Mokytojo profesijos specifiškumas.

Mokytojo profesijos specifiškumas.

Mokytojo saviugdos būtinumas

Mokytojo profesija yra labai sudėtinga ir reikšminga. Jo darbo objektas yra augantis ir kas akimirka besikeičiantis žmogus, todėl mokytojas turi spėti keistis kartu, kad sugebėtų įvertinti jo būsenas, lūkesčius, troškimus, perteikti žinias, formuoti įgūdžius ir sugebėjimus.Ugdantis augantį žmogų, pats mokytojas turi būti asmenybė.

Mokytojo profesiją paprastai renkasi žmonės, kurie mėgsta dalyką ir dalytis žiniomis su vaikais, ugdyti asmenybę, kuriems malonu matyti, kaip vaikai vis daugiau sužino, taip pat patinka patiems mokytis.Žmonės, nedirbantys mokykloje, paprastai teigia, jjog ši profesija itin patraukli, nes dirbama tik pusė dienos, ilgos atostogos. Ir tik pats dirbantis gali išvardinti kai kuriuos neigiamus aspektus : realiai per dieną dirbama gana daug, trūksta laiko pasidalyti išgyvenimais, per maža bendraujama su suaugusiais, per maža laiko skiriama šeimai.Šiais laikais, kai, tėvų nuomone, už viską (arba beveik) atsakinga mokykla, mokytojui tenka didelė atsakomybė už savo ugdytinius.

Mokytojas savo darbe susiduria su dideliais reikalavimais, kuriuos stengiasi įgyvendinti.Parkai F. W., Hardcaste B. išskiria penkias mokymosi realybes, kurios gali būti mmokytojo stresoriai.

Pirmoji – neįmanoma numatyti mokymo rezultatų, nepaisant didžiausių mokytojo pastangų. Antra – negali išmatuoti, ką išmoksta mokiniai per pamoką, net jei turi tikslius ir detalius mokymo planus. Trečia – mokytojo darbas vertinamas pagal mokinio laimėjimus. Ketvirta – mokymo spontaniškumas iir betarpiškumas.Penkta – mokymas toks unikalus, jog neįmanoma jo detaliai aprašyti. Todėl mokytojas stengiasi susikurti individualų mokymo stilių, atsižvelgdamas į mokinių gebėjimus, norą mokytis.

Mokytojas mokykloje atlieka keletą svarbių vaidmenų : klasės lyderio, dalyko mokytojo , auklėtojo, patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo.

Kaip klasės lyderis, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Jis turi protingai panaudoti savo autoritetą, ugdyti vaikų savikontrolę ir tinkamą elgesį, atsižvelgdamas į jų poreikius ir modeliuoti neprietaringas pažiūras į bendraklasius, dalyką, mokyklą, socialinius reiškinius. Savo auklėjamoje klasėje ne kartą pastebėjau, kaip svarbu būti lyderiu. Kai 5 klasės mokiniams buvo skirtas nemokomas maitinimas, kiti, gyvenantys labiau pasiturinčiai, mėgino pasišaipyti ir pažeminti einančius valgyklon vaikus. Teko pasikalbėti su klase ir apie materialinius dalykus, ir apie jausmus, kito žmogaus supratimą. PPašaipos liovėsi.

Mokytojas dalyko dėstytojas dirba dviem lygiais. Rengiasi pamokai ir perteikia medžiagą. Čia itin svarbu būti lanksčiu ir atsižvelgti į mokinių poreikius, situaciją. Pamokoje pasitaiko , kad dalykas, kurį ruošiesi aiškinti ilgai, mokinių greit perprantamas, o tas ,kam skirtum keletą minučių, pasirodo painokas. Todėl reikia derintis prie mokinių.

Mokytojas auklėtojas didžiausią dėmesį turi atkreipti į patį save, suprasti patį save. Nes kiek mokytojas supranta savo elgesio poreikį kitiems, tiek jis supras ir savo auklėtinius.Tik tas, kuris priima ir gerbia save, priims iir gerbs savo mokinius, juos paskatins ir reikiamu momentu padrąsins.

Mokytojas kaip vyresnis draugas yra unikalus tuo, kad atsiranda natūraliai ir atskirai nuo mokymosi, reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse ir apima platų interesų ratą. Mokytojo ir mokinio tarpusavio ryšys yra toks glaudus, kad mokytojas gali turėti įtakos mokinio gyvenimo krypčiai, dvasiniam gyvenimui.Kartais reikia tik vieno sakinio, kuris pasirodo tarsi tuo metu labai reikalingas ir sukuria nematomą dvasinį ryšį.Viena mokinė, naujokė, į mano pateiktą klausimą : “ Kokį pasaulį šiandien kurtų antikos

filosofai ?” pasakė, jog jie sugriautų viską, kas dabar yra, ir statytų iš naujo. Tik nusišypsojau ir padėkojau už atsakymą. Bet pajutau, jog užsimezgė tarpusavio pasitikėjimas. Greitai po to mergaitė atnešė savo eilėraščių sąsiuvinį, prašydama įvertinti. Pradėjom diskutuoti įvairiais ją dominančiais klausimais.Dabar jau ji pati yra pradedanti mokytoja, bet ,norėdama ką nors išsiaiškinti, vis dar paskambina.

Pedagoginis darbas labai daug reikalauja iš mokytojo asmenybės.J. Kerchensteineris nurodo tokius svarbiausius asmenybės bruožus : nusiteikimas ugdyti asmenybę, tą nusiteikimą realizuoti veiksmais.C. Rogers teigia, jog mokytojo pagrindinė ypatybė yra tikrumas ir natūralumas.Pedagogas turi sugebėti sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus.Kartą pastebėjau, jog vienas iš mano ugdytinių pora dienų iš eilės suirzęs, išsiblaškęs ir piktas. Į pastabas visai nereaguoja. NNusprendžiau su juo pasikalbėti.Pasilikę vieni du ramiai pasišnekėjome.Vaikas papasakojo, kad namuose yra problemų, konfliktuoja tėvai ir jam labai sunku. Po mūsų pokalbio berniukas tapo ramesnis ir į mane žvelgė su pasitikėjimu.Atsistatė tarpusavio ryšys. Aišku, kad ne visi mokytojai turi minėtas ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms. Tai neatsiranda iš karto, savaime, tam reikia nuolat, sąmoningai dirbti su savimi įvertinant ir apmąstant savo santykius su mokiniais, sąmoningai juos keičiant, mėginant ir rizikuojant. Juk ne vieną dieną, grįžusi iš darbo, apmąstau, kaip ji praėjo, ypatingą dėmesį skirdama nesusipratimams ar konfliktams su mokiniais, galvodama, kaip buvo galima jų išvengti, numatydama, kaip reikės elgtis, kad įsivyrautų harmonija. Reikia padaryti taip, kad mokiniai įžvelgtų grožį, tuo pat metu sugebėtų matyti ir tai, kas laikina, ir tai , kas amžina, ir tai , kas šventa, ir tai, kas šventvagiška. Kad įvykdytum tokius sau keliamus uždavinius, turi išmokti pats ir išmokyti kitus įveikti rimtus egzistencinius dalykus.

Mokytojas, neįsisąmoninęs savęs pedagoginėje veikloje, gali nepritapti, neprisitaikyti joje.Tuomet jis skundžiasi savo darbu, jeigu galėtų, nebepasirinktų šios profesijos, arba tiesiog pakeičia darbą. A. H .Maslow išskiria šiuos neprisitaikiusio mokytojo elgesio požymius : mokytojas nepatenkina mokinių fiziologinių pporeikių – alkio, troškulio, judėjimo, skatina rizikingą mokinių elgesį ; nenuosekliai elgiasi ir vertina ; nepatenkina mokinių priklausymo ir meilės poreikių ; nepatenkina mokinių poreikio naujoms žinioms ir informacijai, palaiko formalius ir atokius santykius su vaikais.

Svarbiausios mokytojo neprisitaikymo priežastys : per didelis krūvis, per didelė atsakomybė, būtinybė elgtis pagal taisykles.Mokytoją neprisitaikyti skatina ir aukšti visuomenės reikalavimai, neigiamas mokinių požiūris į mokytojus, neadekvatus darbo užmokestis, administracijos spaudimas, menka padėtis visuomenėje, tėvų elgesys vengiant atsakomybės už savo vaikus ir kt. Dažnai neprisitaikęs mokytojas patiria įvairiausių sveikatos sutrikimų.Todėl , renkantis mokytojo specialybę, būtina įvertinti save ir tinkamai apsispręsti.

Mokytojas privalo visą gyvenimą mokytis, atnaujinti ne tik dalykines žinias, bet ir bendrąsias. Kompetetingas mokytojas yra kartu ir filosofas, ir klinicistas. Mokytojas filosofas, analizuodamas savo teigiamą ir neigiamą patyrimą mokinių žinių šviesoje, įsisąmonina savo pažiūras, vertybes, individualų mokymo stilių. Visa tai realizuodamas mokyme, mokytojas yra kaip klinicistas. Jis įgyvendina savo filosofinę perspektyvą, naudodamas savo gabumus, meistriškumą, kuria efektyvias mokymo strategijas, reguliuoja įvairias mokymo situacijas ir kartu stebi , kaip tai atsiliepia mokiniams, mąsto toliau.

Sąlygiškai galima išskirti dvi savianalizės kryptis mokyme – išmokime ir bendraujant su mokiniais.

Įsisąmoninant save mokymosi veikloje, naudinga atsakyti sau į klausimus apie save, mokymąsi ir mokymą, mokymo sąlygas, jausmus, elgesį, ypatybes.

Įsisąmonindamas bendravimo su

mokiniais ir kolegomis ypatybes, pamąstai apie mokinius, jų elgesį, savo išgyvenimus, bendraujant su mokytojais ir mokiniais.

Mokytojui svarbu suprasti save ne tik mokantį ir bendraujantį su mokiniais, bet ir suvokti, kaip mokiniai tave vertina. Todėl tikslinga periodiškai su vaikais aptarti, kokius priekaištus, nepasitenkinimus, skundus jie turi mokytojui.

Tik tas mokytojas, kuris sąmoningai žiūri į savo asmenybės ir profesinį tobulėjimą, priima brandžius profesinius sprendimus, šiltai, entuziastingai bendrauja su mokiniais, padeda mokiniams save realizuoti, gali ugdyti humanišką asmenybę.

Ši tema man atrodė labai svarbi kiekvienam mmokytojui.Pirmiausia tam, kuris dar tik rengiasi pradėti dirbti. Jis turi suprasti, kas šiai profesijai svarbiausia, kokios asmenines savybes jis privalo turėti, siekdamas pedagoginio išsilavinimo. Tik žinodamas apie mokytojo darbo specifiškumą, jaunas žmogus gali tikamai įvertinti savo jėgas. Dirbančiam mokytojui kasdien tenka įvertinti savo elgesį, sugebėjimą perteikti žinias, santykius su mokiniais. Todėl reikia ne tik žinoti svarbiausias mokytojo asmenybės ypatybes, bet ir įvertinti savo darbą, stengtis pažinti silpnybes ir trūkumus bei jų atsikratyti, tobulinti įgūdžius. Kaip ir kiekvieno mokytojo, taip ir mmano darbe pasitaiko nesklandumų, konfliktinių situacijų, todėl, ieškodama priežasčių, pati stengiuosi ugdyti save. Juk visiems norisi, kad mokiniai sakytų : “Čia geras mokytojas “. Jeigu to pasieki , vadinasi realizuoji save. Kaip ir visi save realizavę žmonės, turi tikslą, kuriuo ttiki, profesiją, kuriai esi pasišventęs.Teiginys” mano darbas” reiškia gyvenimo misiją . Jis padeda siekti aukščiausių gyvenimo vertybių.

Literatūra :

1.Giedrė Butkienė, Albina Kepalaitė “Mokymasis ir asmenybės bendravimas “.Vilnius, 1996

2. Nils magnar Grendstad “ Mokytis – tai atrasti “.Vilnius, 1996

3. Straipsnis Rasos Aleksonienės “ Idealios mokyklos vizija” (A.H.Maslow ).