Pedagogu tinkamas poziuris i vaikus

Turinys

Įvadas 2

1. Pedagogų ugdymo ypatumai pradinėje mokykloje 3

1.1. Svarbiausi pedagogo asmenybės bruožai 3

1.2. Pedagogų vertybinės nuostatos 5

1.3. Gebėjimas pažinti mokinį bei socialinę aplinką 7

2. Vaikų teisės mokykloje 12

Išvados 15

Literatūra 16Įvadas

Prancūzų humanistas Antuanas de Sent Egziuperi ragino visuomenę ,,.matyti vaiką, kuris džiaugiasi užgaudamas stygas ir juokiasi stebėdamasis savo rankų galia.“. Į šiuos žodžius privalu įsiklausyti, nes mylėti vaiką – tai mylėti save tokį, koks pats buvai kadaise, tai mylėti savo gyvenimą, savo lizdą, savo šaknis. Meilė vaikui saugo ir ugdo mus pačius.

Vienas išminčius yra pasakęs: „Mes, žmonės, priklausome vienas nnuo kito, turime galios vienas kitam ir privalome išmokti panaudoti tas galias taip, kad jos tarnautų žmonių gerovei“. Šiuose žodžiuose glūdinčio gyvenimo modelio esmė yra itin prasminga, kai kalbame apie vaiką. Juk vaikystė, nors ir prabėga kaip trumputė akimirka, tačiau joje įgytas patyrimas, išgyventas džiaugsmas ir kartėlis, ieškojimai ir atradimai palieka pačius ryškiausius pėdsakus žmogaus sieloje ir dažniausiai nulemia visą tolesnį jo gyvenimo kelią.

Šiandiena neabejodami galime pripažinti, kad brandžios ir visavertės asmenybės ugdymas svarbus žvelgiant į šalies raidos perspektyvas. Juk kkurti ir išlaikyti modernią, demokratinę valstybę bus pajėgūs tie piliečiai, kurie savo gyvenimą, savo vertybių skalę formuos, vadovaudamiesi įgytais pagarbos žmogaus ir ypač vaiko teisėms, pareigos bei atsakomybės silpnesnių ar mažiau apsaugotų visuomenės narių atžvilgiu principais. Šiuolaikiniame pasaulyje vaiko teisių iišmanymas ir tinkamas bei savalaikis jų įgyvendinimas visuose visuomenės gyvenimo lygmenyse yra vienas svarbiausių demokratinės valstybės požymių, o visuomenės ugdymas žinoti ir gerbti vaiko teises – neatsiejama demokratinės valstybės pilietinė tradicija.

Darbo tikslas – panagrinėti pedagogų požiūrį į vaikų ugdymą

Darbo uždaviniai:

 aptarti pedagogo ugdymo ypatumus pradinėje mokykloje;

 aptarti vaikų teises mokykloje.

Darbo metodai – mokslinės literatūros analizė, dokumentų analizė.1. Pedagogų ugdymo ypatumai pradinėje mokykloje

1.1. Svarbiausi pedagogo asmenybės bruožai

Ypač svarbi detalė – mokytojas, kuris mokiniui užgožia net tėvų autoritetą. Mokytojo žodis pradinių, ypač pirmųjų klasių mokiniams yra šventas ir neginčijamas, o jo asmenybė – aukščiau visko, nepalyginama su niekuo – rašė prof..Vaitkevičius (1995). Todėl mokytojui tenka didžiulė atsakomybė už mokinio asmenybės ugdymą.

Asmeninis bendravimas turi didelę įtaką mūsų psichinei ir socialinei gerovei. Šis įįgūdis reiškia gebėjimą užmegzti ir išlaikyti draugiškus santykius. Pasak Gailienės, Bulotaitės (1996), mokytojai turėtų žiūrėti į mokyklą kaip į bendruomenę, kurios nariai mokosi bendraudami vieni su kitais. Jau pati orientacija į demokratišką švietimo pobūdį suporuoja, kad mokytojai ir mokiniai bendravimo situacijoje turi lygias teises. Abi pusės yra laisvos reikšti savo mintis ir norus, t.y. komunikacija turi būti abipusė. Tai labai svarbu tiek įgyvendinant mokyklos programas, tiek įgyjant gyvenimo įgūdžių.

Mokytojas negali tikėtis sukursiąs lygiateisišką situaciją, jei nėra sąžiningas. Vadinasi, klasėje jis tturi būti nuoširdus ir sakyti, ko nori. Pedagogai, turi kalbėti apie savo jausmus, sakyti, dėl ko pyksta, kad paskui nenukreiptų savo pykčio į kitą asmenį. Nuoširdžiai sakydami, ko nori, jie skatina mokinius elgtis taip pat.

Geriausi mokytojai – tie, kurie su savo mokiniais yra ypač nuoširdūs, prieina arti, nebijo žiūrėti į akis, t.y., kurių tiek fizinė, tiek dvasinė distancija nedidelė, o tiksliau – optimali. Tai nereiškia, kad jie nereaguoja į netinkamą elgesį, klaidas, pražangas ir pan.

Butkienė, Kepalaitė (1996) teigia, jog mokytojo sąveika su mokiniais yra nuolat kintanti, daugialypė, nereguliari. Jis turi elgtis lanksčiai, ypač netikėtomis situacijomis. Mokytojas yra atsakingas už visą klasės aktyvumą.

Mokykloje mokytojas atlieka keletą svarbių vaidmenų: klasės lyderio, dalyko mokytojo, auklėtojo patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo. Jos apibūdina šiuos vaidmenis taip:

 “klasės lyderis”, mokytojas yra atsakingas už psichologinį klasės klimatą. Tai priklauso nuo bendravimo su mokiniais stiliaus;

 mokytojas dalyko dėstytojas dirba dviem lygiais. Rengiasi pamokai, planuodamas mokymo temą, perteikimo būdus, išmoko dalyko įvertinimus ir perteikia medžiagą, konkrečiai bendraudamas su mokiniais. Čia mokytojas turi būti lankstus ir atsižvelgti į mokinių poreikius, situaciją, aklai neprisirišti prie plano;

 mokytojas auklėtojas didžiausią dėmesį turi atkreipti dėmesį į patį save, suprasti patį save;

 mokytojas, kaip vyresnysis draugas yra unikalus tuo, kad atsiranda natūraliai ir atskirai nnuo mokymosi, reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse ir apima platų interesų ratą.

Mokytojo kompetencija (tiek dalyko, kurį jis dėsto, tiek bendravimo), profesionalumas, jo gabumai ir žinios, siekimas pačiam lavintis visada yra mokinių gerbiami.

Svarbiausi asmenybės bruožai tai nusiteikimas ugdyti asmenybę, žinant kokia ji turi būti. Toliau labai svarbu šitą nusiteikimą realizuoti veiksmais realiai ugdant nepasikartojančią asmenybę. Akcentuoja ugdomojo poveikio pastovumą, valingą brandinimą tų vertybių, kurias norima išugdyti, auklėtojo tarnavimą visuomenei. Be įprastinių tradicinių reikalavimų mokytojo asmenybei, kaip vertybių nešiotojui, atsakingam už būsimas kartas, visuomenės veidą, mylinčiam vaikus ir nusiteikusiam pedagoginiam darbui, C.Rogersas išskiria šias mokytojo ypatybes:

1. Tikrumas ir natūralumas. Tai reiškia, kad mokytojas rodo tokius jausmus, kokie yra, niekada jų objektyviai nevertindamas. Jis teigia, jog toks mokytojas visada yra savimi.

2. Mokytojo sugebėjimas sąmoningai suvokti ir priimti mokinio jausmus, pasitikėti mokinio asmenybe, atsižvelgti į mokinio nuomonę, jausmus. Toks mokytojas suvokia ir priima mokinių baimę, abejones, nerimą, pasitenkinimą, džiaugsmą, asmenines problemas.

3. Mokytojo įsijautimas į mokinio reakcijas, arba empatija. Mokytojo empatija parodo kelią mokinio empatijai. Toks užsimezgęs santykis ir atveria galimybę asmenybei ugdyti asmenybę.

Ne visi mokytojai turi. šias ypatybes, nes mokytojas, norėdamas būti savimi, turi mokėti įsisąmoninti savo jausmus ir juos išreikšti nepaverčiant jų vertinimais ir nepriskiriant jų kitiems žmonėms (Butkienė, Kepalaitė, 1996).

Jakavičius, Juška (1996) mano, jog pedagogas pageidaujamų ssavybių turi iš prigimties, ir jų įgyja pedagogiškai rengiantis.

Iš prigimtinių savybių išskiria: meilę vaikams ir pakantumą.

Įgyjamas savybes pedagogas įgauna per išsimokslinimą ir patyrimą, t.y. per pedagoginį pasirengimą.

Šias savybes pedagogai suskirsto į dvi grupes:

1. bendražmogiškas savybes, tai yra dorovingumas, dvasingumas ir intelektualumas;

2. profesinės savybės įgyjamos per pedagoginį išsimokslinimą ir pedagoginį patyrimą.

Psichoterapeutė Frieda Porat rašė: „Jei žinai, koks tavo vidinis „Aš“, gali laisvai, kryptingai rinktis savo esybės vykdymo ugdymo būdus. Toks pažinimas turi būti grindžiamas besąlygišku savęs ištyrimu. Kuo labiau save vertinsi, tuo daugiau galėsi duoti kitiems“.

Grucė pabrėžia, kad dvasingumas – žmogaus tobulumo išraiška, tai aktyvus santykis su tikrove, kūrybiška laisvės ir reiklumo sau vienovė, sąžiningumas, gebėjimas skirti gėrį nuo blogio, tai rūpinimasis kitais, atkaklus savęs tobulinimas. Mokytojas nesugebėtų rasti atgarsių mokinių sielose, jeigu bendravimas nebūtų pagrįstas meile vaikams. Jis visada turėtų būti silpnesniojo, nelaimingesniojo pusėje. Nors meilės reikia visiems, tos meilės daugiausia reikia tiems, kurie šeimoje tokios meilės stokoja.(Grucė R.).

Apibendrinant galima teigti, kad visos šios savybės: polinkis dirbti su vaikais, šiluma, jautrumas, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo jėgomis, komunikabilumas, taktiškumas, dėmesingumas, reiklumas, pagarba, tolerantiškumas, patriotizmas, demokratiškumas, savikritiškumas, intelektualumas, pedagoginis taktas – padeda pelnyti pedagogui autoritetą visuomenėje, o tai savo ruožtu padeda lengviau bendrauti su tėvais, kitų institucijų ugdytojais telkiant jų pastangas ugdymo

labui.1.2. Pedagogų vertybinės nuostatos

Neatsitiktinai ugdymas tiesiogiai siejamas su asmens ir visuomenės gyvenimui būtinų vertybinių nuostatų, bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų suteikimu (Švietimo gairės, 2002), o Lietuvos mokykla įsipareigoja padėti kiekvienam įgyti šiandieniniam gyvenimui ir ateičiai reikalingą asmeninę, socialinę kultūrinę kompetenciją (Bendrosios programos, 2002). Pedagoginiame procese tai skatina kompetentingas mokytojas. Šis požiūris formuoja specialistų rengimo kryptis, akademinio poveikio jų brandai sferas. Tačiau mokytojui svarbu ne tik mokėti kokybiškai dirbti klasėje, bet ir kokybiškai reikštis socialinėje aplinkoje. B. Bitinas (2000) akcentuoja, kad kkompetencija – tai, kas sąlygoja gebėjimą įgytą išsilavinimą ir patirtį pritaikyti konkrečiai gyvenimo problemai spręsti. Skatinant moksleivių raišką ir sociokultūrinės kompetencijos plėtrą, svarbu juos išmokyti kurti supančios aplinkos kultūrą, o ne tik ja remtis, būti jos vartotojais. Tai labai svarbi asmenybės nuostata. Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992) ir akcentuojama, kad mokykla turėtų padėti asmeniui atsiskleisti socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, brandinti ugdytinio kultūrinę savimonę ir nuostatą, kad jis yra ne vien gimtosios kultūros vartotojas, bet ir jos kūrėjas, atsakingas už jos raidą iir identiteto išsaugojimą. Šmitienė, Braslauskienė (2004) pažymi, kad reikia ieškoti būdų, kaip būsimajam pedagogui ne tik įgyti asmeninius gebėjimus, patirtį, bet ir plėtoti kiekvieno moksleivio asmenines kompetencijas, orientuotis į gyvenimo aktualijas, visuomeninius poreikius, susieti asmenines, socialines, pažinimo, kultūrinių kompetencijų vystymo iir žinių perteikimo. Visų minimų kompetencijų esmę sudaro bendrosios vertybinės nuostatos (pagarba, tolerantiškumas, patriotizmas, demokratiškumas, sąžiningumas, savikritiškumas, sveikos gyvensenos nuostatos ir pan.), gebėjimai (komunikuoti, kritiškai mąstyti, spręsti problemas, bendrauti ir bendradarbiauti, veikti ir kt.). bei žinios ir supratimas. Mokytojui reikia įgyti raiškos akademinėje aplinkoje, gebėjimų bei patirties. Jam taip pat svarbu išmokti vertinti raiškos skatinimo veiksnius bei aplinkybes, įprasti sekti jų sistemos kaitą ir įdiegti mokykloje. Todėl svarbios ne tik akademinės studijos, bet ir papildomojo ugdymo formos, kurios yra mažiau varžomos privalomų dalyko pažinimo reikalavimų ir atspindi situacijas, būdingas veiklai socialinėje aplinkoje. Tačiau Kvieskienė (2000) pastebi, kad šiandien mokyklose dirbantieji pedagogai nėra pasirengę nei integruoti pilietinės visuomenės problematiką kitų disciplinų ugdymo turinyje, nei plėtoti mokyklos savivaldą, papildomą ugdymą, inicijuoti moksleiviškas oorganizacijas bei vykdyti projektinę mokyklų veiklą. Braslauskienė, Šmitienė (2004) akcentuoja, kad Lietuvos ugdymo sistemos pokyčiai yra neatsiejami nuo ugdymo socialinės, kultūrinės, ekonominės aplinkos bei pedagogų turimų bei nuolat papildomų profesinių kompetencijų. Šios kompetencijos nėra suvokiamos kaip baigtinės, labiau kaip nuolat kintančios, t.y. sąlygojamos paties pedagogo pasiryžimo nuolat tobulinti, reflektuoti, analizuoti bei plėtoti turimas kompetencijas, siekimu įgyti naujų. Tik esant socialinei kompetencijai galimas produktyvus bendradarbiavimas su moksleiviais, jų tėvais, mokytojais, ugdymo institucijomis. Ugdymas gali būti suprantamas kaip kryptingi suaugusiojo veiksmai, kuriais ssiekiama perduoti vaikams pageidaujamus bruožus ir savybes.

Pikūnas, Palujanskienė (2001) teigia, jog mokyklinis amžius – intensyvios socializacijos laikotarpis. Sąveika žmogaus su žmogumi visada įgyja tam tikras komunikacines formas. Ši sąveika turi lemiamą vaidmenį vienas kito „priėmimui“ ir „atstūmimui“. Individas dažnai sąmoningai ar nesąmoningai priskiria vienai ar kitai referentinei grupei, o savo elgesį orientuoja į grupės normas ir vertybes. Mokyklos klasė taip pat yra tam tikra mikrogrupė, kurioje itin reikšmingas vaikų individualios sąveikos pobūdis lemiantis visos klasės charakteristiką. Mokyklos klasė yra ta aplinka, kurioje. palaikoma socialiniai kontaktai su bendraamžiais ir suaugusiais. Čia nuolatos vyksta asmeninės interakcijos. Savojo „aš“ identifikacija, taigi klasėje nuolat vyksta tam tikras socialinis žaidimas.

Apibendrinant galima teigti, kad pedagogas, mokiniams suprantamais būdais kuria tokią aplinką, kuri formuoja tinkamas vertybes. Mokytojas turi skatinti vaikus aktyviai dalyvauti ugdymo procese ir organizuoti jį taip, kad vaikams būtų sudaromos galimybės bendrauti, geriau pažinti vieniems kitus ir vertinti poelgius. Vadinasi, pedagogas, žinodamas, kad auklėjimas yra pagalba ir vadovavimas gyventi pagal aukščiausias vertybes, turėtų pažinti klasę kaip visumą – požiūrį į mokymąsi, laisvalaikį, darbingumą, vyraujančias nuostatas, motyvaciją, jautrumą.1.3. Gebėjimas pažinti mokinį bei socialinę aplinką

Pirmiausia būtina sudaryti saugią atmosferą – pagarbus požiūris į vaikus: jų mintis, jausmus, darbą. Pagarba turi būti abipusė, kitokiu būdu autoriteto sukurti neįmanoma. <

Bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planuose (2003) numatomos mokytojo pareigos mokymo procese:

– reikia pažinti mokinį,

– turėti svarių žinių ir sugebėti jas planuoti,

– mokėti bendrauti ir išvystyti greitą orientaciją,

– sugebėti pateikti informaciją,

– būti patrauklus mokiniui, globojantis.

Visiems yra žinoma, kad mokykla yra tokia, kokia yra visuomenė. Ji negali būti geresnė už visuomenę. Tobulėjant visuomenės santykiams, keičiasi ir mokykla. Kiekvienas žmogus yra vertingas. Mokykla, kurioje trūksta elementariausios tvarkos, apleistas interjeras neugdo pagarbos, neįpareigoja mokinio tausoti turto, menkina mokyklos prestižą. Tokioje mokykloje nei mokytojai, nei vaikai nesijaus gerbiami ir saugūs. Mokytojui bus sunku kalbėti apie estetiką, grožį.

Didelė atsakomybė tenka mokytojui:

– mokytojas gerbia vaikų unikalumą,

– gerbia mokinius kaip asmenybes, pagarbiai su jais elgiasi,

– nuoširdžiai domisi kiekvienu mokiniu, nepriklausomai, kaip jis elgiasi ir mokosi,

– elgiasi taip, kad vaikai jaustųsi mylimi ir globojami.

– padeda spręsti vaikų problemas,

– išreiškia pagarbą mokinių pastangoms ir jų keliamų problemų svarbai,

– neišskiria nė vieno mokinio,

– sudaro sąlygas, kad kiekvienas mokinys galėtų pasisakyti ir būtų išklausytas,

– neįteiginėja vaikams savo pažiūrų,

– skatina bendradarbiauti – tiek tarpusavyje, tiek mokantis,

– ugdo gyvenimo įgūdžius.

Pažinimas prasideda nuo savęs. Negalime mokyti jaunosios kartos, jeigu nežinome ko siekiame gyvenime, kokius uždavinius keliame sau kaip ugdytojui. Vienas pagrindinių principų – humanizmas, todėl teikti žinių – ne svarbiausias tikslas, bet svarbiausias tikslas pažinti mokinį kaip asmenybę, kad jis suvoktų save, savo tapatybę ir rastų ssavo gyvenimo tikslą.

Būtina perteikti medžiagą, susiejant ją sugyvenimu, su jau turimomis žiniomis, atsižvelgiant į moksleivio amžių, t.y. į jo patirtį. Mokiniai jau suvokia, kad yra ne viena tiesa, o susidūrę sudėtingose gyvenimo situacijose ir neradę vienintelio norimo atsakymo – nepalūš, netaps agresyvūs. Mokytojas turi išmokyti susidoroti su problemomis sunkiose situacijose, sumažinti apribojimus, atsirandančius dėl sunkumų baimės.

Ypač svarbios profesinės savybės: suprasti savo veiklos pedagoginę prasmę; pažinti savo ugdytinį ir suvokti mokyklos vaidmenį tarp kitų ugdymo institucijų; žinoti ugdymo tikslą,sudėtines dalis ir tuo grįsti pedagoginę veiklą; žinoti auklėjamosios ir mokomosios veiklos tikslus ir metodiką;

Per pedagoginį patyrimą reikia įgyti atitinkamo mokėjimo 2003/2004 m. m. bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planuose (2003) numatoma:

– Mokėti analizuoti ugdomąjį – apibūdinti jo fizinį, psichinį ir socialinį išsivystymą, jausti jo būsenas, vidinį pasaulį, nustatyti grupės išsivystymo lygį, mokėti nustatyti kitų ugdymo klaidas ir jų priežastis;

– Mokėti planuoti ugdomąją veiklą- nustatyti ugdymo uždavinius, grupės ir kiekvieno nario mokymosi galimybes, reikalingas priemones;

– Mokėti parinkti tinkamiausius mokymo, lavinimo ir auklėjimo būdus ir sugebėti kūrybiškai juos naudoti;

Įvaldyti pedagoginę psichologiją- išmokti pedagoginio takto, sugebėti vertinti ugdytinių nuotaikas ir nukreipti jas norima linkme, matyti kiekvieną grupėje, greitai susiorientuoti konfliktinėse situacijose ir rasti išeitį;

Pedagogo paskirtis – optimalių ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygų sudarymas, mokinio socialinės

kompetencijos ugdymas ir vaiko socializacijos proceso garantavimas. Socializacija- istoriškai sąlygotos socialinės patirties perėmimas ir aktyvus atgaminimas individo veiklos ir bendravimo procese. Individas perima socialinį patyrimą kai yra ugdomas, ir tada, kai jį veikia įvairūs stichiniai, dažnai prieštaringi socialiniai veiksniai, tačiau daugiausia socializaciją lemia mokymas ir auklėjimas.

Pedagogo darbas remiasi šiais princi.pais:

Humaniškumo- ugdymo turinyje pabrėžiama žmogaus vertė, pedagoginiai santykiai su ugdytiniais grindžiami pagarbos ir reiklumo vienove, eliminuojama visa, kas gali pakenkti ugdytiniui.

Individualizavimo- pedagoginiame darbe remiamasi ugdytinių poreikiais, ugdymo būdai parenkami atsižvelgus įį jų individualius ypatumus.

Atsakingumo- ugdytojo veikla grindžiama atsakomybe už ugdytinį, nuosekliai siekiama užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų, parenkamos optimaliausios ugdymo priemonės.

Pedagogas privalo žinoti pagrindinius vaiko asmenybės raidos ypatumus, biologinių bei socialinių veiksnių poveikio individo raidai mechanizmus; pagrindinius vaiko ugdymo dėsningumus, ugdymo turinį, metodus, organizavimo formas.

Privalo mokėti savarankiškai ar pasitelkus kitus specialistus taikyti psichologinio ir pedagoginio diagnozavimo metodus; parinkti ir taikyti optimaliausius vaikų individualaus bei grupinio ugdymo, asmenybės raidos nukrypimų koregavimo būdus; organizuoti bent vienos srities ( pažinimo, darbinės, meninės, ssportinės, žaidimų ir kt.) ugdytinių veiklą; naudoti individualaus pedagoginio konsultavimo būdus, taikyti bent vieną psichoterapijos metodą; pedagogiškai bendrauti su ugdytiniais, jų tėvais, kitais socialinio ugdymo sferos dalyviais; planuoti vaikų ugdymą, atsižvelgus į socialinės aplinkos ypatumus; Įvertinti savosios pedagoginės veiklos rezultatyvumą, pparengti šios veiklos ataskaitą; spręsti ugdymo problemas, susijusias su charakterio ir elgsenos sutrikimais, kurie lemia socialinės- psichologinės adaptacijos sutrikimus.

Kolominskis (1969) pabrėžia, kad pedagogas turi:

– atsisakyti savo veikloje lyginti vieno mokinio gabumus su kitu;

– nebarti, nemoralizuoti ar reikšti nepasitenkinimą prie visos klasės;

– pastebėti nors ir menką ,,silpnųjų ‘’pažangą, bet nepabrėžti kaip kažką neįtikėtino;

– kreiptis į visus mokinius vardais ir kad jie taip kreiptųsi vienas į kitą;

– pabrėžti, kad santykiai klasėje remiasi ne tik pažangumu, bet ir gerais darbais, geranoriškumu vienas kito atžvilgiu;

– pastoviai pabrėžti, kad gabumas mokslui – tik viena iš daugelio asmenybės gerų savybių;

– dažnai kalbėtis su uždarais, ,,neįdomiais’’ mokiniais, nes mokiniai linkę mėgdžioti mokytojo elgesį ir jeigu tas mokinys įdomus mokytojui, vadinasi įdomus mokiniams;

– aatsargiai elgtis su moterišku išdidumu ir vyriška savigarba;

– tai, kas vyksta klasėje su mokiniais būtina priimti rimtai;

– būti dėmesingam išoriniam mokinių asmenybės pasireiškimui;

– analizuoti mokinių poelgių motyvus;

– analizuoti tėvų ir vaikų savybes;

– tyrinėti vaikų interesus ir išsiaiškinti, kuo vienas kitam gali būti įdomūs;

– mokyti mokinius analizuoti save,

– įtraukti vaiką į jam įdomią veiklą,

– padėti įveikti neigiamas asmenybės savybes(greitą užsiplieskimą, puolimą muštis, greitą įsižeidimą, kurios tampa pagrindinėmis psichologinės izoliacijos priežastimis)

Klasės mokytojui derėtų specialiai pasistengti, kad klasės mokinius sietų ne tik bendra eerdvė, bet ir glaudūs emociniai ryšiai. Reikėtų sudaryti situacijas, kuriose vaikai nuo pat pradžių galėtų artimiau susipažinti, susidraugauti, organizuoti bendrus kūrybinius žaidimus. Per pamokas daugiau skirti laiko bendram mokinių darbui, kolektyviniam uždavinių sprendimui, reikėtų sudaryti situacijas, kuriose vaikas galėtų dalytis mintimis, jausmais.

Neteisinga pedagogo pozicija klasėje kai kurių mokinių atžvilgiu padaro didelę žalą jų savęs vertinimui. Nuo to, kaip mokytojas vertina mokinį, didele dalimi priklauso bendraamžių vertinimas, todėl mokytojas bendraudamas su mokiniais turi apgalvoti kiekvieną žodį, kad jo neįžeistų, nesumenkintų, neužgautų. Mokinys į kiekvieną mokytoją žiūri su viltimi, kad jis įvertins, pastebės, pagirs. Mokinio savosios vertės pajutimas formuojamas pamokoje, pertraukų, klasės valandėlių renginių metu, todėl svarbu, ypač žemo statuso mokinių, savos vertės pajutimo formavimas.

– kreipkitės į mokinį vardu, nes tai suteikia jam džiaugsmą, kad mokytojui svarb.us,

– būkite prieinamas, parodyti, kad jis jums rūpi,

– dalinkitės su mokiniais savo gyvenimo smulkmenomis, tai sukelia pasitikėjimo jais jausmą,

– pabrėžkite savo panašumą su mokiniais,aptarkite bendrus interesus,

– venkite situacijų per kurias vaikas gali suglumti ir pasimesti, o jai taip atsitiko padrąsinkite,palaikykite, apginkite nuo kitų nemalonaus dėmesio,

– nevertinkite mokinio asmenybės vertinant atliktą užduotį, kritikuokite mokinių viešai, klaidas nurodykite taktiškai, nemenkinant mokinio bendraamžių tarpe,

– pakeiskite nuostatas į klaidas, padėkite mokiniams mokytis iš klaidų, o ne bauskite už jas,

– nnelyginkite silpnai besimokančio mokinio su gerai besimokančiu,

– vertinkite ne tik rezultatą, bet ir įdėtas mokinio pastangas ,

– skaldykite ilgesnes užduotis dalimis, kad mokiniai pajustų sėkmę,

– padidinkite sąmoningai rezultatus, kad mokinys dirbtų , siektų, tikėtų sėkme,

– nusiteikite teigiamai, palankiai visų mokinių atžvilgiu, nes tikėjimas sėkme turi didelės reikšmės rezultatui.

Svarbiausia – bendravimo kokybė. Jie nori būti suprasti, įvertinti, nežeminami. Atrodo, tokie paprasti ir suprantami norai, bet vis dėlto ši problema egzistuoja, o labiausiai ją jaučia žemo statuso mokiniai.

Mokytojo pedagoginio takto, kultūros stoka kenkia ne tik mokymuisi, bet žlugdo mokinio asmenybę, formuoja ar užsispyrėlį, ar per daug paklusnų, kenčia jo emocinis pasaulis. Anot Vaitkevičius (1995), kiekvieno mokytojo uždavinys, ką jis bedėstytų, ugdyti harmoningą asmenybę, kuri pritaptų klasėje, orientuotųsi gyvenime, kelti jos socialinį statusą tarp klasės draugų, šeimos narių, mikrogrupėse.

Apibendrinant galima teigti, kad mokytojo sėkmę lemia: artimiausių pedagoginių tikslų sudarymas darbe su kiekvienu mokiniu, sukūrimas geranoriškos atmosferos, teisingo draugiškumo suvokimas, teigiamų faktorių įvedimas į vaiko gyvenimą, kurie praplečia vertybių skalę, ne tik išorinių sąlygų, kuriose gyvena mokinys įvertinimas, bet ir šeimos narių įtakos moksleiviui nustatymas. Reikia taktiškai organizuoti pagalbą mokiniui, nurodant mokamąsias ir visuomenines užduotis, teisingi, lygūs santykiai su visais klasės mokiniais nepriklausomai nuo jų padėties, vertinti ne tik mokomojoje, bet iir auklėjamojoje veikloje (draugiškumą, geranoriškumą ir t.t.), organizuoti kolektyvinius žaidimus, kurie telkia kolektyvą.2. Vaikų teisės mokykloje

Rašytoja Bitė Vilimaitė viename interviu, tarsi nusakydama vaikystės prasmingumą tolesniam žmogaus gyvenimui, yra pasakiusi, – ,,Vaikystėje užprogramuojamas visas tolesnis žmogaus gyvenimas: ar tu, žmogau, mylėsi, ar tave mylės, ar tu veršies į mokslus, ar tik rūpinsiesi savo saugiu gyvenimu, ar tu pulsi į gyvenimo verpetą, ar pasiduosi srovės tėkmei. Ar tave kas nors šauks nuo kranto grįžti, ar tu norėsi grįžti.“.

Neabejotina, vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimų ir atradimų, neužmirštamų minučių ir įspūdžių. Vaiko raidos ir ugdymo specialistai vienbalsiai sutaria, jog tai labiausiai vertinamas ir didžiausią įtaką žmogaus asmenybės formavimuisi turintis gyvenimo tarpsnis. Kaip tik šiame etape visi mes, kaip mums ir sako Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, turime užtikrinti ir garantuoti vaikui įmanomai geriausią gyvenimo pradžią, efektyvią apsaugą, globą, palaikymą ir supratimą. Turime sutelktai siekti, kad vaiko, labiausiai pažeidžiamo visuomenės nario, teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti, būtų skiriamas ypatingas dėmesys, rūpestis bei ištekliai. Nes vaikas, esantis bet kurios bendruomenės pagrindas ir neabejotinai pačių mūsų, o tai reiškia ir visos tautos ateities garantas, tačiau, tuo pačiu ir silpniausias, mažiausiai apsaugotas visuomenės santykių dalyvis, turi turėti tokias pat

galimybes ir teises, kokias turi suaugę žmonės, galintys patys savarankiškai ir efektyviai pasirūpinti savo teisėtų interesų gynimu.

Vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga yra visuotinė būtinybė, be kurios neįmanomas vaikų išlikimas ir raida. Vaiko amžiaus tarpsnių ypatumai, negebėjimas savęs apginti, specifinė vaiko padėtis šeimoje ir visuomenėje, įvairūs šalies socialiniai, ekonominiai, teisiniai faktoriai nulemia tai, kad rūpinantis bendra žmogaus teisių ir laisvių apsauga, vaikų, kaip vienai iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių teisių apsaugai, privalome skirti ypatingą dėmesį. Juolab, kad Lietuvos vaikų gerovei ttiesioginę negatyvią įtaką turi dažnai dar nepalanki socialinė ir ekonominė šalies ir atskirų šeimų situacija, sąlygota pereinamojo laikotarpio iššauktos ekonominės, socialinės, tuo pačiu ir moralinės šeimų disfunkcijos. Deja, ir šiandieną dar matyti, kad daugelio vaikų šeimų, ypač gyvenančių kaimuose, mažose gyvenvietėse ir pan. neaplenkia ekonominiai nepritekliai, sukeliantys naujas vaikų nepriežiūros problemas, savo ruožtu nulemiančias išaugusį nusikaltimų, smurto, prievartos, išnaudojimo ir diskriminacijos prieš vaikus atvejų skaičių.

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, vaiko teisės ir jo teisėti interesai, jų prioritetiškumas bendrų vvertybių skalėje, kaip ir vaiko gerovės užtikrinimo mechanizmas yra įtvirtintas ir nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu. Platus ratas, visuomenės teisinių santykių, nuo viešo administravimo iki santykių šeimoje, reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, taip pat Europos Sąjungos teisės aktais, tarptautinėmis ssutartimis bei susitarimais. Sudaryta nemažai teisinių prielaidų realizuoti nuo pat veiklos pradžios vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus puoselėjamas ir propaguojamas vertybes: pagarbą vaikui ir jo nuomonei; vaikų – lygiateisių visuomenės narių, turinčių lygias teises ir pareigas, nepriklausomai nuo jų padėties ir situacijos, pripažinimą; imperatyvų geriausių vaiko interesų prioriteto užtikrinimą kiekviename valstybės ir visuomenės raidos etape; valstybės politikos ir galimybių orientavimą vaiko gerovei užtikrinti.

Svarbiausias vaiko teisių dokumentas – Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija. Tai pirmasis dokumentas, įvardijęs ir įtvirtinęs vaiko dalyvavimo teisę, įpareigojančią žmones išklausyti ir gerbti vaiko nuomonę, paisyti jos priimant vaikui svarbius sprendimus; kurti pasaulį bendradarbiaujant su vaikais.

Konvencija įpareigoja suaugusiuosius visuomenės narius, o ypač ugdomąją ar socialinę veiklą praktikuojančius (tėvus, mokytojus, socialin.ius darbuotojus ir pan.) įgyvendinti vaiko teises. KKonvencijoje išreiškiamas tikėjimas vaiko pajėgumu būti atsakingu už save, savo veiksmus, sąmoningai rinktis ir spręsti jį patį liečiančius klausimus.

Pagal švietimo įstatymą, 46 straipsnį, mokinys turi teisę:

1) nemokamai gauti informaciją apie veikiančias mokyklas, švietimo programas, mokymosi formas;

2) pagal savo gebėjimus ir poreikius mokytis mokykloje, savarankiškai mokytis ir įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą, kvalifikaciją;

3) sulaukęs 14 metų, savarankiškai pasirinkti dorinio ugdymo (tikybos arba etikos) programą;

4) gauti geros kokybės švietimą;

5) eksternu laikyti egzaminus, liudijančius, kad tam tikra formaliojo švietimo programa ar jos dalis ((modulis) įvykdyta;

6) pasirinkti formaliojo švietimo programas papildančius bei jo saviraiškos poreikius tenkinančius šių programų modulius, pasirenkamųjų dalykų programas, kursus; studijų programą, dėstytoją (kai tą patį dalyką dėsto keli dėstytojai), studijuoti pagal individualias studijų programas; pereiti iš vienos profesinio mokymo pakopos į kitą, jeigu jo bendrasis išsilavinimas ir profesinis pasirengimas atitinka nustatytus reikalavimus;

7) į psichologinę ir specialiąją pedagoginę, specialiąją, socialinę pedagoginę, informacinę pagalbą, sveikatos priežiūrą mokykloje, informaciją apie savo pasiekimų vertinimą ir kitą su mokymusi susijusią informaciją;

8) į socialinę pagalbą, jei tokios pagalbos negali jam suteikti tėvai (globėjai, rūpintojai);

9) mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje, turėti higienos reikalavimus atitinkančius mokymosi krūvį ir darbo vietą;

10) į nešališką mokymosi pasiekimų įvertinimą;

11) dalyvauti mokyklos savivaldoje;

12) įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teises;

13) naudotis kitomis Profesinio mokymo, Specialiojo ugdymo, Aukštojo mokslo ar Neformaliojo suaugusiųjų švietimo bei kitų įstatymų nustatytomis teisėmis.

Taip pat mokinys privalo:

1) sudarius mokymo sutartį, laikytis visų jos sąlygų, mokyklos vidaus tvarką reglamentuojančių dokumentų reikalavimų;

2) stropiai mokytis, gerbti mokytojus ir kitus mokyklos bendruomenės narius;

3)mokytis pagal privalomojo švietimo programas iki 16 metų.Išvados

1. Mokytojas turi skatinti vaikus aktyviai dalyvauti ugdymo procese ir organizuoti jį taip, kad vaikams būtų sudaromos galimybės bendrauti, geriau pažinti vieniems kitus ir vertinti poelgius. Pedagogas, turėtų ppažinti klasę kaip visumą – požiūrį į mokymąsi, laisvalaikį, darbingumą, vyraujančias nuostatas, motyvaciją, jautrumą.

2. Visos šios savybės: polinkis dirbti su vaikais, šiluma, jautrumas, humoro jausmas, entuziazmas, pasitikėjimas savo jėgomis, komunikabilumas, taktiškumas, dėmesingumas, reiklumas, pagarba, tolerantiškumas, patriotizmas, demokratiškumas, savikritiškumas, intelektualumas, pedagoginis taktas, visos šios savybės, – padeda pelnyti pedagogui autoritetą.

3. Reikia taktiškai organizuoti pagalbą mokiniui, nurodant mokamąsias ir visuomenines užduotis, teisingi, lygūs santykiai su visais klasės mokiniais nepriklausomai nuo jų padėties, vertinti ne tik mokomojoje, bet ir auklėjamojoje veikloje.

4. Turime sutelktai siekti, kad vaiko, labiausiai pažeidžiamo visuomenės nario, teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti, būtų skiriamas ypatingas dėmesys, rūpestis bei ištekliai.Literatūra

1. Bitinas B. Ugdymo filosofija.- Vilnius. 2000.

2. Braslauskienė R., Šmitienė G. Pradinių klasių mokytojų socialinės kompetencijos raiška. Pradinė mokykla: ugdymo turinys ir socialinė integracija. Pedagogika. -2004.

3. Butkienė, A.Kepalaitė Mokymasis ir asmenybės brendimas. – Vilnius,1996.

4. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Asmenybės ir bendravimo psichologija. Vadovėlis XI – XII klasėms. – Vilnius: “Tyto alba”.

5. Grucė R. Šeima ir vaikų auklėjimas.-Vilnius, 1994.

6. Jakavičius V., Juška A. Mokyklos pedagogika.-Kaunas, 1996.

7. Kvieskienė G. Socializacija ir vaiko gerovė.-Vilnius.2003.

8. Lietuvos švietimo koncepcija. – Vilnius, 1992..

9. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis.- Kaunas 2001.

10. http://vaikams.lrs.lt/teisesaktai.htm