Narkomanijos prevencija

Prevencinį švietimą pradėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus jaunimas 1996 metais, po to, kai pirmieji projekto nariai buvo apmokyti Kauno klinikinės infekcinės ligoninės AIDS skyriuje. Iš pradžių buvo skaitomos paskaitos moksleiviams, vėliau, daugėjant savanorių, pradėta gilintis ir į lytinį švietimą, kitas lytiškai plintančias ligas, narkotikus. Nuo 1998 metų LRKJ dalinasi patirtimi su Vokietijos RKJ, kasmet rengdami bendras stovyklas-apmokymus AIDS ir lytinio švietimo tema

NARKOMANIJOS PREVENCIJOS YPATUMAI MOKYKLOSE

Kalbedamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti

paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeite, daugelis ppabande narkotiku

arba tam pritare. Kai kuriose klasese tokiu vaiku gali buti apie 10-20 proc. Tyrimu

duomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji –

mokytojai, tevai ir gydytojai. Tai naturalu. Narkotiku vartojimas – ju laikmečio problema.

Ivairiu apklausu duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu, turi narkotikus

vartojančiu draugu, buna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.

Narkotikai – populiari ivairiausiu moksleiviu vakareliu, pertrauku pokalbiu tema.

Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose.

Dabar dažnai yra rengiamios paskaitos apie narkotikus ir jų poveikį. Kartais kyla

klausimas, ar verta tai daryti? LLektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis apie narkotikus

neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti

kiekvieną pasakytą sakini. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS,

lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo ju priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik

ne apie nnarkotikus. žinios apie narkotikus

labai savotiškos: jos nera paviršutines, bet isidemimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai,

ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeiviu peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie

malonius pojučius, kuriuos teikia narkotiku vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“-

tabletes, milteliai, cigaretes ir pan. – tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rukomi,

dedami ant liežuvio – nelabai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitu, kuriuos

isidemi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrai

nepakenks“, „jeigu tik rukysi, bet nesileisi i veną, narkomanu netapsi“ ir t.t. Beveik visi vyresniuju klasiu moksleiviai galvoja, kad prie „žoles“ (t.y. prie marihuanos)

rukymo nepriprantama, nes kodel gi tuomet ji butu legalizuota Olandijoje ir t.t. Kol gydytojai ir pedagogai svarste, kokius šviečiamojo darbo metodus ppasirinkti,

vaiku sąmoneje susiformavo tokia tvirta nuostata del narkotiku, kad dažnam lektoriui

paskaitos metu (ypač jeigu jis toje klaseje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimu,

kuriuose girdeti pritarimas narkotiku vartotojams ar ju pateisinimas. Šiandien lektorius,

einantis i mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitu, turi buti labai gerai tam

pasiruošęs: žinoti naujas nelegaliu narkotiku rušis, naujas ju prekines formas, naujus

pasiulos ir vartojimo budus bei orientuotis, kokiu tiketis klausimu. Lektorius paskaitoje gali patirti ivairiu trukdymu, kuriu dažniausiai griebiasi jau

vartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytu lektorius, narkotikus

vartojantys vvaikai viską neigs. Tai gynyba. Šitokiu budu jie bando apsiginti, pasiteisinti

klases draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriaus

teiginiai griauna ju autoritetą bendraklasiu akyse, nenori girdeti tiesos apie narkotikus,

visokeriopais budais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleisti

juokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo geriau pasikaustęs lektorius,

tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.

Jeigu i vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkus vaikai,

paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus

sudomintu. Dažnai tenka atremti visokias replikas i kiekvieną teigini. Tokiems

klausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius iš

svetur) paskelbti tarsi ultimatumą: „Vaikai, lektorius atejo ne tam, kad jus itikintu, jog

narkotikus vartoti pavojinga – jus patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstu jus

klausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. neprašys jusu

išklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiai

nugyvens savo amžiu be narkotiku, o jus, jaunimas, patekote i bedą ir galite labai greitai

prarasti dali savo draugu. Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotiku arba

svyruoja. Kolektyvine diskusija mažai tepagelbes tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba

juos platina mokykloje. Su jais reikia kalbetis individualiai.

Geriausias budas dirbti su klase butu atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo

nevartojančiuju aarba dar geriau – suskirstyti klasę i tris grupes: 1) nevartojantys, bet

galintys pradeti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.

Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotiku vartojimą lektorius kalba

abstrakčiai, nenurodo bendrosios ju veikimo schemos ir busimo potraukio stiprejimo,

vartojimo dažnejimo, priklausomybes didejimo stadiju bei pakopu. Dažnai sakome

vaikams: „išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi i kalejimą“. Paaugliui sunku

isivaizduoti, kas bus po daugelio metu. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančiu draugu,

bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija,

kad tie narkotikai, kuriuos vartoja ju pažistami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai

pavojingi. Kad paauglys suprastu, kokius neigiamus reiškinius narkotiku vartotojas tikrai

patirs po keleriu metu, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichines ir fizines

priklausomybes nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja

soc.m.dr.L.Bulotaite). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiuju

pravartu ir todel, kad kalbedami apie narkotikus mestume paskutini tuzą: „Vaikai,

narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti

mirštama“. Nors šis pasakymas nera humaniškas jau vartojančiu narkotikus vaiku

atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro dideli ispudi ir sustiprina nuostatą: „geriau

nepradeti“. Jeigu pasakoma nors viena fraze, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais

galima išsigydyti, visi anksčiau išdestyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaiku akyse sužimba

šelmiškas žiburelis: „Aš busiu tas, kuris išsigydys“.

Nereikia stebetis, kad vaiku, ypač mažesniuju, dažniausiai uužduodamas klausimas

buna toks: „Bet jeigu aš turesiu stiprią valią, ar galesiu mesti narkotikus?“

Vaikai jokiu budu nenori patiketi, kad tai liga visam gyvenimui, kad butent ji

palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tukstančio pačiam pavyksta

nutraukti narkotiku vartojimą.

Del tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbetis

su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią minti: „Aha, jis štai išsigyde, taigi ir

aš galesiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.“

Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotiku vartojimo prevenciją

specialistas, ši darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galetu padeti atejusiam

lektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbetu su vaikais, iš anksto surinktu ju klausimus,

sužinotu vaiku norus ir pasakytu lektoriui, ką pabrežti šios paskaitos ar diskusijos metu

konkrečioje klaseje ar tam tikro moksleiviu amžiaus grupeje.