Meninis ugdymas

Patvirtinta Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministro 2002 m.

rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 1465

išsilavinimo standartai. XI – XII klasės. Vilnius: Švietimo plėtotės

centras, 2002.

BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOS

BENDROSIOS PROGRAMOS IR IŠSILAVINIMO STANDARTAI

Meninis ugdymas

XI–XII klasėms

TURINYS

Meninio ugdymo tikslas ir uždaviniai

Didaktinės nuostatos

Meninio ugdymo struktūra ir ryšiai su kitomis ugdymo sritimis

Dailė

Muzika

Šokis

Teatras

Rekomenduojama ir mokomoji literatūra

MENINIO UGDYMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Apibrėžiant meninio ugdymo tikslus ir uždavinius, atsižvelgiama į

naują Lietuvoje ir kitose šalyse įsitvirtinančios meninio ugdymo ssampratą:

• menas laikomas tam tikra kalba ir komunikacijos priemone, kuriai suprasti

bei vartoti reikia meninės ir estetinės kompetencijos[1]. Meno kūriniai

atveria savitą ir turtingą prasmių bei vertybių pasaulį, kurio pažinimas

yra toks pat reikšmingas, kaip ir mokslinis, matematinis, religinis ir

kt. pažinimas. Asmeniui gebant stebėti, išgyventi ir suvokti meno

kūrinius, tenkinamas jo meninio pažinimo interesas, didinamas

sąmoningumas, išplečiamos objektyviojo ir ypač subjektyviojo pasaulio

pažinimo ribos;

• meniniai gebėjimai traktuojami kaip įvairiapusiai, apimantys ne vien

intuicijos ir jausmų, bet ir iintelekto raišką. Skirtingos meno šakos ugdo

skirtingas intelekto rūšis, kaip antai: muzikinį, erdvinį, kinezinį,

socialinį (bendravimo) ir kt., be to, meninėje veikloje ugdomi suvokimo

(analizės, lyginimo, apibendrinimo, vertinimo), kritinio mąstymo,

problemų sprendimo bei kiti protiniai gebėjimai, turtinama emocinė

patirtis, ugdoma jausmų raiškos kultūra, skatinamas asmenybės

individualumo ir savarankiškumo atsiskleidimas;

• meninis ugdymas turi ir instrumentinę, ir savaiminę vertę. Jis plėtoja

moksleivių bendruosius gebėjimus (asmeninius, socialinius ir kt.),

puoselėja humanistinėmis vertybėmis grindžiamą asmens dvasinį pasaulį bei

bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, reikalingą įvairiose gyvenimo

srityse. Antra vertus, ugdo meninius ir estetinius moksleivių gebėjimus,

padedančius išreikšti save, komunikuoti, įprasminti savo gyvenimą

kūrybiniu indėliu į bendruomenės, šalies ir pasaulio meno kultūrą;

• svarbiausia yra ugdyti moksleivių visuminio estetinio suvokimo gebėjimus,

nes ne visi moksleiviai taps menininkais ar meno srities darbuotojais.

Ugdant meninius moksleivių gebėjimus, plėtojamos ir jų estetinio suvokimo

galios. Kad estetinis suvokimas, interpretavimas bei vertinimas būtų

pagrįstesni, įvairiapusiškesni, būtina moksleiviams suteikti meno

teorijos, istorijos, kritikos ir estetikos žinių. Meninė ir estetinė

moksleivių bbei visos visuomenės kompetencija, sąmoningas požiūris į

dabarties meno, tikrovės estetinę raišką turi padėti laiduoti kultūros

tęstinumą, esminės žmogiškosios patirties, žinių ir vertybių perdavimą iš

kartos į kartą;

• meninio ugdymo svarba itin padidėja kuriant intelektualią, kompetentingą

ir kūrybingą žinių visuomenę, kurios egzistavimas susijęs su

nenutrūkstama ženklų bei informacinių sistemų suvokimo, interpretavimo ir

kūrybinių sprendimų priėmimo tėkme. Joje itin reikalingi tampa savęs ir

kitų pažinimo bei savikontrolės įgūdžiai, gebėjimai prisitaikyti ir

gerbti kitokį (dažnai skirtingą) mąstymo, darbo ir gyvenimo būdą, pplatus

saviraiškos būdų (taip pat ir meninės bei estetinės) spektras;

• meninis ugdymas reikalingas kiekvienam žmogui. Meninio ugdymo procese

veiksmingai ir harmoningai ugdoma žmogaus asmenybė – jo intelektinės,

kūrybinės, emocinės, fizinės galios, verbalinės ir neverbalinės raiškos

gebėjimai, vertybinių nuostatų sistema, todėl __________________

[2] Kompetencija – mokėjimas atlikti tam tikrą veiklą, remiantis įgytų

žinių, įgūdžių, gebėjimų, vertybinių nuostatų visuma.

galima iš esmės padidinti asmens dalyvavimo įvairioje socialinėje bei

kultūrinėje veikloje galimybes. Meninis ugdymas – neatskiriama bendrojo

ugdymo dalis, tolesnio moksleivių mokymosi, gyvenimo bei darbo modernioje

visuomenėje kokybės ir sėkmės prielaida. Drauge tai – investicija į mūsų

šalies ateitį.

Svarbiausiasis meninio ugdymo tikslas – bendroji meninė ir estetinė

kompetencija, sudaranti sąlygas moksleiviui prasmingai reikštis, realizuoti

savo kūrybinius polinkius, suvokti turtingą praeities bei dabarties meninės

ir estetinės raiškos pasaulį, savarankiškai, aktyviai ir veiksmingai

dalyvauti visuomenės ir kultūros gyvenime, menu ir grožiu praturtinti savo

gyvenimą.

Plėtojant bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, įgyvendinami šie

uždaviniai:

• lavinami moksleivių gebėjimai reikšti savo sumanymus, mintis ir

jausmus meno priemonėmis (improvizuoti, atlikti, komponuoti, kurti

meninės raiškos formas, panaudojant įvairias medžiagas, technologijas,

struktūras, principus, stilių ypatumus);

• kaupiama meno kūrinių ir aplinkos savybių estetinio suvokimo patirtis,

puoselėjami subtilesni jų estetinio išgyvenimo, analizavimo,

interpretavimo ir vertinimo gebėjimai, susiję su stiliumi, žanru,

kontekstu, perteikiamos esminės tautos, Europos ir pasaulio

humanistinės kultūros vertybės – estetinės, dorovinės, pilietinės,

religinės, filosofinės;

• supažindinama su svarbiausiais šiuolaikiniais meno kūrybos būdais,

kryptimis, meno formų sąsajomis bei su šių dienų Lietuvos ir pasaulio

socialinio, kultūrinio gyvenimo bruožais (globalizacija, žinių

visuomenės kūrimu, kultūros įvairove);

• skatinama ir padedama meninius bei estetinius gebėjimus, žinias,

nuostatas pritaikyti vietos bendruomenės socialiniame ir kultūriniame

gyvenime (organizuoti renginius, rengti parodas, spektaklių ir

koncertų ištraukas, pristatyti įvairius kūrybinius projektus ir pan.).

Puoselėjamos meninio ugdymo specifiką atitinkančios svarbiausios

vertybinės nuostatos:

• estetinė nuostata į meno kūrinius, gamtą, sukurtą aplinką ir

gyvenamosios bei darbo vietos tvarkymą, žmonių tarpusavio santykius ir

bendravimą;

• pagarba savo ir kitų žmonių meninei kūrybai ir jos rezultatams,

išraiškos individualumui, savitumui, originalumui;

• poreikis patirti meninių ir estetinių išgyvenimų, išgyventi ir suvokti

meno kūrinį kaip estetinę vertybę;

• nusiteikimas perimti tautinės, tradicinės kultūros ir šių dienų

Europos bei pasaulio kultūros etinius ir estetinius idealus, būti

atviriems vykstantiems pokyčiams ir kritiškiems bei atspariems

destruktyviems masinės kultūros reiškiniams;

• nusiteikimas žvelgti į meną kaip į bendrųjų žmogaus vertybių liudijimą

ir asmens įvairiapusės saviugdos šaltinį;

• nuostata rinktis prasmingus, dvasinį žmogaus gyvenimą turtinančius

meno kūrinius, išsiugdyti autentišką, nekonformistišką estetinį skonį,

susiformuoti pagrįstus meninės ir estetinės kultūros vertinimo

kriterijus;

• kūrybingumas ir atsinaujinimas kaip svarbiausios informacinėje ir

daugiakultūrėje visuomenėje gyvenančio žmogaus nuostatos.

DIDAKTINĖS NUOSTATOS

Mokant meninio ugdymo dalykų (dailės, muzikos, šokio, teatro), derėtų

laikytis šių svarbiausiųjų nuostatų:

❑ Sudaryti sąlygas patirti meninius, estetinius išgyvenimus. Svarbu

sudaryti sąlygas moksleiviams patirti įvairius išgyvenimus: meninius,

susijusius su formos elementų ir jų santykių kokybe, estetinius,

grindžiamus perteikiamos prasmės suvokimu, o taip pat žaismės,

susitelkimo, sunkumų įveikimo, atradimo, kūrybinio džiaugsmo ir

pasitenkinimo jausmus. Pastarieji padeda atsipalaiduoti, spręsti emocines

ir bendravimo problemas, taigi atlieka terapinę, moksleivio vidinį

pasaulį harmonizuojančią funkciją.

Nuo to, ar pakankamai dėmesio bus skiriama moksleivių išgyvenimams,

priklausys jų poreikis stebėti meno kūrinius tiek mokykloje, tiek ją

baigus. Per išgyvenimus suvokiamos meno kūrinio prasmės, įgyjamas meninis

pažinimas. Meniniai ir estetiniai išgyvenimai yra pagrindas moksleivio

sukurtam produktui ir meniniams gebėjimams įvertinti, taip pat meno

kūrinio interpretacijai ir vertinimui.

❑ Ugdyti moksleivio asmenybę, puoselėti jo humanistinių vertybių sistemą.

Per meną pedagogai turėtų padėti jaunuoliams susikurti humanistinių

vertybių orientyrus, pagal kuriuos jie galėtų kreipti bei įprasminti savo

pačių gyvenimą ir santykius su žmonėmis. Meninėje veikloje turėtų būti

puoselėjamas moksleivių savarankiškumas, darbštumas, kantrybė,

atkaklumas, minčių, sumanymų ir sprendimų laisvumas, taip pat atsakomybė

ir tvirtas charakteris, padedantis gyventi ir veikti remiantis savo

įsitikinimais ir sąžine, apginti savo bei kitų teises, oriai įveikti

gyvenimo

sunkumus.

❑ Puoselėti komunikacinę ugdymo kryptį. Meno kūriniai – tam tikros

komunikavimo formos, perteikiančios prasmes, todėl į šią savybę turėtų

būti labiau atsižvelgiama ir ugdymo procese. Pats meninio ugdymo procesas

turėtų būti labiau grindžiamas menine komunikacija, nuolat keliant

klausimus, ar moksleivis meno priemonėmis perteikia kūrybinius sumanymus,

ar išreiškia formos elementus, ar kuriama forma pakankamai raiški,

įtaigi, ar ji padeda užsimegzti bendravimo ryšį. Komunikacinė meninio

ugdymo kryptis leistų išvengti tiesmukiško moksleivio raiškos koregavimo,

padėtų jam aiškiau pajausti ir suvokti komunikacinę meninio produkto

prigimtį. Žinojimas, jog kitas asmuo (žiūrovas, klausytojas) žvelgia į jo

kūrinį tikėdamasis komunikacinio ryšio, skatina paties moksleivio

kuriamos raiškos suvokimą, kaip antai, balso ar instrumento skambėjimo

klausymąsi muzikuojant, kūno judėjimo pajautimą vaidinant ar šokant. Tai

skatina kuriančio moksleivio intuicijos, jausmų ir protinės veiklos

sąveiką.

❑ Natūraliai derinti meninę raišką su teorijos, istorijos, estetikos,

kritikos žiniomis. Meninio ugdymo, kaip ir bet kurioje kitoje ugdymo

srityje, orientacija tik į žinias ar tik į praktinę raišką menkina

galutinius išsilavinimo rezultatus. Todėl svarbu, kad kūrybinė raiška,

meninių gebėjimų lavinimas ir žinių perteikimas būtų natūraliai

suderinti.

Žemesnėse klasėse labiau atskleidžiami meniniai gebėjimai, o

aukštesnėse, atsižvelgiant į nemažą moksleivių patirtį, labiau

puoselėjami estetinio suvokimo ir vertinimo gebėjimai. Vienaip ar kitaip,

meninė raiška yra pamatinė ugdymo vveikla: visose pakopose, taip pat ir

baigiamosiose XI–XII klasėse, moksleiviai turi dainuoti, šokti, vaidinti,

užsiimti dailės raiška ir pan.

❑ Išlaikyti glaudžius integracinius ryšius su kitomis ugdymo sritimis

(dalykais). Meninio ugdymo dalykų mokymas praturtina ir pagilina kitų

dalykų mokymą, kita vertus, kitų dalykų žinios ir gebėjimai pritaikomi

meno pamokose. Tam būtina išlaikyti glaudžius integracinius ryšius su

kitais dalykais tiek turinio (žinių, vartojamų sąvokų, terminų,

nagrinėjamų kultūros epochų), tiek jo perteikimo laiko požiūriu.

Integraciniai ryšiai gali būti: vienalaikiai (kultūros epochos

nagrinėjamos tuo pačiu metu. Panaudojamos vieno dalyko žinios per kito

dalyko pamokas); giminingi (vedamos bendros kelių dalykų pamokos,

nagrinėjami giminingi turinio fragmentai); susipinantys (pavieniai

moksleiviai ar nedidelės jų grupelės atlieka trumpalaikius ir

ilgalaikius kūrybinius projektus, integruojančius kelių dalykų žinias ir

gebėjimus).

❑❑ Taikyti aktyviojo ugdymo metodus. Per meninio ugdymo pamokas reikėtų

vengti ilgų ir pasyvių pasakojimų, paskaitų ir pan. darbo būdų. Vietoj jų

taikytini šiuolaikiniai aktyviojo mokymo metodai ir priemonės: grupinis

darbas, improvizacijos elementai, „minčių lietus“, dalijimasis patirtimi

ir atradimais, darbo rezultatų pateikimas ir pristatymas, darbas su

kompiuteriu ir kitomis technologijomis. Rekomenduotinas projektinis

darbas, apimantis problemos formulavimo, planavimo, kūrybos, rezultatų

vertinimo ir pateikimo procesus, padedantis sieti ir derinti įvairius

(akademinius, kūrybinius, socialinius) gebėjimus. Įvairios meninių

projektų formos, besiskiriančios savo trukme, tema, interesais, turėtų

būti nuolat organizuojamos meno dalykų pamokose.

❑ Taikyti įvairius interpretavimo būdus. Moksleiviai, interpretuodami savo

bei kitų kūrybą, turėtų naudotis įvairiomis priemonėmis, kaip antai,

pantomiminiu ir šokio judesiu, dailės raiška ar jos sąvokomis (pvz.,

garso spalva), vaidybiniu veiksmu ir kt. Išskirtinas žodinio

interpretavimo metodas. Mąstymas meno priemonėmis (kuriant formą) ir

mąstymas žodine kalba papildo vienas kitą. Vartojant žodinę kalbą,

įvardijami estetinio ir meninio patyrimo metu kilę išgyvenimai,

pastebimos reikšmingos formos detalės ir estetinės savybės, naudojamasi

konteksto žiniomis, faktais, sąvokomis, terminais ir kt. Žodine kalba

galima pagrįsti savo meninius sumanymus, diskutuoti, analizuoti kūrinio,

kūrėjo ir jo socialinės, kultūrinės aplinkos sąsajas. Interpretuojant

žodžiu, lavėja meniniai, estetiniai ir kalbiniai gebėjimai, gilėja

meninės tradicijos supratimas, formuojasi asmens vertybinių orientacijų

sistema.

❑ Padėti apmąstyti patyrimo ir pažangos procesą. Kai moksleiviai ugdosi

kūrybos, suvokimo ir vertinimo gebėjimus, tuo pat metu vyksta ir jų

asmenybės psichologinio, socialinio bei kultūrinio tobulėjimo procesas.

Kad jis būtų veiksmingesnis, būtina meninę ir estetinę patirtį

įsisąmoninti (per įvardijimą, išsisakymus, diskusijas, dienoraščius,

atsiminimus, rašant individualius ir klasės užrašus, žurnalus). Patirties

bei pažangos apmąstymas padeda moksleiviams pagilinti savęs paties, meno

formos ir supančio pasaulio supratimą. Aprašydami tai, ką išmoko,

suprato, moksleiviai susieja mokyklinę patirtį su asmenine ir tai

įsisąmonina. Tai padeda geriau save kontroliuoti, lengviau ir geriau

veikti, pasiekti aukštesnės kultūros. Visi, ne vien meninio, bet ir

psichologinio, moralinio, socialinio savęs pažinimo aspektai yra svarbūs.

❑ Stiprinti ryšius su bendruomenės gyvenimu. Moksleiviai, dar

tebesimokydami mokyklos suole, įgyjamą meninę ir estetinę kompetenciją

turėtų pritaikyti spręsdami aktualias menines ir estetines vietos

bendruomenės problemas. Todėl itin skatintinas renginių, koncertų,

parodų, spektaklių organizavimas ir lankymas, įrašų rinkimas,

diskutavimas apie šiuolaikinio meno ir kultūros gyvenimo faktus bei

problemas. Aktyvus įsitraukimas į socialinę ir kultūrinę veiklą svarbus

jaunuoliams, tikrinantis savo meninę perspektyvą bei įsisąmoninant

meninio ugdymo visuomeninę reikšmę.

Taip pat svarbu moksleivių meninio ugdymo tikslais panaudoti vietos

bendruomenės edukacines galimybes – muziejus, mėgėjų meno kolektyvus,

studijas, klubus, jų meno vadovų ir atskirų menininkų kompetenciją.

MENINIO UGDYMO STRUKTŪRA

IR RYŠIAI SU KITOMIS UGDYMO SRITIMIS

Meninio ugdymo sritį XI–XII klasėse sudaro keturi pagrindinėms meno

šakoms atstovaujantys meninio ugdymo dalykai:

✓ dailė;

✓ muzika;

✓ šokis;

✓ teatras.

Moksleiviui įgyjant bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, bet kuris

iš šių dalykų yra lygiai svarbus.

Mokant kiekvieno iš šių dalykų, plėtojami bendrieji meninio ugdymo

gebėjimai:

• sumanymų, minčių ir jausmų reiškimas meno priemonėmis ir komunikavimas su

suvokėjais;

• gebėjimų ir įgūdžių, reikalingų kūrybiniams sumanymams, mintims ir

jausmams perteikti meninės raiškos forma, lavinimas;

• meninių ir estetinių ssavybių savo ir kitų meno kūriniuose išgyvenimas,

suvokimas, interpretavimas, vertinimas;

• įvairių meno ryšių su istorija, estetika, kitomis kultūros sritimis, meno

šakų ir formų tarpusavio sąsajų pažinimas.

Visi šie gebėjimai yra glaudžiai susiję, vienas kitą sąlygoja ir vienas

nuo kito neatskiriami.

Meninį ugdymą reglamentuoja bendroji dalyko programa ir išsilavinimo

standartai. Bendroji programa – tai dalyko turinio, o išsilavinimo

standartai – moksleivių pasiekimų gairės. Bendroji programa yra ugdymo

turinio, kurį mokytojas konkretizuoja atskiros mokyklos, klasės ar vaiko

lygmeniu, pagrindas. Išsilavinimo standartai nusako siekiamus ugdymo

rezultatus, įgyjamą moksleivių kompetenciją, t.y. tai, ką jie, baigdami

XI–XII klasių pakopą, nepriklausomai nuo konkretizuoto ugdymo turinio,

naudojamų vadovėlių bei taikomų metodų, turi gebėti ir žinoti, kokias

vertybines nuostatas turi būti išsiugdę.

Sudarant XI-XII klasėse kiekvienam moksleiviui galimybę mokytis pagal

individualius polinkius, siekius ir gabumus, kryptingiau ir geriau

pasirengti tolesnėms profesinėms studijoms bei darbui, meninio ugdymo

dalykų (dailės, muzikos, šokio ir teatro) mokoma skirtingo sudėtingumo

kursais – bendruoju ir išplėstiniu.

Bendrasis kursas skirtas įgyti meninio ugdymo dalyko pagrindus,

laiduojančius bendrą kultūrinį moksleivių išprusimą, patirtį ir meninę bei

estetinę kompetenciją, būtiną tenkinant praktines gyvenimo reikmes. Šis

kursas plėtoja moksleivių gebėjimus, susijusius su menine raiška, estetiniu

suvokimu ir meno kultūros (istorijos, teorijos, estetikos bei kritikos)

pažinimu. Dalyko gebėjimų ugdymas glaudžiai siejamas su bendrųjų gebėjimų –

asmens,

mąstymo ir problemų sprendimo, socialinių, komunikacinių, veiklos

ir darbo – ugdymu.

Bendrojo kurso turinį, į kurį įeina ir privaloma meninė raiška[3],

apibrėžia bendroji dalyko (dailės, muzikos, šokio, teatro) programa, o

rezultatus – bendrojo kurso pasiekimai.

Išplėstinis kursas plačiau, giliau ir kryptingiau plėtoja žinias ir

gebėjimus iš kurios nors vienos dalyko srities: dailės raiškos ar

dainavimo, režisavimo, šokio atlikimo ar jo kūrimo. Mokantis šio kurso,

atliekamos praktinio ir teorinio pobūdžio užduotys. Išplėstinis kursas

rekomenduojamas tiems moksleiviams, kurie pasižymi ryškesniais meniniais

humanitariniais polinkiais ir gebėjimais, turi stiprią mokymosi motyvaciją

ir savo pprofesinę ateitį žada sieti su meno, humanitarinių ar socialinių

mokslų studijomis.

Išplėstinio kurso mokomasi pagal modulio programą, kuri pagilina

vienos kurios nors dalyko srities žinias ir ugdo gebėjimus (pavyzdžiui,

dailės raiškos ar dainavimo). Moduliai, susiję su tam tikra dalyko sritimi,

gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, iš dainavimo srities gali būti siūlomi

chorinio arba ansamblinio dainavimo moduliai, kurie gali skirtis pagal

atliekamą repertuarą (akademinis, folklorinis, džiazo, roko muzikos

dainavimas ir kt.). Galimi moduliai įvardijami kiekvieno meninio ugdymo

dalyko (dailės, muzikos, šokio, teatro) išplėstinio kurso turinyje. Modulio

programą parengia mokytojas, remdamasis bendrojo kurso programa ir

atsižvelgdamas į savo kompetenciją, mokyklos sąlygas ir menines tradicijas,

kultūrinius regiono savitumus. Moksleivis išsirenka tokį modulį, kuris

labiausiai atitinka jo individualią meninę patirtį, interesus, polinkius,

profesines linkmes. Modulio galima mokytis ne tik vidurinėje mokykloje, bet

ir meno mokyklos, įvairių meno ir kultūros institucijų (centrų, teatrų,

muziejų) įsteigtuose ir patvirtintuose fakultatyvuose, būreliuose,

studijose.

Mokantis pagal išplėstinio kurso (modulio) programą, išsilavinimo

standartų siekiama iš tos dalyko srities, kuri atitinka modulį arba yra jam

artima.

Moksleiviai, kurie mokosi išplėstiniu kursu ir ketina laikyti

egzaminą, mokydamiesi modulio gali atlikti baigiamąjį projektinį darbą.

Meninis ugdymas glaudžiai siejamas su kitomis ugdymo sritimis

(dalykais):

• su doriniu ugdymu per socialinio bendravimo ir bendradarbiavimo gebėjimų,

elgesio kultūros, pagalbos, savigarbos, pagarbos, atsakomybės,

tolerancijos ir kitų vertybinių nuostatų ugdymą;

• su daile, muzika, šokiu, teatru. Juos sieja bendros kultūros, istorijos,

teorijos, estetikos ir kritikos žinios, meninės kūrybos proceso

sudedamosios dalys, panašūs meno kūrinio suvokimo, interpretavimo bei

vertinimo principai, taip pat modernios meninės raiškos formos (veiksmo

menas, instaliacijos, performansas ir kt.);

• su gimtąja ir užsienio kalbomis. Per meno ddalykų pamokas mokomasi žodine

kalba aptarti sumanymą, perteikti meninę ir estetinę patirtį, vartoti

terminus, sąvokas, drauge puoselėjama ir kalbos kultūra. Kita vertus,

papildant žodinę raišką neverbalinėmis meno (balso intonacijos, muzikos

garso, judesio, vizualinės raiškos) priemonėmis, sudaromos sąlygos

pajausti kalbos grožį, suvokti naujus žodinės kalbos prasminius niuansus;

• su kūno kultūra per moksleivių fizinių gebėjimų (koordinacijos, vikrumo

ir kt.) bei savybių (jėgos, greičio, ištvermės, reaktyvumo, plastiškumo

ir kt.) ugdymą, sveikatos stiprinimą, judesių ir elgsenos kultūros, kūno

ir dvasios darnos puoselėjimą, per ppatiriamą malonumą judėti;

• su socialiniu ugdymu. Meno dalykus sieja bendros žinios apie kitų tautų

ir šalių gyvenimą įvairiais istoriniais laikotarpiais, meno šakų istorinę

raidą ir pasiekimus, ypač meno kūrinių politinio, socialinio, kultūrinio

konteksto, meno visuomeninio vaidmens įvairiose istorinėse epochose

pažinimas;

• su gamtos ir tiksliaisiais mokslais per sveikos gyvensenos įgūdžių

ugdymą, gilinamas žinias apie žmogaus organizmo sandarą ir kūno dalių

funkcijas (akies ir rankos koordinavimas piešiant, kūno judesių

koordinavimas šokant bei vaidinant, taisyklingas kvėpavimas kalbant,

vaidinant, dainuojant) bei kt.

DAILĖ

DALYKO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Dailės dalyko mokymas bendrojo lavinimo mokyklos baigiamosiose XI–XII

klasėse remiasi pradinėje bei pagrindinėje mokyklose įgyta moksleivių

patirtimi ir išugdytais gebėjimais. Šiose klasėse pagrindinis dalyko

tikslas – prasminga ir tikslinga jaunuolių dailės raiška, dailės reiškinių

pažinimas bei gebėjimai meninę ir estetinę patirtį taikyti gyvenime.

Siekiama:

• padėti moksleiviams savarankiškai ir tikslingai pasirinkti vizualinės

kūrybos priemones, būdus ir kompozicinius sprendimus, juos tirti bei

eksperimentuoti įgyvendinant savo kūrybinius sumanymus;

• sudaryti sąlygas ir skatinti tirti, analizuoti įvairius praeities ir

dabarties dailės reiškinius, ugdyti dailėtyrinius įgūdžius, gebėjimą

pasirinkti informacijos šaltinius, skatinti savo atradimus perkelti į

kūrybinę raišką;

• skatinti kūrybiškai interpretuoti įvairias praeities ir dabarties menines

idėjas siekiant originalesnės vizualinės raiškos;

• individualumą derinti su gebėjimu dirbti kūrybinėse grupėse, puoselėti

moksleivio atsakomybę už savo vveiklą ir bendro darbo rezultatus;

• sudaryti sąlygas patirti kūrybinio darbo džiaugsmą, ugdyti gebėjimą

savikritiškai ir teigiamai vertinti kūrybinį rezultatą, plėsti pažinimo,

patirties, meninės nuovokos ir estetinio jautrumo skalę;

• padėti pažinti pasaulio bei Lietuvos kultūros paveldą, suvokti jo

reikšmę, ugdyti paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo poreikį;

• plėtoti estetinio aplinkos tvarkymo ir parodinę veiklą, skatinti aktyviai

dalyvauti kultūrinėje raiškoje, ugdyti kūrybinės bei kultūrinės raiškos

rezultatų pristatymo gebėjimus, padėti estetinę ir vizualinę patirtį

panaudoti kasdieniniame gyvenime, aplinkoje ir bendraujant su žmonėmis.

DALYKO STRUKTŪRA

Dailės dalykas apima vaizduojamąją ir taikomąją dailę, architektūrą,

liaudies meną, šiuolaikinius vizualinius menus bei dailėtyrą.

Dailės dalyko turinys apima šias sritis:

• dailės raišką (spalvinę, grafinę, erdvinę);

• dailėtyrą (dailės istoriją ir paveldą, dailės teoriją, dailės kritiką

ir estetiką);

• dailės raišką socialinėje kultūrinėje aplinkoje.

Dailės teorija – tai pradinėje bei pagrindinėje mokykloje įgytos

žinios, kurios yra taikomojo pobūdžio ir intensyviai panaudojamos XI-XII

klasių dailės raiškoje, istorijoje, kritikoje ir estetikoje.

Dailės kritikos ir estetikos problemos nėra savitikslės,jos yra

taikomojo ir integruojamojo pobūdžio.

TURINYS

BENDRASIS KURSAS

Dailės raiška:

• aplinkos (gamtos ir žmogaus sukurtos) stebėjimas, fiksavimas ir

kūrybinis interpretavimas dailės raiškoje;

• vizualinės išraiškos elementų pažinimas ir tikslingas jų taikymas

kūryboje;

• kompozicinių dėsningumų bei struktūrų tikslingas pasirinkimas ir

kūrybiškas jų taikymas;

• medžiagų, darbo priemonių ir technikų pažinimas, tikslingas jų

pasirinkimas ir praktinis taikymas;

• vaizdavimo objektų ir idėjų sąmoningas pasirinkimas ir perteikimas;

• kuriamojo objekto formos, turinio ir funkcionalumo derinimas;

estetinis objekto įprasminimas aplinkoje;

• kūrybiniai individualumo, originalumo ir meniškumo ieškojimai.

Dailėtyra (dailės istorija ir paveldas, dailės teorija, dailės kritika ir

estetika):

Dailės istorijos problemos:

• senosios pasaulio kultūros ir jų įtaka Vakarų Europos klasikinei,

modernistinei ir postmodernistinei dailei;

• etnokultūra, tautodailė ir jos atspindžiai profesionaliojoje

dailėje. Mėgėjų dailė ir jos apraiškos Lietuvos ir pasaulio

dailėje;

• Vakarų Europos ir Lietuvos klasikinės dailės reiškiniai;

• modernizmas ir XX a. Lietuvos dailė: meno srovės, judėjimai,

grupuotės;

• šiuolaikinis menas, postmodernizmo epocha. Meno pokyčiai;

• kičo apraiškos masinėje kultūroje;

• įvairių epochų, kultūrų bei stilių santykiai ir jų palyginimas

įvairiais požiūriais;

• pasaulėžiūra, religija ir simboliai dailėje;

• dailės kūrėjai ir jų gyvenamas laikotarpis;

• žmogaus idėja dailėje, žmogaus santykių su pasauliu išraiška.

Dailės teorija:

• dailės terminai ir jų vartojimas;

• dailės rūšys, šakos, žanrai, stiliai, meninės kūrinių ypatybės:

vizualinės išraiškos elementų deriniai, vaizdo, erdvės kūrimo ir

idėjos perteikimo būdai, kompozicinės sandaros;

• medžiagos, technikos ir technologijos.

Dailės kritikos ir estetikos problemos:

• dailės kūrinio ar reiškinio analizės bei interpretacijos principai,

funkcionalumo nustatymas.

Formos ir turinio sąveika. Savo sukurto

objekto ar dailės reiškinio analizė;

• gamtos ir žmogaus sukurtos aplinkos estetinių savybių tyrinėjimas,

analizavimas, interpretavimas, vertinimas bei ryšio su asmenine

patirtimi nustatymas;

• dailės objektų ir reiškinių tarpusavio įtakų, ištakų ir meninės

sąveikos nustatymas;

• įvairių meno sričių tarpusavio santykiai ir estetinės problemos;

• Lietuvos kultūrinės informacijos (periodikos, radijo, TV ir kitos)

analizė;

• parodos ir ekspozicijos, meninės akcijos. Jų socialinės kultūrinės

reikšmės įvertinimas, parodų recenzijos.

Dailės paveldo pažinimas, vertinimas ir sklaida:

• žžymiausi pasaulio ir Lietuvos muziejai, svarbiausios jų kolekcijos.

Galerijos ir jų edukacinė veikla. Meno kūrinių kolekcionavimas;

• paminklotyra ir paminklosauga. Restauracinė veikla;

• paveldo tyrimo, dokumentavimo, vertinimo ir populiarinimo būdai.

Dailės raiška socialinėje kultūrinėje aplinkoje:

• moksleivių dailės darbų, meninės, kūrybinės ar tiriamosios veiklos

pristatymai ir parodos;

• mokyklinė periodika: laikraščiai, biuleteniai, lankstinukai,

vizualinės raiškos skiltys internetiniuose puslapiuose ir kt.;

• moksleivių kūrybinės raiškos darbai artimiausioje aplinkoje: dailės

darbai, netradicinio šiuolaikinio meno projektai, pvz., meninės

akcijos, instaliacijos ir kt.;

• mmoksleivių integraciniai kultūriniai projektai:

teminiai bendrosios kultūros projektai,

specializuoti kūrybinės raiškos projektai,

teminės parodos-projektai,

tiriamieji kultūros reiškinių (spaudos, parodų, meno renginių, TV

kultūros laidų apžvalgos ) ir personalijų (vietos dailininkų,

tautodailininkų, kultūros veikėjų kūrybos apibendrinimai)

projektai.

IŠPLĖSTINIS KURSAS

Išplėstiniu kursu ssiūlytina mokytis šių modulių:

Dailės raiškos:

• vaizduojamoji dailė ar jos sritys: piešimas, tapyba, skulptūra,

grafika, knygos menas;

• taikomoji dailė ar jos sritys: keramika, tekstilė ir kt.;

• scenografija;

• dizainas ar jo sritys (buitinis, reklaminis, drabužių ir kt.);

• architektūrinio konstravimo ir projektavimo pradmenys, interjeras;

• šiuolaikinių technologijų menai ar jų sritys: kompiuterinė grafika,

fotografija, videomenas ir kt.;

• netradicinės meninės raiškos formos: akcijos, instaliacijos ir kt.

Dailės pažinimo ir raiškos socialinėje kultūrinėje aplinkoje:

• dailės istorija;

• vietos dailės paveldo pažinimas;

• tautodailė;

• dailėtyros diskusijų klubas (vizualinės kūrybos šiuolaikinėmis

technologijomis, dailės, menų, mokslo integracijos; dailės įvykių ir

reiškinių tyrimas);

• mokyklinių meno renginių dizainas;

• mokyklinė periodika: laikraščiai, biuleteniai, lankstinukai,

interneto puslapių tvarkymas ir kt.;

• aaplinkos estetinis tvarkymas;

• integruotos kultūrinės veiklos projektai (paskaitos, konferencijos,

pristatymai, straipsniai ir kt.).

IŠSILAVINIMO STANDARTAI

|Dalyko sritys |Esminiai gebėjimai |PASIEKIMAI |

| | | | |

| |įgūdžiais. |nuomonę. |perteikimo ypatybes. Savo

| |t.t.). | | |

| | | | |

MUZIKA

DALYKO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Muzikinio ugdymo tikslas – išugdyti kūrybišką, aktyvią, estetinei ir

kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybinius polinkius

realizuoti bei kultūrines reikmes tenkinti gebančią asmenybę. Muzikinis

ugdymas vidurinėje mokykloje turi laiduoti, kad moksleiviai įgytų

kiekvienam žmogui būtiną muzikinį išprusimą ir raštingumą, gebėtų dalyvauti

savo aplinkos muzikiniame gyvenime, muzika praturtinti asmeninį gyvenimą.

XI–XII klasėse plėtojami muzikiniai ir bendrieji gebėjimai, reikalingi

moksleivio muzikinei perspektyvai kurti:

• puoselėjant muzikavimo ir kūrybos gebėjimus, lavinant stiliaus

jausmą;

• puoselėjant muzikinį dėmesingumą ir suvokimo subtilumą, siūlant

atpažinti ir nagrinėti įvairios muzikos komponavimo ir jos atlikimo

ypatumus;

• skatinant pažinti klasikinį Vakarų, Lietuvos bei pasaulio muzikos

paveldą, padedant suvokti muzikos sąsajas su aptariamo laikotarpio

bei vietos kultūra, filosofija, teatru, šokiu, literatūra,

architektūra, daile ir kitais dalykais, ugdant tolerancijos bei

pozityvumo nuostatas;

• skatinant pažinti dabarties muzikos pasaulio įvairovę, jos santykį

su praeities muzika, aptarti aktualiosios jaunimo muzikos

populiarumo priežastis, įvairius žmonių muzikos poreikius, naujųjų

technologijų ir masinių informavimo priemonių įtaką muzikos

vertybių suvokimui;

• puoselėjant moksleivio muzikinį skonį, kultūrinę bei estetinę

nuovoką, skatinant interpretuoti ir vertinti muzikos kūrybos ir

kultūros idėjų įvairovę;

• skatinant veikti savarankiškai – pačiam ar kartu su draugais

pasirinkti repertuarą, repetuoti, dalyvauti kaip ansamblio nariui

ar vadovui, teikti muzikines iniciatyvas, organizuoti muzikinius

vakarus, išsakyti pasiūlymus, vertinimus ir pan.

DALYKO STRUKTŪRA

Muzikos dalykas apima šias sritis:

• muzikavimą ir kūrybą;

• muzikos kalbos praktiką (muzikinių struktūrų suvokimą, atpažinimą ir

mokėjimą jomis naudotis);

• muzikos kultūros nagrinėjimą (Lietuvos, Vakarų muzikos raidos ypatumus

bei šiuolaikinio muzikinio pasaulio tendencijas ir aktualijas);

• muzikos vertinimą ir interpretavimą (estetinių muzikos ypatybių bei

muzikos sąsajų su kitais menais suvokimą, savo požiūrio

interpretuojant ir vertinant muziką formavimą);

• muzikos žinių ir raiškos gebėjimų pritaikymą socialinėje kultūrinėje

veikloje (gebėjimą savarankiškai organizuoti ir įgyvendinti muzikinius

projektus).

TURINYS

BENDRASIS KURSAS

Muzikavimas, kūryba ir muzikos kalbos praktika

• Ansamblių atlikimas išraiškai, stiliaus pojūčiui ir vokaliniams bei

grojimo įgūdžiams lavinti:

• originalios ir liaudies dainos;

įvairių stilių muzikos kūriniai ar stambių kūrinių fragmentai.

• Kūrinių ar jų fragmentų, dainų ar jų pritarimų kūrimas išraiškai ir

stiliui perprasti:

panaudojant tradicinius ar elektroninius garsus,

įprastus ar neįprastus grojimo ir notacijos būdus,

modernią ar tradicišką muzikos kalbą,

įgyvendinant įvairias komponavimo idėjas pagal duotus pavyzdžius

ar individualius moksleivio ketinimus.

Išraiškos ir stiliaus priemonių atpažinimas:

ritmikos, dermės, harmonijos, faktūros, tembrų, dinamikos, tempų

ir formų

ypatumai;

formos plėtojimo principai (pakartojimas, variavimas ir

kontrastas, pakilimas ir atoslūgis);

melodijų (temų) pokyčiai (įvairiose aranžuotėse ar stambios

formos kūrinyje).

Klausomos ir/ar atliekamos muzikos nagrinėjimas bei vertinimas

• Istorinė muzikos tematika (naudojantis Lietuvos, Vakarų ir pasaulio

kultūrų praeities ir dabarties muzikos pavyzdžiais):

pasaulėžiūra, religija ir pasaulio muzikinių kultūrų tradicijos;

Vakarų Europos muzikos raidos ypatumai: įvairių kultūrų, epochų

ir stilių ryšiai;

kompozitoriai ir jų epocha;

dabarties muzikos pasaulis: vertybės, technologijos, visuomenės

poreikiai;

Vakarų ir Lietuvos muzikinės kultūros reiškinių gretinimas.

• Pasirenkamosios ttemos:

•

Vakarų muzikos kultūros raida:

autentiškų muzikos interpretacijų ieškojimai (senosios muzikos

atlikėjų menas);

virtuozas koncertų salėje (praeityje ir dabar);

kas yra nacionalinė muzika? (XIX amžius, etninė muzika ir

kompozitorių kūryba);

nuo programiškumo iki absoliučiosios muzikos;

visų laikų modernistai (operų reformatoriai, naujųjų stilių

kūrėjai).

Dabarties muzika:

komponavimo ir kūrybos idėjų įvairovė (nuo garsų kombinatorikos

iki tylos klausymosi);

kūrybos laisvė ir menininko maištas prieš kultūrinį konformizmą;

aktualioji jaunimo muzika ir jos kontekstai;

džiazo ir pramoginė muzika (įvairių stilių pavyzdžiai);

kultūrų atgarsiai mmuzikoje (retrostiliai, neeuropinių kultūrų

įtakos).

Socialinė kultūrinė raiška

Pasirenkamieji projektai:

• įvairūs koncertai (folkloro, akademinės, popmuzikos ir t.t.);

• moksleivių opera;

• eksperimentinės muzikos ar muzikinių parodijų vakaras;

• muzika konceptualioje akcijoje (pvz., gamtosaugos tema);

• kritinis straipsnis apie koncertą aar muzikinį spektaklį;

• muzikos įrašų vakarai ir diskusijų klubai;

• teminiai diskotekų vedėjų projektai (pvz., Lotynų Amerikos muzikos

diskoteka);

• kiti.

IŠPLĖSTINIS KURSAS

Išplėstiniu kursu siūlytina mokytis tokių modulių:

Muzikinės raiškos

Dainavimo (chorinio arba ansamblinio), atliekant:

• akademinį repertuarą (Lietuvos ir Vakarų klasikos);

• folklorinį repertuarą;

• popmuzikos (arba džiazo, roko) repertuarą.

Grojimo (pasirinktu instrumentu, ansamblyje, orkestre), atliekant:

• akademinį repertuarą (styginiais, pučiamaisiais, mišriaisiais);

• folkloro repertuarą (liaudies instrumentais);

• senovinės muzikos repertuarą (renesanso, baroko ir kt.);

• popmuzikos (džiazo, roko) repertuarą.

Kūrybos (kompozicijos, improvizacijos, aranžuotės):

• akademinės muzikos stiliais;

• popmuzikos (džiazo, roko) stiliais;

• naudojantis kompiuteriu (ar kitomis naujųjų technologijų

priemonėmis).

Muzikos kultūros pažinimo ir raiškos socialinėje kultūrinėje aplinkoje

(galimi įvairūs projektai su paskaitomis, konferencijomis, referatais,

straipsniais, mmuzikos klausymu iš įrašų ar gyvai ir pan.):

• muzikos istorijos (Lietuvos ir Vakarų);

• etnomuzikos (lietuvių ir pasaulio tautų tradicinės muzikinės

kultūros);

• džiazo, roko ar popmuzikos;

• šiuolaikinės muzikos.

Taip pat

• įvairūs vokaliniai instrumentiniai ansambliai;

• muzikinis teatras.

•

IŠSILAVINIMO STANDARTAI

|Dalyko sritys |Esminiai gebėjimai |PASIEKIMAI |

| |kitų meno

šakų |kitos meno šakos kūrinius iš to |bei kitų meno šakų kūrinius |

ŠOKIS

DALYKO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Pagrindinis šokio dalyko tikslas – ugdyti kkūrybišką, aktyvią,

estetinei ir kultūrinei patirčiai atvirą, prasmingai savo kūrybines galias

tenkinti gebančią asmenybę, sudaryti galimybes įgyti kiekvienam žmogui

būtiną bendrąją šokio raiškos patirtį ir išprusimą.

Siekiama, kad moksleiviai:

• plėstų ir kauptų judesių/šokio patirtį, lavintų kūno kinestezines

galias, leidžiančias šokio raiškos priemonėmis kkomunikuoti ir patirti

meninius bei estetinius išgyvenimus;

• įgytų šokio kūrybos patirties ir ją plėstų, ugdytųsi gebėjimus,

reikalingus savarankiškai kurti, pristatyti kūrybinės raiškos

rezultatus ir aktyviai dalyvauti kultūriniame bendruomenės gyvenime;

• analizuotų ir vertintų šokio kūrinius meniniu, estetiniu, istoriniu,

kultūriniu požiūriais, susipažintų su šokio meno raida, žymiausių

Lietuvos ir pasaulio choreografų kūrybos idėjomis;

• pažintų dabarties šokio stilistinę įvairovę, jos santykį su praeities

šokio menu, šiuolaikinių technologijų ir masinių informavimo priemonių

poveikį šokio menui;

• puoselėtų judesių, scenos ir bendravimo kultūrą, ugdytųsi estetinę

nuovoką;

• suvoktų meno, kultūros ir kitų gyvenimo veiklos sričių tarpusavio

sąsajas, meninės patirties reikšmę visapusiškai asmenybės saviugdai.

DALYKO STRUKTŪRA

Šokio dalykas apima šias sritis:

• judesio/šokio raišką (atlikimo ir kūrybos procesus);

• šokio raiškos (etiudų, improvizacijų, šokių, koncertų, spektaklių)

stebėjimą, suvokimą, interpretavimą ir vertinimą;

• šokio kūrybos būdų, procesų, formų, iškiliausių kūrėjų, šokio

istorinės kultūrinės raidos, sąsajų su kitomis meno šakomis pažinimą;

• šokio žinių ir raiškos gebėjimų pritaikymą socialiniame ir

kultūriniame vietos bendruomenės gyvenime (dalyvavimas įvairiuose meno

projektuose, akcijose, renginiuose).

TURINYS

BENDRASIS KURSAS

Judesio/šokio raiška:

• kūno kinestezinių galių pažinimas (koordinacija, lankstumas,

stiprumas, pusiausvyros pojūtis, laisvas natūralus judėjimas),

judesių/šokio kalbos turtinimas;

• šokio atlikimas: technikos ir stiliai (pvz. tautinis (folklorinis,

sceninis), klasikinis (baletas), šiuolaikinis (Graham, LLimon,

kontaktinio judėjimo technikos), istorinis, pramoginis, džiazo šokis,

breikas, hiphopas ir t.t.);

• individualus kūrybinių choreografo idėjų perteikimas, remiantis savo

patirtimi, išgyvenimais;

• improvizavimas ir komponavimas pavieniui, poroje ar grupėje su muzika

(pvz., aplinkos, rankų ir/ar kojų sukeliamais garsais, balsu, įvairių

stilių muzika – viduramžių, baroko, romantine, šiuolaikine,

populiariąja, pasaulio tautų) ar be muzikos:

tam tikra tema (kelionė, virsmas, prisiminimai ir pan.);

pasirinktu šokio stiliumi;

akcentuojant erdvę: įvairiai naudojant vertikalius ir

horizontalius erdvės lygmenis, parenkant įvairias kūno padėtis,

judesių kryptis;

akcentuojant laiką: trukmės, dinamikos (pvz., skirtingos

dinamikos judesių jungimas į sekas), akcento, frazės (pradžia,

pabaiga, plėtojimas), ritmo (pvz., įvairių judesio ritmų

kūrimas), tempo (pvz., to paties judesio atlikimas skirtingais

tempais) įvairus panaudojimas;

akcentuojant energiją: kreipiant dėmesį į judesių pobūdį, formą,

charakterį, įtampą, dinamiką;

• šiuolaikinių technologijų (vaizdo aparatūros, kompiuterio)

panaudojimas šokio raiškos kūrimo procesuose.

Stebėjimas, interpretavimas, vertinimas:

• estetinės šokio kūrinio savybės ir sąsajos su istorine kultūrine šokio

raida (kilmės, žanro, tematikos, šokio kalbos elementų, tradicijų,

vertybių požiūriu);

• XX–XXI a. šokio stilių (formų) įvairovė Lietuvoje (pvz., lietuviško

baleto ištakos, išraiškos šokis – D. Nasvytytė, šiuolaikinis šokis,

lietuvių liaudies sceninis šokis – J. Lingys, dainų šventės) ir

pasaulyje (pvz., JAV šiuolaikinis (modernusis) šokis – I. Duncan, M.

Graham, J. Limon, SS. Paxton, baletas – G. Balanchine), Rusijoje (rusų

baleto reformatoriai – M. Fokinas, V. Nižinskis), Prancūzijoje (rusų

baleto sezonai, R. Petit, M. Bejart, šiuolaikinio šokio sprogimas),

Vokietijoje (R. Labanas, ekspresionistinis šokis, šokio teatras – P.

Bausch, J. Kresnik), Japonijoje (butoh – Kazuo Ohno), aktualūs jaunimo

šokio stiliai ( breikas, hiphopas) ir kt.;

• visuotiniai kultūros ženklai (pvz., religiniai, mitologiniai,

etnokultūriniai motyvai ir simboliai) šokio kūriniuose;

• tradiciniai ir netradiciniai meno šakų tarpusavio ryšiai bei sąsajos

su įvairiomis gyvenimo veiklos sritimis. Šiuolaikinių technologijų,

masinių informavimo priemonių poveikis šokio meno vertybėms.

Temos svarstymams ir tyrimams:

• lietuvių apeiginė etnochoreografija;

• šokio tradicijų įtaka naujų šokio formų raidai ir raiškos ypatumams

(pvz., airių tradiciniai šokiai ir amerikiečių kantri šokis,

afroamerikiečių džiazo šokis, čigonų kultūra ir flamenko, šiuolaikinis

japonų šokis butoh ir kt.);

• įvairių pasaulio tautų šokiai (pvz., Afrikos, Amerikos, Australijos,

Azijos čiabuvių tradiciniai šokiai);

• šokio teatras (P.Bausch, J.Nadj, J.Kresnik);

• menų sintezės formos (performansas, fizinis teatras, šokio spektaklis

atvirose aikštelėse, gamtoje (site specific), šokis kine);

• šokio edukacinė ir terapinė reikšmė.

Šokio raiška socialiniame kultūriniame gyvenime (projektai):

• šokio improvizacijų vakaras;

• integruotos menų dalykų akcijos (muzikinis judesio spektaklis,

miuziklas, opera, baletas, performansas);

• pasaulio tautų kultūros (šokis, muzika, instrumentai, kostiumai);

• teminiai pasirodymai (koncertai);

• kritinis straipsnis apie šokio spektaklį ar koncertą;

• šokio diskusijų klubas.

IŠPLĖSTINIS KURSAS

Mokant išplėstinio šokio dalyko kurso siūlytini šie moduliai:

Šokio:

• tautinis šokis;

• klasikinis šokis;

• šiuolaikinis šokis;

• istorinis šokis;

• pramoginis šokis;

• aktualūs jaunimo šokiai (hiphopas, breikas ir kt.).

Kūrybos:

• šokio improvizacija;

• šokio kompozicija;

• šokio kūrimas kompiuteriu, vaizdo ir kitų technologijų priemonėmis

(videošokis).

Šokio kultūros pažinimo ir raiškos socialiniame kultūriniame gyvenime

(straipsniai, referatai, paskaitos, konferencijos, įvairūs projektai):

• šokio istorija;

• etnochoreografija;

• šiuolaikinės šokio formos.

IŠSILAVINIMO STANDARTAI

|Dalyko sritys |Esminiai |PASIEKIMAI |

| |gebėjimai | |

ir |komponavimo |derinius, ieškodamas naujų |perteikdamas stiliaus bruožus. |

| |t.t.). | | |

| | | | |

TEATRAS

DALYKO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Teatro dalyko tikslas – atskleisti ir ugdyti jaunuolių kūrybinius

gebėjimus, puoselėti jų teatrinius interesus ir polinkius, dvasinę, meninę

bei estetinę kultūrą. Teatro dalyku siekiama, kad jaunuoliai įgytų bendrąją

teatrinę kompetenciją ir pajėgtų savarankiškai dalyvauti teatriniame bei

kultūriniame gyvenime, teatru praturtintų savo gyvenimą, aiškiau suvoktų

savo profesines galimybes ir linkmes.

Siekiant dalyko tikslo, įgyvendinami šie uždaviniai:

• sudaromos sąlygos įgyti įvairios teatro raiškos (dramatizavimo,

vaidybos, režisavimo, scenos dekoravimo, įgarsinimo, apšvietimo)

patyrimo, žinių, atskleisti ir ugdytis teatrinius gebėjimus,

leidžiančius komunikuoti su žiūrovais ir patirti meninių bei

estetinių išgyvenimų;

• lavinama teatrinė jaunuolių klausa ir rega; skatinama stebėti,

analizuoti, lyginti, interpretuoti ir vertinti estetines judesio,

kalbos (intonacijos), garso ir vaizdo savybes scenoje ir gyvenime;

• supažindinama su svarbiausiais teatro kūrybos būdais, priemonėmis,

procesais, žanrais, stiliais, formomis, ugdomi gebėjimai praktiškai

taikyti įgytas žinias įgyvendinant kūrybinius sumanymus ir siekiant

išreikšti teatro kalbos elementus bei stiliaus ypatybes;

• supažindinama su Europos ir Lietuvos teatro raidos bruožais,

iškiliausių teatro kūrėjų meninėmis idėjomis, jų istoriniu

kultūriniu kontekstu, šiuolaikinėmis teatro formomis;

• gilinamas teatro vaidmens suvokimas žmogaus gyvenime, visuomenėje,

tautos ir pasaulio kultūroje, teatro sąsajų su kitomis meno

šakomis, kultūros ir socialinės veiklos sritimis, informacinėmis

technologijomis pažinimas;

• padedama jaunuoliams ugdytis sceninę ir bendrąją kultūrą, estetinį

jautrumą ir skonį, kritinį mąstymą, gebėjimą savarankiškai ir

sąmoningai rinktis teatro meno vertybes;

• skatinama įgytą teatrinį patyrimą, žinias ir gebėjimus pritaikyti

vietos bendruomenės socialiniame ir kultūriniame gyvenime

(organizuoti teatro klubų veiklą, renginius, kurti dramas, jas

režisuoti, vaidinti, įscenuoti, įsitraukti į kūrybinių projektų

veiklą ir kt.).

DALYKO STRUKTŪRA

Teatro dalykas apima šias sritis:

teatro raišką (dramatizavimą, vaidybą, režisavimą, įscenavimą – dekoracijų,

kostiumų, apšvietimo ir įgarsinimo kūrimą);

teatro raiškos (improvizacijų, ištraukų, mokyklos, mėgėjų ir

profesionaliojo teatro spektaklių) stebėjimą, interpretavimą ir vertinimą;

teatro kultūros (kūrybos būdų, procesų, žanrų, stilių ir formų, istorinės

raidos bruožų, iškiliausių menininkų, sąsajų su kitomis meno šakomis)

pažinimą;

teatro žinių ir gebėjimų pritaikymą socialiniame ir kultūriniame gyvenime

(dalyvavimą kūrybiniuose projektuose, akcijose, renginiuose).

Visų šių teatro dalyko sričių mokoma skirtingo sudėtingumo kursais:

bendruoju ir išplėstiniu.

TURINYS

BENDRASIS KURSAS

Teatro raiška:

palanki aktoriaus kūrybinė savijauta (saikingas psichofizinis laisvumas,

skambus balsas, veikėjo aplinkybių įsivaizdavimas, vertinimas ir kūrybinis

reagavimas judesiu ir kalba (intonacija). Aktoriaus sceninių veiksmų

natūralumas, motyvuotumas. Vaidybiniai žaidimai, improvizacijos;

dramatizacija (perteikimas draminiu veiksmu).Vaidybiniai dialogai,

monologai. Vaidybos etiudo struktūra (veikėjo(ų) aplinkybės, siekinys(ai),

veiksmai, konfliktas ir įvykis, siužeto užuomazga, kulminacija, atomazga).

Kūrinio dramatizavimas;

scenos iš grožinių kūrinių. Vaidmens kūrimas (perteikiant paskirus ar pagal

galimybes visus jo elementus: simbolius, nuotaiką, dinamiką, tempą, ritmą,

metaforas). Ansamblinė vaidyba. Vaidybos principai (Aristotelis, D. Didro

(D. Diderot), K. Stanislavskij, M. Čechov, A. Oleka-Žilinskas, B. Brecht,

J. Grotowski, A. Arto (A.Artaud);

režisieriaus funkcijos (interpretatorius, pedagogas, statytojas,

organizatorius ir kt.). Spektaklio kūrimo procesas (kūrinio ir aktorių

parinkimas, įvairių rūšių repeticijos – vaidmens analizė, improvizavimas,

mizanscenavimas, generalinė, techninė ir kt.), darbas su dailininku ir

kompozitoriumi). Šiuolaikinių technologijų (vaizdo aparatūros, kompiuterio)

panaudojimas teatro kūryboje;

sceninis literatūros kūrinio interpretavimas (kūrybiškas požiūrio

perteikimas scenine raiška). Intonacinės, plastinės išraiškos, mizanscenų,

dekoracijų, apšvietimo, įgarsinimo kūrimas, išreiškiant simbolius,

dinamiką, tempą ir ritmą, metaforas, atmosferą. Teatro sąlygiškumas;

stiliaus atspindys teatro raiškoje. Dramatizavimas, vaidyba, režisavimas ir

įscenavimas, perteikiant žanrą bei stilių (didaktinį, buitinį –

psichologinį, tragedijos, komedijos, metaforinį, absurdo ir t.t.).

Estetinių teatro raiškos savybių priklausomybė nuo stiliaus. Stilių

analogijos kitų meno šakų kūriniuose;

bendravimo kultūra scenoje ir socialinėse situacijose. Teatro kūrybos

etika. Žiūrovo etiketas.

Teatro spektaklių stebėjimas, interpretavimas, vertinimas:

estetinė nuostata teatro vaidinimo atžvilgiu. Teatro raiškos stebėjimas,

išgyvenimas, prasmės kūrimas ir reagavimas. Publikos reakcijų analizė;

teatro kalbos elementų, išraiškos priemonių ir žanro, stiliaus

interpretavimas. Prasmių kildinimas iš individualaus suvokimo ir

išgyvenimo, siejimas su asmeniniu patyrimu, vertybinėmis nuostatomis ir

istoriniu kultūriniu kontekstu (stebint gyvus vaidinimus ir įrašus);

profesionaliojo, mėgėjiško, vaikų ir mokyklinio teatro vaidinimų pavyzdžių

stebėjimas, analizavimas, lyginimas (tikslų, formos, išraiškos, perteikiamų

prasmių ir kitais aspektais);

estetinis vaidinimo vertinimas vartojant vaizdingą kalbą ir sąvokas,

terminus (originalumas, vientisumas, funkcionalumas ir t.t.), įvardijant ir

pagrindžiant vertinimo kriterijus.

Temos svarstymams ir nagrinėjimams:

teatro ir literatūros santykis (pvz., senovės graikų teatre ir XX a.,

režisieriaus interpretacija ir dramaturgo idėjų pasaulis, žodžio teatras ir

neverbalinis teatras);

svarbiausiųjų Europos kultūros epochų (senovės graikų ir romėnų,

viduramžių, Renesanso ir kt.) teatro estetinės ir stilistinės ypatybės.

Svarbiausi Lietuvos teatro istorijos faktai (mokyklinis, Pilies ir didikų,

klojimo, profesionalaus teatro kūrimasis, dramos teatras XX a. 8-9-ajame

dešimtmetyje ir kt.);

iškiliausi pasaulio ir Lietuvos teatro kūrėjai (pvz., E. G. Kregas (E. G.

Craig), K. Stanislavskij, J. Vaičkus, J. Grotowski, A. Arto (A. Artaud), P.

Brook, J. Miltinis, J. Jurašas, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, O.

Koršunovas ir kt.),

jų idėjos, pasiekimai, įtakos;

sinkretinė teatro kūrybos prigimtis (apeigos, ritualai), teatro ir kitų

menų šakų sintezės formos (muzikinis, šokio, lėlių spektaklis, vaidyba

kine, televizijoje, radijuje, hepeningas), teatras ir šiuolaikinės

kompiuterinės technologijos;

vaidyba ir atlikėjų menas (šokis, dainavimas, estrada, cirkas, kai kurios

sporto šakos);

folkloro teatras. Vaidybinės scenelės etnografiniuose koncertuose.

Liaudiška vaidyba. Nacionalinis teatras;

teatro reikšmė asmens, visuomenės, tautos kultūros savistabai. Teatro ir

autoritarizmo, teatro ir demokratijos santykis (pvz. senovės Atėnuose).

Teatras ir masinė kultūra (šou);

dramos terapija. Katarsis. Edukacinis teatras. Mėgėjų teatras;

teatro krypties profesijos. Vaidybinės patirties reikšmė socialiniame

bendravime.

Teatro raiška socialiniame kultūriniame ggyvenime (projektai):

spektaklio pastatymas (šiuolaikinės ar klasikinės dramos, poezijos,

miniatiūrų, satyros, muzikinio, folkloro, lėlių, eksperimentinio ir kt.);

teatro improvizacijų vakarai;

teatralizuotas renginys (papročių ar kt. tema);

teatro renginys (pvz., Teatro dienos);

radijo teatras;

integruotos meno dalykų akcijos (mokyklos kiemo teatras, gyvieji

paveikslai, miuziklas, performansas, hepeningas);

teatro spektaklių įrašų ir diskusijų klubas;

kritinis straipsnis apie teatro vaidinimą.

IŠPLĖSTINIS KURSAS

Išplėstiniu kursu siūlytina mokytis šių modulių:

Teatro raiškos:

dramatizacija;

vaidyba (draminė, etnografinė, estradinė);

scenos judesys (judesio raiška, pantomima);

scenos kalba (kalbėjimo menas, skaitovo teatras);

režisūra (renginių, dramos, televizijos);

scenovaizdžio technologijos (dekoracijų, kostiumų, apšvietimo);

vaidinimo muzika (spektaklio įgarsinimas, muzikinė dramaturgija).

Teatro kultūros pažinimo:

teatro istorija (Lietuvos ar Europos, ar kitų pasaulio šalių);

teatras ir etnokultūra;

modernusis teatras;

šiuolaikinis teatras;

vietos teatro tradicijų ir paveldo pažinimas.

IŠSILAVINIMO STANDARTAI

|Dalyko sritys |Esminiai gebėjimai|PASIEKIMAI |

| | |spektaklio programėlę). |kt.). |

| | |kūrėjų santykį su tuo,

kas |socialinio konteksto aktualijomis. |

REKOMENDUOJAMA LITERATŪRA

1. Andrijauskas A. Grožis ir menas. – Vilnius, 1995.

2. Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. – Vilnius, 1998.

3. Bitinas B. Ugdymo filosofija. – Vilnius, 2000.

4. Gaižutis A. Vaikystė ir grožis. – Kaunas, 1988.

5. Gaižutis A. Menų giminystė. – Kaunas,

6. Etiudai. Estetikos ir meninio auklėjimo žurnalas. – Vilnius, 1991–1993.

7. Jackūnas Ž. Meno kūrinio interpretacijos ir supratimo problema

hermeneutinės oorientacijos estetikoje // Filosofija ir sociologija. –

1990, Nr. 1, p. 71–84.

8. Jackūnas Ž. Meninio ugdymo vieta integruoto mokymo sistemoje //

Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos / Sud. V. Matonis. – Vilnius,

2000. p. 183-191.

9. Lukšienė M. Pedagogika ir kultūra // Lietuvos švietimo reformos gairės.

/ Sud. P. Dereškevičius. – Vilnius, 1993, p. 25-42.

10. Matonis V. Muzika. Asmenybė. Kultūra. – Vilnius, 1991.

11. Matonis V. Meninis ugdymas nūdienėje kultūroje // Šiuolaikinės meninio

ugdymo koncepcijos: meninio ugdymo teorija JAV / Sud. V. Matonis. –

Vilnius, 2000, p. 7–23.

12. Menas ir estetinis auklėjimas. / Sud. H. Kobeckaitė. – Vilnius, 1989.

13. Menas ir laisvalaikio kultūra. / Sud. K. Stoškus. – Vilnius, 1984.

14. Meno kritika / Sud. Ž. Jackūnas – Vilnius, 1986, p. 208-218.

15. Sezemanas V. Estetika. – Vilnius, 1970.

16. Šiaulytienė D. Projektų metodas meniniame ugdyme. – Vilnius, 2001.

17. Šiuolaikinės meninio ugdymo koncepcijos. Meninio ugdymo teorija JAV /

Sud. V. Matonis. – Vilnius, 2000.

18. Tamošiūnas T. Projektų metodas ugdymo praktikoje. – Šiauliai, 1999.

19. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – Vilnius, 1996.

MOKOMOSIOS PRIEMONĖS

Dailė

1. Adomonis J. Nuo taško iki sintezės.– Vilnius, 1994.

2. Adomonis T., Čerbulėnas K.. Lietuvių dailės ir architektūros istorija. –

Vilnius, 1987.

3. Andriuškevičius A. Lietuvių dailė: 1975–1995. – Vilnius, 1997.

4. Dailės žodynas. – Vilnius, 1999.

5. GGalaunė P. Lietuvių liaudies menas.–Vilnius, 1988.

6. Gimbutienė M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. – Vilnius,

1994.

7. Gombrichas E. H. Meno istorija. – Vilnius, 1995, 1997.

8. Čiurlionytė A. Meno istorija XI-XII kl.

9. Čiurlionytė A. Meno istorijos užduotys XI-XII kl. Istoriniai stiliai.

10. Čiurlionytė A. Meno istorijos užduotys XI-XII kl. XIX a. dailė ir

architektūra.

11. Čiurlionytė A. Meno istorijos užduotys XI-XII kl. XX a. dailė ir

architektūra.

12. Lietuvos dailės kaita 1990–1996; institucinis aspektas. – Vilnius,

1997.

13. Plechavičienė D. ir kt. „Ars“. Dailės rūšys ir žanrai. Kompaktinė

plokštelė.

14. Smit E. L. Meno kryptys nuo 1945-ųjų: temos ir koncepcijos. – Vilnius,

1996.

15. Read H. Trumpa moderniosios tapybos istorija. – Vilnius, 1994.

16. Vijrand T. Jaunimui apie meną. XI-XII kl.

17. Wolfflin. Pamatinės meno istorijos sąvokos. – Vilnius, 2000.

18. Universalus meno žodynas. – Kaunas, 1998.

19. XX a. Lietuvių dailės istorija.1900-1940. T. I. –Vilnius, 1982; T. II.

– Vilnius, 1983.

20. XX a. Lietuvių dailės istorija. 1940–1960. T. III. – Vilnius, 1990.

Muzika

1. Abramecs B., Muktupavels V. Pasaulio folkloras ir populiarioji muzika. –

Vilnius, 2000.

2. Apie muzikos kultūrą / Sud. Ž. Meškuotis. – Vilnius, 1996.

3. Haning B. R. Vakarų muzikos istorija IX-XII kl.

4. Gerulaitis V. Muzikos stilių raida. – Vilnius, 1996.

5. Nakas Š. Šiuolaikinė muzika IX-XII kl.

6. Narbutienė O. Muzikinis KKaunas 1920–1940. – Vilnius, 1992.

7. Siitin T. Vakarų šalių muzikos istorija IX-XII kl.

8. Pasaulio muzikos instrumentai IX-XII kl.

9. Rimša L. Džiazo improvizacijos pagrindai IX-XII kl.

10. Rimša L., Kučinskaitė J., Bluvšteinas D. Džiazo istorija IX-XII kl.

11. Velička E. Muzika – mistinis visatos modelis. – Kaunas, 1997.

12. Vilkelienė A. Operinė muzika IX-XII kl.

Šokis

1. Au Susan. Baletas ir modernusis šokis. – Vilnius, 2000.

2. Adomaitytė A. Aktoriaus plastikos pagrindai. – Vilnius, 1995.

3. Einikytė S. Lietuvių šokių, ratelių ir žaidimų bibliografijos rodyklė. –

Vilnius, 1997.

4. Grivickas V. Baleto menas. – Vilnius, 2001.

5. Idzedelevičienė S. Pramoginiai šokiai. – Vilnius, 1991.

6. Jagutytė T. Klasikinio šokio pamokos. – Kaunas, 1983.

7. Kirvaitienė A. Lietuvos folkloro garso publikacijų bibliografija. –

Vilnius, 2000.

8. Lingys J., Gudavičius J., ČapaitėJ., Gražulienė A. Lietuvių sceninio

šokio pagrindai. Klaipėda, 1994.

9. Piličauskas A. Muzikavimas, ritmika, improvizavimas. – Vilnius, 1972.

10. Poškaitis K. Liaudies choreografija. – Vilnius, 1992.

11. Rudneva S., Fiš E. Ritmika. Muzikalus judesys. – Maskva, 1972.

12. Šabasevičius H. Lietuvos baletas šiandien. – Vilnius, 2001.

13. Urbanavičienė D. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. – Vilnius, 2000.

14. Vakarinienė A. Šoks broliukai šokinį.– Vilnius, 2001.

15. Vasiljeva-Raždestvenskaja M. Istorinis-buitinis šokis. – Maskva, 1987.

Teatras

Adomaitytė A. Aktoriaus plastikos pagrindai. – Vilnius, 1995.

Bielskis P. Lietuvos klojimo teatras: pirmojo viešo lietuviško spektaklio

šimtmečiui. – Klaipėda, 1999.

Brookas

P. Tuščia erdvė.– Vilnius, 1992.

Drama mokykloje. Specialus “Mokyklos” žurnalo numeris. – 1997, Nr. 1–2.

Oginskaitė R. Teatras be pasakų. – Vilnius, 2000.

Oleka-Žilinskas A. Vaidybos džiaugsmas. – Vilnius, 1995.

Ercmonienė R. Praktinės režisūros abėcėlė. Knyga vaikų dramos būrelio

vadovui ir dramos mokytojui.–Vilnius, 2001.

Česnulevičiūtė P. Dramos pasaulis: knyga mokyklai. – Vilnius, 1996.

Česnulevičiūtė P. Daugiaveidis dramos gyvenimas teatre. Scenos meno

pagrindai. – Vilnius, 1998.

Hartholl Ph. Teatras. Trumpa istorija. – Vilnius, 1998.

Kuprevičius G.. Muzika teatre.– Kaunas, 1999.

Lėlė ir kaukė. – Vilnius, 1999.

Lietuvių teatro istorija. I knyga. 1929 –– 1935 / Sud. A. Girdzijauskaitė. –

Vilnius, 2000.

Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. T. 1, 2. – Vilnius, 1972, 1979.

Modernus teatras. Straipsnių rinkinys. / Sud. R. Marcinkevičiūtė, G.

Mareckaitė.– Vilnius, 1995,

Mokykla ir teatras. Straipsnių rinkinys / Sud. L. Tupikienė. – Kaunas,

1988.

Nosevičiūtė S. Scenos kalba. – Kaunas, 1987.

Scenografija / Sud. R. Bitinaitė-Širvinskienė.– Vilnius, 2002.

———————–

[1] Realinio profilio moksleiviams skiriama 1 val., humanitarinio

ₖ″慶⹬഍倓䝁⁅ᐠᔱ഍ግ䅐䕇†㈔ക഍഍– 3 val.