Kūrybiniai mokymosi metodai

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

Specialiosios pedagogikos fakultetas

Specialiosios pedagogikos katedra

Xxxxx

Specialiosios pedagogikos ir logopedijos

studijų programos

2 kurso studentė

KŪRYBINIAI MOKYMOSI METODAI

Referatas

Darbo vadovė –

Xxxxx

Šiauliai 2004

Turinys

Įvadas…………………………3

1. Kūrybiškumą skatinantys veiksniai…………………………4

2. Kūrybinio mąstymo savybė…………………………4

3. Kūrybiškumas ir vaizduotė…………………………5

4. Saviraiška – kūrybiškumo pagrindas…………………………5

5. Mokymo metodai…………………………7

6. Kūrybinis darbas…………………………7

Išvados…………………………9

Literatūra…………………………10

Įvadas

Problemos aktualumas. Dabartinei visuomenei reikalingos kūrybingos asmenybės. Bendrosiose vidurinėse mokyklos programose ir išsilavinimo standartuose pabrėžiama kūrybiškumo ugdymo svarba asmenybės brandai. Taigi pagrindinis mokyklos uždavinys – atskleisti kūrybiškumą, skatinantį asmenybės tobulėjimą. Kūrybiškumas – tai individo polinkis į naują, originalų ar novatorišką ko nors komponavimą, mmodeliavimą ar mąstymą. Siekiant kūrybinio rezultato neišvengiamai tenka naudotis jau turimomis žiniomis, tačiau svarbu kad galiausiai būtų gautas naujas ar netikėtas derinys, o ne turimų žinių visuma.

Tyrimo objektas. Kūrybiniai mokymosi metodai ir jų taikymas.

Tyrimo tikslas. Apžvelgti kūrybiškumo svarbą mokymo procese.

Uždaviniai.

1) susipažinti su kūrybiškumo metodu;

2) akcentuoti kūrybinių mokymosi metodų ir mokytojų profesinio pasirengimo tokiam mokymui svarbą.

3) apibūdinti kūrybinius mokymosi metodus.

Tyrimo metodas. Mokslinės literatūros apžvalga.

1. Kūrybiškumą skatinantys veiksniai

Ugdyti vaiko kūrybiškumą, skatinti saviraišką – vadinasi, padėti jam įsiklausyti į save, savo jausmus, ppadėti atskleisti save. kūrybiškumą visada žadina aplinkos ir pačių gyvenimo reiškinių stebėjimas, žaidimai, mokymasis atrasti nebaigtų eilėraščių, pasakų kūrimas, laisvi rašiniai ir piešiniai.

Literatūroje išskiriami tokie kūrybiškumą skatinantys veiksniai:

٭ turtinga įvairi aplinka, skatinanti tyrinėti, eksperimentuoti ir kurti;

٭ demokratiški aplinkinių santykiai;

٭ tam ttikra autonomija – savarankiškumas ir laisvo pasirinkimo galimybė;

٭ tinkamas ugdytinio motyvacinės, emocinės ir vertybinės sistemos ugdymas, kūrybingos asmenybės bruožų formavimas;

٭ tikslingas užduočių parinkimas, kūrybiškumo reikalaujančių situacijų kūrimas įvairiomis žaidybinėmis ir darbinėmis veiklos formomis;

٭ kiekvieno vaiko individualių pasiekimų vertinimas.

Šių veiksnių žinojimas ugdytojui yra būtinas planuojant, parenkant, bei skiriant kūrybines užduotis ugdytiniams.

Darbo principas – viskas turi remtis gera valia ir savarankiškumu, jokios prievartos, nėra negabių, nekūrybingų vaikų: nuo elementaraus, paprasto prie sudėtingo: užduotys, pratimai turi būti įdomūs ir teikti mokiniams džiaugsmo.

2. Kūrybinio mąstymo savybė

Kūrybiškumo pasireiškimui reikalingas specialus, vadinamasis divergentinis mąstymas. Divergentinis mąstymas yra laisvas, lankstus, nešabloniškas. Atmetantis tai, kas akivaizdu ir įprasta ir sutelkiantis dėmesį į įvairias sprendimo galimybes, o ne į vieną paprasčiausią. Išskiriamos tokios kūrybiško mąstymo savybės:

1. Mąstymo sklandumas. Tai llabai laisvas naujų idėjų kūrimas, jų gausumas.

Mąstymo lankstumas. Tai gebėjimas greitai ir lengvai pereiti nuo vienos reiškinių rūšies prie kitos savo turiniu labai nutolusios nuo pirmosios, gebėjimas lengvai pertvarkyti turimą patirtį, keisti savo požiūrį, nuostatas.

2. Mąstymo originalumas. Tai idėjų retumas, neįprastumas, pagrįstas tolimomis asociacijomis tam tikras mąstymo savitumas, nestandartiškumas.

3. Kūrybinių idėjų ( sprendimų ) detalumas, išbaigtumas.

Jautrumas kūrybinei problemai. Tai gebėjimas įžiūrėti prieštaravimus, problemų esmę.Pagrindiniai kūrybinio mąstymo mechanizmai yra vaizduotė ir intuicija.

3. Kūrybiškumas ir vaizduotė

Reikia siekti, kad jau pradinėse klasėse tėviškės pasaulis aatsiskleistų kaip integruojanti ir diferencijuojanti jėga, kad vaikas patirtų įspūdžių, turtintų vaizduotę, pats veiktų gimtojoje aplinkoje – pažintų, tyrinėtų, atsispindėtų, keistų, kalbėtų bei pasakotų. Mokykla privalo sudaryti sąlygas kad atsiskleistų vaiko kūrybiškumas, savirealizacija. Ypač svarbus vaidmuo tenka kūrybiškumui, kuris reiškiamas spontaniška, nevaržoma vaizduote. N. M. Grendstand žodžiais, vaizduotė – viena iš mąstymo formų. Dėl to pasidaro svarbus humanistinio ugdymo principas ,, mokytis – tai atrasti.″ Tai ugdymo principas, siekiantis susieti pažintinę bei emocines sferas, ir jo pradininku laikomas G. I. Brownas. Specifiniai šio ugdymo metodai, kaip antai: vaizduotės, darbo mažose grupelėse, piešinių, nebaigtų sakinių ir kt., – sėkmingai taikomi puoselėjant moksleivių kalbinę saviraišką, nes kalbos ugdymas neįsivaizduojamas be vaizduotės. Pasak N. M. Grendstand vaizduotėje patirti įspūdžiai veikia ugdytinius, jų kūnų reakcijas, mintis, jausmus beveik taip pat, kaip patirti tikrovėje. Vaizduotė leidžia pajusti daugelį tikrovės reiškinių, kurių vaikas negali patirti tiesiogiai. Tai pagilina žinias ir paruošia tikroms situacijoms. Vaizduotė yra susijusi su mąstymu ir užmezga ryšį su jausmais.

Vaizduotės metodas suteikia galimybę teorines žinias ( sąvokas, normas, vertybes) kiekvienam ugdytiniui išgyventi individualiai, įsigilinti, pajusti ir įprasminti. Anot N. M. Grendstand ,, vaizduotė – tai durys į mano vidinį pasaulį ir taip pat durys į išorinio pasaulio išgyvenimą.″ Formuojantis šio amžiaus vaiko vaizduotei, ttobulėjant gebėjimams bendrauti, be žaidybinės veiklos, ima dominuoti mokymosi veikla.

4. Saviraiška – kūrybiškumo pagrindas

Kiekvienas vaikas turi kūrybinės potencijos. Tačiau kiekvieną įgimtą potencinį gebėjimą būtina pastebėti ir jį skatinti. Kūrybiškumas individualus. Tai yra sudėtingas psichologinės prigimties derinys, susijęs su asmenybės savybėmis ( vaizduotės lakumu, smalsumu, savarankiškumu, polinkiu į saviraišką, motyvaciją ir kt.) bei psichiniais ypatumais, emocijomis, intuicija, interesais ir pan. kiekvienas vaikas turi savitą kūrybiškumo stilių. Jis būna skirtingo lygio ir intensyvumo. Kūrybiškumą skatina ir slopina tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Siekiant ugdyti mokinių kūrybiškumą, būtina tuos veiksnius žinoti. Kūrybiškumo ugdymas siejamas su vaiko saviraiškos poreikių skatinimu, tenkinimu, savarankiškumo puoselėjimu. Saviraiška neatsiejama kaip vaikystės jausmų atgaivinimas – pradžia ir būdas pažinti vaiką. Vadovaujantis šiuo požiūriu reikia leisti kiekvienam vaikui išreikšti save, skatinti mąstyti. Nedrausti vaikams pabaigti reikšti savo mintį, neatmesti jo idėjos. Jei ji klaidinga taisyti mokinių pagalba. Įtikinti vaiką kad jo mintys yra įdomios ir svarbios, kad vaikui nereikia bijoti būti savimi. Turi jausti geranoriškumą, supratimą, nebijoti bendrauti su mokytojais.,, Šypsena gali atrakinti ir sušildyti net ir labiausiai sustingusią širdį.″

Netolimoje praeityje mokymas buvo grindžiamas treniravimu, kopijavimu, jau kieno nors sugalvotų formų, taisyklių atkartojimu, priėmimu.

Lengva saviraiška padeda emociškai išsilieti, atsikratyti įtampos, leidžia būti paslankiems ir laisviems.

Labai svarbu įvairiausiais būdais žadinti ir sskatinti vaiko meninius sugebėjimus, sukurti tokias situacijas, kurios skatintų jį patį atrasti naujus savo reiškimo būdus ir norą ieškoti. Kiekvienas vaiko darbas turi būti pastebėtas, įvertintas, pagirtas. Paprasčiausiame darbe reikėtų įžvelgti ką nors gero, kad vėliau nesiformuotų neigiamos vaikų nuostatos: ,, Aš nemoku, nesugebu, nepadarysiu.″

Kenfildas ir Velsas vartoja terminą ,, žudanti reakcija ″ – tai mokytojo gestai, pastabos, ypač neigiamai veikiančios mokinio jausmus ir mintis, jo kūrybinį polėkį. Tai gali būti pasibjaurėjimo grimasa, kylanti kalbant su mokiniu, arba mokinio ignoravimas pamokoje ar žodinės pastabos, kad mokinys kvailas, negabus, nevykėlis.

,, Nes turbūt sutikai su tuo, kad kartais geras, palankus žodis daugiau padaro gero negu vežimas aukso, šiltas, nuoširdus žvilgsnis – daugiau negu trys mechanikos tomai″ – rašė M. K. Čiurlionis.

Kurdamas vaikas turi jaustis laisvas, nevaržomas įvairiausių taisyklių. Jei vaikas yra verčiamas atliktį darbą ne pagal savo išsivystymą ar jo darbas kritikuojamas neatsižvelgiant į jo sugebėjimus, galime sukelti ne tik vidinę įtampą ir nepasitikėjimą, bet ir išugdyti nepilnavertiškumo jausmą galbūt net visam gyvenimui.

Sėkmingos kūrybinės saviraiškos ugdymas įmanomas tik tada, kai mokinių kūrybinė veikla vertinama teigiamai. Vaikų iniciatyva skatinama puoselėjant jiems pagarbą, supratimą ištikus nesėkmei. Labiausiai mokiniai atsiskleidžia tada, kai nejaučia baimės. Yra vertinami ir reikšmingi. Vaiką gali paskatinti ne tik žodis, bet

ir šypsena, žvilgsnis. Ką nors sėkmingai atlikęs, vaikas pasidaro veiklesnis, todėl reiktų kelti tik įgyvendinamus tikslus, parinkti tik įmanomas atlikti užduotis. Tik mokytojas, kuris tiki ir pasitiki mokiniais gali paskatinti aktyviai ir kūrybiškai veiklai.

5. Mokymo metodai

Mokymo metodai – mokytojo, bei jo vadovaujamų mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; kartu jos plėtojamos ir lavinamos pažinimo galios, formuojama pasaulėžiūra. Mokymo metodai reiškia tarpusavyje susijusį, kompleksišką, nuoseklų dėstymą, t.y. vadovavimą mokymuisi ir mokymąsi. Metodai susideda iš metodinių būdų.

L. Jovaiša kknygoje ,, Ugdymo gairės ″ išskiriami šie kūrybiniai mokymo metodai:

Probleminiai: probleminis dėstymas, probleminis pokalbis pagal situaciją, uždavinių sprendimas, techninis modeliavimas, kūrybiniai rašiniai, algoritmavimas.

Euristiniai ( randamieji): euristinis pokalbis, loginis įrodymas, paieškos techninis konstravimas.

Tiriamieji: stebėjimas, eksperimentas, tiriamasis pokalbis, darbas su moksline literatūra ir šaltiniais, tyrimų rezultatų įforminimas, statistiniai skaičiavimai.

6. Kūrybinis darbas

Kūrybiniais darbai – jais siekiama, kad mokiniai remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi šaltiniais, išmoktų savarankiškai atlikti užduotis. Esmingiausias bruožas – mokinių savarankiškumas, intensyvios paieškos. Šie darbai padeda plėtoti protines galias ir gebėjimus sskatina domėjimąsi dėstomuoju dalyku, pratina teoriją sieti su praktika.

Kūrybinę užduotį atlieka savarankiškai, remdamasis turimomis žiniomis jis randa atlikimo, sprendimo idėją, arba įsisąmonina, taiko pasiūlytą mintį. Vaizduotės ir aktyvaus mokymosi dėka, ją realizuoja. Savarankiškumo ir kūrybiškumo laipsnis gali būti labai įvairus. TTodėl kūrybiniams darbams mokiniai turi būti ruošiami visą laiką, o mokytojo uždavinys – išmokyti mokinius kūrybingai ir intensyviai dirbti.

Mokytojas – parenka kūrybinius darbus, atsižvelgdamas į mokinių pasirengimą, stebi darbo eigą, pataria, pataiso, jei veikiama klaidingai ar nukrypstama nuo teisingo kelio, skatina kūrybinius ieškojimus, tikrina darbo rezultatus, organizuoja tų darbų aptarimą.

L. Vygotskis, kalbėdamas apie žmogaus kūrybines galias pabrėžė, kaip vaikiškosios kūrybinės formos, reikšmę ugdymo procesui. Vaikystėje kūryba ir žaidimas glaudžiai susiję. Jei žaidžiant pasiseka išspręsti problemą, vaikui žaidimas tampa rimtu protiniu darbu. Tad svarbu kad mokinys užsiėmimų metu būtų ir kūrėjas ir atlikėjas. Kartais ugdytiniai būna apatiški. Tokią jų būseną sukelia nuovargis ir kiti veiksniai. Norint nors iš dalies apriboti mokinių dirglumą ir nuteikti juos darbui, reikia sužadinti jų kūrybines galias, ttaikyti pačias įvairiausias darbo formas ir metodus, kuriuose vyrauja žaidybiniai elementai. Tokia veikla subalansuoja vaikų emocionalumą ir vaizduotę visa tai sudaro sąlygas geram mikroklimatui bei mokymosi motyvacijai atsirasti.

Keletas kūrybiškumą ir saviraišką ugdančių užduočių – pratimų, kuriais naudojama lavinant mokinių foneminę klausą, kvėpavimą, mokant taisyklingos tarties, sakytinės ir rašytinės kalbos.

Pratimuose vyrauja žaidybiniai elementai, o tai labai pagyvina mokymą bei sužadina norą kurti pačiam.

Kvėpavimo lavinimo pratimas – ,, Pasakyk vienu atsikvėpimu″ Šiai užduočiai tinka K. Borutos eilėraštis ,, Ta pelė tą grūdą.″ DDažnai šiam pratimui vaikai patys galvoja žodžius. Tai turtina žodyną, moko kurti. Pratimo tikslas – vienu atsikvėpimu išvardyti kuo daugiau žodžių.

Žaidimas ,, Paklausk ″ pasirenkama greitakalbė. Dalyviai sustoja poromis. Vienas klausia kitas atsako:,, Rats ratą vytų, kad pavytų sudraskytų″ . Antrasis dalyvis atsakydamas turi išskirti, pabrėžti žodį ,, rats″. Gali būti akcentuojamas ir ne tas žodis. Mokomės išlaikyti sakinio vientisumą, intonaciją.

Kūrybiškas interviu: mokiniai suskirstomi poromis, vienas kito klausinėja įvairiausių dalykų. Stengiasi sužinoti vienas apie kitą kuo daugiau informacijos. Po to vienas kitą pristato visai grupei.

Fantastinis gyvūnas: mokiniai suskirstomi poromis. Duodamas plastilinas ir užduotis: nekalbant iš plastilino nulipdyti poroje vieną gyvūną. Po to, kai nulipdo, bendrai turi sukurti istoriją apie tą gyvūną, koks jo vardas, kur gyvena, ką mėgsta ir t.t.

Minčių lietus: duodama tema, pvz.: ,, Ką daryti, kad mokiniai nebijotų kontrolinių darbų?″ Mokiniai susiskirsto grupelėmis. Vienas užrašinėja, o kiti ,, minčių lietumi ″jas išsako.

Asociacijos žaidimas: duodami 5 žodžiai: gyvatė, mėnulis, kopos, guli, meiliai. Iš tų žodžių, stengiantis nepridėti kitų, sudaryti sakinį.

Fantazuotojas: grupelėje sukurti fantastinį įrenginį ir nurodyti jo paskirtį.

Empatijos žaidimas: apie žmogų kalbama kaip apie gyvūną, augalą, daiktą ar pan.

Išvados

Kiekvienoje pamokoje gali tikėtis vaikų intensyvaus bendradarbiavimo tik reikia tinkamai juos sudominti ne tik pamoka, bet ir aplamai mokslu. Mokytojas turi bbūti pats kūrybinga asmenybė tik tuomet gali tikėtis iš vaikų, jog ir jie išsiugdys kūrybiškumą.

Dirbant kartu mokytojui ir mokiniams galima tikėtis gerų rezultatų. Svarbiausia turėti daug kantrybės ir noro padėti vaikams tapti ar padėti atskleisti savo kūrybingumą.

Psichologų teigimu, vaiko kūrybinė veikla, tiksliau jos užuomazgos prasideda nuo smalsumo. Tyrinėjimo refleksas yra įgimtas. Jei norima mokiniams ką nors įteigti, pirmiausia juos reikia sudominti, kad vaikas pats domėtųsi, klaustų: Kas? Kam? Kodėl? Kaip?

Kūrybiškumas yra būdingas visiems žmonėms, tačiau nevienodai pasireiškia. Iš esmės kūrybiškumas yra psichologinė savybė, todėl ji gali ir privalo būti kūrybingai ugdoma tiek tėvų, ikimokyklinėse įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklose, specialiosiose įstaigose, tiek aukštosiose mokyklose.

Kūrybiškumo ugdymo proceso svarbiausias vaidmuo tenka ugdytojui( tėvams, auklėtojams, mokytojams, dėstytojams). Jo sėkmė priklauso nuo ugdymo sampratos, kurios laikosi ugdytojas.

Literatūra:

1. Vytautas J. Černius ,, Mokytojo pagalbininkas ″ K. 1992

2. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos V. 1997

3. V. Lepečkienė ,, Humanitarinis ugdymas mokykloje ″ V. 1996

4. L. Jovaiša ,, Ugdymo gairės ″ K. 1985

5. B. Bitinas, V. Rajeckas ir kt. ,, Pedagogika ″ V. 1981

6. N. M. Grendstad ,, Mokytis – tai atrasti ″ V.1996

7. Gage N. I. Berliner DC.,, Pedagoginė psichologija ″ V. 1994

8. A. Petrulytė ,, Kūrybiškumo ugdymas mokant ″ 2001