1981 m.).

Pradėjęs lankyti mokyklą ir turėdamas suprasti bei išmokti skaitomą tekstą taip, kad vėliau galėtų atpasakoti, vaikas kartais įsimenamąją medžiagą suskaido, visai neatsižvelgdamas į jos prasminius ryšius. Mažiems vaikams įsiminti prasmę ir išreikšti ją savais žodžiais sunku todėl, kad jų aktyvusis žodynas palyginti dar siauras ir, kad jie mokydamiesi labai laikosi teksto. Bėgant laikui vaikai išmoksta ir įpranta išlaikyti atmintyje prasminį turinį, o ne pažodinį tekstą. Pažodinio teksto atkūrimo pasitaiko vis mmažiau. Tai neišvengiamas psichinis procesas. Augdamas vaikas turi perimti kuo daugiau informacijos ir ją perdirbti savaip. Išimtį sudaro meninis tekstas. Jis turi būti atkuriamas pažodžiui, tačiau menininko individualybė suteikia jam savo emocinį ir prasminį savitumą. Informacijos įsiminimo efektyvumas labai priklauso nuo įvairių aplinkybių, pvz.: dalyko, vaiko amžiaus, aplinkos sąlygų bei individualių ypatybių. A. Smirnovas teigia, kad „tarp betarpiško ir valingo įsiminimo, tarp įsiminimo greitumo (spartumo) ir tvirtumo yra tam tikras atitikimas, bet skirtingo amžiaus vaikų (skirtingų klasių mokinių) jis nevienodas.“ Buvo padaryti tyrimai, ir pagal juos nustatyta, kad vyresnių vaikų informacijos įsiminimo būdai yra skirtingi. II klasės mokinių įsiminimo būdai labai vienodi: prisimena pirmus ir paskutinius frazės arba teksto žodžius, retkarčiais medžiagą grupuoja pagal prasmę. Jau V klasėje įsimena įvairiau, ieško protingesnių įsiminimo būdų, stengiasi pertvarkyti įsimenamos medžiagos struktūrą. Taigi, matyti, kad daugiau įsimenantys (II ir V klasė) daugiau medžiagos išlaiko atmintyje, negu mažiau įsimenantys. Tačiau ilgainiui greičiau įsimenantys daugiau užmiršta už lėčiau įsimenančius. Individualūs atminties skirtumai priklauso nuo to, kokiu greičiu ir tvirtumu išorinių poveikių pėdsakai įsitvirtina smegenų žievėje. Įsiminimo tvirtumui reikšmės turi nustatymas, kuriam laikui įsimintas dalykas turi būti atmintyje išlaikytas. Per pertrauką mokykloje galima perbėgtomis perskaityti tekstą ir daug ką įsiminti, tačiau ši informacija išlieka labai trumpai, ttik tai pamokai. Kad žinios ilgiau išliktų atmintyje, būtina ilgiau ir įdėmiau pasimokyti ir įsigilinti į tą dalyką. Žemesnių klasių mokiniai dėl patyrimo stokos nepatikrina, kaip tvirtai įsiminė žinias.

Įsiminimo procesas yra vienas prasmingos žmogaus veiklos komponentų. Jis padeda sukaupti informaciją protinei veiklai. Prasminga žmogaus veikla yra tikslinga. Vaikas išmoksta rinkti, kaupti, saugoti tokią informaciją, kuri bus reikalinga jo vėlesniems planams įgyvendinti. Kad būtų galima sukaupti informaciją ateičiai, reikia ilgiau išlaikyti ir pačią veiklos idėją bei jos realizavimo planą. Pvz.: kai vaikui kyla idėja pasidaryti iš medžiagos atliekų ar medžio žievės laivelį, jis to negali padaryti tuojau pat, idėjos realizavimą reikia atidėti, kol susirinks reikiamų medžiagų. Tikslo įsivaizdavimas palaiko ir veiklos kryptį, taip pat ir valios pastangas. Taigi, galime padaryti išvadą, kad išmokimo negalima suvesti vien į įsiminimo procesus. Į jį įeina mąstymo veikla, valios pastangos ir emocijos, nes vaikas savo darbą arba mėgsta, arba nemėgsta. Mokosi konkreti asmenybė.

Mąstymo ypatumai. 7 – 11 metų vaikų taip pat kinta ir mąstymas. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas gali atlikti konkrečias operacijas, t. y. vidinius, kitiems nematomus praktinius veiksmus, kurių jis ir pats dar nemoka paaiškinti. Apie šias operacijas mes galime spręsti tik iš veiklos rezultatų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pradeda mąstyti kaip ir suaugęs

žmogus, bet savo naujus sugebėjimus gali pritaikyti tik konkretiems su tiesiogine aplinka susijusiems objektams. Šioje stadijoje yra taip pat įvairių perėjimų. Vaikas, vos tik pradėjęs lankyti mokyklą, yra mokomas skaičiavimo operacijų. Iš pradžių šias operacijas atlieka tik su pagaliukais, gilėmis, pirštais ir pan. tai reiškia, kad šias operacijas atlieka manipuliuodamas daiktais. Konkrečių operacijų stadijoje vaikas gali konstruoti objektų savybes. Jis supranta, kad fizinio pasaulio daiktai gali turėti pastovių savybių, pvz.: skysčio tūris išlieka pastovus kad ir į kokios formos indą ppiltum. Vaikas jau gali spręsti konservavimo uždavinius, kurių anksčiau, ikimokykliniame amžiuje nesugebėdavo įveikti. Vaikas taip pat pradeda suprasti, kad loginės operacijos gali eiti dviem kryptimis, kad jos būna atvirkštinės, kad atimtis anuliuoja sudėtį, o daugyba – daugybą. Be to, vaikas gali klasifikuoti, suskirstyti daiktus rūšimis pagal kuriuos nors išskirtinus požymius. Mokykloje vaikas protauja nebe apie atskirus faktus ar reiškinius, bet apie susistemintas žinias arba apie jų kompleksus. Taigi vaikas protaudamas doroja vienarūšius, esmingai susijusius faktus ar reiškinius. Čia jis gerai ttaiko klasifikavimo ir kitas operacijas. Įsisavindamas kurio nors dalyko žinių sistemą, vaikas pradeda suprast patį sistemos principą, ima gilintis į savo atliekamus veiksmus ir operacijas. Ilgesnį laiką taikydamas tas pačias operacijas mąstymo uždaviniams spręsti, vaikas susidaro tos rūšies įgūdžių, papildančių ppačių paprasčiausių mokyklinių įgūdžių (skaitymo ir rašymo) skaičių.

Susidarant mokykliniams įgūdžiams vaiko psichikoje vyksta ir kitų svarbių pakitimų. Vaikas išmoksta valdyti savo emocijas, atidėti jį į šalį labai dominančius dalykus, o dėmesį koncentruoti į tokius dalykus ir reiškinius, kuriuos kelia socialinės aplinkos reikalavimai.

Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas mąstydamas neatitrūksta nuo tiesiogiai suvokiamų daiktų ir jų savybių, nuo prieš akis esamų realijų. Kiekvienas vaikas mąstydamas susidaro sąvokų, o sąvoka yra pagrindinis mąstymo vienetas. Kai pradeda kisti vaiko mąstymo operacijos, kinta ir sąvokos. Ikioperacinis mąstymas yra ikisąvokinis mąstymas. Bet ir ikioperaciniu mąstymu vaikas susikuria tikrovės vaizdą, nors jo sąvokos dar netikslios. Apie daiktų ypatumus ir savybes vaikas sužino, stebėdamas aplinkos reiškinius, įsižiūrėdamas į aplinkos reiškinius, įsižiūrėdamas į suaugusiųjų veiklą, mąstydamas, kaip jie įvairius ddaiktus vartoja, dalyvaudamas pats suaugusiųjų veikloje ir įsimindamas jų vartojamus žodžius. Susidūrus su sudėtingu reiškiniu, ir suaugusiam ne visada lengva jį išreikšti tikslia sąvoka, todėl tokiais atvejais sąvokos turinys atskleidžiamas pavyzdžiais, nurodant atvejus, kuriems tą sąvoką galima taikyti. Tikslias sąvokas vaikui sudaryti padeda mokykla. Aiškindama vaikui mokslo pagrindus, mokykla padeda įsisavinti tų mokslo šakų sąvokas ir jų sistemas.

Mokykloje plečiasi vaiko žinios. Vienas žinias vaikai gauna savarankiškai, stebėdamas reiškinius, kitas žinias mokytojai perteikia vaikui, trečias mokinys pats aptinka gamtoje ar kknygose. Prieš ateidamas į mokyklą, vaikas jau turi nemažą sąvokų atsargą. Mokykloje dažnai tas atsineštas, buitines sąvokas jam tenka peržiūrėti, palyginti su mokslinių sąvokų turiniu. Atsineštinių sąvokų turinys labai dažnai būna netikslus. Šis sąvokų netikslumas eina iš vaiko ankstesniojo patyrimo siaurumo, vienašališkumo, kartais klaidingo suaugusiųjų aiškinimo. Buitinės sąvokos yra gana gajos, nes jos paremtos pirmaisiais vaiko įspūdžiais. Žinome, jog pirmieji įspūdžiai visada yra stipriausi, jie susiję su emocijomis. Nors vaikas supranta jam aiškinamą dalyką, įsisavina naują sąvoką, bet dažnai vėl ima ją vartoti netiksliai, senesniąja prasme. Kiekvienas vaikas turi labai daug tokių sąvokų, kurių turinio nėra gerai supratęs, nemoka jų apibrėžti, bet jomis naudojasi uždaviniams spręsti. Vartojant daug kartų žodį vienoda prasme panašioje situacijoje, išaiškėja jo veiksminė reikšmė, įvyksta, kaip A. Smirnovas sako, praktinis apibendrinimas.

Svarbus sąvokos sudarymo etapas yra jos turinio atskleidimas, esminių žymių išryškinimą. Kaip giliai pavyksta įsiskverbti į daikto arba reiškinio esmę, priklauso ir nuo ankstesnio patyrimo, mokėjimo sugretinti skirtingus faktus ir juos analizuoti pagal panašumą, skirtumą, tapatumą. Vaikui taip sunku analizuoti. Dažnai jis teišskiria tas savybes ar žymes, su kuriomis susiduria praktiškai vartodamas objektas. Tikslus ir išsamus sudėtingesnių sąvokų apibrėžimas mažesniems vaikams, net ir mokytojo vadovaujamiems, ne visada prieinamas. Dėl to kartais mokykloje duodamas suprastintas sąvokos aapibrėžimas, kuris toliau gilinamas. Pvz., matematikos vaikas jau mokomas I klasėje, bet skaičiaus sąvokos apibrėžimas duodamas vėliau. Sąvokos sudaromos sąmoningai ir nesąmoningai analizuojant tos pačios kategorijos reiškinius, turinčius tų pačių esminių žymių. Kai vaikui suvokiami natūralūs objektai, jie yra vieni į kitus panašūs, todėl vaikui kartais vis tiek apibrėžimas būna neaiškus ir jo savarankiškai sudarytas apibrėžimas būna neaiškus ir klaidingas.

Mokykloje vaikui nebereikia atradinėti visko iš naujo. Jis gali naudotis žmonijos sukauptu patyrimu, dėsniais bei principais. Taigi, mokymas gali būti ir indukcinis, ir dedukcinis – nuo bendrų teiginių prie atskirų reiškinių (A.Gučas, 1981 m.).

Vaiko prisitaikymas mokykloje. Vaikas į mokyklą ateina mokytis, bet pamažu atsiranda asmeniniai gyvenimo interesai. Mokymasis nėra vienintelis vaiko psichinės veiklos turinys. Labai daug sąlygų lemia tai, kaip vaikui pavyksta įsijungti į klasės kolektyvą. Labai daug reikšmės turi vaiko ikimokykliniai metai, jo auklėjimas šeimoje ir vaikų darželyje. Šeima yra pirmoji grupė, kurioje vaikas iš arti susiduria su socialiniais vaidmenimis, ir pats atlieka atitinkamą vaidmenį. Šeima yra vaikų referentinė grupė: jos narių siekimus ir elgesį jis laiko savo elgesio standartu, savo siekimų ir tikslų šaltiniu. Vaiko santykiai su šeimos nariais ne visada yra sklandūs. Labai dažnai pasitaiko konfliktų tarp vaikų ir tėvų. Nepaprastai didelį ir emocinį krūvį vaikui reikia pakelti ttada, kai jis įtraukiamas į mokyklos ir šeimos konfliktą. Atsidūręs konfliktinėje situacijoje ir norėdamas išspręsti kilusias abejones, vaikas stebi aplinkos įvykius, ieško argumentų apsispręsti. Per pirmuosius mokymosi metus vaikui didelis autoritetas yra mokytojas, jo nurodymai ir pageidavimai. Pirmose klasėse vaikas nesigilina į šeimos ir mokyklos konfliktus. Vaikas stebi tėvų elgesį, jų įtaiga gali paveikti vaiko elgesį. Absoliutus mokytojo autoritetas ima mažėti trečioje klasėje. Taip teigia L. Božovič. Daugelis mokinių pasidaro nebe tokie stropūs. Pirmosios klasės užtikrina vaikui mokinio pozicijas, bet kiek vėliau jo ima nebejaudinti mokinio vaidmuo. Mokytojas pasidaro irgi nebe pagrindinis veikėjas klasėje, galintis lemti vaiko elgesį ir tarpusavio santykius. Reikšmės įgyja ne vien tik mokytojo nuomonė apie vaiką, bet ir jo draugų pažiūros.

Pradėjusį lankyti mokyklą vaiką veikia mokytojai ir vienmečiai. Vaiko poelgiai ir elgsena imami vertinti objektyviau. Vaikas nebėra dėmesio centras, koks buvo šeimoje, neišvengiamai turi bendrauti su klasės kolektyvu, pripažinti kitų vaikų teises, atsižvelgti į kitų norus ir pretenzijas. 9 – 10 metų vaikas neturi objektyvaus mato, kurio galėtų įvertinti savo švelnumą, dailumą, protingumą. Kuo didesnė vienmečių grupė, tuo didesnė tikimybė, kad jis kukliau vertins savo vietą tarp kitų. Vaiko ypatumai, lemiantys vaiko vietą tarp kitų vienmečių, priklauso nuo aplinkybių ir vaiko socialinės aplinkos, nuo kitų

vaikų, su kuriais jis lyginamas.

Vaikas, atsidūręs konfliktinėje situacijoje, ir ieškodamas iš jos išeities, visada stengiasi pritaikyti kurį nors žinomą panašios situacijos likvidavimo modelį. Pradėjus lankyti mokyklą, labai prasiplečia vaiko erdvės spindulys. Vaikas nuolat susiduria su suaugusiųjų ir bręstančiųjų tarpusavio santykiais gatvėje ar kur kitur. Jis suvokia, kaip tam tikromis situacijomis elgiasi suaugusieji, iš jų mokosi ir susikuria sau modelį, kaip panašiomis situacijomis pasielgti. Konfliktų būna ir tarp pačių vaikų mokykloje. Jie prasideda pirmosiomis mokyklos lankymo dienomis. Konfliktų kyla todėl, kad ttuojau atsiranda norinčių kitiems vadovauti ir įsakinėti. Vaikai visada atstumia apgavikus ir trugdančius žaisti. Nemėgstami ir skundėjai. Labai dažnai dėl blogo mokymosi, nepaklusnumo, mušimųsi, išdykavimų nutrūksta geri vaiko santykiai su kitais klasės vaikais bei mokytojais. Kai apie vaiko elgesį būna pranešama tėvams, iškyla nesutarimų, ir vaikas pasijunta izoliuotas nuo jam artimiausių žmonių. Tai kiekvienam vaikui sukelia sunkių išgyvenimų, turinčių įtakos jo elgesiui. Tai padidina vaiko agresyvumą ir dar labiau sustiprina buvusius konfliktus. Vaikas negali nebendrauti su kitais žmonėmis. Geri santykiai ssu šeima, mokytojais ir klasės kolektyvu yra svarbūs vaiko asmenybės formavimo sąlyga.

Išvados

Sulaukus 7 metų, vaikui tarsi prasideda naujas gyvenimas, susipažįsta su nauju pasauliu. Pasikeitimams labai didelės reikšmės turi mokykla. Mokykloje vaikas turi paklusti kitoms, jam neįprastoms taisyklėms. Vaikas turės ppripažinti mokytojo autoritetą, taip pat ir kitus bendraklasius. Mokykloje vaiko pareiga bus įgyti rašymo, skaitymo bei skaičiavimo įgūdžius. Čia skaitymas eina greta su rašymu. Mokymasis skaityti ir rašyti pertvarko vaiko suvokimo procesus bei mąstymą. Kad mokinys galėtų tiksliai atkurti ir suvokti raides, turi į jas gerai įsižiūrėti, jas stebėti. Rašymas ir skaitymas yra kalbėjimo procesas. Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas išmoksta vidinio kalbėjimo. Mokymasis mokykloje suaktyvina ir kitus vaiko psichinius procesus, pirmiausia atmintį. Pradėjus lankyti mokyklą, vaikas išmoksta valingai įsiminti informaciją. Vaikas turi įsiminti raidės, jų garsinę reikšmę, raidės rašymo judesius. Šio amžiaus tarpsnio vaikai jau gali atlikti konkrečias operacijas. Vaikas pradeda mąstyti kaip suaugęs žmogus.

Literatūros sąrašas

1. L. Aidorova, M. Antropova ir kt. (1984). Pradinukas. Kaunas.

2. A. Gučas. (1981). Vaiko psichologija. Kaunas.