Lėlių teatro vieta integruoto ugdymo
Turinys:
Įvadas 3
Literatūrinė dalis 4
Meninis ugdymas 4
Vaidyba ir dramatizavimas 5
Lėlių teatras skirtingo amžiaus vaikų grupėse………………..7
Lėlių teatras ir integruotas ugdymas……………………9
Vaidyba ir grožinė literatūra 9
Vaidyba ir kalba 10
Vaidyba ir kūno kultūra 11
Vaidyba ir dainavimas 11
Vaidyba ir gamtos pažinimas 12
Vaidyba, dailė ir darbeliai 12
Analitinė dalis 14
Tyrimas 14
Vaikų apklausa 15
Apibendrinimas 15
Vaikų stebėjimai 16
Anketa auklėtojoms 19
Anketa tėvams 20
Auklėtojų anketų apibendrinimas 21
Tėvų anketų apibendrinimas 21
Išvados ir pasiūlymai 22
Literatūros sąrašas 23
Priedai 24Įvadas
Kiekvienas vaikas yra unikali ir nepakartojama asmenybė.Visa veikla, kurioje dalyvauja vaikas, skirta jo asmenybės tobulėjimui bei plėtotei, yra svarbi savęs atskleidimui ir saviraiškai. Veikloje atsiskleidžia vaiko kūrybiškumas.
Vaikų lopšelis – darželis – antrieji namai, kuriuose mažieji žmogučiai praleidžia ištisas ddienas. Čia, lopšelyje – darželyje, auga jaunoji mūsų visuomenės karta, čia formuojasi charakteriai, čia mažieji mokosi skirti kas gerai ir kas blogai, pasiejami pirmieji dorovės daigai, čia jie žaidžia, mokosi, ilsisi, gyvena dideliame triukšmingame kolektyve. Auklėtojos, pedagogai deda daug pastangų, kad aplinka, kurioje tiek daug laiko praleidžia mažieji, būtų jauki ir graži. Puikai atrodo kiemelai, apsodinti krūmais, medžiais, gėlėmis.
Lopšelyje – darželyje vyksta veikla, užsiėmimai, bet vis dėlto jauti, kaip vaikai nenustygsta vietoje: dar nenuspalvinę, dar nenulipdę figūrėlių iš plastilino, oo jau dairosi į visa puses, trukdo draugui, ieško naujo užsiėmimo. Reikia ieškoti būdų kaip sudominti vaikus.
Menas turi didžiulį poveikį, auklėjant žmogų. Vieną prieinamiausių meno rūšių ikimokyklinio amžiaus vaikams yra lėlių teatras. Vaikai su malonumu žiūri į atgijusius, kkalbančius, dainuojančius žinomų kūrynių personažus arba pažįstamas lėles. Gražu ir linksma mažiems, kai iš knygučių išeina iliustracijos ir atsiduria ant flanelografo arba pradeda judėti ant stalo. Dar įdomiau, kai kūrinio personažas tampa lėle ir, lazdelėmis arba pirštai valdoma, pasirodo virš širmos ir suvaidina knygutėje pavaizduotus įvykius. Daug ką sugeba ir patys vaikai atlikti, ypač vyresnės ir priešmokyklinės grupių vaikai. Turėdami savo gamybos paveikslėlių, pirštininių ir lazdelinių lėlių, paprastą širmą, vaikai gali vaidinti nesudetingas ištraukas, skaitant auklėtojai arba patys išmokę tekstą atmintinai. Gali ir savarankiškai improvizuoti ir taip paįvairinti savo žaidybinę veiklą.
Lėlių teatras – ne tik pramoga ir kasdienybės praturtinimas, jis padeda spręsti sudetingus mokomuosius – auklėjamuosius uždavinius, ugdo vaikų vaizduotę, jausmus, kūrybiškumą ir bebėjo suteikia vaikams daug teigiamų emocijų. Tik reikia pamėgti šią meno šaką, sudominti vaikus, įtraukti juos į žaidimus – vaidinimus.
Būdama praktikoje, per paskutiniuosius mokymosi metus, pastebėjau, kad grupės auklėtojos pamiršo lėlių teatrą. O lėlių teatras, vaidyba, mano manymu ir remiantis literatūra, yra geriausias ar vienas iš geriausių ir veiksmingiausių būdų, priemonių sudominti vaikus, patraukti jų dėmesį. Vaikams, ypač jaunesnėse grupėse, labai patinka lėlės, mėgsta kai pas juos svečiuojasi jų pamėgtų pasakų herojai, lėlės ir mėgstamiausi žaislai. O priešmokyklinėse grupėse kiek džiaugsmo suteikia vaikams jų pačių vvaidyba.
LITERATŪRINĖ DALIS
Niekuomet žmogus nėra toks gražus , koks jis yra kurdamas . Menas yra didysis žmogiškumo pranašas daiktų pasaulyje.
( Vydūnas )
Vaikai, sąveikaudami su aplinka – gamta, sukurtais daiktais, meno kūriniais, perima tam tikrą estetinę kultūrą (paklūsta aplinkos keliamiems reikalavimams). Vienokia aplinka veikia vienaip, kitokia kitaip. Pedagogų pareiga kurti tokią aplinką, kuri formuotų vaiko estetinę kultūrą. Meninis ugdymas
Ypač svarbus yra meninis ugdymas. Juo siekiama, kad vaikai turėtų daugiau prasmingų sąlyčių su meno procesu: menine veikla, meno kūriniais, jų suvokimu ir vertinimu. Meną suprantant plačiai, kaip visumos dalį, meninėme ugdyme neapsiribojama tik menu – ieškoma ryšio žmogaus sukurta aplinka, gamta, žmonių santykiais.
Menas – specifinė pasaulio dvasinio ir praktinio įvaldymo rūšis. Meno kūrinis – žmogaus dvasios vaizdas, gyvenimo modelis ir kartu – daiktinis dalykas (garsinis, plastinis, grafinis, spalvinis, žodinis ir kt.), kuri sukurs menininkas iš tam tikros medžiagos pagal tam tikrus darybos principus.
Menas neatsiejamas nuo kitų dvasinės kultūros sryčių – etikos, religijos, mokslo, taip pat nuo visos bendruosiuos kultūros, suvokiant ją laikę ir erdvėje.
Meno paskirtis – formuoti vertybinę orientaciją, teikianti estetinį malonumą, tenkinanti žmogaus saviraiškos poreikį, plėtoti savęs ir pasaulio pažinimą, žmonių bendravimą.
Vaikų meninė veikla padeda žengti jiems pirmuosius žingsnius į meno pasaulį, įprasminti ssave, daro įtaką vaiko įaugimui į tautos kultūrinį gyvenimą. Meninės veiklos tikslai neatskiriami nuo dorinio, pažintinio, tautinio, pilietinio, ekologinio ir kt. tikslų. Meninius įspūdžius vaikai kaupia ne tik darželyje, bet ir namie, kituose vietose. Vaikų darželio pedagogas turtina ir įprasmina vaikų patirtį.
Meninis ugdymas apima gimtąją kalbą, dailę, muziką, vaidybą ir kt. Atskiros meninės veiklos rūšys vaikų darželyje beveik neegzistuoja, jų elementai dažniausiai susipynę. Auklėtoja sieja skirtingų meno rūšių veiklą į visumą. Tokioje veikloje vyrauja teigiamos emocijos, estetiniai išgyvenimai ir jausmai, formuojasi dorovinė, estetinė, pažintinė nuostata. Meninės veiklos metu vaikai tenkina saviraiškos ir kūrybinius poreikius, patiria estetinius išgyvenimus, jie bendrauja, keičiasi patirtimi, pažįsta save ir juos supanti pasaulį, įgyja meninės viklos įgūdžius, taip formuojasi jų vertybinė nuostata.
Bendrieji meninio ugdymo tikslai
Siekiama sudaryti palankias sąlygas:
– įaugti į tautos meninę kultūrą;
– plėtotis vaiko doroviniame ir estetiniam jautrumui aplinkai, gamtai, žmogui, kultūrai;
– formuotis jo estetiniam skoniui;
– justi malonumą bendrauti per meną ir patiems kurti;
– puoselėti saviraiškos, išraiškos ir kūrybos gebėjimus.
Meninio ugdymo tikslų siekiama ugdant vaiko gebėjimus justi, jausti, suvokti bei išreikšti. Meninio ugdymo turinys apima kelias veiklos sritis: pačių vaikų meninę saviraišką bei gerėjimasi meno kūriniais.
Meninio ugdymo turinys grindžiamas šiomis nuostatomis:
– atitinka vaiko amžiaus ir individualias ggalimybes;
– yra susietas su visa kita vaiko veikla, jo gyvenimu, gamta;
– remiasi lietuvių liaudies menine tradicija;
– siekiama darnos tarp laisvos saviraiškos ir elementarios meno technikos (individualios ir grupinės veiklos);
– meninė veikla kaip vyksmas vertinama labiau negu jos rezultatai. Vaidyba ir dramatizavimas
Programoje „Vėrinėlis„ palyginti daugiau vietos skiriama meninei vaikų veiklai, siekiama, kad mažieji gautų visų pagrindinių jiems prienamų menų patirtį, taip pat ir teatro (dramos).
Meninis vaikų aktyvumas kreipiamas keleto svarbiausių tikslų link. Visų pirmą meninė veikla turi padėti ugdyti bendruosius vaiko psichinius bei fizinius gebėjimus, puoselėti kūrybingumą, iniciatyvumą, jautrumą ir kitas asmenybės savybes, bendrąją kultūrą. Šis bendro ugdymo poveikis glaudžiai susijęs su meninių lavinimų ir ypač – su vaiko meninės saviraiškos poreikio realizavimu.
Kad vaikas kūrybiškai save išreikštų turi būti palankios psichologinės sąlygos, turtinga materialinė aplinka, taikomi skatinantys, įkvepiantys pedagoginio darbo būdai.
Ypač svarbu, kad vaikas įsitrauktų (būtų įtrauktas) į tikrą kūrybą, kad meninė išraiška tiesiogiai gimtų iš jo „aš„, iš jo savito nuotaikų, vaizdinių, minčių ir troškimų pasaulio, būtų autentiška, vientisa, giliai motyvuota. Jeigu nėra tikros kūrybos momentų, nėra ir kas paliktų esmingą pėdsaką besiformuojančioje vaiko veikloje.
Per spontanišką saviraišką atsiveria vaiko dvasinis unikalumas, gilėja savimonė, stiprėja veiklos ir vertybių motyvacija. Supanti masinė kultūra,
technizacija, spartus gyvenimo tempas vienodina vaikų požiūrius, idėjas, vertybes, tuo tarpu susikaupimas ir spontaniškas veiksmas gražina mažąjį kūrėją prie tapataus pasaulio suvokimo ir individualios išraiškos.
Atkreiptinas dėmesys, jog meninė vaikų veikla darželyje galėtų tapti integruoto ugdymo pagrindu. Jį sietų į visumą įvairią veiklą ir skirtingas ugdymo sferas (kalbinę, pažintinę – tiriamąją, komunikacinę, darbinę, fizinę), jas pagyvintų, parodytų meninio „matymo„ kampu. Svarbiausia, jungtų atsietą vaiko žinojimą, praktinį veikimą ir žmogiškųjų vertybių išgyvenimą.
Meninė veikla darželyje turi daugeriopą paskirtį, kad galėtų ssėkmingai organizuoti ugdymą turi pakankamai nusimanyti apie kiekvieną meno rūšį.
Žodis teatras reiškia vietą, pastatą, kur rengiami ir rodomi vaidinimai žiūrovams. Teatras – tai sceninis pasirodymas, kuris būtinai pateikia tam tikrą kūrybinį rezultatą. Darželyje teatras dažnai suprantamas tisiog kaip lėlių teatras. Teatru galėtume vadinti bet kokio vaidinimo (kaukių, lėlių, pantomimos) parodoma žiūrovams, tačiau šiuo vienu terminu neturėtume apsiriboti.
Vaidybos ypatybė ta, kad ji glaudžiai susijusi su kitais atlikimo menais, jį reiškiasi tada, kai yra žiūrovas. Vaikai taip pat turėtų bbūti skatinami įtaigiai vaidinti, vadovautis artistiškumo jausmu, kai šoka, muzikuoja, ypač kai dainuoja, deklamuoja.
Neatsiejama vaikų gyvenimo dalimi darželyje turėtų tapti lėlių teatras. Tai jokių būdu ne profesionalus lėlių teatro mėgdžiojimas, o kūrybingas lėlių teatro elementų panaudojimas, siekiant specifinių tikslų. <
Piešdami vaikai taip įsijaučia į vaižduojamus veikėjus, kad net pradeda garsiai už juos kalbėti, atlieka įvairius veiksmus ir poelgius. Nupiešta ragana „atgyja„, gąsdina, vaikosi.
Kaip minėta, teatro sąvoka pabrėžia kūrybinį rezultatą. Vaikų vaidinimuose jis taip pat svarbus, turi savo ugdomąją reikšmę. Bet teatro terminas bruka į darželį „žinomus„ vaidinimo organizavimo būdus. Vaikai paprastai iš pradžių išmoksta atmintinai žodinį tekstą, vėliau repetuoja, mokosi intonacijos, veiksmų atlikimo, padėties scenoje ir pan. Dalyvavimas nors ir nedideliame vadinime, vaikui teikia didelės saviraiškos, patirties aktualizavimo ir kūrybos galimybės. Ką yra girdėjęs, matęs, išmokęs ar pastebėjęs, vaikas gali panaudoti kurdamas sceninį veiksmą, aplinkos daiktus pritaikyti dekoracijoms, kostiumams, apšvietimui, padainuoti, pašokti. Čia vaikas daug ką pertvarko, įprastiems daiktams ar mokėjimams suteikti naują paskirtį, o būtent tuo iir reiškiasi kūrybiškumas .
Draminė vaikų kūryba (vaidyba ir vaidinimo kūrimas) nesiejama tik su tradiciniu scenos vaidinimu. Ji gali būti realizuojama labai įvairiomis formomis ir įvairia kita veikla. .Nedidelį vaidinimą per dailės, muzikos, kalbos valandėlę, su įvairiomis kaukių ir lėlių rūšimis. Vaidina ir aikai ir auklėtoja. Arba auklėtoja pasakoja draminį siužetą, pvz. pasaką, o vaikai atlieka pantomiminius veiksmus arba vaidina su lėlėmis.
Dramatizacija – vaikų darželyje tai bendrujų vaiko sugebėjimų, jo fizinių bei psichinių galių, ypač kalbos, jausmų, intelekto vvaizduotės bei valios ygdymo būdas. Rūpindamiesi jų ugdymu, lavinsime ir išraiškingą, gyvą, motyvuotą vaiko vaidybą. Vaikui dramatizuojant jam atsiskleidžia ir įgimti srtistiniai gabumai: patrauklumas, temperamentas, intonacijų skambumas, plastikos lengvumas, taip pat vadovavimo, organizaciniai sugebėjimai, išradingumas. Dramatizuojamas vaikas bręsta visuomeniškai, įgyja menines, estetines bei tautines kultūros pradmenys.
Dramatizacija turėtų įsiterpti į visą darželio pažintinę, kūrybinę, meninę, komunikacinę, techninę – darbinę veiklą. Ji padarytų žaismingesnius, spalvingesnius piešimo, darbelių, muzikos, gimtosios kalbos, fizinės kultūros ir kt. užsiėmimus.
Analizuodama programas „ Verinelis“, „ Ugdymo gairės „, Step by Step“, pastebėjau, kad kiekvienoje iš jų skiriamas ne mažas dėmesys vaidybai ir lėlių teatrui. Kiekvienoje iš jų siūloma taikyti vaidybos ir lėlių teatro elementus skirtingose vaikų veiklose. Lėlių teatras skirtingo amžiaus vaikų grupėse
3 – 4 metai 4 – 5 metai 5 – 6 metai
Tradiciniais ir netradiciniais būdais stalo teatrui gaminti lėles – figūrėles (piešti, spalvinti, karpyti, tvirtinti ant pagrindo). Bandyti vaidinti su jomis, jas naudoti saviraiškai. Gaminti piršto lėles, lėles flaneliografui, eksperimentuoti su tradicinėmis, natūraliomis ir dirbtinėmis medžiagomis (popieriumi, lino siūlais, skiautėmis, šiaudeliais, bulvėmis, moliu), buities daiktais (ledų pagaliukais, kojinėmis), perimant jau žinomus ir iešknt savitų gamybos būdų. Ieškoti būdų saviraiškai. Gaminti įvairias pirštinines, lazdelines lėles, lėles šešėlių teatrui ir vaidinti, improvizuoti ssu jomis.
Mokytis elementaraus lėlės valdymo ( lėlė juda iš vienos vietos į kitą), vartoti svarbiausias vaidybines išraiškos priemones (kalbą, intonaciją, fizinius veiksmus)
Lėlė džiaugiasi, nuliūsta, eina, bėga, slepiasi .
Pratinti „atrasti„ vaidybai nepritaikytų žaislų, daiktų, piešinių, konstrukcijų išraiškos galimybes: judesį, formą, spalvą.
Spontaniškai žaisti – vaidinti trumputes sceneles pagal literatūrinius, muzikinius, istorinius, pačių sukurtus siūžetus (savarankiškai ir auklėtojai padedant) Gilinti lėlių vaidybos nuovoką: lėlė juda ir kalba pagal tipiškus bruožus ir savo tempo ritmą (meškinas lėčiau, nerangiau, zuikis greičiau, emocionaliau ir pan.) arba fantastišką tik įsivaizduojamą charakterį (robotas.)
Lavinti sąmoningesnį lėlių vaidybinio žaidimo kūrimo nuovoką pagal įsivaizduojama situaciją: kur vyksta veiksmas? (miško trobelėje), kokie veikėjai dalyvauja? (katinėlis ir gaidelis), ką jie veikia? (katinėlis medžioja, gaidelis sergsti namus), kas atsitinka? (ateina lapė), kas vyksta toliau? … kūrybiškai keisti lėlių kostiumus, dekoracijas, įgarsinimą pagal vaidinamą siužetą . Bandyti pajusti turimų žodžių (garsų) ir atliekamų judesių harmoniją. Vengti lėlės statiškumo, pratintis vaidinant už lėlę išlikti mąstančiu, aktyviu, emocionaliu.
Bandyti suvokti žaidimą dorinę prasmę, pajusti vaidmens kultūrinį savitumą, atsižvelgiant į tai, ieškoti ryškesnių lėlių mezanscenų (išsidėstymo, nuotaikų, ritmų kaitos, tinkamų kostiumų, dekoracijų, muzikinio bei buitinio įgarsinimo, apšvietimo).
Mano nuomone, lėlių teatro elementus reikėtų taikyti jau nuo pačios jauniausios grupės,nes mažiukams labiausiai patinka „„kalbančios“ lėlės, jų mėgstamiausi pasakų herojai, be to kiek džiaugsmo suteikia vaikams lėlių gamyba. Auklėtojos turėtų kuo dažniau naudoti lėles vaikų sudominimui, komunikacinėje veikloje. Bebėjo, auklėtojos neturėtų pamiršti lėlių teatrą ir vyresniosiose grupėse. Augant, vaikai su kiekvienais metais darosi vis savarankiškesni ir auklėtojos to nepamirštant, turėtų leisti patims vaikams pasireikšti, kurti savo vaidynimus, žaisti vaidybos kampelyje.
Lėllių teatras integruoto ugdymo sistemoje
Lėlės suteikia grupės kambariui gyvumo. Jos nuostabiai dirba kūrybingumui, mėgdžiojimui ir saviraiškai. Jos kviečia vaikus tirti savo vaizduotę ir dalintis atradimais. Lėlės puikus rekvizitas įvairioms meninėms vaidybos rūšims. Išmokymas įgyja ypatingos reikšmės, kai vaikai patys kuria lėles. Vaikai panaudos galybę kalbos išraiškos priemonių, jei paprašyti pakalbėti už savo lėlę. Kai vaikas žaidžia paties pasigaminta lėle, jis gali kalbėti ir vaidinti už du. Jis gali rinktis mėgstamo personažo vaidmenį. Gali vaidinti tai, ką matė žiūrėdamas televizorių, gali prisiminti tėvų ar draugų vaidmenis. Galbūt iš pradžių reikia parodyti, kaip lėlė gali kalbėti, judėti ir vaidinti mėgstamos pasakos herojų.
Daug džiaugsmo ir erdvės kūrybai suteikia tokie nesudėtingi vaidmenėliai, naudojantis pirštais. Tai ne meninė vaidyba, o įkvėptas lėlyčių sugyvinimas garsu, judesiu, dialogu. Vaikai gali pasigaminti lėlę ant pirštukų, norėdami atkurti mėgstamą pasaką, dainelę arba gali žaisti šiomis lėlėmis vaidindami, įsivaizduodami ir
fantazuodami.
G.Davis dramos metodą pavadino „Imp.rovizacine, parodomąja, į procesą sutelktą veiklą, kurios dalyviai turi panaudodami vaizduotę vaidinti ir išgyventi įvairią žmogiškąją patirtį“.dramos elementus galima panaudoti per įvairią veiklą: komunikacinę, pažintinę, fizinę, darbinę ir t.t. Vaidyba ir grožinė literatūra
Lėlių vaidinimams tinka įvairūs literatūros žanrai: apsakymai, pasakos, netgi poezijos kūriniai, kuriuose daugiau veiksmo, dialogų. Vieni kūriniai labiau tinka žaislų teatrui, kiti flanėlografui arba stalo teatrui, o dar kiti pirštininėms arba lazdelinėms lėlėms.
Žaislų teatras artimiausias lopšeliukams, bet jo nesibodi ir vyresni vaikai. Tik ppastariems reikėtų leisti kuo daugiau patiems vaidinti, orientuojant mažuosius vaidintojus bendrauti su žiūrovais.
Pagrindinė trumpų literatūrinių tekstų, arba pasakaičių, paskirtis – nusakyti vaidinančiam vaikui veikėjo aplinkybes: koks jis yra (kaip juda, kalba, ką mėgsta, t.y., kokie jo tipiški bruožai), kokiomis sąlygomis gyvena (namie, tarp žaislų ar miške), su kuo susitinka (ką pamato, išgirsta, palyti, užuodžia), kaip vertina situaciją, į kurią patenka, ko trokšta, ką veikia, kas atsitinka.
Vaidybai skirtoje pasakaitėje mažieji turėtų rasti žaidybinių elementų – pažįstamų veikėjų (katiną, pelę), nnuotykinio pobūdžio veiksmų – išsirito iš kiaušinio, ištipeno kiemo apžiūrėti, striksi po pievą, slepiasi už stalo.
Pastebėjau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai labai mėgsta žaidibiškumą, kurį sukuria įvairūs netikėtumai bei pasikeitimai, nedidelės juokingos nesėkmės, painiava ir suklydimai. Visa tai sušvelnina konfliktiškumą –– būtina draminio veiksmo variklį. Žaidybinę pasakaitės nuotaiką vaikai greitai pajaučia ir drąsiai pasineria į išmonės, fantazijos, nevaržomą kūrybos pasaulį.
Atlikinėdama tyrimą, pastebėjau, kad auklėtojos dažniausiai naudoja lėlių teatro elementus, būtent supažindinant vaikus su nauju literatūros kūrinėliu: pasaka, apsakymu, eilėraščiu.Nes tai vienas geriausių būdų sudominti vaikus, kuo įdomiau pateikti tą kūrinelį vaikams,netradiciniu būdu. Vyresniose grupėse vaikai patys kūria savo vaidinimus pagal auklėtojos ar jų pačių pasirinktus kūrynius, mėgstamiausias pasakas ir eilėraštukus. Vaidyba ir kalba
Dėl įvairiausių priežasčių: televizijos ir kompiuterinių žaidimų įtakos, dvikalbystės, tėvų užimtumo ir kt. – daugelio vaikų kalbos raida patiria sunkumų. Kai kuriems vaikams dėl skurdaus žodyno sunku bendrauti, reikšti mintis, pasakoti įspūdžius. Jie kalba nedrąsiai, tyliai, neišraiškingai, iš kitų išsiskiria nedrąsumu, nepasitikėjimu savo jėgomis. Vienas iš būdų tokiems vvaikams pagelbėti, – kalbos ugdymas pasitelkiant vaidybinę raišką.
Balso intonacija yra viena iš vaidybos raiškos priemonių. Kasdienėje šnekoje girdime gyvas, motyvuotas intonacijas, nes natūraliomis situacijomis netrikdomai skleidžiasi iš pradžių pažintini (suvokiame, įsivaizduojame, apie ką kalbame), o vėliau ir vertinamasis aktyvumas – balso intonacija perteikiame savo santykį. Žaisdami vaidmeninius žaidimus, vaikai savaime įsivaizduoja ir vertina, todėl jų intonacijos tokios išraiškingos, kad išgirdęs net suklūsta. O štai Ryto rato metu, kai tenka ką nors papasakoti atsistojus priešais grupę, kūrybiškumas dingsta, nes. dėl nnepatyrimo kalbėti viešai vaizduotė tampa pasyvi.
Vyresniosios ir priešmokyklinės grupių vaikams auklėtojos suteikia laisvę vaidinti patiems, auklėtoja pataria, pagelbsti sudetingose situacijose, parodo pavyzdį. Sekdami tuo pavyzdžiu, vaikai patys sukuria savo herojams „kalbą“ arba pasirenka dialogus iš jau žinomų pasakų. Mokydamiesi tekstą, vaikai mokosi taisiklingai tarti ir vartoti žodžius, turtina savo kalbos žodyną palyginimais, metaforomis ir t.t. , mokosi raiškiai tarti žodžius.
Vaikai patys vadindami stengesi mėgdžioti auklėtojos intonaciją, balso toną, mokosi išreikšti emocijas kalba. Vaidyba ir kūno kultūra
Kūno kultūros valandėles galima paįvairinti vaidybos elementais. Integruotos veiklos ideja priešmokyklinėje grupėje domina seniai, tačiau vis nebūdavo aišku, kaip taikyti vaidybą.
Kiek galima prigalvoti vaidybinių veiksmų! Vienas iš kūno kultūros valandėlių tikslų – leisti vaikams tyrinėti judesį ir atrasti įvairias jo raiškos galimybes. Ne tik rankų ir kojų, bet viso kūno, ypač veido išraiškos, tyrinėjimui labai tinka vaidybiniai veiksmai su įsivaizduojamais pojūčiais. Galima pasiūlyti vaikams ką nors įsivaizduojama paragauti, palytėti, užuosti, išvysti, išgirsti ir tuo pat metu veikti. O tam labai tinka lėlių teatras.
Lėlių teatro elementus puikiausiai galima pritaikyti ir per kūno kultūrą. Auklėtojai labai patiko mano idėja nupiešti ant vaikų padų įvairiausius veidelius. O vaikams ši idėja sukėle begalo daug džiaugsmo ir teigiamų emocijų. Vaikai gulėjo taip, kad galėtų matyti kitų vaikų ppadukus. Atlikinėdami pratimus gulint ant nugaros ir pilvo vaikai tarsi žaidė su nupieštomis ant padukų lėlėmis . Tai buvo ir kūno kultūros valandėlė ir žaidimas, puikiausia pramogėlė vaikams. Vaidyba ir dainavimas
Nors vaidyba ir dainavimą labai skiriasi. Mums galima organizuoti bendrą veiklą ir kartu siekti ir vaidybos, ir vokalo gebėjimų ugdyti.
Balso grožis kalbant ir dainuojant priklauso nuo kvėpavimo. Tačiau dažniausiai vaikai kvėpuoja netaisyklingai: kilnoja pečius, įkvėpia tankiai ir negiliai, per daug įkvėpę, dainuodami per greitai iškvėpia, todėl pritrūksta oro išdainuoti frazę, nukanda žodžių galūnes, girdėti kaip šniokščia balsas. Priešmokyklinio amžiaus vaikai nepajėgūs sąmoningai kontroliuoti savo kvėpavimo, todėl geriausia pratinti juos taisyklingai kvėpuoti diafragma pratinti juos taisyklingai kvėpuoti diafragma ne pamokymais, bet vaidybiniais žaidymais, tam tikra ritmika, gimnastikos pratimais, šokiu. Ši veikla ne tik padeda kvėpuoti taisyklingai, bet ir įpratina sieti kvėpavimą ir judesį. Jeigu mokome taisyklingai kvėpuoti tik stovint, prireikus pajudėti, dainuojant ištiesti ranką ar pasilenkti, kvėpavimas pasidaro aritmiškas.
Lėlių teatro vaidinimams puikiausiai tinka lietuvių liaudies pasakos ir pasakėčios su dainuojamaisiais intarpais. Vaidindami tokias pasakas, vaikai mokosi ne tik kalbos bet ir dainuoti. Išmoksta , megdžioja paukštelių, žverelių balsus, jų daineles kurios taip pagyvina vaidinamą kūrinėlį. Bet kaip įdomų ir pačių vaikų žinomas daineles ir dainas paversti teatru, suvaidinti su lėlėmis. OO mažiukams labai patinka mokytis dainelių apie žvėrelius, gyvūnus, paukščius kartu su tų dainelių herojais. Vaidyba ir gamtos pažinimas
Lėles galima pasidaryti iš pačių paprasčiausių ir prieinamiausių medžiagų. Tinka įvairios gamtos gėrybės ( konkorėžiai, gilės, kaštonai, džiovintos rožės, šiaudai, varpos, kriaušės, akmenėliai, medienos gabalėliai, sausos medžio šakelės, daržovės ), kai kurie namų apyvokos reikmenys ( plasmasiniai buteliai, indeliai, šepečiai, vielutės, plaušinės, mediniai šaukštai ), plastelinas, popierius. Skatinti vaikus pasidaryti lėles, piešti dekoracijas.
Mano nuomone, lėlės grupės vaidybos kampelyje turi būti ne būtinai pirktos, reikėtų kad patys vaikai gamintų patys vaikai iš įvairiausių medžiagų. Gaminant, lėles vaikai susipažįsta su medžio savybėmis,tyrinėja gamtinę medžiagą. Vaidindami pasakas susipažįsta su įvairiais gyvūnais, jų gyvenimo sąlygomis, kuo jie maitinasi. Sužino daug įdomaus apie metų laikų kaitą, kas būdinga tam tikram gyvunui pavasarį, vasarą, ir t.t.Vaidyba, dailė ir darbeliai
Integruota veikla naudinga ugdant vaikų vaidybos ir dailės gebėjimus. Vaikams nelengva suvokti, jog veiksmas ir jo kūryba yra vaidybos priemonė, todėl iš pradžių vaidinimėliai būna skurdūs: atliekami keli veiksmai, ir tiek. Kūrybiškumui atsiskleisti sunku dar ir dėl to, kad siūlomos aplinkybės būna pernelyg sudėtingos. Neįgudusiam vaikui sunku įsivaizduoti ir susieti daug skirtingų veiksmų.
„Dailės teatrą“ paversti mažomis scenelėmis didesniuose vaidinimuose. Lengva tokius epizodėlius pritaikyti inscenizuojant dainelę ar rengiant šventinį koncertą.
Pavyzdžiui, nupiešti įsivaizduojamą laikrodį, o paskui vaidinti, kaip jis tiksi, kaip sukasi rodyklės, ir tuo pat metu deklamuoti eilėraštį. Arba pavaizduoti, kad rašai (tegul ir nekaip pirmaklasiai) menamą laišką Kalėdų seneliui. Ryšys su daile vaidinamas sceneles daro įdomesnes, šiuolaikiškesnes, padeda atitolti nuo kartais atsibostančios realistinių pjesių buities, siekti sąlygiškumo ir apibendrinimo, ugdo abstraktų mąstymą, kuris, anot amerikiečių mokslininkų, šiais laikais, kai gyvenimo kompiuterių neįmanoma įsivaizduoti, tampa didelė problema.
Dar viena idėja būtų apie tai, kaip kartu piešti, vaidinti ir visa ttai atlikti. muzikos ritmu. Meninės veiklos idėjos taip viena su kita sulipusios, kad reikia gerokai pasukti galvą norint jas atskirti.
Iš vaikų sužinojau, kad jiems net ir patiems mažiausiems, labai patinka patiems gaminti lėles. Tą aš pastebėjau ir pati dalyvaudama ir kartu stebėdama, kaip vaikai gamina lėles grupės vaidybos kampeliui. Vaikams labai patiko idėja padaryti iš senų kojinių kirminus ir gyvatėles. Jie su džiaugsmu padėdavo vienas kitam.
Bebėjo vaikams sukelia daug džiaugsmo piešti matytus spektakliukus, o kokie gi galimi vaidinimai be ddekoracijų. Per dailės užsiemimus su vaikais puikiausiai galima gaminti, piešti savo vaidinimams ir dekoracijas. Analitinė dalis
Tyrimas
Tema:
Temos aktualumas skirtingo amžiaus vaikų grupėse
Uždaviniai:
Sužinoti vaikų nuomone apie lėlių teatrą
Stebėti skirtingo amžiaus vaikus per įvairią veiklą, susijusią su vaidyba iir lelių teatru
(Auklėtojų anketavimas) Sužinoti,kiėk dėmesio vaikų ugdyme skiriama lelių teatrui,lelių teatro elementų panaudojimui skirtingo amžiaus vaikų grupėse
(Tėvų anketavimas) Sužinoti,kiek dėmesio skiria tėvai vaiko estetiniam lavinimuiVaikų apklausa
Ar jums patinka teatras?
Kodėl jums patinka lėlių teatras?
Ar patinka žaisti vaidybos kampelyje?
Ar patinka labiau patiems vaidinti ar auklėtojos vaidinimai?
Kokius darbelius labiausiai mėgsti?
Ar patinka per darbelius patiems gaminti lėles vaidybos kampeliui?
Ar dažnai su tėveliais lankotės teatre?
Ar patinka žiūrėti spektaklius?Apibendrinimas
Buvo apklausti skirtingo amžiaus grupių vaikai: Ⅱ- jaunesnios, vidurinės, vyresnesnės ir priešmokyklinės grupių auklėtiniai. Iš darželinukų atsakymų paaiškėjo, kad jiems labai patinka teatras, o ypač lėlių teatras. Jaunesniujų grupių auklėtinius sunkiausia buvo apklausti, bet tai man padėjo padaryti šių grupių auklėtojos. Daugelis vaikų atsakė , kad jiems labai patinka žaisti vaidybos kampelyje, nes lėlės yra juokingos, kartais ppiktos, patinka kai lėlės su jais bendrauja. Ypač patinka kai auklėtoja vaidina, o kai kurie, vyresniosios ir prieš mokyklinės grupių vaikai, labiau savarankiški atsakė, kad jiems labai įdomu patiems vaidinti. Retai lankosi teatre, bet labai patinka spektakliai pagal žinomas pasakas. Daugeliui patinka patiems gaminti lėles, nes tai labai linksma.Vaikų stebėjimai
Data: 2002-12-23
Vieta: salė.
Vaikų amžius: 2-3 metai
Tikslas: lopšeliukų smalsumo stebėjimas.
Eiga: teko stebėti pramogėle, skirta senųjų metų palydoms. Ji buvo skirta patiems mažiausiems lopšeliukams. Atėjo Kalėdų senelis ir Snieguolė. Juos mažyliai pamatė pirmą kkartą gyvenime. Todėl daugelis verkšleno, gūžėsi, glaustėsi prie mamų. Bet štai virš širmos pasirodė pirštininės lėlės: Kalėdų senis, Snieguolė, kiškis. Vaikų ašarėlės išdžiuvo, jie padrąsėjo: plojo rankutėmis, sukosi ir darė visa, ko prašė jų lėlės.
Išvada: persirengia tam tikrais personažais žmonės baugina vaikus savo didumu, o mažylė lėlė artima įprastam žaislui, ji sava, nekelia neigiamų emocijų.
Data: 2003-05-10
Vieta: grupė.
Vaikų amžius: 6-7 metai
Tikslas: vaiko domėjimasis mamytės darbu, profesija.
Eiga: pokalbis su grupės mergaite Skaiste. Atėjusi ryte į darželį, ji pasisveikino ir kaip paprastai pradėjo pasakyti apie tai, kas atsitiko vakar.ji papasakojo, vakare buvo pas savo mamytę darbe, o ji dirba Lėlių teatre, jai labai patiko tenai, ji matė daug įvairiausių lėlių: Coliukę, kregždutę, nykštukus, raganą, devyngalvį slibiną ir t.t. jai labiausiai iš visų patiko Raudonkepuraitė, nes ji turėjo tokia pat raudoną kepuraitę kaip ir Skaistė. Jai netgi davė pažaisti su ta lėle.
Išvada: mergaitei labai patiko teatre. Ji apie tai papasakojo ne tik auklėtojoms, bet ir savo grupės vaikais. Pasakodama šypsojosi ir pasakojimas jai suteikė daug teigiamų emocijų, nes ir kiti galėjo karta su ja pasidžiaugi.
Data: 2002-12-10
Vieta: grupė.
Vaikų amžius: 6-7 metai
Tikslas: stebėti pasiruošimą vaidinimui.
Eiga: auklėtojos ruošėsi pasakėlės vaidinimui Naujųjų Metų šventei jaunesniojoje grupėje. Kartu su jomis vaidinime dalyvavo priešmokyklinės grupės auklėtinė Gabrielė. Ji yra llabai savarankiška ir auklėtojos dažnai jai duoda šiek tiek sudėtingesnes užduotis. Taigi ir čia jai atiteko“kiškio“ vaidmuo. Ji puikiai valdė savo pirštininę lėlę „kiški“. Jeigu kas jai nepasisekdavo, jai būtinai auklėtojos padėdavo. Ji labai greitai išmoko savo trumputį tekstą. Stebėdama auklėtoja, ji stengėsi mėgdžioti jos parodyta balso intonaciją, lėlės judesius.
Išvada: Gabrielei labai patinka žaisti vaidybos kampelyje, o tai kad ją išrinko vaidinti kartu su auklėtojomis jai suteikė daug džiaugsmo ir ji tuo labai džiaugėsi.
Data: 2003-05-02
Vieta: grupė.
Vaikų amžius: 5-6 metai
Tikslas: stebėti vyresniosios grupės vaikų žaidimą vaidybos kampelyje.
Eiga: auklėtoja paprašė manęs prižiūrėti vaikus, kol kitoje grupėje vyko Mamyčių šventė. Stebėjau, kai vaikai patys žaidė vaidybos kampelyje. Jie žaidė teatrą. Išrinko žiūrovus iš grupės draugų ir pakvietė ir mane. Prieš tai ruošdamiesi pasidalino vaidmenimis. Jie vaidino pasaką „Lapė, kiškis ir gaidelis“. Iš visų dekoracijų išrinko tinkamas, pasidalino vaidmenys. Vaidino tik mergaitės, todėl niekaip negalėjo nuspręsti kas gi bus gaidelis, šuo ir t.t. pasaką jos sutrumpino. Po spektakli pasakė, kad dar truputėli parepetuos ir tada galėsime išvysti visą pasaką.
Išvados: vaikams patinka būti tiek žiūrovais, tiek patiems vaidinti. Per vaidinimus pasireiškia jų kūrybiškumas, vaizduotė, nes labai dažnai jie tiesiog improvizuoja.
Data: 2002-12-20
Vieta: grupė.
Vaikų amžius: 6-7 metai
Tikslas: stebėti auklėtojos vedama ryto ratą.
Eiga: sudominimui pasirinko lėlių tteatrą. Savaitės tema buvo „Miško gyvūnai“. Iš miško atkeliavo briedis (pirštininė lėlė), kuris papasakojo vaikams kaip miško žvėris gyvena miške žiemą, kuo jie maitinosi, pabendravo su vaikais, kartu prisiminė kokie žvėrys gyvena miške, kaip jie atrodo.
Išvada: vaikams labai patinka, kai juos aplanko pasakos herojai, jų mėgstamiausi žaislai, tai suteikia vaikams labai daug teigiamų emocijų, jie klausosi vaizdžios kalbos, turtina savo žodyną.
Data: 2003-05-14
Vieta: grupė.
Vaikų amžius: 6-7 metai
Tikslas: vaikų domėjimasis lėlių gamyba.
Eiga: kartu su vaikais gaminome lėles žaislų teatrui. Iš atneštų senų vaikiškų pėdkelnių, gaminome stebuklin.gus gyvius, prikišant pėdkelnes popieriumi, skudurėliais, siūlais. Prisiūvinėjome iš sagų akytes. Per darbelius vaikai bendravo, patarinėjo vienas kitam kaip geriau padaryti, kokios sagutės labiau tinka akims, iš karto jau bandė kūrti pasakas su savo lėlėmis, ir vaidinti. Gavosi labai gražus kirminai, gyvatėlės. Paskui mes panaudojome šiuos žaislus savo pasakų kūrimui, vaidinimams.
Išvada: lėlių gaminimas labai patiko vaikams, suteikė daug džiaugsmo. Pagal integruotą ugdymo sistemą stengiausi surišti darbinę veiklą su menine.
Data: 2003- 04- 05
Vieta: lėlių teatras.
Vaikų amžius: 3-7 metai
Tikslas: stebėti vaikus teatre.
Eiga: kartu su vaikais važiavome į teatrą žiūrėti spektaklį „Coliukė“. Vaikams suteikė daug džiaugsmo ne vien spektaklis, bet ir pats važiavimas, nes jų pasiimti atvažiavo didelis autobusas. Teatre jie apžiūrėjo foje iškabintas lėles,
vienas kitas papasakojo kokius spektaklius jau yra žiūrėjęs ir kokios ten buvo lėlės. Po spektaklio visa siena dalijosi įspūdžiais, kas jiems labiausiai patiko, kas nepatiko.
Išvada: reikėtų dažniau lankytis teatre, kad ir teatras dažniau atvažiuotų į darželį. Vaikams tai labai patinka. Anketa auklėtojoms
Jūsų grupės vaikų amžius?…………………………
Jūsų nuomone, kas yra integruotas ugdymas?………………………..
…………………………
…………………………
Kokioje veikloje, ugdant vaikus, Jūsų nuomone, tinkamiausia naudoti lėlių teatrą?……….
…………………………
Jūsų nuomone, kokia vieta vaikų ugdyme turi būti skiriama lėlių teatrui?…………….
…………………………
Kodėl taip manote?…………………………
…………………………
Ar reikalingas grupėje vaidybos kampelis?…………………………
Kodėl taip manote ?…………………………
…………………………
Ar yra JJūsų grupėje vaidybos kampelis?…………………………
Ar dažnai vaikai žaidžia jame?…………………………
…………………………
Ar dažnai lankotės su vaikais teatre, lėlių teatre?……………………….
…………………………
Ar patinka vaikams teatras?…………………………
…………………………
AČIŪ! Anketa tėvams
Kiek Jūsų vaikui metų?…………………………
Ką jis labiausiai mėgsta veikti namuose?…………………………
…………………………
…………………………
Ar dažnai Jūsų vaikas žaidžia su lėlėmis?…………………………
…………………………
Ar patinka Jūsų vaikui teatras?…………………………
…………………………
Ar dažnai lankote Lėlių teatrą?…………………………
…………………………
Ar mėgsta Jūsų vaikas lankytis Lėlių teatre?…………………………
…………………………
Ar Jūsų vaikas mėgsta žaisti teatrą?…………………………
…………………………
…………………………
Ačiū ! Auklėtojų anketų apibendrinimas
Psichologijoje naudojami įvairūs apklausos metodai Jais galima greitai gauti informaciją iš didelių žmonių grupių.. Savo tyrime aš panaudojau apklausos metodą, o būtent aanketų. Mano manymu, tai buvo geriausias būdas apklausti skirtingų vaikų amžiaus grupių auklėtojas. Auklėtojos man libai padėjo vaikų apklausoje, nes vaikai nenoriai bendrauja su nepažįstamais. Buvo apklaustos penkios skirtingų grupių auklėtojos . Jų grupių vaikų amžius nuo 3-jų iki 7-rių mmetų. Darželis dirba pagal “ Verinėlio “ programą, taigi visos žino kas yra integruotas ugdymas. Jų nuomone, kad lėlių teatras tinka komunikacinei veiklai, dailei, darbeliams. Teigia, kad lėlių teatras užima labai svarbią vietą vaikų ugdyme, nes ugdo vaikų vaizduotę,suteikia daug teigiamų emocijų. Laiko labai svarbiu ir vaidybos kampelį,nes ten vaikai patys gali žaisti, kūrti savo teatrą, rengti savo spektaklius. Beveik visuose grupėse yra vaidybos kampeliai. Vaikams labai patinka žaisti juose, tai juos linksmina.Vyresni vaikai patys jame žaidžia, o mažiukus prižiūri auklėtoja, padeda jiems. Kartais važiuoja su vyresniais vaikais į teatrą, dažniausiai į lėlių. Bet dažnai ir atskiri teatrai, teatrų trupės atvažiuoja į darželį. Spektakliai labai patinka vaikams, po to jie dažnai piešia matytus kūrynėlius, bando su vaikais patys gaminti lėles. Tėvų anketų apibendrinimas
Kai kurie tėvai labai noriai atsakynėjo į mano pateiktos anketos klausimus ir stengėsi iš karto atsakyti, bet kai kurie neturėjo laiko ir daug anketų išsineše. Taigi buvo sunku spręsti, nes daug ėlis tėvų negrąžino jų. Iš grąžintų anketų galima pasakyti tai, kad vaikams labai patinka teatras, kai kurie vaikai ir namuose žaidžia teatrą , kartu su tėvais gamina įvairiausias lėles savo žaidimams. Kartą per 3-4 mėnesius lankosi teatre, bet tam reikia pinigų, o jų daugelis neturi. Bet stėngiasi, nnors ir sunku, bet nueiti. Vaikams labai patinka lankytis teatre, nes jiems tai tarsi ir pramoga, bet kartu ir pažinimas. Jie sužino daug naujo, bet bebėjo tai ira linksma ir smagu.
Išvados ir pasiūlimai
Atlikinėdama tyrimą pastebėjau, kad auklėtojos, po mano domėjimosi, pradėjo daugiau dėmesio skirti lėlių teatrui, dažniau vaikų sudominimui naudoti lėles ir žaislus.Daugiausia stebėjau priešmokyklinio amžiaus vaikus, bet bendravau ir su kitų grupių vaikais ir auklėtojomis.Galima būtų pasakyti, kad lėlių teatras užima vianą iš svarbiausių vietų vaikų ugdyme. Mano nuomone, lėlių teatras užima labai svarbią vietą tiek jaunesniuose, tiek ir vyresnėse grupėse. Tik teatro žanrus reikėtų rinktis atsižvelgiant į vaiko amžių. Vyresniojoje ir prišmokyklinėse grupėse reikėtų vaikams suteikti laisvę vaidinti patims, nes jie yra jau savarankiškesni,leisti pasirinkti kūrynėlius, pagal kuriuos jie norėtų vaidinti, bebėjo patiems ir gaminti lėles. Nereikėtų pamiršti naudoti lėles ir vaikų sudominimui, nes vis dėlto vaikai lieka vaikais ir jiems begalo tai patinka.O jaunesnėse grupėse daugiau pritaikyti lėlių teatrą vaikų žaidimams, naudoti sudominant vaikus kokia nors kita veikla, gaminti kokias nors paprasčiausias lėles ir vaidinti. Nes lėlės yra vienas nuostabiausių dalykų ir sukūrtos jos tam, kad atneštų vaikams daugiau džiaugsmo.
Literatūros sąrašas:
Čaponienė V. Vaikų metų karuselė Vilnius, 2001
Gragoraitė – Karkockienė D. Kūrybos psichologija Vilnius, 22002
Gražienė V. Projektų metodas ir pedagoginės stidijos Gimtasis žodis,2001
Gražienė V. Rimkienė R. Ikimokyklinio ugdymo gairės // Programo pedagogams ir tėvams. Vilnius, 1993
Grinevičienė N. Jarovaitienė R. Tradiciniai žaidimai Vilnius, 1997
Jacikevičius A. Žmonių ( grupių ) socialinė psichologija Vilnius, 1995
Lazauskaitė E. Vaikų literatūros tekstų pritaikimas ikimokyklinių įstaigų lėlių teatrui Vilnius, 1988
Monkevičienė O. Verinėlis Knyga auklėtojai 2 dalis Vilnius, 1995
Monkevičienė O. Vaikų darželio programa. Verinėlis. Vilnius,1993
Kazragytė V. Vaidyba ir kalba // Žvirblių takas 2002 03
Kazragytė V. Vaiko orientavimasis į vaidybinę komunikaciją // Žvirblių takas. 2001 04
Kazragytė V. Vaidybos gebėjimai ir jų raiška priešmokykliniame amžiuje // Žvirblių takas. 2001 03
Kazragytė V. Vaidyba ir kūno kultūra // Žvirblių takas. 2002 05
Kazragytė V. Vaidyba ir dailė // Žvirblių takas. 2002 04
Kazragytė V. 5-7 metų vaikų vaidybai tinkamos pasakaitės // Žvirblių takas. 2001 05
Kazragytė V. Vaidyba ir dainavimas // Žvirblių takas. 2002 05
Tamašauskas R. Rimkienė R . Projektas Gera pradžia // Į vaiką orientuotų grupių kūrymas. Knyga auklėtojai. Vilnius, 1997 Priedai
Lengvai pagaminamos lėlės
Nupiešta ant plaštakos lėlė su skepetaite
1. Sugniaužkite lumštį. Jųsų nykščio galiukas turėtų liesti antrąjį smiliaus sąnarį.
2. Lūpų dažais ir nuplaunamu grimu, keliais brūkštelėjimais nupieškite veidą ant kumščio nykščio pusėje.
3. Kumščio viršų pagražinkite keliais siūlų pluoštais – tai bus plaukai. Kumėtį apgobkite medžiagos skiautele ir sskepetaite.
4. Judindami nykštį, „ padėkite „ lėlei kalbėti ir reikšti jausmus.
Lėlė iš kojinės
Senos baltos kojinės daro stebuklus.
1. Prie kojinės prisiūkite siūlų pluoštą – „plaukus „ ,ir sagas – „ akys ir nosį „
2. Išardykite pėdos siūlę ir susiūkite taip, kad liktų „ burna“
3. Prisiūkite naujų detalių, pvz. iš mažų medžiagos skiautelių – ausis, o iš siūlų – žandėnas.
Lėlės-kaukės iš popierinių lėkščių
Ištampius apatinę tokios lėkštės pusę, galima pasigaminti kauke
1. Naudokite vatmano popierių.
2. Prie popierinės lėkštės priklijuokite tvirtą juostą, kad užkišus plaštaką, būtų galima ją visaip judinti.
Lėlė iš sulenktos popierinės lėkštės
1. Sulenkite popierinę lėkštę per pusę – ji primins gyvūnų nasrus.
2. nuspalvinkite; priklijuokite detalių iš vatmano popieriaus.
3. laikykite šias lėlias tarp savo pirštų ir nykščio.
Lėlė ant padų
1. Ant pado nupieškite veidą. Kojos pirštai bus plaukai.
2. Pasiūlikite vaikams užkelti pėdą ant kėdės ir pasidžiaugti nepaprastais kūryniais.
3. Atneškite veidrodį, kad vaikai galetų pasidžiaugti savo sukūrtąja lėle.
Lėlių ir pirštukų žaidimai
Lėlės ant pirštukų
Medžiagos: vatmano popierius, žirklės, kreidiniai pieštukai ir klijai.
Darbo eiga:
1. Iš vatmano popieriaus lapo iškirpkite žmogučio ar gyvūno galvą. Ties kaklu sukarpikite popieriu juostelemis, kad jos styrotų į visas puses.
2. Nupieškite ir nuspalvinkite visus reikiamus bruožus.
3. Suklijuokite juosteles taip, kad lėlę galima būtų tvirtai užmauti ant piršto.
4. Užmovę at piršto, lankstydami pirštą, linčiokite lėlės galvą arba kitaip judinkite ją.
Vaikščiojančios lėlės
Medžiagos: vatmono popierius, žirklės,
kreidiniai pieštukai ir klijai.
1. Iš vatmano popieriaus iškirpkite norimo personažo galvą ir kūną ; ties klubais sukarpikite popierių juostelėmis.
2. Nupiešta ir nuspalvinta norimus personažo bruožus.
3. suklijuokite juosteles taip, kad lėlę galima būtų tvirtai užmauti ant didžiojo piršto ir smilliaus. Kiti vaiko pirštai taps lėlės kojomis, ir lėlė galės „ vaikščioti , bėgioti, šokinėti „ ir t. t. kaip tikra.
Lėlės ir skaičiuotės
Ejo senis per miškelį Viens, du, trys –
Ir pamatė juodą pelę. Višta ir gaidys.
Kas pelytę tą pagaus, Aš viščiukas,
Tas saldainių saują ggaus. Tu gaidžiukas.
Viens, du, trys.
Rieda melsvas troleibusas. Bėgo kiškis per miškiuką
Troleibuso ilgi ūsai. Ir sutiko jis lokiuką.
Vienas ūsas, Tas lokiukas medų nešė,
Antras ūsas. O kiškiukas jo paprašė :
Tai laimingas troleibusas. – Duok !
Graužė kiškis kopūstus Turėjo katytė penkis kačiukus:
Ir išsitepė ūsus. . Murkiuką,
Ejo praustis į upelį, Rainiuką,
Ir sutiko ten vilkelį. Ir dar trys mažus.
Kiškis bėgt, vilkas vytis, Jei nori gaut vieną,
Ir sutiko juos Kąstytį. Sakyk, jų vardus.
Ar pagaus jisai vilkelį,
Pasakysi tu, vaikeli .
Sėdi senis ir senutė, Trys piršteliai,
O ššalia raiba vištutė. Du piršteliai,
Kas vištelę tą pagaus, Viens pirštelis,
Aukso kiaušinėlį gaus. Ir nebėr !
Tu !
