Pedagogikos egzamino konspektas 21 tema

1. Pedagogika – žmogaus ugdymo tikslas

Pedagogikos mokslas – tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas – visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas – naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas – tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fizinių ggalių tobulinimas. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias. Įgūdis – automatizuotas veiksmas.

Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogika – mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Dėl to ir atsirado atskiros pedagogikos mokslo šakos, nagrinėjančios ugdymo problemas. Taip susikūrė pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslas nestovi vietoje, jis vystosi, atsiranda vis naujų jo šakų.

L.Jovaiša pateikia šias pedagogikos mokslų šakas:

1) bendroji pedagogika – tiria teorinius mokymo, llavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus;

2) didaktika – tiria mokymo ir lavinimo procesą;

3) auklėjimo teorija – tiria auklėjimo pagrindus;

4) metodika – tiria atskirų mokymo dalykų dėstymą;

5) psichologinė pedagogika – tiria psichinę veiklą pedagoginiu požiūriu;

6) socialinė pedagogika – tiria socialinę aplinką pedagoginiu požiūriu;

7) spec. pedagogika – tiria anomalių vaikų uugdymą;

8) istorinė pedagogika – pedagogikos istorija;

9) lyginamoji pedagogika;

10) institucinė pedagogika;

11) mokyklotyra;

12) auklėjimo metodika;

13) pedagogikos metodologija;

V.Jakavičius pateikia šias pedagogikos mokslo šakas:

1) šeimos pedagogika – tiria ugdymą šeimoje;

2) teorinė pedagogika – tiria ugdymo dėsningumus;

3) ikimokyklinė pedagogika – tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiką;

4) mokyklinė pedagogika – tiria mokyklinio ugdymo problemas;

5) istorinė pedagogika;

6) lyginamoji pedagogika;

7) ugdymo technologijos;

8) spec. pedagogika.

Prie pedagogikos mokslo šakų kūrimo prisidėjo ir kai kurie žymesni Lietuvos edukologai: V.Jakavičius, L.Jovaiša.

Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima – sąjunga tarp dviejų žmonių. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeimos pedagogika tiria ugdymą šeimoje.

Specialusis ugdymas – spec.poreikių asmenų mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Spec. poreikių asmenys – vaikai ir ssuaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Spec. pedagogika tiria tokių vaikų ugdymą.

2. Pedagogikos mokslo kaita.

Pedagogikos teorijos pradininkai – antikos filosofai. Vienas pirmųjų ugdymo teoriją bandė sukurti čekų pedagogas J.A.Komenskis. 18a I.Kantas nurodė, kaip žmogaus ugdymo mokslas gali pasidaryti savarankiškas.

18a. prancūzų švietėjas Ž.Ž.Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį. Jo pedagoginę teoriją apibūdina pažiūros į laisvą auklėjimą, nes auklėja pati gamta, darbas. 18-19a. sandūroje J.H.Pestalocio ugdymo sistemos pagrindą sudarė elementaraus lavinimo teorija apie mokymo pritaikymą vaiko ppsichologinėms ypatybėms.

19a. J.Herbartas pirmasis ištyrė pamokos struktūrą, sukūrė vieningą auklėjimo sistemą. A.Dystervėgas pasisakė už bendražmogiškojo auklėjimo idėją, svarbiausiu auklėjimo principu laikė prigimties atitikimą.

K.Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. Didžiausias perversmas ugdymo istorijos įvyko 20a. pradžioje. Dž.Diuji sukūrė naują pedagogikos teorijos kryptį – pragmatinę pedagogiką. Jis paskelbė, kad ugdymo tikslas – patenkinti vaiko spontaniškus poreikius.

Vienas žymiausių 20a. pradžios lietuvių pedagogų buvo J.V.Gudaitis, kuris sukūrė pedagoginės sąveikos principą, kuriam būdinga abipusiškumas. J.Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas. J.Geniušas rašė straipsnius apie privalomo pradinio mokymo įgyvendinimą. S.Šalkauskis savo filosofines-pedagogines idėjas išdėstė veikaluose: „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, „Lavinimo mokslas“. A.Maceina plėtojo tautinio auklėjimo sritį.

Pedagogikos moksliniai tyrimai:

1. Stebėjimas – tikslingas, planingas realiai egzistuojančio pedagoginio reiškinio tyrimas. Stebėjimui būtina iškelti aiškų tikslą, parengti planą, numatyti objektą, uždavinius, programą, parinkti stebėjimo metodą. Stebėjimas gali būti pasyvus, aktyvus, tiesioginis ar netiesioginis, epizodiškas, sistemingas, klinikinis, žvalgomasis, tiriamasis.

2. Eksperimentas – moksliškai organizuotas bandymas gerinti mokymo ir auklėjimo procesą. Jo paskirtis – patikrinti mokslines hipotezes. Eksperimentas gali būti:

a) natūralus – vadinamas pedagoginiu atliekamas tiesioginiame ugdymo procese. Prie natūralaus eksperimento skiriami ir didaktiniai testai: praktiniai, žodiniai, mintiniai, o pagal organizaciją grupiniai arba individualūs;

b) laboratorinis – tai, kai įsibraunama į pedagoginį procesą, jis keičiamas pagal planą, ir stebimi pakeitimų rezultatai.

3. Pokalbis – betarpiškas, gyvas bendravimas su tiriamuoju, ppateikiant iš anksto sugalvotus klausimus. Pokalbis būna planuotas, standartinis, pusiau standartinis ir laisvas. Ruošiantis pokalbiui, reikia iš anksto užsibrėžti tikslą, numatyti programą, klausimus, pokalbio rezultatų fiksavimo būdą.

4. Anketavimas – raštiškas nuomonių surinkimo metodas. Anketos gali būti uždaros ir atviros.

5. Veiklos rezultatų tyrimas – rašiniai, piešiniai, įvairūs darbeliai.

Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika gali sėkmingai vystytis tik glaudžiame ryšyje su kitais mokslais. Vieni mokslai pedagogikai turi:

1. grindžiamąją reikšmę – jos turi tokie mokslai, kurie padeda pilniau suprasti ugdymo objektą – ugdytinį (fiziologija, biologija, higiena, medicina – tiria žmogaus kūną; bendroji psichologija, eksperimentinė psichologija – tiria žmogaus sielą; fiziologinė psichologija, psichofizika – tiria kūno ir sielos ryšį.

2. vedamąją reikšmę – tai logika, etika, estetika, filosofija, sociologija, teologija

3. pagalbinę reikšmę pedagogikai turi istorija, anatomija, fiziologija, sociologija, mokyklinė higiena.

3. Ugdymas, jo esmė

S.Šalkauskis ugdymą apibrėžia taip: ugdymas- visuomenės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Ugdymo tikslas – suformuoti asmenybę, ją parengti gyvenimui. Tam pagrindinė sąlyga – siekimas, kad jaunoji karta perimtų svarbiausius žmonijos patirties dalykus. Ugdymo procese vyksta sąveika tarp vyresniųjų ir jaunosios kartos, kuriems perteikiama patirtis. Žodžio “ugdymas” turinys turi vieną požymį – auginti, kad didėtų, plėtotųsi, vystytųsi, bręstų.

Ugdymo sąvoka apima augimą, švietimą, mokymą, auklėjimą, lavinimą, mokslinimą, formavimą. Šios funkcijos viena kitą papildo ir duoda kažką naujo. Pvz.: mmokymo paskirtis ne tik išmokyti, bet ir lavinti, auklėti, auklėjimo paskirtis ne tik auklėti, bet ir formuoti asmenybę.

Ugdymas, atsiradęs kartu su visuomene, yra neatskiriamai susijęs su jos raida ir didele dalimi lemia jos progresą. Juk tam, kad žmonija galėtų tobulėti, vyresnioji karta turi perduoti savąją patirtį jaunesniajai kartai, tai yra turi parengti jaunimą gyvenimui, profesinei veiklai. To dėka jaunoji karta pamažu įsitraukia į gyvenimą, tęsia žmonijos raidą. Perėmusi sukauptą patirtį, jaunoji karta toliau tą patirtį turtina. Nuo to, kaip parengta jaunoji karta gyvenimui ir veiklai, labai priklauso tolesnė visuomenės pažanga. Tai kaip tik įrodo, kad ugdymas yra lemiama sąlyga, padedanti išsaugoti visos žmonijos patirtį.

Tobulėjant visuomenei, jos materialinėms gyvenimo sąlygoms, ugdymas darosi vis sudėtingesnis. Ugdymo tikslus, turinį, metodus nulemia visuomenės gyvenimo sąlygos, gamybos pobūdis, kultūra. Taigi, ugdymas yra visuomeninis reiškinys, nes jis atsirado kartu su žmonių visuomene ir egzistuos tol, kol egzistuos žmonija.

Pirmykštėse gentyse ugdymas vyko tiesiog kasdieninėje-ūkinėje ir buitinėje žmonių veikloje. Buvo ugdoma vyresniųjų gyvenimo ir darbo pamėgdžiojimu, savaimingo pasisavinimo, pavyzdžio principu. Žemas ekonominis lygis trukdė ugdymui tapti ypatinga visuomenine funkcija. Tik vėlesnėje pirmykštės bendruomenės raidos stadijoje atsirado organizuotas ugdymas, kurį vykdę žyniai, dvasininkai, labiau patyrę bendruomenės nariai. Sąmoningo ugdomojo veikimo pagrindinė priemonė – iniciacijos – įšventinimo ceremonijos, kurių metu

jaunimui buvo suteikiamas paaukštinimas, jaunuolį padarydavęs pilnateisiu bendruomenės nariu. Iniciacijų paskirtis buvo:

1. teorinė – perteikianti gyvenimo išmintį;

2. praktinė – įsakymais ir paliepimais mokanti reikalingų darbų;

3. asketinė – verčianti ištverti tam tikrus bandymus, kam būtina tvirta valia, kantrybė.

Pirmykščiu ugdymu buvo siekiama parengti jaunąją kartą išlikti ir būti gerais gentainiais. Laikui bėgant ėmė kurtis mokyklos, atsirado pedagogai, kūrėsi ištisos švietimo sistemos.

Antikos laikais protiškai, fiziškai ir estetiškai buvo ugdomi tik pilnateisių piliečių vaikai. Spartoje ugdė fiziškai sveikus žmones, gerus karius, o Atėnuose – harmoningai išsivysčiusias asmenybes. AAmatininkų, žemdirbių vaikai paprastai įgydavo buitinį parengimą gyvenimui, o vergų vaikai jokio ugdymo negaudavo.

Viduramžiais feodalų vaikai buvo rengiami fiziškai. Ugdė kilmingą vyrą, riterį. Jie turėjo laikytis 7 dorybių, mokėti joti, plaukti, naudotis ietimi ar kalaviju, fechtuotis, medžioti, lošti šachmatais, kurti eiles, dainuoti. Feodalai niekino ne tik fizinį, bet ir bendrąjį išsilavinimą. Dvasininkų vaikai buvo lavinami protiškai, religiškai. Valstiečių ir amatininkų vaikai buvo rengiami praktiniai veiklai, o miestiečių vaikai lankė pirklių ir amatininkų mokyklas.

Renesanso epochoje humanistai atgaivino antikinį sveiko kūno ir ddvasios žmogaus idealą.

Rinkos visuomenė panaikino luomus, suformavo turtinius santykius ir pragmatiško žmogaus idealą, kurio ugdant reiktų siekti. Vaikų ugdymas priklausė tik nuo tėvų turto.

Šiandien vis daugiau keliami humaniški ugdymo idealai: pagarba žmogui, dora, teisingumas, asmenybės harmoningumas.

Ugdymas turi istorinį ccharakterį, nes jis visą laiką atspindi visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybes. Jis yra visuomenės istorinio vystymosi produktas ir aptarnauja tą visuomenę, kuri jį sukūrė ir įtvirtino.

4. Ugdymo tikslas ir uždaviniai

Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys – tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Tikslas vadinamas siekiamąja priežastimi, todėl, kad jis turi realios veikiamosios reikšmės išdavai realizuoti. Tikslas visada turi judinamosios galios mūsų valiai. Tikslai gali būti: materialiniai, formalinai ir paskirties.

Ugdymo tikslai skirstomi pagal tokius kriterijus:

1. trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai

2. formą: kokybiniai ir kiekybiniai

3. įgyvendinimą: realūs ir nerealūs

4. viešumą: skelbiami ir slepiami

5. veiklos kryptį: tiesioginiai ir netiesioginiai

6. ryšį su asmenybe: objektyvūs ir subjektyvūs

7. veiklos pobūdį: individualizuoti ir kooperuoti

8. turinį: mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji

S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek ppat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis, estetinis lavinimas. Šalia viso to jis dar skiria ir aktualiausius ugdymo uždavinius: individualiniai, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikiniai.

B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius – veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas – protinį, dvasinį ir fizinį. Kiekvienoje šių sferų sprendžiami tam tikri uždaviniai:

1. Protinis ugdymas – žinių apie gamtą, visuomenę ir žmogų įsisavinimas.

2. Dvasinis ugdymas – ddorovinių jausmų ugdymas; dvasinių poreikių formavimas.

3. Fizinis ugdymas – sportinių gebėjimų ugdymas; sveikatingumo gerinimas.

L. Jovaiša skiria 5 ugdymo ruožus ir jų uždavinius:

1. Kūno kultūra – higieninis, ekologinis, fizkultūrinis ir sportinis lavinimas

2. Psichinis lavinimas – intelekto, praktinio veikimo lavinimas, motyvacijos ir charakterio tobulinimas

3. Socialinis auklėjimas – drausminimas, darbinis, ekonominis ir visuomeninis auklėjimas

4. Kultūrinis lavinimas – mokslinimas, techninis ir technologinis, meninis ir estetinis lavinimas

5. Dvasinis ugdymas – pasaulėžiūros ugdymas, vertybinis ir estetinis auklėjimas, dorinimas.

Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų, suprasti meną, priartinti prie mokslo. Jau tada buvo kalbama apie tobulą asmenybę, kaip ugdymo objektą, apie žmogaus dvasios ir kūno harmoniją. Atėniečiai idealu laikę tokį žmogų, kuris gražus fiziniu ir doriniu atžvilgiu, siekė suderinti protinį, dorinį, estetinį ir fizinį auklėjimą.

Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą, doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją. Jas atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. Ugdymo tikslas yra ištobulinti protą ir valią.

J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas – per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Jo nuomone, yra trys ugdymo uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo (protinis lavinimas), savęs valdymo (dorinis auklėjimas) ir veržimasis prie Dievo (religinis auklėjimas).

Dž. Loko keltas uugdymo uždavinys išauklėti džentelmeną. Tam reikalingas fizinis, dorovinis, darbinis, religinis auklėjimas ir mokymas. Tikras džentelmenas yra tas, kuris sugeba pasiekti savo laimę, bet kartu ir kitiems džentelmenams netrukdo tai daryti.

Ž. Ž. Ruso nuomone pagrindinis uždavinys yra išauklėti tokį žmogų, kuris nuo nieko nebūtų priklausomas, vertintų savo ir gerbtų kitų laisvę, mokėtų ją ginti.

Auklėjimo tikslas, pasak J. H. Pestalockio, yra žmogiškumo ugdymas, visapusiškas ir harmoningas visų įgimtų žmogaus jėgų ir sugebėjimų tobulinimas.

J. F. Herbarto ugdymo tikslas – išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas; laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. Ugdymo tikslus jis skirsto į galinius ir būtinus. Galiniai tikslai tai tie, kuriuos žmogus kada nors galės užsibrėžti savo paties noru, dirbdamas tam tikrą darbą, būtini tikslai tai tie, kurie reikalingi žmogui bet kurioje veikloje.

A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją. Jis kvietė ugdyti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius, tarnaujančius tiesai, grožiui ir gėriui.

K. Ušinskis manė, jog žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziškai, protiškai, doroviškai.

5. Ugdytinis – ugdymo subjektas ir objektas

Asmenybė yra žmogus, gebantis dirbti, bendrauti, pažinti aplinką bei patį save. Tik gimęs kūdikis jau yra žmogus, bet asmenybe jis turi tapti. Kiekvienas žmogus tapęs asmenybe yra individualybė, nes jam būdingas nepakartojamas psichinių savybių derinys. Žmogaus asmenybės “sudedamąsias dalis” galima pavaizduoti taip: IIndividas (biologinis pradas)→ Asmenybė (socialinis pradas)→ Individualybė (bendravimo, veiklos subjektas).

Žmogaus vystymasis – tai fizinio, psichinio ir socialinio brendimo procesas, apimantis visus kiekybinius ir kokybinius pakitimus.

Fizinis brendimas – tai kiekybiniai pakitimai organizme, kurie pasireiškia vaiko ūgio, kūno masės, raumenų jėgos padidėjimu, jutimo organų ir judesių tobulėjimu.

Psichinis brendimas – tai kokybiniai pakitimai organizme, kurie pasireiškia psichinių savybių mąstymo, kalbos procesų formavimusi.

Socialinis brendimas – tai elgesio, santykių su aplinkiniais kitimas, pareigų kitiems žmonėms ir visuomenei supratimas, įsitraukimas į darbinę veiklą.

Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka, ugdymas ir saviugda.

Atstovai, kurie vystymosi šaltiniu laikė žmogaus prigimtį, teigė, kad prigimtis lemia žmogaus vystymąsi ir išorinės jėgos negali trukdyti atsiskleisti vaiko prigimčiai, o tik sudaryti sąlygas jo laisvam fiziniam protiniam bei dvasiniam vystymuisi. Kitos krypties atstovai pasisakė už aplikos poveikio reikšmę vaiko ugdymui, kadangi prigimtis, arba nevaidina jokio didesnio vaidmens, arba, jei ji nevaldoma ugdymu, žmogus gali tapti pikčiausiu žvėrimi.

Šios dvi kraštutinės teorijos turėjo daug pasekėjų. Pirmajai krypčiai galima priskirti Platono, Aristotelio filosofinius samprotavimus apie tai, kad asmenybė yra atgaivinta žmogaus prigimties ir ugdymas yra tik įgimtų galių raiškos priemonė. Jie teigė, kad gamta sukuria du žmonių tipus: vieni gimsta valdyti, kiti klausyti ir vykdyti.

XVI a. susiformavo filosofinė kryptis preformizmas , kurios atstovai tvirtino, jog

gimęs žmogus savyje turi suaugusio žmogaus savybes ir žmogaus vystymasis – tai tų įgimtų savybių kiekybinis didėjimas. Vėliau atsirado ir daugiau srovių, tvirtinusių, kad lemiamą vaidmenį asmenybės vystymuisi turi paveldėjimas.

Kitos krypties pradininku yra laikomas anglų filosofas Dž.Lokas. Jis siekė įrodyti, jog žmogus neturi įgimtų vaizdinių, jo siela yra panaši į „švarią lentą“ į kurią viską įrašo pats gyvenimas.

Žmogus prasideda kaip individas su savo biologiniu pagrindu. Gimdamas jis atsineša į šį pasaulį dvi programas: paveldėtą ir prigimtinę, kurios nulemia žmogaus savybes iir jo kaip individo vystymąsi.

Gimdamas žmogus yra silpna būtybė, turinti fizinių ir dvasinių galių. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi (nikotino, alkoholio). Paveldėjimo informacijos nešėjai yra genai. Jais paveldimi tam tikri nervų sistemos, organų, odos, veido formos ypatumai. Paveldėtos žmogaus individo savybės gali kisti veikiamos skirtingų išorinių veiksnių. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Tai šeima, mokykla, jo aplinkos daiktai, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Šios aplinkos poveikis labai priklauso nuo to kkiek vaikas su ja bendrauja, sąveikauja. Kuo aktyvesnis šis bendravimas, tuo didesnis jos poveikis.

Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės-ekonominės sąlygos.

Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui, siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar ssumažinti ir prigimties ir aplinkos poveikį. Ugdymo uždavinys – visaip skatinti vaiko aktyvumą ir panaudoti asmenybės formavimuisi. Ugdymas yra tik tada sėkmingas, jei siejamas su saviugda, t.y. jei asmuo stengiasi pats išsiugdyti teigiamas savybes ir nuslopinti neigiamas. Ypač saviugda svarbi paauglystėje, kai atsiranda būtinumas save auklėti, nes šiuo metu didelis dėmesys skiriamas sau.

6. Ugdymas ir amžiaus ypatybės

Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Vystymasis – tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Yra skiriamos fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai. Amžiaus tarpsnių ypatybes nagrinėja psichologija ir skiria vienokius vystymosi laikotarpius, tačiau pedagogai tuos tarpsnius sskirsto pagal dominuojančią veiklą. Tad pedagogikoje skiriami tokie amžiaus tarpsniai: Kūdikystė (0 – 1 metai), Ankstyvasis ikimokyklinis amžius (1 – 3 m.), Ikimokyklinis amžius (3 – 6 metai), Mokyklinis amžius: jaunesnysis mokyklinis amžius (vaikystė) – (6 – 10 metų), vidutinis mokyklinis amžius (paauglystė) – (11 – 15 metų), vyresnysis mokyklinis amžius (ankstyvoji vaikystė) – (16 – 18 metų), Akademinis amžius (jaunystė) – 18 -22 – 24 metai.

Kūdikystė. Dviejų mėn. vaikas palaiko galvą, keturių – sėdi palaikomas, šešių – sėdi vienas. PPirmąjį pusmetį jau pradeda pažinti žmones, pirmiausia motiną, nusišypso ją pažinęs. Antrąjį pusmetį bando stotis. Šiuo metu vaikas pradeda suprasti kalbą, pagal žodį atpažįsta daiktą. Apie 8 mėnesį kuria savo žodžius. Jo sukurti žodžiai turi daug reikšmių. Apie 12 mėn. vaikas jau turi 10-12 žodžių. 9-12 mėn. raumenys išsivysto taip, kad gali perkelti savo kūną iš vienos vietos į kitą. Jis gali stebėti daugelį daiktų, liesti juos, kilnoti, stumdyti. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pasikviesti, ko nors paprašyti. Kūdikystėje didėja svoris, ūgis. Šio amžiaus vaikui ypač svarbu švelnumas, glamonės.

Ankstyvasis ikimokyklinis amžius. 2-aisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja kalba. Pirmieji sakiniai yra vieno žodžio. Tik 2-ųjų metų antroje pusėje sakiniai pailgėja iki 2-3 žodžių. Metų pabaigoje jis jau moka apie 300 žodžių, o 3-ųjų pabaigoje – 800-1000 žodžių. Tampa savarankiškas. Vis dažniau sako „aš pats“. Bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Šie metai labai svarbūs asmenybės formavimuisi. Labai svarbu, kad ugdytojai aktyviai bendrautų su vaiku. Vaikai nuolat klausinėja ir būtina patenkinti šį smalsumą. Reikia formuoti vaikų poreikius, tačiau stengtis neišugdyti egoistinės asmenybės.

Ikimokyklinis amžius. Labai plečiasi vaiko žodynas. Ketvirtaisiais metais moka apie 2000, penktaisiais apie 3000, o šeštaisiais apie 4000 žodžių. Vaikai gali susikaupti ilgesniam darbui, tačiau mąstymas dar labai rribotas. Fantastiką laiko realybe, kankina suaugusiuosius savo klausimu „kodėl“. Taip jis tiria tikrovę ir ją plačiau ją pažįsta. Tai kūrybinių žaidimų metas.

Jaunesnysis mokyklinis amžius. Svarbiausia veikla – mokymasis. Pasikeičia dienotvarkė. Didelę reikšmę turi skaitymo ir rašymo įgūdžių susidarymas, jų tobulinimas. Loginį mąstymą padeda ugdyti matematikos mokymasis. Pradinėse klasėse kokybiškai pasikeičia mokinių mastymo būdas. Jau 2–3 klasėje vaikai išmoksta lyginti, analizuoti, daryti išvadas. Pradinukas jau moka planuoti nesudėtingą darbą. Dėmesys žymiai valingesnis. Jis ilgai ištveria dirbdamas neįdomų, bet reikalingą darbą. Taip auga valinga asmenybė. Pirmokas į mokytoją žiūri kaip į išmintingą žmogų. Vaikai į mokyklą ateina norėdami mokytis. Tačiau vėliau išryškėja jų nenoras mokytis.

Vidurinis mokyklinis amžius. Kinta mokytojo vaidmuo. Paaugliai pradeda kritiškai vertinti mokytojų teiginius. Siekia bendrauti su savo bendraamžiais, svarbesnė yra jų nuomonė. Paaugliai dažnai pervertina savo galimybes, nemėgsta pamokymų. Todėl gali būti šiurkštūs.

Vyresnysis mokyklinis amžius. Tai rengimosi gyvenimui, praktinei veiklai laikotarpis. Jie užima naują socialinę padėtį visuomenėje, ir mokymasis tampa tolesnės jų egzistencijos pagrindu. Šiuo laikotarpiu jie jau labiau apsisprendę dėl būsimos specialybės. Tačiau jie nevengia konfliktų su mokytojais, tėvais. Dažnas išgyvena pirmą meilę, kuri palieka gilius pėdsakus visam gyvenimui.

Spec. poreikių asmenys – vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Ieškant pagalbos tteikimo būdų, aktualus pasidarė spec. poreikių vaikų integruotas ugdymas. Tai ugdymas bendro lavinimo įstaigose. Integravimo praktinis įdiegimas yra sudėtingas socialiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Dažnai integravimas suprantamas kaip paprastas vaiko perkėlimas į bendro lavinimo įstaigą. Vaikai, turintys skirtingas negales, negali būti ugdomi visai taip pat. Integravimo esmė – žmogaus su negale dalyvavimas socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje. Sėkminga integracija tada, kai grupės klimatas yra teigiamas, kai vaikas ugdomas pagal specialiosios įstaigos ugdymo programą, mokytojas individualiai dirba su vaiku.

Šiuo metu galima kalbėti tik apie nežymiai sutrikusio intelekto vaikų integraciją. Vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto vaikų integracija į bendrojo lavinimo įstaigas nepasiteisino ir yra nerekomenduojama.

7. Ugdymo veiksniai ir veikėjai

Ugdymo veiksniai yra tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiogiai ugdo jaunąją kartą. Jie yra skirstomi:

1. Pašauktieji: a) iš prigimties – šeima, valstybė, bažnyčia; b) iš paskirties – ugdomosios įstaigos, jaunimo organizacijos

2. Atsitiktiniai – šeimos nariai, draugai, tėvų namai, apylinkė, gamta, tėviškė.

Šeima. Teigiamos savybės yra tai, kad tėvai gali individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias ypatybes, auklėjamas vyriškumas ir moteriškumas, toks ugdymas ruošia gyvenimui, lavina ir auklėja. Pagrindiniai uždaviniai yra ugdyti ištikimybę, auginti ir auklėti vaikus, stiprinti ūkį, rengti vaikus savarankiškam gyvenimui jų būsimoje šeimoje.

Valstybė. Ji rūpinasi fiziniu savo piliečių ugdymu, pilietiniu auklėjimu, išsilavinimu, profesiniu

rengimu. Valstybė turi remti ugdymą, kontroliuoti jo vykdymą, sudaryti materialinį pagrindą.

Bažnyčia. Ji gali pradines, vidurines, aukštesnes mokyklas. Katalikų bažnyčia turi teisę įsteigti katalikiškąjį universitetą. Bažnytinė mokykla turi būti neutrali.

Auklėjimas – tai asmenybės ugdymas, jos prigimties plėtojimas, dorinimas. A.Šerkšnas aukščiausiu auklėjimo tikslu laikė „išugdyti asmenybę, sugebančią sąmoningai naudotis žmonijos sukurtomis vertybėmis ir pajėgiančią kurti“.

J.Vabalas-Gudaitis auklėjimo tikslu laikė – ateities meilės – siekimą.

V.Titarenka rašė, kad darbštumas, sąžiningumas, teisingumas, kuklumas, jautrumas yra asmenybės dorinio auklėjimo tikslas, dėl to, kad šios ypatybės žmonių gyvenime yyra dorinių santykių pamatas“.

Sprendžiant vaikų auklėjimo šeimoje uždavinius, tėvai turėtų laikytis bendrų psichologinių-pedagoginių reikalavimų:

1. Pats bendriausias vaikų auklėjimo šeimoje uždavinys – pasiekti, kad jis būtų organiškai individualus;

2. Vaikas turi vystytis ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp bendraamžių;

3. Vaikas turi būti auklėjamas jam bendraujant su gamta.

Ugdymo veikėjai – asmenys, kurie vykdo ugdomąjį veikimą savo noru, sąmoningai ir iš pašaukimo. Tai tėvai, mokytojai, auklėtojai ir kunigai. Rūšys: tėvai, mokytojai bei auklėtojai ir kunigai.

Ugdytojas, pagal S.Šalkauskį, yra ugdomajame veiksme veikiantis subjektas, kaip ugdomosios iniciatyvos ppradininkas ir ugdomųjų uždavinių vykdytojas. Ugdytojas turi turėti pedagoginių gabumų, teorinį nusimanymą ir praktinį patyrimą.

Ugdytojas, pagal L.Jovaišą, asmuo, vykdantis ugdymo uždavinius. Jis teigė, kad ugdytojas turi gerai suvokti savo sritį, būti dėmesingas, rodyti pavyzdį.

Mokytojo vaidmuo: mokymo priemonių ruošimas bei naudojimas, ddalyko žinovas, konsultantas ir patarėjas, bendravimo ekspertas, proceso, žinių vertintojas na ir dalyko programos planuotojas.

Pirmieji auklėjamosios funkcijos įgyvendintojai – tėvai . Jie, kaip skirtingų lyčių partneriai, vienas kitą papildo, palaiko, reguliuoja auklėjimą. Motina – svarbiausias asmuo vaiko gyvenime. Ji pirmas žmogus, kurį vaikas pamilsta. Teigiamam asmenybės formavimuisi turi įtakos tokios sąlygos kaip motinos rūpestis ir dėmesys, meilė. Neesant tokiam ryšiui, vaikas augdamas turės bendravimo problemų. Motina vaikui – moteriškumo, motiniškumo, grožio, meilės, jautrumo modelis. Labai svarbūs emociniai motinos ryšiai su berniuku. Nepatyręs to, jis sunkiai prisitaiko prie žmonos. Dukteris mamos supranta labiau nei tėčiai. Yra motinų, kurios vaikuose mato vien teigiamas ar neigiamas puses. Kai mato vien teigiamybes, vaikui trūksta laisvės, savarankiškumo. Kai mato vien blogybes, jis neturi veikimo, bendravimo llaisvės. Dėlto vaikai priešinasi motinos nuomonei, įvyksta susvetimėjimas. Taigi, didžiausia atsakomybė už vaikų auklėjimą tenka motinai.

Ne mažiau gabus auklėtojas yra tėvas. Jo nervų sistema stabilesnė, ramesnė. Tėvas mažiau įsakinėja vaikams ir mažiau nurodymų atšaukia. Labai svarbu, kad sūnui tėvas būtų autoritetas. Svarbus tėvo vaidmuo auklėjant dukterį. Jai tėvas yra būsimo vyro įvaizdis. Sūnui tėvo elgesys yra kaip pavyzdys. Jis padeda berniukui išsiugdyti tokius bruožus, kaip drąsa, ištvermė, atkaklumas. Tėvas vaikui – vyriškumo, tėviškumo modelis.

Tėvo ir motinos vaidmuo, auklėjant vaikus tturėtų būti lygiavertis. Motina tenkina biologinius kūdikio poreikius, o tėvo vaidmuo vaikų auklėjime daugiau socialinis: jis padeda vaikui įgyti pirminį pasitikėjimą savimi, išugdo sąžinę, vyriškumo pradus.

8. Mokytojo-auklėtojo-ugdytojo samprata

Pedagogas – tai visų pirma asmenybė, turinti savyje to, kas trauktų prie jo kitus. Tai geras savo dalyko specialistas, sugebantis sudominti savo dėstomu dalyku, tačiau turėtų būti įdomus pašnekovas įvairiose srityse.

Pedagoginis darbas – ypatinga žmonių veiklos sfera. Jame realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, politinės, religinės vertybės augančioje kartoje. Pedagogo veikla yra įvairiapusė. Tai:

1. Konstruktyvinė – tai ugdymo planų sudarymas. Ugdymo planas – tai grupės ir kiekvieno nario mokslinimo, lavinimo, auklėjimo metmenys. Jie gali būti tolimieji ir artimieji. Tolimieji – ugdytojo įsivaizdavimas, ko žmogus turėtų išmokti. Artimieji – tolimųjų planų konkretizavimas. Konstruktyvinei veiklai būtinas pedagoginis išsilavinimas.

2. Organizacinė – tai pedagoginės dienos organizavimas. Šios veiklos sėkmė priklauso nuo pedagogo ir ugdytinių bendravimo, nuo greitos pedagogo orientacijos.

3. Komunikatyvinė – organizacinės veiklos šerdis.

Pedagogo veikloje pageidaujamos asmens savybės skirstomos į: prigimtines – meilė vaikams ir pakantumas ir įgytas – išsimokslinimo ir išsiauklėjimo dėka.

Išsimokslinimo ir išsiauklėjimo dėka įgytos savybės skiriamos į dvi grupes:

1. bendrąsias žmogaus savybes – dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas;

2. profesines savybes, kurios įgyjamos pedagoginio išsimokslinimo ir pedagoginio patyrimo dėka.

Kūrybiškumas – tai sugebėjimas dirbti naujai, išmokti ir įprasti kasdien analizuoti savo klaidas, svarstyti, kkaip galima padaryti geriau. S.Šalkauskis nurodė, kad mokytojas turi būti kūrėjas. Todėl svarbiausia, kad būsimieji pedagogai būtų kūrybingos asmenybės, o ne vien tik dalykinių žinių perteikėjai. Mokslininkai yra nurodę net keletą mokytojo kūrybiškumo aspektų: mokslinį kūrybiškumą, meninį, visuomeninį– organizacinį. Mokytojo veikloje kūrybiškumas reikalingas ir numatant veiklos turinį ir pasirenkant metodus, priemones bei formas, ir sprendžiant bendravimo klausimus. Taigi, kūrybiškumas apibendrina visus reikalavimus mokytojui.

Tikras mokytojas daugiau pasiekia dėka to, kas jis yra, negu dėka to, ką jis žino (A.Dystervegas).

L.Jovaiša nurodė keletą teigiamų mokytojo asmens bruožų. Tai domėjimasis šiuolaikine kultūra, bendravimo su mokiniais poreikis, rūpinimasis jų ateitimi, gebėjimas daryti intelektinį, emocinį, praktinį poveikį mokinių veiklai ir elgesiui. Mokinius labiausiai veikia mokytojo teisingumas, sąžiningumas, mandagumas, geras nusiteikimas – linksmas, gyvas mokytojas pakelia klasės nuotaiką, o tokioje nuotaikoje ir darbas geriau sekasi. Taip pat darbštumas, savarankiškumas, pastabumas.

Tikras pedagogas turėtų būti objektyvus, reiklus, bet ir tolerantiškas, mėgstantis savo darbą. Idealus pedagogas turėtų nuolat domėtis savo dalyko pažanga, kelti kvalifikaciją, ieškoti naujų dėstymo metodų.

Pedagoginiai sugebėjimai – savybės, leidžiančios lengvai ir gerai dirbti pedagoginį darbą. S.Šalkauskis juos skirsto į tokias grupes: įsigyvenimą į dėstomą dalyką; įsijautimą į mokinių psichiką; meilę lavinimo darbui; didaktinį meniškumą; fizines, dorines ir protines mokytojo savybes.

Pedagoginis meistriškumas siaurąja prasme – tai specialybės mokėjimas, pplačiąja prasme – tai bendra pedagoginė kultūra, gebėjimas pažinti mokinius, turėti kalbos dovaną. Pedagoginis meistriškumas įgyjamas nuolat tobulinant pedagoginės veiklos mokėjimus ir įgūdžius..

Dažnai teigiama, jog norint tapti pedagogu-meistru, reikia turėti pedagoginį pašaukimą. S.Šalkauskis teigė, jog pašaukimas tai tam tikras prigimties palinkimas į pedagoginį darbą ir pati pedagogo profesija turi būti patraukli. Tai rodo, kad gimęs žmogus jau atsineša norą būti pedagogu. Tai vadinama dovana ir nors minimalus šios dovanos laipsnis yra būtinas norint sėkmingai dirbti mokytoju. Taigi S.Šalkauskis padarė išvadą, jog pedagogo profesiją gali pasirinkti tik tie žmonės, kurie iš prigimties turi tam pašaukimą.

Kad mokytojas galėtų sėkmingai vykdyti savo funkcijas, jam keliami tam tikri reikalavimai: pedagoginis humaniškumas, pedagoginis kryptingumas, visuomeninis aktyvumas, pedagoginis taktas, autoritetas, kultūra.

Pedagogų kvalifikacijos tobulinimas:

1. Formalus – tai dėstomo dalyko ir metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių mokslų kursai, stažuotės

2. Neformalus – tai savarankiška saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kursų turinys atitinka mokyklos interesus.

3. Atestacija – tai pedagogų profesinio pasirengimo, ugdymo rezultatų, praktinio darbo organizavimo ir asmenybės savybių įvertinimas. Atestacijos principai yra visuotinumas, savanoriškumas, tęstinumas, suinteresuotumas. Kvalifikacijos kategorijos: mokytojas, vyresnysis mokytojas, mokytojas metodininkas, mokytojas ekspertas.

9. Mokykla reformuojamoje švietimo sistemoje

Švietimo sistema – tai visuma mokomųjų ir auklėjamųjų įstaigų, kuriose kryptingai ugdomi ir auklėjami kiekvienos šalies gyventojai. Švietimo

sistemos pradėtos kurti Kinijoje prieš 4000 m., Graikijoje prieš 2500 m., Lietuvoje prieš 600 m. Švietimo sistema priklauso nuo istoriškai susiklosčiusių ekonominių, politinių ir kultūrinių šalies vystymosi ypatybių. Vystantis visuomenei, tobulėja švietimo sistema. Institucinio Lietuvos švietimo kūrimosi pradžia laikytinas 14a. Pirmoji mokykla įkurta 1397m. Viduramžių Lietuvoje švietimas priklausė Bažnyčios globojamai kultūros sričiai. 16a. Lietuvoje buvo sukurta visa švietimo sistema: pradinė mokykla ( I pakopa ), aukštesnioji mokykla ( II pakopa), universitetas. Prieškarinėje Lietuvoje mokyklos struktūra: 4 m. – pradžios mokykla; 44m. – progimnazija; 8m. – gimnazija. Nuo 1928m. buvo įvestas privalomas vaikam 7-14m pradinis mokymas. Nuo 1936m. įgyvendinama: 6m. – pradžios mokykla; 3m. – progimnazija; 7m. – gimnazija. 1977m. mokyklos struktūra: 3m. – pradinė mokykla; 8m. – aštuonmetė mokykla; 11m. – vidurinė. Nuo 1986m. pereita prie visuotinio vaikų mokymo nuo 6 metų amžiaus.

Jėzuitai atsirado 16a. kai katalikybei grėsė pavojus. Romos popiežius leido ispanui įsteigti organizaciją kuri buvo pavadinta Jėzaus brolija, o jos nariai – jėzuitais. Apie 200 metų jėzuitai buvo vveikliausi ir pagrindiniai Lietuvos švietėjai. Jie sukūrė pilną institucinę švietimo sistemą Lietuvoje. Pirmoji jėzuitų kolegija buvo įsteigta Vilniuje 1570m. 1686m. jėzuitai Lietuvoje jau turėjo 39 kolegijas. Ten mokėsi bajorų vaikai. Mokomoji kalba – lotynų. 1579m. kolegija buvo paskelbta akademija.

18a. pabaigoje, ppanaikinus jėzuitų ordiną, buvo įkurta Edukacinė komisija. Mokymo organizavimas ir kontrolė pereina į valstybės rankas. Švietimui ėmė vadovauti aukštosios mokyklos, pavadintos vyriausiomis mokyklomis. Ryškėja mokyklos pasaulietinimo tendencija. Tai rodo I.Masalskio parengtos „Taisyklės Pradinėms mokykloms“. Jose sakoma, kad mokyklose turi būti mokoma skaityti, rašyti ir aritmetikos. Edukacinė komisija nustatė privalomą pradžios mokslą 7-12m.vaikams, tačiau šito neįstengė įgyvendinti. Pagrindinį dėmesį skyrė vidurinėms ir aukštosioms mokykloms, kuriose dažniausiai mokėsi feodalų vaikai. Visose mokyklose įvesta lenkų kalba. 19a. pr. Edukacinė komisija nustojo veikti.

1918 – 1940m. Lietuvoje buvo sukurta pilna tautinės mokyklos sistema. Atsikuriant nepriklausomai valstybei imta steigti daugiau pradžios mokyklų. Nutarta steigti 3 pakopų mokyklas: 4m. – pradinę (nuo 7 iki 11 metų), 4m. – vidurinę (11 – 15) ir 3m. – aukštesniąją (15 –– 18). Pradžios mokyklos. Mokymo turinyje daugiausia dėmesio skirta gimtajai kalbai, Tėvynė pažinimui. Vėliau pradinis mokslas prailgintas iki 6m. Pradėta mokyti tikybos, dailės ir darbelių, skaičiavimo. Baigus 6 skyrius, be egzaminų, buvo priimama į aukštesniąją mokyklą. Aukštesniosios mokyklos. Švietimo ministerija sudarė 3 laipsnių bendrojo lavinimo sistemą: I) pradinė m-kla (4metai); II) vidurinė m-kla (4m.); III) aukštesnioji m-kla (4m.). Pradinės ir vidurinės – daugiau praktinės, realinės, o aukštesnioji – humanitarinė, klasikinė. Buvo sukurti 2 gimnazijų tipai: humanitarinės ir realinės. Mokslas aukštesniosiose mmokyklose buvo mokamas. Aukštosios mokyklos. Buvo sukurti 4 universiteto fakultetai: teologijos, soc. mokslų, medicinos ir gamtos-matematikos. Tačiau lenkams užėmus Vilnių, jų atidarymas atidėtas. Kauno universitetas atidarytas 1922m. 1940m. atgavus Vilnių atkuriamas ir Vilniaus universitetas.

Švietimo sistemos struktūra:

1. Formalusis švietimas – nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas, profesines, aukštesniąsias mokyklas

2. Neformalusis švietimas – asmens sąlygojama savišvieta. Jį gali teikti įvairios institucijos: liaudies aukštosios mokyklos, įvairios visuomenės organizacijos bei privačios švietimo įstaigos.

Lietuvos švietimo raidos perspektyvos. Pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo. Pradėtas profilinis mokymas. Kaimo mokyklų nykimas dėl gimstamumo mažėjimo. Bus pertvarkomas mokyklų tinklas, mokyklas didins, kompiuterizuos. Plėtojama laisvalaikio formų įvairovė dėl nusikalsti linkusių paauglių. Siekiama suderinti vidurinio lavinimo pakopos ir aukštosios mokyklos programas. Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą gyvenimą.

10. Didaktikos dalykas ir raida

Iki XVIII a. pagal J.A.Komenskį, didaktika buvo vadinama mokymo ir auklėjimo teorija. XIXa. pab. ji jau reiškė tik mokymo teoriją. Didaktiką, kaip mokymo teoriją, pirmasis ėmė taikyti vokiečių pedagogas A.Dystervėgas, o kaip protinimo teoriją – S.Šalkauskis. Didaktika – viena iš pedagogikos mokslo sričių, kuri apibūdinama įvairiai: mokinių protinimo mokslas (S.Šalkauskis), mokymo ir mokymosi mokslas (L.Jovaiša), mokymo teorija ((V.Rajeckas). Didaktika, kaip mokslas, remiasi tokiomis sąvokomis: mokymo procesas – ilgalaikė mokytojo ir mokinių sąveika, turinti tikslą pastaruosius parengti tolimesniam mokymuisi bei praktinei veiklai; mokymas – pagalba individui, mokantis ir gilinant žinojimo ir mokėjimo sferą. perteikimas – mokslo, kultūros žinių, kito minčių atpasakojimas; dėstymas – tikslingas ir nuoseklus mokymo turinio atskleidimo procesas per pamoką taikant įvairius mokymo metodus ir priemones; mokytojas – kvalifikuotas ugdymo veikėjas, dirbantis formalioje mokymo institucijoje, asmuo mokantis kitus asmenis; mokinys – asmuo, kuris kieno nors mokomas; moksleivis – asmuo lankantis mokyklą;

Didaktika nagrinėja: mokymo tikslus ir uždavinius, mokymo principus, mokymo turinį ir mokymo organizavimą.

Tarp didaktikos ir metodikų yra labai glaudus ryšys. Atskiros metodikos grindžiamos didaktikos teiginiais, nes didaktika nagrinėja bendruosius mokymo klausimus, būdingus visai mokymo sistemai. Didaktika taip pat remiasi metodikomis. Taigi tarp jų yra abipusis ryšys.

Vienas žymiausių užsienio didaktų čekų pedagogas J.A.Komenskis sukūrė vieningą mokymo teoriją, iškėlė visuotinio šešiamečio mokymo idėją – reikalavo, kad gimtosios kalbos mokymas būtų visiems privalomas. Jis teigė, kad mokant būtina ugdyti ne tik intelektą, bet ir moralines savybes bei valią, buvo prieš prievartą ir fizines bausmes.

Prancūzų filosofas Ž.Ž.Ruso reikalavo gerbti vaiko asmenybę, atsižvelgti į jo interesus ir poreikius, manė, jog spartus protinis lavinimas galimas tik nuo 12m. Jo didaktikos pagrindas – vvaiko aktyvumas, jo savarankiškumo ugdymas.

Šveicarų pedagogas J.H.Pestalocis tvirtino, kad mokymas yra reikalingas natūraliam vaiko pažinimo jėgų ir gebėjimų plėtojimui. Todėl, mokymo procese nuo stebėjimų ir bandymų reikia eiti prie apibendrinimų ir išvadų.

Vokiečių pedagogas J.F.Herbartas pasiūlė auklėjančio mokymo terminą ir tvirtino, jog be mokymo nėra auklėjimo. Mokytoją laikė prioritetu. Mokymas yra geras, jei patenkina vaikų smalsumą. Jis pasisakė už prievartą, reikalavo slopinti vaikų „laukinį išdykumą“.

Lietuvoje pirmą kartą didaktika paminėta XVI-XVIIa. Pirmoji mokykla įkurta 1397m. M.Mažvydas pirmosios spausdintos lietuviškos knygos autorius. „Katekizme“ išspausdintas lietuviškas elementorius. Jis pasisako už tai, kad mokymasis būtų kuo prieinamesnis, prieš prievartos metodus, vaikams pataria stropiai mokytis, netinginiauti.

M.Daukša rūpinosi liaudies švietimu, steigė mokyklas liaudžiai. Jis pageidavo, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba. Jo kūrinys „Postilė“. 1570m. jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją. 1539m. A.Kulvietis įkūrė Vilniuje pirmąją Lietuvoje vidurinę mokyklą.

Ž.Liauksminas „Iškalbos praktika“ reikalavo, kad kalba būtų aiški, jos turinys visiems suprantamas, grindžiamas pavyzdžiais. Jis teigė, jog mokymas turi būti vaizdus, žinios įgyjamos sąmoningai.

Po 1831m. sukilimo uždaromas Vilniaus universitetas. Uždraudžiama lietuviška spauda (1864-1904). Motiejus Valančius reikalavo iš dvasininkų steigti mokyklas. Jo veikalas “Antano Tretininko pasakojimai” buvo lyg vadovėlis slaptosios mokyklos mokytojui.

Lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas 1904m. Jonas Jablonskis rūpinosi lietuvių kalbos mokymu, lietuviškos mokyklos sukūrimu. Jis pasisakė už

sistemingą, nuoseklų žinių perteikimą mokyklose.

J.Vabalas-Gudaitis suorganizavo eksperimentinės psichologijos laboratoriją. Pabrėžė auklėjamąjį mokymo pobūdį.

S.Šalkauskis nagrinėjo daugelį pedagogikos problemų, o taip pat ir svarbiausius didaktikos klausimus. Tvirtino, kad mokymo procese yra būdingi tokie 3 tarpsniai: patyrimas, supratimas ir pritaikymas.

Jonas Laužikas reikalavo kiekvieną mokinį visapusiškai pažinti. Jo nuomone, mokymo procese turėtų būti sudaromos sąlygos kiekvienam žengti į priekį pagal savo jėgas. Jo veikalai „Mokymo proceso tobulinimo pagrindai“, „Mokymo tobulinimas pradinėse mokyklose“.

V.Rajeckas pirmasis Lietuvoje tyrinėjo vyresniųjų klasių mokinių teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymo problemą. SSuformulavo pagrindinius reikalavimus pamokai; 1. mokiniai turi teisingai suprasti mokomąją medžiagą, suvokti, kas svarbiausia, o pagrindinius, esminius dalykus išmokti per pamoką; 2. taip organizuoti mokymą, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi.

11. Mokymo ir auklėjimo principai

Mokymo principai – pagrindinės idėjos, teiginiai ar reikalavimai, kurių mokytojas privalo laikytis mokymo procese. Dabartinė pedagogika dar nepajėgi suformuluoti tobulą mokymo principų sistemą, tačiau mokymo principų klasifikacija tokia:

1. Moksliškumo principas;

2. Teorijos ir praktikos ryšio principas;

3. Vaizdumo principas;

4. Prieinamumo principas;

5. Sistemingumo principas;

6. Sąmoningumo ir aktyvumo principas;

7. Išmokimo tvirtumo principas.

1. Moksliškumo principas reiškia, kad mmokiniai susipažįsta su šiuolaikiniais mokslo tyrimais, kurių ateityje neteks atsisakyti. Mokslinės informacijos srautas padvigubėja kas 8-10 metų, todėl keičiasi žinių turinys. Vienos sensta, kitos pasipildo, atsiranda naujų. Todėl mokykla turi išugdyti jaunimo poreikį bei gebėjimą savarankiškai įgyti mokslo žinių. Moksliškumo pprincipu sudaromos mokymo programos ir vadovėliai. Taisyklės: 1. stengtis, kad mokiniai teisingai suvoktų faktus, dėsnius. 2. apibendrinti faktus ir procesus, jų raidą. 3. mokyti mokslo terminais. 4. supažindinti mokinius su mokslo bei technikos naujovėmis. 5. parodyti mokslo ryšius su gyvenimu.

2. Vaizdumo principas. J.H.Pestalocis tvirtino, jog vaizdumas yra aukščiausias pagrindinis mokymo principas. Žinių šaltinis yra pojūčiai, tačiau tai nereiškia, kad mokiniai visas žinias įgyja tiesiogiai suvokdami daiktus. Mokymo procesas, remdamasis konkrečiais vaizdais, padeda mokiniams sukaupti pirmines žinias, būtinas tolesniam teoriniam supratimui. Vaizdumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis vaizdumas yra susijęs su vaizdinių priemonių naudojimu mokymo procese. Tai: 1. natūralus arba dirbtinis (augalai, iškamšos). 2. vaizduojamasis (paveikslai, portretai). 3. sąlyginis ir simbolinis (schemos, brėžiniai). 4. dinaminis. 5.žodinis (pasakojimas). Vidinis vaizdumas remiasi mokinių vvaizdiniais ir nėra susijęs su išorinėmis vaizdinėmis priemonėmis. Taisyklės: 1. visada eiti nuo paprastų, konkrečių tikrovės elementų analizės prie apibendrinimų, abstrakcijų. 2. jutiminį vaizdumą sieti su žodžiu. 3. vaizdumą naudoti mokinių kūrybiniams sugebėjimams lavinti. 4. taikyti natūralias, dirbtines, simbolines vaizdumo priemones.

3. Sistemingumo ir nuoseklumo principas. Sistemingumas reiškia logiškai pateiktą mokomųjų dalykų turinį. Žinių sistema atsispindi mokymo planuose, programose ir vadovėliuose. Pvz.: biologijos pradedama mokytis nuo botanikos mokslo, po to mokomasi zoologijos, vėliau – žmogaus anatomijos ir fiziologijos. Chemijos pradedama mokyti, kkai mokiniai susipažinę su biologija, fizika. Nuoseklus dėstymas ir mokymas reiškia, kad nauji duomenys siejami su praeita informacija. Taisyklės: 1. mokymo procese nesiremti pavieniais faktais, giminingas žinias jungti į sistemą. 2. naują medžiagą remti senomis žiniomis. 3. žinias ir mokėjimus sisteminti įvairiais metodais. 4. sistemingai kontroliuoti ir vertinti mokinių žinias.

Auklėjimo principai – pagrindiniai reikalavimai auklėjimo procesui. Jie nusako būtinas sėkmingo auklėjimo sąlygas: pavienio principo realizavimas negarantuoja sėkmingo auklėjimo, bet jį pažeidus, auklėjimas bus nesėkmingas. Vienas iš aktualiausių auklėjimo teorijos uždavinių – rasti tokius auklėjimo principus, kurie mažai priklausytų nuo dalinių auklėjimo teorijų, nuo socialinės situacijos.

L.Jovaiša apibūdino pastabumo ir atjautos, saugos, kūrybingumo, prasmingumo, peržangos, tikslingumo, veiksmingumo, individualizavimo principus.

1. Pastabumo ir atjautos principas reikalauja pastebėti auklėtinio fizines ir dvasines problemas, tikėti jo galiomis įveikti negalią, sunkumus, įsijausti į jo būklę, kvalifikuotai ir aktyviai pagelbėti.

2. Saugos principas. Auklėjant rūpinamasi apsaugoti žmogų nuo aplinkos neigiamų įtakų.

3. Kūrybingumo principas. Šis principas auklėjimo veikloje realizuojamas skatinimu laisvai reikštis įgimtam spontaniškumui.

4. Tikslingumo principas. Parenkant konkrečius tikslus, orientuojamasi į bendruosius auklėjimo tikslus ar uždavinius.

4. Veiksmingumo principas. Veiksmingas auklėjimas tada, kai laikomasi visų minėtų auklėjimo principų.

5. Individualizavimo principas. Auklėjant reikia rūpintis kiekvienu individualiai.

B.Bitinas išskiria tokius principus: auklėjimo humanistinio kryptingumo, veikla kitų labui, auklėtinių grupinio sutelkimo, auklėjimo sistemingumo, auklėtojų ir aauklėtinių bendradarbiavimo, auklėjimo rezultatyvumo.

12. Ugdymo turinys

Ugdymo turinys – tai tie svarbiausi kultūros lobiai, kuriuos sistemingai ir nuosekliai perteikia mokykla jaunajai kartai, kad ji gyventų tautos kultūroje. Tie kultūros elementai nagrinėjami dviem aspektais: 1. turinys skirstomas į mokomuosius dalykus, kuriuose išdėstyti mokslo pagrindai. 2. apima bendruosius kultūros požymius, elementus.

Vienas didaktikos uždavinių yra išspręsti klausimą: „Ko mokyti jaunąją kartą“, t.y. nustatyti ugdymo turinį. Senovės Spartoje ugdymo turinys buvo skirtas fiziniam-kariniam jaunosios kartos parengimui. Atėnai auklėjo išlavintą asmenybę, todėl ir ugdymo turinys apėmė protinį, fizinį, dorovinį jaunuolio ugdymą. Viduramžiais vienoks ugdymo turinys buvo bažnytinėse mokyklose, kitoks – miestų mokyklose. Humanizmo laikotarpiu ugdymo turinys plito ir apėmė naujus dalykus: literatūrą, geografiją, mechaniką, algebrą, trigonometriją. Plečiantis mokslams, teko atrinkti svarbiausius dalykus ir perteikti juos mokiniams. Kilo klausimas: kas svarbiau – lavinti protą ar išmokyti naudingų, gyvenime reikalingų dalykų. Mokslininkų pažiūros susiklostė į 2 sistemas: formaliojo ir materialinio lavinimo teorijas. Formaliojo lavinimo teorijos pradininkas – Pestalocis. Teorijos esmė tokia: mokyklos uždavinys – lavinti mokinių protą, ugdyti norą ir savarankiškai lavintis. Buvo manoma, kad geriausiai šį uždavinį spręsti padeda kalbos ir matematika. Todėl mokyklose didžiausias dėmesys ir buvo skiriamas šiems dalykams. Materialiojo lavinimo teorijos šalininkas J.A.Komenskis. Teorijos esmė tokia: mokymo uždavinys teikti kuo daugiau žinių apie gamtą, mmokyti naudingų dalykų. Dabartiniu metu Lietuvos švietimo sistemoje ugdymo turinys deda pagrindus šiuolaikiniam, demokratiniam žmogaus mentalitetui.

Ugdymo turinį sudaro keletas elementų:

1. Žinios. Tai apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. J.Vaitkevičius žinias klasifikuoja į faktus, pavadinimus, sąvokas, dėsnius, teorijas, idėjas, hipotezes. Nustatomos ugdytiniams reikalingos fundamentinės (svarbiausios) ir neesminės (reikalingos kaip papildoma informacija) žinios. Žinių visuma žmonių gyvenime atlieka tokias funkcijas: 1. ontologinė – žinios yra tikrovės supratimo pagrindas. 2. orientacinė – žinios atlieka orientyro vaidmenį nustatant praktinės veiklos kryptį. 3. vertinimo funkcija – žinios yra požiūrio į tikrovės objektus pagrindas.

2. Įgūdžiai ir mokėjimai. Tai visuomenei žinomų veiklos būdų įvaldymas. Ugdytinis įgyja patyrimą atgaminti tikrovės pažinimo ir praktinio poveikio būdus. Taip susidaro įgūdžiai ir mokėjimai. Įgūdis – automatizuotas veiksmas. Mokėjimas – gebėjimas apibendrintai veikti panaudojant įgytas žinias.

3. Kūrybinės veiklos patyrimas. Jo funkcija – tobulinti ir sukurti naujus elementus. Kūryba – tai žmogaus veiklos procesas, kuriame jis kuria kūrybiškai naujas materialines ir dvasines vertybes.

4. Emocinės ir vertybinės nuostatos. Bendrojo išsilavinimo standartuose greta žinių, mokėjimų ir įgūdžių akcentuojama vertybinių nuostatų reikšmė. Vertybinės nuostatos tai: rūpinimasis kitais, savigarba ir pagarba kitiems, atsakomybė už save, teisingumas ir sąžiningumas, atvirumas, poreikis tobulėti.

Pradinėse mokyklose yra 8 mokomieji dalykai ir papildomas ugdymas. Svarbiausi pradžios mokyklos ugdymo turinio

tikslai yra: įgyti žinių, kurios padėtų suprasti pasaulį, išsiaiškinti kiekvieno dalyko esmę, ugdyti vaiko aktyvumą. Pagrindinės mokyklos pakopos (V-X kl.) funkcija – suteikti bendrojo lavinimo pagrindus. Baigę pagrindinę mokslą gali tęsti vidurinėje bendrojo lavinimo ar profesinėje mokykloje. Visi mokomieji dalykai šioje pakopoje suskirstyti į blokus: a) kalbų, b) gamtos ir tiksliųjų mokslų, c) socialinių mokslų, d) meninio ugdymo dalykus, kūno kultūrą. Yra privalomieji ir pasirenkamieji dalykai. Trečioje pakopoje mokymas profiliuojamas. Moksleiviai renkasi humanitarinį arba realinį profilius. Turinys skaidomas į atskirus mmokomuosius dalykus, kurių yra 21.

Viena svarbiausiu vertybių perdavimo sąlygų yra ugdymo turinio humanizavimas. Didelį vaidmenį asmenybės brandai turi humanitarinės disciplinos. Pirminė žmogaus dvasios vystymosi sąlyga yra gimtoji kalba. Ji svarbiausias tautos ir jos kultūros savitumo požymis. Mokykloje gimtoji kalba yra visų dalykų pagrindas. Menas padeda formuotis asmenybei, todėl jis neatskiriama mokyklos gyvenimo dalis. Tinkamai bendrauti su kitomis kultūromis padeda svetimos kalbos mokėjimas. Na ir krašto istorijos, gamtos, geografijos pažinimas būtinas formuojant vertybinę mokinių orientaciją.

Kurdama ugdymo turinį mokykla jį integruoja ir ddiferencijuoja. Integracija gali būti sociokultūrinė ir tarpdalykinė. Ugdymo turinio diferencijavimu siekiama turinį labiau pritaikyti prie mokinio. Diferencijavimas įgyvendinamas kuriant diferencijuota bendrojo lavinimo institucijų tinklą, įvedant profiliuotą mokymą 11-12 klasėse, sudarant galimybę rinktis norimą discipliną iš dalykų sąrašo.

9-10 klasėse prasideda negilus pprofiliavimas. Jam įgyvendinti mokykla siūlo pasirenkamuosius dalykus ir dalykų modulius. Profilinis mokymas organizuojamas 11-12 klasėse, mokiniai gali mokytis pagal humanitarinį arba realinį profilį.

13. Mokymo proceso esmė ir paskirtis

Mokymo procesas – ilgalaiké mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti mokinius mokymuisi ir praktinei veik1ai. Mokymosi tikslai yra:

1. Mokomieji tikslai:

a) Žinojimas – žinių įsisąvinimo padarinys. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis.

b) Supratimas – vaizdinio ir abstraktaus mąstymo rezultatas.

2 . Lavinamieji tikslai:

a) Mokėjimai – gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias.

b) Sugebėjimai – gabumų lavinimo rezultatas. Gabumai – įgimti pradmenys greitai veikti.

3. Auklėjamieji tikslai:

a) Įsitikinimai, motyvacija – tiesos apie gamtos, žmogaus santykių supratimo rezultatas.

b) Dorovė – iš dorovinių įsitikinimų kylančių motyvų padarinys.

Mokymąsi įtakojantys veiksniai yra:

I. Psichologiniai:

1. Nusiteikimas mokytis. Jį pradeda formuoti šeima. Jau ikimokyklinio amžiaus vaikams atsiranda noras mmokytis mokykloje. Šį norą reikia palaikyti, negalima gąsdinti mokykla, mokytojais.

2. Stropumas. Jis susijęs su nusiteikimu mokytis, kuris ir skatina kruopštų, atsakingą mokymąsi. Ilgesné stropi veikla virsta įpročiu gerai mokytis.

3. Charakteris. Valingi charakterio bruožai lemia moksleivių veiklą, elgesį, ugdo drausmingumą, atkaklumą.

4. Dėmesys. Labai svarbu jį palaikyti pamokoje. Mokiniams skirti nei per sunkias nei per lengvas užduotis.

5. Pažinimo procesų aktyvumas. Svarbu aktyvinti suvokimo, atminties, mąstymo ir vaizduotės procesus.

6. Savarankiškumas. Jam ugdyti skiriamas savarankiškas darbas tiek pamokų metu, tiek namuose.

II. FFizio1oginiai: 1. Normalus fizinis vystymasis; 2. Ligos – dažna atsilikimo priežastis; 3. Bioritmas – palankiausios mokymuisi valandos ryte 10-13 val., po pietų 15-17 val., o vakare 20-22 val.; 4. Intelektinės įtampos derinimas su atsipalaidavimu.

III. Socialiniai mokymosi veiksniai – didelés reikšmés turi aplinka, šeima.

IV. Pedagoginiai mokymosi veiksniai – 1. Pareigos jausmo ir motyvų žadinimas; 2. Tikrumo jausmas, kad atlikti darbai bus teisingai įvertinti. 3. Sunkios, bet įveikiamos užduotys. 4. Sisteminga kontrolė. 5. Sistemingo mokymosi įpročių formavimas.

Mokymo proceso etapai yra:

1. Parengimas. Jo tikslas – sužadinti mokinių dėmesį ir domėjimąsi nauja medžiaga.

2. Suvokimas – objekto visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmogaus jutimo organus veikia daiktai, reiškiniai.

3. Supratimas – mąstymo procesas ir rezultatas. Suvokimas yra supratimo pradžia. Suvokdami naują medžiagą, mokiniai turi ją suprasti, ir suprasti teisingai.

4. Įtvirtinimas – suvoktos ir suprastos žinios turi būti įtvirtinamos. Kartojimas – išmoktos medžiagos pagilinimas, Jis gali būti sisteminis ir teminis.

5. Mokymosi rezultatų pritaikymas – žinios taikomos sprendžiant uždavinius, nagrinėjant analogiškus faktus.

Vaikų, turinčių intelekto sutrikimus ugdymo ypatybės.

Yra 3 intelekto sutrikimų požymiai: 1. organinis; 2. pažintinės veiklos; 3. pastovus pažintinės veiklos sutrikimas. Tik esant visiem trim požymiam konstatuojamas intelekto sutrikimas. Yra 4 intelekto sutrikimo laispniai: nežymus (IQ – 69-50), vidutinis (49-35), žymus (34-20), labai žymus (20). Dar visai nneseniai tokie vaikai buvo laikomi nemokytinais, tačiau vėliau prasidėjo jų integracija į švietimo sistemą. Lietuvoje tokių vaikų ugdymas buvo įteisintas 1991 priimtame švietimo įstatyme. Ugdymo proceso ypatybės:

1. Korekcinis kryptingumas – sumažina neigiamą vystymosi sutrikimų poveikį tolesniam jo vystymuisi.

2. Teorijos ir praktikos santykis ugdymo procese.

3. Ypatingas vaizdumo vaidmuo – natūralių daiktų demonstravimas.

4. Vadovaujantis suaugusiojo vaidmuo visame ugdymo procese.

Vaikų turinčių mokymosi negalių atpažinimas, jų ugdymo kryptys bei metodai.

Mokymosi negalės: 1. girdimojo suvokimo ir kalbinių procesų; 2. percepcinių-motorinių ryšių; 3. vizualinių procesų; 4. specifinis atminties; 5. veiklos organizavimo sutrikimas.

Vaikai, turintys specifinių atminties sutrikimų. Jiems mokytis trukdo prasta atmintis. Sutrikimai gali būti: 1. Trumpalaikės atminties – tokie vaikai negali nieko pasakyti apie ką tik matytą paveikslėlį: neprisimena spalvos, formos, jame vaizduojamų daiktų. Negali pakartoti ką tik girdėtų vardų, datų, telefono numerių. Tuoj pat pamiršta ką tik skaityto teksto prasmę. Negali rašyti diktantų, nes pamiršta sakinio pabaigą. 2. Ilgalaikės atminties sutrikimai – vaikai sunkiai įsimena bet kokią informaciją. Tam reikia daug kartojimų, sunkiai išmoksta eilėraščius, dainas. Išmoktą medžiagą greit pamiršta. Yra vaikų, kurių atmintis nesutrikusi, tačiau jie nėra išsiugdę įsiminimo ir atkūrimo strategijų. Jie neatidūs, nesusikaupę. Nesugeba skaidyti informacijos į mažesnius prasminius vienetus. Mokant vaiką, turintį atminties sutrikimų, būtina pateikti trumpus nurodymus, užduotis galima formuluoti rraštu. Vaikui suklydus svarbu įsitikinti, ar jis nesugeba suprasti, ar jau pamiršo ką reikia daryti. Svarbu skatinti mokinį nuolat lavinti atmintį.

Gynybinės vaikų, turinčių mokymosi negalių, reakcijos:

1. Išmoktas bejėgiškumas. Ko nors paklaustas vaikas atsako “nežinau, nemoku”. Net nepradeda daryti užduoties. Laukia, kol mokytojas paliks ramybėje.

2. Klasės juokdario pozicija. Vaikas nuolat rodo grimasas, trukdo klasės darbą.

3. Klasės piktadario pozicija. Vaikas piktas, agresyvus, siekia valdžios.

4. Svajotojo pozicija. Mokinys nuolat užsisvajoja, atitrūksta nuo darbo klasėje.

5. Negatyvizmas. Mokinys bet kokia kaina stengiasi išvengti mokymosi.

Tėvų požiūris į savo vaiko, turinčio spec. poreikius, ugdymą:

1. Vaiko problemų neigimas. Prastus mokymosi rezultatus jie aiškina, kaip vaiko tingėjimą ir pradeda jį spausti.

2. Vaiko ignoravimas. Tėvai nekreipia į vaiko nesėkmes dėmesio.

3. Pirmūno kompleksas. Patys gerai mokęsi, tėvai negali susitaikyti su prastais vaiko mokymosi rezultatais. Neleidžia vaikui pailsėti ir nuo ryto iki vakaro rūpinasi jo mokymusi.

14. Ugdymo turinio dokumentai

Ugdymo planas – tai toks dokumentas, kuriame išvardyti visi mokomieji dalykai, nurodyta, kuriose k1asėse jie dėstomi, kiek skiriama pamokų per savaitę, kaip organizuoti ugdymo procesą. Sudarant ugdymo planą yra remiamasi tokiais principais: 1) Valstybinis ugdymo plano pobūdis. 2) Moksliškumas ir sistemingumas. 3) Diferencijavimas. 4) Perimamumas.

Ugdymo proceso organizavimas. Mokyklos ugdymo planą rengia darbo grupė. Ugdymo planas suteikia teisę mokyklai pasirinkti 5-6, arba mišrią darbo dienų savaitę. Numatytos 4 atostogos. Mokslo

metai skirstomi trimestrais arba pusmečiais. Profiliavimo pradmenys įvedami 9-10klasėse, o profilinis mokymas 11-12. Plane rekomenduojama moksleiviams neskirti namų darbų atostogų metu. 1-4 klasių vertinimui taikoma ideografinė vertinimo sistema, taip pat ir 1-2 trimestrai 5 klasių moksleiviams. Pradinių klasių moksleivių pasiekimams fiksuoti naudojamos vertinimo knygelės bei klasės dienynai. O baigiančių 4 klasę moksleivių visų dalykų pasiekimai įvertinami aprašu. Visi kiti vertinami 10 balų sistema.

Mokymo programa – tai mokymo tikslų, uždavinių, turinio, siekiamų rezultatų ir mokymo principų visuma. Programų rūšys:

1. Integruojančios – apima vvisus mokomuosius dalykus bei renginius.

2. Bendrosios – jų tikslas atskleisti dalyko sampratą, ugdymo bei lavinimo tikslus ir uždavinius, metodus, mokomojo dalyko ryšius su kitais dalykais.

3. Individualioji – atskleidžia konkrečios mokyklos tikslus, dalyko turinį bei metodus. Spec. poreikių asmenims kuriamos modifikuotos ir adaptuotos programas. Modifikuota programa – spec. poreikių asmeniui leidžia ugdytis pagal Išsilavinimo standartus. Adaptuota programa – pritaikyta spec. poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui.

Programų sudarymo principai:

1. Moksliškumo – į turinį įtraukiami tik pagrindiniai mokslo teiginiai, prieinami vaikų amžiui.

2. Sistemingumo – visų kklasių dalykinės mokymo programos turi būti suderintos.

3. Nuoseklumo – mokslo nuoseklumas derinamas su vaiko išsivystymo lygiu.

4. Humaniškumo – ugdymo turinys turi atitikti žmogaus individualybę bei jo amžiaus tarpsnio ypatumus.

5. Demokratiškumo – programos turi būti pasirenkamos pagal sudėtingumą, mokslo turinį ir būdus.

6. Atvirumo-paslankumo – programos tturi būti nesunkiai papildomos nauja informacija.

Programose medžiaga gali būti išdėstoma koncentriškumo, spira1ės ir linijiniu būdu. Kiekviename koncentre ugdymo turinys išdėstomas pagal principus: konkretu-abstraktu, elementaru-sudėtinga, integruota-diferencijuota. Spiralės būdas – kai ta pati tema nagrinėjama kelis kartus: siauriau žemesnėse, visa apimtimi aukštesnėse klasėse. Linijinis būdas – tema nagrinėjama tik vieną kartą. Prie jos grįžtama tik trimestro ar mokslo metų pabaigoje.

Mokyklinis vadovėlis – mokiniams skirta knyga, kurioje išdėstytas programinis mokymo turinys. Vadovėliams keliami reikalavimai:

1. Vadovėlių ir programos turinys turi būti adekvatus.

2. Mokomoji medžiaga mokiniams turi būti suprantama.

3. Vadovėlio kalba turi būti vaizdi, taisyklinga, nauji žodžiai paaiškinami.

4. Mokomoji medžiaga turi būti susieta su gyvenimu.

5. Vadovėlyje reikia pateikti pakankamai išvadų, apibendrinimų, klausimų, užduočių.

6. Jis turi būti pakankamai konkretus, gyvas, emocingas.

7. SSvarbus vadovėlio kokybės bruožas-geras popierius.

Bendrosios programos nusako ugdymo tikslus ir uždavinius, turinį ir metodus. Giminingi mokomieji dalykai programose jungiami į ugdymo sritis. Kiekvienos srities programą sudaro:

1. tikslai ir uždaviniai

2. nuostatos, gebėjimai ir žinios, kurias išugdo ta sritis

3. didaktinės nuostatos

4. ugdymo turinys

Bendrojo išsilavinimo standartai yra pagrindinis orientyras rengiant mokymo programas. Juose atskirų mokomųjų dalykų standartai pateikti pagal tokią struktūrą:

1. Bendrieji dalyko tikslai.

2. Dalyko tikslai, keliami atskiroms lavinimo pakopoms.

3. Dalyko turinio sritys kiekvienai lavinimo pakopai.

4. Žinių, mokėjimų, įgūdžių vertinimo kkriterijai.

5. Užduočių pavyzdžiai

15.Mokymo metodai

V.Rajeckas teigia, jog mokymo metodai – tarpusavyje susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Mokymo metodai yra labai įvairūs ir nustatyti objektyvų klasifikacijos būdą yra sudėtinga. S.Šalkauskis aptaria 2 metodus; tetinį ir euristinį. Pagal žinių šaltinį metodai skirstomi į žodinius (pasakojimas, aiškinimas, mokyklinė paskaita), vaizdinius (demonstravimas, savarankiškas stebėjimas, ekskursija) ir praktinius (pratimai raštu ir žodžiu, laboratoriniai ir praktiniai darbai). Bendrojo lavinimo mokykloje šiuo metu taikomi metodai yra: žodinio dėstymo (pasakojimas, paskaita, aiškinimas), pokalbio ir diskusijų, spausdintų šaltinių naudojimo (naudojimasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda), kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas), demonstravimas-stebėjimas, pratimai ir grafiniai darbai, laboratoriniai ir praktikos darbai, pažintiniai žaidimai.

Tradiciniai mokymo metodai: Taikant žodinius mokymo metodus, galima parengti mokinius suvokti naują medžiagą, išdėstyti naujas žinias, jas įtvirtinti, susisteminti ir apibendrinti. Pagrindiniai metodai yra:

1. pasakojimas – juo, naudojant įvairias mokymo priemones, gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jis skatina mokinių fantaziją, sukelia linksmumą ar liūdesį. Kad pasakojimas būtų kuo įdomesnis reikėtų pasakojimą pradėti nuo įžangos, įtraukti į pasakojimą tiesioginę kalbą, pasakoti pirmu arba trečiu asmeniu.

2. aiškinimas – jo tikslas yra formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles. Jis plačiai taikomas matematikoj, fizikoj. Aiškindamas mokytojas turi neskubėti, kalbėti gglaustai, su loginėmis pauzėmis. Kad įsitikintų, jog mokiniai suprato dėstomą medžiagą, mokytojas siūlo pateikti pavyzdžių, suformuluoti išvadą ar taisyklę.

3. mokyklinė paskaita – tai aukštesnio lygio pasakojimas taikomas 11-12 klasėse. Mokyklinės paskaitos gali būti: įvadinės, ordinarinės, apžvalginės, probleminės ir iliustracinės. Paskaita dažniausiai trunka visą pamoką. Ji lavina mokinių mastymą, ugdo savarankiškumą, žadina jausmus.

Vaizdiniai metodai yra:

1. Demonstravimas – konkrečių daiktų, reiškinių, procesų rodymas. Jam skiriamos mokomosios priemonės yra: natūralūs objektai (augalai, gyvūnai), realių objektų atvaizdai (fotografijos, paveikslai, piešiniai), objektų simboliai (brėžiniai, diagramos), demonstraciniai bandymai, audiovizualinė mokymo technika (informacija perduodama, garsų, vaizdų pagalba).

2. Savarankiškas stebėjimas – jo rūšys: natūralus (objekto stebėjimas natūralioje aplinkoje) ir eksperimentinis (atliekami nesudėtingi bandymai). Toks stebėjimas padeda plėtotis abstrakčiam mąstymui.

3. Ekskursija.

Praktiniai metodai yra:

1. Pratimai. Pagal mokinių veiklos formą pratimus galima skirstyti į žodžiu ir raštu. Pagal mokytojų darbo su mokiniais formą individualūs arba savarankiški ir frontalūs arba skirti visai klasei. Atliekant pratimus būtinas sąmoningumas, kryptingumas, nuoseklumas, savęs kontroliavimas.

2. Laboratoriniai ir praktiniai darbai – per laboratorinius darbus mokiniai įgyja politechninio pobūdžio mokėjimų ir įgūdžių, mokosi naudotis prietaisais ir instrumentais. Laboratoriniai darbai būna: iliustraciniai ( mokiniai kartoja vadovėlyje aprašytą bandymą) ir tiriamieji ( mokiniai remdamiesi bandymais, randa atsakymą). Laboratoriniai darbai atliekami frontaliai, individualiai ir grupėmis. Taikant praktikos metodą, siekiama formuoti praktinius mmokėjimus ir įgūdžius. Praktikos organizavimo etapai: mokytojo paaiškinimas, darbo parodymas, bandymas darbą atlikti kitiems stebint, visų mokinių darbas, kontrolė, rezultatų aptarimas.

Aktyvieji mokymo metodai:

1. „Minčių lietus“ – jo esmė – iš daugybės mokinių minčių gauti naujų žinių, kūrybinių idėjų. Reikia nustatyti užduotį, laiką, trumpai parašyti, kas yra sakoma. Šis būdas taikomas kai reikia greitai surinkti daug informacijos.

2. Grupinio darbo metodas – grupei, kurią sudaro 4-6 žmonės duodama užduotis ar prašoma parengti projektą. Mokiniai paprastai skirstosi darbus, padeda vieni kitiems, giria ir kritikuoja vieni kitų pastangas. Vėliau vertinama, kiek kuris prisidėjo. Bendra patirtis padeda išsklaidyti išankstinį nepasitikėjimą, sukuria palankią nuostatą. Užtenka grupėse dirbti po 15-20 min.2-3 kartus per savaitę.

3. Inscenizavimas – Pvz.: tema: Mano gimtadienis. Su mokiniais aptariama kaip švenčiama gimimo diena. Po to vaidinama. Labai gerai būtų jei tą dieną tikrai kuris nors švęstų gimtadienį.

4. Akvariumas – Taisyklės: kalba tik „akvariumo“ dalyviai, o „akvariumui“ nepriklausantys neturi teisės replikuoti. Į „akvariumą“ kviečiami vis nauji mokiniai, taigi savo nuomonę išsako ir pasyvūs moksleiviai. Šis metodas padeda aktyvinti darbą per pamoką, ugdyti savarankišką mąstymą, ugdyti mokėjimą įžvelgti problemas, šalinti komunikacijos baimę, ugdyti sugebėjimą klausytis.

16. Auklėjimo metodai

Auklėjimo metodas – tai priemonių ir turinio taikymo būdų sistema auklėjimo tikslams pasiekti. Pedagoginėje literatūroje galima rasti įvairių bandymų

klasifikuoti auklėjimo metodus. Pedagogikos vadovėliuose metodai grupuojami pagal jų funkciją – poveikį sąmonei ar elgesiui. Pirmieji – sąmonės, pažiūrų metodai ( pasakojimas, pokalbis). Antrieji – pratinimo, elgesio formavimo, veiklos organizavimo metodai (pratinimas, žaidimai) papildomi laikomi skatinimo ir bausmių metodai. Pavyzdys skiriamas į savarankišką grupę. L.Jovaiša išskiria 4 metodų grupes: pavyzdžio, žodiniai auklėjimo, veikdinamieji ir stimuliaciniai metodai.

Pavyzdys – veiksminga pradinė auklėjimo priemonė. Pavyzdžių rūšys:

1. Idealinis – susietas su asmeniu, kuris įkūnija idealą. Auklėtojui būti idealiniu pavyzdžiu sunku, nes auklėtiniai pastebi įvairių ttrūkumų, kurie sumenkina idealo vaizdą. Tik jaunesniame amžiuje nekritiškai priimamas auklėtojas, ir jis tam tikrą laiką būna pavyzdys.

2. Asmeninis – atsirenkamas iš artimos žmonių aplinkos – tai mokytojas, tėvas, klasės vadovas. Elementarus tokio pavyzdžio poveikio stiprinimo būdas – saikingi santykiai su auklėtiniais. Kvalifikuotai ir laisvai valdyti dėstomąjį dalyką yra svarbiausias pedagogo asmeninio pavyzdžio bruožas.

3. Iliustracinis – toks metodas, kai rodoma kaip atlikti kokį nors veiksmą. Jis taikomas, kai norime iliustruoti pasakojimą, aiškinimą – paveikslais, schemomis, lentelėmis, diagramomis. Žodinė informacija tada įįtikinamesnė.

4. Paveikslas – veiksmingas doriniame ir estetiniame auklėjime. Menas veikia jausmus. Pokalbis prie meninio paveikslo – puikus auklėjimo šaltinis.

5. Projektas – tai kurios nors idėjos, minties grafinis vaizdas. Paaugliai turi daug idėjų, tačiau projektuojant susiduria su kliūtimis. Projektai dažnai neįgyvendinami, bbet susidaro sąlygos juos koreguoti. Taikant projekto metodą, lavinamas savarankiškas mąstymas.

Žodiniai auklėjimo metodai:

Monologas – vieno žmogaus kalbėjimas. Jo rūšys:

1. Nurodymas – kas nors parodoma ir paaiškinama.

2. Patarimas – teikiamas kai jo prašoma.

3. Pamokymas – trumpas aiškinimas to, ko mokiniai nesupranta. Jis neturi virsti pamokslavimu.

4. Anticipacija – bendravimo su mokiniais metodas.

5. Pasakojimas – vaizdžiai ir emocingai atskleidžiamas temos turinys.

6. Prakalba – paprastai būna proginė. Jos turinys turi būti neilgas.

7. Įtikinėjimas – skirtas svarbiems auklėjimo uždaviniams spręsti.

8. Paskaita – nenutraukiamas, nuoseklus, ilgesnės trukmės pasakojimas.

Dialogas – dviejų ar kelių asmenų pokalbis. Jo rūšys:

1. Disputas – rengiamas visos mokyklos mastu. Tema prasminga, jaudinanti moksleivius.

2. Diagnostiniai pokalbiai – siekiama pažinti mokinio elgesio ypatumus.

3. Probleminiai pokalbiai – siekiama spręsti asmenines problemas.

4. Aptariamieji pokalbiai –– siekiama vertinti teatrų spektaklius, parodas, ekskursijų objektus.

5. Etiniai pokalbiai – apima kultūringo elgesio moralės aspektus.

Veikdinamieji auklėjimo metodai:

1. Siūlymas – mandagus pageidavimas apsvarstyti koki nors dalyką.

2. Įpareigojimas – skiriama užduotis ką nors daryti.

3. Įsipareigojimas – tvirtai motyvuotas įpareigojimas.

4. Situacijų sudarymas – situacijos reikalaujančios kūrybingo sprendimo.

Stimuliaciniai metodai:

Bausmės – atlygis už neleistiną vaiko elgesį. Jas reikia mokėti vartoti. Liepimo neturi lydėti pykti. Draudimas neturi prieštarauti sveikam protui. Pati mažiausia nuobauda yra mokytojo pastaba. Ji pasakoma žodžiu arba įrašoma į mokinio dienoraštį. PPapeikimas – viešas mokinio elgesio pasmerkimas. Čia apeliuojama į vaiko sąžinę, savigarbą, gėdos jausmą. Reikalavimai: nenubausti teisiojo, neįžeisti baudžiamojo, neatidėti bausmės vykdymo, nebausti dažnai, nebausti visos grupės už vieno mokinio pražangas.

Skatinimas – teigiamas elgesio stimuliavimas, kurio siekiama sukelti malonius išgyvenimus. Skatinama įvairiais būdais: pritarimu, pagyrimu, padėka, apdovanojimu. Reikalavimai: skatinti tik už tikrus nuopelnus, bet kokį vertinimą reikia pradėti nuo teigiamų savybių, skatinti ne per dažnai.

17. Mokymo organizavimo formos

Mokymo formos – tai įvairūs mokomieji užsiėmimai, kurių eigą lemia besimokančiųjų sudėtis, darbo vieta ir laikas, pedagogo vadovavimo pobūdis. Mokymo formų rušys:

1. Individualus mokymas – seniausia mokymo forma – vaikų lavinimas namuose. Mokymo programų, tvarkaraščių nebuvo. Žinios buvo perteikiamos žodžiu.

2. Klasės-pamokos sistema – 16a. pradėta mokyti pagal tvarkaraštį. Atskiras užsiėmimas vadinosi pamoka.

3. Belo ir Lankasterio bendro mokymo sistema – 18-19a. sandūra. Mokymo forma, kai vienas mokytojas įstengė organizuoti kelių šimtų moksleivių mokymą. Iš ryto pedagogas dirbo su gabesniais mokiniais, vadinamais monitoriais, kurie vėliau dirbo su grupele likusių vaikų.

4. Daltono planas – tai individualus mokymas pagal mokinio situacinius ir nuolatinius interesus. Mokytojas tampa konsultantu, mažai bendrauja su visa klase.

5. Trampo planas – pirmiausia grupei moksleivių (100-150 asmenų) dėstoma paskaita auditorijoj, grįžę į klases mokiniai tą pačią temą aiškinasi toliau, po to dirba savarankiškai nnamuose.

6. Pamoka – baigtas, laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas. Kaip pagrindinė mokymo organizavimo forma paplito 18-19 a. – įgalino vienu metu mokyti keliasdešimt vaikų. Vis plačiau taikomas vaizdumas, todėl mokymas darėsi patrauklesnis. Trūkumai: vis sunkiau užmezgamas ryšys tarp mokytojo ir mokinio, pamokos būdavo monotoniškos. JAV pradėjo formuotis įvairios individualaus mokymo sistemos: 1. batavinė – mokymosi laikas skirstomas į 2 dalis: pirmoji – darbui su klase; antroji – individualiam mokymuisi; 2. manheiminė – mokiniai skirstomi į stipriuosius, vidutinius ir silpnai besimokančius. Pamokos požymiai:

1. Klasę sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai.

2. Sėkmingai besimokantieji kasmet keliami į aukštesnę klasę.

3. Pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas.

4. Pamokai vadovauja mokytojas.

5. Pamokoje taikomi įvairūs metodai

Pamokos struktūra: organizacinė dalis, apklausa ir įvertinimas, naujos medžiagos pateikimas, pirminis naujos medžiagos įtvirtinimas ir kartojimas, kūrybinis žinių taikymas, namų darbų skyrimas, pamokos užbaigimas. Pamokos struktūrą labiausia lemia jos tipai. Pamokos į tipus skirstomos pagal:

1. vyraujantį mokymo metodą (pamokos-paskaitos, pamokos-pokalbiai)

2. pagrindinį didaktinį tikslą ( naujos medžiagos perteikimo, žinių įtvirtinimo, mišri pamoka)

pagrindinius mokymo proceso etapus (įvadinė pamoka, naujos medžiagos perteikimo, pratybų, kontrolinė, mišri). Kontrolinės pamokos struktūra: 1. organizacinė dalis; 2. pamokos tikslo skelbimas; 3. trumpas teorinių žinių kartojimas; 4. kontrolinio darbo rašymas.

Kitos mokymo organizavimo formos: ekskursijos, seminarai, konsultacijos.

Reikalavimai šiuolaikinei pamokai:

1. Aiškūs pamokos tikslai – mokytojas tturi tiksliai numatyti pagrindinį didaktinį tikslą t.y. ko labiausiai sieks per pamoką.

2. Mokymo medžiagos pasirinkimas – pats mokytojas turi suvokti, kas toje medžiagoje sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiagą sieti su mokinių patirtimi – įrodo, jog mokslas labai svarbus gyvenime.

4. Reikia siekti perimamumo – mokyme reikia remtis tuo, ką jau mokiniai yra įgiję.

5. Pasirinkti mokymo metodą – jie skatina natūralų mokinių norą pažinti, tyrinėti, skatina savarankiškumą.

6. Savarankiško darbo organizavimas – tai padeda geriau suprasti medžiagą, lengviau ją įsiminti.

7. Grupinio ir individualaus darbo derinimas – tai padeda įvairinti mokymąsi.

8. Tinkamai naudoti pamokos laiką

9. Nuolat kartoti mokymo medžiagą

10. Gera emocinė atmosfera pamokoje

11. Pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis

12. Pamokos užbaigimas

18.Auklėjimo formos

Auklėjimo forma – individualus, grupinis arba masinis renginys, kuriuo siekiama asmenybės ugdymo tikslų. Griežtos auklėjimo formų klasifikacijos nėra. Jos gali būti skirstomos:

1. pagal mokinių skaičių: individualios – apima atskirus auklėtinius, kurie atlieka jų interesus atitinkančias užduotis; grupinės – veikloje dalyvauja nedaug ugdytinių; frontalios ir masinės veikloje dalyvauja daug ugdytinių.

2. pagal vyraujantį metodą: žodinės – aptarimai, disputai, etiniai pokalbiai; vaizdinės – parodos, muziejai; praktinės – dienos (medelių sodinimo, aplinkos tvarkymo), išvykos, konkursai (melagių, šauniosio moksleivio), olimpiados, popietės, šventės, viktorinos (matematinės, gamtinės, istorinės).

Popamokinės veiklos uždaviniai:

1. Įtvirtinti ir gilinti žinias, mokyti taikyti jas gyvenime.

2. Ugdyti auklėtinių

kūrybinius sugebėjimus, savarankiškumą.

3. Formuoti kultūringą elgesį.

4. Turiningai organizuoti mokinių poilsį.

Reikalavimai popamokiniams renginiams:

1. Tikslai. Jie būna pažintiniai ir auklėjamieji. Pažintiniai įgyvendinami tada, kai mokiniai įgyja naujų žinių, išsiaiškinoa nesuprantamas sąvokas, išmoko naujų dainų, žaidimų. Auklėjamieji tikslai neskelbiami, nes mokiniams nepatinka, kai juos kas nors auklėja.

2. Metodai. Auklėjimo metodus reikia parinkti taip, kad jie padėtų įgyvendinti renginio tikslus.

L.Jovaišos ir J.Vaitkevičiaus metodus grupuoja pagal pedagogo veiklą: žodiniai, vaizdiniai, veikdinamieji, stimuliavimo.

3. Forma. Būtina atsižvelgti į vaikų amžiaus tarpsnių ypatumus, jų poreikius, interesus ir galimybes.

4. Turinys. Klasės auklėtojas turi labai ggerai apgalvoti visus darbus, kuriuos skirs savo auklėtiniams prieš renginį ir jo metu.

5. Renginio struktūra:

a) Įvadinis pokalbis – nuo įžanginės dalies priklauso mokinių nusiteikimas

b) Temos nagrinėjimas – priklauso nuo turinio formos, metodų, vaizdinių priemonių parinkimo.

c) Baigiamoji dalis – būtina gerai šią dalį apgalvoti, nes ji silpniausia. Joje analizuojama ir vertinama moksleivių veikla, tarpusavio santykiai.

Viktorinos organizavimo metodika

Viktorina ugdo mokinių smalsumą, išradingumą, aktyvumą. Nepamokinėje veikloje labiau tinka viktorina žodžiu, nes tada renginio eiga įdomesnė. Pradžioje pateikiami lengvesni klausimai, po to užduotys sunkinamos. Klausimų sudėtingumas, įįdomumas, skaičius priklauso nuo mokinių amžiaus, turimų žinių ir protinių galimybių. Metodika:

1. Temos pasirinkimas – svarbu, kad tema atspindėtų turinį.

2. Tikslų ir uždavinių numatymas. Mokiniams skelbiami tik pažintiniai tikslai, o auklėjamieji – žinomi tik auklėtojui.

3. Klausimų pasirinkimas ir literatūros nurodymas. KKlausimai ir literatūra turėtų būti skelbiama prieš 3-4 dienas.

4. Komandų sudarymas. Geriausia komandos iki 5 narių. Mokiniai patys pasirenka kapitoną. Patalpoje, kur vyks viktorina paslepiamos emblemos – kokia suranda, tokiai komandai priklauso.

5. Vertinimo komisijos sudarymas. Komisijos nariais gali būti tėveliai. Jie turi turėti skiriamuosius ženklus. Taip pat reikalingos vertinimo kortelės.

6. Užduočių pateikimas. Tai gali būt padaryta įvairiai: ant stalo papuoštas „stebuklingas“ krepšelis, iš kurio viktorinos dalyviai pasiima uždotis, arba pripūsti balionai, o užduotys viduje.

7. Viktorinos eiga. Labai svarbu tarp klausimų įpinti pertraukėles. Jų metu mokiniai gali žaisti, o žiūri tuo metu susumuoja rezultatus.

8. Apdovanojimas. Apdovanoti galima suvenyrais, padėkos ar pagyrimo raštais, kartoniniais medaliais.

19.Moksleivių pažangos ir pasiekimų vertinimas

Vertinimas – tai nuolatinis informacijos apie moksleivio mokymosi pažangą ir pasiekimus kaupimo, interpretavimo ir aapibendrinimo procesas. Vertinimas yra ir procesas, ir rezultatas. Kaip procesas jis įeina į tikrinimą, o kaip rezultatas užbaigia tikrinimą. Vertinimo tikslai – padėti mokiniui mokytis ir bręsti kaip asmenybei; pateikti informaciją apie mokinio pasiekimus. Vertinimo būdai:

1. Formalus – fiksuojamas tam tikra forma (balais, taškais) dienyne, vertinimų lape, pasiekimų knygelejė. Jis taikomas tada, kai reikia fiksuoti moksleivių pažangą ir išsaugoti informaciją ilgesniam laikui.

2. Neformalus – kasdieninis individualaus darbo su mokiniais būdas. Jis gali būti išreiškiamas nežodine, žodine ir raštiška forma. NNežodiniai vertinimo būdai: mirktelėjimas, galvos linktelėjimas, šypsena. Mokymuisi skatinti gali būti naudojamas pagyrimas, pritarimas, pamokymas, nurodymas. Neformavus vertinimas ir emocinis vertinimas. Yra daugybė būdų pagirti žmogų. Tai: „Puiku“, „Kaip gražu“, „Sveikinu“. Teigiamus vaikų išgyvenimus sukelia meilus apkabinimas, paglostymas, šypsena.

Vertinimo tipai:

1. Diagnostinis vertinimas – atliekamas prieš naują mokymosi etapą. Juo siekiama išsiaiškinti mokinio pasiekimus, numatyti tolesnius mokymosi žingsnius. Vertingas, kai atliekamas sistemingai.

2. Formuojamasis – atliekamas ugdymo proceso metu. Juo siekiama numatyti mokymosi perspektyvą, pastiprinti daromą pažangą. Šis vertinimas nesiejamas su pažymiu, jo tikslas – padėti mokytis.

3. Apibendrinamasis – atliekamas mokymosi periodo pabaigoje.

4. Norminis – atliekamas lyginant moksleivių rezultatus tarpusavyje. Naudingas, kai norima mokinius sugrupuoti, arba kai reikia atrinkti tam tikrą pretendentų skaičių (pvz.: valstybiniai egzaminai).

5. Kriterinis – vadovaujasi tam tikrais kriterijais (pvz.: standartais), su kuriais lyginami mokinio pasiekimai. Naudingas tuo, kad kiekvienas mokinys gali mokytis pagal savo jėgas. Taikomas, kai norima, kad mokiniai augtų savarankiškesni, nebijotų mąstyti, bendradarbiautų, o ne varžytųsi vienas su kitu.

6. Idiografinis – sekamas kiekvieno moksleivio augimas bei tobulėjimas ir vertinama pagal padarytą pažangą. Šis vertinimas skatina vaiką nuolat tobulėti. Moksleivių nelyginant tarpusavyje, sumažina konkurencijos keliama įtampa. Šis vertinimo tipas derinamas su kriteriniu vertinimu.

Įvertinimo formos:

1. Vertinimo aplankas – tai vertinimas, pagrįstas sukauptais moksleivio darbų pavyzdžiais. Vertinimo aplankas – ttai įvairiais būdais surinkta informacija apie moksleivio mokymosi raidą ir pasiekimus; tai moksleivio darbų bei mokytojų įrašų rinkinys. Vertinimo aplankas – konfidencialus dokumentas, kurio turinį žino tik pats mokinys, mokytojas ir tėvai. Jame kaupiami tik pozityvūs, mokinio pažangą liudijantys darbai. Jame gali būti kaupiami rašto, kontroliniai darbai, pratybų užduočių pavyzdžiai ar sąsiuviniai, duomenys apie atskirų dalykų pasiekimus.

2. Vertinimo aprašai – tai moksleivio stebėjimo bei jo mokymosi pasiekimų fiksavimas pastabomis ir apibendrinimais. Stebėdami moksleivių veiklą ir tuos stebėjimus užrašydami, mokytojai sukaupia daugybę vertingos informacijos. Ja remdamiesi ieško tinkamiausių mokymo metodų.

3. Vertinamosios recenzijos. Recenzuodamas moksleivio mokymąsi bei pasiekimus, mokytojas pateikia ne vien stebėjimo ar mokymosi pasiekimų aprašymą, bet ir savo įvertinimą apie moksleivio pasiektus rezultatus bei pasiūlo būdus, kaip ir ką daryti, kad rezultatai būtų geresni.

4. Įvertinimas gali būti fiksuojamas ir sutartiniais ženklais – skaitmenimis, raidėmis, spaudais, piešinėliais. Svarbu, kad naudojami ženklai atliktų paskirtį – užfiksuoti įvertinimo rezultatą.

20. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas

Z. Bajoriūnas pateikia tokias šeimos funkcijas ir jų reikšmę vaikų ugdymui:

1. Vaikų gimdymas ir auginimas. Būsimos mamos elgesys kai kuriose situacijose gali užtikrinti tobulą vaisiaus vystymąsi ištisus 9 mėn. ar jį sužlugdyti. Motinos patiriamos teigiamos emocijos yra tinkama aplinka vaiko psichofiziniam vystymuisi embrioniniame laikotarpyje.

2. Auklėjamoji šeimos funkcija. Auklėdami vaiką tėvai turi žinoti auklėjimo tikslą, kkurio esmė – padėti vaikui tobulėti ir supažindinti jį su gyvenimo taisyklėmis. Ypač verta pagarbos ta šeima, kuri stengiasi išugdyti ne tik tvirtus ir protingus, bet ir dorovingus vaikus.

3. Komunikacinė funkcija. Ankstyvas tėvų kalbėjimasis su vaiku labai skatina jo pažintinę ir kalbos raidą. Kartu intensyviai vystosi orumo jausmas, reikalavimai sau ir kitiems. Kaip bendraujama šeimoje, taip vaikas bendraus ir už jos ribų, todėl tinkamas tėvų bendravimo pavyzdys yra būtinas vaikų ugdymui.

4. Emocinė funkcija. Palanki emocinė atmosfera šeimoje moko vaiką pagarbos, pakantumo kitų žmonių atžvilgiu, itin teigiamai veikia asmenybės dorovinių savybių vystymąsi. Emociniai ryšiai nulemia visą šeimos gyvenimo sėkmę.

5. Ūkinė-ekonominė funkcija. Vaikas mokosi ekonomiškumo ir tvarkingumo. Įsitraukęs į ūkinę-ekonominę šeimos veiklą, vaikas išmoksta įvairių buitinių darbų, taupumo, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą.

6. Rekreacinė šeimos funkcija. Ji plečia vaiko akiratį, ugdo meilę gamtai. Tėvai labiau domisi vaiko žaidimais ir veikla, vaikai – tėvų užsiėmimais. Tai padeda geriau vieniems kitus pažinti. Jei šeima neatlieka šios funkcijos, tai gali kilti konfliktai, neigiamai atsiliepiantys vaikams.

7. Reguliuojančioji funkcija. Tai vaikų elgesio kontrolė. Kai kurie tėvai reikalauja visiško paklusnumo iš vaiko. Jie nuolat kontroliuoja jo elgesį, neleidžia jam savarankiškai veikti. Tai sukelia vaiko priešiškumą.

8. Tautos etoso tęstinumo funkcija. Jos išpildymas turi ypač didelės reikšmės vaiko asmenybės ugdymui.

Mokyklos ir

šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės ir tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį. Nemažai mokytojų neįvertina tėvų paramos ne tik auklėjimo, bet ir mokymo procese. Mokytojai turi išmokti pripažinti tėvus kaip lygiaverčius partnerius, ypač prisidedančius prie pamokos sėkmės. Todėl reikia abiem pusėm (mokytojam ir tėvam) gerai žinoti bendradarbiavimo tikslus ir uždavinius, formas ir ugdomąsias galimybes.

Pagal B.Bitiną mokyklos darbo su šeima uždaviniai yra: pedagoginis tėvų švietimas, tėvų pasitelkimas auklėjimo uždaviniams spręsti, vieningų mokyklos ir šeimos pedagoginių veiksmų organizavimas. Pagal dabartinius rreikalavimus uždaviniai yra: pažinti mokinio šeimą, nagrinėti socialinės aplinkos poveikį vaiko asmenybei, pedagogiškai šviesti šeimą.

Klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima formos:

1. Individualios – lankymasis mokinio namuose, tėvų pakvietimas į mokyklą, susirašinėjimas laiškais, pokalbiai telefonu. Apsilankęs mokinio namuose, klasės auklėtojas geriau supras šeimos gyvenimo stilių, įsitikins, kokios sąlygos mokiniui mokytis. Auklėtojas turės galimybę iš vienų tėvų pasimokyti gražių tarpusavio santykių, kitiems priminti, kad vaikų auklėjimas yra ne tik mokyklos, bet ir šeimos reikalas. Reikalavimai: pokalbiams rengtis iš anksto, gerai apgalvoti turinį, pokalbį ppradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, tinkamai pokalbį užbaigti, viso pokalbio metu auklėtojas turi būti kantrus. Susirašinėjimas su mokinių tėvais vyksta įvairiai: reikiama informacija rašoma į pažymių knygeles, į specialiai susirašinėjimui skirtus sąsiuvinius, siunčiami laiškai.

2. Grupinės – bendradarbiavimas su tėvais per ppamokas. Tėvai ir mokykla turi būti atsakingi už tarpusavio bendradarbiavimą, kad užtikrintų kiekvieno vaiko vystymąsi visose mokymo dalykų srityse. Kai vaikas mato savo tėvus, įtrauktus į mokyklinę veiklą stiprėja jų jausmas apie mokyklos svarbą.

3. Kolektyvinės – tėvų susirinkimai, bendri tėvų ir vaikų renginiai po pamokų. Pirmasis mokslo metų susirinkimas vyksta rugsėjo pradžioje. Jo metu klasės auklėtojas tariasi su tėvais apie ateities planus, tikslus, uždavinius. Pirmojo susitikimo metu išsiaiškinama, kokiomis temomis tėvai norėtų paskaitų. Tėvų susirinkimams keliami reikalavimai:

1. Temos koregavimas

2. Tikslų formulavimas – jie gali būti bendrieji-konkretieji, kokybiniai-kiekybiniai, ilgalaikiai- trumpalaikiai, objektyvūs-subjektyvūs.

3. Metodų parinkimas – numatytus tikslus geriausiai įgyvendinti padeda žodiniai ir vaizdiniai metodai.

4. Struktūros numatymas – tai pradžia, pirmininko rinkimai, temos skelbimas, klausimų aptarimas, nutarimo svarstymas ir tvirtinimas, mokinių meninė programėlė.

5. Tėvų pakvietimas į susirinkimus &– galima pakvietimą rašyti į pažymių knygeles arba patys mokiniai pagamina kvietimus. Juose turėtų būti parašyta susirinkimo darbotvarkė, svarstomi klausimai.

6. Susirinkimo vietos ir laiko numatymas – organizuojant tėvų susirinkimus labai svarbu tinkamai numatyti jų laiką. Geriausia apie laiko parinkimą pasitarti su tėvais iš anksto. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos paruošimo. Geras patalpos paruošimas – įrodymas, kad tėvai yra klasės auklėtojo laukiami.

7. Rekomendacijų parengimas – jos turėtų išplaukti iš perteiktų minčių, tėvų pasisakymų. Rekomendacijos turėtų būti aiškios, konkrečios.

8. Susirinkimo užbaigimas – jį galima uužbaigti rekomendacijų pateikimu, mokinių saviveiklos programėlės žiūrėjimu, padėkojimu tėvams už dalyvavimą, kito susirinkimo temos koregavimu.

21. Klasės auklėtojo veikla

Kiekvienoje mokykloje yra speciali pareigybė – klasės auklėtojas, kuriam pavesta ugdyti klasės bendruomenę. Pagrindinis klasės auklėtojo darbo tikslas – mokinių socialinės kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantija. Svarbiausi uždaviniai: klasės bendruomenės ugdymas; klasės integravimas į mokyklos bendruomenę; asmenybės formavimas; mokytojų, mokyklos vadovų, tėvų tikslų koordinavimas. Klasės auklėtojo veiklos principai: tęstinumo, perimamumo, įvairumo, konfidencialumo, asmeniškumo, teisingumo.

1. Tęstinumo principas. Jis reikalauja kuo daugiai laiko praleisti su klase. Mokykloje būtų geriausia skirti klasės auklėtoju mokytojus, kurie dėsto dalyką visai klasei ir turi ne mažiau kaip 2 savaitines pamokas. Auklėtojas neturėtų būti keičiamas, nes tokios klasės, kurių auklėtojai dažnai keičiami atrodo apleisti, nedalyvauja mokyklos gyvenime..

2. Įvairumo principas. Jis reikalauja ugdymo proceso įvairovės. Dažniausiai įvairovė suprantama kaip turinio ir formos įvairovė, tačiau labai svarbi ir komunikacijos įvairovė – aplinka, kurioje mokiniai bendrauja.

3. Asmeniškumo principas. Jis reikalauja žvelgti į savo partnerius kaip į asmenis, akcentuoja būtinumą atsižvelgti į kito asmens poreikius ir padėti juos realizuoti. Galimybė realizuoti savo poreikius, sudaro sąlygas asmenybei vystytis.

4. Teisingumo principas. Svarbiausi aspektai yra vertinimas ir atsakomybė. Vertinimas yra labai reikšmingas mokymo procese, todėl reikia nuolat tobulinti vertinimo formas. Vertinimas turi būti labiau individualizuotas. AAtsakomybės ugdymas – viena sudėtingiausių pedagoginio darbo problemų. Mokinai nesijaučia atsakingi už savo mokymosi rezultatus.

Klasės auklėtojo darbo kryptys:

1. Darbas su klase kaip su grupe. Tikslas – formuoti klasės bendruomenę, kurios darbas būtų gerai organizuotas.

2. Bendradarbiavimas su dalykų mokytojais. Tikslas – reguliuoti ugdymo veiklą.

3. Individualus darbas su mokinais. Tikslas – skirti dėmesį kiekvienam mokiniui.

4. Bendradarbiavimas su šeima. Tikslas – siekti, kad tėvai sugebėtų atstovauti mokykloje savo vaikų interesams.

Klasės auklėtojo vieta mokinių popamokinėje veikloje. Kad klasės auklėtojas būtų įdomios veiklos organizatorius, jis turi pasižymėti tokiomis savybės:

1. Dvasingumas – auklėtojas nesugebėtų rasti atgarsių mokinių sielose, jei bendravimas nebūtų pagrįstas meile.

2. Kūrybiškumas – toks pedagogas įsijaučia į auklėtinių nuotaikas, interesus. Kūrybiškumas jam padeda išvengti monotonijos, laiku pastebėti auklėtinių kūrybines galias.

3. Bendravimo kultūra – auklėtojas turi būti geras ir jautrus, turi mokėt ne tik išgirsti, bet ir įsiklausyti, suprasti. Šiandieninis mokytojas turi suprasti, kad vien mokymasis 10-12 metų vaikui tai „rekrūto tarnyba“, o ją paįvairinti galima tik kūrybingai organizuojant popamokinę veiklą.

Auklėtojas turi pastoviai tirti kiekvieną auklėtinį, numatyti auklėjamuosius tikslus, planuoti auklėjamąją veiklą, atsižvelgti į auklėjimo principus.

Planavimas – svarbi ir privaloma klasės auklėtojo funkcija. Kai norime planuoti veiklą savaitei, mėnesiui, renkamės trumpalaikio darbo formas. Tai – dienoraštis, užrašai kalendoriuje. Ilgalaikio darbo formos – projektas, individualioji programa. KKlasės auklėtojo veiklos planavimas – įtemptas kūrybinis darbas. Plane turėtų būti:

1. Tikslai – Ilgalaikis tikslas turėtų būti galutinio rezultato (mokinio) idealus vaizdinys. Ilgalaikiai tikslai turi būt konkretizuojami trumpesniam laikotarpiui – metams, trimestrui. Juos jis ir užrašo savo darbo plane.

2. Mokinių veiklos organizavimas – Numatytus tikslus turi atitikti veiklos formos. Auklėjimo formos yra: žodinės (pokalbiai, susirinkimai), vaizdinės (muziejų, parodų lankymas) ir praktinės (ekskursijų, viktorinų organizavimas).

3. Individualus darbas su mokiniais – auklėtojas turi numatyti individualaus darbo su mokiniais klausimus.

4. Bendradarbiavimas su mokytojais – klasės auklėtojas supažindina mokytojus su tikslais, individualiomis mokinių savybėmis.

5. Bendradarbiavimas su tėvais – auklėtojas turėtų surinkti tėvų pageidavimus ir į juos atsižvelgti.

ĮKELK SAVO RAŠTO DARBĄ Dalintis gera :)