Lietuvių kalbos pamoka: tipai, struktūra, analizė, stebėjimas

REFERATAS

LIETUVIŲ KALBOS PAMOKA: TIPAI, STRUKTŪRA, STEBĖJIMAS, ANALIZĖ

TURINYS

Įvadas…………………………3

I. Pamoka bendrojoje pedagogikos didaktikoje…………….4

1. Tipai…………………………4

2. Struktūra……………………….4

II. Pamoka lietuvių kalbos didaktikoje………………..9

1. Tipai…………………………9

2. Struktūra………………………..10

III. Lietuvių kalbos pamoka specialiojoje didaktikoje………….11

1. Tipai…………………………11

2. Struktūra………………………..12

IV. Pamokų stebėjimas ir analizė………………….12

V. Priedai…………………………15

1. Priedas…………………………15

2. Priedas…………………………17

3. Priedas…………………………21

Išvados…………………………22

Naudota literatūra………………………23

ĮVADAS

Mokytojai, metodininkai, švietimo darbuotojai dažnai ginčijasi – kokia turėtu būti šiuolaikinė pamoka, jos tipai bei struktūra. Šiuolaikinėje mokykloje mokytojui sudominti vaikus tokiais dalykais kaip darbas klasėje ir knygų sskaitymas yra gana sudėtinga, kadangi vaikai auga supami kompiuterių, televizijos, vaizdo žaidimų. Dažnai iš mokytojų lūpų galima išgirsti: ,,Jei tik tą pamoką būčiau pradėjusi nuo.” Jei būčiau! Tai – pavėluotos mintys, jei tik mokytojas iš anksto būtų numatęs pamokos struktūrą, manyčiau, žodelio ,, Jei.” nereikėtų sakyti. Žinoma, kad ir kaip plačiai bei tobulai literatūroje visa tai būtų išdėstyta, vis tiek niekada nebus aprėpiamos visos problemos iškylančios praktiniame darbe – pamokose.

Pamoka – tai dugiau ar mažiau išbaigtas mokymo proceso ggabalėlis , ląstelė . Joje kaip vandens lašelyje atsispindi įvairios mokymo proceso pusės, rekalavimai jam. Mokslininkų požiūriu, pamoka yra apibrėžiama kaip laiko ribotas susitikimas, kurio metu yra vykdoma programa. Tai – pagrindinė mokymo organizavimo forma šiuolaikinėje mokykloje, kūrybinis procesas, įgalinantis kkurti mokinį ir mokytoją, bet kartu tai ir sudėtingas pedagoginis darinys. Pavykusi pamoka praturtina tiek mokinio, tiek mokytojo asmenybę.

Objektas – pamoka: tipai, struktūra, stebėjimas, analizė.

Tikslas – naudojantis moksline literatūra atskleisti galimus lietuvių kalbos pamokos tipus, struktūrą, juos paanalizuoti, apibūdinti, palyginti su pamoka bendrojoje pedagogikos didaktikoje, pateikti keletą pamokos planų pavyzdžių.

Uždaviniai:

1. Pateikti lietuvių kalbos pamokos struktūrą, tipus;

2. Atskleisti kiekvienam tipui būdingus bruožus, teigiamus bei neigiamus vienokios ar kitokios pamokos aspektus;

3. Minėtuoju aspektu palyginti bendrosios didaktikos pamokas su lietuvių kalbos pamokomis bendrojo lavinimo mokykloje ir specialiojoje mokykloje.

Metodas – mokslinės literatūros analizė

I. PAMOKA BENDROJOJE PEDAGOGIKOS DIDAKTIKOJE

1. Tipai

Pamokos gali būti skirstomos į tipus pagal įvairius požymius. Pedagoginėje literatūroje jos skirstomos labai įvairiai.

Oniščiukas (1980) siūlo tokią pamokų tipų klasifikaciją:

1) Naujų žinių įįsisavinimo pamoka. Šis pamokos tipas taikytinas praktikoje, jei yra nagrinėjamos sąvokos, dėsniai, teorijos ir keliamas uždavinys (tikslas), kad mokiniai jas sąmoningai ir tvirtai įsisavintų.

2) Įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamoka. Taikoma numatant, kad bus ugdomi mokinių įgūdžiai.

3) Žinių, įgūdžių ir mokėjimų pritaikymo pamoka. Tai pamokos, kurių metu žinios, mokėjimai, įgūdžiai pritaikomi praktinėje plotmėje.

4) Žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka. Šis pamokų tipas apima ne tik apibendrinamąjį kartojimą. Pagrindinis didaktinis jų tikslas – sisteminti žinias.

5) Žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo bei koregavimo pamoka. Tai ppamokos, kurių metu žinios, mokėjimai, įgūdžiai įtvirtinami, koreguojami.

6) Kombinuota pamoka. Per šią pamoka siekiama dviejų lygiaverčių didaktinių tikslų. Šio tipo pamokos dažniausiai vedamos pradinėse klasėse, kur kiekvienai iš jų skiriama nedaug mokomosios medžiagos.

Įdomų požiūrį į pamoką atskleidžia Montesori (1992): “Mokykloje turi būti drausminga laisvė, moksleiviai gali pareikšti savo įgimtus polinkius, o mokytoja negali tenkintis jų stebėjimu, bet imtis ir eksperimento”. Pastebėtina, kad toks principas, kai pamoka paremta įgimtais vaikų polinkiais itin taikytina specialiojoje mokykloje, dėl jos itin tampraus ryšio su gyvenimu, kas yra būtina specialiųjų poreikių vaikams.

2. Struktūra

Pamokos sandarą, pasak Stulpino (1981), sudaro daugelis elementų: organizacinė dalis, žinių atgaminimas, temos skelbimas, naujos medžiagos dėstymas, įtvirtinimas, kartojimas, žinių, mokėjimų ir įgūdžių vertinimas, namų darbų skyrimas, pamokos užbaigimas ir k. t. Šių elementų seka gali būti įvairi, todėl būna daug pamokos struktūros variantų.

Anot Oniščiuko (1980), sąvoka “pamokos struktūra” apima tris požymius: sudėtį, seką bei ryšį. Pasak jo, pamokos struktūrą sudaro išoriniai makroelementai ir vidiniai mikroelementai.

Makroelementų struktūrą nulemia tie uždaviniai, kuriuos nuolat tenka spręsti per tam tikro tipo pamokas, norint sėkmingai siekti didaktinių tikslų. Taigi, kiekvienas pamokos tipas turi tam tikrą, tiksliai apibrėžtą, pagrindinį didaktinį tikslą, kuris yra palaipsniui pasiekiamas, išsprendus daugelį nuoseklių uždavinių.

Tuo tarpu kiekvienas pamokos ttipas turi ir vidinę sandarą – mikrostruktūrą. Ją nulemia tie būdai arba priemonės, kuriuos padeda spręsti didaktinius kiekvienos pamokos etapo uždavinius.

Oniščiukas (1980) teigia, kad rengdamasis pamokai, mokytojas turi nustatyti pagrindinius jos makrostruktūros ir mikrostruktūros elementus, mokymo metodų ir veiksenos seką, užduočių mokiniams turinį ir pobūdį, vadovavimo mokinių mokomajai pažintinei veiklai būdus.

Štai kokią įvairių tipų pamokų struktūrą pateikia Oniščiukas (1980):

Naujų žinių įsisavinimo pamokos makrostrūktūriniai elementai.

1) Mokinių jutiminės patirties ir atraminių žinių aktualinimas. Šio tipo pamokose naujų žinių įsisavinimo pagrindas gali būti tik išraiškingi, aiškūs ir teisingi vaizdiniai, todėl svarbią reikšmę sėkmingam mokymui turi konkrečių vaizdų, tikslių, ryškių ir teisingų aplinkos vaizdinių, turtingos jutiminės patirties formavimas. Minėtuosius dalykus ir atliekame šio tipo pamokose.

2) Mokinių mokymosi motyvavimas. Mokinių motyvavimas nesudaro atskiro pamokos etapo. Tai atliekama per kiekvieną jos etapą. Tačiau aiškiam ir tikslingam mokymosi motyvavimui mokytojas pamokos plane numato savo pedagoginių veiksmų ir mokinių pažintinių veiksmų seką, t.y. formuoja mokinių mokymosi interesą, kuria pasitenkinimo mokymosi sėkme situacijas, vertina pažangumą, fiksuoja tolimos ir artimos mokymo perspektyvas.

3) Pamokos temos, tikslo ir uždavinių skelbimas. Šioje pamokos dalyje skelbiama pamokos tema, iškeliamas pamokos didaktinis tikslas ir uždaviniai tam, kad mokinių pažintinė veikla būtų tiksliau organizuota ir kryptinga.

4) Naujos medžiagos suvokimas ir pirminis įsisąmoninimas. Norint pasiruošti šiai ppamokos daliai reikia išsiaiškinti, kaip aiškiausiai, geriausiai ir išsamiausiai užfiksuoti mokinių sąmonėje esminius požymius, ryšius ir santykius. Tai atlikti galima atliekant nedidelius praktinius ar laboratorinius darbus, juos derinti su savarankišku vadovėlio medžiagos nagrinėjimu. Suvokti bei įsisamoninti medžiagą galima ir klausant mokytojo pasakojimo, aiškinimo, lyginamuoju metodu, analizuojant iliustracijas ir pan.

5) Objektyvių nagrinėjamos medžiagos ryšių ir santykių įprasminimas ir nagrinėjamų reiškinių vidinės esmės atskleidimas. Ši dalis reikalinga tam, kad mokiniai nuodugniai įprasmintų nagrinėjamą medžiagą. Įprasminimo tikslas – atskleisti vidinius daiktų (reiškinių, procesų) tarpusavio ryšius: priežasties – pasekmės, laiko, erdvės, sąlyginius, funkcinius ir t. t.

6) Žinių apibendrinimas ir sisteminimas. Apibendrinimas ir sisteminimas kaip pamokos etapas turi padėti nustatyti nagrinėtų ir anksčiau įsisavintų giminingų sąvokų seką ir pavaldumą viena kitai, remiantis esminiais jų tarpusavio ryšiais ir santykiais, taip pat nustatyti nagrinėjamos sąvokos vietą atitinkamų žinių sistemoje.

7) Pamokos rezultatų aptarimas. Aptardamas rezultatus, mokytojas trumpai skelbia, ką nauja mokiniai sužinojo per pamoką, kokių žinių įgijo, kaip dirbo klasė ir atskiri mokiniai, vertina per visą pamoką stebėtų mokinių darbą.

8) Namų užduoties skyrimas. Namų užduotys nebūtinai turi būti pateikiamos pamokos pabaigoje. Tai galime padaryti ir pradžioje ir viduryje, priklausomai nuo mokymo proceso logikos.

Įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamoka.

Mokinių žinių ir praktinės patirties aktualinimą, mokinių mokymosi motyvavimą, pamokos tikslo ir

uždavinių skelbimą, pamokos rezultatų aptarimą, namų užduoties skyrimą jau apibūdinau aptardama naujų žinių įsavinimo pamoką, toliau pateiksiu pamokos dalis, kurios skiriasi nuo naujų žinių įsisavinimo pamokos. Tai būtų:

1) Naujos medžiagos nagrinėjimas (įvadinės pratybos). Šio pamokos etapo metu, mokytojas turi pasiekti, kad mokiniai, atlikdami tam tikras užduotis ir veiksmus, įsisavintų atitinkamas sąvokas arba taisykles.

2) Pirminis žinių panaudojimas (mėginimo pratybos). Siekiama, kad mokiniai įsisavintų žinias, jas paverstų įgūdžiais. Tai daroma atliekant įvairias užduotis ir aiškinantis iškilusius sunkumus. Mėginimo pratybos yra ttiesiogiai aiškinamos, o užduotis pagal pavyzdį mokiniai atlieka be pradinio arba vėlesnio aiškinimo, savarankiškai.

3) Žinių naudojimas standartinėmis sąlygomis įgūdžiams stiprinti (treniruojamosios pratybos). Šią pamokos dalį galima suskirstyti dar į kelis etapus. Tai būtų:

1. Pratybos pagal pavyzdį ( nuo mėginimo pratybų skiriasi tuo, kad mokinais jas atlieka savarankiškiau).

2. Pratybos pagal instrukciją. Šios pratybos atliekamos dar savarankiškiau. Instrukcija pateikiama žodžiu arba raštu. Jos, kaip ir pratybos pagal pavyzdį yra atgaminamosios, bet turinys jau sudėtingesnis.

3. Pratybos pagal mokytojo užduotį. MMokiniai tam tikru mastu dirba savarankiškai. Tačiau šis savarankiškumas neperžengia nustatytos situacijos ribų – mokiniai tiksliai kopijuoja pavyzdį arba laikosi instrukcijoje nurodytų darbo būdų ir veiksmų tvarkos.

4) Kūrybinis žinių ir įgūdžių pritaikymas naujomis sąlygomis (kūrybinės pratybos). Svarbus didaktinis kūrybinių pratybų tikslas yyra ugdyti mokinių mokėjimą gerai orientuotis gyvenime, greitai, aiškiai ir tinkamai spręsti gyvenimo problemas, pritaikant įgytas žinias ir įgūdžius. Joms nėra numatytos paruoštos medžiagos, ją reikia rasti, galvoti, sukurti.

Žinių, įgūdžių ir mokėjimų pritaikymo pamoka. Žinių pritaikymas – tai įsimintų sąvokų, dėsnių, ir teorijų įgyvendinimas intelektinėje ir praktinėje veikloje, kuris glaudžiai siejasi su žinių, įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimu. Pamokos etapai taip pat labai panašūs į įgūdžių ir mokėjimų įsisavinimo pamokos etapus. Tai būtų: 1) mokinių žinių ir praktinės patirties aktualinimas, 2) mokinių mokymosi motyvavimas, 3) pamokos tikslo ir uždavinių skelbimas, 4) pamokos rezultatų aptarimas, tolesni etapai šie:

5) Praktinių veiksmų turinio ir sekos įprasminimas. T. y. įprasminimas to, kas žinoma, pažįstama, ką reikia spręsti kūrybiškai, naujai, kokius apibendrintus veiksmų būdus, šiek ttiek juos pakeitus, galima pritaikyti konkrečioje situacijoje.

6) Savarankiškas užduoties atlikimas, mokytojui kontroliuojant, padedant. Mokiniai atlieka praktinę užduotį individualiai ar po kelis, grupėmis. Mokytojas turi stebėti mokinius, netiesioginiais klausimais ir tarpiškomis užduotimis nukreipdamas jų veiklą tinkama linkme.

Toliau seka jau minėtasis naujų žinių įsisavinimo pamokoje etapas.

7) darbo rezultatų apibendrinimas ir sisteminimas.

8)Mokinių ataskaita apie darbo atlikimo būdus bei rezultatus ir gautų rezultatų teorinis pagrindimas. Šio etapo metu, kiekvienas mokinys nurodo temą, užduotį, pradinius teorinius duomenis, aiškina darbo eigą, analizuoja gautus rezultatus iir pavaizduoja juos lentele, grafiku, diagrama, pateikia analizės, lyginimo, apibendrinimo rezultatus, išvadas, taisykles. Tuo remdamasis mokytojas turi patikrinti mokinių žinias.

Pamoka baigiama pamokos rezultatų aptarimu ir namų užduotimi.

Žinių apibendrinimo ir sisteminimo pamoka. Pamokos etapai pateikiami šie: 1) mokinių mokymosi motyvavimas, 2) Pamokos temos, tikslo, uždavinių skelbimas.

3) Atskirų faktų, įvykių, reiškinių apibendrinimas. Šiame etape dominuoja pokalbis, vaizdinių priemonių demonstravimas, lentelių, diagramų, grafikų analizavimas, praktinių darbų atlikimas. Mokiniai patys turi susisteminti per tam tikrą laikotarpį išmoktas žinias, tačiau jų darbui reikia vadovauti, svarbu užkirsti kelią klaidoms ir jas ištaisyti.

4) Sąvokų ir jų sistemų apibendrinimas. Šiame etape siekiama formuoti mokinių žinių sistemą, siekiama plačių apibendrinimų, mokiniai analizuoja daug medžiagos, išskiria esmines ypatybes ir sujungia į bendrą sistemą.

Pamoka baigiama pamokos rezultatų aptarimu ir namų užduoties skyrimu.

Žinių, įgūdžių ir mokėjimų kontroliavimo ir koregavimo pamoka. Nustatant kontroliavimo ir koregavimo pamokos struktūrą, geriausia siekti etapais pamažu augančio žinių, įgūdžių ir mokėjimų lygio – pirmiausia išsiaiškinti, kaip vaikai moka faktinę medžiagą ir nustato elementarius išorinius ryšius ir galiausiai sudaryti apibendrintų žinių, veiksmų būdų bei jų taikymo nestandartinėmis sąlygomis sistemą. Šio tipo pamokų struktūra galėtų būti tokia:

1) mokinių mokymosi motyvavimas ir pamokos temos, tikslo bei uždavinių skelbimas;

2) patikrinimas, kaip mokiniai moka faktinę medžiagą ir geba atskleisti elementarius ddaiktų bei reiškinių vidinius ryšius;

3) Patikrinimas kaip mokiniai moka pagrindines sąvokas;

4) Patikrinimas kaip išsamiai ir apibendrintai mokiniai įprasmino žinias;

5) Žinių pritaikymas standartinėmis sąlygomis;

6) Žinių pritaikymas nestandartinėmis (pasikeitusiomis sąlygomis);

7) Atliktų užduočių rinkimas, jų tikrinimas, nagrinėjimas ir vertinimas;

8) Pamokos rezultatų aptarimas ir namų užduoties skelbimas.

Kombinuota pamoka. Kombinuota pamoka skiriasi nuo kitų pamokų tipų tuo, kad šiose

pamokose galima taikyti įvairias pamokų struktūrinių elementų kombinacijas.

Pamokų įvairovė ir jų elementų įvairovė yra labai didelė, tačiau, aš sutikčiau su Stulpino (1981) nuomone, kad praktikoje nėra tikslinga griežtai apriboti atskirus pamokos elementus, reikia ieškoti būdų jiems sujungti, kad pamoka išliktų vientisa, užbaigta visuma organizaciniu, loginiu ir psichologiniu požiūriu.

II. PAMOKA LIETUVIŲ KALBOS DIDAKTIKOJE

1. Tipai

Gailiūnas (1977) bei Šoblinskas (1987) lietuvių kalbos pamokas skirsto į tam tikras grupes, tipus pagal jų turinį ir tikslą:

1) Turinio atžvilgiu (ko mokome) pagrindiniai pamokų tipai pateikiami tokie:

· fonetikos; · skyrybos;

· leksikos; · stilistikos;

· žodžių darybos; · kirčiavimo;

· morfologijos; · kalbos kultūros;

· rašybos; · kalbotyros;

· sintaksės; · kalbos ugdymo.

2) Pagal didaktinį tikslą (kokių mokomųjų tikslų siekiame pamokoje) pagrindiniai pamokų tipai yra labai panašūs į bendrosios didaktikos pateikiamus pamokų tipus, tai būtų:

· Naujos medžiagos perteikimo pamoka. Tai pamokos, kurių pagrindinį elementą sudaro naujos medžiagos perteikimas. Pagrindinis jos tikslas – ssupažindinti mokinius su nauju gramatikos, rašybos, skyrybos, kirčiavimo, stilistikos dalyku.

· Žinių gilinimo. Jų prireikia tuomet kai yra laipsniškai gilinamos, nagrinėjamos žinios, įgytos žemesnėse klasėse.

· Įtvirtinimo. Įtvirtinama nauja medžiaga.

· Kartojimo. Ši pamoka gali būti vedama dvejopai; t.y. kartojamas išeitas kursas mokslo metų pradžioje arba pabaigoje bei kartojama medžiaga išeita per kelias temas ar skyrius.

· Kalbinių įgūdžių formavimo. Naudojamos pratybos (tarties ir kirčiavimo, leksikos, stilistikos ir k.t.) lietuvių kalbos įgūdžiams formuoti.

· Žinių tikrinimo (žinių ir įgūdžių kontrolės) pamokose daugiausia laiko skiriama apklausai: nėra medžiagos aiškinimo ir kartojimo ( kartojama tiek, kiek susiję su apklausa).

· Mišraus tipo. Tai, Šoblinsko (1987) teigimu, pats dažniausias lietuvių kalbos tipas. Šių pamokų pranašumas, lyginant su kitais pamokų tipais, – struktūros įvairumas, kuris lemia ir mokinių veiklos tose pamokose įvairovę.

2. Struktūra

Gailiūnas (1977) teigia, kad lietuvių kalbos pamokų struktūra yra panaši į kitų pamokų struktūrą. Kaip pagrindinius pamokos elementus autorius išskiria šiuos:

1) Žinių kartojimas ir apklausa;

2) Naujos medžiagos aiškinimas;

3) Įtvirtinimas;

4) Namų darbų skyrimas.

Šoblinskas (1987) lietuvių kalbos elementų pateikia kur kas daugiau:

1) Organizacinė dalis – tai pirmosios 1 – 2 pamokos minutės, kai mokytojas nuteikia klasę darbui.

2) Motyvacinė dalis. Jos paskirtis – pagrįsti naujos medžiagos teorinę ir praktinę reikšmę, supažindinti su pamokos uždaviniais.

3) Ankstesnių žinių aktualizavimas –

pamokos dalis, kurioje mokiniams primenami iš ankstesnių pamokų reikalingi tam, kad būtų suprastas naujai nagrinėjamas kalbos reiškinys.

4) Naujos medžiagos aiškinimas – vienas iš pagrindinių lietuvių kalbos elementų, kuriam skiriama 20 – 25 min. pamokos.

5) Naujos medžiagos įtvirtinimas. Šiuo metu gali būti kartojama nagrinėjama taisyklė, aptariamos svarbiausios sąvokos, suformuluojami jų apibrėžimai ir t. t.

6) Žinių apibendrinimas ir sisteminimas. Šis pamokos elementas praktiškai nesiskiria nuo Oniščiuko (1980) pateiktų pamokų elementų.

7) Žinių kontrolė. Ji atliekama žodžiu arba raštu. Ji reikalinga tam, kad mokytojas galėtų apspręsti savo mokymo rrezultatus, remdamasis mokinių žiniomis.

8) Namų darbų skyrimas.

9) Namų darbų tikrinimas. Jis nebūtinai turi būti atliekamas klasėje, taigi prie pamokos elementų jį galima priskirti tik sąlygiškai.

10) Klasės darbai. Pagal tai, kokiems įgūdžiams formuoti taikoma, skiriamos dvi klasės darbų rūšys:

· Treniruojamieji darbai. Tokie darbai kai mokiniai mokomi reproduktyvios kalbinės veiklos: nurašinėja ir atpasakoja įvairius tekstus, užrašinėja diktuojamus, įrašo tekste praleistas raides, sudėlioja priegaidžių ženklus ir pan.

· Ugdomieji darbai. Šiai grupei priklauso klasės darbai, susiję su produktyvia kalbine veikla: tai įvairūs teksto sudarymo ppratimai, stilistinės pratybos, rašiniai ir t. t.

11) Apibendrinamoji dalis. Ji tetrunka 1 – 2 minutes. Jos metu mokytojas apibendrina pamokoje nuveiktą darbą, įvertina klasės veiklumą, esant reikalui, kai kuriuos mokius pagiria ar papeikia, nurodo, kaip jie turi pasirengti kitai pamokai.

Šoblinskas (1987) ppateikia schemą, iš kurios aiškiai matyti struktūrinių elementų visuma, iš kurių konstruojamos lietuvių kalbos pamokos (žr. priedą nr. 3).

III. LIETUVIŲ KALBOS PAMOKA SPECIALIOJOJE DIDAKTIKOJE

1. Tipai

Ambrukaitis (1998), išskiria šiuos pamokų tipus, dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais:

1) Pradinio skaitymo ir rašymo pamokos, kurios skirstomos dar į smulkesnius tipus:

· naujo garso ir naujos raidės mokymo pamokos;

· skaitymo pratybų pamokos;

· naujų rašytinių raidžių (didžiųjų ir mažųjų) mokymo pamokos;

· rašymo pratybų pamokos.

2) Aplinkos pažinimo ir kalbos ugdymo pamokos;

3) Aiškinamojo skaitymo pamokos.

Pagal pažinimo proceso etapus šios pamokos skirstomos į:

· įvadines;

· pirminio susipažinimo su tekstu;

· perskaityto teksto nagrinėjimo;

· apibendrinimo;

· užklasinio skaitymo apskaitos ir kontrolės;

4) Užklasinio skaitymo pamokos;

5) Gramatikos ir rašybos mokymo pamokos. Skirstomos į:

· fonetikos ir fonetinės rašybos mokymo;

· žžodžių sudėties ir rašybos mokymo;

· morfologijos ir morfologinės rašybos mokymo;

· sintaksės ir skyrybos mokymo;

· leksikos ir praktinės stilistikos.

Pagal mokomosios medžiagos etapus jos gali būti dar suskirstomos į:

· naujos medžiagos perteikimo;

· žinių įtvirtinimo;

· kartojimo – apibendrinimo;

· kontrolinių darbų;

· kontrolinių darbų gražinimo;

· mišraus tipo.

6) Rišliosios kalbos ugdymo pamokos.

2. Struktūra

Pamokų struktūra dirbant su specialiųjų poreikių vaikais labai panaši į Šoblinsko (1987) pateiktąją. Jas konstruojant, mano manymu, galima remtis ir jo pateiktąja schema tik reikia ppritaikyti ją kūrybiškai, būtinai atsižvelgiant į konkrečios klasės mokinių amžiaus, kalbinio ir protinio išsivystymo ypatumus, skirti laiko individualiam darbui.

IV. PAMOKŲ STEBĖJIMAS IR ANALIZĖ

Ambrukaitis (2000) lietuvių kalbos pamokų stebėjimo tikslus skirsto į kontrolinius (kontroliuodami pamokas dažniausiai stebi mokyklų vadovai, švietimo skyrių ar ministerijos inspektoriai) ir mokomuosius ( pamokas, vedamas patyrusio mokytojo stebi studentai pedagoginio meistriškumo, gerosios profesinės patirties tikslais).

Kiekviena stebima pamoka yra aprašoma. Autorius teigia, kad stebint pamoką reikia pažymėti tokius duomenis: mokyklą, klasę, mokinių skaičių, mokytoją, datą, pamokos tikslus. Stebėjimo duomenis autorius siūlo fiksuoti pagal tolią schemą:

Pamokos laiko paskirstymas, pagrindiniai pamokos etapai Mokytojo veikla Mokinių veikla Pasatabos

Vėliau leistoje literatūroje Ambrukaitis (1980) pateikia kiek kitokią, mano manymu kiek sudėtingesnę, duomenų fiksavimo schemą:

Pamokos laiko paskirstymas Pagrindiniai pamokos darbai (pamokos turinys) Kiekvieno atlikto darbo įvertinimas Mokinių žinios, mokėjimai, įgūdžiai, daromos klaidos

Ambrukaitis (1980) teigia, kad “pamokos stebėjimas bus produktyvesnis, jei stebėtojas, fiksuodamas visą pamokos eigą, mokytojo ir mokinių veiklą, mokinių darbo rezultatus ir k. t, turės aiškius, apibrėžtus tikslus.”

Autorius pateikia tokius lietuvių kalbos stebėjimo ir analizės tikslus:

1. Pamokos tema ir tikslai; pamokos tipas, pamokos etapai; laiko pasiskirstymas tam tikroms pamokos dalimis. Pamokos kompozicija. Pamokos tema ir tikslai.

2. Pagrindinių pamokos mokomųjų tikslų (arba tikslo) įgyvendinimas. Teorijos ir praktikos santykis, mokslinis žinių lygis, jų kiekis; mokinių žinių, mokėjimų ir įgūdžių ccharakteristika.

3. Auklėjamieji pamokos tikslai. Kaip jų siekiama?

4. Koreguojamieji pamokos tikslai. Kaip jų siekiama, kaip formuojamas mokinių mąstymas, dėmesys, atmintis, valia? Kaip ugdomi jausmai, formuojami savarankiško darbo įgūdžiai? kaip ugdoma kalba?

5. Savarankiško darbo organizavimo per pamoką metodika.

6. Mokymo proceso individualizavimas ir diferencijavimas.

7. Mokinių aktyvinimo ir drausminimo būdai per pamoką.

8. Didaktinė medžiaga ir vaizdinės priemonės pamokoje. Mokytojo rašysena lentoje.

9. Mokinių kalba.

10. Mokytojo kalba: kalbos saikingumas, aiškumas, tikslingumas, žodyno, sakinių struktūros prieinamumas, emocionalumas, kalbos garsumas, kirčiavimo kokybė.

11. Mokytojo laikysena, gestai, mimika, išorė.

12. Darbo ir poilsio derinimas, žaidimų elementai ir pan.

13. Namų darbų turinys, kiekis, mokinių parengimas juos atlikti, pamokos užbaigimas.

Svarbiausia stebint pamoką yra aprašyti ją kuo išsamiau, su pavyzdžiais. Užrašai turi būti objektyvus pagrindas pamokos analizei ir išvadoms.

V. PRIEDAI

Pateikiu 2 lietuvių kalbos pamokų planus, pateiktus 2-oje skirtingose šaltiniuose. Šie planai man pasirodė įdomus, kūrybingi, ir žinoma, kūrybiškai juos galime panaudoti praktinėje veikloje (lietuvių kalbos pamokose).

1 PRIEDAS.

Skaitymo ir literatūrinio ugdymo mišraus tipo pamoka 6 -oje specialiosios mokyklos klasėje:

Tema: Pasakos sekimas.

Tikslas: Raiškiai skaityti ir sekti, mokyti analizuoti tekstą.

Uždaviniai:

· Mokytis atidžiai klausyti sekamos pasakos, skatinti mylėti knygas.

· Ugdyti mokinių pastabumą, mąstymą, atmintį.

Metodai: grupinis darbas, darbas su suolo draugu.

Tipas: mišri pamoka.

Priemonės: knyga Walt Disney „Undinėlė“, tuščios kortelės.

Situacija: kiekvieną savaitės penktadienį vaikai atsineša skaitomas knygeles, jomis pasidžiaugia, rekomenduoja draugams. Išrenkama skaitomiausia knyga. Tai – Walt DDisney „Undinėlė“. Mokytoja prieš pamoką vaikams atneša naujų knygelių, kurias galima rasti mokyklos bibliotekoje.. Per dailės pamokas vaikai pasigamina kartonines žuvytes, kurios gyvena popieriniame akvariume.

Pamokos eiga:

1. Po skambučio į klasę įeina mokytoja. Ji pasisveikina su vaikais ir praneša, kad šios klasės vaikai yra aktyviausi bibliotekos lankytojai ir knygų mylėtojai. Todėl šiandien ji atneša ne tik skaitomiausią knygelę, bet ir dovaną. Tai kompiuterinis žaidimas „Undinėlė“. Mokytoja perduoda prizą vaikams ir leidžia jį apžiūrėti.

2. Temos skelbimas. Pasakos sekimas.

3. Pasakos skaitymas (skaito mokytoja), prieš tai pateikiant užduotį: prisiminti kas yra pagrindiniai pasakos veikėjai.

4. Išsiaiškiname kas yra pasakos veikėjai, sudarome trumpą pasakos planelį, trumpai aptariame kiekvienos planelio dalies įvykius.

5. Mokytoja dar kartą perskaito pasaką.

6. Pasaką skaito mokiniai.

7. Grupinis darbas. Darbas vyksta grupėse po 2 vaikus. Kiekviena grupelė turi sukurti ir užrašyti trumpą raganos ir undinėlės dialogą arba undinėlės ir jos seserų dialogą.

8. Žaidimas „Teismas“. Vaikai suskirstomi dviem grupėm. Viena gina undinėlę, kita kaltina. Užduodamas klausimas „Ar tai laimė – mylėti, jei dėl to gali mirti? Vaikai išsako savo mintis.

9. Užrašome išvadas ant kortelių vienu žodžiu ( pvz.: myli, pasiaukoja, draugauja ir t. t. ) Gautas rezultatas – kiek daug gėrio slypi pasakose.

10. Kūrybinis

darbas atliekamas su suolo draugu. Mokytoja išdalina kartoninės žuvytės. Kitoje jų pusėje užduotys (reikia užbaigti sakinius):

a) mylėti tai.

b) suprasti tai.,

c) atleisti tai.,

d) svajoti tai .,

e) siekti tai.

f) neužmiršti tai.,

g) gerbti tai.

11. Vaikai skaito savo mintis, jas paaiškina, draugai papildo.

12. Apibendrinimas, įvertinimas. Prisimenama ko išmokome šią pamoką, ką naujo sužinojome. Vaikai pagiriami už kruopštų ir nuoširdų darbą.

13. Pamokos pabaiga.

2 PRIEDAS.

Reikalų raštų pamoka 9-oje specialiosios mokyklos klasėje

Tema: Reklaminis skelbimas.

Tikslai:

1. Supažindinti ir mmokyti parašyti reklaminį skelbimą.

2. Ugdyti žodyną, dėmesį, mąstymą, vaiduotę.

Metodai: pokalbis, teksto kūrimas žodžiu, teksto sudarymas raštu.

Tipas: reikalų raštų mokymo pamoka.

Priemonės: natūralaus dydžio reklaminių skelbimų pavyzdžiai, skelbimo schema, A3 formato popierius, spalvinimo priemonės.

Pamokos eiga

I. Įvadinis pokalbis.

1. – Prisiminkite, kur neseniai buvote? (Kino ir kultūros centre “Saulė”.)

2. – Ką ten veikėte? (Žiūrėjome “Galiūną Džo”.)

3. – Ką skaitėte prieš seansą? (Skelbimus.)

4. – Kokius skelbimus? (Rodomų filmų.)

5. – Ką iš jų sužinojote? (Kokius filmus rodys.)

II. Reklaminių skelbimų, parinktų iš periodinės spaudos, skaitymas.

III. Temos skelbimas, tikslų nusakymas.

– Reklaminiai skelbimai mums praneša, kkad greitai kažkur įvyks koks nors renginys, kad bus pagamintas ar parduodamas koks daiktas ir t. t. Kadangi reklaminiai skelbimai labai dažnai randami, šiandien mokysimės patys juos rašyti.

IV. Reklaminio skelbimo vieta mūsų gyvenime.

– Kur dar esate matę reklaminių skelbimų? (Vardija: llaikraščiuose, per televizorių, skelbimų lentoje ir t. t.)

– Ką jie reklamavo?

– Kodėl reikia mokėti parašyti reklaminį skelbimą?

V. Reklaminio skelbimo struktūros aptarimas stebint, demonstruojant schemą.

Skelbimo schema

Antraštinė dalis (gali ir nebūti)

(Dėmesio! Skelbimas!)

Skelbimo turinys:

1. Kada?

2. Kur?

3. Kas įvyks?

Data Organizatorius

(Rengėjai)

Demonstruojama didelio formato skelbimo schema.

– Kas parašyta viršutinėje dalyje?

– Kodėl ji rašoma?

– Kas rašoma po antraštinės dalies?

– Ką svarbu pažymėti skelbime?

– Kas rašoma apatinėje dalyje? (Organizatoriai/Rengėjai.)

Skelbimas – viešai skelbiamas, apie ką nors informuojantis raštas. Dažniausiai rašomi reklaminiai skelbimai, informuojantys apie būsimą renginį, pagamintą daiktą ir t. t. Skelbimų svarbi ypatybė ta, kad jie skiriami ne atskiram asmeniui, o visuomenei ar tam tikrai žmonių grupei.

Reklaminių skelbimų pagrindiniai žodžiai yra paryškinti, parašyti kitu šriftu, kita spalva.

Reklaminio skelbimo tikslas – sudominti skaitytoją, kad susipažinęs su rreklama žmogus norėtų tą daiktą įsigyti, renginį aplankyti ir t.t.

VI. Schemos lyginimas su pavyzdžiu, aptarimas.

1. Prieš klasę kabinamas natūralaus dydžio reklaminis skelbimas, reklamuojantis filmą “Galiūnas Džo”, kuris bus rodomas Saulės” kino kultūros centre kovo 5 d. 14.10 val.

Skelbimo aptarimas:

– Kas pakabinta prieš klasę? (Skelbimas.)

– Koks skelbimas? (Reklaminis.)

– Kodėl ji yra reklaminis? (Reklamuoja filmą.)

– Iš ko sprendžiate, kad tai skelbimas? (Iš skelbimo turinio.)

– Kodėl nėra antraštinės dalies? (Skelbimas yra didelio formato, spalvingas ir tuo patraukia žmonių dėmesį.)

– Ką iš jo sužinojote?

2. Apžiūrimi ir aptariami kiti reklaminiai sskelbimai (mažesnio formato).

3. Aptariami reklaminiai skelbimai, iškirpti iš laikraščių.

VII. Aptariami reklaminiai skelbimai, kurie daro neigiamą įtaką.

– Kokius dar žinote reklaminius skelbimus?

– Kas juose reklamuojama?

– Ar tai gerai?

– Kodėl negerai?

(Ne visi reklaminiai skelbimai turi teigiamą reikšmę. Labai daug jų neigiamai veikia žmones, ypač jaunimą. Šie skelbimai reklamuoja alkoholį, cigaretes, tai patraukia ir skatina vartoti. Nors ir labai spalvingai, ir patraukliai pateikti šie skelbimai, reikėtų mokėti atsirinkti, kas yra naudinga ir reikalinga. Juk ne viskas, kas auksu žiba, yra auksas?!)

VIII. Kolektyvinis reklaminio skelbimo kūrimas remiantis schema.

Mokiniams išdalijami A3 formato popieriaus lapai ir spalvinimo priemonės. Lentoje pakabinama reklaminio skelbimo schema ir pavyzdys.

Reklaminio skelbimo pavyzdys:

Šiauliečiai!

Jau greitai (gegužės 20 d.) Vilniaus 168 bus atidaryta nauja batų parduotuvė. Atidarymo proga nuolaida iki 30%. Kiekvieno dešimto pirkėjo laukia siurprizai.

Parduotuvės administracija

– Ką rašysite antraštinėje dalyje?

– Ką rašysite po antrašte?

– Ką turite parašyti? (Kada, kur, kas įvyks.)

– Kuo sudominsite šia reklama skaitytojus?

– Kaip apipavidalinsite?

IX. Skelbimo kūrimas remiantis schema, pateikta tema individualiai ir savarankiškai.

Mokytojas nurodo temą: “Išleista nauja knyga” (mano manymu, galima būtų vaikams patiems duoti pasirinkti temą, o tiems, kuriems sunkiau sektųsi padaryti, pasiūlyti temą.) . Pagal duotą schemą mokiniai savarankiškai kuria skelbimus (reklaminius). Mokytojas pataria, pataiso stiliaus, gramatikos, rašybos bei skyrybos klaidas.

X. Parašytų reklaminių skelbimų analizė. 2 – 3 mokiniai perskaito savo sskelbimus. Ištaisomos klaidos, pagiriama už darbštumą, sumanumą, išradingumą.

XI. Pamokos apibendrinimas. Pateikiami klausimai:

– Kodėl rašomi reklaminiai skelbimai?

– Kas svarbu skelbime? (Aiškumas, konkretumas.)

– Kokius 3 dalykus būtina išvardyti rašant reklaminį skelbimą?

– Kokią įtaką gali daryti reklaminiai skelbimai? Paaiškinkite.

XII. Pamokos užbaigimas.

1. Priemonių sutvarkymas.

2. Informacija apie kitą pamoką.

3. Paleidimas pertraukai.

IŠVADOS

Pamoka – neatsiejama mokymo, auklėjimo, asmenybės formavimo dalis tiek bendrojo lavinimo, tiek specialiosiose mokyklose. Dominuojantis pamokų tipas – mišri pamoka. Neįmanoma pateikti konkrečios ir vienintelės jos struktūros, nes jų yra labai gausu. Mokytojai, mokslininkai pamoką “konstruoja” savaip, vadovaudamiesi bendraisiais ar dalykiniais jų sudarymo principais, kūrybiškumu, išradingumu.

Svarbu nepamiršti organizacinės dalies, pamokos užbaigimo, nes dažnai mokytojai nepaiso šių dalių svarbos.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Ambrukaitis, J. (1980). Lietuvių kalbos pamoka pagalbinėje mokykloje. Vilnius.

2. Ambrukaitis, J. (2000). Lietuvių kalbos specialioji didaktika. Šiauliai

3. Oniščiukas, V. (1980). Pamokos tipai, struktūra ir metodika. Kaunas.

4. Gailienė, D., Bulotaitė L., Sturlienė N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius.

5. Gailiūnas, P. (1977). Lietuvių kalbos metodika. Vilnius.

6. Paterson, K. (2000). Pasiruošk. Dėmesio. Mokyk!. Vilnius.

7. Stulpinas, T. (1981). Pamokos tobulinimas. Vilnius.

8. Šoblinskas, A. (1987). Lietuvių kalbos didaktika. Vilnius.