KONFLIKTŲ MOKYKLOJE PRIEŽASTYS, SPRENDIMO BŪDAI IR PREVENCIJA.

TURINYS

ĮVADAS…………………………3

1. KAS YRA KONFLIKTAS?…………………………4

2. KONFLIKTŲ PRIEŽASTYS…………………………5

3. KONFLIKTŲ SPRENDIMAS MOKYKLOJE…………………..6

4. MOKYKLINIS KONSULTAVIMAS………………………8

4.1. Konfliktiškas mokytojas…………………………8

4.1.1. „Neteisingų“ vertinimų problemos……………………..9

4.2. Konfliktiškas mokinys…………………………9

4.2.1. Nesimokantis vaikas…………………………9

4.2.2. Agresyvus vaikas…………………………10

4.2.3. Silpnavalis vaikas………………………… ..11

4.2.4. Hiperaktyvus vaikas…………………………12

4.2.5. Demonstratyvus vaikas…………………………13

4.3. Psichologinė parama sprendžiant mokyklinius konfliktus…………..13

5. KONFLIKTO PREVENCIJA…………………………14

IŠVADOS…………………………18

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………19 ĮVADAS

Konfliktai yra kasdienio gyvenimo dalis. Kiekvienam žmogui kartais ten¬ka pakliūti i sudėtingas bendravimo situacijas. Kad konfliktai būtų sėkmingai išspręsti, reikia daug žinių ir įgūdžių. Jeigu gebėsime jais tinkamai pasinaudoti, sugaištas laikas ir pastangos atsipirks keleriopai. Žmo¬nės, kurie nagrinėja problemas, iškylančias sudėtingose bendravimo situacijo¬se, ppaklausti, su kuo jiems pirmiausia asocijuojasi žodis „konfliktas“, dažniau¬siai mini barnį, pykti, baimę, išsiskyrimą, įtampą, ašaras, nusivylimą, mušty¬nes ir daugybę kitų dalykų, susijusių su prasta savijauta, nepalankia situacija ir nepageidaujamomis pasekmėmis. Tik labai nedaug žmonių žodį „konfliktas“ sieja su emocinės įtampos sumažėjimu, santykių pagerėjimu, situacijos išsiaiš¬kinimu, problemos išsprendimu. Nemalonūs prisiminimai, skaudi patirtis dažnai trukdo įžvelgti teigiamus konflikto aspektus ir suvokti savo galimybes, rodyti iniciatyvą, stengtis pagerinti situaciją.

Konfliktų gerokai sumažėtų, jei vadovas sukurtų ramią, dalykišką ir drau¬gišką atmosferą; dažnai nagrinėtų nneaiškumus; nebėgtų nuo konfliktų; atkreip¬tų dėmesį į darbuotojų asmeninius ir bendrus poreikius; aktyviai klausytų ir įsiklausytų; žvelgtų į ateitį, o mokytųsi iš praeities; sukurtų keletą ateities variantų; ieškotų ir surastų įmanomų ir greitai įvykdomų priemonių, padedančių valdyti konfliktus; būtų atviras ((nekalbėtų užuominomis, neišsisukinėtų) ir garbingas: kalbėtų tik apie tą, šiandienę, situaciją, poelgį, nenukrypdamas į nemalonius praeities įvykius, prisiminimus; bent retsykiais pakviestų nešališką tarpininką, padedantį susikalbėti ir kūrybiškai spręsti.

Gyvenime mums tenka įvairiai elgtis, kai kyla konfliktų: ir pakovoti, ir patylėti, ir apsimesti, kad nieko bloga nenutiko. Kiekvienas iš mūsų turime mėgstamą elgesio stilių. Įvairūs konflikto sprendimo stiliai turi savo privalumų ir trūkumų. Visi jie yra vertingi ir naudotini tam tikromis aplinkybėmis, tik reikia tinkamai atrinkti, kad konfliktas vyktų valdomai ir humaniškai.

Taigi, svarbu yra mokėti pasinaudoti teigiamais konfliktų aspektais ir stengtis tinkamais būdais spręsti net tokius konfliktus, kurie atrodo grėsmingi ir sunkiai įveikiami. Mokėkime išklausyt kiekvieną savo kolegą, draugą, bendramintį, leiskime pareikšti savo nuomonę būkime humaniški sau ir kitiems, ir kkonfliktinių situacijų bus tikrai mažiau. Išmokyme valdyti konfliktus. 1. KAS YRA KONFLIKTAS?

Konfliktas – tai priešingų, nesuderinamų požiūrių susidūrimas, sukeliantis stiprius nema¬lonius išgyvenimus. Konfliktai vyksta net ir tarp pačių laimingiausių, geriausiai sutariančių žmonių. Taigi tai natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Labai svarbu suprasti konfliktų neišvengiamumą, nes prie¬šingu atveju, kilus konfliktui, dėl to tuščiai ir be reikalo graušimės. Svajoti apie gyvenimą be konflik¬tų – tai tas pats, kas svajoti apie amžinai gerą orą – be lietaus, vėjo ir pūgų.

Kasdieniniame gyvenime dažnai susiduriame ssu įsitikinimu, kad konfliktas – tai būtinai kažkas blogo. Tačiau iš tiesų konfliktai gali būti ir nenau¬dingi, ir naudingi. Čia tiktų palyginimas su bakterijomis, kurios gali būti ir žalingos, sukelian¬čios ligas, ir naudingos, padedančios virškinti arba naikinančios pramonės atliekas.

Niekas tiksliai negalėtų suskaičiuoti kiek tiksliai, kelių ar keliasdešimt konfliktų liudytojas/-a buvote ir keliuose konfliktuose dalyvavote pats. Pasaulyje konfliktų daugiau nei smilčių ir vargu ar jūs galėsite tiksliai nustatyti bent vienos dienos konfliktų, kurių liudytojai ar dalyviai buvote skaičių. Konfliktinė situacija yra savotiškas inteligentiškumo testas. Ir iš to, kaip žmogus elgiasi, galima spręsti apie jo vidinę kultūrą. Pavyzdžiui, anglai savo sugebėjimo valdyti emocijas dėka visada garbingai išsisuka iš konfliktinės situacijos. O ar mes galime sutramdyti apėmusį pyktį, tegu ir turintį pagrindo? Dauguma žmonių neigiamai vertina konfliktus. Kodėl taip yra ? Pirmiausia konfliktai audrina stiprias emocijas ir kelia nemalonių potyrių .Galvodami apie konfliktus, prisimename pyktį, neviltį, nerimą, neapykantą ir kitus nemalonius jausmus. Be to, mus veikia ir visuomenėje nusistovėjęs požiūris į konfliktus. Mes turime susikūrę vertybių, principų ir įsitikinimų sistemą. Konfliktai ir konfliktinis elgesys joje dažnai vertinamas neigiamai.

Bet neturėtume pamiršti ir kitos medalio pusės: nepaisant neigiamo krūvio, konfliktai yra pasikeitimų stimulas ir pažangos variklis. Tarpasmeninius ir vidinius asmens konfliktus galime pavadinti ttarpusavio ir asmenybės santykių raidos ir tobulėjimo varikliu. Per susidūrimus žmonėms atsiranda galimybė geriau pažinti save ir kitus.

Taigi ar konfliktas yra gėris ar blogis, priklauso nuo to, kaip žmonės elgiasi konfliktinėje situacijoje, kaip sprendžia iškilusias problemas. Plačiąja prasme konfliktas – tai prieštaravimų paūmėjimo kraštutinis atvejis. Paprastai jo pasekmė – stiprios neigiamos emocijos.

Konfliktu laikytina bendravimo sferos sandūra, kilusi dėl žmonių prieštaringų tikslų, elgesio, nuostatų pakeliui į savo tikslus. Konflikto kilimą lemia objektyvūs ir subjektyvūs faktai. Jis priklauso nuo išorės (aplinkos) konteksto, kuriame tarpsta ir vystosi. Konteksto dalis – socialinė psichologinė terpė (aplinka), o ne vien artimiausioji asmenybės aplinka. Beveik visi autoriai pažymi situacijos konfliktiškumo subjektyvų suvokimą. Tai būtina sąlyga konfliktui kilti. Konfliktinį situacijos suvokimą sudaro bent vieno asmens grėsmės pojūtis, tos situacijos svarbos pripažinimas, konflikto dalyvių indi¬vidualių tikslų nesuderinamumas. Situacijos konfliktiškumo suvokimą lemia subjektyvi prieštaravimo svarba, prasmė tam individui. Asmeninę prasmę są¬lygoja visa to žmogaus individuali gyvenimo patirtis, o tiksliau – jo vertybių orientacijos bei motyvacija.

Suvokimo, jog situacija yra konfliktinė, momentas susijęs su indi¬vidualaus tolerancijos slenksčio peržengimu: žmogus „neapsikenčia“, „pra¬trūksta“; nors iki tam tikros ribos, tam tikro lygio (iki tolerancijos slenksčio) nesutarimai, skirtingi tikslai, įvairios vertybės, samprata, požiūriai, elgesio ti¬pai nebūtinai sukelia konfliktus, tačiau visa tai sudaro prielaidas, nnuteikia konfliktui.

Peržengus tolerancijos slenkstį, ima dominuoti, nustelbia visa kita, tik tai, kas supriešina, skiria žmones. Priešininkų aktyvumas nukreipiamas vieno į kitą: kiekvienas kitame mato grėsmę, pavojų .savo vertybėms, kliūtį, siekiant svarbiausių tikslų. Negatyvus požiūris į pavienius poelgius perkeliamas visai asmenybei, grupei, grupuotei, įstaigai. Gyvenimas be konfliktų neįmanomas. Jų vengti, kovoti su jais nereikia. Konflikto misija – atkurti, normalizuoti, o idealiu atveju – pagerinti situaciją ar pašlijusius santykius. Konfliktą būtina valdyti, spręsti konfliktines situacijas. Konfliktą reikia vertinti, kaip atsiradusią galimybę ar kilusią problemą. Todėl išskiriami naudingi, teigiami ir kenksmingi, neigiami konfliktai. 2. KONFLIKTŲ PRIEŽASTYS

Dauguma konfliktų kyla dėl šešių pagrindinių priežasčių:

• gyvybinių poreikių;

• skirtingų vertybių;

• skirtingo suvokimo;

• skirtingų interesų;

• psichologinių poreikių;

• ribotų išteklių.

Gyvybiniai poreikiai – tai dalykai, kurių reikia tam, kad išgyventume. Tai maistas, vanduo, oras, pastogė ir t.t.

Skirtingos vertybės būdingos skirtingų įsitikinimų, pasaulėžiūrų, religijų žmonėms. Dėl šių priežasčių kylantys konfliktai labai sunkiai sprendžiami, nes vertybės praktiškai nekinta arba kinta labai lėtai.

Skirtingas suvokimas – tai skirtingos nuomonės apie tą patį dalyką. Kas vienam gražu, kitam gali būti bjauru. Kas vienam per garsu, kitam atrodo per tylu.

Skirtingi interesai. Žmonėms rūpi skirtingi dalykai. Galime susipykti su draugu dėl to, ką veiksime vakare ir pan.

Riboti ištekliai reiškia ribotą ko nors kiekį. Nepakankamas tėvų atlyginimas gali kelti nepasitenkinimą dėl

menku kišenpinigių ir pan.

Psichologiniai poreikiai yra tai, ko mums reikia, kad jaustumės esą gabūs, svarbūs, sveiki, kitų pažystami. Visi mes norime būti mylimi ir gerbiami.

Matome, kad konfliktų yra tiek daug ir tokių įvairių, o priežastys – vos kelios. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikima, bet taip yra. Analizuodami ir suvokdami konflikto priežastis mes lengviau randame būdų, kaip jį įveikti. Jei konfliktas kyla dėl skirtingo suvokimo, galima bandyti išsiaiškinti, kas ką turi omenyje, ir šitaip išvengti nesusipratimo. Kaip konflikto priežastis – sskirtingi interesai, galima mėginti atskleisti savuosius ir paieškoti abu tenkinančio sprendimo. Kai konfliktas kyla dėl skirtingu vertybių, stenkimės gerbti ir suprasti kito žmogaus pažiūras. 3. KONFLIKTŲ SPRENDIMAS MOKYKLOJE

Mokyklos bendruomenėje, paprastai, yra išskiriami 4 subjektai: moksleiviai, mokytojai, tėvai ir administracija. E. Dereškevičiūtė (Žmogaus studijų centras) skyrė 5 žmonių grupes, tarp kurių dažniausiai kyla konfliktai mokyklose:

♦ mokiniai – mokiniai (konkurencija, lyderiavimas klasėje ir mokykloje, „pataikavimas“ mokytojams, nesąžiningumas tarpasme¬niniuose santykiuose);

♦ mokiniai – mokytojai (nuomonių nesutapimas dėl vertinimo, vertinimo kriterijų, per dideli, neaiškūs, besikeičiantys mokytojų reikalavimai, nnesutarimai dėl skirtingų vertybių, drausmės palaikymo, mokinių savarankiškumo, mokytojų kontrolės);

♦ mokytojai -mokytojai (nevienodai paskirstytas darbo krūvis, apkalbos, nevienodas darbo funkcijų supratimas, atsakomybės prisiėmimas arba neprisiėmimas);

♦ administracija – ūkinis personalas (iš administracijos pusės – per dideli reikalavimai; iš ūkinio personalo pusės – nekokybiškai, nne laiku atliekami darbai, nuolatinės kontrolės būtinumas, medžiagų švaistymas);

♦ mokytojai – tėvai (tėvai: neteisingai vertinami vaikai, informa¬cijos apie mokinius trūkumas; mokytojai: per maža tėvų atsakomybė, per dideli reikalavimai mokytojams, iš abiejų pusių – bendradarbiavimo trūkumas).

Dažniausiai konfliktai mokyklose kyla tarp pačių mokinių. Jų tarpusavio nesutarimai atsiranda dėl konkurencijos, lyderiavimo, nesąžiningumo tarpasmeniniuose santykiuose, neobjektyvaus mokytojų vertinimo ir kt. priežasčių.

Konfliktai tarp mokinių ir mokytojų, mokytojų požiūriu, kyla dėl to, jog „mokiniai nesilaiko drausmės reikalavimų,, yra asocialūs, apsileidę, tingi mokytis, nesą¬žiningi, vaikų galimybes tėvai vertina priešingai nei mokytojai, vaikai nori išsiskirti iš bendraamžių, mokytojai nepajėgūs valdyti gausių klasių“. Mokinių požiūriu, konfliktai su mokytojais kyla dėl to, jog mokytojai nepakankamai vertina mokinių individualumą, netaktiškai elgiasi, užduoda labai daug namų darbų ir neobjektyviai vertina žinias.

Konfliktai mokytojų kolektyve, taip pat ir tarp administracijos bei ūkinio personalo dažniausiai kyla tuomet, kai mokytojai netaktiškai elgiasi vienas kito atžvilgiu, nepatogiai sudarytas pamokų tvarkaraštis, įgyvendinamos naujovės, nepatinka administracijos darbo stilius, netolygiai paskirstytas pedagoginis krūvis ir kt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog mokytojų kolektyve konfliktai dažnai kyla dėl to, jog atėję jauni specialistai stengiasi pakeisti nusistovėjusias bendravimo bei bendradarbiavimo taisykles.

Taip pat, mokyklose kylantys konfliktai, dažniausiai vienaip ar. kitaip yra susiję su jos valdymo stiliumi, nes valdymas – tai vveikla, kurios tikslas yra spręsti konfliktus, kad organizacijos nariai galėtų efektyviai veikti ir siekti numatytų tikslų. Pagal tai, kaip mokyklose sprendžiamos konfliktinės situacijos, galima išskirti du stereotipinius vadovavimo stilius: autokratinį ir demokratinį. Pirmuoju atveju sprendimus priima tik mokyklos vadovas, o likusieji mokyklos bendruomenės nariai atlieka tik vykdytojų vaidmenis. Tuo tarpu demokratinis vadovavimo stilius užtikrina mokyklos bendruomenės narių aktyvų dalyvavimą priimant sprendimus ir įgalina efektyviai vystyti veiklą, siekiant užsibrėžti tikslų.

Kiekvienoje organizacijoje, taip pat ir mokykloje egzistuoja formalūs ir neformalūs jos narių tarpusavio santykiai. Bendro darbo metu, kolektyve stichiš¬kai išryškėja tam tikri autoritetai, kurie turi labai didelę reikšmę mokyklos darbo efektyvumui. Formalių ir neformalių tarpusavio santykių sutapimo atveju susiformuoja efektyviai veiklos plėtotei palanki atmosfera ir, atvirkščiai, šiems santykiams nesutapus ar atviro konflikto atveju produktyvi mokyklos bendruo¬menės veikla gali visiškai blokuotis. Mokyklos direktoriaus užduotis – nuolat sekti ir stengtis numatyti tokius atvejus bei organizuoti veiklą taip, kad kiek įmanoma suartintų šias dvi – formalią ir neformalią – tarpusavio santykių sferas, taip užtikrinant sėkmingą mokyklinės bendruomene.

Paskutinioji šioje da.rbo grupėje aptarta opozicija yra mokytojai – tėvai. Konfliktai tarp mokytojų ir tėvų dažniausiai kyla dėl vaikų. Sprendžiant šiuos konfliktus, paprastai neapsieinama be administracijos tarpininkavimo. Tėvai mano, jog mokytojai neobjektyviai vertina (priekabiauja, mažina pažymius) jų vvaiko galimybes, kartais mokytojas apkaltinamas net nekompetentingumu. Tuo tarpu mokytojai kaltina tėvus tuo, jog jie šalinasi atsakomybės už savo vaikų auklėjimą.

Taigi galime konstatuoti, jog konfliktai mokyklose, kaip ir kitose visuome¬ninio gyvenimo srityse, yra neišvengiami. Todėl labai svarbus vaidmuo tenka konfliktų sprendimo ir bendradarbiavimo kultūros ugdymui. 4. MOKYKLINIS KONSULTAVIMAS

Mokyklinis konsultavimas sprendžia konfliktų, kilusių tarp mokytojo ir mokinio, problemas. Šie konfliktai paprastai nagrinėjami tarsi viena kryptimi – analizuojamas mokinių elgesys, kuris skiriasi nuo mokytojo pageidaujamo ir ieškoma būdų kaip paveikti mokinį mokytojo norima linkme. Mokyklinio konsultavimo uždavinys apibūdinamas kiek plačiau – pasiekti dviejų lygiaverčių partnerių – mokytojo ir mokinio – bendradarbiavimą. Vis dėlto dera pastebėti, jog abi konfliktų sprendimo kryptis – tai veikiau teoriniai konstruktai nei realybė. Ir absoliuti įtaka mokiniui, ir visiškas mokytojo bei mokinio autoritetas vargiai gali būti sulyginami. 4.1. Konfliktiškas mokytojas

Mokytojų asmenybės bei profesinės savybės, palyginti su kitų profesijų atstovais, neblogai ištirtos. Dažniausiai jos tyrinėtos siekiant tobulinti profesinę atranką ir parengimą. Siauresniu aspektu, siekiant išaiškinti mokytojų konfliktų su mokiniais ištakas, jos tirtos mažiau. Įprasta manyti, kad tinkantis savo darbui mokytojas myli vaikus ir realizuoja save perteikdamas jiems žinias, įgūdžius, vertybes. „Galima padaryti išvadą, – teigia S. Kregždė, – kad profesinis pedagoginis kryptingumas yra visuotinai pripažįstama mokytojo esminė savybė, llaiduojanti pedagoginės veiklos sėkmę.“ Jis pažymi, kad pusė mokytojų norėtų pakeisti profesiją, o keturi penktadaliai iš jų šį norą sieja su mokinių disciplinos palaikymo sunkumais. Analogiškų duomenų būtų galima pateikti gana daug. Jų esmė – nemaža dalis mokytojų nuolat konfliktuoja su mokiniais, sukeldami psichologinių sunkumų sau ir vaikams.

Aptariami sunkumai vadinami gana skirtingai. Labiausiai paplitę terminai – „mokyklinė fobija“,

„mokyklinė neurozė”, “didaktinė neurozė”. Pažymėtina, kad ir neurozė, ir fobija rašiusių apie mokykloje patiriamus sunkumus traktuoja ne medicinine prasme, o pabrėžiant, jog vaiką traumavęs veiksnys buvo švietimo sistema. Nors švietimo sistemoje esama ir pozityvių poslinkių, mokinio ir mokytojo veikla dar dažnai nepakankamai susietos: mokytojas vadovaujasi vienomis nuostatomis, elgiasi pagal vieną „algoritmą”, mokinys – pagal kita. Situacijose, kai mokytojas suvokia mokinį ne kaip partnerį, o kaip poveikio objektą, slypi konfliktų užuomazgos ir būsimi vaiko psichologiniai sunkumai.

4.1.1. „Neteisingų “ vertinimų problemos

Nuo pirmųjų dienų mokykloje vaikui kuriamas autoritetingo ir teisingo mokytojo vaizdinys. Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai jį paprastai išsaugo.

„Neteisingų” vertinimų ir bausmių problema dažnesnė vyresnėse klasėse. Galime įžvelgti tam tikrą analogiją su tėvų suvokimo kitimu. Daugelis iki mokyklinio bei jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų besąlygiškai priimta tėvų požiūrį ir pripažįsta jų autoritetą. Paauglystėje visa tai pradedame vertinti kritiškai. Tie patys

pasikeitimai būdingi mokinių ir mokytojų santykiams. Ši bendresnė tendencija gali turėti savas variacijas. Kai kurios iš jų sukelia psichologinius sunkumus. 4.2. Konfliktiškas mokinys

Mokinių ir mokytojų konfliktus sukelia įvairios priežastys, ir norint juos įveikti, reikia jas pažinti ir klasifikuoti. Galimi įvairūs tokio klasifikavimo principai. Vienas iš paprastesnių – nuolatinio konflikto su mokykla ir konflikto su atskiru mokytoju išskyrimas. Tačiau net ir toks itin apibendrintas skirstymas gali žymėti skirtingus to paties konflikto etapus. 4.2.1. Nesimokantis vaikas

Vienas dažnesnių vaikų sunkumų – nesimokymas, atsilikimas nnuo mokyklinės programos. Tai nuolatinis mokyklinių konfliktų „palydovas”. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad požiūris į nesimokymą yra nevienodas. Pedagoginė teorija jį aiškina netobulais mokymo metodais, mokytojai – nepakankama vaiko valia ar gebėjimų stoka. Prieštaringas ir mokinių požiūris į mokymąsi.. Jį sąlygoja mikrogrupės, kurioms priklauso mokinys bei jo amžius, todėl nesimokymo problemas reikia nagrinėti atsižvelgiant į vaikų amžių bei jų aplinkai būdingas vertybes.

Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai paprastai domisi mokslu, siekia geru rezultatų šioje jiems naujoje, suaugusių vertinamoje veikloje.

Paauglystėje interesų sfera iišsiplečia ir mokymosi poreikis gali susilpnėti. Ankstyvojoje jaunystėje, pradėjus planuoti veiklą po mokyklos baigimo, jis vėl padidėja, nors dalis mokinių savo ateities su mokymosi rezultatais nesaisto, todėl ir nesistengia mokytis.

Apibendrinant galima sakyti, kad dažniausiai mokymosi problemos kyla dėl pažintinės vveiklos sunkumų ar mokymosi motyvų stokos.

Reta kuris iš vaikų nuo pirmųjų mokslo mokykloje dienų visiškai neturi mokymosi motyvacijos arba ji staiga dingsta. Paprastai tai ilgiau trunkantis procesas, kurio pradžią nelengva pastebėti, nes vaiko mokymosi rezultatai vargu ar būna vienodi. Jų kitimo kartais nesuvokia ir pats vaikas. Nuovargis ir atsitiktinė nesėkmė irgi gali veikti mokymąsi. Besikeičiančią mokymosi motyvaciją ne visada pastebi tėvai ir mokytojai. Šiuo atžvilgiu akivaizdus mokyklinis konfliktas savaip naudingas, nes išryškina problemą, pradedama ieškoti jos sprendimo, o kartais ir psichologinės paramos.

Nuolat, bet nežymiai blogėjantys mokymosi rezultatai dažnai nesulaukia reikiamo dėmesio. Be to, nesimokydamas vaikas „tolsta“ nuo mokyklos. Net jei jis ir nekonfliktuos su mokytojais ir bendraklasiais, bet jaus vis didesnius psichologinius sunkumus, menkiau vertins save, nepatirs jam ssvarbios veiklos – mokymosi – sėkmės jausmo. 4.2.2. Agresyvus vaikas

Kadangi vaiko agresyvumas – tai emocijų išraiška, analizuojant vaiko elgesį, būtina nagrinėti ir emocijas. Agresyvumą paprastai skatina kelios emocijos (pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta ir t. t.). Jos, kaip ir bet kurios kitos, reikalingos vaikui, padėti tikslingiau reaguoti geriau prisitaikyti. Šias emocijas sukelia fizinės ir psichinės kliūtys. Į nežymias kliūtis reaguojama emociškai silpniau. Kai kliudoma pasiekti itin geidžiamo tikslo, nepatenkinami stiprūs ir esminiai poreikiai, neišvengiamas pyktis bei panašios emocijos. Tai rodo, jog agresyvumas tturi dar vieną „matmenį“ – kliūties suvokimą.

Agresyvumas – būtina žmogaus savybė, padedanti įveikti kliūtis, išreikšti emocijas. Jo slopinimas riboja žmogaus galimybes, neigiamai veikia psichosomatinę būklę. Šeimos, pedagogų, bendraamžių laikomas agresyviu vaikas dažnai tik jam priimtinu būdu adekvačiai reaguoja į priešišką, jo siekimus varžančią aplinką. Paprastai toks vaikas ir gana uždaras. Šitokį jo elgesį aplinkiniai linkę vertinti kaip priešiškumą, o ne savigyną. Taigi vaiko agresyvumą reikia sieti su dar vienu jo „matmeniu“ – priešiškumu, kuris yra sudėtinga afektyvinė kognityvinė orientacija.

Agresyvumo ir priešiškumo išskyrimas padeda tiksliau apibūdinti vaiko sunkumus.

Paprastai mokytojai ir tėvai reaguoja į agresyvius vaiko veiksmus. Dėl jų dažniausiai ir kreipiamasi į psichologinę konsultaciją, o agresyvumą sąlygojantis priešiškumas nelaikomas tokių reikšmingu ir viliamasi, kad pats jį įveiks. Vaiko sunkumų, taigi ir jo priešiškumo aplinkiniams bei agresyvaus elgesio, ištakos glūdi tam tikrose situacijose, iš kurių dažnesnės yra:

a) agresyvus tėvų ar vaikų artimų suaugusiųjų elgesys;

b) vaiko žeminimas, skriaudimas;

c) nuolatinė arba stipri frustracija.

Vaiko agresyvumą pirmiausia formuoja šeimos santykiai, tėvų bendravimo su vaiku stilius ir tik po to mokyklinė situacija. Tačiau kaip tik mokykloje agresyvus elgesys sukelia žymesnes problemas. 4.2.3. Silpnavalis vaikas

Mokymasis reikalauja pastangų. Jų stoka – viena iš dažnesnių mokyklinių konfliktų priežastis. Paaugliams tenka rinktis įvairias vertybes ir grupes. Sekimas visomis jomis iškart, ppasidavimas įtakai – kita svarbi mokyklinių konfliktų priežastis. Silpnavalis vaikas, kaip ir kiti, nori pripažinimo ir sėkmės, tačiau tam reikia pastangų. Panaši savijauta pramogaujant, ieškant aštrių pojūčių. Jos pakaitalu gali tapti alkoholis ar narkotikai.

Tokie vaikai tinkamai elgiasi ir mokosi tik tada, kai yra pakankamai nuosekliai kontroliuojami. Jie nuolat bando įvairiais būdais pažeisti ir susilpninti išorinę kontrolę. Jei tėvų, pedagogų, socialinės aplinkos kontrolė susilpnėja, silpnavalis vaikas pradeda nesilaikyti mokykloje ar šeimoje nustatytos tvarkos, nerūpestingai atlieka užduotis, daug laiko skiria nereikalaujančioms pastangų pramogoms. Tam tikras šio vaiko privalumas – atkūrus išorinę kontrolę, jis, stipriau nesipriešindamas, grįžta į anksčiau nustatytų reikalavimų sistemą.

Padėti silpnavaliams vaikams galima pakeitus jų kontrolės pobūdį. Ypač svarbu ugdyti pageidaujamo elgesio įgūdžius. Tvirti ir aiškūs reikalavimai, nepakantumas smulkiems nukrypimams nuo siekiamo elgesio padeda tokiems vaikams.

Kita paramos silpnavaliams vaikams kryptis – ugdyti savikontrolę. Autotreningo, savitaigos pratybos neretai palankiai veikia jų darbingumą, padeda stiprinti veiklos motyvaciją. 4.2.4. Hiperaktyvus vaikas

Aktyvumo norma – sąlygiška sąvoka. Jei ją nagrinėjant apsiribojama tik vaiko savybėmis ir elgesiu, padidintu aktyvumu reikėtų laikyti tokį, kuris kliudo pats sau, trukdo reikalaujančiai kruopštumo veiklai, neleidžia jos baigti, o pakili, judri emocinė būsena kliudo teisingai įvertinti situaciją, numatyti galimą nesėkmę, pavojaus tikimybę. Vaiko aktyvumą galima aptarti kkaip atitikimą ar neatitikimą vidutiniam jo aplinkos aktyvumui. Nežymus jo viršijimas aplinkinių skatinimas, ryškesnis – netoleruojamas. Todėl panašaus aktyvumo vaikai skirtingoje mokyklinėje aplinkoje dažnai vertinami ne tik skirtingai, bet ir priešingai.

Hiperaktyvus vaikas ikimokykliniame amžiuje paprastai būna tik motoriškai aktyvesnis už bendraamžius. Jaunesniame mokykliniame amžiuje jo sunkumai dar nėra ryškūs, nors jau kyla konfliktai su mokytojais. Tokio vaiko psichologiniai sunkumai sustiprėja paauglystėje. Šiame raidos etape jo pažintinės veiklos galimybės mokykloje tarsi „išsemiamos“. Naujovių ir veiklos poreikis dažnai tenkinamas ne mokykloje ir ne šeimoje. Aktyvus vaikas tampa bendraamžių lyderiu. Jeigu jo vertybinės orientacijos nėra tvirtai susiformavusios, toks lyderis gali susidomėti ir asocialia veikla bei įtraukti į ją kitus grupės narius.

Hiperaktyvus vaikas „pamiršta“ nesėkmes, todėl linkęs rizikuoti. Paauglystėje rizikos galimybės didėja.

Menkai efektyvu bausti hiperaktyvius vaikus. Tėvai, o kartais ir mokytojai būna išbandę įvairiausias bausmes ir gali patvirtintikad net labai griežtai nubaudus, poveikis trumpalaikis. Neefektyvu ir slopinti vaikų aktyvumą. Psichologinė parama tokiems vaikams yra ne slopinti, o nukreipti jų aktyvumą vaikui įdomia bei mokyklai ir tėvams priimtina linkme. 4.2.5. Demonstratyvus vaikas

Vaikai siekia dėmesio ir pripažinimo, tačiau, kaip ir suaugusieji, jie ne visada pasirenka tinkamus būdus šiam siekimui įgyvendinti, bando nustebinti aplinkinius neįprasta apranga, šokiruojančiais poelgiais, kaprizais. Kadangi toks elgesys mokykloje

smerkiamas, kyla konfliktų su mokytojais. Demonstratyvaus vaiko sunkumai ir mokykliniai konfliktai atspindi nebrandų jo poreikių tenkinimą. Toks vaikas savo vidines ir santykių su aplinkiniais problemas bando įveikti atrodydamas, o ne tapdamas patraukliu sau ir kitiems, todėl dažnai pasirenka išoriškai efektyvesnę ir „suvaidinamą“ demonstracijos kryptį.

Dėl demonstratyvaus vaiko mokyklinių sunkumų į psichologinę konsultaciją kreipiamasi tada, kai jo konfliktai su mokytojais sustiprėja. Kartu sustiprėja ir priešinimasis psichologinei paramai. Vis dėlto konfliktuojantį su demonstratyviu vaiku mokytoją galima sudominti situacijos valdymo ir poveikio vvaikui būdais. Kadangi jie nesudėtingi, nemaža tikimybė, kad mokytojas juos išbandys. Toks mokytojo atsakas, žinoma, neišsprendžia demonstratyvaus vaiko psichologinių sunkumų, tačiau gali padėti išvengti konflikto ar net tapti pirmu žingsniu bendravimo su juo link. 4.3. Psichologinė parama sprendžiant mokyklinius konfliktus

Konfliktai sprendžiami keliais būdais. Vienas konflikto dalyvis gali pašalinti kitą iš bendros veiklos. Jis taip pat gali griežčiau apibrėžti savo ir kito konflikto dalyvio statusą, sukurti sąlygas, kurios padės įgyti pripažįstamą pranašumą ir visiškai kontroliuoti kitą. Kadangi gali pritrūkti jėgos ir įįtakos, kartais abi konflikto pusės ieško „sąjungininkų” ir įtraukia vis daugiau žmonių. Nepavykus pašalinti ar kontroliuoti konflikto dalyvio, siekiama kompromiso, atsisakoma dalies savo reikalavimų. Tai gali tapti naujų konfliktų priežastimi.

Konfliktas sėkmingiausiai įveikiamas tada, kai jo dalyviai suvienija savo pastangas iir ieško bendrų sprendimų. Toks susivienijimas leidžia išvengti atviros konfrontacijos ir sudaro sąlygas konflikto dalyviams nuolat komunikuoti. Jį galima būtų realizuoti ir per psichologinę konsultaciją, kuri slopintų konfliktą ir padėtų jo dalyviams atskleisti savo poreikius. Kad tai būtų pasiekta, konfliktuojančių bendravimą turi kontroliuoti psichologas, o jie patys – laikytis pasiūlytų taisyklių. 5. KONFLIKTO PREVENCIJA

Kai susiklosto situacija su nesuderinamais tikslais, imamasi konflikto prevencijos, tai yra priemonių nepageidaujamam elgesiui nutraukti. Viena iš priemonių – vadovas iš anksto praneša darbuotojams apie galimas organizacines priemones, pažeidus darbo drausmę, pašlijus tarpusavio santykiams ir pan. Kita konflikto išvengimo priemonė – nuolat siekti situacijų, kuriose konflikto tikimybė minimali. Tarkime, tarp dviejų asmenų ar darbo grupių konfliktas neturėtų iškilti, kai:

• kiekviena jų (asmenybė arba grupė) jaučiasi pakankamai „saugi“, kad ggalėtų bendrauti su kita;

• bent du asmenys ar grupės užsiima ta pačia veikla, tačiau nė viena nesisavina jos, o abi yra pasirengusios ieškoti bendrų problemos sprendimo būdų;

• abi jėgos išvysto savo strategijas, detaliai vertindamos kiekvieną žingsnį, ir dirba iš esmės panašiais metodais;

• dalis žmonių priklauso abiem grupėms. Todėl kiekviena jų žino apie kitos egzistavimą bei išvysto konstruktyvius darbinius santykius;

• asmenys ar grupės tarpusavyje išsiaiškina bendras ir skirtingas veiklos sferas ir viena kitos atsiklausia, jei yra priverstos įsikišti į kitos grupės veiklos sferą.

Kai žmonės vveikia vieni šalia kitų, bet nesikiša į jiems nepriklausančias sritis, kai grupės, organizacijos yra susitvarkiusios savo vidinę struktūrą ir turi aiškius tikslus, konfliktams tarp jų nėra priežasčių. Išorės pavojai mobilizuoja, organizuoja, vienija grupės narius, visą organizaciją.

Kilus konfliktui, vadovui būtina imtis ryžtingų veiksmų jį valdyti, išspręsti. Vienas iš galimų žingsnių būtų psichokorekcija. Išskiriami šie psichokorekcijos būdai:

• jausmų išreiškimas;

• emocinis atpildas;

• agresijos nuvainikavimas;

• autoritetingas trečiasis.

Vienas pirmųjų konflikto suvaldymo žingsnių butų jausmų išreiški¬mas, dažnai – jausmų išliejimas („garo nuleidimas“). Aristotelis „Retorikoje“ rašė: „Konflikto dalyvis aktyvus, o vadovas pasyvus, klausantysis. Tačiau nežinia kodėl pasąmonėje žmogus sąvoką „atidžiai klausyti“ sutapatina su sąvoka „pritarti“, „sutikti“ su kalbančiuoju. Klausančiam kyla baimė, jog pats kalbantysis, o tuo labiau aplinkiniai klausymą palaikys pritarimu, palaikymu. Todėl vadovas neiškenčia, nesiklauso, apeliuoja į kalbančiojo sąžinę, logiką, nuolat jį pertraukinėja. Klausymas, raginimas kalbėti visai nereiškia pritarimo, pasakojimo priėmimo tiesa. Dažnai kalbantysis jaučia, supranta esąs prasi¬žengęs. Jis ieško pasiteisinimo, „lengvinančių“ aplinkybių, nesitiki būti iš¬klausytas. Neklausymas – signalas jam griebtis puolimo, temos pakeitimo:.“aš ir žinojau, kad Jūs.“ Klausymas atima galimybę priekaištauti, manipuliuoti, griebtis gynybos. Viską pasakęs, išliejęs emocijas, žmogus lengviau, noriau pradės kalbėti, priims vadovo nuomonę ir sprendimą.

Emocinio atpildo principas. Besikreipiantis į vadovą asmuo su nusiskundimais savo „nedraugu“ turi būti vertinamas kaip kenčiantis, nors vadovas aiškiai žžinotų, jog nukentėjęs yra būtent jo „nedraugas“, o ne jis. Vidinis situacijos suvokimas būtent besiskundžiantį jį daro nukentėjusiu. Kuo labiau jis neteisus, tuo aktyviau teisinasi pirmiausia prieš savo sąžinę, savo artimuosius, kolegas. Net sau jis bando parodyti save nukentėjusiu, kankiniu. Būtent su žmogaus kentėjimu būtina skaitytis. Parodęs, jog skaitotės su jo kančiomis, jus emociškai kompensuojate vidinę jo būseną. Vadovo vykusiai įterptas į pokalbį pagyrimas, teigiama pastaba pagaus ir sušildys besi¬skundžiantį. Emocinis atpildas, pripažinimas sukelia neapibrėžtą, dviprasmę psichologinę būseną, o kartais ir rezignaciją. Pvz., dviejų ginče kaltas pro¬tingesnis: „Visi Jus laiko tokiu protingu, įžvalgiu. Kaipgi taip neprotingai pasielgėte?!“ Pašnekovas atsiduria dviprasmiškoje situacijoje (protingi liau¬jasi.). Būtent geras žodis – raktas į prasižengusiojo sąžinę. Būtina žinoti, kokios jo tikrai geros savybės. Pataikauti nereikia, nes pataikavimas kiaurai matyti. Pataikūnų niekas nemėgsta. Reikia pasakyti apie realų gerą bruožą, .asmenybės savybę. Kartais to visiškai pakanka, siekiant sukelti atgailos „griūtį“, nuoširdų norą pataisyti situaciją.

Agresijos nuvainikavimas. Vadovas specialiai suteikia besivaidijan¬tiems galimybę išreikšti savo nepasitenkinimą vienam kitu. Žmonės tai padaro užmaskuota forma: susiduria sporto varžybose, dispute, darbo konkursuose ar žaidimuose. Kartais reikia leisti pakankamai pasiginčyti, pasipykti, vadovui daly¬vaujant, bet nesikišant: kai šalia yra „pašalinių“ asmenų, labai retai puolama muštis. Išliejus emocijas, išsakius viską, kas susikaupė, vadovas imasi darbo, ttai yra – priverstinio oponento išklausymo: vadovas pareikalauja, kad kiekvienas iš konflikto dalyvių, prieš atsakydamas oponentui, pakartotų paskutinę šio frazę, repliką. Vadovas vis įsikiša, griežtai reikalaudamas vykdyti šią sąlygą. Opo¬nentai neįstengia pakartoti vienas kito replikų, nes tegirdi tik save, o „skriaudėjui“ priskiria nebūtus žodžius ir toną. Fiksuodamas konfrontuojančiųjų dėmesį į tai, vadovas priverčia žmones sąžiningai vienam kito klausyti. Tokia situacija mažina tarpusavio įtūžį, nepalieka laiko „triuškinančioms“ mintims, didina valdininkų savikritiškumą.

Kitas agresijos apnuoginimo metodas – pasikeitimas pozicijomis. Va¬dovas stabdo įsiliepsnojusį konfliktą ir prašo jo dalyvius pasikeisti vietomis (kartais net fiziškai) ir rolėmis bei asmenybėmis: „Įsivaizduok, jog esi jis, o jis -tai tu! Išsakyk jam visas pretenzijas“. To paties reikalaujama ir iš kito. Būtinybė pažiūrėti į problemą iš kito pozicijų, oponento akimis, pasijusti varžovo vietoje verčia žmogų susimąstyti. Tai atrodytų elementari norma, tačiau apimtiems pykčio, nuoskaudos paveiktiems asmenims, tai gali pavykti tik labai stengiantis, vadovui nuolat įsikišant. To kartais ir pakanka. Taigi ką, žmogau, darytum kito vietoje?

Dar vienas agresijos nuvainikavimo būdas – konfrontuojančiųjų dva¬sinių horizontų praplėtimas. Vadovas skatina ginčą, o pats ar jo paskirtas asmuo fiksuoja (protokoluoja, įrašo į garso ar vaizdo juostą) jo eigą. Po kurio laiko ginčas stabdomas, o įrašas atgaminamas. Dažniausiai konfrontuojantieji būna pritrenkti to, ką išgirdo

ar pamatė, nes abi pusės ima suprasti, jog elgėsi netinkamai, negražiai. Vadovas analizuoja kivirčą: parodo ją argumentacijos šališkumą, egoizmą, pasmerkia smulkmeniškumą, neprincipingumą, primity¬vumą. Vadovas akcentuoja didesnes, reikšmingesnes vertybes, tikslus, lau¬kiančius didelius darbus.

Autoritetingas trečiasis konflikte. Aprašytuose trijuose psichokorekcijos metoduose trečiuoju, „taikdariu“ laikėme vadovą. Deja, pasitaiko, jog konflikto priežastis ir dalyvis yra būtent vadovas. Tais atvejais būtinas jau kitas abiem pusėms autoritetingas „trečiasis“ – galintis paveikti, konfrontuo¬jančius asmenis.

Konfliktas deformuoja besivaidijančią vienas kito suvokimą, suformuoja neigiamą nuostatą, o tai rolines ekspektacijas ppadaro ypač tendencingas: net neutraliuose ar akivaizdžiai pozityviuose žodžiuose ir veiksmuose įžvelgiamos patyčios, paslėpta neigiama prasmė, dėmesio nukreipimas, siekiant suduoti dar stipresnį smūgį; nesileidžiama į „jokias kalbas“. Taikus vieno konflikto dalyvio žodis kitam gali būti perduotas tik per tarpininką, trečiąjį, abiem pusėms autoritetingą asmenį.

Iš esmės dialoge visada yra trečiasis (informacijos šaltinis, elgesio taisyklės, kalba, autoritetai, citatos, protėviai ir t.t.). Trečiojo efektas – tai grupės efektas, nes čia kyla vieno požiūris į santykius tarp kitų dviejų. Trečiasis – tai žvilgsnis iiš šalies, tai išeitis iš uždaro rato, grandinės: objektyviau, nepriklausomai vertinami žmonės bei jų elgesys. Trečiasis tai – orientacinis, pavyzdinis, tarpininkaujantis, teisiantis, lyderiaujantis besipriešinantis momen¬tas. Konflikte trečiasis – savaime pozityvus reiškinys, nes tai reiškia, jog šiuo momentu konfrontuojantys priėjo kompromisą, ttai yra pripažino sandūrą, sutiko padaryti ją atvirą; pripažino, jog būtina pagalba. Jie tampa lygiais prieš kažką .-prieš trečiąjį asmenį. Jie ruošiasi paklusti susitarimo sąlygomis, laikytis sutar¬tinio bendravimo, deleguoti trečiajam dalį teisių ir pareigų. Jie imasi klausytojų, vedamųjų vaidmenų. Trečiasis tampa komunikacijos lyderiu, o gal ir ekspertu, psichoterapeutu. Tarpininkas turi būti nepriklausomas, abiem pusėms auto¬ritetingas, neutralus, šaltakraujiškas, nešališkas, iniciatyvus bei delikatus. Trečiajam siūloma:

• Kurti bendradarbiavimo, sąveikos atmosferą: pradėti nuo neoficialaus susitikimo, pokalbio, užstalės, vaizdo juostos peržiūros, žaidimo ir t.t.; žiūrėti, kad nebūtų varžomos kurios nors pusės teisės, tai yra, kad būtų išsaugomos lygios pasisakymo, informacijos gavimo teisės; pa¬

brėžti, akcentuoti viską, kas vienija konfrontuojančiuosius;

• Siekti bendravimo aiškumo: klausimais tikslinti sąvokas, potekstes, pasitelkti pavyzdžius, vaizdumą, įdėmiai klausyti pašnekovo, palai¬kyti jo kalbą;

• Valdyti savo emocijas, nerodyti, nnereikšti savo požiūrio ar simpatijos nė vienai pusei, paisyti priimto etiketo;

• Būti atviram naujai informacijai, užkrėsti abi puses savo pasitikėjimu bei optimizmu;

• Energingai siekti tikslo, įsigilinti į detales, smulkmenas, domėtis tu, kas neįprasta ar neaišku;

• Nustatyti galutinį sprendimo laiką.

Norint rasti kompromisą, reikėtų:

• pripažinti konfliktą;

• sutarti dėl derybų procedūros;

• nustatyti bendrų ir skirtingų interesų zonas;

• ieškoti ir analizuoti galimų problemos sprendimų variantus;

• suderinti optimalų sprendimą;

• vykdyti suplanuotas priemones;

• vertinti abipusių ginčytinų klausimų sprendimo rezultatus.

Tarpininkas domisi, kiek, kuriuo metu abi šalys patenkintos derybomis bei jų rezultatais; ar patenkinami abipusiai susitarimo rezultatai; aar abi pusės laimi; kas derybose pavyko, o kas – ne; kokie pageidavimai; ko trūksta ir t.t. Svarbu, ar trečiasis konfrontuojančius vienija kaip autoritetas, ar kaip grėsmės šaltinis, žmogus, nuo kurio abi šalys priklauso. Apgalvotas reikšmingų situacijų stebėjimas įgalina atskleisti nesutari¬mų esmę, gilumines priežastis, išaiškinti paslėptą konfliktą. Kartais sunku nustatyti, kas – konflikto iniciatorius, o kas jo auka. .Dažniausiai kaltos abi šalys. Todėl būtina daryti abipuses nuolaidas, principingai ir atvirai išsiaiškinti santykius ir bendrai ieškoti konflikto sprendimo būdą. Tikslinga leisti kiek¬vienam iš konfliktuojančiųjų laisvai pasisakyti, pademonstruoti savo poziciją bei ketinimus. Psichologai rekomenduoja ginčo dalyviams pagal indų tradiciją pakartoti priešininko argumentus savo žodžiais ir paklausti, ar teisingai jį suprato, kad pats suprastų, kur sutariama, o kur nuomonės skiriasi. IŠVADOS

Mokinių ir mokytojų santykius iš anksto nustato abiems galimo konflikto pusėms žinomos mokyklos taisyklės. Vis dėlto nemaža konfliktų kyla dėl to, kad jos pažeidžiamos, todėl tikėtina, kad mokytojai ir mokiniai skirtingai suvokia šias taisykles, o jos nepakankamai detalizuotos ir nurodo tik pageidautinus mokinių ir mokytojų santykių principus, bet nepakankamai tiksliai nustato jų kasdieninį bendravimą ir nereglamentuoja nesutarimo sprendimo būdų. Pastaroji aplinkybė bene labiausiai ir išplečia mokyklinį konfliktą, nes jį paprastai sprendžia vienas iš konflikto dalyvių, mokytojas. Kai į konflikto sprendimą įtraukiami tėvai, mokyklos vvadovybė ir pan., nesutarimas imamas laikyti itin reikšmingu. Psichologo vaidmuo šioje situacijoje lengvesnis, nes jis mažiau susietas su konflikto dalyviais ir objektyviau vertina jų elgesį bei poreikius, todėl jam lengviau siūlyti ir konfliktą silpninančias bendravimo taisykles.

Apibendrinant mokyklinių konfliktų sprendimus, reikėtų pažymėti, kad mokytojai nepakankamai susipažinę su konfliktų teorijomis, konflikto esmę ir etapus žyminčiomis sąvokomis ir pan. Tai, be abejo, kliudo jiems kontroliuoti konfliktines situacijas. Kita vertus, pedagoginio darbo patirtis daugumai mokytojų leidžia sukaupti savitus konfliktų sprendimo būdus. Kai tarp mokytojo ir mokinių kyla stiprus konfliktas, kurio mokykla išspręsti neįstengia, tuomet reikalingos psichologo konsultacijos. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Navaitis G. Psichologinė parama vaikams. – Vilnius, 1998

2. Černius J. Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. – Kaunas, 1997

3. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996

4. Ignatavičienė K., Račelytė D. Apie konfliktą ir jų sprendimą 1d. – VPU, 2003

5. Lakis J., Ignatavičius S., Poklad T., Stancelis V., Tamošiūnas T. Mokyklos bendruomenė. – 1996