Klasės auklėtojo vieta ir vaidmuo ugdymo procese

ĮVADAS

Švietymos reformos kaita kelia vis sudėtingesnius reikalavimus ugdymo proceso organizavimui. Visų pirma tai susiję su sistemingų požiūriu į mokyklos veiklą, su gebėjimu suvokti savo, kaip pedagogo ir klasės auklėtojo, misiją.

Mokykla – intelektualinės, dvasinės, kulturinės veiklos, lemiančios vaiko asmenybės tapsmą, erdvė. Kiekviena konkreti mokykla turi pedagoginį, socialinį, kultūrinį savitumą, savo tradicijas, individualų požiūrį į planavimo veiklą apskritai. Tikslingo planavimo sąlygą – jo konkrečiam auklėjimui ir konkrečiai ugdytinių bendruomenei. Šiuo požiūriu optimali planavimo forma – iindividualioji klasės auklėtojo programa.

Individualioji programa – tai individualus, savitas, atliepiantis konkrečius auklėtinių poreikius ir prigimtinės galias, raidos ypatumus ir skirtybes, orientuotas į mokyklos, regiono specifiką veiklos planavimas, kuris inicijuoja auklėtinių, klasės auklėtojo, tėvų, mokyklos bendruomenės sąveiką ir bendradarbiavimą.

KLASĖS AUKLĖTOJO VEIKLOS YPATUMAI

Mokykloje reikšmingiausia vaikų aplinka tampa jo klasės bendruomenė, kurioje jis praleidžia 7-12 metų. Joje jis lyderiauja ar išgyvena vienišumo jausmą, aranda ir praranda draugus, vertina save ir kitus, bendrauja ir bendradarbiauja, mokosi dirbti su draugais ir nemėgstamais mokiniais, kartu pplanuoja, derinainteresu, analizuoja ir vertina poelgius, atsako už veiklos rezultatus, atstovauja sau bei savo bendruomenei ir kt. Šiuo gyvenimo tarpsniu vaiko, paauglio, jaunuolio gyvenime svarbus vaidmuo tenka klasės auklėtojui, kuris pašauktas padėti auklėtiniui išmokti gyventi ir elgtis naujoje socialinėje – kkultūrinėje erdvėje. Pagrindinis šios erdvės komponentas – mokymasis, o ją organizuojantis vadovaujantis asmuo – mokytojas.

Ugdytinio ir klasės bendruomenės sąveika yra dinamiškair nuolat kintanti. Kuo mažesnis mokinių amžius, tuo asmeniniai vertinimai, požiūriai ir tarpasmeniniai santykiai nepastovesni, dažnai nemotyvuoti. Moksleiviams socialiai ir intelektualiai bręstant keičiasi klasės tarpasmeninių santykių pobūdis, jų tarpusavio sąveika ir įtaka. Bendravimas tampa motyvuotas, reikšmingas, pastovus, grindžiamas intersųbendrumu ir požiūrių vieningumu.

Akivaizdu, kad draugų, mokinių grupių ir klasės bendruomenės įtaka mokinio asmenybės raidai ir tobulėjimui – mokymuisi, dorovinei ir socialinei brandai, psichinei ir fizinei sveikatai – didžiulė. Kita vertus, asmenybės kryptingumą, kaip teigia psichologai ir pedagogai, lemia jos prigimtis, šeima, giminė, regionas, žiniasklaida ir kiti vidiniai ir išoriniai veiksniai, kuriuos, sąmoningai ar ne, patiriame ir išgyvename kasdien.

Vadinasi klasės auklėtojas visų ppirma turėtu pažinti mokinį tarp individą, klasės bendruomenę – kaip socialinę grupę, juos lemiančius veiksnius ir kompetitingai, atsakingai valdyti sudėtingus vaiko asmenybės ugdymo ir saviugdos procesus. Taip klsės auklėtojo veikla tampa organiška ugdymo proceso, kuris turi virsti individo saviugda ir saviaukla, dalimi. Asmenybės auginimo, švietymo, mokymo, lavinimo, auklėjimo, formavimo – ugdymo – procesas sėkmingas tik tuomet, kai jis yra vyksta nuosekliai, sistemingai, organizuotai. Tačiau auklėjimas – ne vien klasės auklėtojo prerogatyva; jis yra sudėtinė kiekvieno pedagogo veiklos dalis. Dorovinio, pilietinio, ttautinio ekologinio ugdymo uždaviniai yra sprendžiami visų dėstomų dalykų turinyje. Vaikų auklėjimas – šeimos funkcija ir pareiga, įvairias ugdomąsias įtakas auklėtinis patiria už šeimos ir mokyklos ribų. Laisva, iniciatyvi, kūrybinga asmenybė – visų mūsų vaikų, jaunimo ir suaugusųjų – bendri ugdymo ir saviugdos pastangų siekis. Todėl koordinuoti asmens ir mokinių klasės ugdymo procesą – klasės auklėtojo paskirtis ir pareigybinė nuostata. Koordinavimas apima visas klasės auklėtojo veiklos kryptis:

· darbą su ugdytiniu ir mokinių klasė;

· bendradarbiavimą su klasėje dirbančiais mokytojais;

· bendradarbiavimą su mokyklos vadovais bei kitais darbuotojais;

· bendradarbiavimą su mokyklos savivaldos organais;

· bendradarbiavimą su tėvais ir visuomene.

Savo ruožtu norėdamas organizuoti darbą su ugdytiniais, klasės auklėtojas turi:

· pažinti mokinį, jo šeimą ir aplinką;

· turi ugdytinio gebėjiimus, interesus ir polinkius;

· numatyti optimalius mokinio asmenybės ugdymo(si) tikslus;

· pakartoti šį procesą klasės bendruomenės požiūriu.

Kad klasės auklėtojas aprėptų visus minėtus komponentus, palankiai juos koordinuotų, pasiektų ugdymo tikslus, jis turi planuoti savo vekilą.

PLANAVIMAS – svarbi ir privaloma klasės auklėtojo funkcija, kuri sudaro tokie komponentai:

· tikslas;

· siekiamo tikslo motyvai;

· veikimo turinys;

· veismai, kuriais realizuojamas siekimas;

· grįžtamoji informacija apie turinio ir veiksmų kryptingumą;

· veiksmų koregavimas.

Planavimas – tai ugdomosios veiklos modeliavimas, kurią atliekame mąstymo lygmenyje, o po to užrašome plano, projekto, programos ar kt. Forma. Planavimo tikslas – garantuoti mokymo ir mokymosikokybę, įvardijus atitinkamus ugdymo ir organizacinius tikslus bei gerinant vadovavimą vaiklai, kad tų tikslų būtų ppasiekta.

PAGEIDAUTINOS KLSĖS AUKLĖTOJO SAVYBĖS

Kiekvienas ugdytojas turi pasižymėti bent keturiomis pagrindinėmis savybėmis:

1. bent minimaliu pedagoginiu gabumu

2. teoriniu nusimanymu;

3. praktiniu patyrimu;

4. faktiniu gebėjimu dirbti pedagogo darbo darbą.

Doriniu atžvilgiu auklėtojas turįs pasižymėti savo auklėtinių akyse tam tikra dorybe. Svarbus ir tvirtas būdas, nes kol auklėtiniai neturi tvirtų elgesio normų ir nesugeba jų laikytis, auklėtojas turįs jiems vadovauti savo valios galia ir tvirtumas čia esąs būtinai reikalingas. Tvirtumas nereiškia prievartos. Jis turi būti paremtas dideliu kantrumu ir švelnumu. Auklėtojas negali būti bejausmis žmogus. Jaunimas mėgsta būti ne tik suprastas, bet ir atjaustas bei užjaustas.

Svarbiausieji veiksniai, su kuriais dažniausiai susijusios teigiamos auklėtojo savybės, yra amžius, lytis, temperamentas, individualūs gabumai ir asmenybės tipai. Jaunas auklėtojas jau iš prigimties pasižymi tuo dvasios jaunumu, kuris yra privalomas geram pedagogui. Todėl ji geriau už savo senesnius draugus gali suprasti jaunimą, lengviau sugeba prie jo prisitaikyti, turi daugiau džiaugsmingumo, užsidegimo darbui, daugiau judrumo, gyvumo, žodžiu, daugiau veiklumo ir gyvybės, kas taip patinka jaunimui ir jį traukia. Tai visi nereiškia, kad pedagogai privalo būti jauni, tačiau iš kitos pusės pedagogas neturi būti per senas.

Yra svarbi ir lyties reikšmę ugdymo procese. Ugdant mergaites labiau labiau esąs reikalingas auklėtojos moters dalyvavimas, ugdant berniukus – vyro.

Labai svarbu vaidmenį vaidina ir auklėtojo temperamentas. Kiekvienam amžiui esą bbūdingi tam tikri temperamento bruožai: jaunystei – sangviniškas, subrendusiam žmogui – choleriškas, senstančiam – melancholiškas ir senatvei – flegmatiškas. Kiekvienas temperamentas į auklėjimo procesą įneša savaskokybes: sangvinikas – daug gyvumo ir širdingumo, cholerikas – tvirtumo ir rimtumo, melancholikas – atsargumo ir nepasitikėjimo, flegmatikas – rimties, kartais pereinančios į nuobodumą.

Auklėtojui reikšmingi esą ir individualūs gabumai. Jam yra svarbesni ne tiek teoriniai kiek praktiniai gabumai (pavyzdžiui, sugebėjimas išlaikyti pedagoginį taktą).

Pagal S. Šalkauskį pageidautini mokytojo bruožai – tiesumas, teisingumas sau ir kitiems, reiklumas sau, atvirumas kaitai ir kūribingumas, gebėjimas naturaliai bendrauti, tam tikras emocionalumas, humoro jausmas, objektyvumas ir taktas. Gero auklėtojo veidas turi būti malonus, atviras ir dvelkiantis pasiryžimu.

MOKINIŲ PAŽINIMAS

Jeigu žmogus nori auklėti žmogų visais požiūriais, tai jis turi pirmiausia pažinti jį irgi visais požiūriais. Auklėtojas turi stengtis pažinti žmogų tokį, koks jis iš tikrųjų yra, visas jo silpnybes ir visą jo didingumą, visas jo kasdienines smulkiasreikmes ir visus didžiuosius dvasinius poreikius. Auklėtojas turi pažinti savo auklėtinį šeimoje, visuomenėje, tautoje, žmonijoje ir pasilikusį vieną su savo sąžine. Jis turi žinoti bjauriausių ir kilniausių darbų priežastis, nusikaltimų ir taurių minčių gimimo istorijas. Tik tada jis pajėgs pačioje žmogaus prigimtyje surasti auklėjamosios įtakos priemonių, o šios priemonės esančios milžiniškos.

KLASĖS VADOVO DARBO TIKSLAI

Klasės vadovo realizuojami tikslai

be galo įvairūs ir sudėtingi. Tai skatina apibrėžti pagrindinės veiklos kryptis, numatytti bendrus tikslus ir uždavinius. Kadangi klasės vadovo uždavinys – ugdyti klasės, su kuria dirbama, bendruomenę, tai pagrindinis darbo tikslas – mokynių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija.

„ Socializacija – visuomeniškai vertingos asmenybės formavimas per kryptingą ugdymą ir aplinkos veiksnius. Žymi visą auklėjimo (siaurąja prasme) procesą (pasaulėžiūros formavimąsi, patriotinį, dorovinį, drausminį, estetinį auklėjimą, mokinių organizacijų veiklą)“. Psichologijos žodyne skaitome: „Socializacija – istoriškai sąlygotos socialinės patirties perėjimas iir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individas perima socialinį patyrimą, kai yra ugdomas (t.y. tada, kai jį tikslingai formuoja kiti žmonės), ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai. Daugiausia socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas“.

Klasės auklėtojo pagrindinis darbo tikslas – klasės integravimas į mokyklos bendruomenę ir, žinoma, mokytojų ir mokyklos vadovų darbo, mokyklos, tėvų ir šeimos tikslų koordinavimas, tiesioginis darbas su mokiniais. Klasės auklėtojo kompetencija – santykių mokinys-mokinys, mokinys-mokytojas, mokinys-mokykla, klasė-mokytojai, klasė-klasė, klasė-mokykla, tėvai-tėvai, tėvai-mokytojai, ttėvai-mokykla kūrimas ir koordinavimas. Kiekvienoje mokykloje šių tikslų siekiama atsižvelgiant į vietos sąlygas, žmonių, dalyvaujančių šiame procese, ypatumus, siekius.

Tęstinumo principas

Šio principo realizavimas labiausiai susijęs su pagrindiniu gyvenimo faktoriumi, vieninteliu, kuris labai riboja mus ir mūsų tikslų siekimą, – laiku. Ta pprasme mokytojai yra labai nelygūs. Mokytojo pamokų krūvis klasėje gali svyruoti nuo 1 iki 6 pamokų per savaitę. Mokytojas gali mokyti visą klasę arba tiktai grupę mokinių. Tęstingumo principas diktuoja reikalavimą kaip galima daugiau laiko praleisti su klase, jeigu siekiama realizuoti sudėtingus tikslus ir daryti didesnę įtaką mokiniams. Laikas – sąlyga geriau pažinti vienam kitą, sukurti pasitikėjimu grindžiamus glaudžius santykius.

Labai svarbu sudaryti sąlygas, kad klasės auklėtojai dirbtų su klase kiek galima daugiau metų (ypač 1 – 9 kl.), ir jie būtų keičiami tik įsitikinus, jog tai būtina.

Perimamumo (pirmumo) principas

Pirmiausia mokykla perima vaikus iš tėvų. Mokyklos ir tėvų bendradarbiavimas yra būtina sąlyga efektyviam vaikų ugdymui. Ugdant vaiką labai svarbu visais būdais stiprinti tėvų autoritetą. Niekada nederėtų kelti vaiko abejonių ddėl būtinumo pripažinti tėvų autoritetą net tada, kai šeimos vertybės susvyruoja.

Kita vertus, labai reikšmingas ir būtinas autoritetų pačioje mokykloje pripažinimas ir subordinacija. Mokykloje turi gyvuoti ir tam tikrais būdais subordinuoti šie autoritetai: mokinys, mokytojas ir kt. Mokyklos darbuotojai, klasės auklėtojas, pavaduotojas, mokyklos direktorius.

Tiap pat reikia nepamiršti, kad pedagogai perima vaikus vieni iš kitų.

Įvairumo principas

Šis principas visada buvo labai reikšmingas ir niekas nediskutuoja dėl mokymo ir ugdymo proceso įvairovės būtinumo. Tačiau įvairovė dažniau suprantama kaip turinio ir formos įvairovė, todėl norime aatkreipti dėmesį į komunikacijos įvairovę. Reikėtų labiau galvoti apie komunikacinių struktūrų įvairovę mokykloje, apie galimybę pasukti mokinius, mokytojus ir tėvus veidais vienus į kitus, kalbėtis atvirai žvelgiant į akis, dalyvauti grupėje lygiateisiais partneriais.

Pati demokratiškiausia komunikacinė struktūra – ratas (1), kai visi sėdi ratu, gali puikiausiai matyti daugelį grupės narių, turi galimybę iš eilės pasisakyti ir tęsti savo pasisakymus tiek, kiek reikia. Tokią diskusiją nesunku organizuoti ir valdyti.

Taip pat galima opozicinė struktūra, ypač tada, kai grupė pasidalija į dalis, jos nariai prieštarauja vieni kitiems. Labiau populiaria turėtų tapti ir darbo mažomis grupelėmis struktūra, kuri labiausiai tinka bendradarbiavimo įgūdžiams lavinti.

Kiekvienu atveju reikėtų pagalvoti, kokie procesai bus skatinami, kur atsiduria mokytojas (lyderis) (trikampio formos struktūra – 4), ar jis dalyvauja kaip organizatorius ir autoritetas, kaip stebėtojas ar kaip lygiateisis dalyvis ir atlieka tą patį, ko pats reikalauja iš moksleivių, tėvų, kolėgų.

Konfidencialumo principas

Šis principas yra tiesiogiai susijęs su pedagogo etika ir reikalauja atkreipti dėmesį į informaciją, susijusią su konkrečiu asmeniu. Ta informacija iš dalies turi būti išlaikyta paslaptyje. Reikia įsisąmoninti pasikeitimo informacija, ribas. Klasės vadovai gali labai daug žinoti apie mokinio ir jo šeimos problėmas. Todėl būtina galvoti, kaip apsaugoti visa tai nuo įvairių nereikalingų interpretacijų ir informacijos iškraipimų. Neatsakingas pasikeitimas informacija ggali pakenkti mokytojo ir mokyklos reputacijai, sužlugdyti pasitikėjimą, užkirsti kelią atvirumui. Būtina sukurti pasitikėjimo informacija sistemas, kad būtų garantuotas konfidencialumas.

Tuo tarpu klasės vadovo uždavinys – spręsti problemą pirmiausia su mokiniu ar klase, o tik vėliau, įsitikinus, kad toks būdas neveiksmingas, įtraukti į problemos sprendimą kolėgas, mokyklos vadovus, tėvus.

Asmeniškumo (visybiškumo) principas

Šis principas realizuojamas bendravimu mokykloje ir reikalauja žvelgti į savo partnerius kaip asmenis. Kiekvienas mokinys, mokytojas, tėvas yra asmuo. Suvokdami žmogų kaip asmenį, galime jį geriau pažinti įvertinti, kaip jis atlieka savo vaidmenis.

Bendraudami asmeniškai, sugebėsime labiau vienas kitą vertinti, atskleisti gerąsias, o ne blogąsias savybes. Asmeninis bendravimas padės kurti mokytojų tarpusavio santykius, rasti bendrą kalbą su tėvais, mokiniais ir mokyklos vadovais.

Manau, kad ypač klasės auklėtojo darbe tradicijų laužymas gali tapti ugdymo būdu. Sakykime, leidimas vadinti save vardu mokiniams, kurie yra pagarbūs ir mandagūs, gali virsti labai stipria auklėjimo priemone. Be to, bendravimo logika reikalauja keisti santykius: nuo formalių, oficialių pereiti prie artimesnių, graugišku.

Asmeniškumo principas akcentuoja ir būtinumą atsižvelgti į kito asmens poreikius ir padėti juos realizuoti.Taigi ugdydami nuolankumą ir sugebėjimą derintis prie kitų, galime ir slopinti vaiko saviraišką, savęs pažinimą, pasunkėja tokio mokinio pažinimas ir supratimas.Tuo tarpu galimybė realizuoti kuo įvairesnius poreikius sudaro sąlygas asmenybei vystytis.

Teisingumo principas

Šis pprincipas turi labai daug aspektų, o aš norėčiau pabrėžti vertinimą ir atsakomybę. Vertinimas labai reikšmingas mokymo procese ir reikia nuolat tobulinti ir įvairinti vertinimo formas, kriterijus. Daug problemų iškyla vertinant mokinius pažymiais. Taip yra dėl to, kad pažymys, kaip vertinimo būdas, perdaug sureikšmintas mokykloje. Vertinimo fenomenas labai susijęs su giliu asmenybės pažinimu. Mokytojai, dirbdami kartu, galėtų sukurti tokias vertinimo mokykloje sistemas, kurios būtų ne tik tradicinės, universalios, bet ir labai individualizuotos, paliestų kiekvieną, būtų orientuotos ne vien į daugumą, bet ir į atskirą mokinį. Kito vertinimas yra labai susijęs su savęs vertinimu. Ta mokykla, kuri sugeba vertinti, suvokiama kaip teisinga ir pasilieka širdyje visam gyvenimui.

Atsakomybės ugdymas – viena sudėtingesnių pedagoginio darbo problemu. Atsakomybę galima suprasti dviem aspektais: jausminis aspektas pabrėžia vidinį procesą, kuris gali būti kaip džiaugsmas ir pripažinimas arba kaip našta ir nerimas. Kita vertus, atsakomybės jausmas formuojasi kartu su savo galimybių pažinimu, galimybe laisvai rinktis ir daryti sprendimus. Taigi atsakomybės ugdymas prasideda nuo uždavinių kėlimo sau. Mokykla turi atsižvelgti į moksleivių poreikius, negali jų ignoruoti, nes poreikiai yra motyvacijos šaltinis. Kai vaikas skatinamas pažinti savo norus ir poreikius, kai tinkamai su juo elgiamasi, vyksta pozityvus vystymosi procesas. Įprotis nuspręsti viską už vaiką gali duoti neigiamas pasekmes. Juk jei

vaikas bus nepajėgus suprasti savo poreikius ir norus, jis negalės ir nenorės pripažinti kitų žmonių poreikių ir norų. Reikėtų labiau pasitikėti vaiko sugebėjimais pranešti apie savo vidines intencijas ir derinti savo ir vaiko supratimą apie poreikius, norus ir galimybes juos realizuoti. Bėda, kai mokinių norai ir poreikiai visai nesisieja su mokykla. Taigi ugdymo procese turėtume padėti moksleiviams daryti reikšmingus sprendimus, jeigu norime, kad jie taptų atsakingais žmonėmis. Tas pats pasakytina ir apie mokytoją.

KLASĖS VADOVO DARBO KRYPTYS

Galima išskirti penkias pagrindines darbo ssu klasės bendruomene kryptis. Kiekvienos šių krypčių turinys yra sudėtingas, reikalauja specialių žinių, pasirengimo, įgūdžių, laiko.

Taigi klasės auklėtojas dirba:

· su klase kaip grupe. Šio darbo tikslas – formuoti klasės grupę, kuri būtų gerai organizuota, sugebėtų atstovauti savo interesams ir kurios kiekvienas narys galėtų realizuoti savo individualius tikslus ir poreikius. Pagrindinis ugdymo tikslas klasėje turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis.

· su kolegų, dirbančių toje klasėje, grupe. Tikslas – rinkti informaciją iir koordinuoti bendrą veiklą, siekiant bendrų klasės ugdymo tikslų. Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra vien didesnių pedagoginės veiklos problemų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus. Visgi tikslų derinimas, požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas iš pagrindinių bendro, visų kklasėje dirbančių mokytojų darbo principų. Todėl derėtų mokytojams kalbėti bendrai, derinti savo požiūrius, kelti bendrus tikslus, tartis dėl priemonių, pasiskirstyti darbais.

· individualų darbą su mokiniais, kolegomis ir tėvais. Tikslas – skirti dėmesį kiekvienam mokiniui, ypač vaikams turintiems problemų, padėti spręsti konfliktus, kylančius su atskirais mokytojais. Individualus darbas padeda gauti informaciją vaiko charakteriui analizuoti, jam pažinti ir suprasti, individualiems santykiams ir specifinei sąveikai kurti.

· su tėvų grupe. Tikslas – suburti tėvų grupę, kur tėvai gerai vienas kitą pažintų ir sugebėtų mokykloje organizuotai atstovauti savo vaikų interesams. Ši darbų kryptis paprastai mokykloje susijusi su tėvų informavimu, tam tikrų reikalavimų ir prašymų tėvams pateikimu, kas dažniausiai įgyvendinama susirinkimų metu.

· su šeimomis. Tikslas skirti dėmesį atskiroms šeimoms. Tai pati sudėtingiausia kryptis klasės auklėtojo darbe. Ja siekiama padėti sspręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimos problemas, kurios neretai nulemia moksleivio pažangumą, elgesį, bendravimą, asmenybės formavimą.

PROBLEMŲ SPRENDIMO BŪDAI

Reikia atkreipti dėmesį į pereinamąsias situacijas, į kurias mokykloje atkreipiamas nepakankamas ar pavėluotas dėmesys. Tai yra bendradarbiavimo aspektas. Pasitarimas ir susitarimai, sprendžiant klasėje egzistuojančias problemas. Blogiausiu atveju galima visą atsakomybę užkrauti auklėtojui, tačiau toks darbas dažniausiai būna neefektivus ir baigiasi laikinais auklėtojo „laimėjimais“. Norint daryti ilgalaikį poveikį, būtina dirbti kartu ir koordinuoti darbą. Savaime suprantama, klasės auklėtojas niekada nesprendžia problemų vienas, tačiau bendradarbiavimas vvyksta tik tarp kai kurių kolegų, pokalbiai dažniau būna individualūs, o atsakomybė vis tiek tenka auklėtojui. Ugdant „sunkią“ klasę arba „sunkų“ moksleivį, būtina bendra atsakomybė ir veiksmų koordinacija. Tai reiškia, kad jeigu turime sunkią klasę, tai susėskime visi kartu: klasės auklėtojas, visi dalykų mokytojai, direktoriaus pavaduotojas, kuruojaintis šias klases, direktorius (prireikius), mokyklos psichologas, socialinis pedagogas, gydytojas (prireikius) ir tarkimės, ką visi kartu ir kikvienas atskirai darysime, ir kaip. Pagrindinis veikėjas šiuo atvėju yra klasės auklėtojas. Jis yra tas asmuo, kuris analizuoja problemą, surenka informaciją iš visų šaltinių, ją apibendrina ir formuluoja labai svarbų pageidavimą, nes formali jo atsakomybė yra pati didžiausia. Visi kiti asmenys turi patekti reikiamą informaciją ir savo požiūrį, siūlyti tinkiamiausius sprendimo būdus, dėl jų susitarti ir vykdyti susitarymą. Klasės auklėtojo atsakomybė – informacijos visybiškumas ir veiklos koordinavimas bei užduoties paskiriems grupėms nariams formulavimas. Šio proceso sudėtinė dalis yra individualūs pokalbiai.

Labai svarbi darbo forma, padedanti mokytojui kaupti informaciją apie mokinį, turint tikslą jį geriau pažinti, – charakteristika. Ji galėtų būti rašoma visų mokinį mokančių mokytojų. Kiekvienas mokytojas pateitų savo pastebėjimus, apibūdinimus. Kartu tai būtų ir bendradarbiavimo forma.

Be bendrų tikslų formulavimo ir atsakomybės derinimo gerų ugdymo rezultatų negalima pasiekti. Išskirtinė klasės auklėtojo funkcija – darbas su tėvais ir šeimomis iir santykių tėvai-mokykla, šeima-mokykla kūrimas ir koordinavimas.

Darbas su klase kaip su grupe

Taigi vienas pagrindinių klasės ugdymo tikslų turėtų būti mokinių socialinių įgūdžių lavinimas ir klasės formavimas į organizuotą grupę su jos narių tikslais ir pareigomis, skirtomis bendriems klasės ir mokyklos tikslams, „klasės dvasios“ kūrimas. Turiu galvoje klasę, kurią sudaro reikalingos vienos kitoms asmenybės, sugebančios derinti savo ir kitų individualumą, suprantančios savo ir kitų panašumus ir skirtumus, sugebančios atstovauti savo tikslams ir interesams grupėje, derindamos juos su grupės narių tikslais ir interesais.

Klasės vadovas pirmiausia turėtų siekti padėti spręsti mokinių tarpusavio konfliktus, mokyti draugauti ir kolegialiai dirbti. Klasė – kolegų grupė, kurioje asmeninės draugystės netrukdo visiems būti kartu ir siekti bendrų tikslų. Bendravimas klasėje priklauso nuo kiekvieno mokytojo darbo su klase pobūdžio. Kiekvienas mokytojas dirbdamas su klase daro įtaką ir turi galimybę kurti klasės mikroklimatą. Klasės auklėtojo pareiga – siekti aukštesnių tikslų, t.y. organizuoti klasę, formuoti jos savivaldą, padėti vaikams organizuotai atstovauti savo interesams mokykloje.

Tikslas – klasė kaip visuma, tačiau ta visuma gali būti labai įvairi. Mokinių integravimas į klasę taip pat priklauso nuo visų mokytojų darbo. Galimybę dirbti grupėmis turi kiekvienas mokytojas. Tai priklauso nuo jo tikslų ir uždavinių. Klasė – tai didžioji grupė. Nepadalijus klasės į smulkesnes grupes, neįmanoma realizuoti iindividualių tikslų ir poreikių.

Lyderis – tai ne tik stipri, populiari asmenybė, tai visų pirma grupės atsakomybę prisiimantis asmuo.

Bendradarbiavimas su kolegomis

Mokytojų tarpusavio bendradarbiavimas yra viena didesnių pedagoginės veiklos problėmų, nes dalijantis sunkumais ne visuomet mokytojas jaučiasi saugus.Būna ir smerkimo, ir piktinimosi apraišku.

Tikslų derinimas, supratimo gilinimas yra tiesiog būtini. Visi mokytojai, siekdami savo individualių dalykinių tikslų, dirba su tais pačiais vaikais. Požiūrio į vaiką visybiškumas turėtų būti vienas pagrindinių darbo principų. Dažniausiai klasės auklėtojo atsakomybė suprantama tiesmukiškai, ją suabsoliutinant. Tad vėl pravartu prisiminti jau mano aptartą sąvoką klasės vadovas.

Be abėjo, pamokų metu atsakomybė už klasę tenka dalyko mokytojui, nors kiekvienas tą atsakomybę supranta savaip. Didesnė problėma iškyla pertraukų ir nepamokiniu metu. Taigi labai pravartu prisiminti perimamumo principą. Atsakomybė už moksleivį ar klasę tenka tam, kieno yra tas moksleivis ar klasė. Vadinasi už tai, kad mokinys ateitų į mokyklą, atsakingi vaiko tėvai arba globėjai. Taigi auklėtojas turi žinoti, kurie mokiniai vėluoja, nelanko mokyklos. Pamokoms prasidėjus atsakomybė už klasę jau tenka dalykų mokytojams. Mokyklos reikalas susitarti, kaip bus dalijamasi ta atsakomybe. Dėstantys mokytojai galėtų perduoti klasę vienas kitam ( kartu su klasės žurnalu) ir pasidalyti savo mintimis apie klasės nuotaikas, situaciją, kas vyko pamokoje. Budintis mokytojas atsako ne tik už vieną klasę, bet

ir už viską kas vyksta per pertraukas. Reikėtų galvoti apie efektyvią vaikų priežiūrą. Dalijantis atsakomybe, poveikis yra įvairesnis. Kitas bendradarbiavimo aspektas yra pasitarimai ir susitarimai, sprendžiant klasėje egzistuojančias problemas.

Jeigu turime sunkią klasę, tai susėskime visi kartu: klasės auklėtojas, visi dalykų mokytojai, direktoriaus pavaduotojas, kuruojantis šias klases, direktorius (prireikus), mokyklos psichologas, specialus pedagogas (jeigu toks yra), gydytojas (prireikus) ir tarkimės, ką visi kartu ir kiekvienas atskirai darysime, ir kaip.

Darbas su tėvų grupe

Ši darbų kryptis paprastai mokykloje susijusi su tėvų informavimu ir ttam tikrų reikalavimų ar prašymų tėvams pateikimu. Tradiciniai tėvų susirinkimai dažniausiai vyksta retai ( 1 kartą per trimestrą), neturi tikslo supažindinti tėvų vienų su kitais ir su mokytojais, dėstančiais jų vaikams, ar kitais mokyklos darbuotojais. Pastaruoju metu kai kuriose mokyklose tapo nepopuliarūs ir visuotiniai tėvų susirinkimai, susitikimai su mokyklos vadovais. Nors klasių auklėtojams ir rūpi geriau pažinti tėvus, šeimas, patys dažnai lieka tėvams paslaptimi. Eidami į susirinkimus, mokytojai galvoja, ką pasakyti tėvams, o ne ko ir kaip paklausti. Nepriimta atvirai ddomėtis auklėtojos asmeniniu gyvenimu. Dažniausiai tai daroma „nelegaliai“, t.y. per kitus asmenis. Tam tikri auklėtojos asmeninio gyvenimo faktai formuoja tėvų nuostatas, kurios lemia tarpusavio santykius. Be, to auklėtoja gana aktyviai tyrinėja asmeninį mokinių tėvų, šeimos gyvenimą ir daro apibendrinimus. Todėl ddirbant su tėvais, svarbu siekti abipusio atvirumo, pažinimo ir supratimo, sudaryti sąlygas tėvams susipažinti ne tik tarp savęs, bet ir su daugeliu mokykloje dirbančių mokytojų ir mokyklos vadovais, pateikti kuo daugiau informacijos apie mokyklą, mokymą, vertinimą ir kt. Tėvus dominančiais klausimais. Susitikimai su tėvais ne visada malonūs dėl to, kad tėvai užduoda tokius klausimus, kurie kartais priverčia teisintis ir aiškinti daugelį subtilių dalykų. Tačiau tiktai taip gali būti sukurtas tėvų pasitikėjimo mokykla jausmas.

Labai svarbu išklausyti tėvus, leisti jiems kalbėti, vadovauti pokalbiui taip, kad tėvai išsakytų visas savo pretenzijas mokyklai, auklėtojui, mokytojams, mokyklos vadovams. Pagaliau pasakytų, kokį jie mato savo vaiką, ko tikisi iš jo mokykloje, gyvenime. Panašūs siekiai jau gali tapti tėvų grupės veiklos tikslu.

Tėvai eidami į mokykla dažniausiai turi ddvejopą nuostatą. Žino, kad jų sūnus ar duktė mokykloje teigiamai vertinami, ir tikisi pagirimų. Arba žino, jaučia vaiko patiriamus sunkumus, tačiau bijo apie juos kalbėti, dėl to vengia mokytojų, nes nežino, kaip tam vaikui padėti. Tokie tėvai dažniausia linkę visai nesirodyti mokykloje, apsiriboti telefoniniais pokalbiais arba ateiti į mokykla tik tada, kai yra asmeniškai kviečiami auklėtojo, o neretai tiktai mokyklos vadovų. Dažnai juos gąsdina ir galimi kitų tėvų priekaištai.

Darbas su šeima

Ši kryptis yra pati sudėtingiausia klasės auklėtojo darbe. Ja ssiekiama padėti spręsti sunkiai auklėjamų vaikų šeimos problemas, kuriuos nulemia moksleivio pažangumą, elgėsį, bendravimą, asmenybės formavimą. Poveikis turėtų būti daromas abipusiais šeimos narių susitarimais, kaip padėti mokiniui.Taip pat būtina susitarti dėl vienodo požiūrio į problemą. Jeigu auklėtojas įžvelgia problemą , o moksleivis ir (arba) šeima ją neigia, tokiu atveju darbo su šeima tikslas – akcentuoti tą problema, įtikinti šeimą, jog būtina ją spręsti, įtikinti tėvus, kad viskas yra jų galioje, ir padėti tėvams gerinti santykius su vaiku. Mokytojas neturėtų kaltinti šeimos ir laikytis nuostatos, kad šeimos nariai turėjo įtakos vienokioms ar kitokioms problemos atsirasti. Svarbu ne kaltinti, bet ieškoti priežasčių, kurias būtų galima pašalinti ir taip padėti šeimai.

Tėvai paprastai sunkiai išgyvena kai kurias vaikų problemas, patiria daug nerimo ir baimės. Pokalbis su šeima visada reikalauja moralinio nusiteikimo ir pasiruošimo. Kiekvienas auklėtojas turėtų formuoti pozityvias nuostatas šeimos ir tėvų atžvilgiu, nes jos padeda kurti pasitikėjimu grindžiamus santykius ir taip siekti tikslų, bendradarbiauti. Pateiksime keletą formuluočių, atspindinčių esmines nuostatas.

Dirbant su šeima, labai gali padėti požiūris į šeimą kaip sistemą. O tai rodo, jog šeima yra tarp savęs susijusių asmenų, jų atliekamų vaidmenų ir santykių tarp tų asmenų ir jų vaidmenų visuma. Be to, į šeimą ir jos problėmas galima žiūrėti labai įvairiai. AAtsižvelgiant į tai, kaip mes apibrėšime, kas yra šeima, kaip ji funkcionuoja, kinta, kas jai daro įtaką, bus pasirinkta vienokia ar kitokia darbo su šeima kryptis.

Šeimoje apsilankyti reikia tada, kai vaikas turi rimtų problemų, o su šeima neįmanoma užmegzti normalaus kontakto, t.y. tėvai nesilanko tėvų susirinkimuose, neateina į mokyklos šventes, neturi telefono, neatsako į laiškus.

Labiausiai klasės auklėtojas gali padėti tada, kai reikia tėvams paaiškinti moksleivio aktualią problemą, būtent problemą, o ne jos priežastis ar kaltininkus. Šiam reikalui būtinas geras vaiko ir šeimos supratimas. Kadangi auklėtojams dažnai sunku dirbti su šeima, tai geriau apsiriboti asmenišku šeimos informavimu, problemos aiškinimu, faktų pateikimu. Čia labai gali padėti asmeniniai pokalbiai telefonu arba laiškai. Savaime suprantama, kad galimybė pasišnekėti akis į akį yra labai svarbi, tačiau ji dažnai neįmanoma dėl įvairiausių priežasčių. Dėl to pravartu prisiminti, kad susitikimo su šeima ar tėvais vieta gali būti ne tik namai ar mokykla, bet ir parkas, kavinė, tėvų darbovietė, miškas ar bet kuri kita ramiam , draugiškam pokalbiui nuteikianti vieta. Galiausiai bet kokiu atveju nederėtų jėga veržtis į šeimą, namus, taip pat daryti vienašališkus sprendimus, palaikyti vieno kurio nors šeimos nario poziciją.

Labai svarbu išsiaiškinti su šeima, kaip ji supranta vaiko problemas iškilusias mokykloje, ir koks jų ryšys ssu šeimos problemomis, ko ji laukia iš klasės auklėtojo ir kokią realią pagalbą šeimai gagli suteikti mokykla ir klasės auklėtojas

IŠVADOS

Darant išvadas dalima pasakyti, kad auklėtojas visų pirma turėtu pažinti mokinį tarp individą, klasės bendruomenę – kaip socialinę grupę, juos lemiančius veiksnius ir kompetitingai, atsakingai valdyti sudėtingus vaiko asmenybės ugdymo ir saviugdos procesus. Taip klsės auklėtojo veikla tampa organiška ugdymo proceso, kuris turi virsti individo saviugda ir saviaukla, dalimi. Asmenybės auginimo, švietymo, mokymo, lavinimo, auklėjimo, formavimo – ugdymo – procesas sėkmingas tik tuomet, kai jis yra vyksta nuosekliai, sistemingai, organizuotai.

Klasės vadovo realizuojami tikslai be galo įvairūs ir sudėtingi. Tai skatina apibrėžti pagrindinės veiklos kryptis, numatytti bendrus tikslus ir uždavinius. Kadangi klasės vadovo uždavinys – ugdyti klasės, su kuria dirbama, bendruomenę,

tai pagrindinis darbo tikslas – mokynių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija.

Galima išskirti penkias pagrindines darbo su klasės bendruomene kryptis. Kiekvienos šių krypčių turinys yra sudėtingas, reikalauja specialių žinių, pasirengimo, įgūdžių, laiko.

Spredžiant problemas klasėje, mokykloje būtina bendra atsakomybė ir veiksmų koordinacija. Tai reiškia, kad jeigu turime sunkią klasę, tai susėskime visi kartu: klasės auklėtojas, visi dalykų mokytojai, direktoriaus pavaduotojas, kuruojaintis šias klases, direktorius (prireikius), mokyklos psichologas, socialinis pedagogas, gydytojas (prireikius) ir tarkimės, ką visi kartu ir kkikvienas atskirai darysime, ir kaip. Pagrindinis veikėjas šiuo atvėju yra klasės auklėtojas. Jis yra tas asmuo, kuris analizuoja problemą, surenka informaciją iš visų šaltinių, ją apibendrina ir formuluoja labai svarbų pageidavimą, nes formali jo atsakomybė yra pati didžiausia. Visi kiti asmenys turi patekti reikiamą informaciją ir savo požiūrį, siūlyti tinkiamiausius sprendimo būdus, dėl jų susitarti ir vykdyti susitarymą.