MANDAGUMO UGDYMAS IR JO SAMPRATA ŠEŠTAIS GYVENIMO METAIS

VILNIAUS KOLEGIJA

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

MANDAGUMO UGDYMAS IR JO SAMPRATA

ŠEŠTAIS GYVENIMO METAIS

KURSINIS DARBAS

Ikimokyklinio ugdymo

4tj grupės studentė – Lidija Molevičienė

Dėstytoja – Dalia Šlapelienė

2004 – 2005 m.m.

Įvadas

……………………..

Teorinė dalis

…………………….

3; 4; 5.

Praktinė dalis

……………………..

6; 7; 8; 9.

Baigiamoji dalis

……………………..

10.

Apibendrinimas

……………………..

11.

Tyrimas

……………………..

12 – 18.

Išvados

……………………..

. 19

Pasiūlymai

……………………..

. 20

Literatūra

……………………..

. 21

Priedai

……………………..

Įvadas

Dirbant pedagoginį darbą kasdieną tenka matyti netinkamą vaikų elgesį

ir tarpusavyje, ir su tėvais, ir su suaugusiais žmonėmis.

Norėdama išspręsti mūsų grupės problemą ir surati sprendimo būdus,

pasirinkau šią temą:

,,Mandagumo ugdymas ir jo samprata šeštaisiais gyvenimo metasi”.

Mandagumas – viena iš svarbiausių žmogaus savybių. Tai ir geras

išsiauklėjimas, dėmesingumas, jautrumas kitiems, tolerancija, taktas,

korektiškumas, delikatumas. Mandagumas – išreiškiamas, balso intonacija,

veido išraiška, žodžiais.

Teorinė dalis

Kad auklėjimas žmogui

galėtų būti antrąją prigimtimi,

reikia, kad auklėjimo idėjos

virstų auklėtinių įsitikinimais,

įsitikinimas – įpročiais,

o įpročiai – polinkiais.

K. Ušinskis

Didėjant civilizacijai, vis svarbesnį vaidmenį visuomenės gyvenime ima

vaidinri dorovinis pradas. Dorovinis auklėjimas yyra tikslingas ir

sistemingas dorovinės sąmonės, dorovinio elgesio bei jo motyvų ir dorovinių

jausmų ugdymas. Šio auklėjimo pagrindas – bendražmoniškos moralės normos

bei principai. O moralė – tai ypatinga visuomenės sąmonės forma ir

visuomeninių santykių rūšis.

Dorovinio auklėjimo vaidmuo ypač svarbus šiandien, mūsų visuomenės

demokratėjimo eepochoje. Tokiomis sąlygomis iškyla žmogaus dvasingumo, jo

dorovinių vertybių ugdymo reikšmė. Mes suprantame, kad ne vien duona gyvas

žmogus, kad jis daugiausia gyvena tiesa ir sąžine, teisingumu ir laisve,

dorovingumu ir humanizmu.

Dorovinės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Perimdama jas,

jaunoji karta doroviškai bręsta. Dorovinis asmenybės brendimas – aktyvus

dorovinių vertybių įvardymo procesas, asmenybės kokybinis pozityvus kitimas

daugelio veiksmų įtakoje: aplinkos, auklėjimo, veiklos, saviauklos.

Doroviniam brendimui ypač reikšmingas yra žmogaus bendravimas su

kitais žmonėmis. Kryptingų asmenybės dorovinį brendimą užtikrina dorovinis

auklėjimas, sąveikaudamas su kitomis auklėjimo sritimis.

Doroviniu auklėjimu siekiama neutralizuoti neigiamas išorines įtakas,

o teigiamais aplinkos veiksniais turtinti bei ugdyti dorovinį žmogaus

pasaulį. Dorovinis žmogaus pasaulis yra platus ir sudėtingas, dinamiškas,

individualus ir nepakartojamas.

Dorovinis auklėjimas – pati pirmoji auklėjimo pakopa ir pagrindas

tolesniam asmenybės socialiniam bei dvasiniam brendimui. Dorovinis

auklėjimas prasideda jjau pirmaisiais kūdikystės metais šeimoje, vaikui

emociškai bendraujant su motina, o vėliau ir su kitais šeimos nariais.

Šeimoje sukurtu dorovinio auklėjimo pagrindu vėliau remiasi ir kitos

auklėjimo sritys.

Negalima pasiekti laimėjimų dorovinio auklėjimo srityje, jei vaiko

darbo, drausmingumo, organizuotumo, valios neskatins visuomeniniai motyvai,

jei jo aktyvumą žadins tik asmeninės gerovės troškimas.

Labai svarbu, kad ugdomi vaiko būdo bruožai – humaniškumas,

atsakingumas, dorovinės ir valios savybės – padėtų siekti tam tikro tikslo

– formuoti kolektyvinį asmenybės kryptingumą.

Ugdant jaunąją kartą, reikėyų siekti, kad bendrieji moraliniai

principai bei reikalavimai taptų kkiekvieno vaiko dorovine pareiga, garbe ir

sąžine.

Svarbiausia dorovinio auklėjimo paskirtis – išugdyti jaunosios kartos

dorovinę sąžinę, pastovų dorovinį elgesį ir dorovinius jausmus bei elgesio

motyvus, dorovines savybes. Pasiekti šį tikslą galime tik kompleksiškai

veikiant asmenybę. Ugdant pilnavertę asmenybę, jau iš mažumės daug dėmesio

tenka skirti dorovinių jausmų auklėjimui. Doroviniai jausmai yra vertybinio

santykio su kitais žmonėmis ir savimi pačiu išgyvenimas.

Dorovinius jausmus ugdant lemiamas laikotarpis yra vaikystė. Kūdikiui

iš pradžių yra būdingas egocentriškumas. Reikia daug pastangų, kad mažylio

sieloje įsitvirtintų aukštesni doroviniai jausmai.lemiamą vaidmenį

emociniam auklėjimui turi vaiko motina, o veliau ypač padidėja kitų šeimos

narių vaidmuo. Jeigu ankstyvuoju laikotarpiu neugdomi vaoko dorovinis

vakukmas, kurį vėliau jau daug sunkiau užpildyti.

Savo knygoje ,,Širdį atiduodu vaikams ,, V. Suchomlinskis rašė:” kai

iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai,jų niekuomet neišsiugdysi dėl to,

kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias

ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių

išgyvenimu ir jutimu”.

Vaikų emocinis jautrumas lemia pirmųjų humaniškumo jausmų gimimą:

rūpestidumo, mandagumo, atidumo, gerumo. Ju pagrindu ugdomi draugystės bei

koletyviškumo jausmai. Doroviniai jausmai bręsta bendraujant su

suaugusiais, o vėliau ir su vienmečiais. Ikimokyklinukai gali patirti

stiprų prieraišumo jausmą kaip atsaką į globą ir švelnumą. Jei vaikas

neturės prieraišumo jausmo, jis gali tapti baimės ir nerimo auka arba gali

pradėti psichiškai atrofuotis.

Tai gali atsiliepti visam tolesniam vaiko gyvenimui ir tturės įtakos

doroviniams vertinimams bei valiai.

Geri jausmai turi įsišaknyti vaikystėje,o žmoniškumą, mandagumą,

gerumą, švelnumą, geranoriškumą formuoja darbas, rūpestis ir jaudinimasis

dėl aplinkinio pasaulio grožio.

Žymus pedagogas V.Suchomlinskis knygoje “Širdį atiduodu vaikams” rašė:

“Gerėjimasis grožiu- tik pirmas tyro jausmo daigelis, kurį reikia ugdyti,

kad jis virstų aktyviu veiklos siekimu. Labai svarbu pažadinti šviesius,

tyrus vaikų jausmus, įtvirtinti jų širdyse geranoriškumą, rūpestingą

pažiūrą į tai, kas gyva ir gražu”.

Žmogus prasideda nuo vaikystės. Ir gėris sėjamas vaikystėje, bet tik

praėjus daugeliui metų suprantame ar gėrio sėklos sudygo, ar jas užgožė

blogio piktžolės. Tik tada paaiškėja koks žmogus atėjo į gyvenimą. Todėl

kiekvieno mūsų uždavinys –siekti, kad sudygtų gėrio sėklos.

Nuo mažens vaikui būti ugdomi doroviniai jausmai, pratinama laikytis

dorovės normų, mokama kultūringai elgtis ir doroviškai vertinti savo ir

kitų elgesį.

Visos žmogaus savybės – tiek gerosios, tiek blogosios – ne įgytos, o

įgytos gyvenant , auklėjimo procese. Dorovinis vaikų auklėjimas vyksta

natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje ir įvairioje veikloje,

stebint vaikų tarpusavio santykius, jų veiklą ir natūraliai visa tai

koreguojant bei įprasminant.

Ikimokykliniame amžiuje dedami svarbiausių asmenybės savybių

pagrindai.

Dorovinės savybės – tai asmenybės savybės, būdingos tos pačios moralės

normų besilaikantiems žmonėms.

Nuo ankstyvojo amžiaus reikia ugdyti teigiamas dorovinės vaikosavybes

: gerumą, draugiškumą, teisingumą, sąžiningumą, kuklumą, drausmingumą bei

elgesio kultūrą.

Udyti dorovinės asmenybės savybes labai padeda auklėtojai nuoširdūs

individualiniai pokalbiai ssu vaikais apie jiems artimus žmones, jų

išgyvenimus.

Reikia vaikus paguosti, laiku padėti, patarti, priglausti. Naudojame

grožinės literatūros kūrinius bei labai padeda ugdyti vaikų dorovines

savybes darbinis ir estetinis auklėjimas.kasdieninėje vaikų vekloje – tai

auklėtojos bei šeimos nrių pavyzdys.

Vienas iš humaniškumo ugdymo aspektų, labiausiai suprantamas vaikui

nuo ankstyvosios vaikystės, yra gerumo ugdymas.

Gerumo ugdymo pradžia, tai vaikų mokymas skirti gėrį ir blogį.

Ugdydami vaikų dorovines savybes galime remtis lietuvių filosofo ir

pedagogo S.Šalkauskio mintimis apie žmogaus dvasinio veiklumo objektus:

tiesą, gėrį ir grožį.

“Tiesa, – rašo S.Šalkauskis, – yra protinio veikimo objektas, gėris –

valios vekimo objektas ir pagaliau “estetinio jausmo objektas yra grožis”.

Vaikai tiesa pažįsta per žinojimą, todėl darželyje perteikiame jiems

dorovės normas, taisykles, padedame suvokti jų reikšmę. Norint išugdyti

gėrio meilę reikia būtinai ugdyti vaikų valią. Negalėsime išugdyti valios

tenkindami visus vaikų norus, bet būtina žinoti vaikų poreikius ir juos

paisyti. Tik per vaikų veiklą, kuri reikalauja valios pastangų, gerumo,

susitvardymo galime išugdyti gėrį.

Vaikų kasdieniniame gyvenime rekia atkrepti dėmesį į tai, kad aplinkui

yra daug žmonių, gyvūnų, augalų, kuriems reikalinga yra jų pagalba ir

dėmesys.

Mokymas ir noras būti doram, elgtis gerai labai priklauso nuo to, ką

vaikai mato artimiausioje aplinkoje, kaip elgiasi suaugusieji, o ne nuo to,

ką vaikai girdi ir žino.

Pavyzdžiui: vaikai žino, kad knygutes negalima plėšyti, kad gėlytę

reikia

globoti, o ne minti, kad reikia būti mandagiems, bet jei vaikai

kasdien nemato pavyzdingo suaugusiųjų elgesio, jei jie negirdi gražios

kalbos, jei vaikai savo kasdieninėje veikloje elgiasi nedorai, jie niekada

neužaugs dorais žmonėmis.

Labai dažnai girdime žodžius “geras” ir “negeras” vaikas, taip dėja

kalba ir tėveliai, ir pedagogai. Tais žodžiais lyg apimame visą vaiko

elgesį. Dauguma tėvų laiko geru vaiku, jei vaikas yra paklusnus,

drausmingas. Bet ne visi vaikai jei paklusnūs, tai jau yra geri. Vaikai

dažnai iš baimės, kad bus nubausti, elgiasi gerai, o ne iš įįpročio.

Svarbu, kad vaikų gerumą, jų poelgius,veiksmus reguliuotų meilė

žmonėms, vienmečiams, noras jiems padėti, suteikti džiaugsmo,būti

pagarbiems.

Ikimokyklinio amžiaus vaikas labai noriai dirba, norėdamas būti

naudingas kitiems, būti geras.Reikia tik vaikams sudaryti sąlygas

praktiškai kuo nors rūpintis, kam nors padėti, užjasti nukriaustą,

priglausti nelaimingą. Tokiems mažų vaikų darbams geriausia dirva yra

gamta.

V.Suchomlinskis savo knygoje “Širdį atiduodu vaikams” rašė: “Galima

priversti vienaip ar kitaip pasielgti, bet priversti būti geram –

neįmanoma”.Kad pažadintume šviesius, tyrus vaikų jausmus, įtvirtintume jų

širdyse geranoriškumą reikia formuoti vaikų siekimą būti mandagiems,

atidiems, rūpestingiems viskam, kas yyra gyva ir gražu pasaulyje.

Praktinė dalis

Geriems jausmams ugdyti tinkamiausias laikas yra vaikystė. Tik

vaikystėje žmogus turi išeiti gerų jausmų ugdymo mokyklą.

Ugdant vaikų gerumą darželyje, savo grupėje svarbu sudaryti vaikams

sąlygas rūpintis kitais, jiems padėti. Tai galime pasiekti darbinėje

veikloje aarba jie grupė yra mišri: mažesniais gali rūpintis vyresnieji

vaikai. Remiantis emociniu vaikų jautrumu taip yra diegiami pirmieji

humaniškumo bruožai: gerumas, atidumas, rūpestintigumas.

Savo grupėje (5 –6 metų vaikai) turiu du broliukus, vienam vasar vos

sukako trys metukai, todėl ugdant vaikų gerumą išnaudojau įvairias

situacijas, kad vaikai galėtų rūpintis ir padėti mažajam Nerijui.

Pavyzdžiui: su vaikais kalbėjomės apie žmonių gerus poelgius, po to

žaidėme didaktinį žaidimą ,,gerumo takelis” (dėliojant paveikslėlius;

žaidimo tikslas – ugdyti vaikų jautrumą, norą globoti ir padėti, būti

draugiškiems). Toliau su vaikais ruošiantis pasivaikščioti, pastebėjau, kad

kiekvienas vaikas buvo užimtas tik savimi, o Nerijus glėbyje laikė savo

rūbelius. Tada pasiūliau vaikams apsidairyti ir pažiūrėti ar kam nors iš

vaikų nereikia jų pagalbos. Juk mes grupėje turime ir mažesnių vaikų.

Tą dieną grupėje buvo 13 vaikų ir tik ddvi mergaitės (Samanta ir Rūta)

atkreipė savo dėmesį į Nerijų ir su žodžiais : ,,Nerijuk mes tave

aprengsime”, padėjo jam. Likusieji vaikai susižvalgė, bet vis tiek

kiekvienas iš jų norėjo, kad jam pirmiau kas nors padėtų, bet ne jis kam

nors. Nuo to laiko stengiuosi ar lauke, ar grupėje išnaudoti situacijas,

pasiūlyti vaikams rūpintis vieni kitais, padėti vieni kitiems.

Bet tai ilgas kelias, kol vaikai įpras patys rūpintis kitais.

Ugdant vaikų dorovines savybes : gerumą, draugiškumą, drausmingumą ir

elgesio kultūrą naudojame įvairius dorovinio auklėjimo metodus, kuriais

siekiame rrealizuoti dorovinio auklėjimo numatytus tikslus.

Geriausia yra siekti ugdymo procese teigiamų rezultatų ne vienu

metodu, bet jų deriniu.

Ugdant vaikų gerumą naudojame žodinius metodus: skaitome grožinės

literatūros kūrinius, vedame su vaikais pokalbius (su grupe ar

individualiai vaikų ar auklėtojos pasakojimai: taip pat veiklinis metodas:

vaikų žaidimai, darbas, gerų poelgių pratimai).

Grožinės literatūros kūriniai moko vaikus skirti gėrį nuo blogio,

suvokiant pasakų veikėjų elgesį, vaikai sužino kaip reikia deramai elgtis,

o kaip negalima, jie supranta, kad gėris visada nugali blogį.

Savo žaidimuose, pav.: siuž. – vaid., vaikai mokosi kultūringai

bendrauti, užjausti, jie pratinasi veikti žmonių labui, kaupia socialinę

patirtį. Žaidimai padeda vaikams išmokti išklausyti vienmetį, nesiginčyti,

elgtis mandagiai, paslaugiai, pagarbiai kalbėti su suaugusiais, būti jiems

atidžiu.

Gerų poelgių pratybos padeda vaikams išmokti laikytis elgesio

taisyklių, vadinasi moko drausmingumo, stiprina vaikų valią.

Dažniausiai grupėje būna pratybos – žaidimai arba auklėtoja paveda

vaikams, kurie išmoko jau gražiai, tvarkingai apsirengti, padėti kitiems

vaikams. Mokomės mandagumo irgi žaidžiant siuž. – vaid. Žaidimus, atliekant

pratybas ir kasdieninėje savo

veikloje. Kiekviena veiklos rūšis padeda gerinti elgesio noramas bei

taisykles, formuoti elgesio įgūdžius bei įpročius.

Vienas iš naudojamų metodų yra pavyzdys pačių artimiausių žmonių, savo

draugų (teigiamas elgesys), auklėtojos elgesio pavyzdys, jis yra bene

svarbiausias elgesio etalonas, ugdant vaikų gerumą, draugiškumą bei elgesio

kultūrą. Suaugusiųjų pavyzdys moko vaikus kaip reikia elgtis. Tai yra

tiesioginis pavyzdys. Ikimokyklinio amžiaus vvaikai pamėgdžiodami

suaugusius, mokosi gyventi, iš mūsų poelgių sužino kas tai yra gėris ir

blogis, gailestis ir užuojauta, meilė ir pagarba. Todėl vaikai greit gali

pamiršti mūsų pamokymus, bet tvirčiau įsimins mūsų poelgius, santykius su

vaikais ir kitais žmonėmis.

Tiesioginiu pavyzdžiu vaikams gali būti ir vienmečių veiksmai,

poelgiai, manieros.

Todėl labai svarbu, kad vaikai savo aplinkoje matytų gerų poelgių

pavyzdį. Jei vaikai elgiasi mandagiai, taktiškai, juos reikia pagirti,

paskatinti ir toliau gerai elgtis.

Asmenybių bendravimas tai yra svarbus pedagoginis reiškinys. Žmogaus

santykiai su kitais žmonėmis pasireiškia atitinkamu asmenybės požiūriu į

kitą žmogų, konkrečiu elgesiu, bendravimu su juo. Asmenybių bendravimo

santykiai labiausiai išreiškia kito asmens poreikių, interesų, pergyvenimų

(džiaugsmo, skausmo ar nevilties) supratimas, jo individualybės

pripažinimas, pagarba, jautrumas, pagalba, meilė žmogui, pasirengimas jam

padėti, tausoti jį, ginti nuo blogio.

Prie dorovinių savybių, sąlygojančių asmenybės santykius su kitais

žmonėmis, priskiriamas taip pat draugiškumas, kolektyviškumas.

Vaikai bendrauja su tėvais ir kitais šeimos nariais, su kiemo, grupės

draugais, su auklėtoja.

Kiekvienas vaikas yra daugelio grupių narys. Tose grupėse jis

sąveikauja su įvairiomis asmenybėmis – perima iš jų ir pats perduoda

socialines vertybes.

Vaikams bendraujant su savo vienmečiais, susiformuoja tam tikri jų

tarpusavio santykiai, užsimezga draugystė. Vaikų pastovūs tarpusavio

santykiai susiformuoja ne iš karto. Pradėje lankyti darželį, vaikai tik

stebi vienas kitą iš šalies, pamažu pradeda suprasti vienas kitą ir

apsoprasti.

Ugdant mandagumą, kaip dorovinę savybę, ssvarbu grupėje tinkamai

organizuoti vaikų veiklą ir santykius su vienmečiais. Reikia meiliai,

šiltai sutikti naujus vaikus, papasakoti, kaip grupėje bus gera žaisti,

parodyti naujus žaislus, susipažindinti su kitais vaikais, parodyti

darželio patalpas. Nuo pat ankstyvosios vaikystės reikia vaikams sudaryti

sąlygas gyventi, žaisti, dirbti, dalytis savo džiaugsmais ir rūpesčiais su

kitais vaikais. Mandagumas pasireiškia, kai vaikai draugiškai nusiteikia

kitų vaikų atžvilgiu, noriai drauge žaidžia ir dirba, siekia bendro tikslo

ir mokosi skaitytis su draugų interesais bei sumanymais. Savo kasdieninėje

veikloje vaikai formuoja atsakingą požiūrį į pareigas ir pavedimus, pažadų

vykdymą. Ugdant mandagumą pasireiškia vaikų noras ir mokėjimas būti

reikalingiems vieni kitiems, padėti kitiems, užjausti draugą, paguosti.

Ikimokyklinukų kolektyvas dar nėra tikras kolektyvas, bet vis dėl to

vaikų kolektyviniai santykiai formuojasi labai pamažu.

Žaidžiant vaikai jungiasi į nedideles grupeles, kurios labai greit

gali iširti ir vėl susidaro naujos. Po to atsiranda bendrų interesų

(dažniausiai tai bendri interesai žaidžiant, dirbant kartu paverstą vieną

darbą) vaikų grupelės stiprėja, vaikai jau gali patys išspręsti kai kuriuos

tarpusavio nesusipratimus.

Geriau susipažįstant vaikams, jų grupelės daugiau sustiprėja, vaikai

pasitiki vienas kitu, jų savarankiškumas didėja, vaikai pajėgia vertinti

savo ir kitų elgesį. Bet ir tada tai dar nėra vaikų kolektyvas, nes tai

ilgas ir sudėtingas procesas.

Mandagumą ugdyti padeda auklėtojos pokalbiai su vaikais įvairiomis

temomis, pavyzdžiui: ,,Kas tavo geriausias draugas?”, ,,Kodėl su tavimi jis

draugauja?” ir kitos. Grupėje,

kad vaikai elgtųsi gerai, draugiškai ir

mandagiai aiškiname vaikams elgesio taisykles, pagaminome ,,taisyklių

ratelį”, kuris yra mūsų kalbos kampelyje ir kartu mokomės elgesio

taisyklių. Labai dažnai vaikai žaidžiant nepasidalina žaislais (atneštais

iš namų) ir iš karto girdime: ,,Aš su tavimi nedraugauju”. Tada bandome

kartu spręsti tokius klausimus kaip: ,,Kas tai yra draugai, kodėl taip juos

vadiname, ar vienam tau linksma žaisti?”.

Ugdyti vaikų mandagumą labai padeda pavestas bendras darbas, atliekant

jį vaikai padeda vienas kitam. Dirbant gamtos kampelyje, vaikai žino, kad

draugiškai veikiant ir darbas geriau sekasi. Liaudies ttautosaka irgi ugdo

vaikų mandagumą.

Stebint vaikų tarpusavio santykius, galime taktiškai pasiūlyti priimti

žaisti draugą, nes jam vienam liūdna.

Ugdant vaikų mandagumą, viena iš dorovinių savybių, naudojame tokius

metodus kaip: auklėtojos pavyzdys: žodinius metodus, stimuliavimo metodai:

skatinimai ir bausmės (pabarimas, paaiškinant vaikui už kokį jo poelgį

barama). Toks metodas, kaip skatinimas suteikia vaikams teigiamų emocijų,

tai yra teigiamo elgiasio stimuliavimas. Teigiami emociniai išgyvenimai,

kuriuos patiria skatinamas vaikas, įtvirtina tas elgesio normas, kurių

suaugusieji tikisi iš vaiko.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų samoningos drausmės ugdymas tai mūsų

pedagogų tikslas, asmenybės ugdymo perspektyva. MMažų vaikų samoningumas

atsiranda iš suaugusiųjų pamėgdžiojimo, iš taisyklių įsiminimo, iš

patirties ir gyvenimo praktikos, o ne iš gilaus įsitikinimo, atsakomybės ir

pareigos įsisamonimo.

Pirmiausia vaikus supažindiname su mandagumo abėcėle: ,,ačiū”,

,,prašom”, ,,atsiprašau”, ,, labas rytas”, ,,laba diena”, ,,labas

vakaras”. Pratiname patys tai kartodami, primindami aar pasidžiaugdami,

kad vaikai nepamiršo tai pasakyti.

Tai žadina jų jausmą, skatina veikti. 5 – 7 metų vaikams reikia

paaiškinti, įsitikinti, įsąmoninti, kurie jų poelgiai geri ir kurie blogi.

Suaugusieji gali remtis kitų ir savęs vertinimu, mokėjimu suvokti, kaip

elgiasi patys ir kaip kiti.

Nepamirškime meninio žodžio – apsakymuose, pasakose, eilėraščiuose,

kuriuos jūs skaitote vaikams, daug situacijų, reikalaujančių vertimo pagal

dorovinio elgesio taisykles.

Su vyresniais vaikais galima specialiai kalbėtis etikos temomis,

žinoma, nepiktnaudžiaujant nei pamokslais, nei abstrakčiomis kategorijomis.

Tokie pokalbiai padės vaikams suprasti kai kurias dorovines sąvokas, pvz.:

teisingumą, kuklumą, paslaugumą.

Ir pagaliau reikalaukite laikytis elgesio normų bei taisyklių. Vaikai

lengvai susidoroja su įvairiais reikalavimais, jeigu tik jie pateikiami

laiku ir nuosekliai.

Aišku, reikia atsižvelgti, ką vaikas jau yra pasiekęs, nes

reikalavimas gali pasirodyti arba per didelis, arba, atvirkščiai,

neskatinti, bent kiek ddaugiau pasistengti. Beje, ir čia svarbu, kad visi

suaugusieji, su kuriais vaikui tenka nuolat bendrauti, reikalautų vienodai.

Ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų drausmingumą – tai ugdyti

mandagumą, organizuotumą ir vaikams keliamų reikalavimų turinys,

nuoseklumas ir plėtojimas.

Drausmingumas neatskiriamai susijęs su elgesio kultūra, išorine ir

vidine. Vaiko elgesio kultūra pasireiškia mandagumu, mokėjimu skaitytis su

draugų interesais, daiktų, žaislų, priemonių, knygų gerbimu ir tausojimu,

tvarkingumu.

Ikimokykliniame amžiuje dar tik formuojasi slopinamieji procesai,

kurie vaidina ypatinga vaidmenį ugdant vaikų drausmę. Todėl turime vaikams

nuosekliai sunkinti pateiktus reikalavimus. Ugdyti vaikų mandagumą padeda

iškeltos tokios ssąlygos:

– taisyklingas vaikų režimas, kuris pratina vaikus prie

organizuotumo. Jei vaikų gyvenimo režimas nepakankamai

sutvarkytas, jie dažnai pažeidinėja elgesio taisykles ir

pervargsta;

– vaikų veikla grupėje turi būti turininga, reikalinga; vaikams

reikia nepastebimai paaiškinti, patarti, priversti galvoti,

stebėti ir patiems daryti išvadas;

– auklėtojos autoritetas grupėje. Auklėtoja privalo vaikams

suteikti paramą, ji yra atsakinga už jų auklėjimą.

Grupėje ugdyti vaikų mandagumą ir elgesio kultūra padeda sutvarkyta

buitis: jauki aplinka, švara ir tvarka. Tvarkingas daiktų laikymas ir

tinkamas naudojimas, įprotis tausoti daiktus ugdo sąmoninga, rūpestingą

pažiūrą į asmeninio ir visuomeninio naudojimo daiktus.

Ugdyti elgesio kultūrą labiausiai padeda suaugusiųjų pavyzdys: jų

gyvenimo būdas, santykiai su žmonėmis, jų teisingumas ir sąžiningumas,

tvarkingumas ir punktualumas.

10.

Baigiamoji dalis

Pratinti vaikus laikytis elgesio taisyklių yra mandagumo ir kultūringo

elgesio ugdymo pagrindas.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio taisyklės turi būti konkrečios,

labai gerai jei vaikai kartu su auklėtoja jas užrašo ir palaipsniui

įtvirtina.

Taisyklių mokymo tikslas – įpratinti vaikus laikytis jų gyvenime,

gerbti vyresniuosius, klausyti jų, būti geru ir kultūringu draugu,

įpratinti visuomet būti tvarkingam, švariam, mandagiam, punktualiam.

Reikalaujant grupėje taisyklių laikymosi, patys jų laikomės ir taip

rodome kasdieniniu savo pavyzdžiu.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams ne taip langva prisiminti taisykles,

todėl turime nuosekliai juos kontroliuoti, jiems priminti ar padėti.

Ugdant vaikų mandagumą bei elgiasio kultūrą naudojame tokius metodus

kaip tiesioginį iir netiesioginį pavyzdį, žodinius metodus ir

stimuliuojančius metodus. Pavyzdžiui: išaiškiname su vaikais taisyklės

turinį ,,Būti tvarkingam”, t.y. žaisliukus padėti į savo vietas, prieš

miegą drabužėlius tvarkingai užkabinti ant kėdės, viską ką vaikams

aiškiname parodome kaip tai daroma.

Tai galime daryti pasitaikius palankiai situacijai, pav.: jei vaikai

žaidžia ir po to palieka žaisliukus nesudėtus, arba savo rūbelius numeta

bent kaip ant kėdutės, kad tik greičiau nusirengti.

Ikimokyklinėse įstaigose ugdant vaikų dorovines savybes laikomės tokių

principų kaip tautiškumo, asmenybės ugdymo kolektyve, reiklumo bei pagarbos

auklėtinio asmenybei, dorovinio auklėjimo ryšio su darbu ir gyvenimu,

remiamės teigiamomis vaikų emocijomis, kompleksiškumo bei atsižvelgiame į

amžiaus ir vaikų individualias sąvybes.

11.

Apibendrinimas

Šeima – svarbus ir daugelio atveju nepakeičiamas kiekvieno žmogaus

ugdymo etapas. Šeimos vaidmuo, ugdant dorovines vaikų savybes, visuomet

buvo didelis. Nuo žmonos iki motinos ir nuo vyro iki tėvo – ne vienas

žingsnis. Tai dorovinio asmenybės tobulėjimo šeimoje kelias. Šeimos

santykių pagrindas – meilė ir pareiga yra svarbus vaikų dorovinių savybių

ugdymo veiksnys. Šeimoje, kurioje vyras ir žmona tarpusavyje sutaria, rodo

pagarba ir pasitikėjimą, savaime ugdomas vaikų pasitikėjimas ne tik su

artimaisiais, bet ir su kitais žmonėmis. Tokia atmosfera – tai asmenybės

bruožai. Darnūs tėvų santykiai vaikui yra tiesioginis pavyzdys, jo elgesio

etalonas. Įpratęs gražiai elgtis šeimoje, vaikas nejučiomis įgunda tinkamai

bendrauti ir su kitais žmonėmis.

Šeimoje, kurioje tėvai stengiasi sukurti ramią, giedrą atmosferą,

teikiančia ttikrumo,saugumo jausmą, formuojančią abipusiška pasitikėjimą ir

pagarbą, paremta išmintingais, nuosekliais tėvų reikalavimais, vaikai nuo

pat ankstyvos vaikystės gauna nesudėtingų pareigų ir užduočių, kurios

vaikui augant pamažu sunkėja.

Vaikams keliami reikalavimai atitinka jų fizines ir psichines jėgas,

sugebėjimus. Taip vaikas pratinamas įsigilinti į šeimos reikalus ir

rūpesčius, padėti juos tvarkyti, o kartu užimti atitinkamą vietą šeimoje.

Stiprėja tėvų ir vaikų noras drauge ką nors veikti, dirbti, ilsėtis.

Darnioje šeimoje, kurioje vaiką priima tokį, koks jis yra (su jo

teigiamomis ypatybėmis ir ydomis, pasiekimais ir trūkumais), kurioje drauge

atliekama veikla naudinga tiek tėvams, tiek pačiam vaikui, kurioje tėvų ir

vaikų kontaktai būna artimi ir glaudūs, kurioje vaikui yra protingas

laisvės suteikimas, tokioje šeimoje yra padėti pagrindai vaiko dorovinių

savybių ugdymui: mandagumui, drausmingumui, draugiškumui, gerumui.

Ugdyti mandagumą savyje, tai būti kitiems dėmesingam, įsijausti į kitą

žmogų, suprati jį. Dori, draugiški santykiai, tėvų ir vaikų, padeda vaikams

būti mandagiems ne tik savo šeimos nariu atžvilgiu, bet ir kitų žmonių su

kuriais vaikai bendrauja. Vaikai išmoksta pirmiausia galvoti ne apie save,

bet apie kitus. Ugdoma yra vaikų valia ir pareigingumas tėvams. Tai vaikų

noras atsidėkoti tėvams už jų rūpestį, begalinę meilę, ištikimybę ir

pasiaukojimą.

Šeimoje vaikas išsiugdo darbštumą, sugebėjimą tvardytis, kantrumą,

atsakomybę už pavestą darbą ir duotą žodį. Tėvai savo pavyzdžiu –

sugebėjimu grumtis su blogiu, su įvairiomis ydomis, mokėjimu išsaugoti arba

atnaujinti abipusį pasitikėjimą –

ne tik apsaugos nuo negandų savo vaikus,

bet ir išmokys juos pačius atsispirti blogiui, ryžtingai grumtis už

dorovines vertybes ateityje.

Taigi pagrindinis vaikų pagarbos tėvams ugdymo būdas – darbinė veikla,

per kurią jie įsijaučia į motinos ir tėvo vaidmenį, suvokia, kad triūso

įdedama kuriant šeimoje materialinę gerovę ir jaukią aplinką. Vaikų

bendravimo su tėvais dorovinės kultūros ugdymo pagrindas – kooperuota ruoša

namuose, abipusė pagalba.

Vaiką auklėja ne moralizavimas, o geri pavyzdžiai.

Šeimoje yra vertingos tokios situacijos, kai būtina stipresnio pagalba

silpnesniam, sveiko – sergančiam. Darnioje šeimoje vaikai iišmoksta būti

mandagiais, paslaugiais, rūpestingais, teiksti artimiems žmonėms džiaugsmą.

12.

Šeimoje, kurioje yra lygybė tarp vaikų, visada vyraus nuoširdumas,

sutarimas ir draugiškumas. Glaudūs šeimos ir darželio darbuotojų

bendradarbiavimas, jauki aplinka, vaikams suteikiamos teigiamos emocijos,

suaugusiųjų žmonių gerieji pavyzdžiai padeda išugdyti vaikų vertingas

dorovines savybes, tai mandagumą, gerumą, draugiškumą, drausmingumą vei

elgesio kultūrą.

Todėl kartu su vaikais atliekant bent kokią darbinę veiklą yra ugdomos

vaikų dorovinės savybės: mandagumas, gerumas, drausmingumas, draugiškumas.

Norėdama sužinoti, kaip aplinkiniai suvokia ,,mandagumą, jo ugdymą”,

paruošiau anketas tėveliams ir pedagogams.

Tyrimas grupės tėvams

Tyrimo tikslas –– kokia kalba ir kokiomis priemonėmis augindami ir

auklėdami savo vaikus tėvai padeda vaikui augti ne tik mandagiam, bet ir

taktiškam, tolerantiškam, dėmesingam draugams ir aplinkiniams žmonėmis.

Tyrimo metodas – anketavimas.

Tyrime dalyvavo 22 mamos ir 22 tėčiai.

13.

|Nr.| |kartais, | | |

|1. |Ar daug laiko |Dažnai…|20… |10.. |

| |praleidžiate kartu? |…. |2… |10.. |

| | |Kartais..|0… |2…. |

| | |… |0… |0…. |

| | |… | | |

| | |…. | | |

|2. |Ar su vaiku |Dažnai…|6… |10.. |

| |bendraujate kaip su |…. |5… |1…. |

| |sau lugiu? |Kartais..|1… |0…. |

| | |… |10… |11.. |

| | |… | | |

| | |…. | | |

|3. |Ar sveikinatės su |Dažnai…|5… |5…. |

| |vaiku? |…. |0… |2…. |

| | |Kartais..|0… |0…. |

| | |… |17… |15.. |

| | |… | | |

| | |…. | | |

|4. |Ar savo pavyzdžiu |Dažnai…|0… |4…. |

| |pratinate vaiką |…. |0… |0…. |

| |sveikintis? |Kartais..|0… |0…. |

| | |… |22… |18.. |

| | |… | | |

| | |…. | | |

|5. |Ar dėkojate vaikui už |Dažnai…|1… |5…. |

| |pagalbą, jo atliktus |…. |1… |5…. |

| |darbus? |Kartais..|1… |2…. |

| | |… |19… |10.. |

| | |… | | |

| | |…. | | |

|6. |Ar esate dėmesingas |Dažnai…|5… |5…. |

| |šalia esančiam? |… |10… |5…. |

| | |Kartais..|2… |1…. |

| | |…. |5… |11.. |

| | |.. | | |

| | |… | | |

|7. |Ar jūsų vaikas |Dažnai…|7… |5…. |

| |mandagus? |… |4… |3…. |

| |Jei sako “prašau”, |Kartais..|3… |4…. |

| |“ačiū”, “atsiprašau”. |…. |8… |10.. |

| | |.. | | |

| | |… | | |

|8. |Ar padedate vaikui |Dažnai…|10… |7…. |

| |apsirengti, taisote |… |2… |7…. |

| |sulūžusį žaislą, |Kartais..|0… |2…. |

| |skaitote kartu..? |…. |10… |6…. |

| | |.. | | |

| | |… | | |

|9. |Ar dovanomis |Dažnai…|9… |4…. |

| |atsilyginate vaikui už|… |3… |7…. |

| |jo gerą elgesį? |Kartais..|4… |7…. |

| | |…. |6… |4…. |

| | |.. | | |

| | |… | | |

Tyrimų apibendrinimas

Apibendrinant duomenis galiu teigti, kad ,,Žiogelių” grupės tėvelių

apklausa parodė, kad ,,Mandagumo ugdymo” procese dalyvauja 97( mamų, o

tėvelių 85(. IIš šių duomenų matyti, kad tėveliai beveik vienodai atsakingi

už vaiko mandagumo ugdymą.

19.

Išvados

Apibendrinus anketų atsakymus, manau, kad visų dalyvių ,,Mandagumo, jo

ugdymo sampratos suvokimas” ir yra tai, ką aš noriu įrodyti šiuo kursiniu

darbu.

Čia remiuosi ne tik savo darbo patirtimi, anketų atsakymais, bet ir

žymių pedagogų teiginiais.

Manau, kad visais laikais buvo, išliko ir yra svarbiausia:

1. Šeima.

2. Udytojas.

3. Teigiama aplinka.

O visa tai mums visiems – mylėti ,,mažą žmogutį” ne tik žodžiais, bet

jį apkabinti, priglausti, padėti, visada sakyti garsiai, kad jį myli,

nesvarbu, koks jis bebūtų ir kaip bepasielgtų.

20.

Pasiūlymai

Šiame darbe visą dėmesį skyriau vaiko doroviniam auklėjimui, o ypač

mandagumui. Manau šie pasiūlymai papildo šį kursinį darbą:

1. Tyrinėjant ir atrandant pasaulį atkreipti vaikų dėmesį į tai,

kad svarbiausia bendravime, suprasti ir atleisti, užjausti ir

padėti.

2. Dugiau dėmesio skirti taikiam bendravimo ir bendradarbiavimo

klimatui su tėvais, atkreipiant dėmesį į asmeniškus,

ekonominius, socialinius, kultūrinius trukdžius.

3. Daugiau turtinti vaikų aplinką ir įvairinti veiklą.

4. Tobulinti pedagogo ir kitų ugdytojų veiklos kryptis ir

nuostatas.

21.

LITERATŪRA

1. S. Šalkauskis ,,Rinktiniai raštai”. ,,Pedagoginės studijos”

V., 1992m., I, II.

2. A. Grabauskienė ,,Gerumo mokyklėlė” V., 1996m.

3. ,,Pedagoginė psichologija” V., 1994m.

4. I. Maciulevičienė ,,Mandaumas” V. Ethos, 1996m.

5. V. Gražienė ,,Pedagogika ir demokratija” V., 1998m.

6. K. Štoškus ,,Etiketas ir žmonių bendravimas” V., Mintis, 1991m.

7. S. Peterina ,,Vaiko elgesio kultūra” K., 1989m.