Mokymosi visą gyvenimą memorandumo tezių raiška Lietuvoje

2000 m. kovą Europos Taryba Lisabonoje numatė Europos sąjungos politiką ir veiksmus. Buvo prieita išvada, kad sėkmingą perėjimo prie žiniomis pagrįsto ūkio ir visuomenės turi lydėti perėjimas prie mokymosi visą gyvenimą. Tai patvirtina, kad Europa neginčijamai įžengė į Žinių amžių ir kad tai turės įtakos kultūriniam, ekonominiam bei socialiniam gyvenimui. Kadangi mokymosi, gyvenimo ir darbo modeliai labai sparčiai kinta, tai ne tik individai turi prisitaikyti prie pokyčių, bet turi keistis ir veiklos būdai. Šio Memorandumo tikslas – pradėti visos Europos ddiskusiją apie išsamią mokymosi visą gyvenimą strategiją individualiu ir ir instituciniu lygiu visose visuomeninio ir asmeninio gyvenimo srityse.

Mokymosi visą gyvenimą idėja Lietuvoje nėra naujiena. Didelį dėmesį jai skyrė ir ja iš dalies rėmėsi Lietuvos švietimo reforma, pradėta įgyvendinti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę. Švietimo ir mokslo ministerija niekada nebuvo išleidusi iš savo politikos mokymąsi visą gyvenimą problematikos. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinančios švietimo sistemos kūrimas akcentuojamas ministerijos misijoje, strateginiuose švietimo politikos dokumentuose.

Mokymosi visą gyvenimą memorandumo diskusija neaplenkė ir Lietuvos. Tai davė naują impulsą pergalvoti visą švietimo ir studijų sistemą, susimąstyti, kur esama, kur einama, su kokiomis problemomis susiduriama, ką dar reikia padaryti, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų gauti kokybišką pagrindinį išsilavinimą, kad įvairios mokymo institucijos, neformalūs kursai, duotų žmogui tai, kko jam labiausiai reikia gyvenime, kad jis galėtų jaustis kaip orus Europos ir pasaulio pilietis, saugus darbo rinkoje.

Memorandume išskiriamos šešios svarbiausios tezės, numatančios atviros diskusijos apie šio mokymosi įgyvendinimą struktūrą. Šios tezės grindžiamos europiniu lygiu per bendruomenės programas surinkta patirtimi.

Pirma tezė: nauji pagrindiniai įgūdžiai – visiems

Ekonominiai ir socialiniai pokyčiai modernina pagrindinius įgūdžius, kuriuos kiekvienas privalo turėti bent minimaliai, kad galėtų dalyvauti darbinėje veikloje. Nauji svarbiausieji įgūdžiai yra šie: informacinės technologijos, užsienio kalbos, technologinė kultūra, verslininkystė ir socialiniai gebėjimai. Šie įgūdžiai reikalingi aktyviai dalyvaujant žinių visuomenės ir ekonomikos gyvenime-darbo rinkoje ir darbe, sparčiame, tikrame bendruomenės ir demokratijos gyvenime.

Informacinės technologijos (IT)

Įgūdžių spragos ir neatitikimai informacijos ir komunikacijų srityse yra plačiai pažįstami. Būtent dėl jų tam tikruose regionuose, tam tikrose pramonės šakose iir tarp nepasiturinčiųjų nedarbo lygis nuolat laikosi aukštas.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis 1998 metais vidutiniškai vienas ugdymui skirtas kompiuteris teko 72 bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų moksleiviams. Švietimo ir mokslo ministerija jau beveik pasiekė, kad vidutiniškai vienas kompiuteris tektų dešimčiai 9-12 klasėse moksleivių, o visi mokiniai baigdami mokyklą jau mokėtų naudotis kompiuteriu.

Studentų sąjungos atliktoje apklausoje atsakydami į klausimą, ar turi pakankamas sąlygas naudotis Internetu, 60 proc. studentų nurodė, jog nepakankamas, 15 proc.- pakankamas ir 25 proc.- visiškai pakankamas.

Akcentuojamas dėmesys į potencialų mokyklų bibliotekų bei viešųjų bibliotekų vaidmenį, suteikiant galimybę jį įgyti ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Turint omenyje viešųjų bibliotekų filialų mažuose miesteliuose ir kaimuose jungimą su mokyklų bibliotekomis, šis vaidmuo dar labiau didėja.

2001 metais Vyriausybė patvirtino “Nacionalinės informacijos visuomenės plėtros strategiją”. Šiame dokumente tvirtinama, kad informacinių technologijų (IT) pajėgumai bei specialios kompetencijos šioje srityje nauda bus jaučiama tik tada, kai kiekvienas asmuo galės, žinos, kaip pasinaudoti teikiamomis galimybėmis, ir suvoks, ką reiškia būti informacijos visuomenės nariu. Tuo tarpu, vis dar daugelis Lietuvos gyventojų negali arba nemoka naudotis IT. Nieko nestebina kai kurie atvejai, kai mokytojus kompiuterinio raštingumo moko mokiniai.Ypatingai nepalankios sąlygos yra kaimiškose vietovėse. Neturėdama reikiamų įgūdžių, komunikacijos kanalų ir būdama nepakankamai finansiškai pajėgi, kaimo bendruomenė beveik neturi galimybės naudotis IT ir kompiuterių tinklais. Kaimiškų vietovių ugdymo įstaigose besimokantiems, mokiniams vis dar trūksta mokomosios literatūros, kvalifikuotų mokytojų ir kompiuterių; jie neturi galimybių naudotis Internetu.

Nacionalinės informacijos visuomenės plėtros strategijoje numatyta organizuoti bendrus gyventojų, bei studentų, dėstytojų, kultūros ir švietimo darbuotojų užsiėmimus, kuriuose būtų mokomasi naudotis IT, taip pat įkurti specialius mokymo centrus, kuriuose, ypatingai kaimiškų vietovių gyventojams, būtų suteikiamos pagrindinės, leidžiančios naudotis IT, žinios. Tikimasi, kad ateityje mokiniai privalės laikyti valstybinį kompiuterinio raštingumo egzaminą, oo, norintieji jam pasiruošti ar papildomai tobulintis, galės įgyti papildomų žinių specialiuose mokymo centruose.

Bendruomenės grupės, kurioms nepavyko įgyti kompiuterinio raštingumo, gali tai pakeisti turėdami savo iniciatyvą mokytis, lankyti kursus. Tačiau kažkas (valstybė, savivaldybė, darbdaviai) turi organizuoti nemokamus mokymus.

Užsienio kalbos

Užsienio kalbų mokėjimas apima techninius, kultūrinius ir estetinius bendravimo gebėjimus.

Užsienio kalbos mokytojų apklausa parodė, kad šiuo metu geriausias galimybes įgyti užsienio kalbos įgūdžių turi mokyklose besimokantys asmenys, blogiau vertinamos dirbančiųjų galimybės ir blogiausiai vertinamos priešpensijinio ir pensijinio amžiaus žmonių galimybės.

Šiuo metu geriausiai Lietuvos žmonės moka rusų kalbą (8 balai iš 10), anglų (6 balai) bei vokiečių (4 balai). Kitų kalbų mokėjimas (prancūzų, skandinavų) vertinamas 1-2 balais.

Pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria suaugę Lietuvos gyventojai mokydamiesi užsienio kalbų: finansinės galimybės, nepasitikėjimas savo jėgomis ir motyvacijos stoka.

Technologinė kultūra

Dažnai technologinės kultūros sąvokai reikia papildomo paaiškinimo. Technologinės kultūros įgūdžių formavimas daugiau suvokiamas kaip suaugusiųjų švietimo arba profesinio ugdymo turinio dalykas. Bendrojo lavinimo mokyklų programose jis beveik neatsispindi. Taigi šiam gebėjimui ugdyti Lietuvoje reikia skirti ypač didelį dėmesį.

Verslumas

Verslininkystės įgūdžiai leidžia tiek patobulinti individualų darbą, tiek paįvairinti kompanijos veiklą; jie taip pat padeda kurti naujas darbo vietas egzistuojančiose įmonėse, ypač mažose ir vidutinėse, ir įsidarbinti pačiam.

Panašiai kaip technologinė kultūra, vverslumas traktuojamas labiau kaip suaugusiųjų švietimo ir profesinio ugdymo turinio dalykas. Bendrojo lavinimo mokyklose šiam įgūdžiui lavinti skiriamas menkas dėmesys. Dėl pernelyg mažo Lietuvos jaunimo domėjimosi nuosavo verslo kūrimu buvo kreiptasi į šalies Vyriausybę ir siūloma į 2004-2008 metų Vyriausybės priemonių planą įtraukti jaunimo verslumo plėtrai skirtas kompleksines priemones bei skirti finansavimą jų įgyvendinimui. Žymiai didesnis dėmesys šiam gebėjimui skiriamas profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose (kolegijose). Visų jų programose yra verslumo moduliai.

Kaip rodo Ūkio ministerijos atlikti tyrimai, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai verslumo žinių trūkumo dar nesuvokia kaip vienos iš svarbių kliūčių verslo plėtrai. Tuo tarpu bankai pažymi, kad smulkaus ir vidutinio verslo kreditavimo galimybės išnaudojamos tik 50 procentų. Dažniausiai dėl to, kad smulkieji verslininkai nesugeba paruošti kokybiškų verslo planų.

Socialiniai gebėjimai

Šiam gebėjimui reikėtų skirti žymiai didesnį dėmesį, nes netolerancijos kitam žmogui protrūkiai vėl ima dažnėti, populistiniais šūkiais prisidengiančios kraštutinės politinės jėgos vis labiau matomos politiniame gyvenime. Neturint aktyvių, kritiškai ir savarankiškai mąstančių piliečių, demokratinė valdymo sistema gali atvesti į valdžią antidemokratines jėgas. Gali būti, kad pagrindinis iššūkis gali tapti ne informacinės technologijos ar verslumas, o būtent socialiniai gebėjimai.

Suvokiant socialinių gebėjimų svarbą ugdant aktyvų pilietį, Lietuvoje paruoštos pilietinio ugdymo programos bendrojo lavinimo mokykloms, tačiau

ugdymo praktika dar neturi tradicijų ir sunkiai konkuruoja su kitais ugdymo turinio dalykais.

Šiam gebėjimui ypač didelį dėmesį skyrė profesinės sąjungos, teigdamos, kad jos šiandien vaidina labai svarbų vaidmenį ugdant aktyvų pilietiškumą. Profesinės sąjungos kuria specialias mokymo programas ir moko savo narius. Problema yra ta, kad profesinės sąjungos yra praradusios savo svorį visuomenėje, narių skaičius palyginti nedidelis, todėl jų pastangos neduoda reikiamo rezultato.

Tikriausiai didžiausią darbą, ugdydamos suaugusiųjų socialinius gebėjimus ir ypač aktyvų pilietiškumą, Lietuvoje atlieka nevyriausybinės organizacijos, remiamos tarptautinių organizacijų iir įvairių fondų. Lietuvos valdžios institucijų dėmesys šiai problematikai yra dar per mažas.

Žinių visuomenė akivaizdžiai rodo būtinybę suaugusiesiems įsigyti du iš naujųjų bendrųjų įgūdžių – gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis ir gebėjimą bendrauti užsienio kalbomis. Tokių mokymų nuolat reikia, rinka siūlo daugybę galimybių realizuoti šį poreikį. Kadangi šie gebėjimai tiesiogiai susiję su galimybe įsidarbinti, žmonės yra patys linkę investuoti savo lėšas į jų įgijimą. Kitiems suaugusiųjų naujiems įgūdžiams lavinti turėtų būti kuriamos specialios valstybinės programos. Daugiau taikyti projektinius mokymo metodus, iintegruojančius atskirus dalykus ir parodančius gyvenimą kaip visumą. Pereiti prie mokytojų darbo komandomis tiek rengiant mokymo programas, tiek ir mokant mokinius. Keisti mokytojų supratimą apie savo vaidmenį – nuo žinių perteikėjo ir įgūdžių lavintojo link konsultanto ir patarėjo.

Antra tezė: daugiau iinvesticijų į žmogiškuosius išteklius

Valstybės dėmesį žmogiškiesiems ištekliams vystyti pirmiausia parodo lėšos, skiriamos švietimui. Nacionalinio švietimo biudžeto dalis BVP kilo nuo 5.5 proc. 1996 m. iki 6.54 proc. 1999 m., tačiau 2000 vėl krito iki 6 proc. Taigi švietimo dalis BVP nuolat svyruoja apie 6 procentus. Tai yra gana aukštas rodiklis.

Lietuvoje darbo rinkos profesiniam mokymui ir konsultavimui įsteigtas Užimtumo fondas, kurio lėšos daugiausiai skiriamos bedarbiams mokyti. Tačiau 2000 metais už šio fondo lėšas buvo apmokyta tik 0,65 proc. darbo jėgos.

Lietuvoje apie 70 proc. darbuotojų dirba privačiose įmonėse. Priklausomai nuo ūkio sektoriaus, tik nuo 10 iki 20 proc. įmonių skiria lėšas darbuotojų kvalifikacijai kelti.

Biudžetinės įstaigos paprastai skiria didesnį dėmesį darbuotojams mokyti. Ypač tai pasakytina apie ššvietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos sistemas. Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo straipsnis nustato, kad lėšos, reikalingos valstybės ir savivaldybių tarnautojų profesinės kvalifikacijos tobulinimui ir perkvalifikavimui, skiriamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų iki 3 procentų iš šių biudžetų išlaikomų įstaigų metinio darbo užmokesčio fondo dydžio.

Kiek patys žmonės skiria lėšų mokymuisi, parodo Šeimos ūkio apžvalgos. Statistikos departamentas pateikia tokius duomenis (procentais nuo pajamų):

· Didžiuosiuose miestuose 0.9.

· Kituose miestuose 0.54.

· Kaimuose 0.18.

Lietuvoje yra verslininkų, kurie iš tikrųjų rimtai investuoja į personalo ugdymą, tačiau didesnė ddalis mano, kad tai nėra svarbus dalykas. Tokiam požiūriui palankią dirvą sudaro nedarbas, palyginti silpnos profesinės sąjungos ir įstatymai, neskatinantys darbdavių investuoti į žmogiškuosius išteklius. Išlaidas dėl smulkių ir vidutinių verslininkų mokymų turėtų pasidalinti valstybė ir patys verslininkai (50/50). Pastebėta, kad įvairios valstybinės institucijos skiria lėšų smulkiesiems verslininkams mokyti, tačiau programos nekoordinuojamos, lėšos išskaidomos, todėl panaudojamos neefektyviai.

Padidinti investicijas į žmogiškuosius išteklius galima:

· Mokesčių politika skatinti darbdavių investicijas į žmones.

· Įdiegti švietimo investicijų perskirstymo pagal asmenų asmeninį indėlį į mokymąsi sistemą (pavyzdžiui, sukuriant valstybinį fondą, kurio lėšos leistų padvigubinti paties asmens investicijas į mokymąsi 50+50 ar kokia nors kita panašia forma).

· Skatinti mokymąsi kuriant specialius fondus pirmajai kvalifikacijai įgyti, vyresniojo amžiaus žmonėms perkvalifikuoti ir kt.

· Parengti valstybinę žmogiškųjų išteklių vystymo strategiją akcentuojant ne tik profesinį mokymą, bet ir bendrąjį lavinimą bei aktyvaus pilietiškumo ugdymą.

· Sukurti darbdavių investavimo į žmones gynimo ir draudimo sistemą.

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas suteikia kai kurių galimybių darbdaviams sudaryti lanksčias darbo sąlygas.Asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį, prašymu gali būti suteikiama neformaliajam švietimui skirta valstybės ir kita parama bei mokamos papildomos atostogos su darbdaviu suderintu laiku. Šių atostogų trukmė, mokėjimo sąlygos ir kita parama numatoma kolektyvinėje arba darbo sutartyje. Yra kompanijų, kurios suteikia darbuotojoms galimybę mokytis motinystės atostogų metu. JJos gali lankyti kursus įgūdžiams atnaujinti atostogų metu arba prieš pat grįždamos į darbą. Numatoma ypatingą dėmesį skirti kad darbo vietoje ir su profesija susijusių dalykų mokytųsi tie, kuriems per 35. Pagal demografines tendencijas vyresni darbininkai įgis didesnę strateginę reikšmę.

Reikia tobulinti įstatymus taip, kad jie skatintų darbdavius investuoti į darbuotojų mokymą ir mokymąsi ir sudaryti tam sąlygas.

Trečia tezė: diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi

Lietuvos švietimo sistema tinkamai neatliepia skirtingų mokinių grupių poreikių. Privalomąjį mokymąsi teikiančios bendrojo lavinimo mokyklos yra per daug orientuotos į teoriją ir per mažai prisitaikę prie „sunkių“ vaikų. Todėl palyginti didelis skaičius vaikų meta mokyklą, ypač paskutinėse pagrindinės mokyklos klasėse. Tiesa, tokiems vaikams yra sukurtos alternatyvios, vadinamosios jaunimo mokyklos. Tačiau jos yra negausios ir nepajėgia priimti visų pageidaujančių.

Analizuojant mokymosi galimybes, mokymo kokybę, darbo rinkos situaciją, daugelyje apskričių gana smarkiai buvo kritikuojamos profesinės mokyklos. Darbdaviai nurodė, kad profesines mokyklas baigę moksleiviai neturi reikiamų žinių ir įgūdžių, todėl atėjusius į darbą juos reikia papildomai mokyti. Vis dar yra daug mokymo programų, kurios paruoštos pagal tai, ką sugeba duoti dėstytojas, o ne pagal tai, ko reikia rinkai ir moksleiviams.

Mokymo kokybė labai priklauso nuo profesinių mokyklų mokomosios bazės kokybės. Tad reikia iš esmės padidinti investicijas į pprofesinių mokyklų bazę. Kita vertus, kad mokyklų bazė negalės technologinėmis naujovėmis niekada neprilygs įmonėms. Todėl reikia plėtoti mokyklų ir įmonių partnerystę.

Kita tendencija, kurią pastebi darbo biržos darbuotojai, yra ta, kad smulkių įmonių darbdaviai ieško žmonių, turinčių ne vieną kvalifikaciją. Darbdaviams reikia daugiafunkcinių darbuotojų. Tai verčia profesinio ugdymo institucijas pergalvoti savo mokymo programas, ieškoti kitokių mokymo organizavimo formų. Vienas iš pavyzdžių yra Marijampolės profesinio mokymo centras. Centras įkurtas sujungiant į vieną visas Marijampolės rajono profesines mokyklas tokiu būdu sukuriant darnią profesinio mokymo struktūrą, leidžiančią efektyviau panaudoti esamą mokomąją bazę, dėstytojų kvalifikaciją, racionaliau panaudoti valstybės skiriamas lėšas.

Paversti individus aktyviai besimokančiaisiais – vadinasi, gerinti jau esamas ir plėtoti naujas sąlygas, pasinaudoti kompiuterių ir komunikacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir plačiais mokymosi kontekstais.

Šiandieninė situacija: 79 proc. neformaliojo suaugusiųjų švietimo teikėjų nuolat naudojasi kompiuteriu, 78 proc. naudoja kompiuterį komunikacijai ir 77 proc. naudojasi juo ruošdamiesi paskaitoms, tačiau tik 26 proc. ruošdamiesi paskaitoms naudojasi Internetu. Tai rodo, kad kompiuteris daugiau naudojamas kaip spausdinimo mašinėlė. Mokymo procese kompiuterius dažniausiai naudoja tik tie, kurie moko dirbti su kompiuteriu. Kitoms temoms dėstyti kompiuteris beveik nenaudojamas. Analogiška situacija yra ir formaliojo švietimo sistemoje.

Nors naujoje į mokymąsi orientuotoje švietimo sistemoje mokytojo vaidmuo keičiasi, mokytojas vis

tiek išlieka labai svarbiu mokymosi proceso dalyviu. Mokytojo/dėstytojo vaidmuo mokymo procese bei jam reikalingos kompetencijos jau yra suprastos teoriniame lygmenyje. Efektyviai įsisavinti naujus mokymo metodus padeda galimybė pamatyti, kaip tie metodai yra taikomi. Šia prasme labai svarbu būtų plėsti mokytojų/dėstytojų mainų programas. Tiesa, tokią galimybę apsunkina tai, kad dauguma mokytojų, ypač vyresnio amžiaus, prastai moka užsienio kalbas.

Būtina sukurti dirbančių su suaugusiaisiais mokytojų kvalifikacijos tobulinimo sistemą.

Profesinių mokyklų dėstytojai patys turėtų padirbėti naujose įmonėse, kad akivaizdžiai matytų ir suprastų naujas ttechnologines tendencijas. Labai pasiteisina dėstytojų įsidarbinimas konsultantu įmonėje.

Ketvirta tezė: vertinti mokymąsi

Žinių ekonomikos sąlygomis žmogiškųjų resursų plėtojimas ir naudojimas yra lemiamas veiksnys, išlaikant konkurencingumą. Šiame kontekste diplomai, sertifikatai ir kiti kvalifikaciją liudijantys dokumentai yra svarbūs darbdaviams ir individams darbo rinkoje ir įmonėse. Darbdaviams vis labiau reikia kvalifikuotų darbuotojų. Didėja konkurencija dėl darbo vietų, todėl kyla pripažinto mokymosi poreikis.

Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas, apibrėžiantis neformaliojo suaugusiųjų švietimo dalyvių teises, nustato, kad formaliojo švietimo, mokslo ir studijų institucijose išlaikę atitinkamus egzaminus, jjie gali gauti neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemoje įgytų žinių įvertinimą bei valstybės pripažįstamą išsilavinimo ar tam tikros jo pakopos, atskiros reglamentuotos programos dalies baigimo dokumentą.

Įgyvendindama šį įstatymą, Švietimo ir mokslo ministerija parengė Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įvertinimo tvarką, kuri ddar turi būti patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Šis dokumentas reglamentuoja žinių, gebėjimų ir įgūdžių, įgytų neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemoje, ir savarankiško mokymosi žinių, gebėjimų bei įgūdžių pripažinimą formaliojo švietimo įstaigose (suaugusiųjų, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose).

Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas nustato, kad darbdavių interesams atstovaujantys Prekybos, pramonės ir amatų bei Žemės ūkio rūmai, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslininkų asociacija bei darbuotojų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos teikia siūlymus Profesinio mokymo tarybai nustatant profesinio mokymo programų bei kvalifikacijos egzaminų reikalavimus ir dalyvauja organizuojant kvalifikacijos egzaminus.

Švietimo ir mokslo ministerija vis daugiau atsakomybės vertinant profesinę kvalifikaciją perduoda Pramonės, prekybos ir amatų rūmams bei Žemės ūkio rūmams.

Tobulinant mokymosi ir jo rezultatų supratimą ir vertinimą, siūlytina:

· Sukurti akredituotas struktūras, kurios užsiimtų žinių ir gebėjimų vvertinimu .

· Įtraukti socialinius partnerius į Mokymosi visą gyvenimą koncepcijų ir strategijų kūrimą ir įgyvendinimą .

· Perduoti neformaliai įgytų žinių, gebėjimų ir įgūdžių vertinimą profesinėms asociacijoms (pavyzdžiui, inžinierių sąjungai, verslininkų asociacijai, maisto perdirbėjų asociacijai ir pan.).

Penkta tezė: peržiūrėti, pergalvoti orientavimą ir konsultacijas

Gyvenant žinių visuomenėje vis dažniau prireikia atitinkamų ir tikslių žinių bei patarimo iš pašalinių šaltinių pasveriant galimybes ir sprendžiant, ka veikti toliau. Žmonės turi asmeninio ir profesinio tobulėjimo motyvų. Vadinasi, sistemos pagrindinį dėmesį turi skirti vartotojų poreikiams. Praktiko uždavinys yyra padėti individui atskleisti motyvus, suteikti reikalingų žinių ir palengvinti sprendimų darymą. Vadinasi, reikalingas iniciatyvesnis požiūris. Globalizuotoje mokymosi erdvėje žmones reikia vesti, kad jie suprastų, kas jiems siūloma. Dėl šių priežasčių orientavimo ir konsultavimo paslaugos turi tapti „holistinės“ galinčios patenkinti įvairialypės visuomenės poreikius ir reikalavimus. Tokios paslaugos privalo būti prieinamose vietose.

Lietuvoje kuriama profesinio informavimo ir orientavimo sistema. Reikėtų sukurti tokių institucijų Europinį tinklą, užtikrinantį suderintos standartinės visiems prieinamos informacijos pateikimą visoje Europoje. Per šį tinklą galima būtų užtikrinti ir atitinkamos kvalifikacijos konsultantų paruošimą bei nuolatinį jų kvalifikavimą (tobulinimą).

Šiandien Lietuvoje informacijos apie mokymus ir įsidarbinimo galimybes Europoje beveik nėra. Informaciją apie aukštojo mokslo studijas Europos ir kitose valstybėse teikia aukštosios mokyklos, jų tarptautinių studijų centrai ir Švietimo ir mokslo ministerijos Aukštojo mokslo ir studijų departamentas.

Lietuvoje yra vykdomas didelės apimties nacionalinis projektas kompiuterizuotai informacinei sistemai apie mokymosi galimybes ir situaciją darbo rinkoje sukurti. Tačiau ši sistema dar nepasiekė vartotojo. Todėl vis dar labai trūksta lengvai prieinamos informacijos apie tai, kur ir kokie mokymai teikiami, kokie sertifikatai suteikiami, kokias kvalifikacijos įgyjamos baigus kursus. Šiek tiek informacijos galima gauti iš laikraščių, kur dedami skelbimai apie įvairius mokymo kursus, tačiau kokia yra tų kursų kokybė, skaitytojui būna neaišku. Darbo birža teikia informaciją apie ddarbo rinkos mokymo centrų mokymų bei perkvalifikavimo kursus, tačiau šia informacija daugiau naudojasi bedarbiai. Dirbantys žmonės darbo biržoje lankosi retai. Moksleiviai taip pat neturi informacijos apie tai, kas jų laukia baigus mokyklą. Jie nežino, kokia yra darbo rinkos situacija, nedarbas, paklausios ir nepaklausios specialybės ir panašiai.

Situaciją Lietuvoje gerinti padėtų:

· Tobulinti visą informavimo ir konsultavimo sistemą.

· Organizuoti profesinį orientavimą ir konsultavimą tiesiogiai mokymo institucijose.

· Steigti specialius profesinio orientavimo ir konsultavimo centrus.

· Panaudoti informavimui apie mokymąsi visuomeninę televiziją.

· Inicijuoti aktyvų informavimo apie mokymosi galimybes verslą.

Lietuvoje šiuo metu nė viena studijų institucija nerengia profesinio orientavimo ir konsultavimo specialistų ir oficialiai neįregistruota nė viena tokios paskirties programa. Todėl reikia plėtoti konsultantų rengimo programas, paruošti modelines orientavimo ir konsultavimo centrų struktūras ir jų veiklos standartus.

Šešta tezė: priartinti mokymąsi prie namų

Kasmet vis įtakingesnė tampa regiono ir vietos valdžia, priimant sprendimus švietimo ir mokymosi srityje, bei kuriant mokymosi visą gyvenimą infrostruktūrą. Pilietinės visuomenės organizacijos turi tvirtas šaknis vietose, taip pat daug žinių ir patirties apie bendruomenę, kurios dalis jos yra. Priartinant mokymasi prie namų, tenka pertvarkyti resursus, kad būtų sukurti atitinkami mokymosi centrai, kur susirenka žmonės.

Reikėtų išplėsti mokymo įstaigų funkcijas ir steigti kvalifikavimo centrus prie aukštųjų, aukštesniųjų ir profesinių mokyklų. Tokie centrai galėtų būti nnaudojami kvalifikacijai kelti ar suteikti papildomas kvalifikacijas jų siekiantiems asmenims.

Situaciją pagerinti daugiau reikia išnaudoti švietimo ir mokymo tikslams skirtas įstaigas, tradiciškai nelaikomas švietimo įstaigomis – muziejus, bibliotekas, kultūros centrus, klubus ir kitas vietas, kur dėl įvairių priežasčių susirenka ir bendrauja žmonės. Šių įstaigų darbuotojams reikia suteikti papildomų pedagoginių ir andragoginių žinių, kad jie galėtų efektyviau įsijungti į mokymosi visą gyvenimą įgyvendinimą.

Kompiuterinės ir komunikacijų technologijos leidžia nebrangiai pasiekti išsibarsčiusius ir izoliuotus gyventojus – ne tik mokymosi, bet ir bendravimo tikslams, kuris palaiko bendruomenės identiškumą , nepaisant nuotolių.

Distancinio mokymosi galimybės Lietuvoje plečiasi. Turime Kauno regioninį distancinio mokymo centrą Kauno technologijos universitete ir su juo sujungtas šešias distancines klases Lietuvos regionuose.

Atveriant distancinio mokymosi sistema, praverstų:

· Plėsti distancinio mokymosi centrų tinklą ir jų prieinamumą.

· Didinti distancinio mokymo programų įvairovę.

· Tobulinti distancinio mokymosi metodikas.

· Ruošti kvalifikuotus dėstytojus, sugebančius efektyviai išnaudoti distancinio mokymo teikiamas galimybes.

· Plėsti savišvietos galimybes, pasinaudojant informacinėmis ir komunikacijų technologijomis (mokomosios kompaktinės plokštelės, televizijos laidos, mokomoji informacija ir mokomosios programos internete ir pan.)

Jau keleri metai mokymasis visą gyvenimą yra politinių diskusijų tema. Dešimto dešimtmečio pabaigoje jis įgavo prioritetą, formuojant politiką. Buvo plačiai pripažinta jo reikšmė visuomeniniams ryšiams ir aktyviam pilietiškumui.

Mokymosi visą gyvenimą

sąvoka labai plati. Tam tikri mokymosi visą gyvenimą aspektai yra neišmatuojami. Statistinę informaciją reikia papildyti žiniomis apie aplinką, kad giliau suvoktume mokymosi procesą ir geriausią politiką. Reikėtų suvienyti įvairių interesų grupių, dalyvaujančių mokymosi visą gyvenimą įgyvendinimo procese, interesus ir poreikius taip, kad būtų galima apibūdinti ir kontroliuoti tai, kas neišvengiamai yra sudėtinga tikrovė.

Mokymasis visą gyvenimą laikomas labai svarbiu ne tik švietimo srityje, bet ir užimtumo, ekonominio augimo, socialinio išskyrimo srityse. Tikimasi, kad pasikeis ir šių sričių analizė – atsiskleis ppaslėpta ir iki šiol nepanaudota informacija, nes nebuvo aiškios politikos.

Šaltiniai:

· Mokymosi visa gyvenimą memorandumas, 2001;

· Lars-Erik Axelsson – Pagrindinės nuotolinio mokymosi problemos ;

· http://www.vjrt.lt/lt/tyrimai/politikos_apzvalga;

· http://www.vjrt.lt (Lietuvos jaunimas bus skatinamas imtis verslo);

· http://www.ipc.lt (IKT diegimo į Lietuvos švietimą 2005-2007 m. strategija ir programa);

· http://www.skvc.lt