Pažintinė raida

ĮVADAS

Nauja gyvybė ateina į pasaulį visiškai mažas ir bejėgis. Jis negali pasirūpinti savimi, jie pražūtų be suaugusių globos ir rūpinimosi. Visi tėvai ir visuomenė daro viską, kad vaikai augtų sveiki, stiprūs ir galėtų spręsti savo problemas, kurias jau jie patys galėtų įveikti. Jaunosios kartos įvairių sąlygų, kurių viena svarbiausių yra vaiko ugdymas šeimoje ir mokykloje.

Visų šeimų ir mokyklų vaikai labai panašiai ugdomi. Mokslą, tiriantį vaiko psichikos raidą, jos faktus ir dėsnius vadiname vaiko psichologija. Ji aiškina, kaip gerai iir tinkamai kinta vaiko psichiniai procesai, sudarydami vis sudėtingesnes struktūras, kokius periodus jie pereina.

Šiame darbe noriu parodyti, koks yra be galo sunkus ir labai įdomus šis mokslas. Tai padeda atskleisti ne tik mažo vaiko reikalavimus ir norus, bet galima tyrinėti, kodėl tokiu ar kitu momentu elgiasi suaugęs žmogus. O gal tai tiesiog pas jį yra įgimta ir tai jau nebepakeisi, o gal tai tiesiog naujas jo elgesys, naujas individualus charakteris?

RAIDA IR PEDAGOGINĖ PSICHOLOGIJA

Raidos psichologijos tikslas – suprasti žmogaus augimą ir keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės imame domėtis, kokia buvo žmogaus praeitis ir spėliojame, kokia bus ateitis. Tačiau, kad ir kokie mes būtume išsilavinę, negalėtume tiksliai numatyti konkretaus žmogaus gyvenimo. Atliekant raidos psichologijos mokslinius tyrimus, sukaupta daug iinformacijos apie įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes, apie aplinkos įtaką individo raidai. Šiomis informacijomis remiantis galima geriau suprasti žmogaus praeitį dabartį ir tiksliau prognozuoti ateitį. Todėl, raidos psichologija yra psichologijos šaka, tirianti, kaip žmonės ilgainiui keičiasi. Ji pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų, bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimuisi praktiniais jo poreikiais ir kt.

Raidos psichologai studijuoja visą raidą – nuo gyvybės užsimezgimo iki mirties, todėl galima sakyti, kad raidos psichologijos objektas yra augantis žmogus. Jie remdamiesi moksliniais tyrimais, stengiasi suprasti svarbiausias raidos dėsningumus, rasti įvairių problemų sprendimo būdus. Svarbiausias raidos psichologijos tikslas yra aprašyti, įvertinti ir paaiškinti vaiko elgesio ir sugebėjimų pokyčius, įrodyti, kad tokie pokyčiai yra būdingi visiems bet kurios kultūros vaikams. RRaidos psichologija tiria daugybę kitų fenomenų, ieškodama bendrų dėsningumų, ir aiškina individualių žmogaus raidos skirtumų priežastis.

Žmogaus raida gali būti skirstoma į tris pagrindines sferas:

• Fizinę, apimančią kūno pasikeitimus, motorinius sugebėjimus (vaiko augimas ir kūno pakitimai; ūgio, kūno masės, kaulų svorio, raumenų, liaukų, smegenų ir jutimo organų (regos, klausos, uoslės) pakitimai. Motoriniai sugebėjimai- nuo mokymosi vaikščioti iki mokymosi rašyti. Maitinimosi ir fizinės sveikatos ypatybės.).

• Pažintinę, apimančią mąstymą ir kalbą ( suvokimas, vaizduotės, atminties, išmokimo, mąstymo ir kalbos dėka įgyjamos žinios; visi protiniai ssugebėjimai, padedantys įgyti žinių arba suprasti aplinką; suvokimas, vaizduotė, atmintis, išmokimas, mąstymas ir kalba).

• Psichosocialinę, apimančią emocijas, asmenybę bei tarpusavio ryšius su kitais žmonėmis (tarpusavyje susijusios asmenybės ir socialinė raidos, todėl jos aptariamos kartu; pagrindinės šios raidos dalys – emocijos ir moralė.).

Raida yra vientisas procesas, kuriame visos trys sferos yra susijusios.

Pagrindinės raidos psichologijos problemos. Raidos psichologijoje dažnai diskutuojama dėl prigimties ir ugdymo, brendimo ir mokymosi tarpusavio sąveikos ir jų įtakos žmogaus asmenybės raidai.

• Prigimtis ir ugdymas. Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį. Kituose tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba: augimo sąlygos, šeimos, mokyklos, kaimynų, kultūros įtaka.

• Brendimo ir mokymosi sąveika. Brendimas ir mokymasis yra du labai skirtingi procesai, keičiantys atskiro individo raidą. Brendimas priklauso nuo augimo, o išmokimas per patyrimą. Brendimas yra vidinis autonominis procesas, priklausomas nuo biocheminės informacijos, užkoduotos žmogaus genuose. Išmokimas, atspindi individo pokyčius, sukeliamus specifinės patirties.

• Žmogaus raidos pobūdis. Dalis psichologų tvirtina raidos vientisumą. Jie mano, kad nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos vyksta nenutrūkstama pažanga (pirmieji vaiko žingsniai, vaiko išmokimas kalbėti skaityti). Kita dalis – žmogaus raidą supranta ir aiškina kaip netolygų procesą. Jie mano, kad yra kelios raidos stadijos, ir kiekvienoje stadijoje žmogui būdinga tam tikri tipiški sugebėjimai ir problemos. Jie galvoja, kad asmuo gyvenime juda nuo vvieno lygio į kitą, tarsi lipdamas nuo vieno laiptelio ant kito. Kiekviena stadija susideda iš dviejų periodų : formavimosi (genezės) ir pasiekimų, kuriam būdinga sparčiai progresuojantys pažintiniai sugebėjimai. Mąstymo raidos seka yra pastovi. Nuo vienos mąstymo stadijos prie kitos pereinama per integraciją, kai ankstesni pažintiniai sugebėjimai tampa aukštesnės stadijos pažintinių sugebėjimų dalimi.

• Vaikas ir suaugęs žmogus. Vaikas ne tik mąsto, suvokia pasaulį kitaip negu suaugęs, ne tik jo logika paremta kitokiais, savitais principais, bet ir pati jo kūno struktūra ir funkcijos skiriasi nuo suaugusiojo organizmo struktūros ir funkcijų.

Taigi, istoriškai požiūris į vaiką labai keitėsi. Ilgai nebuvo vaikystės, kaip atskiros žmogaus raidos stadijos sampratos. Į vaiką buvo žiūrima kaip į mažą suaugusįjį. Dabar labai pabrėžiama vaikystės svarba ir ankstyvo patyrimo įtaka tolesniam gyvenimui.

Moksliniai raidos tyrimo metodai. Žmogaus raidai tirti naudojami moksliniai metodai. Psichologai stebi, kelia hipotezes, tikrina jas įvairiais metodais ( stebėjimo, natūralaus ir laboratorinio eksperimento, interviu), daro išvadas, remdamiesi tyrimų rezultatais. Siekdami būti objektyvūs ir užtikrinti tyrimo rezultatų tikslumą, raidos psichologai naudoja statistikos metodus „ aklus“ eksperimentatorius ir kontrolines, reprezentacines grupes. Moksliniai metodai leidžia žmonėms patikrinti savo idėjas ir pagrįsti jas faktais, padeda mokslininkams keistis informacija ir vieniems iš kitų mokytis. Dabar labai rūpinamasi tyrimų etika, kad ttyrimas nepadarytų tiriamiesiems fizinės ar psichologinės žalos. Eksperimentatorius turi gerbti individo teises.

Teorijų paskirtis. Teorija yra pagrindinių principų sistema, kuri padeda paaiškinti stebimą ar tiriamą reiškinį, interpretuoti mūsų patyrimą ir formuoti hipotezes, kurias galima patikrinti (patvirtinti arba atmesti).

Psichoanalitinė teorija pabrėžia, kad įgimti potraukiai (instinktai) ir į pasąmonę išstumti prisiminimai lemia žmogaus elgesį ir emocijas. Freudas, psichoanalitinės teorijos pradininkas, sukūrė vaikiško seksualumo teoriją. Kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas. Freudas skyrė tris asmenybės teorinius komponentus- Id, Ego ir Superego, siekdamas paaiškinti, kodėl žmogus turi konfliktuojančių minčių apie tai, ką galvoti ir ką daryti. Id, Ego ir Superego atstovauja sąmoningoms ir nesąmoningoms jėgoms mūsų psichikoje.

Aiškindamas agresijos prigimtį, Freudas teigė, kad reikia skirti gyvenimo instinktų, kurio tikslas yra gyvenimą pakelti į ankstesnį lygį ir pratęsti jį, ir mirties instinktą, kuris siekia grąžinti subjektą į pirmykštę, neorganinę būseną, tai yra siekia sunaikinti gyvybę organizme.

Eriksonas akcentuoja somatinių, asmeninių ir socialinių jėgų sąveiką kiekvienoje raidos stadijoje. Tai, kaip asmeniui pavyksta įveikti aštuonias raidos krizes, labai priklauso ir nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jis gyvena.

Kognityvinė teorija. Kognityvinės teorijos atstovai, kad žmogaus mąstymas yra aktyvus kūrybiškas. Žymiausias šios teorijos atstovas Piaget manė, kad vaikai ir

suaugę žmonės kuria protines schemas, kurios padeda organizuoti savo suvokimą ir patyrimą.

Piaget nuomone, protinė pusiausvyra vyrauja, kol asmuo nesusiduria su prieštaraujančiais vienas kitam suvokimu ar patirtimi. Pusiausvyros netekimas lemia naują protinio augimo periodą.

Biheviorizmas. Bihevioristai mano, kad psichologai turi tirti tik elgesį, nes tik jį galima tiesiogiai stebėti ir fiksuoti. Jie tyrinėjo stebimo įvykio ir jį sukėlusių sąlygų tarpusavio priklausomybę. Jie teigia, kad žmonių elgesį suformuoja klasikinė sąlyginė reakcinja arba operantinis išmokimas, kuriame svarbiausias yra pastiprinimas.

Socialinio išmokimo teorija teigia kkad žmonės modeliuoja savo elgesį, stebėdami kitus žmones. Vaikų elgesio modelis dažniausiai būna tėvai, bendraamžiai, žymūs žmonės.

Etologinė teorija. Šios krypties autorių darbuose pabrėžiamos įgimtos žmogaus elgesio priežastys. Nors etologai pabrėžia labai svarbius biologinius mechanizmus, bet jie taip pat tyrinėja išmoktų elgesį, kuris leidžia organizmui prisitaikyti prie aplinkos.

Žmogus kilęs iš aukštesniųjų gyvūnų rūšių. Kiekvieno aukštesniojo organizmo, taigi , ir žmogaus, gyvybė prasideda susijungus vyriškai ir moteriškai lytinei ląstelei. Jos moters organizme per 24-36 val. susijungia, taip prasideda nauja gyvybė. Nuo tto laiko iki kūdikio gimimo praeina 9 mėnesiai.

Nuosekli žmogaus gyvenimo tarpsnių kaita rodo, kad organizmas bręsta, pasiekia savo gyvybingiausią fazę ir vėliau sensta. Yra 8 fazės, kai nesustabdomai žmogaus gyvenimas kinta:

• Prenatalinis periodas.

• Ankstyvoji vaikystė.

• Pirmoji vaikystė.

• Antroji vaikystė.

• Paauglystė.

• Jaunystė.

• Brandos amžius.

• Senatvė.

Pasirinkau pažintinę raidą, ppriežastinius ryšius. Klausinėjami buvo 8 vaikai, kurie buvo įvairaus amžiaus, o dar įvairesni buvo jų atsakymai. Atsakymai labai puikiai atitiko pagal jų amžių ir mąstyseną.

Grupelei vaikų uždaviau šiuos klausimus:

1. Kodėl upės teka?

2. Ar medį pasodina ar jis pats užauga?

3. Kodėl negrai juodi?

4. Kuo vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų?

5. Iš kur atsiranda vaikai?

6. Ar tu sapnuoji? Iš kur ateina sapnai? Ar galima mama pamatyti, jeigu atsigula šalia?

Meinardas, kuriam 2,5 metukų:

1. Nežinau.

2. Užauga medelis.

3. Nežinau.

4. Mamytei ir tėveliui eina į darbelį.

5. Nežinau.

6. Taip. Sapnuoju katytę, karvute. Mato mamytė.

Emilija, kuriai 4 metukai:

1. Teka upė.

2. Pasodinti medeli reikia.

3. Nes juodi.

4. Suaugusieji dideli ir reikia dirbti, kad gautu pinigėlių.

5. Iš mamos pilvuko.

6. Taip sapnuoju. Ateina, kai miegu.

Jūratė, kuriai 8 metai:

1. Nes upė, tai ir teka.

2. Galima jį pasodinti, bet ir pats užauga.

3. Nes jie gyvena Afrikoje.

4. Vaikai turi mokintis, o suaugę turi dirbti.

5. Iš mamos pilvo.

6. Sapnuoju. Mama nnemato, ką sapnuoju.

Mantas, kuriam 9 metai:

1. Ne ne bėga.

2. Reikia pasodinti.

3. Nes jie tokie gimsta.

4. Vaikas mažas, o suaugęs žmogus didelis.

5. Iš mamos pilvo.

6. Taip. Kai miegu. Ne mama nemato

Berniukas Darius, kuriam 10 metų į pateiktus klausimus atsakė taip:

1. Todėl kad upės, tai ir teka.

2. Reikia pasodinti medį.

3. Nes Dievas tokius sukūrė.

4. Nes suaugusieji dirba darbe, o vaikai mokinasi mokykloje.

5. Juos pagimdo.

6. Taip sapnuoju. Iš miego ateina sapnai. Nemato mama mano sapnų.

Trylikametė Aistė atsakė taip:

1. Todėl, kad vanduo stovi nuokalnėje.

2. Užauga pats.

3. Todėl, kad ne balti.

4. Vaikui mažiau galima ir jjis mažesnis.

5. Iš mamos pilvo.

6. Taip, bet ne visada atsimenu. Ateina kaip miegi. Nemato mama.

Penkiolikmetė Daiva atsakė taip:

1. Nes jeigu netekės, tai ji tada nebūtų upės.

2. Medį gali ir pasodinti, ir jis gali pats užaugti.

3. Todėl, kad baltaodžiai balti.

4. Amžiumi, savo mąstymu, pasaulio suvokimu.

5. Vaikai atsiranda iš tėvelio ir mamytės.

6. Taip, aš sapnuoju. Sapnai ateina iš pasąmonės. Sapnuojame individualiai.

Mindaugas , kuriam 16 metų:

1. Tik ežeras, tvenkinys, prūdas stovi vietoje.

2. Iš prikritusių sėklų užauga pats.

3. Nes jų tokia rasė.

4. Vaikui visas gyvenimas dar prieš akis, o suaugusieji jau didelę gyvenimo dalį nugyveno.

5. Ne visada, bet dažniausiai atsiranda iš moters ir vyro meilės, bet šiaip iš moters isčių.

6. Sapnuoju ir labai dažnai. Žinoma, kad mama nemato, niekas nemato tik aš.

Taigi, panašaus amžiaus vaikų atsakymai labai panašūs, ne jie sako tai ką yra girdėję iš tėvelių ar kitų vyresnių žmonių. Šiuos vaikus galima suskirstyti į tris grupes:

• Vaikai ankstyvojoje vaikystėje ( 2-6 metų ). Visą pasaulį vaikai stebi ir susipažįsta bendraujant su suaugusiais ir su bendraamžiais. Vaikai, kurie nedaug žino, ką atsakyti į klausimą. Todėl nesigėdydami atsako, kad nežinom, bet tada mėgina fantazuoti ir išsigalvoti kokias mintis. Tačiau tokio amžiaus vaikų vaizduotė jau lavėja ir kalbos mokėjimas atveria naujas mąstymo ir žaidimų galimybes. Keičiasi sensomotorinės mąstymo būdas, todėl vaikas geriau sugeba aplinkos vaizdinius. Šiam amžiui labai būdingas eegocentrizmas- nesugebėjimas suprasti įvairių dalykų kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Va kaip ir Meinardas, mano, kad jo sapnus mato mama, jis tiesiog nesuvokia , kaip gali būti kitaip. Jis tai sapnuoja, o mama nemato būdama šalia. O štai Emilija, apie juodaodžius , tiesiog pasako išvadą, todėl kad jie juodi ir viskas.

• Vaikai viduriniojoje vaikystėje ( 7-11 metų ). Čia tobulėja vaiko logika, mąstymas, vaizduotė ir dėmesys. Geriau supranta priežastis ir realų laiką. Dabar jis lengvai supranta, kad į tą pačią situaciją galima pažvelgti iš skirtingų pozicijų. Todėl atsakydami į mano pateiktus klausimus šio amžiaus vaikai logiškiau ir realiau atsako, beje dar bando ir pajuokauti. Žodžius vartoja pagal reikšmę ir gali abstrakčiau paaiškinti žodžio reikšmę. Tiek Jūratė, Mantas ir Darius atsakymus suformulavo teisingai ir suprantamai pvz. kad medį galima ir pasodinti , ir pats gali užaugti. Taip pat ir dėl sapnų, kad jie jau puikiai žino, kad šalia mama gulėdama tikrai negali matyti jų sapnų.

• Paauglystė ( 12-18 metų ). Tai formalių operacijų stadija, kuriai būdingas abstraktus mąstymas neatsižvelgiant į konkrečius faktus. Paaugliai žinių apie pasaulį semiasi iš mokyklos, kiemo draugų. Bet pastebėjau, jog mažesni vaikai išgirdę klausimą labai greitai sulaukiu atsakymą, bet va jau vyresni vaikai pagalvoja, ką atsakyti, tiesiog manau, jjog bijo suklysti. Jiems labai svarbu ne realybė, o galimybė. Labai dažnai paauglys, spręsdamas socialines problemas, jis nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, dažnai jo atsakymai būna nevienareikšmiški ir sudėtingi. Paauglys jau savo mintis dėsto rišliai ir aiškiai, atsako visa tai ką pats žino, galbūt iš patirties ar iš mokyklos. Paaugliai dažniau bendrauja su savo draugais nei su tėvais, nes mano, kad jų tėvai nesupranta. Todėl nesigilina ir vengia klausyti ką aiškina jų tėvai, o įsimena tai, ką kalba jų bendraamžiai. Nes paaugliai dažnai neranda bendros kalbos su suaugusiais, jie mano, kad tėvai yra jų ne draugai, o tarsi mokytojai. Tai labai sunkus žmogaus gyvenimo tarpsnis.

IŠVADOS

Kiekviena gyva būtybė tiek mažas visiškai bejėgis kūdikėlis ar jau gyvenimą matęs suaugęs žmogus yra nepakartojamos asmenybės. Ji kiekviena turi savo istorija t.y. charakterį, savo būdą, savo genus, kuriuos paveldi iš tėvų ar kitų giminaičių.

Kad suprasti vaikus nuo pat mažens todėl ir yra ši raidos psichologija, nes čia galima sužinoti, kodėl šitaip ar kitaip elgiasi panašaus amžiaus vaikai ar suaugę žmonės. Čia žmogus yra stebimas nuo pat gimimo ir iki pat mirties. Todėl raidos psichologai atlieka mokslinius tyrimus, kad sukauptų daug informacijos apie įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,

apie aplinkos įtaką individo raidai. Stebima, kada ištaria pirmuosius žodžius rodo emocijas, kada žengia pirmuosius žingsnius, kada susipažįsta su aplinka, su pasauliu, išmoksta kalbėti, skaityti, rašyti ir taip sekamas visas jo gyvenimas iki pat mirties.

LITERATŪRA:

1. Gučas G. „Vaiko ir paauglio psichologija“- Kaunas, 1990.

2. Žukauskienė R. „Raidos psichologija“- Vilnius, 1996.

3. Internetas.