„Mokytis – tai atrasti“

Visais laikais pedagogas savo darbo procese turėjo mokėti mokymąsį

paversti kuo patrauklesnį ir labiau prieinamą mokiniui, kaip to proceso

dalyviui.

N.M.Grendstad knygoje “Mokytis – tai atrasti” būtent ir atskleidžiamos

pagrindinės tezės, leidžiančios kiekvienam mokytojui labiau suprasti

jausmų, vaizduotės, kūno kalbos ir atradimo esmės įtraukimą į mokymo

procesą.

Pateiksiu keletą man labiausiai patikusių minčių ir bandysiu jas trumpai

interpretuoti savo žodžiais susiedama jas su būsimąja pedagogo profesija.

Visų pirma, yra labai svarbu pažinti atradimo sąvoką mokymo procese.

Atrasti – tai ką nors pastebėti, išsiaiškinti, pamatyti, sutelkti į kką nors

dėmesį. Atrasti iš tikrųjų reiškia pastebėti tai, kas visą laiką buvo, tik

iki šiol mes to nematėme. Paprasčiau kalbant, atrasti – tai lyg kažką

atidengti, kas buvo uždengta. Tačiau niekas kitas, o tik pats žmogus gali

sau ką nors atrasti. Galima rasti ne vieną pavyzdį mokykloje, kada

mokytojai pateikdami naują, skirtingai suvokiamą temą, bando mokinius

įtikinti vienu ar kitu teisingu teiginiu, bet niekada neatsižvelgia į tai,

kad mokiniai gali suprasti vieną ar kitą naują dalyką skirtingai. Tai yra

kiekvienas mokinys gali suprasti tik tai, ką jis ppats atrado, o ne kitas.

Vadinasi, mokytojui yra labai svarbu leisti kiekvienam vaikui interpretuoti

savaip, taip kaip jis pats suvokia reiškinį jį pats ir atradęs.

Tačiau dažnai galima atrasti daugiau, negu manome. Iš tikrųjų jeigu

mokinys ims sekti tik tuo, ką vienas ar kkitas asmuo pats yra atradęs, tada

jis pats nesugebės mąstyti savo mintimis ar savo paties suvokimu. Mokinys

turi mokėti susidurti su problemomis, kurias privalo pats spręsti, ir pats

suprastų tai, ką norėjo. Tai – esminis mokymosi atrandant bruožas. Kai ką

nors atrandame, mes gauname naujų žinių, o tai jau savaime palengvina

mokymo procesą. Taip pat mokytojui yra labai svarbu būti pasiruošusiam tam,

kad mokiniai neretai gali atrasti daugiau negu jis pats. Taigi, pedagogas

turi išmanyti dėstomą dalyką taip, kad sugebėtų pralenkti mokinius, kuriems

dažnai iškyla daug naujų klausimų.

Antra vertus, labai svarbūs yra jausmai, be kurių nevyktų joks

bendravimas. Mes jaučiame labai daug teigiamų ar neigiamų jausmų.

Pripažįstant didelę jausmų įtaką mokymui, asmeninei sritims ugdymo procese

pabrėžiama, kad mokinys turi išmokti pažinti savo jausmus, kurie taip pat

gali padėti įgyti naujų ir ggilesnių žinių. Tačiau jausmai yra subjektyvūs,

daugiau susiję su pačiu asmeniu ir tik pats gali savo jausmus jausti.

Pavyzdžiui, jeigu mokinys dėl kažkiokios priežasties yra liūdnas, mokytojas

neturėtų jam ‘primesti’ savo įsivaizduojamos to jausmo interpretacijos, nes

tik pats vaikas žino, kas ir kaip darosi jam. Be kita ko, labai svarbi yra

kūno kalba, kuri yra paremta būtent jausmais. Tačiau nereikia pamiršti ir

to, kad mokiniai nuolatos stebi mokytoją, mato jo nuotaikas ir t.t. todėl

mokytojui labai svarbu kontroliuoti savo jausmus mokinų atžvilgiu.

Bet visgi, koks jausmų pažinimo ttikslas? Jausmai būtini medžiagai, su

kuria dirbama, įprasminti. Mokiniai taip pat geriau sugeba praktiškai

taikyti žinias kasdieninėse situacijose.

Labai svarbi mokymo proceso dalis yra vaizduotė. Vaizduotė yra viena iš

mąstymo formų. Yra keletas svarbių vaizduotės, kaip sąvokos aspektų:

1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas ( tai leidžia mokiniui matyti

tolimas, niekur nematytas ar galbūt dar neatrastas vietas.

Klaidžioti laiko labirintais, susitikti su daug nematytų ar matytų

netiesiogiai žmonių, su jais kalbėtis.

2. Vaizduotė įgalina visybiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su

žmogumi (vaikas gali stebėti situaciją, kartu išgyvendamas ją ir

jausdamas jausmus).

3. Geriau įgalina suvokti, pažinti vis naujus dalykus.

Yra visiškai suprantama, kad kiekvienas žmogus turi vaizduotę, tačiau

skirtingai išgyvena ir mato vieną ar kitą situaciją. Jeigu mokytojas

pateikia vieną ir tą pačią situaciją, visi mokiniai ją įsivaizduos vis

kitaip. Vieni gali labai stipriai su ja susigyventi, o kiti ne. Labai

svarbi yra kūno padėtis atliekant vaizduotės pratimus. Kojas reikia laikyti

atrėmus į grindis, sėdėti tiesiai ir geriausia užsimerkus, kad pašaliniai

veiksniai neblaškytų susikaupimo.

Dažnai mokytojus domina mokymo procesą skatinantys darbo būdai. Mokymo

procesas yra daugialypis: mes galime mąstyti, analizuoti, matyti ir t.t.

Vadinasi, kuo daugiau mokytojai mokiniuose vykstančių procesų skatins, tuo

daugiau jie gaus iš mokomosios medžiagos. Be kita ko yra ir kitų priemonių

skatinančių greičiau mokinius įsisąvinti dėstomą medžiagą. Pavyzdžiui,

užduočių ir kklausimų, skirtų apmąstyti ir aptarti pateikimas. Užduodant

klausimus, mokiniai tuoj pat yra skatinami atrasti naujas idėjas, o kartu

ir mokytis jas argumentuotai pateikti. Svarbiausia, kad mokiniai susimąsto

ties klausimu ir suformuluoja teisingą atsakymą.

Skatindamas išmokimo procesą, mokytojas ne tik padeda mokiniams atrasti

mokomąją medžiagą, bet ir ją patirti. Patyrimas apima daugiau negu tai, ką

mes apie ką nors girdime, ką matome ar galvojame. Labai dažnai tiesioginis

susidūrimas su kuo nors mus veikia visiškai kitaip negu tai, ką išgirstame.

Neretai mokytojai skatina mokinius simboliškai su kuo nors susitikti. Kai

vaikas susitinka su aktualiais simboliais, tai juos veikia beveik taip pat

kaip reali, konkreti situacija realybėje.

Reikėtų taip pat paminėti, kad labai svarbu yra panaudoti susidomęjimą

mokymo procese. Iš tiesų kuo labiau mokinys yra susidomėjęs girdima

informacija, tuo daugiau vilties yra, kad jis tą medžiagą įsisąvins

puikiai. Domėjimąsis taip pat skatina savarankišką ir kritišką mąstymą.

Ir visgi kas yra susiliejantis ugdymas, kurio principu ir remiasi

analizuojama knyga “Mokytis – tai atrasti”. Tai yra tikslas, kurio link

nukreipti visi procesai. Tai yra ir atradimas, ir jausmai bei vaizduotė,

susidomėjimas ir t.t. Tokio ugdymo procese kiekvienas žmogus yra laikomas

unikaliu, kaip jau esu minėjus apie atradimo esmę, teigiančią, kad tik pats

žmogus turi pats ką nors atrasti, o ne kitas. Tuo pat metu sukuriamos

tiokios situacijos, kurių akivaizdus tikslas – sudaryti kiekvienam mokiniui

galimybes išmokti pažinti save, o tai tiesiog siejama su mokymusi pažinti

kitus žmones.

Ir belieka tik tikėtis, kad ateityje atsiras vis daugiau tokių mokytojų,

kurie dirbs savo darbą remdamiesi šios knygos patarimais, nes tik taip jie

bus pajėgesni geriau tvarkytis klasėje ir taps dėmesingesni mokinių

poreikiams.