Kas lemia vaiko brandumą mokyklai?

TURINYS

ĮVADAS 3

1. KAS LEMIA VAIKO BRANDUMĄ MOKYKLAI? 5

1.1. Mokyklinė branda – protinis, emocinis, socialinis, praktinis vaiko brandumas … 5

1.1.1. Vaiko protinė (intelektinė) branda 5

1.1.2. Vaiko emocinė branda 6

1.1.3. Vaiko socialinė branda 6

1.1.4. Vaiko praktinė branda 6

1.2. Šeimos vaidmuo vaiko brandai 7

1.3. Organizuotas ikimokyklinis ugdymas 7

1.4. Mokyklinės brandos įgūdžių formavimas 9

IŠVADOS 11

LITERATŪRA 12ĮVADAS

Mokymasis – kokybiškai nauja veikla vaikui, tai naujas, nepažįstamas pasaulis, nauji santykiai su žmonėmis, kitas gyvenimo ritmas, dienos rėžimas, kiti reikalavimai. Vaikas mokykloje lengvai pripranta ir patiria pažinimo džiaugsmą, jei yra subrendęs mokyklai, tinkamai jai rengtas.

Pedagogų ir psichologų nuomone, žmogaus aasmenybės pagrindai dedami iki mokyklos. Tik gimęs vaikas dar nėra nei geras, nei blogas, nei mylintis, nei neapkenčiantis. Geras, blogas, mylintis ar koks kitoks jis tampa vėliau. Ikimokykliniame amžiuje susiformavusios dvasinės vertybės vėliau lemia sudėtingus jausmus: gebėjimą jautriai bendrauti su žmonėmis, ryžtingumą, atkaklumą, atidumą, taktą, empatiją ir kt. Šiuo amžiaus tarpsniu dedami ir būsimų žinių pagrindai. Jeigu vaikas paliekamas pats sau, suaugusieji nesuteikia jam tokio informacijos srauto, be kurio neįmanoma normali žmogaus aplinka, tai vaiko smegenys lieka inertiškoje būsenoje, gęsta jjo smalsumas, žinių troškimas, didėja abejingumas. Literatūros klasikas L.Tolstojus rašė: „Nuo penkerių metų vaiko iki manęs – vienas žingsnis, o nuo vaiko gimimo iki penkerių metų – neišmatuojami toliai”. Ikimokykliniu laikotarpiu vaikas nueina sudėtingą raidos kelią, kol iš bejėgės būtybės ttampa mąstančiu žmogumi, savita asmenybe.

Pasiruošimo, subrendimo mokyklai problema – viena iš tų, kurios tyrinėtojų aptarinėjamos dešimtmečiais. Lietuvoje ją gvildeno psichologas A. Gučas, teigdamas, kad, pradėdamas eiti į mokyklą, vaikas turi būti ne tik socialiai subrendęs, bet turi turėti atitinkamą intelektinį subrendimą – suvokimą, atmintį, santykių suvokimą, atitinkamą rankos bei kalbos išlavėjimą. Vaikas turi būti išėjęs iš pojūtinių vaizdinių stadijos, turi turėti gausią išvestinių vaizdinių atsargą, reikalingą suvokti formos, erdvės, dydžio santykiams, turi sugebėti abstrahuoti. Pedagogė O. Norušytė vieną iš ugdymo darželyje uždavinių yra nurodžiusi vaiko rengimą mokyklai. J. Laužikas, 1977-1980 m. organizavęs šešiamečių vaikų mokyklinės brandos tyrimą, padarė išvadą, kad vaiko subrendimą mokyklai gali laiduoti geras jo pažinimas bei ugdymas atsižvelgiant į vaiko individualias ypatybes, interesus, veiklos motyvacijos ypatumus.

Vaiko gyvenime vvienodai svarbūs visi gyvenimo metai, tad jo raidos negalima pažeisti – nei skubinti, nei lėtinti. Be to, kiekvienas vaikas unikalus. Jis vystosi individualiai, priklausomai nuo savo gebėjimų ir išorinių veiksnių: kultūros, šeimos, kalbos, auklėjimo. Tad ir vaikų subrendimo lygis nevienodas.Vienam vaikui svarbu pradėti mokytis 6-erių, o kitam – 7 ar 7,5 metų ar net vėliau.

Tėvai ar globėjai sunkiai suvokia, kad ne gebėjimas skaityti, rašyti ar skaičiuoti iki 100 yra lemiamas mokyklinės brandos metas. Mokyklinė branda – tai protinis, emocinis ir ssocialinis vaiko brandumas. Tad kaip tėvams suprasti, ar vaikas subrendęs mokyklai ir kokie faktoriai tai lemia?1. KAS LEMIA VAIKO BRANDUMĄ MOKYKLAI?

1.1. Mokyklinė branda –

protinis, emocinis, socialinis, praktinis vaiko brandumas

Viena aktualiausių vaiko brandumo mokyklai temų yra klausimas, nuo kokio amžiaus galima ir reikalinga vaikui mokykla? Kaip žinia, vaikas vystosi pagal tam tikrus dėsningumus, jo vystymasis turi tam tikrą seką. Bet vaikų vystymosi tempai gali labai skirtis. To paties amžiaus vaikai gali būti išsivystę skirtingai. Vienoje srityje vaikas gali būti labiau išsivystęs nei kitoje. Vadinasi, apie vaiko brandumą mokykloje derėtų spręsti ne vien pagal amžių. Vyraujanti pasaulinė praktika tokia – vaikai mokyklą pradeda lankyti nuo šešerių ar net penkerių metų. Per 90 procentų šešerių metų vaikų Europos Sąjungos valstybėse jau mokosi: į paruošiamąsias mokyklas ar organizuotas žaidimų grupes su akademiškumo elementais priimami 3-4 metų vaikai.

Mokyklinė branda – tai protinis, emocinis ir socialinis vaiko brandumas. Ar vaikas subrendęs mokyklai lemiai tokiai faktoriai: protinė branda, emocinė branda, socialinė branda.1.1.1. Vaiko protinė (intelektinė) branda

Protinė branda – tai vaiko mokėjimas susikaupti, išlaikyti dėmesį, logiškai mąstyti, įsivaizduoti, sklandžiai reikšti mintis, logiškai įsiminti. Brandus mokyklai vaikas smalsauja, klausinėja, tyrinėja aplinką, žiūrinėja knygas, albumus, vaikiškas enciklopedijas. Jis prasimano įvairių žaidimų: vaidina, groja, dainuoja, šoka, kuria, vaizduoja, fantazuoja, tačiau skiria rrealybę nuo fantazijos pasaulio. Gerai atpažįsta įprastus daiktus, vaizdus, juos įvardija, supranta suaugusiųjų ir vaikų šneką, atsako į klausimus, padaro ko paprašytas, tiksliai suvokia aplinkoje vartojamų įprastinių žodžių, frazių prasmes. Moka teirautis, pasakoti, aiškinti, nupasakoti, nurodyti. Nori ir bando skaityti, rašyti. Turi supratimą apie formą, dydį, skaičius. Gali suskaičiuoti daiktus, skaitmenis susieti su daiktais, spręsti tekstinius uždavinius, kuriuose reikia sudėti ir atimti daiktus.

Brandus mokyklai vaikas bando įveikti kilusius keblumus. Pavyzdžiui, susitepęs rankas ar veidą, pats bėga praustis, papylęs vandenį – šluostyti stalą. Moka grupuoti daiktus ir supranta tokias sąvokas, kaip “uogos, vaisiai, daržovės, baldai, miestai ir kt.”. Pradeda suvokti nuoseklumą, priežasties ir pasekmės ryšį. Pavyzdžiui, kodėl visi automobiliai turi stabdžius, kodėl žmonės sportuoja, dirba, kodėl ant siunčiamo voko turi būti pašto ženklas. Būsimasis pirmokas turėtų gerai kopijuoti linijas, figūras, ornamentus, iškirpti įvairius daiktus, spalvinti piešinius, laikantis linijų. Turėtų mokėti užsirišti, atsirišti batų raištelius, atsisegti, užsisegti sagas, suimti ir dėlioti smulkius daiktus.1.1.2. Vaiko emocinė branda

Emocinė branda – tai susidomėjimas mokykla, mokytojais, atsiradusi mokymosi motyvacija (“aš noriu eiti į mokyklą”), pasitikėjimas savimi. Mokyklai brandus vaikas jau stengiasi valdyti savo emocijas. Įžeistas ar nuskriaustas pats bando ieškoti išeities, o ne bėga pas mamytę, šaukdamas SOS. Supykęs dažniausiai nepuola muštis, bet pasako kitam aapie šį jausmą, pasitraukia. Valdo savo spontaniškus norus dėl bendro žaidimo, veiklos. Nugali savo baimingumą, nedrąsumą. Planuoja laiką, gali pakomentuoti, ką padaręs, sutvarkyti darbo vietą. Dažniau užduotį atlieka iki galo nei meta nepabaigtą.1.1.3. Vaiko socialinė branda

Socialinė branda – tai poreikis bendrauti su kitais vaikais, gebėjimas paklusti grupės interesams, suprasti ir atlikti mokinio vaidmenį. Priešmokyklinio amžiaus vaikas žino ir pasako kas esąs – vardą, pavardę, kiek metų, žino gimimo dieną, kur gyvena. Jaučiasi esąs šeimos, grupės narys. Turi draugų kieme, darželyje, susidraugauja įvairiose situacijose. Noriai dalyvauja vaikų grupės veikloje: pokalbiuose, žaidimuose, šventėse. Žaisdamas gali ir vadovauti, ir paklusti bendraamžiui. Bendradarbiauja su kitais vaikais: kalbasi, tariasi, aiškinasi su kitais, ką ir kaip darys.1.1.4. Vaiko praktinė branda

Labai svarbi ir vaiko praktinė branda, t.y. higienos įgūdžiai ir užsigrūdinimas. Brandus mokyklai vaikas turi pats praustis, šluostytis, valytis dantis, apsirengti, nusirengti, susitvarkyti savo kambarį, daiktus, žaislus, mokymosi reikmenis. Kuo labiau užsigrūdinęs vaikas, tuo mažiau problemų su jo sveikata ir pamokų praleidinėjimu.1.2. Šeimos vaidmuo vaiko brandai

Vos gimęs kūdikis dar neturi jokių socialinų bruožų. Jis tik biologinė būtybė. Gamta sutvarkiusi taip, kad žmogus socialine būtybe tampa tik santykiaudamas su gamta, aplinka, kitais žmonėmis. Veikiamas aplinkos ir pats būdamas aktyvus, vaikas šeimoje socializuojasi. Lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima

yra tobuliausias vaiko auginimo ir auklėjimo institutas, kuriame auklėjimas yra nenutrūkstamas ir nuolat koreguojamas. Vaikas stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas, elgesio normas, veiklos ir bendravimo su kitais būdus. Tinkamai auklėdami vaikus, tėvai išugdo jų darbštumą, sąžiningumą, savarankiškumą, empatiją, gerumą ir daugelį kitų vertingų asmenybės bruožų.

Tikra šeima yra ta, kurios gyvenimas grindžiamas visai tautai reikšmingomis bendražmogiškomis vertybėmis. Nuo jų prilauso šeimos dorovingumas, dvasinis nusiteikimas, tautinė savimonė ir savijauta. Kiekviena šeima jjaučiasi organiškai susijusi su savo tauta, Tėvyne, jos istorija, kalba, kultūra, papročiais ir kitomis vertybėmis. Tai padeda vaikui išsiugdyti veiklumą ir ištikimybę Tėvynei.

Viena iš svarbiausių vaikų auklėjimo tautiškumo dvasia priemonių – labai artimas tėvų ir vaikų bendravimas, nuoširdūs pokalbiai. Kiekvienam vaikui Tėvynė prasideda nuo gimtojo namo slenksčio, pirmo ištarto žodžio, mamos pasakų. Tautinė savimonė ugdoma didele meile bei pagarba tėvams, seneliams, gimtajam šeimos židiniui. Poilsio valandomis namiškiai mėgsta pasikalbėti, aptarti rūpimus reikalus. Taip bendraudami tėvai ir privalo atskleisti vaikams iišskirtinius Lietuvos istorijos momentus, o šeimos iškylose praturtinti tas žinias. Taip pat svarbu šeimoje ugdyti energingą, dorą ir darbštų žmogų. Vertingiausia, ką gali duoti tėvai savo vaikui, – tai išugdyti darbštumą, nes darbo kaip vertybės atgaivinimas tampa tautinės savimonės ugdymo ššerdimi.1.3. Organizuotas ikimokyklinis ugdymas

Organizuotas ikimokyklinis ugdymas – tai pasiruošimas mokyklinei brandai. Mūsų visuomenėje seniai diskutuojama, ar būtina prieš mokyklą vaikui lankyti vaikų darželį? Pagal A. Gučą, labai svarbu yra laipsniškas vaiko perėjimas iš šeimos į mokyklą. Tai yra įmanoma, anot jo, kai vaikas pirmiausia lanko vaikų darželį, vėliau parengiamąją klasę, tada pradžios mokyklą. Dabar tyrimai teigia, kad jei tėvai kompetentingi, jei turi laiko ir noro garantuoti įvairią vaiko patirtį, jei gali sudaryti galimybes ją įgyti, eksperimentuoti, patikrinti ir pasaulio pažinimo srityje, ir bendravimo, ir žaidimo, vaiko brandumas mokyklai neturėtų kelti problemų, nors vaikas ir nelanko vaikų darželio. Tačiau jei tėvams kompetencijos, laiko ar energijos trūksta, jei vaiką supanti aplinka skurdi, vaikui prieš mokyklą darželis reikalingas.

Ką ankstyvasis organizuotas ikimokyklinis ugdymas vaikui dduoda? Vaikai, lankę darželį ar priešmokyklinio ugdymo instituciją, yra didesnės socialinės kompetencijos (daugiau linkę bendrauti, laisvesni, labiau savimi pasitikintys, adaptyvesni), žingeidesni, labiau besidomintys aplinka, pasižymintys turtingesne kalbine ekspresija.

Būtina pažymėti, kad vaikui lankant darželį yra didesnė galimybė pastebėti ir nustatyti galimus net ir menkiausius vaiko vystymosi sutrikimus, iš anksto prognozuoti, ar vaikas pasiekęs reikiamą brandumo lygį prieš mokyklą, padėti vaikui. Darželis ypač reikalingas vaikams iš socialinės atskirties šeimų, kurioms sunku laiduoti vaiko brandumą, ypač sveikatos ir socialinės emocinės raidos srityse.

Remdamiesi „Lietuvos vvaikų brandumo mokyklai tyrimo moksline analize”, matome, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymas ar nelankymas didžiausios įtakos turi vaikų domėjimuisi skaitymu ir skaitymo lygiui. Lankiusių ikimokyklinio ugdymo įstaigą vaikų bendras domėjimosi skaitymu ir skaitymo lygis yra aukštesnis nei nelankiusiųjų. Taipogi ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymas ar nelankymas turi didelės įtakos vaikų raidžių pažinimo ir rišlios kalbos bei klausymosi įgūdžių lygiui. Šiose srityse aukštesnių rezultatų vėlgi pasiekia lankę ikimokyklinio ugdymo įstaigas vaikai.

Nelankiusiems ikimokyklinės ugdymo įstaigos vaikams gerokai sunkiau sekasi rišliai pasakoti su pagrindinėmis įvykio detalėmis grupelei bendraamžių ir klausytis kitų pasakojimo. Šiek tiek sunkiau jie kuria istorijas ir moka jas pasakoti. Beveik dvigubai daugiau yra nelankiusių ikimokyklinės įstaigos vaikų, kurie nesugeba sukurti istorijos, tačiau geba užduoti klausimus ir klausosi atsakymų, yra pasiekę vidutinį rišlios kalbos ir klausymosi lygį. Žemas lygis būdingas dvigubai daugiau nelankiusių ikimokyklines įstaigas vaikų nei jas lankiusiųjų. Nelankę vaikai tegali ne itin skalndžiai pasakoti patirtus įvykius. Tad galime teigti, jog didelę reikšmę vaiko pasirengimui mokyklai turi darželio lankymas ir nelankymas.1.4. Mokyklinės brandos įgūdžių formavimas

Mokyklinės brandos kriterijai šiuolaikinėje pedagogikoje yra gana problemiški ir aiškinami nevienodai. Nustatyti, ar vaikas subrendęs mokyklai, galima įvairiais metodais. Pats paprasčiausias – vadinamasis Filipinų bandymas. Jo esmė tokia: vaikas deda kairę ranką ant galvos ir per ggalvą stengiasi pasiekti dešinės ausies kraštą. Jeigu tai pavyksta – jis subrendęs mokyklai (judesiai koordinuoti). Sudėtingesnis yra Kerno – Irazeko bandymas. Jį sudaro trys užduotys: nupiešti žmogų, nukopijuoti nuo lentos trumpą frazę ir tam tikra tvarka išdėstytus 10 taškų. Šių užduočių atlikimas vertinamas balų sistema, o jų skaičius rodo subrendimo lygį. Yra ir kitų metodų.

Mūsų psichologai (G. Chomentauskas) sąlygiškai skiria du mokyklinės brandos struktūros komponentus: subjektyvų ir objektyvų. Objektyvūs mokyklinės brandos komponentai buvo aptarti anksčiau, o subjektyvi branda yra vaiko poreikis įgyti naują socialinę – mokinio – patirtį. Šio poreikio turinį sudaro ne tik noras eiti į mokyklą, bet ir sąmoningas noras pažinti aplinką, troškimas priartėti prie suaugusiojo, padidėjęs atsakomybės jausmas ir sąmoningas pažintinių bei socialinių tikslų siekimas, noras patirti savo reikšmingumą pagal suaugusiųjų pasaulio vertinimo kriterijus.

Penktaisiais šeštaisiais gyvenimo metais tėvai turi vaiką rengti mokyklai:

– kryptingai ugdyti kalbą ir sudaryti pirmuosius rašymo įgūdžius. Ikimokyklinukas turi mokėti raiškiai tarti žodžius ir garsus, atsakinėti į klausimus, aiškiai pareikšti savo norus bei mintis, papasakoti ką patyrė, matė, girdėjo ar sužinojo, deklamuoti eilėraščius. Sąsiuvinyje vaikas turi mokėti apvedžioti langelius vertikaliai ir horizontaliai, dėti ant linijų taškus ir juos sujungti, perpiešti trafaretus, ornamentus, rašyti raidžių elementus;

– mokyti diferencijuotai suvokti daiktus, reiškinius ir jų savybes. Svarbiausia bbūsimo mokinio veikla – mokymasis. Jis reikalauja tam tikro žinių kiekio. Todėl vaikas dar prieš mokyklą turi įprasti atskirti gyvą nuo negyvo, gyvūną nuo augalo, gyvulius nuo paukščių, mokėti lyginti daiktus pagal ilgį, svorį, tūrį (ilgesnis-trumpesnis, platesnis-siauresnis, storesnis-plonesnis, sunkesnis-lengvesnis, didesnis-mažesnis ir pan.).

Mokydami skaičiuoti iki dešimties, tėvai turi pateikti įvairių užduočių: pavyzdžiui, kiek matai mašinų, kiek tupi paukščių, kiek liks, jeigu vienas nuskris ir t.t. Vaikams reikia sudaryti sąlygas kuo daugiau piešti ir lipdyti.

Dar įžymus pedagogas J. A. Komenskis nurodė, ko ir kiek turi išmokti ikimokyklinukas, kad pažintų aplinką. Jo nuomone, iš gamtos mokslų septynmetis vaikas jau turi žinoti, kas yra ugnis, vanduo, oras, žemė, lietus, sniegas, ledas, švinas, geležis ir kt., skirti saulę, mėnulį, žvaigždes, žinoti, kada dienos ilgos ir kada trumpos. Vaikas turi mokėti skaičiuoti iki 20, mokėti porinius ir neporinius skaičius, žinoti, kad 7 daugiau už 5, o 15 daugiau už 13, suprasti sąvokas „ilgas“, „trumpas“, „platus“, „siauras“, skirti svarbiausias figūras – apskritimą, kvadratą, kryžių, – pagrindinius ilgio ir apimties matus. Iš geografijos turi žinoti, kas yra miestas, kaimas, laukas, sodas. Be to, reikia mokėti metų laikus, suprasti sąvokas „valanda“, „diena“, „savaitė“, „mėnuo“, „metai“ ir kt.;

– įpratinti laikytis drausmės ir tvarkos. Vaikas turi būti išmokytas ramiai sėdėti, atidžiai

klausytis ir įsiminti, ką suaugusieji aiškina, neįsiterpti į jų pokalbį, rūpestingai dirbti ne tik tada, kai įdomu, bet ir tada, kai neįdomu ar nemalonu. Vaikai be išlygų privalo laikytis dienotvarkės: laiku keltis ir gulti, mankštintis, racionaliai dirbti, ilsėtis ir pan.;

– įskiepyti elementarius higienos įgūdžius. Ikimokyklinukas turi būti išmokytas nusiprausti, susišukuoti, valytis dantis, apsirengti, gražiai valgyti, naudotis tualetu ir kt.;

– išaiškinti saugumo taisykles. Į mokyklą vaikas turi eiti saugiausiu keliu, žinoti, kur galima pereiti gatvę, skirti raudoną, geltoną ir žalią šviesoforo sspalvas, transporto reguliavimo signalus. Taip pat privalo mokėti elgtis su ugnimi, p.rie vandens telkinių, neliesti nežinomų daiktų (kad nesprogtų, neapsinuodytų) ir kt.;

– įpratinti sistemingai mankštintis ir grūdintis. Vaikas privalo įsisąmoninti, jog tik sveikas, fiziškai išsivystęs ir užsigrūdinęs gali gerai mokytis. Todėl iš mažens rytais turi mankštintis, sportuoti, kultivuoti kokią sporto šaką, grūdintis – praustis šaltu vandeniu, tinkamai maitintis ir pan.;

– psichologiškai parengti mokyklai, sužadinti norą mokytis. Kai kurių tėvų manymu, parengti vaiką mokyklai reiškia išmokyti jį rašyti, skaičiuoti, skaityti. Tačiau ssvarbiausia ne tai. Vaikas turi būti parengtas nelengvam protiniam darbui. Svarbiausia taisyklė turi būti tokia – darbui, o ne pramogom skirti daugiausia laiko.

Negalima pasakoti, jog mokykloje vaikų laukia vien malonumai ir džiaugsmai. Pradėję lankyti mokyklą ir neradę žadėtų malonumų, jie nnusivilia, mažėja ryžtas gerai mokytis. Vaikai turi įprasti nugalėti jėgas atitinkančius sunkumus ir pajusti darbo džiaugsmą.

Išvados

Tinkamas vaiko brandumas mokyklai – toks jo fizinis, intelektinis, socialinis bei praktinis subrendimo lygis, kuris sudaro prielaidas sėkmingai ugdytis pagal bendrąją programą pradžios mokykloje bei prisitaikyti prie mokyklos gyvenimo.

Būtinas aktyvus tėvų ar globėjų dalyvavimas vaiko pažintinėje veikloje. Suaugusiųjų pavyzdys, paskatinimas ir pagalba padeda mažiesiems ugdyti mąstymo pradmenis, lavina kalbą, turtina patirtį ir žinias, padrąsina tyrinėti pasaulį ir ieškoti vienos ar kitos problemos sprendimų. Nebūtina, kad būsimasis pirmokas dar iki mokyklos išmoktų rašyti ar skaityti, tačiau jis turi įgyti šiai veiklai reikalingus įgūdžius – gerai valdyti ranką, kopijuoti įvairius ženklus, parašyti atskiras raides, atpažinti formas, nustatyti seką, sieti raidę su garsu. Mokyklai brandus yra tas vvaikas, kurio savivoka, savęs vertinimas, emocijų, savikontrolės, pažinimo ir kiti procesai yra pasiekę šešemečiui būdingą susiformavimo lygį, o pasiekimai – mokymosi pradžiai reikalingų žinių, mokėjimų, gebėjimų apimtį bei kokybę.

Mokyklinė vaiko sambrandą sudaro:

– fizinė vaiko branda: gera vaiko fizinė ir psichinė sveikata, išlavėję judesiai, gera pirštų – riešo motorika, gera akies – rankos koordinacija;

– intelektinė vaiko branda: aktyvus domėjimasis pasauliu, valingos atminties ir dėmesio pradmenys, loginio, kritinio, probleminio, kūrybinio mąstymo pradmenys, išlavėjusi kalba, elementarūs matematiniai vaizdiniai;

– socialinė vaiko branda: elementari ssavikontrolė ir susivaldymas, teigiamas savęs suvokimas ir savigarba, sugebėjimas siekti tikslų, bendrauti, bendradarbiauti, prisitaikyti, noras būti mokiniu;

– praktinė vaiko branda: įvairiausi vaiko praktiniai mokėjimai ir įgūdžiai.

Literatūra

1. Adaškevičienė E. Lietuvos ikimokyklinukų fizinis ugdymas.- Kaunas: Šviesa, 1993.

2. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija.- Kaunas: Šviesa, 1990.

3. Miškinis K. Šeimos pedagogika.- Vilnius: Vilniaus Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

4. Monkevičienė O., Glebuvienė V., Grigaitė B. Lietuvos vaikų brandumo mokyklai tyrimo mokslinė ataskaita.- Vilnius, 2002.