Klasės kuriose mokosi įvairių kultūrų ir neįgalieji vaikai

TURINYS

1.Įvadas……………………3

2.Įvairių kultūrų vaikų ugdymas……………………4

2.1. Įvairių kultūrų ugdymo samprata…………………..4

2.2. Įvairių kultūrų kategorijos………………………4

2.2.1. Rasė ir tautiškumas………………4

2.2.2. Kalba……………………5

2.2.3. Lytis…………………5

2.2.4. Socialinė klasė…………….6

2.2.5. Išskirtinumas…………….6

2.3. Kaip sukurti įvairių kultūrų klases………….6

3.Neįgaliųjų vaikų ugdymas………………8

3.1. Neįgalumo samprata……………….8

3.2. Neįgaliųjų vaikų ugdymo samprata………….8

3.2.1 Protinę negalią turinčio vaiko ugdymas………..10

3.2.2. Fizinę negalią turinčio vaiko ugdymas……….10

3.3. Neįgaliųjų vaikų integravimas į bendrojo lavinimo klases…10

Išvados……………………….12

NAUDOTA LITERATŪRA………………..131. Įvadas

Visokių žmonių yra šiame pasaulyje. Tokių, kurie yra visų mėgstami, su kuriais bendravimas molonus, ir tokių, kuriems gyventi sunku. Sunku ne tik jiems, bet ir tiems, kurie su jais bendrauja. TTokie žmonės vis nepatenkinti, irzlūs, agresyvūs, nuo kitų atitrūkę. Taip pat būna ir su vaikais bei jaunuoliais. Kiekvienas mokytojas savo klasėse yra su tokiais susitikęs. [2]

Ši tema yra labai aktuali, nes mokymo įstagose kuriose ugdomi įvairių kultūrų bei neįgalieji vaikai, kyla įvairiausių sunkumų – integracijos, socialinės atskirties, pripažinimo, pedagogų pasirengimo darbui su tokiais mokiniais ir kt. problemų.

Įvairių kultūrų sąveikos ugdymas – svarbi tema pedagogams. Jo esmė esmė yra rūpinimasis tradiciškai diskriminuojamų grupių lygybe ir teisingu elgesiu jų atžvilgiu. [1]

Terminu įįvairių kultūrų ugdymas nusakomas mokymasis pripažinti, suprasti ir vertinti visas, nesvarbu kokiais – rasės, tautiškumo, kalbos, lyties ir kitokiais – skirtumais grindžiamas kultūrines grupes bei įgūdžių dirbti su skirtingomis mokinių grupėmis plėtojimas. [1]

Vaikams turintiems protinių bei fizinių negalių reikalingas specialusis uugdymas.

Specialusis ugdymas – tai specialiųjų poreikių asmenų mokymas, lavinimas bei vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus bei galias. [8]

Darbo tikslas – apžvelgti literatūrą apie įvairių kultūrų vaikų, bei neįgaliųjų ugdymą.

Darbo uždaviniai:

Apžvelgti:

o įvairių kultūrų vaikų ugdymo sampratą;

o įvairių kultūrų kategorijas;

o kaip sukurti įvairių kultūrų klases;

o neįgaliųjų sampratą;

o neįgaliųjų vaikų ugdymo sampratą;

o neįgaliųjų vaikų integravimą į bendrojo lavinimo klases;

Darbo metodas – literatūros šaltinių anlizė.2. Įvairių kultūrų vaikų ugdymas

2.1. Įvairių kultūrų ugdymo samprata

Daugelis tų pačių veiksnių, skatinusių judėjimą už pilietines teises ir visą pasaulį apėmęs didesnės lygybės ir laisvės sąjūdis, tapo postūmiu atsirasti įvairių kultūrų ugdymo sampratai. Po Antrojo pasaulinio karo klasė tapo ta vieta, kurioje susifomavo ta samprata, kokias skriaudas patyrė mažumų grupės. Kilo noras tas neteisybes atitaisyti bei atgijo pasidižiavimas rasiniu ir tautiniu paveldu. Tai skatino ssusirūpinti įvairių kultūrų mokymu.[1]

Manau, kad ši problema, mūsų mokyklose dabar aktuali, nes įvairių kultūrų mokiniams kyla įvairių sunkumų. Kartais jie išskiriami iš kitų, kitaip į juos žiūrima, nevienodai su jais elgiamasi, kartais nesuteikiamos vienodos galimybės. Nors gyvename laikais, kai mūsų visuomenė daug tolerantiškesnė, nei buvo anksčiau, visdėlto pasitaiko diskriminacijos, socialinės atskirties apraiškų.2.2. Įvairių kultūrų kategorijos

2.2.1. Rasė ir tautiškumas

Visuomenėje įsigalėjusi rasinė bei tautinė nelygybė atsispindi mokyklose ir klasėse. Per daugelį metų kaupiami duomenys parodė, kad mokiniai priklausantys mažumoms, gauna blogesnį iišsimokslinimą dėl to, kad mokomi pagal nevienodas mokymo programas, suskirstomi į grupes, nevienodai sąveikauja su mokytojais klasėje. Mažumoms neproporcingai daug skiriama profesinių ir specialiųjų ugdymo programų, bet jos per mažai įtraukiamos į parengiamąsias koledžo programas ir gabiesiems skirtas programas. [1]

Lietuvoje veikia tautinių mažumų ikimokyklinio ugdymo institucijos ir visų pakopų bendrojo lavinimo mokyklos, kurios ugdymo procesą organizuoja pagal bendruosius šios konsepcijos principus. Jose sudaroma galimybė vaikams ir jaunimui įsigyti savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą, dalį dalykų dėstant jų gimtaja kalba. Kartu ši mokykla padeda vaikams ir jaunimui integruotis į Lietuvos kultūrą, Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą. Šiose mokyklose naudojami Lietuvoje parengti vadovėliai bei kultūros bei švietimo ministerijos aprobuoti užsienio vadovėliai. Viena iš dėstomų šioje mokykloje kalbų yra valstybinė lietuvių kalba, kurios mokinys, baigdamas mokyklą turi būti išmokęs tiek, kad galėtų tęsti mokslą (taip pat studijuoti aukštojoje mokykloje) dėstomąja valstybine kalba. [5]

Ir visdėlto, manau, kaip ir kitose srityse, mūsų švietimo sistemoje pasitaiko spragų. Baigę bendrojo lavinimo mokyklas, kitataučiai ne visada yra visiškai įsilieję į Lietuvos valstybės gyvenimą. Kartais jie susiduria su sunkumais norėdami toliau studijuoti (nepakankmai gerai moka lietuvių kalbą), dėl netolerantiško darbdavių požiūrio kartais būna sudėtinga įsidarbinti ir pan. 2.2.2. Kalba

Kalbos skirtumų turi būti paisoma, o vaikams kurie nekalba vyraujančia kalba, rreikia diegti ir formuoti dvikalbystės įgūdžius. Antrosios kalbos mokymasis yra kurybiškas darbas. Besimokantieji antrosios kabos ne pasyviai perima naująją kalbą; jie turi atydžiai klausyti, remtis socialinio ir kitokių kontekstų užuominomis, padedančioms jiems spėti, kaip vartoti kalbą, ją taisyti.[1]

Pastebima, kad gerai mokantys kalbą mokiniai ir prastai ją mokantys, į pamoką įsitraukia nevienodai. Klasėje mokiniai gerai mokantys kalbą daug stebi, klausosi ir gana daug bendrauja, o prastai mokantys – elgiasi priešingai.[1] 2.2.3. Lytis

Ilgą laiką švietime vyravo moterys. Tačiau, netgi moterims ir dominuojant, klasėse susiduriama su šališkumu lyties atžvilgiu. [1]

Mokyklose vyriškosios ir moteriškosios giminės atstovams nevienodai sekasi. Pradėjusios lankyti mokyklą, mergaitės lenkia berniukus pagal daugelį pažintinių, socialinių ir fizinių veiksnių, tačiau maždaug vidurinėje mokykloje jos ima atsilikti pagal standartizuotų testų atlikimo rezultatus.[1]

Mokymo programose bei mokant klasėje taip pat pasitaiko lyties šališkumo elementų. Išanalizavus mokymo programų medžiagą, galima išskirti šešias šališkumo lyties požiūriu formas:

1. Lingvistinis šališkumas. Vyriškosios giminės terminas ir įvardis, vartojami kalbant apie visus žmones. Kai vaikai mato visuotinai vartojamą įvardį, jie neįsivaizduoja visų žmonių, o supranta, jog tai vyras.

2. Stereotipinimas. Daugelyje vadovėlių ir skaitinių berniukai vaizduojami kaip tipiškai vyriški – drąsūs, patiriantieji sėkmę – tuo tarpu mergaitės parodomos kaip bailios, priklausomos.

3. Neregimumas – dar vienas būdas, kurio šališkumas lyties požiūriu reiškiasi mokant. Moterys nnepakankamai minimos arba nepakankamai vaizduojamos tiek tekste, tiek iliustracijose.

4. Neatitikimas. Pateikiamas tik vienas klausimo ar žmonių grupės aiškinimo aspektas.

5. Nerealumas. Kartais tekstuose šiuolaikinis gyvenimas vaizduojmas prasilenkiant su tikrove, parodant, kad tipiška yra ląstelės tipo šeima, o ne šeima su vienu iš tėvų arba mišri šeima.

6. Suskaidymas – paskutinioji šališkumo forma. Dažnai informacija apie moteris neįjungiama į bendrąjį tekstą, o pateikiama atskirai, norint įteigti, kad moterų įnašas tik netiesiogiai susijęs su šiuo pagrindiniu, nereikšmingas. [1]

Mokytojai susidūrę su tokia medžiaga, turi papildyti ją kitomis knygomis ir iliustracijomis, norėdami išlaikyti pusiausvyrą savo mokymo programoje. 2.2.4. Socialinė klasė

Mokymosi mokykloje skirtumus gali lemti socialinis ir ekonominis statusas (SES). Taip yra dėl suskirstymo ir grupavimo ir dėl skirtingos sąveikos su mokytojais. Žemo SES mokiniai neproporcingai skiriami į menkų sugebėjimų grupes ir žemesnio lygio klases. Mokymo kokybė šiose grupėse yra prastesnė negu geresnius sugebėjimus turinčių mokinių grupių. [1]

Skirstant į grupes ar klases, mokytojų nuomonę veikia rasė ir klasė; netgi ir tuomet, kai sugebėjimas ir mokytojo rekomendacija sutampa, sprendžiamą reikšmę, skirstant vaikus, turi rasė ir kalsė. [1]

Skurdas. Vargingųjų bendruomenių mokymas apibūdinimas kaip „skurdo pedagogika“. Toji pedagogika susideda beveik vien iš mechaniško mokymosi atmintinai, pratybų, muštro, mokytojų įsakinėjimų ir mokinių klusnumo. Nemaža vargingųjų vaikų yra benamiai. Jų ypač sunkus

gyvenimas sukelia nepaprastų problemų mokykloje. [1]

Lietuvoje susiduriame su viena labai svarbia problema, susijusia su socialine klase, t.y. – vaikai visiškai nelankantys mokyklos. Jų tėvai teisinasi tuom, kad neturi pakankami lėšų, kurių reikia norint vaiką leisti į mokyklą. Bet tai ne visada būna pagrindinė priežastis. Tokios šeimos – dažniausiai asocialios ir joms visiškai nerūpi, jų vaikų ateitis. O mano manymu, tik išsilavinimas gali padėti tokių šeimų vaikams pakeisti savo gyvenimą ir nekartoti tėvų klaidų. 2.2.5. Išskirtinumas

Paprastai neįgalieji mokiniai gauna menkesnį išsimokslinimą. Dabar ssiekiama pataisyti tokią padėtį, neįgaliuosius mokinius įjungiant į įprastines klases. [1]

Mano manymu, dabar Lietuvoje ši įvairių kultūrų kategorija yra viena aktualiausių iš visų anksčiau minėtų ir ji plačiau bus aptarta atskirame šio darbo skyriuje.2.3. Kaip sukurti įvairių kultūrų klases

Yra daugybė būdų, kaip sukurti klases, kuriose būtų įvirių kultūrų mokinių. Pradedantieji mokytojai skatinami veikti, remiantis savo išmanymu ir nuostatomis; gerinti vadovavimą klasei ir organizavimą; tobūlinti mokymą, sąveiką ir lūkesčius; plėsti mokymo programą bei keisti mokyklos organizaciją, taikant viską apimančią strategiją, siekiančią įįvairių kultūrų tikslų. [1]

Tobulindami savo žinias ir požiūrį į skirtingų kultūrų žmones bei įsisąmonindami savo nusistątymą kitų kultūrų atžvilgiu, mokytojai tobūlėja patys ir kaip prfesionalai. Mokytojo lūkesčiai veikia santykius su mokiniais, skatina mokinį suvokti savo sugebėjimus mokytis. [1]

Siekti daugelio kultūrų ttikslų mokytojams gali padėti daugybė mokymo programų medžiagos bei mokymo būdų. [1]

Mokymo procesai, kuriais galima skatinti įvairių kultūrų mokymą, apima ankstesnėmis mokinio žiniomis grindžiamą mokymą, mokymosi veiklos derinimą su mokymosi stiliais ir rėmimąsi mokinio gebėjimais. [1]

Iš specifinių mokymo modelių ir būdų, padedančių pasiekti įvairių kultūrų tikslų, paminėtini šie: mokymasis bendradarbiaujant ir bendruomenės problemų nagrinėjimas. [1]

Mokytojai turi įvertinti ir pritaikyti savo mokymo programas, mokymą nepmiršdami dviejų tikslų – visus savo mokinius laikyti vertingais ir skatinti. [1]

Manau, pedagogas dirbantis su tokiomis klasėmis turi būti labai gerai pasirengęs savo darbui – išmanyti įvairių kultūrų specifiką, skirtumus, turėti žinių ir patyrimo specialiojo ugdymo klausimais.3. Neįgaliųjų vaikų ugdymas

3.1. Neįgalumo samprata

Neįgalieji – tai žmonės, turintys funkcinių trūkumų, nesugebantys ką nors atlikti dėl ligos, dėl psichinių, fizinių nnukrypimų ir vystimosi trūkumų, netipiškos sveikatos būklės, išvaizdos, nepritampantys prie išorinių sąlygų, negatyvių stereotipų, prietarų, netipiško elgesio. [4]

Istoriškai visuomenės požiūris į žmones turinčius defektų buvo nevienareikšmis. [4]

Antikos laikais neįgalieji būdavo tiesiog naikinami (kūno negalės atveju) arba paliekami vergystei (proto negalės atveju), viduramžiais jiems buvo paskirtas skurdžių ar net raganių vaidmuo.[6]

Viduramžiais Vakarų Europoje į tokius žmones žiūrėta kaip į nubaustus Dievo už nuodėmes arba kaip į turinčius ryšių su piktosiomis dvasiomis. Kartais žmonių su fiziniais trūkumais vengdavo arba jų būijodavo. KKiti neįgaliuosius laikė ligoniais, juos izoliuodavo, uždarydavo, kad jie nedalyvautų visuomenės gyvenime. [4]

XX amžiaus priešauryje, mokslo ekspansijos metu nneįgalieji būdavo uždaromi į įvairias specialiąsias institucijas. [6]

Nauji mokslo pasiekimai gerokai pakeitė požiūrį į ribotų galimybių žmones, o tai ir padėjo sukurti adekvačią paslaugų sistemą. [4]3.2. Neįgaliųjų vaikų ugdymo samprata

Šalyje vykstant švietimo reformai, kasmet vis daugiau specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdosi drauge su bendraamžiais ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių skaičius specialiosiose internatinėse mokyklose nuolat mažėja. Norint užtikrinti šių vaikų ugdymosi kokybę, įgyvendinti praktikoje lygių galimybių švietimo sistemoje principą, būtina bendrojo ugdymo įstaigų pedagogams sudaryti daugiau galimybių įgyti papildomų žinių, įgūdžių, būtinų ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus bendroje grupėje/klasėje, rengiant bendrojo lavinimo mokyklų mokytojus, taip sudaryti studijų programas, kad jie įgytų reikiamų žinių, taip pat patvirtinti Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme (Žin., 1998, Nr. 115-3228) numatytus papildomuosius teisės aktus (nustatyti specialiųjų poreikių asmenų aprūpinimo kompensacine technika ugdymo institucijose ir namuose tvarką, skaitovų, palydovų, gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimo specialiųjų poreikių asmenims tvarką), kuriems įgyvendinti reikia biudžeto lėšų. [7]

Specialiųjų ugdymosi poreikių turintieji vaikai taip pat gali ugdytis specialiosiose mokyklose, specialiosiose internatinėse mokyklose, specialiosiose ikimokyklinėse įstaigose, grupėse, specialiuosiuose ugdymo centruose. 2001–2002 m.m. specialiosiose (internatinėse) mokyklose ugdėsi 6154 moksleiviai, ttai sudarė 11,1 procento visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių moksleivių, daugiau nei 50 procentų šių moksleivių (3776) gyveno internatuose. [7]

Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme nustatyti specialiojo ugdymo principai ir uždaviniai. Specialusis ugdymas įgyvendinamas vadovaujantis bendraisiais Lietuvos švietimo ir šiais atskiraisiais specialiojo ugdymo principais:

1) lygių galimybių – specialiųjų poreikių asmenims sudaromos vienodos ugdymo ir ugdymosi sąlygos kaip ir kitiems vietos bendruomenės nariams;

2) integracijos – specialiųjų poreikių asmenų ugdymasis ir ugdymas kartu su kitais vietos bendruomenės nariais ir lygiateisis dalyvavimas jos gyvenime;

3) decentralizacijos – šeimos, visuomenės bei vietos savivaldos institucijų dalyvavimas ugdant specialiųjų poreikių asmenis;

4) visuotinumo – visų specialiųjų poreikių asmenų ugdymas;

5) tęstinumo – specialiųjų poreikių asmenų ugdymasis ir ugdymas visą gyvenimą;

6) perimamumo ir lankstumo – bendrojo ugdymo ir specialiojo ugdymo įstaigų suderinta veikla, laiduojanti specialiųjų poreikių asmenų ugdymo ir ugdymosi tęstinumą;

7) ugdymo funkcionalumo – specialiųjų poreikių asmenų savarankiškumo ir gebėjimo gyventi vietos bendruomenėje ugdymas. [8]

Pagrindiniai specialiojo ugdymo uždaviniai yra:

1) padėti specialiųjų poreikių asmeniui suvokti bendrąsias žmogaus vertybes ir puoselėti dorą, kaip būtiną demokratinės gyvensenos pagrindą;

2) rengti specialiųjų poreikių asmenis savarankiškam gyvenimui vietos bendruomenėje;

3) teikti kvalifikuotą specialiąją pedagoginę psichologinę pagalbą specialiųjų poreikių asmenims;

4) užtikrinti lygias teises specialiųjų poreikių asmenims įgyti pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą, profesiją;

5) pripažįstant specialiųjų poreikių vaikų ir suaugusiųjų gebėjimus ir galias, sudaryti tęstinio ugdymosi galimybes;

6) sudaryti sąlygas specialiųjų poreikių asmenims integruotai uugdytis bendrojo ugdymo įstaigose. [8]

3.2.1. Protinę negalią turinčio vaiko ugdymas

Mokiniui, kuris nepajėgia mokytis su visais, reikalingas akademinis darbas, kuris atitiktų jo lygį. Jis irgi turi turėti galimybes atlikti tai, kas naudinga, tai, ką jis bei jo aplinka vertina. Ne tik mokytojas turi vertinti mokinį tokį, koks jis yra, bet ir bendraklasiai, idant jis nebūtų pajuokos objektas, bet jam būtų padedama, juo rūpinamasi, su juo kartu planuojama. Programa ir aplinka, kiek galima, jam turi būti pritaikyta. [2]3.2.2. Fizinę negalią turinčio vaiko ugdymas

Daugelis mano, kad fizinių negalių turintys žmonės yra bejėgiai ir negali mokytis. Nuostata tokių atžvilgiu labai paprasta: iš jų pradedama mažiau tikėtis, žinant, kad kai kurių dalykų jie negali padaryti. Dažnai pamirštama, kad dauguma žmonių su fizinėmis negaliomis gali išmokti daryti beveik viską, ką daro negalių neturintys žmonės, nors jiems kai kuriuos veiksmus kartais tenka atlikti kitaip negu įprasta. [3]

Žinoma, vaiko fizine būkle iš tikrųjų turėtų rūpintis medikai, tačiau kai fizinės sveikatos problemos daro akivaizdžią įtaką ugdymui, negali apsieiti be pedagogų. Kadangi fizines negalias turinčių vaikų pirminiai skiriamieji požymiai yra susiję su medicinine būkle, sveikatos problemomis ar fiziniais trūkumais, tai dirbant su šiais vaikais būtina, jos įvairių sričių specialistai bendradarbiautų vieni su kitais. Idant būtų apsaugota vaiko sveikta ir sykiu

lavinami visi jo turimi gebėjimai, medikai ir specialieji pedagogai tiesiog privalo bendradarbiauti. [3]3.3. Neįgaliųjų vaikų integravimas į bendrojo lavinimo klases

Mokymas įprastinėse klasėse yra labai svarbus. Šiuo atveju ne tik sumažėja diskriminacija, bet patiriamas ir kitoks teigiamas ugdymo poveikis. Pavyzdžiui, neįgalieji vaikai, stebėdami normalius vaikus ir sekdami jų pavyzdžiu, gali išmokiti atitinkamo socialinio ir akademinio elgesio. Tai naudinga ir normaliems vaikams, nes jie savo akimis gali pamatyti neįgaliųjų bendraamžių stiprybę ir galią, taip pat ir ribotumą. Dėl to praturtėja mokyklos aplinka iir visuomenė. [1]

Kad mokiniui būtų skirtas spcialusis ugdymas, pirmiausia jį reikia prikirti vienai iš kategorijų. Ivertinimą atlieka švietimo įstaigų specialiojo ugdymo komisijos, pedagoginės psicologinės tarnybos.

Bendrojo lavinimo klasėse integruoti moksleiviai, turintys specifinių negalių, mokomi pritaikius mokomąsias programas bei metodus atsižvelgiant į negalę:

Modifikuota programa – specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavinimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius išsilavinimo standartus.

Adaptuota programa – valstybinio išsilavinimo standartams neprilygstanti bendrojo lavinimo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui.

Specialioji programa – valstybiniams iišsilavinimo standartams neprilygstanti bendroji dalyko programa, skirta tam tikrai specialiųjų poreikių asmenų grupei, ar programa, skirta sutrikusiai funkcijai lavinti.

Individualioji programa – programa, skirta asmens individualiems gebėjimams ugdyti ir specialiesiems ugdymosi poreikiams tenkinti. [8]

Mokykloje integruotas ugdymas gali būti organizuojamas dviem bbūdais:

o visiškos integracijos (kai neįgalieji mokomi bendrojo lavinimo klasėje);

o dalinės integracijos (kai neįgalieji mokomi specialiosiose klasėse bendrojo lavinimo mokykloje). [8]

Visiška integracija yra tinkamesnė vaikams, turintiems fizinių ir judėjimo sutrikimų, silpnaregiams, neprigirdintiems, o dalinė integracija – kurtiesiems, akliesiems, protiškai atsilikusiems. [8]

Specialiųjų poreikių mokiniai (išskyrus lengvai sutrikusios komunikacijos mokinius) į bendrą klasės mokinių skaičių įtraukiami taikant koeficientą 2 (vienas specialiųjų poreikių mokinys atstoja du normalius mokinius). Integruojant specialiųjų poreikių mokinius į bendrojo lavinimo mokyklą, laikomasi tokių proporcijų: ne mažiau kaip 60% normalių vaikų ir ne daugiau kaip 40% su specialiaisiais poreikiais. [8]

Mano manymu, specialiųjų poreikių vaikų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas reikalauja daug pastangų iš pačių vaikų, pedagogų, tėvų – visos mokyklos bendruomenės. Tik dirbant visiems kartu, bendradarbiaujant galima pasiekti gerų reultatų.

4. Išvados

1. Įvairių kultūrų vaikų ugdymas yra aktuali problema šiandienos mokyklose.

2. Įvairių kultūrų sąveikos ugdymas – svarbi tema pedagogams. Jo esmė esmė yra rūpinimasis tradiciškai diskriminuojamų grupių lygybe ir teisingu elgesiu jų atžvilgiu. [1]

3. Yra penkios įvairių kultūrų katregorijos: rasė ir tautiškumas, kalba, lytis, socilinė klasė, išskirtinumas.

4. Ne tik pedagogai bet ir mokymo programos kartais išskiria šių įvairių kultūrų kategorijų mokinius, nevienodai su jais elgiasi, suteikia ne veinodas galimybes.

5. Neįgalieji – tai žmonės, turintys funkcinių trūkumų, nesugebantys ką nors atlikti dėl ligos, ddėl psichinių, fizinių nukrypimų ir vystimosi trūkumų, netipiškos sveikatos būklės, išvaizdos, nepritampantys prie išorinių sąlygų, negatyvių stereotipų, prietarų, netipiško elgesio. [4]

6. Labai svarbu neįgaliuosius vaikus, kiek įmanoma, integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas, nes ugdydamiesi su sveikais savo bendraamžiais, jie įgyja daugiau bendravimo įgūdžių, labiau prisitaiko prie visuomenės gyvenimo, įsilieja į bendraamžių ratą, sumažėja patiriama diskriminacija.

7. Bendrojo lavinimo klasėse integruoti moksleiviai, turintys specifinių negalių, mokomi pritaikius mokomąsias programas bei metodus atsižvelgiant į negalę. [8]

8. Nepaprastai svarbu, kad mokytojai sukurtų klases, kuriose visi mokiniai, nepaisant jų lyties, ra.sės ar tautiškumo nei mokymosi sunkumų, laikomi lygūs. [1]

Naudota literatūra:

1. Richard I. Arends. Mokomės mokyti. Vilnius, 1998.

2. Černius. Mokytojo pagalbininkas. Kaunas, 1992.

3. Daniel P. Hallahan, James m. Kauffman. Ypatingieji mokiniai. Specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius, Alma litera, 2003.

4. Irena Leliūgienė. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. Kaunas Technologija. 2003m.

5. Lietuvos švietimo konsepcija. Vilnius, 1992

6. Jonas Ruškus. Negalės fenomenas. Šiaulių Universiteto leidykla, 2002.

7. http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=168312&Condition2=

8. http://www.kf.vu.lt/albud/infi2117/docs.1.rtf