Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai

Nepilnamečių nusikaltimų socialiniai veiksniai

Nepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint suprasti jaunimo padaromus nusikaltimus, būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.

Čia bus aptariami socialiniai veiksniai, galintys lemti nepilnamečių nusikalstamą elgesį, bet tai nereiškia, kad tik šie veiksniai yyra reikšmingi ir vieninteliai. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad straipsnyje aptariamos priežastys nebūtinai veda prie nusikaltimo – iš vienos pusės, ne visi asmenys, patyrę jų poveikį, nusikalsta, kita vertus, yra asmenų, kurie padaro nusikaltimus ir be aptariamų veiksnių įtakos. Veiksnių buvimas tik rodo padidėjusią tikimybę nusikalsti.

Prieš aptariant socialinius veiksnius, reikia pažymėti, kad socialinis gyvenimas yra gana sudėtingas ir įvairus. Todėl ir nusikalstamą elgesį lemiantys veiksniai veikia ne po vieną, o kaip visuma, tik konkrečiu atveju skiriasi jų svarba.

Aptarti ppradėsime nuo šeimos, tai yra nuo to, kas vyksta joje ir gali lemti nepilnamečio nusikaltimą. Šeima yra pirmasis vaiko socializacijos institutas. Tai vienas iš svarbiausių agentų, lemiančių asmenybės formavimąsi; ji perduoda socialines vertybes, moko dorovės, moralės, t. t. Vaikai mokosi iiš tėvų. Tėvai savo ruožtu saugo vaiką nuo socialiai nepriimtinų normų perėmimo. Tačiau tai gali ir neįvykti, ir tokiu atveju vaikas gali būti orientuotas visuomenei nepriimtina linkme. Šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais, po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos galinčių pragyventi šeimų turi mažiau ggalimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.

Kalbant apie šeimą, galima paminėti ir tai, kad siekti tikslo visuomenei nepriimtinais būdais nepilnametis gali pradėti ir dėl šeimos kontrolės, apsaugos, auklėjimo funkcijų susilpnėjimo jo atžvilgiu, t. y., kai tėvai neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams, o kartais net nežino, ką jie veikia, kur būna, kaip elgiasi, su kuo bendrauja ir pan. Prie auklėjimo sutrikimo galima priskirti tokį tėvų elgesį, kaip jėgos naudojimas šeimoje (tai mmatydamas vaikas gali imti manyti, kad teisus tik stipresnis), tikslo siekimo bet kokiomis priemonėmis pateisinimas ir pan. Tokiose šeimose nepilnamečiui neužtikrinamos sąlygos normaliam vystymuisi, vaikai gali nelankyti mokyklų, atsilikti nuo savo bendraamžių, ieškoti į save panašių draugų ir pan.

Mokykla: tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.

Problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais.

Kriminalinės justicijos institucijos: šios institucijos su nepilnamečių nusikalstamu elgesiu susiję taip: pereinamuoju laikotarpiu Lietuvos teisinėje sistemoje atsirado sspragų, t. y. pereinant iš totalitarinio režimo į demokratinį, įvyko daug pokyčių ir teisinėje sistemoje. Šis laikotarpis – savotiškas suirutės periodas, kai kūrėsi naujos institucijos, natūraliai neturėjusios darbo su nusikaltusiais nepilnamečiais patirties arba įgaliojimų imtis atitinkamų veiksmų. Tokia padėtimi pasinaudojo į teisės pažeidimus linkę nepilnamečiai.

Kalbant apie teisinę sistemą, pastebima ir tai, kad kovos su nepilnamečių nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip elgiamasi su nepilnamečiu, taip ir jis elgiasi su aplinkiniais.

Neformalios grupės: tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė ggali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepilnamečiai gali būti įtraukiami į neformalias grupes ir suaugusiųjų, kadangi nepilnametis dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami nepilnametį antisocialiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas.

Neužimtumas: šiuo metu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje, o kartą teistiems tai ypač sunku padaryti, nes susiaurėja ir taip menkos galimybės susirasti darbą arba įsitraukti į kažkokią veiklą, jei apie jo teistumą žino kiti.

Žiniasklaida: pastebima, kad žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos

įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditorija, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Tada jiems ypač sunku pritapti visuomenėje, o nesugebėdamas pritapti, nepilnametis gali nusikalsti dar kartą. Tačiau apie žiniasklaidos įtaką yra mažai mokslinių tyrimų, ir jie neduoda vienareikšmio atsakymo apie jos įtaką nusikalstamam elgesiui.

Taigi skirčiau tokius lemiančius veiksnius – bet tai nereiškia, kad šis jų išskyrimas yra galutinis, nes socialinis gyvenimas yra ganėtinai įvairus ir sparčiai kintantis. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, galima teigti, jog nepilnamečiai jautrūs socialinei aplinkai, jos ppokyčiams ir jiems dažnai sunku orientuotis joje, priimti teisingus sprendimus, ypač kai atsiduriama dviprasmiškoje situacijoje: pavyzdžiui, kai šeima reikalauja elgtis vienaip, o neformali grupė – kitaip. Tokie prieštaravimai gali skatinti nusikalsti, vartoti narkotikus ir pan. Todėl labai svarbu, kad nepilnametis būtų teisingai orientuotas gyvenime ir kiek galima mažiau patirtų veiksnių, galinčių lemti apsisprendimą imtis neteisėtų priemonių, įtaką.